Marichuaninės varnos pasirašė sau dar vieną varnelę, o mūsų pinigai Lietuvoje netenka dalies funkcijų

"Kone aštuonerius metus brandintas draudimas atsiskaityti grynaisiais pinigais didesnėmis sumomis, regis, priartėjo prie finalinės stadijos - Seimas tokiems atsiskaitymams nustatė 5.000 Eur „lubas“. Tikimasi, kad tai bus dar vienas šūvis į šešėlinę ekonomiką, tačiau yra manančių, jog toks sprendimas šešėlį dar labiau praplės, o jame „besidarbuojančius“ veikėjus toks ribojimas nebent privers „pakelti vieną antakį“.

 

Minėtą ribą Seimas nustatė priėmęs Atsiskaitymų grynaisiais pinigais ribojimo įstatymo pataisas 5.000 Eur grynųjų „lubos“ galioja ir įmonėms, ir gyventojams. Įstatymas įsigalios 2022 m. lapkričio 1 d., jei jį  pasirašys prezidentas.

 

 

Naujos įstatymo pataisos taip pat numato, kad įmonės, kurios nepaisys draudimo, vienus metus negalės dalyvauti viešuosiuose pirkimuose - jos bus pripažįstamos neatitinkančiomis minimalių patikimo mokesčių mokėtojo kriterijų. 

 

Kaip ir ankstesniais metais, taip ir Seimui priėmus pataisas dėl atsiskaitymo grynaisiais pinigais ribojimo, nuomonės suskilo į dvi stovyklas. Marius Dubnikovas, Lietuvos verslo konfederacijos viceprezidentas, įmonių finansų ekspertas, komentuoja, kad priimtas įstatymo pakeitimas yra geras, tačiau tobulintinas. Jo nuomone, nurodyta suma yra nereikalinga – mat „šiuolaikiniam verslui operuoti grynaisiais pinigais išvis nėra poreikio ir tai tik sukuria pilkos zonos galimybes. 

 

„Visų pirma visiškai iki nulio turėtų būti panaikinta galimybė atsiskaityti grynais už akcizines prekes - ten didžiausia šešėlio rizika, kai vengiama sumokėti PVM, akcizus ir pelno mokestį. Tai tiesiog nepriimtina, o kitose kategorijose taip pat galėtų būti taikoma nulinė tolerancija gryniesiems“, – pridūrė M. Dubnikovas.

 

Priešingą nuomonę turintys Seimo opozicijos atstovai, pateikė pavyzdį:  atvykstantieji į Lietuvą gali įsivežti 10.000 Eur grynaisiais, o dalis bankų nedirba su grynaisiais pinigais, be to, užsieniečiai sunkiai gali atsidaryti sąskaitas šalies bankuose. Esą tai tik padidins šešėlį.

 

Tačiau valdantieji tikina, kad ribojimas atsiskaityti grynaisiais būtų svarbi priemonė kovojant su šešėliu bei pinigų plovimu. Mykolas Majauskas, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas, vardija: Italijoje nuo šių metų pradžios sandoriai grynaisiais ribojami iki 1.000 Eur,  panašios apimties ribojimai jau yra taikomi Prancūzijoje, Ispanijoje, Portugalijoje ir Graikijoje.

 

Lietuvos banko statistika pavojaus varpais dėl šešėlio neskambina – jo duomenys rodo, kad 97% visų mokėjimų nesiekia 5.000 Eur, o 92% – iki 1.250 Eur.  Tiesa, kiek „slidesnė“ padėtis yra nekilnojamojo turto rinkoje: ten 26,5% atsiskaitymų vis dar sudaro grynieji pinigai.

 

Siūlymas riboti atsiskaitymus grynaisiais pinigais nėra pirmas. Antai dar 2014 m. pabaigoje tuometinė Finansų ministerija siūlė priimti Atsiskaitymų grynaisiais pinigais ribojimo įstatymo projektą. Tada skirtingiems sandoriams grynaisiais pinigais siūlyta įvesti maksimalią 3.000 arba 5.000 Eur ribą. Toks įstatymas turėjo įsigalioti 2016 m. Vis dėlto, tuo metu įstatymo projektas nebuvo priimtas, o 2019-aisiais lyg ir bandyta iniciatyvą atgaivinti, bet galų gale pranešta, kad ji atidedama neribotam laikui, iki bus rastas sutarimas ir tarp politikų, ir tarp atsakingų institucijų.

