Ekonomistai peržiūri savo požiūrį į robotus ir darbo vietas

    „KAI pirmą kartą kilo pandemija, nedarbas išaugo. Nedarbas Amerikoje neviršijo 14 % nuo depresijos, kaip 2020 m. balandį. Tačiau baimės dėl užsitęsusio didelio nedarbo laikotarpio nepasitvirtino. Remiantis naujausiais turimais duomenimis, lapkričio mėnesį daugiausia turtingų šalių EBPO klube nedarbo lygis buvo tik nežymiai didesnis, nei prieš pandemiją. Iki šiol jis galėjo net priartėti. Turtingo pasaulio darbo rinkos atsigavimas yra naujausias reiškinys, skatinantis ekonomistus vėl pažvelgti pagrindinis disciplinos klausimas: ar robotai padeda ar kenkia darbuotojams.

 

    Niūrus pasakojimas, kuriame teigiama, kad darbą žudančių robotų invazija jau visai šalia, dešimtmečius nepaprastai valdė populiariąją vaizduotę. Ironiška, kad žmonių perspėjimas apie bedarbę ateitį sukūrė daug darbo vietų ambicingiems viešiesiems intelektualams, ieškantiems knygos sandorio ar galimybės kalbėti. Tačiau prieš pat pandemiją kiti tyrinėtojai ėmė abejoti gauta išmintimi.

 

Manoma, kad pasaulis buvo dirbtinio intelekto ir mašininio mokymosi revoliucijos viduryje, tačiau iki 2019 m. užimtumo lygis išsivysčiusiose ekonomikose pakilo iki visų laikų aukštumų. Japonijoje ir Pietų Korėjoje, kur robotų naudojimas buvo vienas didžiausių iš visų, nedarbo lygis buvo žemiausias.

 

    Daugelis manė, kad pandemija pagaliau įrodys, kad pražūtingieji spėjimai yra teisūs. 2020 m. viduryje Amerikos nacionalinio ekonominių tyrimų biuro paskelbtame labai cituojamame dokumente buvo teigiama, kad COVID-19 „gali paspartinti darbo vietų automatizavimą“, o kitame teigiama, kad tai „stiprina automatizavimo tendenciją ir jos padarinius“. TVF paskelbtame dokumente buvo svarstoma, ar per pandemiją prarastos darbo vietos „sugrįš“. Dalis logikos buvo ta, kad kadangi robotai neserga, viršininkai kreipsis į juos, o ne į žmones – kaip atrodė, nutiko kai kurių ankstesnių pandemijų metu. Kiti pažymėjo, kad nuosmukio metu dažniausiai įvyksta automatizavimo pliūpsniai.

 

    Tačiau po dvejų metų automatizavimo sukelto nedarbo įrodymų yra mažai, net kai pasaulinės investicijų išlaidos auga. Turtingasis pasaulis susiduria su darbuotojų trūkumu – mūsų skaičiavimais, visoje EBPO yra rekordiškai daug neužpildytų laisvų darbo vietų – 30 mln. – tai sunku suderinti su mintimi, kad žmonės nebereikalingi. Neįprastai sparčiai auga žemos kvalifikacijos darbuotojų, kurių profesijos paprastai yra labiau pažeidžiamos robotais, atlyginimų augimas. Vis dar mažai įrodymų iš Amerikos, kad „įprastų“ darbų, kurie, kaip manoma, lengviau automatizuoti, mažėja, palyginti su kitų rūšių darbais.

 

    Atsižvelgiant į tai, kad kilo tiek daug abejonių dėl „robotai žudo darbus“ naratyvo, nenuostabu, kad atsiranda kitokia tezė. Neseniai paskelbtame dokumente Philippe'as Aghionas, Céline Antonin, Simonas Bunelis ir Xavieras Jaravelas, daugelio Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos institucijų ekonomistai, pateikė „naują požiūrį“ į robotus, sakydami, kad „tiesioginis automatizavimo poveikis gali būti užimtumo padidėjimas įmonės lygyje, o ne jo sumažinimas“. Ši nuomonė, kad ir kaip eretiškai skambėtų, turi tvirtą mikroekonominį pagrindą. Automatizavimas gali padėti įmonei tapti pelningesne ir taip plėstis, o tai paskatins įdarbinti. Technologijos taip pat gali leisti įmonėms pereiti į naujas sritis arba sutelkti dėmesį į produktus ir paslaugas, kuriems reikia daug darbo.

