Sekėjai

Ieškoti šiame dienoraštyje

2022 m. vasario 12 d., šeštadienis

Kaip padaryti, kad „dinozaurų kūdikiai“ išmirtų: IBM pastangos įdarbinti jaunesnę darbo jėgą

„Dokumentai, paskelbti byloje dėl diskriminacijos dėl amžiaus, rodo aukšto lygio diskusiją apie vyresnio amžiaus darbuotojų gretų mažinimą.

 

Pastaraisiais metais buvę IBM darbuotojai įvairiuose teisiniuose dokumentuose ir spaudos pranešimuose kaltino įmonę diskriminacija dėl amžiaus, teigdami, kad IBM siekė pakeisti tūkstančius vyresnių darbuotojų jaunesniais, kad neatsiliktų nuo įmonių konkurentų.

 

Dabar atrodo, kad aukščiausi IBM vadovai tiesiogiai dalyvavo diskusijose apie būtinybę sumažinti vyresnio amžiaus darbuotojų dalį įmonėje, kartais paniekindami juos meniniais terminais, pavyzdžiui, „dinozaurų kūdikiai“.

 

Daugybė anksčiau užantspauduotų dokumentų, kuriuos penktadienį paskelbė Federalinis apygardos teismas, rodo, kad IBM vadovai diskutuoja apie planus palaipsniui atleisti vyresnio amžiaus darbuotojus ir apgailestauja dėl palyginti mažo ant tūkstantmečio ribos gimusių žmonių procento.

 

Dokumentai, gauti iš ieškinio, kuriame teigiama, kad IBM daugelį metų stengėsi pakeisti savo darbo jėgos sudėtį pagal amžių, atrodo, yra pirmasis viešas tiesioginis įrodymas apie įmonės lyderių vaidmenį šioje pastangoje.

 

„Šie dokumentai atskleidžia, kad aukščiausi IBM vadovai aiškiai planavo vienas su kitu išstumti vyresnio amžiaus darbuotojus iš IBM darbo jėgos, kad atsirastų vietos tūkstantmečio darbuotojams“, – sakė ieškovės šioje byloje advokatė Shannon Liss-Riordan.

 

Ponia Liss-Riordan panašiose pretenzijose atstovauja šimtams buvusių IBM darbuotojų. Ji siekia grupės ieškinio statuso kai kuriems ieškiniams, nors teismai dar turi patvirtinti kategoriją.

 

Adamas Prattas, IBM atstovas, gynė įmonės įdarbinimo praktiką. „IBM niekada nevykdė sisteminės diskriminacijos dėl amžiaus“, – sakė jis. „Darbuotojai buvo atskirti dėl verslo sąlygų pokyčių ir tam tikrų įgūdžių poreikio, o ne dėl amžiaus.

 

P. Prattas sakė, kad IBM nuo 2010 iki 2020 metų JAV pasamdė daugiau nei 10 000 vyresnių, nei 50 metų žmonių ir kad IBM JAV darbuotojų amžiaus mediana kiekvienais metais buvo vienoda: 48. Įmonė neatskleidžia, kiek iš viso tuo laikotarpiu turėjo JAV darbuotojų.

 

2018 m. nepelno siekiančios tyrimo svetainės „ProPublica“ straipsnyje dokumentuojama akivaizdi bendrovės strategija pakeisti vyresnio amžiaus darbuotojus jaunesniais ir teigiama, kad tai išplaukė iš tuometinės IBM vadovės Ginni Rometty ryžto užimti rinkos dalį tokiose pažangiausiose srityse, kaip debesų kūrimo paslaugos, didelių duomenų analizė, mobilusis, sauga ir socialinė žiniasklaida. Pagal ProPublica straipsnį, iš dalies pagrįstą vidiniais planavimo dokumentais, IBM manė, kad, norint įgyti traukos šiose srityse, jai reikia didesnės dalies jaunesnių darbuotojų.

 

2020 m. Lygių užimtumo galimybių komisija išleido šios IBM praktikos tyrimo santrauką, kurioje nustatyta, kad „iš viršaus į apačią iš aukščiausių IBM grandų siunčiami pranešimai, nukreipiantys vadovus imtis agresyvaus požiūrio, siekiant žymiai sumažinti vyresnio amžiaus žmonių skaičių“. Tačiau agentūra viešai nepaskelbė įrodymų, patvirtinančių jos teiginius.