 

Tuometinėse diskusijose dėl grynųjų pinigų ribojimo politikai, ekonomikos ekspertai ir ypač verslo atstovai nurodomo ir galimas neigiamas to pasekmes. Tam tikromis aplinkybėmis, pvz., nedarbo dienomis, būtų sudėtinga atlikti mokėjimus negrynais pinigais. Gyventojai ir verslas gali patirti daugiau išlaidų už bankų ir kitų mokėjimo įstaigų paslaugas.

 

Kartais atsiskaitymas negrynais būtų sudėtingas, nes yra nustatyti el. bankininkystės ir mokėjimo kortelių operacijų limitai. Tada  taip pat užsiminta, kad problemų gali kilti užsienio piliečiams, kurie nesinaudoja el. bankininkyste.

 

 Vytautas Žukauskas, Lietuvos laisvosios rinkos instituto asocijuotas ekspertas, pernai rudenį, kai buvo atgaivintas žygis prieš grynuosius (tuomet buvo minima 10.000 Eur riba), taip pat nesutiko su argumentu, kad ribojant atsiskaitymą grynaisiais pinigais bus sumažinta šešėlinė ekonomika. Esą ribojimas paveiks tik tuos, kurie ir taip veikia legaliai, o tiems, kurie nusižengia įstatymui, dar vienas reguliavimas bus nė motais.

 

 

 „Bandymas mažinti šešėlį reguliuojant atsiskaitymus grynaisiais yra tas pats kas bandymas išgydyti ligą gydant jos simptomus ir ignoruojant jos priežastis“, – VŽ komentavo ekspertas.

 

„Pvz., laužtuvas yra dažnai vagystėse naudojamas įrankis. Ar pavyktų valdžiai sumažinti vagysčių kiekį jei būtų priimtas Legalaus laužtuvų naudojimo įstatymas teigiantis, kad laužtuvai gali būti naudojami tik legalioms reikmėms, o vagystėse – ne? Aišku, kad nepaveiktų. Vagims nuo tokio naujo įstatymo būtų nei šilta, nei šalta. Lygiai taip ir su grynųjų ribojimu – kas veikia šešėlyje, jiems toks ribojimas nebent privers pakelti vieną antakį. Jei apskritai jie apie tokį apribojimą sužinos“, – pridūrė jis.

 

„Sakyčiau, atvirkščiai, atsiskaitymų grynais reguliavimas gali į šešėlį pastūmėti tuos sandorius, kurie dabar vyksta nors ir grynais, bet legaliai. Pvz. jei kažkas už NT anksčiau sumokėjo 50.000 Eur grynais, įvedus grynųjų ribojimą atsiras tokių, kurie mokės pvz. 10.000 pavedimu ir likusius susitars mokėti šešėlyje. Kai tokiu sandoriu suinteresuotos abi pusės, jokie ribojimai nepadės“, – tęsė V. Žukauskas.

 

Jo teigimu, visa diskusija apie šešėlinę ekonomiką „tik parodo, kad niekaip neįsisąmoninta pagrindinė pamoka – kai šešėlis kyla iš reguliavimo, didesniu reguliavimu jo neišspręsi“.

 

 Nors bankų atstovai tikina, kad vis didėja atsiskaitymų negrynaisiais pinigais rinkos dalis, ekspertų nuomone, šešėlio dalis šalies BVP vis dar svyruoja tarp 22-25%. Beje, Tadas Povilauskas, SEB banko ekonomistas, teigia, kad nėra oficialių tyrimų, kiek Lietuvoje sumažėjo šešėlinė ekonomika per penkerius metus, kai buvo aktyviai siekiama riboti atsiskaitymus grynaisiais, bet iš kai kurių mokslinių darbų nėra panašu, kad neapskaitytos ekonomikos lygis būtų labai sumažėjęs. 

 

 

Vyriausybinė Šešėlinės ekonomikos mažinimo koordinavimo komisija yra sukūrusi 37 punktų Šešėlinę ekonomiką ir pridėtinės vertės mokesčio (PVM) atotrūkį mažinančių veiksmų planą. Ekspertai tikina,  kad jis buvo parengtas kiek skubotai, atmestinai ir formaliai. Tad gali nutikti taip pat kaip su ankstesniųjų Vyriausybių kovos su šešėliu planais, t. y. nieko nenutikti.