 

    Šį argumentą patvirtina vis daugiau tyrimų. Daisuke Adachi iš Jeilio universiteto ir kolegos nagrinėja Japonijos gamybą 1978–2017 m. Jie nustatė, kad padidinus vieną robotą 1000 darbuotojų, įmonių užimtumas padidėja 2,2%. Kitame tyrime, kurį atliko Joonas Tuhkuri iš Masačusetso technologijos instituto (MIT) ir jo kolegos, nagrinėjamos Suomijos įmonės ir daroma išvada, kad, įdiegus pažangias technologijas, padaugėjo darbuotojų. Nepublikuotas Michaelio Webbo iš Stanfordo universiteto ir Danielio Chandlerio iš Londono ekonomikos mokyklos darbas nagrinėja Didžiosios Britanijos pramonės stakles ir nustato, kad automatizavimas turėjo „stiprią teigiamą ryšį su įmonės išlikimu ir kad didesnis pradinis automatizavimas buvo susijęs su užimtumo padidėjimu“.

 

    Neekonomistams gali būti atleista, kad jie numetė akis į profesijos veidą. Tačiau viskas nėra taip paprasta, kaip pasakyti, kad ekonomistai anksčiau klydo. Iš pradžių statistiniai metodai pagerėjo nuo tada, kai buvo paskelbti pagrindiniai robonomikos straipsniai, pavyzdžiui, Carlo Benedikto Frey ir Michaelo Osborne'o iš Oksfordo universiteto 2013 m., kuris buvo plačiai interpretuojamas, kaip teigiantis, kad 47 proc. darbo vietų gręsia automatizavimas. A. Adachi ir jo bendraautorių naudojama metodika yra ypač sumani. Viena problema yra priežastinio ryšio išpainiojimas: samdančios įmonės taip pat gali nusipirkti robotų, o ne atvirkščiai. Tačiau dokumentas rodo, kad įmonės perka robotus, kai jų kainos krenta. padeda sukurti priežastinę grandinę nuo pigesnių robotų iki daugiau automatizavimo ir daugiau darbo vietų.

 

    Užplūstanti tyrimų banga

 

    Antra sąlyga yra ta, kad „naujas požiūris“ neįrodo, kad automatizavimas yra „geras“. Iki šiol ji mažai ką galėjo pasakyti apie darbo kokybę ir atlyginimus. Tačiau būsimoje Davido Autoriaus, Davido Mindello ir Elisabeth Reynolds iš MIT knygoje nustatyta, kad net jei robotai nesukelia plačiai paplitusio nedarbo, jie galėjo padėti sukurti aplinką, kurioje atlygis būtų „kreiptas į viršų“. Kiti teigia, kad automatizavimas mažina darbo kokybę.

 

    Ponas Aghionas ir jo kolegos priduria, kad net jei automatizavimas padidina užimtumą įmonės ar pramonės lygmeniu, poveikis visai ekonomikai nėra toks aiškus. Teoriškai robotus priimančios įmonės gali būti tokios sėkmingos, kad išstumtų konkurentus iš verslo ir sumažintų bendrą laisvų darbo vietų skaičių. Tokie klausimai palieka mokslininkams dar daug ką ištirti. Tačiau šiuo metu atrodo aišku, kad plačių, niūrių pasakojimų apie automatizavimą era tikrai baigėsi." [1]

 

Pagaliau į Lietuvą atkeliaujant robotams ir vis daugiau nekokybiškų darbų, emigracija į Vakarų Europos šalis tik didėja, nes Vakarų Europos šalys moka pasirūpinti savo žmonėmis. Lietuva to nemoka. Tai bloga žinia mums, daliai mūsų tautos, likusiai Lietuvoje.

