Kodėl globalizacija nepasiteisino? Nebuvo valdžios pusiausvyros

   "Nuo 2000-ųjų pradžios dauguma amerikiečių apskritai buvo nepatenkinti ekonomika ir daugelis nėra tikri dėl savo vietos joje. Nepasitenkinimas pasiekė aukščiausią tašką per Didžiąjį nuosmukį 2007–2009 m., tačiau išlieka, nors ekonomika auga, o nedarbas ir infliacija kartu yra maždaug ten, kur buvo per gana optimistiškas Kenedžio administracijos dienas. Tai užsispyręs, ilgalaikis nepasitenkinimas.

 

     Skirtingai nuo trumpalaikio ekonominio nepasitenkinimo, dėl kurio galima susitvarkyti su palūkanų normomis ir biudžeto kompromisais, ilgalaikis nepasitenkinimas rodo gilesnę, struktūrinę ekonomikos problemą, kuriai reikia drastiškesnių priemonių. Galbūt tai, kad Bideno administracija pripažino šią problemą, ypač per pastaruosius keturis dešimtmečius vis labiau centralizuotą, nesubalansuotą ekonominės galios pobūdį Jungtinėse Valstijose, ir bando ją išspręsti.

 

     Tačiau ši politikos išmintis kelia ir politinį iššūkį. Administracijos strategija yra neįprastai drąsi ir toli siekianti – bandymas pakeisti šiandieninę toksišką kapitalizmo formą ankstesniu, teisingesniu laisvos įmonės modeliu. Žvelgiant pro siaurą įprasto ekonominio mąstymo objektyvą, ši strategija yra lengvai nesuprantama arba nepastebima, galbūt, jos nesupranta ypač galimi jos sąjungininkai politiniame centre ir centro kairėje. Pavyzdžiui, šiandien žinomos kairiosios ir dešinės ekonominės diskusijos, kuriose kairieji laimi apmokestindami ir išleisdami, o dešinieji laimi, mažindami mokesčius, turi mažai ką bendro su ambicingesne Bideno administracijos vizija.

 

     Amerikiečiai desperatiškai trokšta iš esmės kitokios, teisingesnės ekonomikos, o p. Bidenas stengiasi tokią jiems suteikti. Neatidėliotinas politinis iššūkis yra padėti rinkėjams tai suprasti.

 

     Norint įvertinti Bideno administracijos požiūrio į ekonomiką naujumą, verta prisiminti, kad per pastaruosius 40 metų centro kairioji ortodoksija buvo „mokesčių ir pervedimų“ strategija. Tai reiškė toleruoti ar net skatinti įmonių konsolidaciją ir pelną, išlaikant lūkesčius, kad tas pelnas bus perskirstytas mažiau galingų ir mažiau pasiturinčių žmonių labui. Populiari tautinio pyrago metafora siūlė pirmiausia sutelkti dėmesį į pyrago auginimą, o paskui į teisingą jo padalijimą.

 

     Ši logika nuo devintojo dešimtmečio buvo mėgstama tų, kurie pasisako už reguliavimo panaikinimą ir mokesčių mažinimą. Ji taip pat buvo plačiai naudojama, skatinant Pasaulio prekybos organizaciją ir laisvosios prekybos politiką: idėja buvo ta, kad padidėjęs pelnas vėliau bus naudojamas perkeltiesiems darbuotojams kompensuoti. Šiandien toks pat mąstymas leistų susijungti kredito kortelių bendrovėms, tokioms, kaip „Discover“ ir „Capital One“: net jei jos imtų didesnius tarifus ir mokesčius, mes visada galėtume vėliau perskirstyti pelną.

 

     Problema ta, kad „vėliau“ niekada neateis. Pyrago metafora visada buvo klaidinanti: tikras pyragas turi būti padalintas, prieš valgant. Tačiau įmonių pelnas nėra toks. Jie patenka tiesiai į savininkus ir valdytojus ir dažniausiai ten pasilieka. Norint perskirstyti pelną, reikia išvilioti pinigus iš kai kurių labai stiprių rankų – rankų, kurios tampa tuo stipresnės, kuo turtingesnės. Politinėje sistemoje, kurioje kalbama apie pinigus, pyragas retai kada bus padalintas.

 

     Bideno administracija, laužydama centro kairiąją ortodoksiją, siekia spręsti ekonominę nelygybę ne per mokesčius ir pervedimus, o vykdydama politiką, leidžiančią didesniam skaičiui žmonių ir įmonių užsidirbti turtus. Tai yra šiek tiek paslaptingos liberalios frazės „augimas iš vidurio“ reikšmė. Tikslas yra ne turto perskirstymas, o „iš anksto paskirstymas“, naudojant politologo Jacobo Hackerio išpopuliarintą terminą.

