In Europe, Sanctions Squeeze Real Wages More than in the US

 

"Europeans are likely to see real wages fall faster than their U.S. counterparts, as sanctions on Russia sends inflation on a fresh surge, threatening to push the continent into recession.

Until the sanctions on Russia, European inflation rates looked set to remain below their U.S. equivalent, reflecting a slower economic recovery from the pandemic. This changed after the sanctions on Russia started, sending food and energy prices surging in Europe.

The only difference with the U.S. now: Pay rises in Europe are lagging far behind inflation, leading to a sharp decline in real wages -- wages adjusted to take consumer-price rises into account.

"We budget 100 euros for each trip to the supermarket and we keep coming back with less and less food," said Daniele Biancardi, a 37-year-old bar worker in Milan who lives with his girlfriend. "Your wage is what it is. It's not like the boss sees that meat costs more now so he raises your pay a little bit."

The Organization for Economic Cooperation and Development expects U.S. real wages to fall 0.6% this year, an indication that wage rises are just short of matching consumer-price gains. That is good for neither households nor the economy's growth prospects.

But far larger declines are expected in much of Europe, with the exception of France, where energy costs have risen much less because of its reliance on nuclear power and a government cap on home energy prices. According to the OECD, real wages are set to dropby 2.5% in Germany, 3% in the U.K. and 4.5% in Spain.

That marks a divergence compared with the prepandemic era, when movements in real wages in the U.S. and Europe matched closely. In 2019, real wages rose by 1.1% in the U.S. and by 1.6% in Germany.

Before the sanctions on Russia, the European Central Bank expected the eurozone's annual rate of inflation to average 3.2% this year, above its 2% target. By June, when the bank produced its most recent forecasts, the expectation was that inflation would average 6.8%.

Most Europeans don't expect their wages to rise at anything like the rate of consumer-price inflation during the coming 12 months.

About 70% of Germans and Italians don't expect their pay to increase this year, a view shared by more than 60% of Britons, but just half of French workers, according to a June survey of 4,000 Europeans by market-research firm Dynata, on behalf of Jefferies bank.

That is backed up by earlier research by Ireland's central bank and polling firm Ireland Thinks. They found a pickup in Irish workers' inflation expectations in April, with the 1,418 respondents expecting on average that prices would rise by 10% during the coming 12 months, up from 6.8% in January. Meanwhile, more than half of workers in Europe's fastest-growing economy expected their wages to stay the same, while a third saw the prospect of a slight rise and just 1.9% a large rise.

"Among those respondents who expect their earnings to increase, the vast majority expect their earnings to increase by less than consumer prices," the central bank said.

There are exceptions to this resignation, particularly where workers are still represented by powerful unions, which is increasingly rare in Europe.

Last week, German metalworkers union IG Metall secured a 6.5% wage increase as part of an 18-month deal with iron and steel companies. That was the largest increase in three decades, according to union chief Jorg Hofmann.

Heinz Jorg Fuhrmann, the head of a German steel industry body, described the deal as "just about acceptable."

"It remains to be hoped that the risks looming on the horizon for the German economy will at least not unfold to their full force," he said.

Economists think the different ways in which the pandemic affected jobs markets on either side of the Atlantic is playing a role in the outlook for real wages.

In Europe, a larger proportion of workers remained employed, albeit on reduced hours, while governments subsidized their wages. In the U.S., many lost their jobs or moved on and sought new employment as the economy reopened.

Workers typically are in a stronger position to get large pay hikes when starting with a new employer, regardless of the tightness of the jobs market." [1]

 

There is a law of preserving the value of money in employment: if someone gets less money, someone else gets correspondingly more.  

 

In this case, employers and tax collectors receive the added value that employees lose. You need to know how to build strong unions.

 

1. World News: In Europe, Sanctions Squeeze Real Wages
Hannon, Paul. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 25 June 2022: A.8.

