Two Years of Falling Real Incomes

"The media are wondering why the public continues to be sour about the U.S. economy despite the Biden Administration's attempt to explain how great it is. The answer lies in a startling comment by House Speaker Kevin McCarthy on Monday in his speech at the New York Stock Exchange.

"Americans have received a pay cut for 24 consecutive months -- the longest streak in American history -- as inflation has persisted," Mr. McCarthy said. "In fact, since President Biden took office, families have lost the equivalent of $7,400 worth of income."

If true, this means that Americans haven't had a raise since Mr. Biden took office. We've been wondering about that ourselves, as we monitor the monthly inflation statistics and their impact on real earnings. The nearby chart tells the story, and, sure enough, the Biden Presidency has been dreadful for incomes after inflation, which is one proxy for the overall American standard of living.

The chart shows the trend in average weekly earnings for private workers who aren't supervisors in 1982-1984 dollars from the Bureau of Labor Statistics. Weekly earnings hit a peak of $338.57 in January 2021, the last month of the Trump Presidency (See accompanying illustration -- WSJ Apr. 18, 2023).

They proceeded to fall in 2021, especially as inflation began to pick up. Average weekly earnings after inflation really hit the skids starting in October 2021, and they reached a low of $322.96 last June as inflation peaked at 9.1%. They have slowly climbed most months since and were up to $326.40 in March. Yet that's still a decline over two years of 3.6%.

This is ugly by any measure, and it documents the price that Americans are paying for inflation unleashed by the spending and monetary excesses of President Biden, the last Democratic Congress and the Federal Reserve. Americans understand this -- which goes a long way to explaining why only 37.4% of the public approves of Mr. Biden's performance on the economy in the Real Clear Politics polling average.

More Americans are working, but their standard of living isn't rising. Bidenomics has been a bust for the middle class that Mr. Biden claims to champion." [1]

1. Two Years of Falling Real Incomes
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 18 Apr 2023: A.14.

Nežinome, kas bus toliau

 "Yra ramių amžių, kuriuose, atrodo, yra tai, kas tęsis amžinai", - kartą rašė filosofas Karlas Jaspersas. "Ir yra permainų amžių, kurių metu vyksta perversmai, kurie kraštutiniais atvejais, atrodo, siekia žmonijos šaknis."

 

     Akivaizdu, kad mūsų amžius yra perversmo laikotarpis. Kol Europoje siautėja konfliktas, o pasaulis skaičiuoja mirtiniausios pandemijos kainas, žemėje vyrauja grėsminga nuotaika. Po ilgus metus trukusios ekonominės suirutės, socialinių neramumų ir politinio nestabilumo, plačiai paplitusi nuomonė, kad pasaulis buvo nustumtas į šalį – kaip laivas be vairo baisioje audroje.

 

     Dėl geros priežasties. Žmonija dabar susiduria su daugybe iššūkių, nepanašių į jokius kitus savo istorijoje. Klimato kaita sparčiai keičia gyvenimo sąlygas mūsų planetoje. Įtampa dėl Ukrainos ir Taivano atgaivino konflikto tarp branduolinių supervalstybių šmėklą. Stulbinantis dirbtinio intelekto vystymasis kelia rimtą susirūpinimą dėl A.I sukeltos pasaulinės katastrofos rizikos.

 

     Ši nerimą kelianti situacija reikalauja naujų perspektyvų, kad suprastume greitai besikeičiantį pasaulį ir išsiaiškintume, kur galime eiti. Vietoj to, mums pateikiamos dvi pažįstamos, bet labai skirtingos ateities vizijos: pasaulio pabaigos naratyvas, kuriame visur matoma apokalipsė, ir progreso naratyvas, teigiantis, kad tai yra geriausias iš visų galimų pasaulių. Abi nuomonės yra vienodai tvirtos savo teiginiuose ir vienodai klaidinančios jų analizėje. Tiesa ta, kad niekas iš mūsų negali žinoti, kur viskas juda. Mūsų laikų krizė atskleidė ateitį.

 

     Pražūties skelbėjai tikriausiai norėtų, kad suprastume skirtumą. Jų požiūriu, žmonija dabar stovi kataklizminių pokyčių išvakarėse, kurie neišvengiamai baigsis šiuolaikinės civilizacijos žlugimu ir pasaulio, kaip mes ją žinome, pabaiga. Tai požiūris, kurį atspindi didėjantis pasaulio pabaigos renginių, milijardierių bunkerių ir post-apokaliptinių televizijos serialų skaičius. Nors gali kilti pagunda tokius kultūros reiškinius atmesti, kaip iš esmės nerimtus, jie užfiksuoja svarbų geisto aspektą, atskleidžiantį giliai įsišaknijusį nerimą dėl esamos tvarkos trapumo.