 

     Šis požiūris reikalauja kitokio kapitalizmo – tokio, kuris prieštarauja ekonominės galios centralizacijai ir palankiai vertina rinką, kurioje žmonės ir įmonės gali užsidirbti gerovę platesniuose geografiniuose regionuose, sudarytuose iš platesnės socialinės klasės ir įtraukiant įvairesnį pramonės šakų rinkinį.

 

     Per pastaruosius trejus Bideno administracijos metus galite pamatyti, kaip ši filosofija veikia įvairiose srityse. Tai yra Teisingumo departamento besitęsiančios naujojo sandorio antimonopolinės kampanijos, kuri jau užkirto kelią daugybei neprotingų susijungimų (pavyzdžiui, neseniai pasiūlytam „JetBlue Airways“) „Spirit Airlines“ įsigijimui, pagrindas. Tai patvirtina p. Bideno atnaujintą paramą organizuotam darbui, taip pat į darbuotojus orientuotą prekybos politiką ir vis labiau kovingesnį požiūrį į Kinijos keliamą ekonominę grėsmę. Tai paaiškina Kapitolijaus kalno pramonės politikos suaktyvėjimą, ypač remiant regioninę gamybą, pavyzdžiui, didžiules puslaidininkių gamyklas, kurias Arizonoje stato Taiwan Semiconductor Manufacturing Company. Tai taip pat yra skelbimo pagrindas ministerijos kampaniją prieš „šiukšlinius mokesčius“ visoje ekonomikoje, įskaitant naujos taisyklės, ribojančios kredito kortelių delspinigius, sukūrimą, kuri leis amerikiečiams sutaupyti 10 mlrd. dolerių.

 

     Šios pastangos paprastai aptariamos ir suprantamos atskirai. Tačiau jos turi bendrą logiką: visų jų tikslas yra išlyginti ekonominės galios disbalansą, ir visi mano, kad daugumai amerikiečių ekonomika veikia geriau, kai ji yra konkurencingesnė ir kai pelno galia yra plačiau paskirstyta. 

 

(Aš dirbau kai kuriuos iš šių klausimų Nacionalinėje ekonomikos taryboje, kur dirbau specialiuoju prezidento padėjėju konkurencijos ir technologijų politikos klausimais.)

 

     Neabejotinai nėra nieko amerikietiškesnio už jėgų balansavimą. Jungtinių Valstijų Konstitucijos autoriai manė, kad neatskaitinga ir centralizuota valdžia yra pagrindinis bet kurios tautos blogis. Jei steigėjai būtų susipažinę su šiuolaikine Amerikos korporacija, jie tikrai būtų norėję sumažinti jos galią.

 

     Amerikiečiai tai supranta instinktyviai. Nacionalinė futbolo lyga, populiariausia ir sėkmingiausia sporto lyga šalyje, neleidžia turtingiausioms organizacijoms tokiose vietose, kaip Niujorkas ar Los Andželas, kurti nepralenkiamų komandų. Ji sukūrė konkurencijos struktūrą, kuri iš naujo subalansuoja galią, naudodama projektą, atlyginimų viršutinę ribą ir kitus metodus. Niekas nemano, kad neįprasta, kad toks mažas miestas, kaip Kanzasas, Mo., gali tapti futbolo jėga. Savaip N.F.L. – amerikiečių plačiai pripažintas sąžiningu – yra pavyzdys JAV ekonomikai.

 

     Kai pernelyg daug dėmesio skiriama tokiems rodikliams, kaip augimas ir užimtumas, ekonominė analizė gali nesugebėti suprasti, kaip dauguma amerikiečių iš tikrųjų patiria ekonomiką. Daugelis žmonių puikiai supranta, kad tiems, kurie gyvena plačiame ekonominiame šalies viduryje, sekasi daug sunkiau, nei jų tėvams – ir kad kažkas rimtai suklydo nuo 2000-ųjų pradžios. Jie nori esminių ekonominių pokyčių.

 

     Kad sulauktų sėkmės 2024 m. rinkimuose, Bidenas turi įtikinti rinkėjus, kad jis pradėjo ilgą kovą su šiandienine toksiška kapitalizmo forma. Jam reikia, kad jie suprastų, jog jis daro ekonomiką teisingesnę ir našesnę. Jam reikia išaiškinti, kad Donaldo Trumpo užkalbėjimai dėl ekonominių nuoskaudų yra tikri ir pagrįsti, ir Bidenas iš tikrųjų kažką daro dėl to.