 

 

 

1. "Update in progress; Free exchange." The Economist, 22 Jan. 2022, p. 69(US).

Economists are revising their views on robots and jobs

"WHEN THE pandemic first struck, unemployment soared. Not since the Depression had American joblessness surpassed 14%, as it did in April 2020. But fears of a prolonged period of high unemployment did not come to pass. According to the latest available data, for November, the unemployment rate for the OECD club of mostly rich countries was only marginally higher than it was before the pandemic. By now it may even have drawn level. The rich world's labour-market bounceback is the latest phenomenon provoking economists to look again at a foundational question in the discipline: whether robots help or harm workers.

The gloomy narrative, which says that an invasion of job-killing robots is just around the corner, has for decades had an extraordinary hold on the popular imagination. Warning people of a jobless future has, ironically enough, created plenty of employment for ambitious public intellectuals looking for a book deal or a speaking opportunity. Shortly before the pandemic, though, other researchers were starting to question the received wisdom. The world was supposedly in the middle of an artificial-intelligence and machine-learning revolution, but by 2019 employment rates across advanced economies had risen to all-time highs. Japan and South Korea, where robot use was among the highest of all, happened to have the lowest rates of unemployment.

Many thought that the pandemic would at last prove the doom-mongers right. In mid-2020 a highly cited paper published by America's National Bureau of Economic Research argued that covid-19 "may accelerate the automation of jobs", and another asserted that it was "reinforcing both the trend towards automation and its effects". A paper published by the IMF wondered whether the jobs lost during the pandemic would "come back". Part of the logic was that since robots don't fall ill, bosses would turn to them instead of to people--as seemed to have happened in some previous pandemics. Others noted that bursts of automation tend to occur during recessions.

Two years on, though, the evidence for automation-induced unemployment is scant, even as global investment spending is surging. The rich world faces a shortage of workers--by our reckoning there are a record 30m unfilled vacancies across the OECD--which is hard to reconcile with the idea that people are no longer necessary. Wage growth for low-skilled workers, whose occupations are generally thought to be more vulnerable to replacement by robots, is unusually fast. There is still little evidence from America that "routine" jobs, thought to be easier to automate, are shrinking relative to other sorts of jobs.

Considering that so many doubts about the "robots kill jobs" narrative have arisen, it is not surprising that a different thesis is emerging. In a recent paper Philippe Aghion, Céline Antonin, Simon Bunel and Xavier Jaravel, economists at a range of French and British institutions, put forward a "new view" of robots, saying that "the direct effect of automation may be to increase employment at the firm level, not to reduce it." This opinion, heretical as it may sound, does have a solid microeconomic foundation. Automation might help a firm become more profitable and thus expand, leading to a hiring spree. Technology might also allow firms to move into new areas, or to focus on products and services that are more labour-intensive.

A growing body of research backs up the argument. Daisuke Adachi of Yale University and colleagues look at Japanese manufacturing between 1978 and 2017. They find that an increase of one robot unit per 1,000 workers boosts firms' employment by 2.2%. Another study, by Joonas Tuhkuri of the Massachusetts Institute of Technology (MIT) and colleagues, looks at Finnish firms and concludes that their adoption of advanced technologies led to increases in hiring. Unpublished work by Michael Webb of Stanford University and Daniel Chandler of the London School of Economics examines machine tools in British industry and finds that automation had "a strong positive association with firm survival, and that greater initial automation was associated with increases in employment".

Non-economists can be forgiven for rolling their eyes at the profession's apparent about-face. But things are not as simple as saying that economists had got it wrong before. For a start, statistical methods have improved since the publication of the foundational papers in robonomics, such as one by Carl Benedikt Frey and Michael Osborne of Oxford University in 2013, which was widely interpreted as saying that 47% of American employment was at risk of automation. The methodology used by Mr Adachi and his co-authors is particularly clever. One problem is untangling causality: firms on a hiring spree may also happen to buy robots, rather than the other way round. But the paper shows that firms buy robots when their prices fall. This helps establish a causal chain from cheaper robots, to more automation, to more jobs.

