Kinija dabar yra mažai tikėtinas saugus prieglobstis

  

 

 "Finansinės krizės griauna ir perskirsto turtą.

 

 Taip pat perskirsto rūpesčius. Investuotojai jaučia skausmą dėl dalykų, dėl kurių niekada nesijaudino. Dar blogiau, jie nerimauja dėl dalykų, apie kuriuos niekada negalvojo. Vienas iš pavyzdžių – pinigai banke. Banko žlugimas Silicio slėnio bankas (svb) Amerikoje padėjo indėlininkams naujai susipažinti su pretenzijų pobūdžiu ir ribomis, kurias jie anksčiau laikė savaime suprantamais dalykais.

 

     Amerikos rūpesčiai greitai išplito ir kitur. Pavyzdžiui, besivystančių rinkų investuotojai pradėjo permąstyti šalis, į kurias jie investuoja, tikrindami jas per svb atspalvio akinius. Jiems įdomu, kurios rinkos yra labiausiai veikiamos finansinių neramumų ir lėtesnio augimo kaip Amerikoje ir kurios turi panašių pažeidžiamumų. Kurios šalys, pavyzdžiui, kenčia nuo užsispyrusios infliacijos, spartaus pinigų sugriežtinimo ir staigaus obligacijų kainų kritimo? O kur besivystančiame pasaulyje indėlininkai atrodo šiek tiek atsainiai?

 

 Per šį objektyvą viena besiformuojanti rinka atrodo stebėtinai tvirta. Šnabždėk, bet ar Kinija galėtų pasiūlyti saugų prieglobstį pasauliniams investuotojams bankų suirutės metu?

 

     Iš pirmo žvilgsnio klausimas absurdiškas. Tik prieš metus garsūs balsai Kiniją vadino „neinvestuojama“. Kiekvienas, leidžiantis savo pinigus į šalį, turi nerimauti dėl naujo šaltojo karo tarp Kinijos ir svarbiausių jos prekybos partnerių. Tai apima finansinių sankcijų ir pažangiausių Kinijos įmonių eksporto kontrolės ir slopinimo perspektyvą.

 

     Nereikia nė sakyti, kad šalis taip pat kelia pavojų namuose. Nekredituoti nekilnojamojo turto vystytojai tebėra finansinis susirūpinimas. Komunistų partijos kampanija prieš nelygybę išgąsdino žinomiausius verslininkus ir turtingiausias šeimas, kurių daugelis trokšta išvežti pinigus iš šalies. „Alibaba“ įkūrėjo Jacko Ma pasirodymas jo gimtajame mieste šią savaitę, galbūt, suteikia tam tikrą nusiraminimą. Tačiau normalioje šalyje investuotojai netrokšta vaizdinio įrodymo, kad garsiausias šalies verslininkas yra laukiamas jo tėvynėje.

 

     Kinija taip pat turi savo bankininkystės pažeidžiamumą. Mažesni regioniniai skolintojai, įskaitant daugiau, nei 120, miestų komercinių bankų ir tūkstančius kaimo skolintojų, nėra tokie tvirti, kaip likusi sistema. Jie sunkiai konkuruoja su didesniais bankais dėl indėlių ir sunkiai atsispiria vietos valdžios spaudimui skolinti baltiesiems drambliams. Investuotojai taip pat turi prisiminti šalies požiūrį į COVID-19. Politikos formavimas buvo ir užsispyręs, ir kaprizingas, nelankstus ir nenuspėjamas.

 

     Ir vis dėlto Kinija turi keletą makroekonominių ir finansinių ypatumų, kurie atrodo, kaip stiprybės esant dabartinei suirutei. Ekscentriškas įsipareigojimas vykdyti šalies nulinio koronaviruso politiką išvedė jos ekonominį ciklą iš sichronizacijos su likusiu pasauliu. Anot banko „Citigroup“, Xiangrong Yu, Xinyu Ji ir Yuanliu Hu, jis yra natūralus „augimo apsidraudimas“. Jie pabrėžia, kad Kinija gali būti vienintelė didelė ekonomika, kuri šiais metais auga greičiau, nei pernai. Tai reiškia, kad augimo atotrūkis tarp Kinijos ir Amerikos gali padidėti iki penkių procentinių punktų, teigia mūsų seserinės bendrovės Economist Intelligence Unit.

