Has ‘Gig Work’ Become a Dirty Word?

 

"If work for companies like Uber and Lyft once carried some appeal for offering flexibility, the kind of labor it has come to represent is now used by some as shorthand for a raw deal.

When more than 11,000 film and television writers in the Writers Guild of America union went on strike this month, they called out deteriorating working conditions, criticized unfair pay and said they worried about losing their jobs to artificial intelligence.

One of their demands stood out: Hollywood writers wanted studios to guarantee them weeks of work at a time, giving them some certainty, rather than a new method that would hire them by the day. In other words, they want to avoid becoming part of the gig economy.

Adam Conover, a comedian, said studios were trying to “employ us one day a week like we’re Uber drivers.” David Simon, the creator of “The Wire,” wrote that screenwriting had become “a ruthless gig economy.” And Lisa Takeuchi Cullen, a writer and producer for “Law and Order: SVU,” tweeted that “we fight for writing as a career and not a cheap gig.”

“We’re looking at a future where writers could be hired per day in order to come in and work on an ongoing series,” Ms. Takeuchi Cullen said in an interview. Writers already work on a freelance basis, but she said day-to-day arrangements were more unpredictable and left them in a bind, unable to predict their finances or pay their rent. “Suddenly, a television writer is going from job to job to job, trying to patch together their annual income.”

In other words, for some, gig work has become shorthand for instability and low wages. That’s what state lawmakers in Minnesota thought, too, when they passed a bill this month guaranteeing minimum pay for Uber and Lyft drivers that they said would add a layer of security to a challenging career. It was vetoed by the governor Thursday, one sign of how fraught the question of protections for an ad hoc work force has become.

The writers’ strike and demands have prompted renewed attention to gig work, where someone might work for a variety of companies, or for themselves, often with irregular hours. It’s an old concept, with musicians playing gigs and artists and other creative types working their own hours while selling their work.

Over the last decade, the idea of gig work has been popularized by app-based platforms like Uber and Lyft, which classify their drivers as independent contractors and avoid treating them as employees. Many full-time workers, especially those in low-wage jobs, were enticed to these platforms by the prospect of working flexible hours and driving passengers around to make money.

The allure of flexibility soon gave way to a reality of low pay and unreliable hours, labor advocates say, though the companies say drivers’ wages are still increasing and that record numbers of people are driving on their platforms.

Still, the shifting perception of Uber and similar companies has caused some workers to sour on the idea of gig labor, even though workers for online platforms make up only a small part of the gig economy and less than 1 percent of the overall labor force, by some estimates.

“Gig work has become a dirty word. Ten years ago, it still contained this possibility of freedom from the 9-to-5,” said Louis Hyman, the author of a book about the gig economy and temporary work. “It’s gone from being the possibility of freedom to the certainty of insecurity.”

It’s difficult to determine how big the U.S. gig labor force is today, in part because gig work has so many different possible meanings. Most estimates, including from federal data and academic studies, suggest that 10 to 15 percent of U.S. workers rely on or participate in alternative or gig work, though some tallies suggest as many as a third of U.S. workers occasionally receive some kind of supplemental income from this work.

Though drivers for Uber, Lyft, DoorDash and Instacart make up a small percentage of this work force, their concerns — about earning less money, growing expenses and the increasing dangers of their job — have reverberated across the gig industry.

Bitter fights between labor advocates and the companies have erupted across the country over whether drivers should be considered part of the gig economy at all. Labor activists contend that the platforms are misclassifying their drivers as independent contractors and depriving them of labor protections and employee benefits, while not allowing them to act fully autonomously. The companies say drivers prefer the flexibility of being independent, and they have cobbled together some compromises that offer limited benefits while maintaining that flexibility.

Some drivers say they have seen their wages decline. When Eid Ali first started driving for Uber and Lyft in Minnesota nearly a decade ago, he said he earned as much as $400 per week, driving full time. Over the last few years, it’s been more like $100 or $150, before expenses, for the same number of hours driven.

For drivers like himself, “it was a slow realization,” Mr. Ali said. He said drivers initially gushed about the benefits of being a gig worker, with decent pay and flexibility. Now, they are more likely to dissuade others from such work.