 

Todėl, VŽ nuomone, vargu, ar ribojimas atsiskaityti grynaisiais pinigais suduos bent kiek juntamą smūgį šešėlinei ekonomikai. Greičiausiai tai bus tik kosmetinis problemos papudravimas ir varnelė priemonių plane.” 

 

Scotland is due to vote on independence in 2023

"In 2014, those in favor of breaking away from the UK had to admit defeat. Now they get another chance.

Scottish Prime Minister Nicola Sturgeon wants her compatriots to vote again next autumn on whether Scotland should become an independent state. A corresponding referendum on secession from the United Kingdom should take place on October 19, 2023, Sturgeon announced in the Scottish Parliament in Edinburgh. "The time has come to put Scotland on the right track. The time has come for independence," said the politician.

In a 2014 referendum, a majority of Scots (55 percent) voted to remain in the UK. However, that was before Brexit, which the northernmost part of the UK had rejected with a clear majority (62 percent). The supporters of independence therefore hope that the situation will change if there is another vote.

The British government's approval is actually required for such a vote, which it has so far refused to do. If necessary, however, Sturgeon intends to arrange the vote in such a way that it can be held lawfully without this consent. Experts expect lawsuits and legal hurdles."

Škotija dėl nepriklausomybės balsuos 2023 m

"2014 metais pasisakantieji už atsiskyrimą nuo JK turėjo pripažinti pralaimėjimą. Dabar jie turi dar vieną galimybę.

Škotijos ministrė pirmininkė Nicola Sturgeon nori, kad jos tautiečiai kitą rudenį vėl balsuotų, ar Škotija turėtų tapti nepriklausoma valstybe. Atitinkamas referendumas dėl atsiskyrimo nuo Jungtinės Karalystės turėtų įvykti 2023 metų spalio 19 dieną, Sturgeon paskelbė Škotijos parlamente Edinburge. "Atėjo laikas nukreipti Škotiją į teisingą kelią. Atėjo laikas nepriklausomybei", – sakė politikė.

2014 metų referendume dauguma škotų (55 proc.) balsavo už pasilikimą JK. Tačiau tai buvo prieš „Brexit“, kurį šiauriausia Britanijos dalis buvo atmetusi aiškia balsų dauguma (62 proc.). Todėl nepriklausomybės šalininkai tikisi, kad situacija pasikeis, jei bus dar vienas balsavimas.

Tokiam balsavimui iš tikrųjų reikalingas Didžiosios Britanijos vyriausybės pritarimas, kurį ji iki šiol suteikti atsisakė. Tačiau prireikus Sturgeon ketina surengti balsavimą taip, kad jis galėtų vykti teisėtai ir be šio sutikimo. Ekspertai abejoja dėl ieškinių ir teisinių kliūčių."

 

Atsiskyrusi nuo JK ir prisijungusi prie ES, Škotija sustiprintų mus.

Greitai judėkite ir laužykite daiktus; nekilnojamas turtas Amerikoje

„Ar JAV Centrinis bankas Fed gali suorganizuoti kontroliuojamą būsto rinkos sulėtėjimą?

 

    NT AGENTŪROS yra žinomos dėl savo saulėto nusiteikimo. Majamyje dirbanti maklerė Lindsay Garcia nėra išimtis. Ji pasakoja apie šiltą miesto klimatą ir mažus mokesčius, faktus, kurie abu suviliojo palaidų pašalinių žmonių bangą. Didžiąją pastarųjų dvejų metų dalį agentai mėgavosi rinkos gerumu. Pirkėjai kovojo, kad vienas kitą viršytų, atsisakė turto patikrinimų ir pirko vienetus nematydami; daugelis mokėjo gerokai daugiau, nei prašoma. Tada šiais metais hipotekos palūkanų normos pradėjo kilti, šiek tiek atvėsindamos siautulį. Tik tie namai, kurie buvo naujai renovuoti arba buvo paruošti iš karto kraustytis, sulaukė kelių pasiūlymų, sako M. Garcia.