 

Atrodo, kad naujai pviešinti dokumentai, kuriuose cituojama vidinių įmonės el. laiškų ir kurie buvo pateikti, kaip „esminių faktų pareiškimas“ ponios Liss-Riordan pareikštame ieškinyje, patvirtina šias išvadas ir rodo, kad aukščiausi IBM vadovai ypač pabrėžia būtinybę retinti vyresnio amžiaus darbuotojų gretas ir įdarbinti daugiau jaunesnių.

 

„Aptarėme faktą, kad mūsų tūkstantmečio darbuotojų skaičius nelenkia konkurentus“, – sakoma viename tuometinio aukščiausio lygio vadovo el. laiške. „Toliau pateikti duomenys yra labai jautrūs – jų negalima bendrinti, bet norėjome įsitikinti, kad juos turite. Pamatysite, kad nors „Accenture“ yra 72% tūkstantmečio kartos, mes turime 42%, o daugelis IBM struktūros vienetų yra gerokai žemiau šio vidurkio. Kalba apie poreikį samdyti ankstyvus specialistus.

 

„Ankstyvieji profesionalai“ buvo įmonės terminas pareigoms, kurioms reikėjo mažai ankstesnės patirties.

 

Kitame aukščiausio lygio vadovo el. laiške, kuriame kalbama apie vyresnio amžiaus darbuotojus, minimas planas „paspartinti pokyčius, kviečiant „dinozaurų kūdikius“ (nauja rūšis) pasitraukti“ ir padaryti juos „išnykusiomis rūšimis“.

 

Trečiame el. laiške kalbama apie IBM „motinų darbo jėgą“, kuri yra akivaizdi aliuzija į vyresnio amžiaus moteris, ir sakoma: „Štai kas turi pasikeisti. Jos tikrai nesupranta socialinio ar įsitraukimo. Ne skaitmeninės vietinės gyventojos. Tikra grėsmė mums“.

 

Prattas, atstovas spaudai, sakė, kad kai kurios el. laiškų kalbos „neatitinka IBM pagarbos savo darbuotojams“ ir „neatspindi įmonės praktikos ar politikos“. Esminių faktų ataskaitoje pašalintos el. laiškų autorių pavardės, tačiau nurodoma, kad jie iš įmonės išėjo 2020 m.

 

Tiek ankstesniuose teisiniuose dokumentuose, tiek naujai išslaptintuose dokumentuose teigiama, kad IBM siekė pasamdyti apie 25 000 darbuotojų, kurie 2010-aisiais paprastai turėjo mažai patirties. Tuo pat metu „reikia atleisti panašų skaičių vyresnių, ne tūkstantmečio kartos, darbuotojų“, – teigiama ištraukoje viename iš naujai išslaptintų dokumentų – sprendime privačiame arbitraže, kurį inicijavo buvęs IBM. darbuotojas.

 

Panašiai E.E.O.C. laiške, kuriame apibendrinamas IBM tyrimas, nustatyta, kad vyresni darbuotojai sudarė daugiau, nei 85 procentus grupės, kurią bendrovė laikė kandidatais atleisti, nors agentūra nenurodė, ką ji laiko „vyresniais“.

 

Nauji dokumentai rodo, kad IBM siekė įgyvendinti savo strategiją įvairiais būdais, įskaitant politiką, kad per pirmuosius 12 mėnesių įmonėje į masinį darbuotojo atleidimą negali būti įtrauktas joks „ankstyvas profesionalas“. „Mes nedarome pažangos, kurią turime padaryti demografiniu požiūriu, ir švaistome savo investicijas į talentų įgijimą ir mokymą“, – teigiama vidiniame el. laiške.

 

Ieškinyje taip pat teigiama, kad IBM siekė pašalinti vyresnio amžiaus darbuotojus, reikalaudama, kad jie persikeltų į kitą šalies dalį, kad išlaikytų savo darbą, darant prielaidą, kad dauguma atsisakytų persikelti. Viename vidiniame el. laiške buvo teigiama, kad „įprastas perkėlimų priėmimo procentas yra 8–10 proc.“, o kitame buvo teigiama, kad įmonei reikės surasti darbą tiems, kurie priėmė persikėlimo pasiūlymą, o tai rodo, kad nėra verslo pagrindo prašyti darbuotojus persikelti.

 

Ir nors IBM darbuotojams, kuriems buvo paskirtas atleidimas, buvo oficialiai leista teikti paraiškas dėl laisvų darbo vietų įmonėje, kiti įrodymai, įtraukti į naują atskleidimą, rodo, kad bendrovė atgrasė vadovus iš tikrųjų juos samdyti. Pavyzdžiui, remiantis esminių faktų ataskaita, vadovai turėjo prašyti įmonės būstinės patvirtinimo, jei norėjo pradėti samdyti „dinozaurų kūdikius“.