 

Šiluma, viltis ir vandenilis; išeinant už tinklo ribų

„Žaliosios dujos gali padėti susidoroti su sunkiai dekarbonizuojama pramone

 

NAUDOJANT ELEKTROS ENERGIJĄ tam, kas šiuo metu atliekama, naudojant iškastinį kurą, reiškia jos generuoti daugiau. Jei visi Amerikos automobiliai būtų elektromobiliai ir amerikiečiai jais nuvažiuotų tiek, kiek važiuoja šiandien, šalies energijos suvartojimas padidėtų 28%. Jei tik dvi didžiausios Vokietijos pramonės įmonės – Liudvigshafeno kompleksas, kurį valdo BASF – cheminių medžiagų galiūnas, ir Duisburgo gamykla, valdoma plieno milžino ThyssenKrupp – veiktų srovėmis, o ne angliavandeniliais, šalies elektros suvartojimas padidėtų 15% iš karto, sako Klausas Schmitzas iš Arthur D. Little, konsultacinės įmonės.

 

Tai yra bauginanti perspektyva besivystančioms šalims, kurios neturi galimybių patenkinti šiandienos paklausos. Tai mažiau nerimą kelia tokioms šalims, kaip Amerika, Vokietija ir Japonija, kur nauji pajėgumai yra prieinami, o tinklai tampa vis sudėtingesni. Tačiau tai vis tiek yra didžiulis iššūkis.

 

Ir dar reikia priimti sunkius sprendimus, kas elektrifikuojama tiesiogiai, o kas netiesiogiai – žaliuoju vandeniliu.

 

Vandenilio gamybos iš atsinaujinančių energijos šaltinių kaina yra didelė. Tačiau tai taip pat grimzta. Mažėjančias atsinaujinančios energijos kainas mažina ir patobulintos vandenilio gamybos technologijos, ypač elektrolizatoriai, kuriuose vandens molekulės suskaidomos, kad susidarytų vandenilis ir deguonis. Elektrolizatoriai yra subrendę ir naujovėms, ir masto ekonomijai. Tai gali būti kita technologija, leidžianti sumažinti staigią sąnaudų kreivę taip, kaip turi saulės elementai ir baterijos. Emma čempionė iš Bloomberg NEF, tyrimų įmonės, prognozuoja, kad iki šio dešimtmečio pabaigos žalias vandenilis bus ekonomiškai konkurencingas su vandeniliu iš iškastinio kuro, net jei jis pagamintas be anglies surinkimo ir saugojimo.

 

Ir tai tęsis. Vinodas Khosla, rizikos kapitalistas, jau seniai besidomintis klimato kaita, tikisi, kad pigūs atsinaujinantys energijos šaltiniai, gaminantys pigų vandenilį, paskatins klestinčią šių medžiagų rinką. „Jei šis kelias pradės veikti, mūsų elektros poreikiai padidės šimtais procentų, palyginti su dabartinėmis 2040 m. prognozėmis, todėl saulės energija taps dar pigesnė“, – prognozuoja jis.

 

Tačiau toks vandenilis nebus vienas už vieną gamtinių dujų pakaitalas visais atvejais. Aukštos temperatūros turbinose tai prasminga. Buitiniuose katiluose to paprastai nėra. Perėjimas nuo gamtinėmis dujomis kūrenamo katilo prie vandeniliu kūrenamo katilo gali skambėti gražiai ir gali būti minimaliai trikdantis. Tačiau naudoti elektros energiją, kad vandenilis degtų katile, yra daug mažiau efektyvu, nei naudojant jį šilumos siurbliui paleisti.

