Paktas sutelkia dėmesį į hipergarsines raketas

 

    „SIDNĖJUS – karinė partnerystė tarp JAV, JK ir Australijos bus išplėsta, siekiant sutelkti dėmesį į hipergarsinių raketų kūrimą, nes nerimaujama, kad JAV ir jos sąjungininkės bandant tokius ginklus atsilieka nuo potencialių konkurentų, įskaitant Kiniją ir Rusiją.

 

    Hipergarsinės raketos skrenda daugiau, nei penkis kartus didesniu, negu garso, greičiu ir gali būti manevruojamos, prieš pataikant į taikinį. Jas radaruose aptikti sunkiau, nei esamas raketas, todėl bet kuriai kariuomenei, siekiančiai nustebinti priešininką, suteikia pranašumo.

 

    JAV, JK ir Australijos pareigūnai trečiadienį pareiškė, kad daugiausia dėmesio skirs ir hipergarsinėms raketoms, ir priešhipergarsiniams pajėgumams po susitikimo ir aptarti naujojo trišalio aljanso AUKUS įgyvendinimo pažangos.

 

Pernai paskelbto pakto tikslas jau ateinančiais dešimtmečiais Australijai tiekti branduolinius povandeninius laivus ir plėtoti povandeninius pajėgumus, kvantines technologijas ir dirbtinį intelektą.

 

    AUKUS šalys trečiadienį pranešė, kad išnagrinės elektroninio karo galimybes, pažymėdamos, kad dėl elektromagnetiniame spektre kyla vis daugiau konkurencijos." [1]

1. World News: Pact to Focus on Hypersonic Missiles
Cherney, Mike.
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 06 Apr 2022: A.11.

Pact to Focus on Hypersonic Missiles

"SYDNEY -- A military partnership between the U.S., the U.K. and Australia will be expanded to focus on developing hypersonic missiles, amid concerns that the U.S. and its allies are falling behind potential rivals including China and Russia in testing such weapons.

Hypersonic missiles fly at more than five times the speed of sound and can be maneuveredbefore hitting a target. They are more difficult to detect on radar than existing missiles, giving an edge to any military seeking to surprise an opponent.

Officials from the U.S., the U.K. and Australia said on Wednesday that they would focus on both hypersonic missiles and counter-hypersonic capabilities after meeting to discuss progress in implementing their new three-way alliance, called AUKUS. The pact, announced last year, is already aimed at providing nuclear-powered submarines for Australia in the coming decades and developing undersea capabilities, quantum technologies and artificial intelligence.

The AUKUS countries said Wednesday that they would look into electronic-warfare capabilities, noting that the electromagnetic spectrum is increasingly contested." [1]

1. World News: Pact to Focus on Hypersonic Missiles
Cherney, Mike.
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 06 Apr 2022: A.11.

Gutenbergo akimirka; 3D spausdinimas

„Naujas požiūris į 3D spausdinimą gali jį įtraukti į pagrindinį srautą

 

    ANKSTYVOS adityvios gamybos formos, arba liaudiškai vadinamas 3D spausdinimas, pradėjo atsirasti devintajame dešimtmetyje. Tačiau prireikė daugiau, nei dešimtmečio, kol ši technologija pradėjo kilti. Iš pradžių ji buvo naudojama prototipams gaminti. Dabar sudėtingi komponentai įprastai spausdinami 3D formatu iš plastiko ir metalo ir naudojami gaminiuose, pradedant reaktyviniais varikliais, robotais ir baigiant automobiliais.

 

    2021 m. 3 D spausdinimo paslaugų ir mašinų pardavimas išaugo daugiau nei 17 % ir pasiekė maždaug 15 mlrd. dolerių. Tačiau, kad ir kokia naudinga tapo adityvi gamyba, ji sunkiai stengiasi konkuruoti dėl sąnaudų ir greičio su labiau nusistovėjusiais gaminių gamybos būdais, pvz., išlydyto plastiko įpurškimu į formas arba metalinių dalių štampavimu milžinišku presu.

 

    Todėl dauguma gamintojų naudoja 3D spausdintuvus mažos apimties, didelės vertės detalėms gaminti. Tam tikriems daiktams tai užtrunka papildomai skirti laiko ir išlaidų. 

 

Gaminant daiktus adityviai, objektai sukuriami sluoksnis po sluoksnio, todėl sudėtingas vidines struktūras galima lengviau įtraukti į dizainą. Formas taip pat galima optimizuoti siekiant tvirtumo ir lengvumo, taupant medžiagas. 