 

Atrodė, kad keli ieškovai atskirame ieškinyje, iškeltame ponios Liss-Riordan, buvo patyrę tokius veiksmus. Vienas iš jų, Edvinas Rusis, prisijungė prie IBM 2003 m. ir dirbo „sprendimų vadovu“. 2018 metų kovą bendrovė jį informavo, kad po kelių mėnesių bus atleistas. Pasak jo teisinio skundo, M. Rusis, sužinojęs apie būsimą atleidimą, pretendavo į penkias vidines pareigas, tačiau nieko negirdėjo apie jo prašymus.

 

Prattas, atstovas spaudai, sakė, kad bendrovės pastangos apsaugoti neseniai samdomus asmenis nuo atleidimo iš darbo, taip pat požiūris į darbuotojų perkėlimą buvo aklas dėl amžiaus, o daugelis darbuotojų, kuriems buvo paskirta atleisti, užsitikrino naujas darbo vietas IBM.

 

2018 m. „ProPublica“ istorijoje buvo nustatyti darbuotojai, patekę į panašias situacijas, ir kiti, kurie buvo paprašyti persikelti iš valstijos ir nusprendė palikti įmonę.

 

Bendrovė susidūrė su kitais ieškiniais dėl diskriminacijos dėl amžiaus, įskaitant ieškinį, pateiktą federaliniame teisme, kuriame ieškovai apkaltino bendrovę atleidus daug kūdikių bumo darbuotojų, nes jie buvo „mažiau novatoriški ir apskritai nesusiję su IBM prekės ženklu, klientais ir tikslais“. „ProPublica“ duomenimis, byla buvo išspręsta 2017 m.

 

2004 m. bendrovė sutiko sumokėti daugiau nei 300 mln. dolerių, kad atsiskaitytų su darbuotojais, kurie tvirtino, kad jos sprendimas 1990-aisiais pakeisti tradicinį pensijų planą planu, apimančiu kai kurias 401(k) ypatybes, buvo diskriminacija dėl amžiaus.

 

Federalinis diskriminacijos dėl amžiaus užimtumo įstatymas draudžia 40 metų ir vyresnių žmonių diskriminaciją, samdant ir dirbant, dėl ​​jų amžiaus, išskyrus ribotas išimtis.

 

Įstatyme taip pat reikalaujama, kad įmonės atskleistų visų atleidžiamų grupėje ar skyriuje esančių žmonių amžių ir pareigas, taip pat tų, kurie yra palikti darbe, kol darbuotojas atsisako teisės paduoti ieškinį dėl diskriminacijos amžiaus. Įmonės paprastai reikalauja tokių atsisakymų, prieš suteikdamos darbuotojams išeitines išmokas.

 

Tačiau IBM nustojo prašyti darbuotojų, gavusių išeitines kompensacijas, atsisakyti teisės pareikšti ieškinį nuo 2014 m., todėl IBM nustojo teikti informaciją apie darbuotojų, nukentėjusių nuo masinio atleidimo, amžių ir pareigas.

 

Vietoj to IBM reikalavo, kad darbuotojai, gaunantys išeitinę išmoką, pateiktų individualius ieškinius dėl diskriminacijos arbitraže – privataus teisingumo sistemai, kurią dažnai renkasi korporacijos ir kiti galingi kaltinamieji. P. Prattas teigė, kad pakeitimas buvo atliktas, siekiant geriau apsaugoti darbuotojų privatumą.

 

Nors kai kurie buvę darbuotojai išsaugojo galimybę pareikšti ieškinį IBM teisme, atsisakydami išeitinės išmokos, daugelis buvusių darbuotojų sutiko su paketu, reikalaudami pareikšti ieškinius arbitraže. Į Masačusetso generalinio prokuroro postą pretenduojanti ponia Liss-Riordan atstovauja darbuotojams abiejose situacijose.

 

Konkretus teisinis dalykas, paskatinęs dokumentus paskelbti federaliniame teisme, buvo vienos iš ieškovų, kurios velionis vyras pasirašė susitarimą, reikalaujantį arbitražo, ir kurio arbitražo procesą IBM tada siekė blokuoti, pasiūlymas.

 

IBM teigė, kad ieškovas siekė pareikšti ieškinį arbitraže pasibaigus tam terminui ir kad kai kurie įrodymai, kuriuos ieškovas norėjo pateikti, buvo konfidencialūs pagal arbitražinį susitarimą. Ieškovas teigė, kad šios arbitražinio susitarimo nuostatos yra neįgyvendinamos.

