United Puts a Deposit on Flying Taxis --- The company made predelivery payments of $10 million for 100 aircraft from Archer

"United Airlines Holdings Inc. paid a $10 million deposit for 100 electric flying taxis, a sign that the airline is growing more confident in the nascent technology.

United and a regional airline it partners with last year invested in Archer Aviation Inc. and struck a preliminary agreement to buy up to 200 of the flying taxis that the San Francisco Bay Area-based company is developing. Other airlines and leasing companies have announced their own investments in flying-taxi startups and preliminary orders. But the aircraft haven't yet been approved by regulators to fly passengers, and customers generally haven't had to put down cash.

The aircraft being developed by Archer and its rivals take off and land vertically like helicopters. Airlines hope that they will be able to zip customers around cities, whisking them over congested highways to and from hub airports while reducing carbon emissions for such journeys. United and Archer said United will be the launch customer for the four-passenger aircraft Archer is working on -- the latest indication that traditional airlines see a place for the new technology in their businesses as they face pressure to find ways to reduce their carbon footprint.

Electric-flying-taxi companies have been developing and testing vehicles, but need to secure approval from regulators before they or customers that purchase the aircraft launch commercial service. In the U.S., the Federal Aviation Administration has been examining aircraft, working on pilot requirements and looking into how to integrate planned vehicles into the airspace.

Leaders at the agency have said the FAA is committed to meeting timelines that would allow at least some companies to gain certification for their vehicles as early as 2024. Archer expects to gain certification by the end of that year and start commercial operations afterward, Chief Executive Adam Goldstein said.

The company's technology, funding, and the regulatory framework for the industry have matured to the point that customers like United are ready to lock in orders, according to Mr. Goldstein.

"There's a lot of talk about orders in the industry, a lot of talk about paper commitments, but this is the first real cash commitment," he said.

American Airlines Group Inc., which last year invested $25 million in Vertical Aerospace Ltd., another electric-aircraft startup, last month committed to making predelivery payments for 50 electric vertical-takeoff-and-landing aircraft and confirmed reservations for delivery slots, though that money hasn't yet changed hands.

Archer, Vertical and a number of other startups pursued stock-market listings over the past two years as investors poured billions of dollars into the sector. Many listed through blank-check companies known as SPACs, but most are trading well below their offer price. Archer's shares are down by over 50% since its listing in September.

Archer is also embroiled in a legal dispute with Wisk Aero LLC, a rival electric-air-taxi company that counts Boeing Co. as an investor. Wisk sued Archer last year, claiming the company copied its design -- misappropriating its trade secrets and infringing on its patents. Archer has denied the claims and filed certain counterclaims, accusing Wisk of making false statements to damage its reputation and interfere in its business. Archer has also brought a lawsuit against Boeing. A trial in federal court about Wisk's suit and Archer's counterclaims is scheduled for next August.

A spokeswoman for Archer said it is pleased with how the case is progressing so far. Spokesmen for Wisk and Boeing declined to comment. United declined to comment on the suit.

Electric-air-taxi companies also face challenges ensuring they have areas on the ground for takeoffs and landings, and related to battery packs that power the vehicles.

Michael Leskinen, president of United's venture-capital fund for early-stage technologies, said United has grown more assured in the past year-and-a-half since its initial investment, both that Archer has been able to raise enough money, and in the direction the technology is heading for things like batteries for the aircraft.

United is starting to make more concrete plans about where it will deploy its new flying taxis and will likely announce routes in the coming months, Mr. Leskinen said." [1]

1. Business News: United Puts a Deposit on Flying Taxis --- The company made predelivery payments of $10 million for 100 aircraft from Archer
Sider, Alison; Maidenberg, Micah. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 11 Aug 2022: B.3.

 

Pasaulio energetikos krizė gali dar labiau pablogėti

„Manau, kad daugelis amerikiečių neįvertina, kokia įtempta ir silpna, kokia šiuo metu yra energetinė situacija Europoje.

 

Mėnesius, kai žinia apie sankcijas Rusijai šiek tiek nuslūgo, buvo galima sekti energetikos istoriją, besiskleidžiančią už Atlanto, ir vis dar įsivaizduoti nepatogią, bet pakankamai pažįstamą žiemą Europoje, kuriai pirmiausia būdingos didelės kainos.

 

Pastarosiomis savaitėmis perspektyvos ėmė atrodyti niūresnės. Rugpjūčio pradžioje Europos Sąjunga patvirtino prašymą, kad valstybės narės sumažintų dujų suvartojimą 15 procentų – tai gana didelis prašymas, dėl kurio iš pradžių kelios šalys nesutiko. Ispanijoje, kuri susiduria su rekordine karščio banga po rekordinės karščio bangos šalies turizmo sezono įkarštyje, vyriausybė paskelbė apribojimus komerciniam oro kondicionavimui, kuris negali būti nustatytas žemiau 27 laipsnių Celsijaus arba apie 80 laipsnių pagal Farenheitą. Prancūzijoje naujienų agentūros „Associated Press“ straipsnyje rašoma, kad „miesto partizanai“ išeina į gatves ir išjungia parduotuvių vitrinų šviesas, kad sumažintų energijos suvartojimą. Nyderlanduose vykdant kampaniją „Flip the Switch“ gyventojų prašoma apriboti dušą iki penkių minučių ir visiškai atsisakyti oro kondicionavimo bei drabužių džiovyklių. Belgija atšaukė planus nutraukti atomines elektrines, o Vokietija, atmetusi tokio posūkio galimybę birželį, dabar taip pat svarsto tai.

 

Visa tai yra greitas atsakas, visų pirma skirtas tam, kad žemynas, panikuojantis dėl to, kad žmonės ir namai būtų šilti, o jo ekonomika šurmuliuoja per žiemą, sukauptų šiek tiek daugiau dujų, kurias jau įsigijo, kad galėtų panaudoti, kai iš tikrųjų ateis krizė. Tik balandžio pabaigoje Rusija nutraukė dujų tiekimą Lenkijai ir Bulgarijai – dviem pirmosioms savo energijos spaudimo kampanijos aukoms. Tačiau bendras dujų tiekimas yra mažiau, nei trečdalis to lygio, kuris buvo prieš metus. Birželio viduryje siuntos per Nord Stream 1 buvo sumažintos 75 procentais; liepą jos vėl buvo nupjautos.