The onrushing wave of research

A second qualification is that the "new view" does not establish that automation is "good". So far, it has had little to say about job quality and wages. But a forthcoming book by David Autor, David Mindell and Elisabeth Reynolds of MIT finds that even if robots do not create widespread joblessness, they may have helped create an environment where the rewards are "skewed towards the top". Others argue that automation reduces job quality.

Mr Aghion and his colleagues add that even if automation boosts employment at the level of the firm or industry, the effect across the economy as a whole is less clear. In theory robot-adopting companies could be so successful that they drive competitors out of business, reducing the total number of available jobs. Such questions leave researchers with plenty more to investigate. But what seems clear at this stage is that the era of sweeping, gloomy narratives about automation is well and truly over." [1]

With robots and more low quality jobs finally arriving into Lithuania, emigration to Western European countries is only increasing since Western European countries know how to take care of their people. Lithuania does not know this.  That is bad news for us, part of our nation left in Lithuania.

 

·  ·  ·  1. "Update in progress; Free exchange." The Economist, 22 Jan. 2022, p. 69(US).

Traukos seilės; Vaiko psichologija

  „Tiršti, kaip vagys.

    Kūdikiai sužino apie žmones žiūrėdami, kas dalijasi seilėmis.

    Suaugusiesiems pakankamai sunku orientuotis žmonių santykių painiavoje – ir jie bent šiek tiek supranta taisykles. Vaikai dar turi išmokti šių taisyklių. Nepaisant to, kūdikiai gali greitai nustatyti artimus santykius tarp kitų žmonių ir taip sudaryti juos supančio socialinio pasaulio žemėlapį. Kaip jie tai daro, dešimtmečius glumino sociologus, antropologus ir vystymosi psichologus. Straipsnyje, ką tik paskelbtame žurnale „Science“, Ashley Thomas iš Masačusetso technologijos instituto siūlo dalinį atsakymą: seilėtis.

 

    Siekdami išvengti seksualinių žodžio „intymumas“ konotacijų, dr. Thomas ir jos komanda kalba apie kūdikių ir suaugusiųjų sąveikos „tirpumą“ – terminą pasiskolino iš filosofo Avishai Margalit. 

 

Tiršti santykiai apima tvirtus prisirišimus, įsipareigojimus ir abipusį atsaką.

 

    Vienas iš tvirtų santykių ženklų yra susijęs su dalykais, kurie apima dalijimąsi seilėmis: pavyzdžiui, bučiniais arba įprastu valgymo ar gėrimo indo naudojimu.

 

    Norėdami patikrinti, ar vaikai dalijimąsi seilėmis aiškina, kaip glaudžius santykius, mokslininkai įdarbino dvi grupes iš kelių dešimčių kūdikių. Vienas buvo kūdikių nuo aštuonių iki dešimties mėnesių rinkinys. Kitas buvo 16–18 mėnesių amžiaus vaikų grupė. Siekiant išvengti COVID-19 pavojų, visi testai buvo atlikti, naudojant vaizdo įrašą.

 

    Kiekvienam vaikui buvo parodytas suaugusio žmogaus, bendraujančio su lėle, klipas, o po to – tos nelaimės ištiktos lėlės klipas, kol žiūrėjo tas pats suaugęs ir nepažįstamas žmogus. Kai pirmame klipe bendravimas buvo susijęs su seilių dalijimusi – su lėlė ir suaugusiuoju, vaizduojama, kaip įkandus apelsiną, visi vaikai antrajame klipe daugiausia žiūrėjo į tą patį suaugusįjį, o ne į nepažįstamąjį, reakcija, interpretuojama kaip tikėjimas, kad atitinkamas suaugęs žmogus paguos lėlę. Kai bendravimas pirmajame klipe buvo draugiškas, bet ne toks tirštas, kaip kamuolio perdavimas pirmyn ir atgal, vaikai, žiūrėdami antrąjį klipą, turėjo vienodus lūkesčius iš abiejų suaugusiųjų. Atrodo, kad dalijimasis seilėmis rodo artumą.