“They used to say something positive about the gig economy — ‘Yes, we are making enough to feed our families, it is flexible, we are working whenever we want,’” he said. “That is not there now — it’s gone.”

Mr. Ali, the president of an advocacy group called the Minnesota Uber/Lyft Drivers Association, helped push for the Minnesota gig bill.

Others say they have not seen much of an erosion in the promise of gig work. It is still a popular way for people to earn money on the side, and a coalition called Protect App-Based Drivers and Services, which is backed by the gig companies, said driver earnings are rising. The coalition pointed to compromises — like Proposition 22 in California, which prevented drivers from being classified as employees but gave them a minimum wage and limited benefits — as signs of progress.

“More than 1.3 million Californians choose to work with an app-based rideshare or delivery platform because this kind of work offers guaranteed earnings and benefits like access to a health care stipend,” said Molly Weedn, a spokeswoman for the coalition.

Alexsiya Flores, a part-time gig driver for companies like DoorDash and Shipt, a delivery service, said she has not “seen that much pushback — I’ve seen things getting better” because of minimum pay bills like Prop 22.

“I am always looking for things that have flexibility,” said Ms. Flores, a filmmaker in Los Angeles who is part of the industry coalition.

Still, labor experts and advocates say the term “gig work,” in the minds of many, has become a stand-in for low-paid or exploitative work — in part because of how people perceive companies like Uber.

“Uber and Lyft have made that more negative connotation more prominent,” said Laura Padin, the director of work structures at the National Employment Law Project, which has argued that gig drivers should be classified as employees. “There’s been a shift in what people see about those types of jobs — people realized they’re not as good as they seemed” initially.

Low pay and unhappy working conditions are far from exclusive to the gig economy, and might even be one reason gig work continues to grow despite its drawbacks.

“These kinds of low-paid platform jobs are only possible because the rest of the economy has failed the American worker,” Mr. Hyman said, arguing that the financial stress for workers in retail and service industries made Uber seem like a favorable alternative.

The Alliance of Motion Picture and Television Producers, a trade association that represents film companies, challenged striking writers’ characterizations that studios are trying to turn Hollywood work into part of the gig economy.

“Employment as a writer has almost nothing in common with standard ‘gigs,’” the group said in a statement, noting that many television writers are guaranteed a specific number of weeks or episodes of employment, and that writers often receive benefits like health insurance and contribution to a pension. Access to those benefits depends on how many weeks of work writers get.

But writers say the rise of streaming has led fewer episodes of television shows and truncated writers rooms, causing studios to employ writers for shorter, more sporadic periods of time.

Such a system hurts both the quality of television shows and the ability of writers to earn decent wages, they said.

“How do people make a living if they are vulnerable to short terms of employment?” Mr. Simon, the creator of “The Wire,” said in an interview.

He said people on the picket lines had been discussing how the type of gig work associated with Uber had arrived at their industry. “The formula is always the same — labor is only a cost, and to the extent that they can cut costs, they will.””

Savaitgalio interviu su Henry Kissingeriu: didžiajam strategui sukanka 100 metų

  „Niujorkas – aštuoneri metai – tai visas laikas, kai Henry Kissingeris ėjo valstybines pareigas. Nuo 1969 m. sausio mėn. iki 1977 m. sausio mėn. ponas Kissingeris buvo pirmasis patarėjas nacionalinio saugumo klausimais ir valstybės sekretorius, valdant prezidentams Richardui Niksonui ir Geraldui Fordui, turėdamas abu šiuos titulus. Tuo pačiu metu daugiau, nei dvejus metus. Jam buvo 53 metai, kai jis nuvalė savo stalą Foggy Bottom, kad užleistų vietą Cyrusui Vance'ui.

 

     Per 4 1/2 dešimtmečio nuo tada jis dirbo konsultantu strateginių santykių su vyriausybėmis visame pasaulyje klausimais ir neginčijamai įtvirtino savo reputaciją – kurią pirmą kartą užsitarnavo, kai 1972 m. buvo antrasis JAV atvėrimo Kinijai pilotas - žymus pasaulinės tvarkos filosofas ir originaliausias, eruditiškiausias ir užkietėjęs savo eros valstybės veikėjas.