 

„Dabar karo metas“, – savo kolegai Jasonui Bordoffui, buvusiam Baracko Obamos patarėjui, sakė Kolumbijos mokslo bendradarbė Tatjana Mitrova, neseniai atvėrusioje podcast'o „Columbia Energy Exchange“ serijoje.

 

„Europos politikai ir vartotojai to ilgai nenorėjo pripažinti. Skamba baisiai, bet tokia yra realybė. Karo metu ekonomika mobilizuojama. Sprendimus priima vyriausybės, o ne laisvoji rinka. Šią žiemą taip yra Europoje“, – sakė ji ir pridūrė, kad galime sulaukti priverstinio normavimo, kainų kontrolės, energijos rinkų sustabdymo ir ištisų pramonės sektorių uždarymo. 

 

„Iš tikrųjų kalbame ne apie itin aukštas kainas, bet apie fizinį energijos išteklių nebuvimą tam tikrose Europos dalyse.

 

Gegužės mėn. kalbėjausi su Bordoffu ir dažna jo bendraautore Meghan O'Sullivan, kuri dirbo George'o W. Busho administracijoje, o dabar dėsto Harvardo Kenedžio mokykloje, siekdama pabandyti kontekstualizuoti Ukrainos konfliktą gūdžioje energetikos pereinamojo laikotarpio geopolitikoje. . Rugpjūčio pradžioje, nerimaujant dėl ​​Europoje būsiančios žiemos, vėl kalbėjausi su Bordoffu, šį kartą apie tai, ko tikėtis ateinančiais mėnesiais. Šis pokalbis buvo redaguotas ir sutrumpintas.

 

Kai paskutinį kartą kalbėjome, Europa stengėsi išspręsti galimą energijos krizę, taikydama pasiūlos priemones – pavyzdžiui, importuodama suskystintas gamtines dujas ir atnaujindama kai kurias anglies jėgaines, net jei tai reikštų daugiau anglies dvideginio išmetimo per trumpą laiką. Nuo tada daug daugiau dėmesio buvo skirta paklausos mažinimui, kaip jūs ir Meghan raginote birželio mėn., ir daug daugiau planų, susijusių su galimybe daug giliau įsikišti į energijos ekonomiką. Kas pasikeitė?

 

Manau, kad laipsniškai ir vis labiau pripažįstama, kad patekome į didžiausią pasaulinę energetikos krizę bent jau nuo aštuntojo dešimtmečio ir galbūt ilgiau.

 

Vis labiau aiškėja, kad Vladimiras Putinas naudoja dujas kaip ginklą ir stengiasi tiekti Europai tik tiek dujų, kad Europa nuolatos panikuotų dėl jos gebėjimo atlaikyti ateinančią žiemą. Europa randa visas atsargas, kurias gali, bet vyriausybės supranta, kad to nepakaks. Teks dėti pastangas ir pažaboti paklausą bei pasiruošti tikrai rimtam energijos normavimui šią žiemą.

 

Manau, kad dabar, kalbant apie pastangas siekti efektyvumo ir normavimo, matote, kad kai kurios šalys yra labiau linkusios, nei kitos. Jei šią žiemą reikalai taps labai sunkūs, bijau, kad Europos šalys ims rūpintis savimi, o ne viena kita.

 

Ką tai reikštų funkcionaliai?

 

Tai gali paskatinti šalis atsigręžti viena prieš kitą, kalbant apie tai, ar energijai leidžiama tekėti per sienas. Jei esate tokia šalis, kaip Vokietija, kuri ne tik sunaudoja daug dujų, bet yra ir tranzitinė šalis, per kurią dujos teka į kitas Europos šalis, kodėl jūs leidžiate dujas tiekti per savo šalį, kai uždarote daug energijos suvartojančias pramonės šakas, o jūsų ekonomika kenčia? Manau, kad galime pradėti matyti vyriausybes, kurios sako: „Na, mes apribosime eksportą. Mes ketiname išlaikyti savo energiją namuose“. Kiekvienas pradeda žiūrėti tik į save, o tai, manau, būtų būtent tai, ko Putinas tikėtųsi.

 

Kaip manai, kiek toliau jis eis?

 

Manau, būtų protinga manyti, kad Rusija pasinaudos kiekviena galimybe užsukti Europos varžtus. Kiekvieną kartą, kai siūloma nubausti ar atgrasyti Putiną, kyla klausimas: ką jis darys, atsakydamas ir kaip jis galėtų atkeršyti?

 

Padėk man peržvelgti tą blogiausią atvejį. Kaip mes patektume į tokią krizę?

 

Manau, kad Rusija ir toliau ribos dujų eksportą ir galbūt visiškai jį nutrauks Europai – ir labai šaltą žiemą. Manau, kad šių dviejų dalykų derinys reikštų aukštas energijos kainas. Tačiau yra daug kitų netikrumo ir rizikos šaltinių. Tai ne tik didelės kainos. Ateina tam tikras taškas, kai tiesiog nepakanka molekulių, kad būtų galima atlikti visą darbą, kurį turi atlikti dujos. O vyriausybės turės racionuoti energijos tiekimą ir nuspręsti, kas svarbu.

 

Ar to galima išvengti, net jei Rusija nutrauks visas dujas? E.S. planą sumažinti 15 procentų – jei tai bus įvykdyta, ar to pakaktų?

 

15 procentų sumažintas bendras dujų suvartojimas – tai gana didelis skaičius. Norint ten patekti, prireiktų daug kolektyvinių veiksmų. Tačiau manau, kad net jei jie tai darytų kartu, vis tiek yra tikimybė, kad laukia gana bloga žiema.

 

Šiais laikais „normavimas“ nėra toks patogus ar pažįstamas žodis.

 

Nuo tada, kai pasirodė sankcijos Rusijai ir galbūt dar visai neseniai, man atrodė, kad Europos visuomenė ir visuomenė už Europos ribų, taip pat politikos formuotojai šiek tiek mieguistai reagavo į gresiančią krizę.