 

Elektriniai šilumos siurbliai iš tikrųjų yra oro kondicionieriai, veikiantys atbuline eiga. Jų naudojama energija daiktų tiesiogiai nešildo. Vietoj to, jis perkelia šilumą iš vienos vietos į kitą, o šilumos perkėlimas gali būti efektyvesnis, nei jos gamyba. Šilumos siurblys, šildantis namą, naudodamas šilumą iš po juo esančios žemės, gali pagaminti 400 W šildymo kiekvienam 100 W sunaudotos elektros energijos. Šilumos siurblių modernizavimas namuose gali būti brangus ir nepatogus, o tam reikia didelio masto darbo jėgos. Tačiau tai vis tiek atrodo protingiau, nei vandenilio deginimas – procesas, kuris visada išskiria mažiau energijos, nei gaminant vandenilį, kurio pirmiausia reikia. Gyvenamoms patalpoms, darbo patalpoms ir pramoniniams procesams, kuriems reikalinga „žemos kokybės“ šiluma, ty žemesnė, nei verdančio vandens temperatūra, šilumos siurbliai atrodo kaip tinkamas būdas.

 

Tai aukštas užsakymas. Pagal scenarijų, skirtą apriboti atšilimą iki 1,5 °C virš priešindustrinio lygio, kurį gamino IRENA, JT institucija, besispecializuojanti atsinaujinančios energijos srityje, pramoninių šilumos siurblių skaičius turėtų padidėti nuo mažiau, nei 1 mln. 2019 m. iki 35 mln. 2030 m. ir 80 mln. 2050 m. Pastatuose reikia augti nuo 53 m 2019 m., iki 142 m 2030 m. ir 290 m 2050 m.

 

Aukštos kokybės karščiui, viršijančiam 500 °C, vandenilis tikriausiai turi pranašumą.

 

Ir jis turės kitų nišų. Viena iš priežasčių, kodėl chemijos ir plieno pramonė yra pririšta prie iškastinio kuro, yra ta, kad jos naudoja savo chemiją – tai, kaip juose esanti anglis ir vandenilis reaguoja su daiktais, taip pat juose sukauptą energiją. Norint pagaminti iš geležies rūdos, o iš geležies – plieną, reikia ne tik chemijos, bet ir šilumos, o plieno pramonė išaugo ir pasikliauja iškastiniu kuru.

 

Gamykloje Tolede, Ohajo valstijoje, Cleveland-Cliffs, didžiausias Amerikos automobilių pramonės tiekėjas, naudoja gamtines dujas deguoniui pašalinti iš geležies rūdos ir gamina tiesiogiai redukuotos geležies (DRI) briketus. Vandenilis gali atlikti beveik tą patį darbą. Įmonės vadovas Lourenco Goncalves teigia, kad 30% gamtinių dujų pakeisti vandeniliu būtų lengva, jei gamykloje būtų patikimas vandenilio šaltinis, o 70% būtų galima pasiekti atlikus ribotus pakeitimus, sumažinant emisijas daugiau nei 1 mln. tonų per metus. Vartoti tik vandenilį būtų sunkiau, bet tokie fabrikai visai įmanomi.

 

Tolede pagamintas DRI vis dar patenka į anglimis kūrenamas aukštakrosnes. Bet jis gali būti dedamas į elektros lanko krosnis (EAF), kurios lydo elektra. Vis dar reikia pridėti šiek tiek anglies, kad geležis pavirstų plienu. Pagal TEA gegužės mėn. paskelbtą grynojo nulinės emisijos scenarijų maždaug du trečdaliai pirmaujančių pramoninių šalių pirminės plieno gamybos iki 2050 m. naudotų vandenilio DRI–EAF maršrutą. Indijos „Tata Steel“ praėjusiais metais pareiškė, kad taikys šį požiūrį į ekologiškumą. plieno didelėje gamykloje Nyderlanduose.

 

Norėdami pajusti daugialypį ir integruotą požiūrį į energetikos infrastruktūrą, kurį būtina imtis klimato kaitos srityje, o technologijas padaro įmanoma, grįžkite į Berlyną. „Reuter West“, vienas didžiausių 50 hercų tinklo generatorių, yra didelė anglimi kūrenama jėgainė, kurią čia eksploatuoja Švedijos įmonė „Vattenfall“. Iki 2030 m. įmonė tikisi, kad ji bus naudojama su gamtinėmis dujomis ir bus paruošta naudoti vandenilį. Centralizuoto šildymo sistema, kuri priklauso nuo elektrinės karšto vandens, bus papildyta šilumos siurbliais. Karštas vanduo taip pat bus naudojamas energijos kaupimui – milžiniškos vakuuminės kolbos pavidalu, kurioje gali tilpti 56 000 tonų keliais laipsniais žemiau virimo temperatūros vandens.