 

Kai kurie Bideno žmonės, kaip ir šis autorius, grįžta pas Jėzų. Gerai. Vis dėlto, ponui Bidenui gali būti per vėlu.

 

1. This Is the Best Way for Biden to Talk About the Economy: Guest Essay. Wu, Tim.  New York Times (Online)New York Times Company. Mar 25, 2024.

Why globalization did not work? There was no balancing of power

"Since the early 2000s, most Americans have generally been dissatisfied with the economy and many are insecure about their place in it. The dissatisfaction peaked during the Great Recession of 2007 to 2009 but persists, even as the economy is growing and unemployment and inflation combined are roughly where they were during the relatively upbeat days of the Kennedy administration. This is a stubborn, long-term disgruntlement.

Unlike short-term economic dissatisfaction, which lends itself to tinkering with interest rates and budgetary trade-offs, long-term dissatisfaction suggests a deeper, structural problem with the economy that requires more drastic measures. It is perhaps the signature achievement of the Biden administration that it has recognized this problem — specifically, the increasingly centralized, unbalanced nature of economic power in the United States over the past four decades — and is trying to address it.

But this policy wisdom also presents a political challenge. The administration’s strategy is unconventionally bold and far-reaching — an attempt to replace today’s toxic form of capitalism with an earlier, fairer model of free enterprise. Viewed through the narrow lens of conventional economic thinking, that strategy is easily misunderstood or overlooked, perhaps especially by its would-be allies in the political center and on the center-left. Today’s familiar left-right economic debates, for example, in which the left wins by taxing and spending, and the right wins by cutting taxes, have precious little to do with the more ambitious vision of Biden’s administration.

Americans are desperate for a fundamentally different, fairer kind of economy, and Mr. Biden is working to give them one. The urgent challenge, politically, is helping voters understand that.

To appreciate the novelty of the Biden administration’s approach to the economy, it is worth remembering that over the past 40 years the orthodoxy on the center-left has been a “tax and transfer” strategy. It has meant tolerating or even encouraging corporate consolidation and profit while maintaining the expectation that those profits would be redistributed in the service of the less powerful and less well-off. The popular metaphor of a national pie suggested focusing first on growing the pie and then on dividing it up equitably.

This logic has been a favorite of those arguing for deregulation and tax cuts since the 1980s. It was also used extensively to promote the World Trade Organization and free trade policies: The idea was that increased profits would be used to compensate displaced workers later on. Today, the same thinking would permit mergers between credit-card companies like Discover and Capital One: Even if they were to charge higher rates and fees, we could always redistribute the profits later.

The problem is that “later” never seems to come. The pie metaphor has always been misleading: An actual pie must be divided before being eaten. But corporate profits aren’t like that. They go directly to the owners and managers, and usually stay there. Redistributing profits requires prying money out of some very strong hands, hands that become stronger the wealthier they get. In a political system where money talks, the pie will rarely get divided.

The Biden administration, in a break with center-left orthodoxy, seeks to address economic inequality not through taxation and transfers but through policies that allow a larger number of people and businesses to earn wealth in the first place. That is the meaning of the somewhat mysterious liberal catchphrase “growing from the middle out.” The goal is not the redistribution but the “predistribution” of wealth, to use a term popularized by the political scientist Jacob Hacker.

This approach calls for a different kind of capitalism — one that opposes the centralization of economic power and favors a market in which wealth can be earned by people and businesses in a broader set of geographic regions, drawn from a wider array of social classes and involving a more diverse set of industries.

Over the past three years of the Biden administration, you can see this philosophy at work in what may seem like different areas. It is at the heart of the Justice Department’s continuing New Deal-style antimonopoly campaign, which has already prevented dozens of unwise mergers (like the recent proposed acquisition of Spirit Airlines by JetBlue Airways). It undergirds Mr. Biden’s renewed support for organized labor as well as his worker-centered trade policy and the increasingly combative approach to the economic threat posed by China. It explains the reinvigoration of industrial policy on Capitol Hill, most notably through supporting regional manufacturing like the huge semiconductor factories being built in Arizona by the Taiwan Semiconductor Manufacturing Company. It also underlies the administration’s campaign against “junk fees” across the economy, including the creation of a new rule limiting credit card late fees that will save Americans an estimated $10 billion a year.

These efforts are usually discussed and understood separately. But they share an underlying logic: All are aimed at leveling imbalances of economic power, and all assume that the economy works better for most Americans when it is more competitive and when earning power is more broadly distributed. (I worked on some of these issues on the National Economic Council, where I served as a special assistant to the president for competition and tech policy.)