 

     Tie patys pandemijos apribojimai taip pat sulaikė kainų spaudimą. Vartojimo kainos vasario mėn. pakilo tik 1%, palyginti su metais anksčiau, o šis skaičius, atrodo, priklauso prarastai erai daugelyje pasaulio šalių. Kinija yra ta žemė, kurią infliacija pamiršo. Taigi jos centrinis bankas nesijautė verčiamas skubiai didinti palūkanų normą. Iš tikrųjų kovo mėnesį ji sušvelnino politiką, daugumos bankų atsargų reikalavimus sumažindama 0,25 procentinio punkto.

 

     Obligacijų kainos svyravo chaotiškai, atsisakius nulinio koronaviruso politikos. Tačiau Kinijoje, priešingai nei Amerikoje, Europoje ar daugumoje besiformuojančios ekonomikos šalių, pajamingumas tebėra mažesnis, nei 2020 m. pabaigoje. Be to, užuot išbaidęs bankus, obligacijų išpardavimas paspartino įsiveržimą į juos. Žmonės, praradę pinigus už turto valdymo produktus, kurie investavo į obligacijas, pabėgo į indėlius. „Citi“ ekonomistai mano, kad namų ūkių indėliai dabar 15,4 trilijono juanių (2,2 trilijono dolerių) viršija tendencijas prieš pandemiją.

 

     Kinija yra ne tik skirtingame verslo ciklo etape; ji taip pat yra kitoje baimės ir pasitenkinimo finansinio ciklo stadijoje. Greitas svb žlugimas buvo toks žalingas iš dalies dėl to, kad jis buvo toks netikėtas. Kinijoje regioninių skolintojų keliami pavojai yra gerai suprantami – jie atstovauja pilkiesiems raganosiams, o ne juodosioms gulbėms.

 

     Kinijos reguliavimo institucijos dabar nusiteikusios atsargiai, o ne vanagiškai. Jos žino apie finansines rizikas, su kuriomis susiduria regioniniai bankai, bet nenori jų paaštrinti iš anksto. Jei kitas regioninis skolintojas pateks į bėdą, jis gali parodyti daugiau pakantumo, nei rodė anksčiau. Valdžia nenori leisti, kad kas nors trukdytų ekonomikos atsigavimui, kuriam dar tik keli mėnesiai. Centrinė valdžia „greičiausiai padarys viską, ką gali, kad parodytų stabilumo aurą“, rašo Houze'as Song iš  „MarcoPolo“, ekspertų grupės, net jei tam reikia „tylaus, žemiau radaro gelbėjimo“ kai kuriems iš pažeidžiamų skolininkų. Tai yra patrauklus langas investuotojams. Valdžios institucijos nėra akli bankininkystės rizikai ir nesiveržia jas išaiškinti artimiausioje ateityje.

 

     Abi didžiosios sienos pusės

 

     Net naujas šaltasis karas negali pakenkti Kinijos, kaip apsidraudimo, reikalui. Pasak banko Goldman Sachs, Azijos ir Ramiojo vandenyno regione šalies sausumos akcijos jau yra vienos iš mažiausiai jautrių Amerikos augimui ar finansinėms sąlygoms. Amerikos pastangos atsieti nuo Kinijos ir Kinijos kompensacinės pastangos skatinti pasitikėjimą savimi gali dar labiau atsieti rinkos turtus nuo Amerikos. Tai susilpnins Kinijos efektyvumą, bet padidins jos atsparumą. Šalis taps mažiau patraukliu augimo, bet naudingesniu diversifikacijos šaltiniu.