 

Kaip ir visi šio pranešimo keliai, projektą riboja to, kas buvo anksčiau, istorija. Jis sujungia informuotą, galbūt idealistinę, techninę vaizduotę su geros inžinerijos konservatyvumu. Tai priklauso nuo senų ir naujų technologijų integravimo, kad būtų galima valdyti didžiulius energijos srautus. Ir tai yra nebaigtas darbas. Jei norite talismano energijos perėjimui, galite padaryti daug blogiau, negu pasirinkti vandenilį". [1]

·  ·  ·  "Heat, hope and hydrogen; Going beyond the grid." The Economist, 25 June 2022, p. 0.12(US).

Heat, hope and hydrogen; Going beyond the grid.

"Green gases can help tackle the hard-to-decarbonise industry

USING ELECTRICITY to do things currently done with fossil fuels means generating more of it. If all America's cars were EVs and Americans drove as far in them as they drive today, the country's power consumption would rise by 28%. If just two of Germany's largest industrial sites--the Ludwigshafen complex run by BASF, a chemicals goliath, and the Duisburg plant run by ThyssenKrupp, a steel giant--were to run on currents not hydrocarbons, the country's electricity consumption would be increased by 15% at a stroke, says Klaus Schmitz of Arthur D. Little, a consultancy.

That is a daunting prospect for developing countries which do not have the capacity to meet today's demand. It is less worrying for countries like America, Germany and Japan where new capacity is affordable and grids are getting more sophisticated. But it is still a huge challenge.

And there are still difficult decisions to be made about what is electrified directly and what is electrified indirectly with green hydrogen.

The cost of making hydrogen from renewables is high. But it is also plunging. The falling cost of renewable energy itself is being amplified by improvements in the technologies of hydrogen manufacture--notably the electrolysers in which water molecules are torn apart to make hydrogen and oxygen. Electrolysers are ripe both for innovation and for economies of scale. They may well be the next technology to shoot down a precipitous cost curve in the way that solar cells and batteries have. Emma Champion of Bloomberg NEF, a research firm, predicts that by the end of this decade green hydrogen will be cost-competitive with hydrogen from fossil fuels, even if it is made without carbon capture and storage.

And it will keep going. Vinod Khosla, a venture capitalist with a long-standing interest in climate change, expects cheap renewables making cheapish hydrogen will lead to a booming market for the stuff. "If this path starts to work, our needs for electricity will grow hundreds of percent over our current forecasts for 2040, making solar even cheaper," he predicts.

Such hydrogen will not, though, be a one-for-one replacement for natural gas in all applications. In high-temperature turbines it makes sense. In domestic boilers it generally does not. Going from a natural-gas-fired boiler to a hydrogen-fired one may sound nice and likely to be minimally disruptive. But using electricity to make hydrogen to burn in a boiler is much less efficient than using it to run a heat pump.

Electric heat pumps are, in effect, air conditioners that run in reverse. The energy they use does not heat things up directly. Instead it moves heat from one place to another, and moving heat can be more effective than producing it. A heat pump that heats a house using warmth from the ground beneath it can produce 400 W of heating for every 100 W of electricity consumed. Retrofitting houses with heat pumps can be costly and inconvenient, and the workforce needed to do so at scale does not exist. But it still seems more sensible than burning hydrogen, a process which always releases less energy than making the hydrogen required in the first place. For living spaces, workspaces and industrial processes requiring "low grade" heat, which is to say temperatures below that of boiling water, heat pumps look like the way to go.