 

     Ponui Kissingeriui šeštadienį sukanka 100 metų, o jo apetitas pasauliui, kurį jis praleido visą gyvenimą, siekdamas padaryti teisų, tebėra aistringas. Mes susitinkame jo biure likus keturioms dienoms iki jo gimtadienio, ir jis greitai įrodo ne tik savo žavesį, bet ir diplomato galimybes. „Tu niekada neatėjai pas mane į mano biurą“, – priekaištauja jis, primindamas man prieš trejus metus surengtą kvietimą per vakarienę bendro draugo namuose – vienintelį ankstesnį mano susitikimą su ponu Kisindžeriu. Tuo metu aš atmečiau kvietimą, kaip seno garbaus žmogaus mandagumą nepažįstamam žmogui.

 

     Vakarienė buvo su Charlesu Hillu, kadaise pono Kissingerio kalbų rašytoju, o vėliau – kito valstybės sekretoriaus George'o Shultzo vyresniuoju patarėju. Hillo, mirusio 2021 m., atminimas skatina J. Kissingerį pasiūlyti pastebėjimą apie Shultzą, kuris gyveno 100 metų ir mirė 2021 m.

 

     Shultzo požiūris į tarptautinius reikalus „tikrai nebuvo toks pat, kaip mano“, – sako J. Kissingeris. "Jis pažvelgė į ekonominius motyvus. Aš žiūriu į istorines ir moralines dalyvaujančių žmonių motyvacijas."

 

     Tai, ką J. Kissingeris mato šiandien žvelgdamas į pasaulį, yra „netvarka“. Beveik visos „didžiosios šalys“, sako jis, „klausia savęs apie savo pagrindinę orientaciją. Dauguma jų neturi vidinės orientacijos ir keičiasi arba prisitaiko prie naujų aplinkybių“ – tai jis turi omenyje suskaldytą pasaulį dėl konkurencijos tarp JAV ir Kinijos. Didelės šalys, tokios, kaip Indija, taip pat daugelis „pavaldžių“, „neturi dominuojančio požiūrio į tai, ko nori pasiekti pasaulyje“. Jie svarsto, ar jie turėtų „modifikuoti“ supervalstybių veiksmus (žodis, kurį J. Kissingeris sako nekenčiantis), ar siekti „tam tikros autonomijos“.

 

     Kai kurios didžiosios šalys grumiasi su šiais pasirinkimais nuo „Sueco intervencijos žlugimo“ 1956 m. Nors Didžioji Britanija pasirinko glaudų bendradarbiavimą su JAV, Prancūzija pasirinko strateginę autonomiją, bet savotišką „kurią buvo glaudžiai susijusi su JAV dėl dalykų, kurie turėjo įtakos pasaulinei pusiausvyrai“.

 

     Prancūzų noras nustatyti savo pasaulinę politiką sukėlė keblumų dėl neseniai prezidento Emmanuelio Macrono vizito Pekine. Nors kritikai sako, kad jis pamalonino kinus, J. Kissingeris mato Prancūzijos strateginės autonomijos pavyzdį: „Iš esmės, jei jūs turite vykdyti Vakarų politiką, norėtumėte sąjungininkų, kurie jūsų tik klaustų, kokį indėlį į jūsų politiką įneti, tačiau tautos susiformavo ne taip, todėl aš palaikau Macrono požiūrį“.

 

     Jo netrikdo, kad E. Macronas, grįžęs iš Pekino, paragino savo kolegas europiečius būti daugiau, nei „tik Amerikos pasekėjais“. J. Kissingeris „nepriima to pažodžiui“. Be to, „aš čia ne kaip Prancūzijos politikos gynėjas“, ir panašu, kad E. Macrono žodžius jis priskiria kultūriniams veiksniams. „Prancūzų požiūris į diskusijas yra įtikinti savo priešininką arba priešingą skaičių jo kvailumu“. Britai "bando jus įtraukti į savo intelektualinius rėmus ir įtikinti. Prancūzai bando įtikinti jūsų mąstymo netinkamumu".