 

     Kinija turi savo pavojų. Bet tai yra esmė. Kinijos finansinė rizika yra jos pačios, o Amerika greitai tampa ir visų kitų. Rizika su kinietiškomis savybėmis gali padėti šiek tiek atitrūkti nuo rizikos, turinčios pasaulines savybes. [1]

 

Prašau, nesakyk to Lietuvos užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui. Jis vis dar svajoja užsitarnauti šlovę, asmeniškai sunaikinęs Kinijos ekonomiką. Koks kvailys…

 

1. "China is now an unlikely safe haven." The Economist, 30 Mar. 2023, p. NA.

China is now an unlikely safe haven

"Financial crises ruin and reallocate wealth. They also reallocate worry. Investors find themselves agonising about things they never used to fret about. Worse, they fret about things they never used to think about. One example is money in the bank. The collapse of Silicon Valley Bank (svb) in America has made depositors newly familiar with the nature and limits of claims they previously took for granted.

America's worries have quickly spread elsewhere, too. Emerging-market investors, for example, have begun to rethink the countries in which they invest, scrutinising them through svb-tinted spectacles. They are wondering which markets are most exposed to financial jitters and slower growth in America, and which share similar vulnerabilities. What countries, for example, are suffering from stubborn inflation, rapid monetary tightening and sharp drops in bond prices? And where in the developing world do depositors look a bit flighty? Through this lens, one emerging market looks surprisingly robust. Whisper it, but could China offer a safe haven to global investors in a time of banking turmoil?

On the face of it, the question is absurd. Only a year ago prominent voices were calling China "uninvestible". Anyone venturing their money in the country must worry about a new cold war between China and its most important trading partners. That includes the prospect of crippling financial sanctions and suffocating export controls on China's most sophisticated firms.

Needless to say, the country poses home-grown dangers as well. Uncreditworthy property developers remain a financial concern. The Communist Party's campaign against inequality has terrified its best-known entrepreneurs and wealthiest families, many of whom are eager to move money out of the country. The appearance of Jack Ma, founder of Alibaba, in his home town this week perhaps offers some reassurance. But in a normal country investors do not crave visual proof that the nation's most celebrated entrepreneur is welcome in his homeland.

China also has banking vulnerabilities of its own. Smaller regional lenders, including more than 120 city commercial banks and thousands of rural lenders, are not as robust as the rest of the system. They struggle to compete with bigger banks for deposits and find it hard to resist pressure from local governments to lend to white elephants. Investors must also remember the country's approach to covid-19. Policymaking managed to be both obstinate and capricious, inflexible and unpredictable.

And yet China has several macroeconomic and financial peculiarities that look like strengths in the current turmoil. The eccentric commitment to the country's zero-covid policy has thrown its economic cycle out of sync with the rest of the world. It thus represents a natural "growth hedge", according to Xiangrong Yu, Xinyu Ji and Yuanliu Hu of Citigroup, a bank. China may be the only big economy that grows faster this year than last, they point out. This means the growth gap between China and America could widen to five percentage points, according to the Economist Intelligence Unit, our sister company.

These same pandemic restrictions also kept a lid on price pressures. Consumer prices rose by only 1% in February, compared with a year earlier, a number that would seem to belong to a lost era in much of the world. China is the land that inflation forgot. Thus its central bank has not felt compelled to raise interest rates in a hurry. Indeed, it eased policy in March, cutting reserve requirements by 0.25 percentage points for most banks.

Bond prices did wobble during the chaotic abandonment of the zero-covid policy. But in China, unlike in America, Europe or most emerging economies, yields remain lower now than at the end of 2020. Moreover, instead of triggering a run on the banks, the bond sell-off accelerated a run into them. People who lost money on wealth-management products, which invested in bonds, fled into deposits. The economists at Citi reckon that household deposits now exceed pre-pandemic trends by 15.4trn yuan ($2.2trn).