This is a tall order. In a scenario designed to limit warming to 1.5°C above the preindustrial level produced by IRENA, a UN body devoted to renewable energy, the number of industrial heat pumps will have to rise from fewer than 1m in 2019 to 35m in 2030 and 80m in 2050. In buildings, it calls for growth from 53m in 2019 to 142m in 2030 and 290m in 2050.

For high-grade heat, above 500°C, hydrogen probably has the edge.

And it will have other niches, too. One of the reasons that the chemicals and steel industries are locked into fossil fuels is that they make use of their chemistry--the way the carbon and hydrogen inside them react with things--as well as the energy stored up in them. Making iron from iron ore and then steel from iron requires chemistry as well as heat, and the steel industry has grown up relying on fossil fuels for both.

At a factory in Toledo, Ohio, Cleveland-Cliffs, the biggest supplier to the American automobile industry, uses natural gas to remove the oxygen from iron ore, producing briquettes of direct-reduced iron (DRI). Hydrogen can do much the same job. Lourenco Goncalves, the firm's boss, says that replacing 30% of the natural gas with hydrogen would be easy if the plant had a reliable hydrogen source, and 70% could be achieved with limited modifications, slashing emissions by over 1m tonnes a year. Going hydrogen-only would be harder, but such plants are quite possible.

The DRI made in Toledo still goes into coal-fired blast furnaces. But it could be put into electric-arc furnaces (EAFs) which melt iron with electricity. The addition of some carbon to turn the iron to steel is still necessary; heat produced by fossil fuels is not. In the net-zero-emissions scenario published by the IEA in May around two-thirds of primary steel production in leading industrialised countries used the hydrogen DRI- EAF route by 2050. India's Tata Steel said last year that it would use this approach to green steel at a big plant in the Netherlands.

For a sense of the multifaceted, and integrated approach to energy infrastructure that climate action makes necessary and technology makes possible, come back to Berlin. Reuter West, one of the largest generators on the 50Hertz grid, is a large coal-fired plant operated there by Vattenfall, a Swedish firm. By 2030 the firm hopes to have it running on natural gas and be hydrogen-ready. The district-heating system which relies on the plant's hot water will be augmented with heat pumps. Hot water will be used for energy storage, too, in the form of a giant vacuum flask which can hold 56,000 tonnes of water at a couple of degrees below boiling.

Like all the paths forward in this report, the project is constrained by the history of what came before. It combines informed, perhaps idealistic, technical imagination with the kick-the-tyres conservatism of good engineering. It depends on the integration of technologies old and new to control immense flows of power. And it is a work in progress. If you want a mascot for the energy transition, you could do much worse.” [1]

·  ·  ·  "Heat, hope and hydrogen; Going beyond the grid." The Economist, 25 June 2022, p. 0.12(US).

 

Prieš srovę; pasaulio maistas

„Didžioji dalis pasaulio grūdų žmonių nesuvalgoma

 

    GELTONA ir mėlyna Ukrainos vėliava primena gausius šalies kviečius po nedebesuotu dangumi. Šiandien dangų papilkino artilerijos dūmai. Traktoriai vežė sunkiuosius ginklus, o ne grūdus. Šios produkcijos praradimas lėmė ir taip aukštas grūdų kainas. Pasaulio maisto programa perspėja, kad dėl to badas gresia 47 mln.

 

    Nepaisant derybų su Turkija dėl Ukrainos grūdų gabenimo, Rusija greičiausiai neleis eksporto per Juodąją jūrą. Ukrainos grūdus sunku pervežti geležinkeliu. Jei Ukraina liks atskirta nuo pasaulio rinkų, gali atrodyti paprasta matematika daryti išvadą, kad gamyba kitur turi plėstis, kad pasaulis būtų pamaitintas.