 

Anksti buvo nuojauta, kad galime apsieiti be rusiškų dujų. Daugelis žmonių paskelbė planus, ką turėtumėte daryti.

 

Dar prieš Europos Sąjungai pasiūlius 15 procentų sumažinti paklausą, Europos Komisija paskelbė planą iki metų pabaigos dviem trečdaliais sumažinti priklausomybę nuo rusiškų dujų. Tarptautinė energetikos agentūra išdėstė 10 punktų planą, kaip sumažinti priklausomybę trečdaliu.

 

Problema ta, kad tai buvo techniškai įmanoma padaryti tuos dalykus, bet neįtikėtinai sunku ir mažai tikėtina. Vienas iš 10 punktų plano punktų buvo įveikti kliūtis, leidžiančias greičiau plėsti atsinaujinančius energijos šaltinius. Tikrai sunku leisti naujas saulės, vėjo ir perdavimo linijas, kaip žinome Jungtinėse Valstijose.

 

Ir tada jūs turite jas sukurti.

 

Taip. Taigi manau, kad buvo nerealaus optimizmo, kaip greitai Europa gali išsiversti be rusiškų dujų. Ir per ilgai užtrukome rimtai susimąstyti, kaip blogai atrodytų skaičiai, jei įvyktų blogiausia.

 

Žmonės beveik nenorėjo apie tai galvoti.

 

Manau, kad ir toliau buvo skeptiškai nusiteikę, kad Putinas tikrai sumažins dujų tiekimą. „Gali mažėti. Jis gali tiekti šiek tiek mažiau“, – svarstė žmonės. "Bet jis tikrai neketina nutraukti tiekimo". Ir manau, kad dabar visi supranta, kad tai yra reali galimybė.

 

Ir vėl, mes vis dar kalbame tik apie dujas, o ne naftą. Putinas gali padaryti daug žalos pasaulio ekonomikai ir, žinoma, sau pačiam, jei sumažins naftos eksportą.

 

Tos rinkos dar griežtesnės.

 

Pasaulyje visiškai nėra papildomos naftos tiekimo, kaip OPEC Plus priminė visiems sakydama: Ne, mes nedidinsime gavybos daug ir negalėsime, net jei norėtume.

 

Tai įvyko iškart po prezidento Bideno asmeninių kreipimųsi.

 

Nepaisant visų kalbų apie aukštas benzino kainas ir Putino energijos kainų kėlimo retoriką, Rusijos naftos eksportas labai nesumažėjo. Jei taip nutiktų – dėl to, kad JAV ir Europa privertė naftą pasitraukti iš rinkos, kad darytų ekonominį spaudimą Putinui, arba dėl to, kad jis išima naftą iš rinkos, kad pakenktų mums visiems – naftos kainos labai pakiltų.

 

Iki 200 dolerių už barelį, tiesa?

 

Tai priklauso nuo to, kiek jis pašalins iš rinkos. Mes tiksliai nežinome. Jei Rusija visiškai sumažintų naftos eksportą, kainos tiesiog pakiltų į viršų – manau, iki šimtų dolerių už barelį.

 

Taip yra todėl, kad šiandien tiesiog nėra papildomos pasiūlos. Yra labai mažai papildomos pasiūlos, kurią Saudo Arabija ir Emyratai gali pateikti rinkai. Ir apie tai. Išnaudojome strateginį naftos rezervą ir tai baigsis per kelis ateinančius mėnesius. Šiuo metu naftos rinkoje tiesiog nėra jokios papildomos pagalvėlės.

 

Visa tai pradeda atrodyti dar tamsesnė padėtis.

 

Artėjame į žiemą, kai rinkos gali tiesiog nebeveikti, kaip priemonės, pagal kurią nustatote pasiūlą ir paklausą. Paprastai jūs turite rinką, o kainos pasiekia tam tikrą lygį, ir taip rinkos paskirsto pasiūlą. Tačiau jei kainos tiesiog pakils iki nekontroliuojamo lygio, rinkos nebeveiks. Jums reikės vyriausybių įsikišti ir nuspręsti, kas gaus ribotas energijos atsargas – kiek bus skirta namų šildymui, kiek – pramonei. Įvairios pramonės šakos skirsis, kai vienos pramonės šakos bus laikomos svarbesnėmis ekonomikai, nei kitos. Ir daugelis Europos vyriausybių šiuo metu taiko tokius skubios pagalbos planus.

 

Pakalbėkime apie tuos planus. Jei Rusija tikrai atkirs visą Europą, kaip tai atrodo Europos žmonėms? Ką reiškia tas trūkumas žemėje?

 

Sunku nuspėti, nes tai visiškai priklauso nuo vyriausybės politikos. Vyriausybės negali leisti žmonėms sušalti savo namuose arba būti bankrutuotiems dėl sąskaitų už energiją. Taigi, jei įvyks blogiausia, vyriausybės būtinai imsis veiksmų ir sakys: Namai gauna gamtines dujas, o dalis pramonės bus išmetama į sąvartyną. Tikriausiai jie nustatytų viršutines energijos kainas arba masiškai ją subsidijuotų. Taigi, tai bus labai skausminga.

 

Kai kuriais atvejais galima ieškoti alternatyvių energijos formų. Tačiau kuro keitimas nėra pasirinkimas daugeliui Europos namų ūkių, kurie šildydami namus naudoja dujomis. Jei Rusija šią žiemą nutrauktų gamtinių dujų tiekimą, reikės mažinti ir kitose srityse, kad žmonės sušiltų. Tai kelia nerimą Europos ekonomikai, nes tai gali reikšti, kad gamyklos, kurios negali pakeisti kuro, užges.

 

Apie kokias kainas mes kalbame?

 

Jau šiandien Europoje matome neįtikėtinai aukštas energijos kainas, kurios išaugo šimtais procentų nuo praėjusių metų ar daugiau.

 

Šiandien, prieš ateinant žiemai, dujų kainos Europoje siekia apie 60 dolerių už milijoną britų šiluminių vienetų. Tai palyginti su maždaug 7–8 dolerių čia, Jungtinėse Valstijose. Tai daro tikrą poveikį žmonių piniginėms.