China is not only at a different stage of the business cycle; it is also at a different stage in the financial cycle of fear and complacency. svb's swift collapse was so damaging partly because it was so unexpected. In China the dangers posed by regional lenders are well understood, representing grey rhinos not black swans.

China's regulators are now in a cautious mood, rather than a hawkish one. They are aware of financial risks faced by regional banks but keen not to precipitate them. If another regional lender gets into trouble, they may show more forbearance than they have previously displayed. The authorities will not want to let anything interrupt an economic recovery that is still only a few months old. The central government "will likely do everything it can to evince an aura of stability", writes Houze Song of MacroPolo, a think-tank, even if that requires "quiet, below-the-radar bail-outs" of some vulnerable borrowers. This offers an attractive window for investors. The authorities are neither blind to banking risks nor inconveniently keen to crystallise them in the immediate future.

Both sides of the great wall

Even the new cold war may not undermine the case for China as a hedge. In the Asia-Pacific region, the country's onshore stocks are already among the least sensitive to American growth or financial conditions, according to Goldman Sachs, a bank. America's efforts to decouple from China and China's offsetting efforts to encourage self-reliance could untether the market's fortunes from America still further. That will weaken China's efficiency but increase its resilience. The country will become a less attractive source of growth but a more useful source of diversification.

China has risks of its own. But that is the point. China's financial risks are its own, whereas America's quickly become everybody else's, too. Risks with Chinese characteristics could offer some respite from risks with global characteristics.” [1]

Please, don’t say this to Gabrielius Landsbergis, Lithuanian minister of foreign affairs. He is still dreaming to earn fame for destroying China’s economy personally. What a fool…

"China is now an unlikely safe haven." The Economist, 30 Mar. 2023, p. NA.

 

 

Amerika rizikuoja remti zombių bankus

"IŠ finansų rinkų ramybės gali atrodyti, kad Amerikos bankų krizė baigėsi. Nuo kovo 12 d. nebežlugo jokie skolintojai. Panašu, kad bankų akcijų kainos nusistovėjo maždaug ketvirtadaliu žemiau jų lygio vasario pabaigoje. Politikos formuotojai nebekovoja su finansiniais gaisrais, o Kongreso klausymams pasakoja apie pamokas, kurias reikia išmokti.Prezidentas Joe Bidenas sako, kad administracija atliko „velniškai gana gerą darbą“.

 

     Tačiau Amerika toli gražu neišsprendžia problemų savo mažuose ir vidutinio dydžio bankuose. Rinkos yra ramios daugiausia dėl to, kad federalinė vyriausybė remia sistemą. Tai reiškia, kad ekonomika vis tiek gali susidurti su lėčiau plintančia krize.

 

     Pagrindinės problemos aiškiai matomos. Iki kovo 15 d. bankai, išskyrus didžiausias 25 institucijas, šiais metais prarado 141 mlrd. dolerių indėlių, o tai atitinka beveik 5% tų, kurie nėra apdrausti federaliniu indėlių draudimu (kuris yra 250 000 dolerių vienam klientui). Bankai, turintys beveik 4 mlrd. dolerių turto turi nerealizuotų nuostolių už beveik pusę jų saugos pagalvės sumos. Mažesniems bankams komercinės nuosavybės paskolų nuostoliai gali panaikinti dar daugiau buferio. Kai kurių skolintojų nuostoliai, tikriausiai, yra daug didesni.

 

     Ramybė vyrauja dėl dosnios ir beatodairiškos paramos bankams. Iki kovo 22 d. Federalinis rezervų bankas paskolino 164 mlrd. dolerių. „Barclays“ teigimu, federaliniai būsto paskolų bankai, skolintojai, turintys numanomą vyriausybės garantiją, per vieną savaitę bankams galėjo skirti 300 mlrd. dolerių.

 

     Fed ir iždas taip pat griežtai užsiminė, kad išgelbės neapdraustus indėlininkus, jei žlugtų kiti bankai, kaip tai padarė Silicio slėnio banko (svb) klientai. Federalinė indėlių draudimo korporacija (FDIC) pažadėjo iki gegužės 1 d. numatyti galimybes išplėsti savo garantijas. Tikimasi, kad SVB indėlininkų gelbėjimas kainuos 20 mlrd. dolerių – tai rekordinis grynųjų pinigų kiekis.