 

     Šiandien šios baimės nebegali apsiriboti fanatiškais ginklais besiginkluojančių išgyvenimo šalininkų pakraščiu. Negailestinga žemę drebinančių krizių ataka, besiskleidžianti staigių potvynių ir miškų gaisrų fone, nuolat stūmė apokaliptines nuotaikas į pagrindinę srovę. Kai net Jungtinių Tautų vadovas perspėja, kad kylantis jūros lygis gali išprovokuoti „masinę Biblijos masto emigraciją“, sunku išlikti nuoširdžiam dėl pasaulio padėties. Viena apklausa parodė, kad daugiau, nei pusė, jaunų suaugusiųjų dabar mano, kad „žmonija yra pasmerkta“ ir „ateitis yra bauginanti“.

 

     Tuo pačiu metu pastaraisiais metais atgimė ir labai skirtingas pasakojimas. Šis požiūris, kurį iliustruoja daugybė geriausiai parduodamų knygų ir virusinių TED pokalbių, yra linkęs sumenkinti iššūkius, su kuriais susiduriame, ir primygtinai reikalauja nenumaldomo žmonijos pažangos žygio. Jei pasaulio pabaigos mąstytojai be galo nerimauja, kad viskas dar labiau pablogės, pažangos pranašai tvirtina, kad viskas tik gerėjo – ir tikėtina, kad taip bus ir ateityje.

 

     Šių naujų optimistų nupieštas Pangloso scenarijus natūraliai patinka status quo gynėjams. Jei viskas tikrai gerėja, akivaizdu, kad nereikia jokių pokyčių, kad būtų galima susidoroti su aktualiausiomis mūsų laikų problemomis. Kol laikysimės scenarijaus ir tikime žmogaus išradingumo ir technologinių naujovių savybėmis, visos mūsų problemos galiausiai išsispręs savaime.

 

     Šios dvi vizijos, vertinant pagal nominalią vertę, yra diametraliai priešingos. Tačiau tai iš tikrųjų yra dvi tos pačios monetos pusės. Abi perspektyvos pabrėžia vieną tendencijų rinkinį prieš kitą. Pavyzdžiui, optimistai dažnai nurodo klaidinančius statistinius duomenis apie skurdo mažinimą, kaip įrodymą, kad pasaulis tampa geresne vieta. Pesimistai, priešingai, linkę priimti blogiausius klimato žlugimo ar finansinės žlugimo scenarijus ir šias realias galimybes pateikti, kaip neišvengiamus faktus.

 

     Nesunku suprasti tokių vienpusių pasakojimų patrauklumą. Mes, kaip žmonės, mieliau primetame aiškius ir linijinius pasakojimus chaotiškai ir nenuspėjamai tikrovei; su dviprasmiškumu ir prieštaravimu gyventi daug sunkiau. Tačiau šis selektyvus akcentavimas sukelia pasakojimus apie pasaulį, kuris iš esmės yra klaidingas.

 

     Norėdami iš tikrųjų suvokti sudėtingą dabartinio laiko prigimtį, pirmiausia turime suvokti patį baisiausią jo aspektą: jo esminį atvirumą. Būtent toks radikalus netikrumas – nežinojimas, kur esame ir kas laukia – ir sukelia tokį egzistencinį nerimą.

 

     Antropologai turi tokį nerimą keliančios patirties pavadinimą: liminalumas. Tai skamba techniškai, tačiau jame užfiksuotas esminis aspektas žmogaus būklė. Liminalumas, kilęs iš lotyniško žodžio, reiškiančio slenkstį, iš pradžių reiškė dezorientacijos jausmą, atsirandantį per perėjimo apeigas. Pavyzdžiui, tradiciniame pilnametystės rituale jis žymi tašką, kai paauglys nebėra laikomas vaiku, bet dar nėra pripažintas suaugusiu – tarp ir tarp, nei čia, nei ten. Paklauskite bet kurio paauglio: tokia sustabdymo būsena gali būti labai nerimą keliantis laikotarpis.