 

     O koks yra amerikietiškas būdas? „Amerikietiškas požiūris į save yra teisumas“, – sako realpolitiku garsėjantis vyras. „Manome, kad esame nesavanaudiški, neturime vien tik nacionalinių tikslų, o taip pat, kad mūsų nacionaliniai tikslai užsienio politikoje pasiekiami su tokiais sunkiais sunkumais, kad kai juos keičiame per diskusiją, susipykstame oponentais“. Ir todėl "mes tikimės, kad mūsų pažiūros bus svarbios ne todėl, kad manome, kad esame intelektualiai pranašesni, o todėl, kad manome, kad mūsų požiūriai patys savaime turėtų būti dominuojantys. Tai yra stiprių moralinių jausmų, kartu su didele galia, išraiška. Tačiau dažniausiai tai nėra pateikta, kaip galios pozicija“.

 

     Paklaustas, ar šis amerikietiškas tvirtinimas apie įgimtą nesavanaudiškumą harmonizuojasi su kitomis šalimis, J. Kissingeris greitai atsako: „Ne, žinoma, ne“. Ar Xi Jinpingas jį perka? "Ne, visiškai ne. Tai yra būdingas skirtumas tarp mūsų." P. Xi yra stipresnis visame pasaulyje, nei bet kuris ankstesnis Kinijos lyderis, ir jis „per pastaruosius du JAV prezidentus susidūrė su vyrais, kurie nori gauti nuolaidas, kalbant apie  Kiniją ir paskelbti jas kaip nuolaidas.“ Tai yra visiškai neteisingas požiūris, pono Kissingerio nuomone: „Manau, kad menas yra pristatyti santykius su Kinija kaip abipusį rūpestį, dėl kurio sudaromi susitarimai, nes abi šalys mano, kad tai geriausia pačioms. Tai diplomatijos technika, kuriai aš pritariu."

 

     Joe Bideno Kinijos politika nėra geresnė, nei Donaldo Trumpo: „Tai buvo beveik tas pats. Politika yra paskelbti Kiniją prieše, o tada iš priešės išreikalauti nuolaidų, kurios, mūsų manymu, neleis jai įvykdyti jos valdingus troškimus“.

 

     Ar ponas Kissingeris nemato Kinijos kaip priešininkės? Jis atsargiai renka žodžius. „Aš matau Kiniją jos atstovaujamoje galioje, kaip pavojingą potencialią priešininkę. Manau, kad gali kilti konfliktas. Čia mes turime dvi visuomenes, turinčias globalų istorinį požiūrį, nors ir skirtingas kultūras, kurios susiduria viena su kita."

 

     Ponas Kissingeris savo požiūrį priešpastato „kitų“ požiūriui, kurie „pradeda nuo nuolatinio priešiškumo prielaidos ir todėl tiki, kad su ja reikia susidurti visur vienu metu kiekvienu iškylančiu klausimu“. Ponas Kissingeris mano, kad „du pasauliniai karai turėjo išmokyti, kad kaina, kurią mokama, net naudojant įprastas technologijas, yra neproporcinga daugeliui pasiekiamų tikslų“.

 

     Tačiau, naudojant šiandieninius ginklus ir „kibernetinės ir biologijos pagalba kiekvienoje visuomenėje augant galimybėms, kurios yra palankios, siekiant įsiveržti į kitos teritoriją, toks karas sunaikins civilizaciją“.

 

     Taigi, norėdamos užkirsti kelią karui su Kinija, JAV turi susilaikyti nuo beatodairiško priešiškumo, o vietoj to tęsti dialogą. „Svarbiausias dabar galintis įvykti pokalbis tarp dviejų lyderių, kuriame jie susitaria, kad turi pavojingiausių pajėgumų pasaulyje ir vykdys savo politiką taip, kad sumažėtų karinis konfliktas su jų panaudojimu.“

 

     Tai skamba panašiai kaip detente, šaltojo karo politikos, pradininkas ponas Kissingeris. „Iš Amerikos pusės, – sako jis, – kyla pavojus, kad tokiose diskusijose kils įsitikinimas, kad Kinija iš esmės pasikeitė ir kad mes esame nuolatinėje taikoje ir galime nusiginkluoti – todėl tampame silpni.