 

Bet kas būtų, jei šiuos pranašumus būtų galima gauti, naudojant įprastų gamyklos procesų greitį ir kainą? Nauja priedų gamybos forma būtent tai ir siekiama.

 

    Šio proceso, prekės ženklu „ploto spausdinimas“, ištakos siekia 2009 m. 

 

Tada Jamesas DeMutas, baigęs mechanikos inžinerijos magistro studijas Stanfordo universitete, pradėjo dirbti Nacionalinėje uždegimo įstaigoje, priklausančioje Amerikos energetikos departamentui. Lawrence'o Livermore'o nacionalinė laboratorija (LLNL). Tam naudojami kai kurie iš galingiausių pasaulyje lazerių branduolių sintezei tirti.

 

    Vienas iš M. DeMuthui pateiktų iššūkių buvo rasti būdą, kaip panaudoti labai specializuotą plieno rūšį, kad būtų pagaminta 12 metrų pločio lydymosi kamera su daug sudėtingų savybių. 

 

Šiam darbui jis svarstė 3D spausdinimo formą, vadinamą Lazerio miltelių lovos sujungimas (L-PBF). Tam naudojamas lazerio spindulys, suvirinantis daleles ant plono metalo miltelių sluoksnio, kad būtų suformuota reikiama pirmojo objekto sluoksnio forma. Tada įpilama daugiau miltelių ir ant pirmojo suvirinamas antras sluoksnis. Ir taip toliau, kol elementas bus baigtas.

 

    Problema ta, kad, kaip ir daugelyje kitų 3D spausdinimo formų, yra atvirkštinis ryšys tarp skiriamosios gebos, kuri lemia spausdinamo detalumo lygį, ir proceso greičio. Todėl kai kurių didelių komponentų su smulkiomis detalėmis atspausdinimas gali užtrukti kelias dienas, jei ne mėnesius. Kameros gamyba atrodė taip, lyg tai užtruktų dešimtmečius. L-PBF buvo aiškiai neįgyvendinamas tokiam prašymui.

 

    Tai privertė J. DeMuthą ir grupę kolegų pagalvoti, kaip paspartinti darbą neprarandant kokybės. 

 

Po tam tikro darbo jie pradėjo naudoti prietaisą, vadinamą optiškai adresuotu šviesos vožtuvu, kuris buvo sukurtas LLNL. Tai leidžia impulsiniam infraraudonųjų spindulių lazeriui, kurio spindulys yra kvadratinio skerspjūvio formos, nupiešti didelės raiškos vaizdą. Panašiai kaip fotografinis negatyvas, vaizdas gali užblokuoti arba praleisti šviesą, sukurdamas milijonus mažyčių lazerio dėmių, panašiai, kaip pikseliai, sudarantys skaitmeninį vaizdą.

 

    Suprojektuota ant miltelių sluoksnio, ši raštuota lazerio šviesa gali vienu ypu suvirinti visą plotą. 

 

J. DeMuthas šį procesą lygina su dokumentų kūrimu spausdinimo mašina, o ne rašant juos atskirai rašikliu.

 

    Ne tokia taškuota mintis

 

    2015 m. J. DeMuthas įkūrė Seurat Technologies, siekdamas komercializuoti technologiją. Ši Masačusetse įsikūrusi įmonė pavadinta Georges'o Seurat, postimpresionistinio prancūzų menininko, tapybos stiliaus, vadinamo puantilizmu, kuris kuria paveikslus iš taškų, pradininko vardu. Keletas įmonių, įskaitant GM ir Volkswagen, automobilių gamintojų porą, Siemens Energy, didelės Vokietijos grupės padalinį ir Denso, didelę Japonijos komponentų įmonę, bendradarbiauja su Seurat, kad ištirtų savo pirmojo prototipo ploto spausdinimo mašinos naudojimą.

 

    Šis prototipas gamina keletą mažų, raštuotų kvadratų ant miltelių sluoksnio. Jų dydis priklauso nuo medžiagos. Aliuminiui reikia 15 mm kvadratų. Titanui reikia 13 mm. Plienui reikia 10 mm. Atskirai šie kvadratai gali atrodyti maži. Bet kas sekundę jų galima atspausdinti 40 greta vienas kito, todėl greitai galima padengti didelį plotą. Prototipas buvo sukurtas taip, kad veiktų tokiu mastu, kad lazerio dydis ir jo suvartojamos energijos kiekis būtų praktiškas.