 

Bet jei įvyks blogiausia, rinka, kaip mechanizmas, tiesiog neveiks. Rinka sugrius. Kainos bus per didelės. Tiesiog nėra pakankamai energijos, kad rinka subalansuotų už tam tikrą kainą.

 

Gali būti, kad šią žiemą prekybos gamtinėmis dujomis rinkos Europoje gali būti sustabdytos. Nemanau, kad tai tikėtina, bet įmanoma. Ir nepamirškite, kiek suskystintų gamtinių dujų šiandien importuoja Europa – Azija konkuruoja dėl šių siuntų. Kas atsitiks, jei Azijos žiema bus labai bloga? Kas atsitiks, jei Kinija ir kiti bus pasirengę už tai mokėti labai dideles kainas? Visi konkuruos dėl ribotų energijos išteklių. Manau, kad taip tai galėtų atrodyti.

 

Tai atrodo gana svarbu – nors ši dinamika sutelkta į Europą, jos poveikis yra pasaulinis.

 

Manau, kad esame daugiametėje potencialioje energijos krizėje. Tačiau manau, kad vienas dalykas, kuriam nebuvo skirta pakankamai dėmesio ir dėl kurio labiausiai nerimauju, yra tai, kokį poveikį tai daro besivystančioms rinkoms ir besivystančioms ekonomikoms, nes tai yra tarpusavyje susijusi rinka. Kai Europa konkuruoja dėl SGD labai didelėmis kainomis, jau nekalbant apie Aziją, tai reiškia, kad jei esate Pakistane, Bangladeše arba žemesnes pajamas gaunančiose šalyse, jums tikrai sunku tai leisti. Jūs tiesiog išeinate iš gamtinių dujų ir anglies rinkos. Akmens anglys dabar taip pat yra neįtikėtinai brangios. Iš dalies dėl to, kad dujos yra tokios brangios, žmonės siūlo anglies kainas. 

 

Vos prieš kelias dienas Bangladešo energetikos ministras pareiškė, kad ši šalis jau kelerius metus susiduria su nuolatiniu elektros energijos tiekimo nutraukimu, nes nebegali sau leisti energijos.

 

Oho.

 

Jei padauginsite tai kitose besivystančiose rinkose ir kai kuriose skurdžiausiose Afrikos šalyse, manau, kad tai yra tikra potenciali humanitarinė krizė, nes tai yra to, kas šiuo metu vyksta Europoje, poveikis.

 

Kalbant apie dujas, viena įdomi dinamika yra ta, kad tam tikru laipsniu abi pusės juda ta pačia kryptimi – taikant didesnį slėgį, o ne mažiau.

 

Europa pasakė: mes didinsime spaudimą Rusijai. Tačiau iš pradžių jie nuėmė energiją nuo stalo. Tai nebuvo tvari pozicija. Ir iš tiesų, šeštajame sankcijų pakete Europa pasakė: dabar siekiame energijos embargo. Ketiname uždrausti rusiškos naftos importą, uždrausti rusiško benzino ir dyzelino importą bei uždrausti laivybos draudimą.

 

Tačiau šiuo metu dujų kaina Europoje yra maždaug keturis kartus didesnė, nei pernai. Rusija dviem trečdaliais sumažino srautus į Europą, bet uždirba tokias pat pajamas kaip ir pernai. Taigi V.Putinui neskauda dėl dujų eksporto į Europą praradimo. Europa dėl to kenčia.

 

Tai ne visai džiuginantis ženklas to, kas ateis.

 

Šios žiemos perspektyvos nėra tikra energijos krizė. Tačiau yra bauginančiai didelė tikimybė, kad tai pamatysime. Ir ne tik ateinančią žiemą. Aš turiu galvoje, tokia situacija gali tęstis keletą metų.

 

Kokia tikimybė, kad ši dinamika pasikeis? Ar dėl energetikos krizės gali pasikeisti nuomonė, kai Europos šalys atšauks dalį savo paramos ar net pradės spausti Ukrainą derėtis dėl susitarimo? Ar tai gali nutikti dar prieš šią žiemą?

 

Šiuo metu taip sunku nuspėti. Aš manau, kad JAV administracija ir europiečiai bei kai kurios kitos šalys buvo neįtikėtinai stiprios ir nuoseklios, spausdamos Rusiją. Tikiuosi, kad tai tęsis. Tuo pat metu įsivaizduotumėte, kad laikui bėgant, kai kiekvieną dieną nematote Ukrainos pirmame puslapyje, ilgainiui žmonių dėmesys šiek tiek atslūgsta ir tam tikru momentu ekonominis skausmas dėl didelių energijos kainų ar kitų ekonominių. konflikto žala pasiekia tašką, kai parama gali pradėti lūžti.

 

Ar tai pasieks tašką, kai pradėsite matyti, kaip Vakarai daro spaudimą Ukrainai kapituliuoti, manau, kad dabar esame gana toli nuo to. Bet manau, kad Putinas tiki, kad gali atlaikyti šio veiksmo skausmą ilgiau, nei kai kurios kitos Vakarų šalys. Pažiūrėsime, ar tame gali būti tiesos ateinančiais mėnesiais ir metais.

 

Davidas Wallace'as-Wellsas (@dwallacewells), „Opinion“ rašytojas ir žurnalo „The New York Times“ apžvalgininkas, yra knygos „Negyvenama žemė“ autorius."

 

 Skandalas su  „Perlas energija“ elektros kainomis gali pasirodyti tik pirmoji kregždutė ir vaikų žaidimas.

The global energy crisis could get worse

"I don’t think many Americans appreciate just how tense and tenuous, how very touch and go the energy situation in Europe is right now.

For months, as news of the sanctions on Russia receded a bit, it was possible to follow the energy story unfolding across the Atlantic and still assume an uncomfortable but familiar-enough winter in Europe, characterized primarily by high prices.