 

     Mes patys esame skausmingo perėjimo, savotiško tarpvalstybinio laikotarpio, kaip garsiai pavadino italų politikos teoretikas Antonio Gramsci, tarp senojo, mirštančio pasaulio, ir naujojo, kuris sunkiai gimsta. Tokie epochiniai poslinkiai neišvengiamai kupini pavojų. Tačiau nepaisant viso savo destruktyvaus potencialo, jie taip pat kupini galimybių. Kaip kadaise pažymėjo XIX amžiaus istorikas Jacobas Burckhardtas, didžiuosius pasaulio istorijos sukrėtimus taip pat galima vertinti, kaip „tikrus gyvybingumo ženklus“, kurie „atvalo žemę“ nuo diskredituotų idėjų ir nykstančių institucijų. „Krizė, – rašė jis, – turi būti laikoma nauju augimo pumpuru."

 

     Kai mes apkabiname šią mūsų laikų Januso veido prigimtį, kartu gąsdinančią, bet kartu ir generuojančią, iškyla visai kitokia ateities vizija. Mes nebeįsivaizduojame istorijos, kaip tiesios linijos, linkusios arba į laipsnišką tobulėjimą, arba žemyn į neišvengiamą žlugimą. Atvirkščiai, matome santykinės ramybės fazes, kurias kaskart pertraukia didelių sukrėtimų periodai. Šios krizės gali būti niokojančios, tačiau jos taip pat yra istorijos varomoji jėga. Pažanga ir katastrofa, tos dvejetainės priešingybės, iš tikrųjų yra sujungtos. Kartu jos įsitraukia į nesibaigiantį kūrybinio naikinimo šokį, amžinai laužydamos naujus žingsnius ir spirale iškeliaudamos į nežinomybę.

 

     Mūsų perversmų amžius gali baigtis kokia nors pasauline katastrofa ar net šiuolaikinės civilizacijos žlugimu, tačiau tai taip pat gali atverti galimybes transformuotiems pokyčiams. Jau dabar matome, kad ši prieštaringa dinamika veikia visur aplink mus. Pandemija, pražudžiusi milijonus žmonių ir vos neprivedusi prie ekonomikos žlugimo, taip pat suteikė daugiau galių darbuotojams ir padidino vyriausybės išlaidas vakcinų kūrimui, o tai netrukus gali padėti išgydyti vėžį. Panašiai, didžiulis Europos žemės konfliktas, kuris išvijo iš namų milijonus ir sukėlė pasaulinę energijos krizę, dabar netyčia paspartina perėjimą prie atsinaujinančios energijos ir padeda mums kovoti su klimato kaita.

 

     Sprendimai, kurių šiandien siekiame – dėl pasaulinės taikos, švarios energijos perėjimo ir A.I. — vieną dieną taps naujos pasaulio tvarkos pagrindas. Žinoma, neįmanoma numatyti, kur šie pokyčiai nuves. Žinome tik tai, kad mūsų civilizacinės apeigos atveria duris į ateitį. Tik nuo mūsų priklauso, ar praeisime pro šalį.

 

     Jerome'as Roosas yra politikos ekonomistas, sociologas ir Londono ekonomikos mokyklos istorikas. Kita jo knyga – pasaulinių krizių istorija.“

 

   

We Don’t Know What Will Happen Next

 "“There are tranquil ages, which seem to contain that which will last forever,” the philosopher Karl Jaspers once wrote. “And there are ages of change, which see upheavals that, in extreme instances, appear to go to the roots of humanity itself.”

Ours is clearly an age of upheaval. As conflict rages in Europe and the world counts the cost of the deadliest pandemic in living memory, an ominous mood reigns over the earth. After years of economic turmoil, social unrest and political instability, there is a widespread sense that the world has been cast adrift — like a rudderless ship in a terrible storm.

For good reason. Humanity now faces a confluence of challenges unlike any other in its history. Climate change is rapidly altering the conditions of life on our planet. Tensions over Ukraine and Taiwan have revived the specter of a conflict between nuclear superpowers. And breakneck developments in artificial intelligence are raising serious concerns about the risk of an A.I.-induced global catastrophe.

This troubling situation calls for new perspectives to make sense of a rapidly changing world and work out where we might be headed. Instead, we are presented with two familiar but very different visions of the future: a doomsday narrative, which sees apocalypse everywhere, and a progress narrative, which maintains that this is the best of all possible worlds. Both views are equally forceful in their claims — and equally misleading in their analysis. The truth is that none of us can really know where things are headed. The crisis of our times has blown the future right open.

The doomsayers would probably beg to differ. In their perspective, humanity now stands on the eve of cataclysmic changes that will inevitably culminate in the collapse of modern civilization and the end of the world as we know it. It is a view reflected in the growing number of doomsday preppers, billionaire bunkers and post-apocalyptic television series. While it may be tempting to dismiss such cultural phenomena as fundamentally unserious, they capture an important aspect of the zeitgeist, revealing deep-seated anxieties about the fragility of the existing order.