 

    Šią išvadą sustiprino vėliau lėlę pakeitus kita ir pakartojant antrąjį bandymą. Šiuo atveju vaikai nuosekliai nesitikėjo, kuris suaugusysis įsikiš, kad sumažintų lėlės kančias. Taigi atrodo, kad apelsino pasidalijimas su konkrečia lėlė paskatino ateities elgesio lūkesčius, o ne bet kokias būdingas suaugusiųjų savybes.

 

    Eksperimentas su vaizdo įrašu leido dr. Thomas ieškoti tyrimo dalyvių už Masačusetso ribų. Vis dėlto ji nusprendė šiuo atveju apsiriboti tik Jungtinėmis Valstijomis. Ji tikisi, kad ateities bandymai pasieks už tos šalies sienų.

 

    Etnografinėje literatūroje teigiama, kad seilių dalijimasis yra plačiai paplitęs reiškinys. Tai taip pat prasminga, kaip intymumo signalas, nes jo ligos plitimo potencialas yra akivaizdus, ​​todėl įsitraukimas į jį rodo didelį dalyvių pasitikėjimą. Tačiau matant, kaip praktika įvairiose vietose skiriasi (jei taip yra), gali paaiškėti kai kurių intriguojančių detalių." [1]

·  ·  ·  1. "Drools of attraction; Child psychology." The Economist, 22 Jan. 2022, p. 72(US).

Drools of attraction; Child psychology.

 

"Thick as thieves

Babies learn about people by looking at who shares saliva

THE COMPLEXITIES of human relations are difficult enough for adults to navigate--and they have at least some idea of the rules. Children have yet to learn those rules. Infants are, nonetheless, able quickly to identify close relationships between other people, and thus to build up a map of the social world around them. How they do this has perplexed sociologists, anthropologists and developmental psychologists for decades. In a paper just published in Science, Ashley Thomas of the Massachusetts Institute of Technology proposes a partial answer: slobber.

To avoid the sexual connotations of the word "intimacy", Dr Thomas and her team refer to the "thickness" of interactions between infants and adults--borrowing the term from Avishai Margalit, a philosopher. Thick relationships involve strong attachments, obligations and mutual responsiveness.

One set of cues for thick relationships relates to things that involve sharing saliva: kissing, for example, or the common use of an eating or drinking utensil.

To test whether children interpret saliva-sharing as indicating a thick relationship, the researchers recruited two groups of several dozen youngsters. One was a set of babies aged between eight and ten months. The other was a group of toddlers aged between 16 and 18 months. To avoid the hazards of covid-19, all tests were conducted over a video link.

Each child was shown a clip of an adult interacting with a puppet, followed by a clip of that puppet in distress while the same adult, and also a stranger, looked on. When the interaction in the first clip appeared to involve the sharing of saliva--with puppet and adult portrayed as taking consecutive bites from an orange--both sets of children looked mainly at that same adult in the second clip, and not the stranger, a reaction interpreted as a belief that the adult in question would offer comfort to the puppet. When the interaction in the first clip was friendly but less thick, such as passing a ball back and forth, the children had equal expectations of both adults when shown the second clip. Saliva sharing seems, then, indicative of closeness.

That conclusion was reinforced by subsequently replacing the puppet with a different one and repeating the second test. In this case the children showed no consistent expectation about which adult would intervene to relieve the puppet's distress. It thus seems to have been the act of sharing an orange with a specific puppet that triggered an expectation of future behaviour, rather than any inherent characteristics of the adults involved.

Conducting her experiment by video enabled Dr Thomas to cast her search for trial participants beyond Massachusetts. She nevertheless decided, in this first instance, to confine things to the United States. Future runs, she hopes, will reach beyond that country's borders.

The ethnographic literature suggests saliva-sharing is a widespread phenomenon. It also makes sense as a signal of intimacy, for its disease-spreading potential is obvious and engaging in it therefore indicates a high degree of trust between participants. But seeing how practice varies from place to place (if, indeed, it does), might illuminate some intriguing details." [1]

·  ·  ·  1. "Drools of attraction; Child psychology." The Economist, 22 Jan. 2022, p. 72(US).