 

Bylos teisėjas Lewisas J. Limanas dar turi priimti sprendimą dėl šio argumento pagrįstumo. Tačiau sausį teisėjas Limanas nusprendė, kad šio dokumento bylos duomenys, įskaitant esminių faktų pareiškimą, turėtų būti prieinami visuomenei.

 

IBM paprašė federalinio apeliacinio teismo sustabdyti, teisėjo Limano sprendimu paremtą, atskleidimą, tačiau JAV Antrosios apygardos apeliacinio teismo trijų teisėjų kolegija atmetė bendrovės argumentą, o visas apygardos teismas taip pat atsisakė sustabdyti. „The New York Times“ apygardos teismui pateikė pareiškimą, kuriame teigiama, kad Konstitucijos ginama teisė taikoma aptariamiems dokumentams."

Kaip padaryti, kad „monopoliniai begemotai“ išmirtų: tokie, kaip IBM, netekusi paskutinių padorumo pėdsakų ir net laužanti įstatymus? 


Making ‘Dinobabies’ Extinct: IBM’s Push for a Younger Work Force


"Documents released in an age-discrimination case appear to show high-level discussion about paring the ranks of older employees.

In recent years, former IBM employees have accused the company of age discrimination in a variety of legal filings and press accounts, arguing that IBM sought to replace thousands of older workers with younger ones to keep pace with corporate rivals.

Now it appears that top IBM executives were directly involved in discussions about the need to reduce the portion of older employees at the company, sometimes disparaging them with terms of art like “dinobabies.”

A trove of previously sealed documents made public by a Federal District Court on Friday show executives discussing plans to phase out older employees and bemoaning the company’s relatively low percentage of millennials.

The documents, which emerged from a lawsuit contending that IBM engaged in a yearslong effort to shift the age composition of its work force, appear to provide the first public piece of direct evidence about the role of the company’s leadership in the effort.

“These filings reveal that top IBM executives were explicitly plotting with one another to oust older workers from IBM’s work force in order to make room for millennial employees,” said Shannon Liss-Riordan, a lawyer for the plaintiff in the case.

Ms. Liss-Riordan represents hundreds of former IBM employees in similar claims. She is seeking class-action status for some of the claims, though courts have yet to certify the class.

Adam Pratt, an IBM spokesman, defended the company’s employment practices. “IBM never engaged in systemic age discrimination,” he said. “Employees were separated because of shifts in business conditions and demand for certain skills, not because of their age.”

Mr. Pratt said that IBM hired more than 10,000 people over 50 in the United States from 2010 to 2020, and that the median age of IBM’s U.S. work force was the same in each of those years: 48. The company would not disclose how many U.S. workers it had during that period.

A 2018 article by the nonprofit investigative website ProPublica documented the company’s apparent strategy of replacing older workers with younger ones and argued that it followed from the determination of Ginni Rometty, then IBM’s chief executive, to seize market share in such cutting-edge fields as cloud services, big data analytics, mobile, security and social media. According to the ProPublica article, based in part on internal planning documents, IBM believed that it needed a larger proportion of younger workers to gain traction in these areas.

In 2020, the Equal Employment Opportunity Commission released a summary of an investigation into these practices at IBM, which found that there was “top-down messaging from IBM’s highest ranks directing managers to engage in an aggressive approach to significantly reduce the head count of older workers.” But the agency did not publicly release evidence supporting its claims.

The newly unsealed documents — which quote from internal company emails, and which were filed in a “statement of material facts” in the lawsuit brought by Ms. Liss-Riordan — appear to affirm those conclusions and show top IBM executives specifically emphasizing the need to thin the ranks of older workers and hire more younger ones.

“We discussed the fact that our millennial population trails competitors,” says one email from a top executive at the time. “The data below is very sensitive — not to be shared — but wanted to make sure you have it. You will see that while Accenture is 72% millennial we are at 42% with a wide range and many units falling well below that average. Speaks to the need to hire early professionals.”

“Early professionals” was the company’s term for a role that required little prior experience.

Another email by a top executive, appearing to refer to older workers, mentions a plan to “accelerate change by inviting the ‘dinobabies’ (new species) to leave” and make them an “extinct species.”

A third email refers to IBM’s “dated maternal workforce,” an apparent allusion to older women, and says: “This is what must change. They really don’t understand social or engagement. Not digital natives. A real threat for us.”

Mr. Pratt, the spokesman, said that some of the language in the emails “is not consistent with the respect IBM has for its employees” and “does not reflect company practices or policies.” The statement of material facts redacts the names of the emails’ authors but indicates that they left the company in 2020.