 

     "Priešingo kurso" pavojus yra tas, kad "nukrypimai veda į visišką karą. Aš turiu būti realistas. Tai yra mano realistinis įsitikinimas". Ponas Kissingeris sako, kad Charlesas Hillas, padėjęs jam parašyti „Pasaulio tvarką“ (2014), sakytų, kad Kinijos pozicija yra „nepataisoma. Bet aš sakau, kad net jei tai tiesa, mums geriausia patekti į konflikto padėtį, išbandžius visas įmanomas alternatyvas, išskyrus pataikavimą. Taigi tai nėra nusiraminimo doktrina."

 

     M. Kissingeris neaiškus, paklaustas, kokių nuolaidų JAV galėtų tikėtis iš Kinijos. "Aš dabar nesakau, kurią savo poziciją jie turėtų pakeisti. Atvirai pasakius, aš į tai nežiūriu taip." Jis pripažįsta, kad turime „problemą“ Pietų Kinijos jūroje. „Pažiūrėčiau, ar galime rasti kokį nors būdą tai išspręsti pagal „jūrų laisvės“ formulę. Jei negalėsime, kils konfrontacijos.

 

     Jis Taivaną vadina „neišsprendžiama problema“, kuriai „nėra jokio sprendimo, išskyrus laiką“. Todėl jis „sveikina formulę, kuri išlaiko dabartinį statusą daug metų laikotarpyje, kai, pavyzdžiui, abi pusės negrasins viena kitai arba apribos savo dislokavimą viena prieš kitą“. Tai turėtų būti „atsargiai suformuluota, kad nesakytume, kad Taivaną traktuojame, kaip šalį. Tačiau tai yra įsivaizduojami – nesakau, kad pasiekiami – tikslai“. Ponas Kissingeris mano, kad ponas Xi būtų atviras tokioms diskusijoms, tačiau „ne, jei mes prieitume pas jį ir pasakytume: „Turite parodyti mums pažangą šiose 10-yje sričių, po kurių mes jus apdovanosime“. Tai neveiks.“

 

     Paprašytas išplėsti mintis apie Kinijos ambicijas, jis nerimsta: „Nemanau, kad jie nori skleisti kinų kultūrą visame pasaulyje“. Jie siekia „saugumo“, o ne pasaulio dominavimo, bet tikisi būti dominuojančia galia Azijoje. Ar Indija ir Japonija turėtų tai priimti? „Ideali padėtis, – sako ponas Kissingeris, – Kinija yra tokia akivaizdžiai stipri, kad tai atsiras dėl įvykių logikos. Jis numato, kad Japonija, reaguodama, „sukurs savo masinio naikinimo ginklus“. Jis siūlo „trejų, penkerių ar septynerių metų“ laikotarpį, kad tai įvyktų. "Aš to neskatinu, - pabrėžia jis, - ir jei galite, turėtumėte tai aiškiai pasakyti savo straipsnyje. Bandau jums pateikti analizę."

 

     Laisvas pasaulis priklauso nuo JAV vadovavimo – kaip ir nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Tačiau J. Kissingeris nerimauja. „Mes neturime didelio strateginio požiūrio, – sako jis apie JAV, – taigi kiekvienas strateginis sprendimas turi būti išplėštas iš politinio kūno, kuris organiškai negalvoja šiomis kategorijomis. Kai JAV priima strategiją, ji linkusi „į ją įsitraukti remdamasi peržengiančiais moralės principais, kuriuos mes vienodai taikome kiekvienai pasaulio šaliai“.

 

     Amerika turi savo  stiprybes. Kai susiduriama su iššūkiu, „mobilizuoti išteklius, kad būtų galima pasipriešinti iššūkiui, yra palyginti lengva“. Tačiau grasinimai "interpretuojami, kaip fizinis konfliktas. Taigi, kol toks konfliktas artėja, jį sunkiau mobilizuoti. Taigi Amerikoje yra sunkiau veikti remiantis vertinimais ir spėjimais, nei panašiose šalyse".