 

    Tačiau iš tikrųjų jau užauginama daugiau, nei pakankamai grūdų, kad patenkintų žmonijos poreikius. Problema ta, kad 43 % sudeginami, kaip biokuras arba naudojami gyvūnams šerti. Tai yra šešis kartus didesnė dalis už Ukrainos ir Rusijos grūdų produkciją kartu.

 

    Mažiau nei pusę pasaulio grūdų derliaus suvalgo žmonės.

 

    Imkime kviečius – svarbiausią pasėlius, auginamus šiose dviejose slavų šalyse. 2019 m., paskutiniais metais, kurių turimi duomenys, Rusija ir Ukraina kartu pagamino beveik 103 mln. tonų, mažiau, nei 129 mln. tonų, sušertų gyvuliams. Dar 22 mln. tonų buvo paversta biokuru. Antras pagal dydį dviejų slavų šalių derlius – kukurūzai – buvo dar mažesnė tikimybė, kad atsidurs lėkštėje: žmonės suvalgė tik 13 % viso pasaulio produkcijos. Kadangi Rusija ir Ukraina gamina mažai ryžių, bendra jų grūdų produkcijos dalis, kurią žmonės suvalgė, sudarė tik 37, ty mažiau, nei pasaulinis 46 proc.

 

    2010-aisiais visame pasaulyje grūdų gamyba išaugo 17 proc., o tai šešiais procentiniais punktais viršijo gyventojų skaičiaus augimą. Tačiau suvartojimas vienam asmeniui išliko vienodas, net jei daugelis buvo alkani.

 

    Vietoj to, papildomi grūdai buvo panaudoti kitiems tikslams. Beveik dešimtadalis buvo paversta biokuru, kuris daugiausia naudojamas automobiliams varyti. Tačiau liūto dalis atiteko gyvūnams. Mūsų skaičiavimais, 2019 m. kiaulės suvalgė 431 mln. tonų grūdų – 45% daugiau, nei Kinijos žmonės. Apskritai nuo 2010 iki 2019 m. grūdų, naudojamų gyvulių pašarui, kiekis išaugo nuo 770 mln. tonų per metus iki 987 mln., nes pasaulio ganyklų plotai mažėjo ir apetitas mėsai išaugo.

 

    Kai kurie grūdų šalutiniai produktai, pavyzdžiui, kukurūzų lukštai, yra netinkami žmonių maistui. Šeriant gyvūnus grūdais, žmonės netiesiogiai gamina maistą pieno, mėsos ir kiaušinių pavidalu. Tačiau šis procesas yra labai nuostolingas. 

 

Iš 100 karvei sušeriamų grūdų kalorijų tik trys išeina, kaip jautiena. Kartu su kitais pašariniais augalais ir ganyklomis gyvulių auginimui taip pat naudojama žemė, kuri galėtų gaminti žmonėms maistą.

 

    Reaguodamos į sankcijas, vyriausybės svarsto politiką, kaip didesnę grūdų dalį patiekti žmonėms. Vokietija ir Belgija gali sušvelninti biokuro mandatus, o Kinija perspėjo, kad „griežtai kontroliuos“ kukurūzų pavertimą etanoliu. Tačiau, degalų kainoms sparčiai kylant, Tarptautinė energetikos agentūra vis dėlto prognozuoja, kad 2022 m. biokuro paklausa padidės 5 proc.

 

    Ilgainiui vienintelis būdas išvengti tokių kompromisų yra gauti energijos iš kitų šaltinių – idealiu atveju, naudojant atsinaujinančius energijos šaltinius. Tai būtų naudinga ir būsimam derliui, kuriam gresia klimato kaita. Tačiau kol kas turbūt geriausia priemonė yra atliekų mažinimas ir kviečių bei kukurūzų pavertimas duona, o ne pašarais gyvuliams. Ironiška, bet vienas veiksmingiausių būdų individualiems vartotojams sumažinti grūdų trūkumą pasaulyje yra valgyti daugiau grūdų – mėsos sąskaita." [1]

·  ·  ·  1. "Against the grain; World food." The Economist, 25 June 2022, p. 89(US).