In recent weeks, the prospects have begun to look darker. In early August the European Union approved a request that member states reduce gas consumption by 15 percent — quite a large request and one that several initially balked at. In Spain, facing record-breaking heat wave after record-breaking heat wave at the height of the country’s tourist season, the government announced restrictions on commercial air-conditioning, which may not be set below 27 degrees Celsius, or about 80 degrees Fahrenheit. In France, an Associated Press article said, “urban guerrillas” are taking to the streets, shutting off storefront lights to reduce energy consumption. In the Netherlands a campaign called Flip the Switch is asking residents to limit showers to five minutes and to drop air-conditioning and clothes dryers entirely. Belgium has reversed plans to retire nuclear power plants, and Germany, having ruled out the possibility of such a turnabout in June, is now considering it as well.

These are all fast-twitch responses, primarily designed to allow a continent panicked about keeping its people and homes warm and its economy humming through the winter to store a little bit more of the gas it has already acquired for use when the crunch really comes. It was only at the end of April that Russia cut gas supplies to Poland and Bulgaria, the first two victims of its energy-pressure campaign. But overall gas shipments are at less than one-third the level they were just a year ago. In mid-June, shipments through Nord Stream 1 were cut by 75 percent; in July, they were cut again.

“It is wartime,” Tatiana Mitrova, a research fellow at Columbia, told her colleague Jason Bordoff, a former adviser to Barack Obama, on an eye-opening recent episode of the podcast “Columbia Energy Exchange.”

“This is something that European politicians and consumers didn’t want to admit for quite a long time. It sounds terrible, but that’s the reality. In wartime the economy is mobilized. The decisions are made by the governments, not by the free market. This is the case for Europe this winter,” she said, adding that we may see forced rationing, price controls, the suspension of energy markets and shutdowns of whole industrial sectors. “We are not actually talking about extremely high prices, but we are talking about physical absence of energy resources in certain parts of Europe.”

In May, I spoke with Bordoff and his frequent co-author Meghan O’Sullivan, who worked in George W. Bush’s administration and now teaches at Harvard Kennedy School, to try to contextualize the sanctions on Russia in the bumpy geopolitics of the energy transition. In early August, with anxiety about the winter growing in Europe, I spoke with Bordoff again, this time about what to expect in the months ahead. This conversation has been edited and condensed.

When we last talked, Europe was working to address a possible energy crisis with supply-side measures — importing liquid natural gas, for instance, and refiring some coal plants, even if that meant more carbon emissions in the short term. Since then, there’s been a lot more attention on demand reductions, as you and Meghan called for in June, and a lot more planning for the possibility of much deeper government interventions in the energy economy. What’s changed?

I think there’s been a gradual and growing recognition that we are headed into the worst global energy crisis at least since the 1970s and perhaps longer than that.

It’s increasingly clear that Vladimir Putin is using gas as a weapon and trying to supply just enough gas to Europe to keep Europe in a perpetual state of panic about its ability to weather the coming winter. Europe has been finding all the supplies that it can, but governments are realizing that’s not going to be sufficient. There are going to have to be efforts taken to curb demand as well and to prepare for the possibility of really severe energy rationing this winter.

I think now you’re seeing — in terms of the efforts toward efficiency and rationing — some countries are more willing than others. If things become really severe this winter, I fear that you could see European countries start to look out for themselves rather than one another.

What would that mean, functionally?

It could lead countries to turn against each other in terms of whether energy is allowed to flow across borders. If you’re a country like Germany — which not only consumes a lot of gas but is also a transit country through which gas flows to other European countries — why would you allow gas to flow through your country when you’re shutting down your energy-intensive industries, while your economy is suffering? I think we could start to see governments saying, “Well, we’re going to restrict exports. We’re going to keep our energy at home.” Everyone starts to just look out for themselves, which I think would be exactly what Putin would hope for.

How much farther will he go, do you think?

I think it would be wise to assume that Russia will use every opportunity it can to turn the screws on Europe. Every time there is a proposed action to penalize or deter Putin, the question is: What will he do in response, and how might he retaliate?

Walk me through that worst case. How would we get to that kind of crisis?

I think you would see Russia continue to restrict gas exports and maybe cut them off completely to Europe — and a very cold winter. I think a combination of those two things would mean sky-high energy prices. But there’s a lot of other sources of uncertainty and risk. It’s not just high prices. There comes a certain point where there’s just not enough molecules to do all the work that gas needs to do. And governments will have to ration energy supplies and decide what’s important.

Can that be avoided, even if Russia does cut off all gas? The E.U. plan for a 15 percent reduction — if that’s fulfilled, would it be enough?

A 15 percent reduction in total gas use — that’s a pretty big number. It would take a lot of collective action to get there. But I think even if they were to do this collectively, there’s still the possibility for a pretty bad winter ahead.

“Rationing” is not all that comfortable or familiar a word these days.

Since sanctions on Russia  and maybe until very recently, I’ve had the sense that the European public and the public beyond Europe, as well as policymakers, have been a little bit sleepwalking into a looming crisis.

There was a sense early on that we could do without Russian gas. Lots of people published plans for what you would have to do.

Even before the European Union proposed 15 percent cuts in demand, the European Commission released a plan to reduce dependency on Russian gas by two-thirds by the end of the year. The International Energy Agency outlined a 10-point plan to reduce dependency by one-third.

The problem is, it was technically possible to do those things but incredibly difficult and not likely. One of the points in the 10-point plan was to overcome the permitting barriers to scaling renewable deployment more quickly. It’s really hard to permit new solar and wind and transmission lines, as we know in the United States.

And then you’d have to build them.

Yeah. So I think there was some unrealistic optimism about how quickly Europe could do without Russian gas. And we took too long to confront seriously just how bad the numbers would look if the worst came to pass.

People almost didn’t want to think about it.

I think there was continued skepticism that Putin would really cut the gas supply. “It might be declining. It might be a little bit lower,” people thought. “But he’s not really going to shut off the supply.” And I think now everyone’s recognizing that’s a real possibility.

And again, we’re still just talking about gas, not oil. Putin has the ability to do a lot of damage to the global economy — and himself, to be sure — if he cuts oil exports as well.

Those markets are even tighter.

There’s no extra oil supply in the world at all, as OPEC Plus reminded everyone by saying: No, we’re not going to be increasing production much, and we can’t even if we wanted to.