 

     Tačiau J. Kissingeris mano, kad Bideno administracija padarė „daug dalykų“ teisingai. „Palaikau juos dėl Ukrainos“, – sako jis. "Mano požiūriu, Ukrainos konfliktas yra laimimas, nes užkertamas kelias Rusijos puolimui prieš sąjungininkes Europoje. Labai mažai tikėtina, kad tai pasikartotų". Tačiau iš Rusijos gali kilti ir kitų pavojų. Baigdami konfliktą turėtume nepamiršti, kad Rusija šimtus metų turėjo didelę įtaką regionui, pakliuvusi į savo dvilypumą tarp susižavėjimo ir nepilnavertiškumo jausmo dėl iš Europos kylančio pavojaus“. Jis teigia, kad dėl to šiame konflikte slypi tas dviprasmiškumas: „Manau, kad pasiūlymas įtraukti Ukrainą į NATO buvo rimta klaida ir paskatino šį konfliktą. Tačiau jo mastai ir pobūdis yra Rusijos ypatumai, ir mes buvome visiškai teisūs, imdamiesi priešintis".

 

     Dabar jis mano, kad Ukraina – „dabar geriausiai ginkluota šalis Europoje“ – turėtų priklausyti Šiaurės Atlanto sutarties organizacijai. „Esu ironiškoje pozicijoje, kad buvau vienas, kai nepritariau narystei, ir esu beveik vienas, kai pasisakau už narystę NATO“. Jis norėtų, kad į konflikto pabaigos sąlygas būtų įtrauktas visų teritorijų grąžinimas Ukrainai, išskyrus prieštaringai vertinamą Krymą. "Rusijai Sevastopolio, kuris istorijoje niekada nebuvo ukrainietiškas, praradimas būtų toks nuosmukis, kad iškiltų pavojus valstybės sanglaudai. Ir aš manau, kad tai nepageidautina pasauliui po Ukrainos".

 

     Ponas Kissingeris nepalieka abejonių, kad jis tiki Pax Americana ir būtinybe „ginti pasaulio sritis, būtinas Amerikos ir demokratijos išlikimui“. Tačiau gebėjimas „tai vykdyti politiškai“, sako jis, „smarkiai sumažėjo, ir tai dabar yra pagrindinė mūsų problema“. Šį politinį silpnumą jis aiškina sumažėjusiu tikėjimu JAV savo istorinėmis ambicijomis ir institucijomis. „Neliko jokio pasididžiavimo, krypties ir tikslo elemento“, – apgailestauja jis, kai Amerikos lyderiai grumiasi su nerimu, kurį sukėlė įvykiai „prieš 300 metų“.

 

     Be to, tarp partizanų skirtumų nėra pakankamai bendro tikslo ir principo. Tai silpnina demokratinį ryžtą ir gebėjimą veikti pagal bendrus nacionalinius interesus. „Net mano laikais buvo galima kalbėtis su senatorių grupėmis ir negarantuoti priėmimo, bet garantuoti tam tikrą norą“ rasti bendrą kalbą. Tarppartinė komanda, tokia, kaip Harry S. Trumanas ir Arthuras Vandenbergas – Demokratų partijos prezidentas ir Respublikonų partijos Senato Užsienio santykių komiteto pirmininkas, dirbtų kartu, siekiant atkurti Europą ir laimėti Šaltąjį karą – šiandien būtų beveik neįtikėtina.

 

     Ponas Kissingeris mano, kad „to reikia“ ir kad turime rasti būdą, kaip atkurti senesnes patriotinio bendradarbiavimo formas. „Turi būti kažkas, tam tikras lygmuo, kuriame visuomenė susiburtų pagal savo egzistavimo poreikius“.

     ---

     P. Varadarajanas, žurnalo bendradarbis, yra Amerikos įmonių instituto ir Niujorko universiteto teisės mokyklos Klasikinio liberalų instituto bendradarbis." [1]

 

1. The Weekend Interview with Henry Kissinger: The Great Strategist Turns 100. Varadarajan, Tunku. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 27 May 2023: A.11.