There is arguably nothing more American than the balancing of power. The authors of the Constitution of the United States believed that unaccountable and centralized power was the chief evil facing any nation. Had the founders been familiar with the modern American corporation, surely they would have wanted to check its power.

Americans understand this instinctually. The National Football League, the nation’s most popular and successful sports league, doesn’t allow the richest organizations in places like New York or Los Angeles to build unbeatable teams. It has developed a structure of competition that rebalances power by way of a draft, salary cap and other techniques. No one thinks it unusual that a small city like Kansas City, Mo., can become a football powerhouse. In its own way, the N.F.L. — widely accepted as fair by Americans — provides a model for the U.S. economy.

When overly focused on metrics like growth and employment, economic analysis can fail to grasp how most Americans actually experience the economy. Most people understand all too well that those in the broad economic middle of the country are having a much harder time than their parents did — and that something went seriously astray starting in the early 2000s. They want a more fundamental kind of economic change.

To succeed in the 2024 election, Mr. Biden needs to convince voters that he has begun a long fight against today’s toxic form of capitalism. He needs them to understand that he is making the economy fairer and more productive. He needs to explain that Donald Trump’s invocations of economic grievance are real and justified and he is actually doing something about it." [1]

Some of Biden's people, like this author, are coming back to Jesus. Good. It might be too late for Mr. Biden though.

1. This Is the Best Way for Biden to Talk About the Economy: Guest Essay. Wu, Tim.  New York Times (Online)New York Times Company. Mar 25, 2024.

Dirbtinis intelektas: finansų vadovai sprendžia sudėtingą dirbtinio intelekto matematiką --- Vadovai pasveria naudą ir išlaidas, tuo pačiu kontroliuodami šias išlaidas

     „Finansų vadovai rūpinasi, kad jų įmonių investicijos į generatyvųjį dirbtinį intelektą (AI) gautų grąžą.

 

     Statymai gali būti didžiuliai, ir niekas nenori būti aplenktas varžovų. Įmonės įvairiose pramonės šakose išbando generuojamąjį AI, ieško būdų, kaip padidinti darbo jėgos našumą, bendrauti su klientais arba pagerinti finansines prognozes.

 

     „Nežinomybės dvasioje organizacijos daro tikėjimo šuolį“, – sakė Toddas Lohras, JAV technologijų konsultacijų vadovas KPMG ir pridūrė, kad įmonės vertina grąžą pagal tokius rodiklius, kaip produktyvumo padidėjimas ir darbuotojų pasitenkinimas, taip pat pajamos. „Tai gali būti ne tradicinė IG“, – sakė jis.

 

     Įmonės, anot jo, „dar visiškai neįvertina visų privalumų, bet mes manome, kad žvelgdami į trikdžių perspektyvą, turime investuoti į“ AI.

 

     Tačiau ši technologija gali būti su kelių milijonų dolerių kaina įmonėms, išleidžiančioms pinigus infrastruktūrai, personalui ir partnerystei su programinės įrangos tiekėjais. Remiantis KPMG penktadienį paskelbta 220 įmonių apklausa, per ateinančius 12 mėnesių 43% JAV įmonių, kurių metinės pajamos yra bent 1 mlrd. dolerių, tikisi investuoti mažiausiai 100 mln. dolerių.

 

     Įmonės gali mokėti už patentuotus modelius iš tiekėjų, pvz., „OpenAI“, arba, jei reikia, pakoreguoti tuos modelius. 

 

Jos gali sukurti savo generuojančius AI įrankius, naudodamos atvirojo kodo modelius, tokius, kaip Meta's Llama 2 AI modelis. Nedaug įmonių kuria didelius kalbos modelius nuo nulio; daugumai tokių pastangų sukeltos išlaidos AI padarys matematiką visiškai netinkamą.

 

     „Copilot“, skirtas „Microsoft 365“ – produktas, kuris naudoja generatyvųjį dirbtinį intelektą, kad galėtų atlikti tokius veiksmus, kaip el. laiškų santrauka ir dokumentų kūrimas – kiekvienam vartotojui kainuoja 30 dolerių per mėnesį. Įmonėms, norinčioms kurti įrankius su OpenAI GPT modeliais, kaina skiriasi, atsižvelgiant į modeliuose tiekiamo ir jų generuojamo turinio apimtį.