 

    Kiekviename kvadrate projektuojamas 2,4 mln. pikselių ekvivalentas, todėl aparatas gali spausdinti tik 25 mikronų (milijoninių metro) storio sluoksnių dalis 3 kg per valandą greičiu. Tai yra dešimt kartų greičiau, nei įprastas L-PBF įrenginys, turintis tokią puikią skiriamąją gebą, sako p. DeMuthas. Dabar kuriamos vietinio spausdintuvo gamybinės versijos ir ateinančios kartos galų gale turėtų būti 100 kartų greitesnis.

 

     Visa tai, sako ponas DeMuthas, reiškia, kad ploto spausdinimas bus konkurencingas su masinės gamybos gamyklos procesais, tokiais, kaip apdirbimas, štampavimas ir liejimas. Pavyzdžiui, jis mano, kad iki 2030 m. bus galima pagaminti stalo įrankius (šiuo metu nerūdijančio plieno indus) už 25 dolerius už kilogramą. „Tai reiškia, kad iš tikrųjų galėtume atspausdinti  stalo įrankius pigiau, nei jūs galėtumėte juos presuoti“, – priduria jis.

 

     Kiti lazeriniai 3D spausdintuvai taip pat spartėja. Pavyzdžiui, L-PBF mašinose gali būti sumontuotos kelilazerio spinduliai, nors sudėtingumas gali apriboti jų skaičių. Be to, tobulėja daugelis ne lazerinių būdų spausdinti daiktus, naudojant įvairias medžiagas gaminant daiktus – nuo pastatų iki tiltų ir sausainių. Vienaip ar kitaip atrodo, kad 3D spausdinimas pagaliau yra pasirengęs leisti tradicinėms gamykloms pakovoti už savo pinigus.” [1]

1. "A Gutenberg moment; 3D printing." The Economist, 19 Mar. 2022, p. 74(US).

A Gutenberg moment; 3D printing.

"A new approach to 3 d printing may bring it into the mainstream

E ARLY FORMS of additive manufacturing, or 3 D printing as it is popularly called, began to emerge in the 1980s. But it took more than a decade for the technology to start taking off. Initially, it was used to make prototypes. Now, intricate components are routinely 3 D-printed in plastic and metal, for use in products ranging from jet engines and robots to cars.

Sales of 3 D-printing services and machines grew by more than 17% in 2021, to reach around $15bn, according to preliminary estimates for a report by Wohlers Associates, a firm that tracks the industry. However, as useful as additive manufacturing has become, it struggles to compete on cost and speed with more established ways of making things, such as injecting molten plastic into moulds or stamping out metal parts with a giant press.

As a result, most manufacturers use 3 D printers to produce low-volume, high-value parts. The extra time and expense this takes can be worth it for certain items. Making things additively produces objects layer by layer, so tricky internal structures can be incorporated more easily into a design. Shapes can also be optimised for strength and lightness, saving materials. But what if these advantages could be had at the speed and cost of conventional factory processes? A new form of additive manufacturing aims to do just that.

The origin of this process, trademarked "Area Printing", goes back to 2009. That was when James DeMuth, having finished his master's degree in mechanical engineering at Stanford University, started work at the National Ignition Facility, part of the American Department of Energy's Lawrence Livermore National Laboratory (LLNL). This uses some of the world's most powerful lasers to study nuclear fusion.

One of the challenges Mr DeMuth was given was to find a way to use a highly specialised type of steel to manufacture a 12-metre wide fusion chamber containing many complex features. He considered a form of 3 D printing, called Laser Powder Bed Fusion (L-PBF), for the job. This employs a laser beam to weld together particles on a thin bed of powdered metal, to form the required shape of the object's first layer. Then more powder is added and a second layer is welded on top of the first. And so on, until the item is complete.

The problem is that, as with most other forms of 3 D printing, there is an inverse relationship between resolution, which governs the level of detail that can be printed, and the speed of the process. Hence, some large components with fine details can take days, if not months, to print. Producing the chamber looked as if it might take decades. L-PBF was clearly unfeasible for such an application.

This got Mr DeMuth and a group of colleagues thinking about how to speed things up without compromising quality. After some work, they started using a device called an optically addressed light valve, which had been developed at LLNL. This permits a pulsed infrared laser, with its beam shaped to have a square cross-section, to be patterned with a high-resolution image. Working a bit like a photographic negative, the image can block or pass light, creating millions of tiny laser spots, much like the pixels that make up a digital image.

When projected onto a bed of powder, this patterned laser light can weld a complete area in one go. Mr DeMuth likens the process to producing documents with a printing press instead of writing them out individually with a pen.