 

    Dabar naujas būsto paskolų palūkanų šuolis, atrodo, visiškai suspaudė stabdžius.

 

    Birželio 15 d. Federalinis rezervų bankas palūkanų normas padidino 0,75 procentinio punkto. Po dienos paskelbti skaičiai atskleidė, kad orientacinė 30 metų trukmės fiksuotos hipotekos palūkanų norma pasiekė 5,78 proc., ty daugiau nei puse procentinio punkto, palyginti su praėjusią savaitę.

 

    Iki birželio 17 d. dviem M. Garcia kolegoms paskambino pirkėjai, staiga nutraukę sandorius, nes nebegalėjo sau jų leisti.

 

    Būsimų pirkėjų padėtis parodo, koks greitas ir žiaurus buvo palūkanų normų kilimas ir koks greitas jo poveikis palūkanoms jautriems sektoriams, tokiems, kaip būstas. Sausio mėn. hipotekos palūkanų normos buvo apie 3 proc., tik šiek tiek didesnės, nei visų laikų žemiausios 2,67 proc., pasiektos per pandemiją. Nuo tada jos beveik padvigubėjo, tik devintajame dešimtmetyje palūkanų normos kilo palyginti greitai. Dėl padidėjimo namai tapo dar labiau neįperkami. Sausio mėnesį pirkėjas, turintis 100 000 dolerių užstatą, norintis išleisti 3 000 dolerių per mėnesį būstui, galėjo sau leisti namą, kurio vertė 815 000 dolerių. Dabar jie gali sau leisti vieną, kurio vertė tik 600 000 dolerių.

 

    Nekilnojamojo turto rinkos posūkio perspektyva, žinoma, primena 2007–2009 m. Amerikos būsto krizę. Tačiau šios dvi situacijos turi svarbių skirtumų. 2000-ųjų pabaigoje kylančios palūkanų normos atskleidė, koks neapgalvotas buvo hipotekos skolinimas. Priešingai, vidutinis FICO balo – kreditingumo matas – hipotekos paskoloms šiandien yra maždaug 48 punktais didesnis, nei prieš finansinę krizę buvusį maždaug 700 taškų. Namų ūkių balansai yra tvirti, sustiprinti pandemijos paskatų ir apibendrintai, buvo kur kas mažiau skolinamasi būstui įsigyti nei 2000-ųjų pradžioje. Bendra hipotekos skolų vertė sudaro apie 65 % namų ūkio pajamų, palyginti su beveik 100 % 2007 m.

 

    Nors gali būti, kad šiandien šešėlyje slypi nesąžiningų skolų kišenės, mažiau tikėtina, kad kylančios palūkanų normos atskleis sisteminius skolinimo standartų trūkumus, galinčius sukelti užburtą mažėjančių kainų ir turto arešto ratą.

 

    Vietoj to, 2022 m. problema yra būsto kainų augimas. „Per pastaruosius dvejus metus matėme precedento neturintį būsto kainų padidėjimą“, – sako Enrique Martínez-García iš Dalaso Fed. Pirmąjį metų ketvirtį Amerikos būsto kainų augimas per pastaruosius dvejus metus siekė 37 proc.

 

    Šis spartus augimas yra FED problema, teigia ponas Martínezas-García, nes jis prisideda prie nuomos mokesčių, o tai savo ruožtu prisideda prie bendros infliacijos. Nekilnojamojo turto platformos „Redfin“ duomenimis, gegužę prašoma nuomos kaina buvo 15% didesnė nei tą patį praėjusių metų mėnesį. Pasirašant naujas nuomos sutartis, jos galiausiai padidins vartotojų kainų infliaciją. Iš tiesų, augančios būsto išlaidos gegužę jau sudarė 40 % mėnesinio vartotojų kainų indekso padidėjimo. „Būsto rinkos atvėsimas yra beveik būtina sąlyga, norint sutramdyti infliaciją“, – sako M. Martínez-García. Taigi, būsto sulėtėjimas šį kartą bus sukurtas, o ne atskleistas.