 

     Šiomis priemonėmis, matyt, pavyko sulėtinti indėlių skrydį iš bankų. Tačiau bankų rėmimas nerealizuotais nuostoliais sukelia naujų problemų. Kyla pavojus, kad jie taps zombiais, kurie pririša kapitalą į neproduktyvų paveldimą turtą – ši problema paskutinį kartą Ameriką ištiko devintajame dešimtmetyje, Japoniją kamavo 10-ajame dešimtmetyje, o Europą – 2010-ųjų pradžioje. Viena rizika yra ta, kad zombiai bando atkurti savo kapitalo santykį, skolindami mažiau. Kitas dalykas yra tai, kad jie atideda pripažinti nuostolius, kurie dar gali atsirasti jų paskolų knygoje, nes įkando didesnės palūkanų normos. „First Citizens Bank“ dabar perka 72 mlrd. dolerių SVB paskolų su didesne, nei 20% nuolaida, o tai rodo, kad jis numato įsipareigojimų nevykdymą ateityje. Nuostolių ignoravimo pasekmės gali būti sunkios: Japonijoje tai prisidėjo prie „prarasto dešimtmečio“ ekonomikos augimo.

 

     Norint išvengti zombėjimo, reikia greitai pripažinti nuostolius ir įnešti į bankus naujo kapitalo. Skaičiuodami savo saugos rezervus, megabankai turi įvertinti rinkai didelę dalį savo vertybinių popierių portfelių; mažesni bankai turėtų daryti tą patį. Politikos formuotojai turėtų naudoti testavimą nepalankiausiomis sąlygomis, kad išsiaiškintų, kas atsitiktų su bankų kapitalo pagalvėlėmis, jei visi jų nerealizuoti nuostoliai išsikristalizuotų, o palūkanų normos toliau kiltų. Bankai, kurie atrodo pernelyg rizikingi, turėtų būti priversti rekapitalizuoti, sustabdant dividendų mokėjimą, ir atgrasyti nuo bandymų pagerinti savo kapitalo rodiklius, mažiau skolinant.

 

     Visa tai pakenktų akcininkams. Todėl kyla pavojus, kad mažesnių bankų lobizmas užstrigs darbotvarkėje. Beveik 5000 yra pasklidę visoje šalyje, o daugelį jų klauso jų vietos Kongreso atstovai. 2018 m. Kongresas sušvelnino taisykles, reglamentuojančias mažesnių bankų minimalų likvidumą ir krizių planavimą. Daugelis politikos formuotojų teigia, kad mažesni bankai yra gyvybiškai svarbūs su jų vietinėmis žiniomis ir yra konkurencijos šaltinis – neseniai Amerikos bankininkų asociacijai išsakė iždo sekretorė Janet Yellen. Tai tiesa, bet dar viena priežastis vengti laisvesnių taisyklių ir zombiavimo.

 

     Esminis išbandymas bus, ar FED uždarys savo skubios pagalbos tarnybą, kaip planuota 2024 m. kovo mėn. Jei ji bus pratęsta ir jei Kongresas išplės indėlių draudimą, nebandydamas išspręsti pagrindinių problemų bankuose, zombiai gali daugintis. Nerimą kelia tai, kad, net ir turėdami ilgalaikę paramą, kai kurie bankai gali neturėti kelio į pelningumą ir gali prisiimti didelę riziką, kad atsigaivintų, o iš tikrųjų lošia iš mokesčių mokėtojų pinigų. Manoma, kad bankai Amerikoje platina ekonomikoje trilijonus dolerių kapitalo, tačiau jie vis tiek gali stabdyti ekonomiką." [1]

 

1. "America risks propping up zombie banks." The Economist, 30 Mar. 2023, p. NA.