Not such a dotty idea

In 2015 Mr DeMuth co-founded Seurat Technologies, to commercialise the technology. This Massachusetts-based firm is named after Georges Seurat, a post-impressionist French artist who pioneered a painting style called pointillism that builds pictures up from dots. Several companies, including GM and Volkswagen, a pair of carmakers, Siemens Energy, a division of a large German group, and Denso, a big Japanese components firm, have partnered with Seurat to explore the use of its first prototype area-printing machine.

This prototype produces a series of small, patternable squares on the powder bed. Their size depends on the material. Aluminium requires 15mm squares. Titanium requires 13mm. Steel requires 10mm. Individually, these squares might seem small. But 40 of them can be printed adjacent to each other every second, so a large area can be covered quickly. The prototype was designed to work at this scale to keep the size of the laser and the amount of energy it consumes to a practical level.

With the equivalent of 2.4m pixels projected in each square, the machine can print parts with layers just 25 microns (millionths of a metre) thick at a rate of 3kg an hour. This is ten times faster than a typical L-PBF machine at such a fine resolution, says Mr DeMuth. Production versions of the area printer are now being built, and future generations of the machine should end up being 100 times faster.

All that, says Mr DeMuth, means area printing will be competitive with mass-production factory processes, such as machining, stamping and casting. As an example, he believes that by 2030 it will be possible to produce silverware (utensils that nowadays are made from stainless steel) for $25 a kilo. "That means we could actually print silverware cheaper than you could stamp them out," he adds.

Other laser-based 3 D printers are getting faster, too. L-PBF machines, for example, may be fitted with several beams--though the complexity involved could limit their number. And many non-laser ways to print things are improving as well, using all manner of materials to make items ranging from buildings to bridges to biscuits. One way or another, then, 3 D printing seems at last to be ready to give traditional factories a run for their money.” [1]

"A Gutenberg moment; 3D printing." The Economist, 19 Mar. 2022, p. 74(US).

Skaitykite ir sekite; Naršymas sankcijose

    „Pro-advokatų fojė

 

    Įmonės turės patobulinti savo žaidimą, kad laikytųsi Rusijos sankcijų

 

    DĖL be precedento sankcijų kyla precedento neturinčių atitikties iššūkių. Vakarų bankai ir įmonės, besitikinčios įveikti liūną, bent jau sulaukia pagalbos iš Finansinio turto kontrolės biuro (OFAC), kuris prižiūri daugumą Amerikos priemonių. Ji paskelbė atsakymus į 62 „dažniausiai užduodamus klausimus“ apie nusistačiusias prieš Rusiją. Tačiau aiškumo trokštantys atitikties pareigūnai vargu ar gali atsipalaiduoti. Teisės aktas apima 13 800 žodžių ir palieka daug neatsakytų užklausų, nes gairės vis dar tobulinamos. Be to, beveik kasdien pridedamos naujos sankcijos. O Didžiosios Britanijos, ES ir kitų primestos tik iš dalies sutampa su Amerikos.

 

    Vakarų atsakas į Rusijos operaciją, siekiant apsaugoti Donbasą, nėra lygus tiek dalyvaujančių šalių skaičiumi, tiek taikinio ekonomikos dydžiu ir tarpusavio ryšiu. Jis sukūrė tai, ką Stephenas Plattas, knygos apie finansinius nusikaltimus „Criminal Capital“ autorius, vadina „sankcijų laikymosi kritine padėtimi“.

 

    Tai dar labiau skatina sankcijų pramonės kompleksą, kuris per pastarąjį dešimtmetį išaugo. Tarptautinės advokatų kontoros teigia dar niekada negavusios tiek daug užklausų; kai kurios sukūrė visą parą veikiančias karštąsias linijas susirūpinusiems klientams. Atitikties technologijų įmonės taip pat yra labiau užimtos, nei bet kada: programinė įranga, padedanti vartotojams atsikratyti subjektų ir asmenų, kuriems taikomos sankcijos, lekia iš lentynų. Vien tik bankų sankcijų laikymuisi skirtos pasaulinės išlaidos (patikimų duomenų apie ne bankus nėra) 2020 m. pasiekė rekordines maždaug 50 mlrd. dolerių. Tikėtina, kad šiais metais išlaidos bus gerokai didesnės.

 

    Atsižvelgti į naujas sankcijas nėra lengva užduotis. Vien Amerikoje juos išduoda keturios atskiros agentūros: OFAC (finansinės sankcijos), Prekybos departamentas (eksporto kontrolė), Valstybės departamentas (vizų draudimas) ir Teisingumo departamentas (priemonės prieš kleptokratiją).