This was right after President Biden’s in-person appeals.

For all the talk about high gasoline prices and the rhetoric of Putin’s energy price hike, Russia’s oil exports have not fallen very much. If that were to happen — either because the U.S. and Europe forced oil to come off the market to put economic pressure on Putin or because he takes the oil off the market to hurt all of us — oil prices go up enormously.

To, like, $200 a barrel, right?

I mean, it depends how much he takes off the market. We don’t know exactly. If Russia were to cut its oil exports completely, the prices would just skyrocket — to hundreds of dollars a barrel, I think.

That’s because there’s just no extra supply out there today at all. There’s a very little extra supply that the Saudis and the Emiratis can put on the market. And that’s about it. We’ve used the strategic petroleum reserve, and that’s coming to an end in the next several months. There’s just no extra cushion in the oil market right now.

That all starts to look even darker.

We’re heading into a winter where markets might simply not be able to work anymore as the instrument by which you determine supply and demand. Typically you have a market, and prices go to a certain level, and that’s how the markets allocate supply. But if prices just soar to uncontrollable levels, markets are not going to work anymore. You’re going to need governments to step in and decide who gets the scarce energy supplies — how much goes to heating homes, how much goes to industry. There’s going to be a pecking order of different industries, where some industries are deemed more important to the economy than others. And a lot of governments in Europe are putting in place those kinds of emergency plans right now.

Let’s talk about those plans. If Russia really does cut all of Europe off, what does that look like for the people of Europe? What does that shortfall mean on the ground?

It is hard to predict because it depends entirely on government policy. Governments cannot allow people to freeze in their homes or be bankrupted by their energy bills. So if the worst comes to pass, governments will, by necessity, step in to say: Homes get the natural gas, and parts of industry get dumped. Probably they would set price caps on energy or massively subsidize it. So it’s going to be very painful.

For some uses, it’s possible to look to substitute forms of energy. But fuel switching isn’t an option for the many European households that rely on gas to heat their homes. If Russia were to cut off natural gas supplies this winter, cutbacks will be necessary in other areas to keep people warm. Worryingly for the European economy, this may mean that factories that can’t switch fuels will go dormant.

What kinds of prices are we talking about?

We’re seeing already today in Europe incredibly high energy prices that have risen hundreds of percent from last year or more.

Today, before winter comes, gas prices in Europe are around $60 per million British thermal units. That compares to around $7 to $8 here in the United States. That’s having a real impact on people’s pocketbooks.

But if the worst comes to pass, the market, as a mechanism, simply won’t work. The market will break. The prices will go too high. There’s just not enough energy for the market to balance at a certain price.

That is possible — that the trading markets for natural gas in Europe might be suspended this winter. I don’t think that’s likely, but it is possible. And don’t forget, the amount of liquid natural gas that Europe is importing today — Asia is competing for those shipments. What happens if the Asia winter is very bad? What happens if China and others are willing to pay very high prices for it? Everyone’s going to be competing for scarce energy supplies. I think that’s what it could look like.

That seems quite important — that while these dynamics are focused in Europe, the impacts are global.

I think we’re in a multiyear potential energy crisis. But I think one thing that hasn’t gotten enough attention and that I worry most about is the impact this is having on emerging markets and the developing economies, because it is an interconnected market. When Europe is competing to buy L.N.G. at very high prices, not to mention Asia, that means if you’re in Pakistan or Bangladesh or lower-income countries, you’re really struggling to afford it. You’re just priced out of the market for natural gas — and coal. Coal is incredibly expensive now, too. In part because gas is so expensive, people are bidding up coal prices. The energy minister of Bangladesh just a few days ago said that that country is facing several years of rolling power cuts because they can’t afford energy anymore.

Wow.

If you multiply that across other emerging market countries and some of the poorest countries in Africa, I think that that is a real potential humanitarian crisis, as a ripple effect of what’s happening in Europe right now.

When it comes to gas, one interesting dynamic is that, to a certain degree, both sides are moving in the same direction — applying more pressure rather than less.

Europe had said: We are going to escalate the pressure on Russia. But originally they left energy off the table. That was not a sustainable position. And indeed, in the sixth sanctions package, Europe said: We’re now going after energy. We are going to ban the import of Russian oil and ban the import of Russian gasoline and diesel and put a ban on shipping insurance.

But right now, the price of gas in Europe is about four times what it was last year. Russia has cut flows to Europe by two-thirds but is earning the same revenue as it did last year. So Putin is not being hurt by the loss of gas exports to Europe. Europe’s being hurt by that.

That’s not exactly an encouraging sign of what’s to come.

The outlook for this winter is not certain to be a true energy crisis. But there’s a frighteningly high probability that we could see that. And not only this coming winter. I mean, this situation could last for several years.

How likely is it that these dynamics change? Could the energy crisis bring about a change of heart, in which European countries withdraw some of their support or even begin to pressure Ukraine to negotiate a settlement? Is it possible that could even happen in advance of this winter?

It’s so hard to predict at this point. I do think that the U.S. administration and the Europeans and some other countries have been incredibly strong and consistent in their pressure on Russia. I expect that will continue. At the same time, you would imagine that, over time, when you don’t see Ukraine on the front page each and every day, eventually people’s attention wanes a bit and at a certain point the economic pain of high energy prices or other economic harms from the conflict reach a point where support may start to fracture.

Whether that reaches a point where you start to see the West put pressure on Ukraine to capitulate, I think we’re pretty far away from that now. But I think Putin believes that he can withstand the pain of this action longer than some other Western countries can. We’ll see whether there may be some truth to that in the months and years ahead.

David Wallace-Wells (@dwallacewells), a writer for Opinion and a columnist for The New York Times Magazine, is the author of “The Uninhabitable Earth.”"

 The scandal with "Perlas energija" electricity prices may turn out to be only the first swallow and child's play.

Silicio slėnio bosai-berniukai iškeliauja

„Jie jojo savo vienaragiais į šlovę ir turtus. Uolėtoje rinkoje buvo šiek tiek mažiau smagu.

 

SAN FRANCISKAS – jaunieji Silicio slėnio karaliai nulipa nuo savo vienaragių.