 

    Geriausias rezultatas yra tai, kad Fed sugeba pakankamai sulėtinti nekilnojamojo turto rinką, kad suvaldytų infliaciją, nepersistengdamas. Devintojo dešimtmečio pradžios įvykiai, kai palūkanų normos paskutinį kartą kilo taip greitai, iliustruoja, kaip gali atrodyti toks kontroliuojamas sulėtėjimas. Infliacija pakilo iki gerokai virš 10%, Paulas Volckeris ką tik buvo paskirtas FED pirmininku, o federalinių fondų palūkanų norma trumpam buvo padidinta iki visų laikų aukščiausio lygio – maždaug 20%. Nekilnojamojo turto kainos smarkiai krito, bet tik realiomis kainomis. Nuo 1979 iki 1982 m. nekilnojamojo būsto kainos sumažėjo beveik penktadaliu, nors nominalios kainos padidėjo dešimtadaliu. Dar labiau pastebima, kad būsto sandoriai nukrito nuo skardžio. Esamų namų pardavimas pasiekė aukščiausią tašką – 4 mln. 1978 m.; po ketverių metų buvo parduoti tik 2 mln. namų.

 

    Didesnės palūkanų normos šį kartą iš tiesų greičiausiai pirmiausia nukentės sandorių apimtis. Tai, kad pradinė pasekmė bus nekilnojamojo turto pardavimų kritimas, o ne finansinių sunkumų tarp namų savininkų padidėjimas, iš dalies gali būti paaiškinta Amerikos hipotekos rinkos keistenybe.

 

    Daugumoje šalių skolininkams fiksuotos palūkanų normos siūlomos tik nuo dvejų iki penkerių metų; kai šis laikotarpis baigiasi, kursas svyruoja ir atitinka centrinio banko palūkanų normą. Tačiau Amerikos vyriausybės remiamų būsto agentūrų, ypač Fannie Mae ir Freddie Mac, egzistavimas, kurios buvo įsteigtos, siekiant paskatinti nuosavybę namuose, reiškia, kad didžioji dauguma Amerikos hipotekų yra su 30 metų fiksuota palūkanų norma. Dėl to būsimi pardavėjai vis labiau nenori judėti ir atsisakyti pigių hipotekų, kai palūkanų normos kyla. Tuo tarpu pirkėjai nebegali sau leisti tokio namo, kokio nori. Todėl Darylas Fairweatheris iš „Redfin“ tikisi, kad likusią metų dalį rinka išeis į „šaltąjį periodą“, kurio veikla bus menka.

 

    Tačiau reikalai gali lengvai pasidaryti sudėtingesni nei devintajame dešimtmetyje, jei FED nesugebės veikti pakankamai tiksliai, kad stabilizuotų rinką, nesukeldamas kainų kritimo.

 

    Tai, kad būstas buvo toks putojantis, apsunkina užduotį. Stebėtina, kad pastaruosius porą metų kainų augimas buvo toks sunkus, kad buvo taip sunku suderinti bet kurį „įprastą paaiškinimą“, pvz., tūkstantmečio kartos namų kūrimą ar pasiūlos apribojimus, sako Martínezas-García. Atmetus tuos paaiškinimus, belieka tik „lūkesčiai“, pavyzdžiui, baimė, kad niekad nepavyks nusipirkti būstą. Įkaitusią nekilnojamojo turto rinką atvėsinti tiek, kad nuslopintų infliaciją, yra vienas dalykas. Ištuštinti burbulą, jį nesusprogdinus, yra kas kita." [1]

1. "Move fast and break things; Property in America." The Economist, 25 June 2022, p. 70(US).

Move fast and break things; Property in America.

"Can the Fed pull off a controlled slowdown of the housing market?

ESTATE AGENTS are known for their sunny disposition. Lindsay Garcia, a realtor in Miami, is no exception. She talks about the city's warm climate and low taxes, both of which have lured a wave of footloose outsiders. For much of the past two years agents enjoyed a bonanza. Buyers fought to outbid each other, waived property inspections and bought units sight unseen; many paid well over the asking price. Then mortgage rates began to climb this year, cooling the frenzy a little. Only houses that were newly renovated or ready to be moved into straight away received multiple offers, Ms Garcia says.

Now a fresh spike in mortgage rates seems to have slammed the brakes on altogether.

On June 15th the Federal Reserve raised interest rates by 0.75 percentage points. Figures released a day later revealed that the benchmark 30-year fixed mortgage rate had hit 5.78%, an increase of more than half a percentage point over the week before.