Today these fears can no longer be confined to a fanatical fringe of gun-toting survivalists. The relentless onslaught of earthshaking crises, unfolding against the backdrop of flash floods and forest fires, has steadily pushed apocalyptic sentiment into the mainstream. When even the head of the United Nations warns that rising sea levels could unleash “a mass exodus on a biblical scale,” it is hard to remain sanguine about the state of the world. One survey found that over half of young adults now believe that “humanity is doomed” and “the future is frightening.”

At the same time, recent years have also seen the resurgence of a very different kind of narrative. Exemplified by a slew of best-selling books and viral TED talks, this view tends to downplay the challenges we face and instead insists on the inexorable march of human progress. If doomsday thinkers worry endlessly that things are about to get a lot worse, the prophets of progress maintain that things have only been getting better — and are likely to continue to do so in the future.

The Panglossian scenario painted by these new optimists naturally appeals to defenders of the status quo. If things are really getting better, there is clearly no need for transformative change to confront the most pressing problems of our time. So long as we stick to the script and keep our faith in the redeeming qualities of human ingenuity and technological innovation, all our problems will eventually resolve themselves.

These two visions, at face value, appear to be diametrically opposed. But they are really two sides of the same coin. Both perspectives emphasize one set of trends over another. The optimists, for one, often point to misleading statistics on poverty reduction as evidence that the world is becoming a better place. The pessimists, by contrast, tend to take the worst-case scenarios of climate breakdown or financial collapse and present these real possibilities as unavoidable facts.

It is easy to understand the appeal of such one-sided tales. As human beings, we seem to prefer to impose clear and linear narratives on a chaotic and unpredictable reality; ambiguity and contradiction are much harder to live with. Yet this selective emphasis gives rise to accounts of the world that are fundamentally flawed.

To truly grasp the complex nature of our current time, we need first of all to embrace its most terrifying aspect: its fundamental open-endedness. It is precisely this radical uncertainty — not knowing where we are and what lies ahead — that gives rise to such existential anxiety.

Anthropologists have a name for this disturbing type of experience: liminality. It sounds technical, but it captures an essential aspect of the human condition. Derived from the Latin word for threshold, liminality originally referred to the sense of disorientation that arises during a rite of passage. In a traditional coming-of-age ritual, for instance, it marks the point at which the adolescent is no longer considered a child but is not yet recognized as an adult — betwixt and between, neither here nor there. Ask any teenager: Such a state of suspension can be a very disconcerting time to live through.

We are ourselves in the midst of a painful transition, a sort of interregnum, as the Italian political theorist Antonio Gramsci famously called it, between an old world that is dying and a new one that is struggling to be born. Such epochal shifts are inevitably fraught with danger. Yet for all their destructive potential, they are also full of possibility. As the 19th-century historian Jacob Burckhardt once noted, the great upheavals in world history can equally be seen “as genuine signs of vitality” that “clear the ground” of discredited ideas and decaying institutions. “The crisis,” he wrote, “is to be regarded as a new nexus of growth.”

Once we embrace this Janus-faced nature of our times, at once frightening yet generative, a very different vision of the future emerges. No longer do we conceive of history as a straight line tending either up toward gradual improvement or down toward an inevitable collapse. Rather, we see phases of relative calm punctuated every so often by periods of great upheaval. These crises can be devastating, but they are also the drivers of history. Progress and catastrophe, those binary opposites, are really joined at the hip. Together, they engage in an endless dance of creative destruction, forever breaking new ground and spiraling out into the unknown.

Our age of upheaval may well result in some global catastrophe or even the collapse of modern civilization — but it may also open up possibilities for transformative change. We can already see these contradictory dynamics at work all around us. A pandemic that killed millions of people and nearly led to economic collapse has also empowered workers and ramped up government spending on vaccine development, which may soon give us a cure for cancer. Similarly, a major European land conflict that has uprooted millions and unleashed a global energy crisis is now inadvertently accelerating the shift to renewable energy, helping us in the fight against climate change.

The solutions we pursue today — on global peace, the clean energy transition and the regulation of A.I. — will one day come to form the basis for a new world order. It is impossible to predict where these developments will lead, of course. All we know is that our civilizational rite of passage opens a door to the future. It is up to us to walk right through.

Jerome Roos is a political economist, sociologist and historian at the London School of Economics. His next book is a history of global crises."