 

Jie rašo sentimentalius tinklaraščio įrašus, kuriuose apibūdina jų palikimą. Jie išreiškia viltį dėl jų įmonių perspektyvų. Jie palieka jų darbą, kurį dirbo, vadovaudami jų įkurtiems startuoliams.

 

Pastarosiomis savaitėmis iš generalinio direktoriaus pareigų atsistatydino Benas Silbermannas, vienas iš skaitmeninių pintinių paslaugos „Pinterest“ įkūrėjų; Joe Gebbia, vienas iš namų nuomos bendrovės „Airbnb“ įkūrėjų, paskelbė apie pasitraukimą iš įmonės vadovybės; ir Apoorva Mehta, bakalėjos prekių pristatymo programėlės „Instacart“ įkūrėjas, sakė, kad baigs savo pareigas vykdomojo pirmininko poste, kai bendrovė pasirodys biržoje, tai bus jau šiais metais.

 

Atsistatydinimas reiškia eros šiose įmonėse, kurios yra vienos vertingiausių ir žinomiausių, iškilusių iš Silicio slėnio per pastarąjį dešimtmetį, ir jų atstovaujamos eros pabaigą. Pastaraisiais metais investuotojai išmetė vis didesnes pinigų sumas į labai vertinamų startuolių grupę, vadinamą vienaragiais, kurių vertė siekia 1 milijardą dolerių ar daugiau, o jų įkūrėjai buvo traktuojami, kaip vizionieriai herojai. 

 

Tie steigėjai kovojo dėl ypatingų nuosavybės teisių, dėl kurių jie galėjo kontroliuoti savo įmones – tai pasikeitė nuo praeities, kai verslininkus dažnai pakeisdavo labiau patyrę vadovai arba būdavo spaudžiami parduoti.

 

Tačiau kai šiais metais akcijų rinka smarkiai krito ir ypač stipriai paveikė pinigus praradusias technologijų įmones, šis požiūris pradėjo keistis. Rizikos kapitalistai atsitraukė nuo sandorių sudarymo ir paragino Silicio slėnio vertinamas jaunas įmones sumažinti išlaidas ir elgtis atsargiai. Pramonė pradėjo kalbėti apie „karo generalinius direktorius“, kurie gali padaryti daugiau su mažiau, ir tuo pat metu giriasi ankstesnių nuosmukių pamokomis.

 

Kantrybė vizionierių atžvilgiu išseko. Įkūrėjų vadovaujamos įmonės pradėjo atrodyti, kaip įsipareigojimai, o ne turtas.

 

„Visa tai pasikeitė per pastarąsias 90 dienų ir greitai nebegrįš“, – sakė Wil Schroter, Startups.com, jaunoms įmonėms skirtos akceleratoriaus programos, įkūrėjas. Jis pridūrė, kad istorija „išsiaiškinsime vėliau“ investuotojams nebėra patraukli.

 

Be pono Silbermanno, pono Gebbios ir pono Mehtos, šiais metais atsistatydino „Twitter“, „Peloton“, „Medium“ ir „MicroStrategy“ įkūrėjai.

 

Jie išeina ne su aukšta nata. „Pinterest“ akcijos, palyginti su prieš metus, sumažėjo 60 procentų. Elliott Management, aktyvistas akcininkas, žinomas, kaip spaudžiantis įmones imtis didelių pokyčių, neseniai perėmė bendrovės akcijų paketą. „Airbnb“ akcijos, palyginti su situacija prieš metus, sumažėjo 25 proc. O Instacart kovo mėnesį sumažino savo vidinį vertinimą beveik 40 procentų, nes ruošiasi išeiti į viešumą priešiškoje rinkoje.

 

„Tikrai mažiau smagu būti generaliniu direktoriumi, kai rinkos smunka, ekonomikos tendencija yra neigiama, o reguliavimas didėja“, – sakė Pensilvanijos universiteto Wharton mokyklos verslo profesorius Kevinas Werbachas. „Jei jau esi toks turtingas, garsus ir sėkmingas kaip šie vaikinai, dažniausiai ateina laikas, kai likti balne mažiau patrauklu, nei joti saulėlydžio link.

 

Pradedantiesiems mokslus, Markas Zuckerbergas tapo šiuolaikinio berniuko-boso pradininku. Nešiodamas vizitines korteles su užrašu „Aš esu generalinis direktorius, kale“ (kreipimasis į moteriškos giminės šunį) ir su „nepagarbiu“ gobtuvu draskydamas Volstryto plunksnas, jis pareikalavo, kad investuotojai leistų jam išlaikyti kontrolinį „Facebook“ akcijų paketą, kai „Facebook“ auga, pradėdamas šiandieninę „įkūrėjams palankią“ erą“ sandorių sudarymuose. Jauni, ambicingi vyrai, tokie kaip ponas Zuckerbergas, gavo panašią apsaugą ir veiksmų laisvę, nes rizikos kapitalo įmonės puolė pasirodyti kuo nuolankesnės, apdovanodamos verslininkus privilegijomis (vakarienės, lėktuvai, įžymybės) ir paslaugomis (įdarbinimas, viešieji ryšiai, dizainas). Viena įmonė netgi viešai pažadėjo niekada nebalsuoti prieš steigėją įmonės valdymo klausimais.

 

„Tai įkvėpė visą mūsų kartą patikėti tuo, kad įmanoma įkurti įmones“, – sakė 34 metų Trace'as Cohenas, investuotojas į labai jaunas pradedančias įmones.

 

Steigėjai pasinaudojo savo pranašumais. Jie išliko aukščiausiose pareigose, net kai įmonės pranoko jų, kaip vadovų, įgūdžius. Ir jie kuo ilgiau išlaikė savo įmones privačias, vengdami keblių verslo realijų, tokių, kaip pelno gavimas. Jiems buvo suteikta abejonė dėl fakto, kad sunkumai nėra laikini - tai, ko moterys įkūrėjos retai gaudavo.

 

Technologijų sektoriui tapus dominuojančia jėga mūsų ekonomikoje, startuolių įkūrėjo kultas pateko į populiariąją kultūrą per tokias įžymybes kaip Ashtonas Kutcheris ir televizijos laidas, tokias, kaip HBO satyra „Silicio slėnis“.