By June 17th, two of Ms Garcia's colleagues had been rung up by buyers abruptly calling off deals because they could no longer afford them.

The plight of the would-be buyers illustrates just how swift and brutal the rise in interest rates has been, and how immediate its impact is on interest-sensitive sectors such as housing. In January mortgage rates were around 3%, only a little above their all-time low of 2.67%, reached during the pandemic. They have nearly doubled since, only in the 1980s was there a comparably rapid rise in interest rates. The increase has made houses even more unaffordable. In January a buyer with a deposit of $100,000 looking to spend $3,000 a month on housing could afford a home worth $815,000. Now they can afford one worth just $600,000.

The prospect of a turn in the property market's fortunes naturally calls to mind America's housing crisis of 2007-09. But there are important differences between the two situations. Rising interest rates in the late 2000s revealed just how imprudent mortgage lending had been. By contrast, the median FICO score--a measure of creditworthiness--for mortgages today is about 48 points higher than the pre-financial-crisis level of around 700. Household balance-sheets are robust, bolstered by pandemic stimulus, and in aggregate there has been far less borrowing for house purchases than in the early 2000s. The total value of mortgage debt is around 65% of household income, compared with nearly 100% in 2007.

Though it is possible that pockets of dodgy debt lurk in the shadows today, it seems less probable that rising rates will uncover systemic weaknesses in lending standards that could set off a vicious cycle of falling prices and foreclosures.

Instead the problem of 2022 is house-price growth itself. "The type of acceleration in house prices that we've seen over the past two years is unprecedented," says Enrique Martínez-García of the Dallas Fed. By the first quarter of the year the increase in American house prices over the previous two years, at 37%, was the fastest on record.

That rapid growth is a problem for the Fed, argues Mr Martínez-García, because it feeds into rents, which in turn contribute to headline inflation. According to Redfin, a property platform, asking rents in May were 15% higher than in the same month last year. As new leases are signed, these will eventually add to consumer-price inflation. Indeed, rising housing costs already accounted for 40% of the monthly increase in the consumer-price index in May. "Cooling the housing market is almost a precondition to being able to tame inflation," says Mr Martínez-García. A housing slowdown, then, will this time be engineered, rather than uncovered.

The best possible outcome is that the Fed manages to slow the property market by enough to bring inflation under control, without overdoing it. The events of the early 1980s, when interest rates last climbed so quickly, illustrate what such a controlled slowdown might look like. Inflation soared to well above 10%, Paul Volcker had just been appointed chairman of the Fed, and the federal funds rate was briefly raised to an all-time high of about 20%. Property prices did fall sharply--but only in real terms. From 1979 to 1982 real house prices fell by nearly a fifth, even as prices in nominal terms rose by a tenth. More notably, housing transactions fell off a cliff. Existing-home sales peaked at 4m in 1978; four years later, only 2m homes were sold.

Higher interest rates this time are indeed likely to hit transaction volumes first. That the initial consequence will be a fall in property sales, rather than a rise in financial distress among homeowners, can be partly explained by a quirk in the America's mortgage market.

In most countries borrowers are offered fixed interest rates for only two to five years; when that period ends, the rate floats in line with the central bank's policy rate. But the existence of America's government-sponsored housing agencies, most notably Fannie Mae and Freddie Mac, which were set up to incentivise home ownership, means that the vast majority of American mortgages are on a 30-year fixed rate. That makes would-be sellers increasingly reluctant to move and give up their cheap mortgages when rates go up. Buyers, meanwhile, can no longer afford the kind of house they want. Daryl Fairweather of Redfin therefore expects the market to go into a "cold period" of scant activity for the rest of the year.

Things could easily get more complicated than they did in the 1980s, though, if the Fed is unable to act with enough precision to stabilise the market without causing prices to crash.

The fact that housing has been so frothy makes the task harder. What has been remarkable about the past couple of years of price growth is that it has been so difficult to square with any of the "usual explanations", such as millennial household formation or supply constraints, says Mr Martínez-García. Once those explanations have been ruled out, all that is left is "expectations", such as the fear of missing out on ever being able to buy a house. Cooling a hot property market by just enough to quell inflation is one thing. Deflating a bubble without popping it is another." [1]

1. "Move fast and break things; Property in America." The Economist, 25 June 2022, p. 70(US).