Both earlier legal filings and the newly unsealed documents contend that IBM sought to hire about 25,000 workers who typically had little experience during the 2010s. At the same time, “a comparable number of older, non-Millennial workers needed to be let go,” concluded a passage in one of the newly unsealed documents, a ruling in a private arbitration initiated by a former IBM employee.

Similarly, the E.E.O.C.’s letter summarizing its investigation of IBM found that older workers made up over 85 percent of the group whom the company viewed as candidates for layoffs, though the agency did not specify what it considered “older.”

The newly unsealed documents suggest that IBM sought to carry out its strategy in a variety of ways, including a policy that no “early professional hire” can be included in a mass layoff in the employee’s first 12 months at the company. “We are not making the progress we need to make demographically, and we are squandering our investment in talent acquisition and training,” an internal email states.

The lawsuit also argues that IBM sought to eliminate older workers by requiring them to move to a different part of the country to keep their jobs, assuming that most would decline to move. One internal email stated that the “typical relo accept rate is 8-10%,” while another said that the company would need to find work for those who accepted, suggesting that there was not a business rationale for asking employees to relocate.

And while IBM employees designated for layoffs were officially allowed to apply for open jobs within the company, other evidence included in the new disclosure suggests that the company discouraged managers from actually hiring them. For example, according to the statement of material facts, managers had to request approval from corporate headquarters if they wanted to move ahead with a hire.

Several of the plaintiffs in a separate lawsuit brought by Ms. Liss-Riordan appeared to have been on the receiving end of these practices. One of them, Edvin Rusis, joined IBM in 2003 and had worked as a “solution manager.” He was informed by the company in March 2018 that he would be laid off within a few months. According to his legal complaint, Mr. Rusis applied for five internal positions after learning of his forthcoming layoff but heard nothing in response to any of his applications.

Mr. Pratt, the spokesman, said that the company’s efforts to shield recent hires from layoffs, as well as its approach to relocating workers, were blind to age, and that many workers designated for layoffs did secure new jobs with IBM.

The ProPublica story from 2018 identified employees in similar situations, and others who were asked to relocate out of state and decided to leave the company instead.

The company has faced other age discrimination claims, including a lawsuit filed in federal court in which plaintiffs accused the company of laying off large numbers of baby boomers because they were “less innovative and generally out of touch with IBM’s brand, customers and objectives.” The case was settled in 2017, according to ProPublica.

In 2004, the company agreed to pay more than $300 million to settle with employees who argued that its decision in the 1990s to replace its traditional pension plan with a plan that included some features of a 401(k) constituted age discrimination.

The federal Age Discrimination in Employment Act prohibits discrimination against people 40 or over in hiring and employment on the basis of their age, with limited exceptions.

The act also requires companies to disclose the age and positions of all people within a group or department being laid off, as well as those being kept on, before a worker waives the right to sue for age discrimination. Companies typically require such waivers before granting workers’ severance packages.

But IBM stopped asking workers who received severance packages to waive their right to sue beginning in 2014, which allowed it to cease providing information about the age and positions of workers affected by a mass layoff.

Instead, IBM required workers receiving a severance package to bring any discrimination claims individually in arbitration — a private justice system often preferred by corporations and other powerful defendants. Mr. Pratt said the change was made to better protect workers’ privacy.

While some former employees preserved their ability to sue IBM in court by declining the severance package, many former employees accepted the package, requiring them to bring claims in arbitration. Ms. Liss-Riordan, who is running for attorney general of Massachusetts, represents employees in both situations.

The particular legal matter that prompted the release of the documents in federal court was a motion by one of the plaintiffs whose late husband had signed an agreement requiring arbitration, and whose arbitration proceeding IBM then sought to block.

IBM argued that the plaintiff sought to pursue the claim in arbitration after the window for doing so had passed, and that some of the evidence the plaintiff sought to introduce was confidential under the arbitration agreement. The plaintiff argued that those provisions of the arbitration agreement were unenforceable.

The judge in the case, Lewis J. Liman, has yet to rule on the merits of that argument. But in January, Judge Liman ruled that documents in the case, including the statement of material facts, should be available to the public.

IBM asked a federal appellate court to stay Judge Liman’s disclosure decision, but a three-judge panel of the U.S. Court of Appeals for the Second Circuit rejected the company’s argument, and the full circuit court also declined to grant a stay. The New York Times filed an amicus brief to the circuit court arguing that the First Amendment applied to the documents in question."

How to make "monopoly hippos" die out: companies like IBM who have lost their last traces of decency and even break the law?