 

Kai kurie šios eros įkūrėjai savo leistinas ribas peržengė. Adomo Neumanno išlaidos ir vakarėliai privertė jį pasitraukti iš „WeWork“ 2018 m., nors jam priklausė kontrolinis bendrovės akcijų paketas. Ir dėl agresyvios Traviso Kalanicko taktikos „Uber“ 2017 m. jis buvo nušalintas, nepaisant jo lemiamų balsų valdyme.

 

Likusi dalis daugiausia buvo išlaikoma per įmonių pirminius viešuosius siūlymus. Bet pasirodo, kad veikia viešai prekiaujama įmonė, turinti patikėtinio pareigas, analitikų skambučius ir ketvirčio uždarbį, yra toli nuo startuolio gyvenimo šurmulio ir jaudulio. Dabar, kai rinkos žlugimo metu daugėja problemų, jie atsisako galios ir kontrolės, dėl kurios kažkada kovojo.

 

Savo pranešime ponas Silbermannas teigė, kad „Pinterest“ valdymas buvo „viso gyvenimo dovana“. Ponas Gebbia, tapsiantis Airbnb patarėju, paskelbė nuotraukomis, jo kitų kolegų-įkūrėjų (Briano „Lėktuvo Degalai“ Chesky ir „Indianos Nate“ Blecharczyk) slapyvardžiais ir pamokomis apie gerumą žmonijai. (Ponas Chesky išlieka jos generaliniu direktoriumi.) P. Mehta tviteryje parašė, kad jam „labai rūpi“ Instacart – „vienintelis dalykas, apie kurį galvojau kiekvieną minutę per pastarąjį dešimtmetį“.

 

Išlikę milijardieriais, jie atskleidė negailestingą Silicio slėnio pozityvumą. „Pinterest“ „dar tik prasideda“, „Airbnb“ „yra geriausiose rankose, kokiose kada nors buvo“, o „Instacart“ laukia „didžiulė galimybė“, rašė įkūrėjai. Tiek P. Mehta, tiek Gebbia teigė turį planų naujiems projektams.

 

Investuotojai sako, kad tikisi daugiau tokių atsistatydinimo atvejų iš steigėjų, kurie supranta, kad dabar turi daugiau dirbti už mažiau (santykinai kalbant). „Dabar jie gali leisti kai kuriems vadovams pasistūmėti, perimti ir plėsti tai, naudodami įvairias paskatas“, – sakė J. Cohenas.

 

Praėjusią savaitę Bradas Hargreavesas, startuolio „Common“, kuris valdo komunalines gyvenamąsias patalpas, įkūrėjas, paskelbė, kad pasitrauks iš generalinio direktoriaus pareigų ir taps vyriausiuoju kūrybos pareigūnu. Bendrovės nuosavybės vadovė Karlene Holloman, viešbučių pramonės veteranė, pradės eiti generalinio direktoriaus pareigas.

 

Rinkos nuosmukis turėjo įtakos M. Hargreaveso sprendimui. Jo teigimu, labai gerai, kad įmonės viršuje yra įkūrėjas, galintis parduoti investuotojams, darbuotojams ir klientams, vadovaudamasis didele vizija. „Operacijos iš tikrųjų nėra tokios svarbios“, - sakė jis. „Niekas tikrai nežiūri į esmę“.

 

Pasak jo, šiandieninei aplinkai reikalingas kitoks žmogus, turintis didelę p. Holloman patirtį ir veiklos įgūdžius. „Sunkesniais laikais, kai operacijos yra labai svarbios ir niekas neperka jokias dideles vizijas, norisi operatoriaus toje vietoje“, – sakė jis.

 

„Daugelis C.E.O. įkūrėjų per ilgai užsilaiko“, – pridūrė jis.

 

Steigėjai, kurie iki šiol išliko nuosmukio metu – tokių yra daug, įskaitant „Stripe“, „Coinbase“ ir „Discord“ – gali tikėtis didesnių reikalavimų ir didesnio spaudimo. Prekybos akcijomis programėlė Robinhood šiais metais atleido daugiau, nei 1000 darbuotojų, nes netenka aktyvių klientų. „Mizuho Securities“ analitikas Danas Dolevas sakė, kad keli investuotojai privačiai pasiūlė „Robinhood“ pakviesti labiau patyrusį vadovą, kuris padėtų bendrovės įkūrėjui Vladui Tenevui. P. Tenevas negali būti išstumtas, nes jis ir jo kolega-įkūrėjas Baiju Bhatt kartu valdo kontrolinį bendrovės akcijų paketą.

 

„Jie yra tipiški įkūrėjai, kurie puikiai išmano idėjas ir išmano kūrybinius dalykus“, – sakė p. Dolevas, „tačiau kas nors galėtų padėti atlikti operacijas“.

 

„Robinhood“ atstovė sakė, kad bendrovė neseniai buvo reorganizuota, ir nurodė, kad iš „TD Ameritrade“ ir Vertybinių popierių ir biržų komisijos samdo sau vadovus.

 

Dar blogiau tai, kad pradedančiųjų įmonių steigėjai prarado teigiamos kultūros aureolę – ši tendencija prasidėjo per 2017 m. technologinę reakciją ir išaugo, kai buvo išleistos niokojančios knygos ir TV laidos apie WeWork, Uber ir kitus technologijų numylėtinius.

 

„Uždirbęs tam tikrą pinigų sumą žaidi dėl statuso, o statuso nėra“, – sakė J. Hargreavesas.

 

Vis dėlto visada yra sugrįžimo istorija. Jei rinka pablogės ir įmonės pradės rimtai skęsti, pamatysime atvirkštinę steigėjų grįžimo į laivą dinamiką, – sakė verslo profesorius P. Werbachas.

 

Tai būtų grįžimas į pradinį kultinio herojaus įkūrėją, kuris sukėlė susižavėjimą daug anksčiau, nei vienaragiai klajojo po slėnį ir netgi įkvėpė J. Zuckerbergo vizitines korteles. Galbūt jis buvo pirmasis berniukas-bosas: Steve'as Jobsas."