 

    Kartu tai yra „visų ankstesnių sankcijų programų, taikomų vienu metu meistriškumo klasė, naudojant Kinijai, Kubai, Iranui, Venesuelai ir net narkotikų prekeiviams taikomų programų elementus“, – sako Adamas M. Smithas iš Gibson Dunn, JAV. advokatų kontora.

 

    Bankams, kurie ilgą laiką buvo kovos su finansiniais nusikaltimais fronto linijoje, laikytis reikalavimų bus sudėtinga, bet pavyksta suvaldyti. Iššūkis yra baugesnis ne finansų bendrovėms, kurių daug daugiau užsiima verslu, kuriam taikomos sankcijos, nei Irano ar kitų ankstesnių programų atveju. Sankcijos Rusijai „kaip niekada anksčiau pasiekia visą įmonių spektrą“, sako Michaelas Dawsonas iš kitos advokatų kontoros „WilmerHale“.

 

    Advokatai teigia, kad pagalbos šaukiasi programinės įrangos kūrėjai, gamintojai, plataus vartojimo prekių pardavėjai ir net vienu atveju sporto komanda, kuri verbuoja žaidėjus iš Rusijos.

 

    Viena iš nerimo priežasčių – JAV ir 33 „šalių partnerių“ vykdoma plataus masto eksporto kontrolė, ribojanti technologijų (pvz., puslaidininkių ir telekomunikacijų), komponentų ir visų prekių pardavimą Rusijai. Tai apima ne tik tiesiogiai į Rusiją gabenamas prekes, bet ir kitose šalyse, pavyzdžiui, Kinijoje, surinktų, o vėliau į Rusiją eksportuojamų gaminių dalis. Kai kuriais atvejais sankcijos pradedamos taikyti, jei „kontroliuojamas kiekis“ viršija 25 % gatavo produkto vertės. Jos taip pat gali būti taikomos, jei gaminys pagamintas trečiosiose šalyse, kur pati naudojama mašina yra „tiesioginis JAV kilmės programinės įrangos ar technologijos produktas“.

 

    Tai apima technologijas ir valdiklius, kuriuos gamina tūkstančiai Vakarų įmonių, didelių ir mažų. Daugelis turi atlikti namų darbus, kad nustatytų, ar jų produktai gali nepakliūti į tinklą.

 

    Kitas teisininkas teigia, kad sulaukia įnirtingų skambučių iš startuolių, kurie perdavė programinės įrangos kūrimą Rusijos rangovams. Tai gali būti teisėta arba neteisėta, atsižvelgiant į aplinkybes; Šiaip ar taip, mokėjimai tapo sudėtingesni dėl sankcijų Rusijos bankams.

 

    Daugelis mažų ir vidutinių Vakarų firmų yra „įspūdingai nepasirengusios“, kad galėtų atlikti reikiamą verslo partnerių, sandorio šalių ar tiekimo grandinių patikrinimą, sako J. Plattas.

 

    Šią užduotį dar labiau apsunkina Rusijos kompetencija užsimaskuoti. Rusijos pinigininkai įgijo pasaulinio masto įgūdžius, kurdami neskaidrias ofšorines struktūras, kad nuslėptų nuosavybę.

 

     Jų kūrybiškumas paskatino OFAC sugriežtinti savo taisykles dėl korporatyvinio subjekto kontrolės.

 

    Nerimą didino ir baudos už pažeidimus, ir ne tik bankams. Per pastarąjį dešimtmetį JAV buvo nubaustos didelėmis nuobaudomis: naftos paslaugų grupė „Schlumberger“ (259 mln. dolerių) ir orlaivių dalių gamintoja „Fokker“ (51 mln. dolerių). Teisingumo departamentas neseniai įsteigė „KleptoCapture“ darbo grupę, kuri padidina prekybos su oligarchais susijusiomis įmonėmis riziką. Vykdymas Europoje buvo ne toks energingas, bet tai gali pasikeisti. Netgi vakarietiški advokatai su visomis papildomomis apmokestinamomis valandomis turi išlikti ant kojų: Didžiosios Britanijos teisininkų reguliavimo tarnyba kovo 15 d. pareiškė, kad ji prižiūrės advokatų kontorų sankcijų laikymąsi vietoje." [1]

1. "Read and follow; Navigating sanctions." The Economist, 19 Mar. 2022, p. 55(US).