 

     „Supratimas, kur yra didžiausias ir geriausias šių investicijų panaudojimas, kurį darome ir toliau investuosime, yra svarbus finansų ir finansų direktoriaus vaidmuo“, – sakė Jasonas Winkleris, „Motorola Solutions“, gaminančios technologijas kritinėms situacijoms gelbėtojams ir kitoms valstybinėms agentūroms bei įmonėms, vyriausiasis finansininkas.

 

     „Motorola“ išbando galimas generatyvaus AI programas, naudodama modelius, kuriuos bendrovė įsigijo iš programinės įrangos tiekėjų. Vienas iš perspektyviausių iki šiol: sudėtingų pramonės sutarčių apibendrinimas ir pagalba programinės įrangos kūrėjams atlikti tokias užduotis, kaip pirmųjų kodo juodraščių rašymas.

 

     Winkleris kartu su vyriausiuoju technologijų pareigūnu Maheshu Saptharishi šiais metais sukūrė sistemą, skirtą įvertinti investicijų naudą, stebint valandas, kurių reikia užduočiai atlikti, naudojant AI įrankį ir be jo.

 

     Ellie Mertz, „Airbnb“ finansų direktorė, sakė, kad ji dirba su savo CTO, kad padėtų įmonei nustatyti pirmenybę galimiems eksperimentams su generuojamuoju AI. „Airbnb“ naudoja pokalbio AI įrankius, kad pagerintų klientų aptarnavimą, o tai yra svarbi įmonės sritis. Jis naudoja kompiuterinio matymo modelius, kad padėtų automatiškai nustatyti tokius dalykus, kaip kambario tipas, vaizdas ir patogumai milijonuose sąrašų nuotraukų, o mašininis mokymasis padeda svečiams rasti įrašus, atitinkančius jų poreikius.

 

     „Tai sritis, kurioje mes stengėmės išsiaiškinti, kur galime panaudoti AI, kad problemos ir sprendimo būdas būtų paprastesnis, veiksmingesnis ir pasiektų geresnių rezultatų“, – sakė Mertzas.

 

     „Intuit“, kuriai priklauso finansinės programinės įrangos prekės ženklai, tokie, kaip „TurboTax“, „QuickBooks“ ir „Credit Karma“, savo produktų linijose naudoja ir testuoja generuojantįjį AI, kad padėtų atsakyti į klientų klausimus arba generuoti priminimus apie sąskaitas faktūras.

 

     Bendrovė naudoja generatyvius AI modelius iš išorinių tiekėjų, tokių, kaip „OpenAI“ ir „Anthropic“, taip pat didelius kalbų modelius, kuriuos kuria, naudodama atvirojo kodo modelius ir moko juos naudotis savo patentuotais duomenimis.

 

     „Intuit“ atsisakė pasakyti, kiek išleidžia generaciniam AI. Tačiau vienas iš būdų kontroliuoti išlaidas yra pateikti užklausas savo modeliams, o ne siųsti užklausas trečiosioms šalims, o tai kainuoja, sakė finansų direktorius Sandeep Aujla.

 

     Tikimasi, kad kai kurios dirbtiniu intelektu pagrįstos funkcijos, kurias „Intuit“ pristatė savo klientams, laikui bėgant suteiks įmonei galią nustatyti kainas, sakė Aujla.

 

     „Intuit“ tikrina, ar „Mailchimp“ klientai gauna didesnę investicijų grąžą iš jų pačių sukurtų el. pašto rinkodaros kampanijų ar „Intuit“ AI įrankių sukurtų kampanijų. Jei AI padedama rinkodara duoda geresnių rezultatų klientams, „dabar staiga sukonstravote pagrindimą, kad už tai gautumėte daugiau pinigų“, - sakė Aujla.

 

     Kai kurie finansų direktoriai sąmoningai lėtai pradeda naudoti generatyvųjį AI finansų funkcijoje.

 

     „Cisco Systems“ nustatė galimus generatyvaus AI panaudojimo būdus savo finansų grupėje, pvz., prieigą prie duomenų ir ataskaitų generavimą, tačiau jų dar nepritaikė, finansų direktorius Scottas Herrenas sakė.

 

     „Šiandien tarp mūsųto  nėra“, – sakė jis. „Manau, kad turime pakankamai gerai jį apibrėžti, o tada suprasti išlaidas ir naudą, kol eisime per toli. Praėjusį pirmadienį „Cisco“ baigė įsigyti kibernetinio saugumo ir analizės įmonę „Splunk“, siekdama panaudoti dirbtinį intelektą, kad supaprastintų sudėtingus įrankius netechniniams žmonėms.

 

     Įmonės gali susidurti su papildomomis išlaidomis, jei tektų pakeisti dirbtinio intelekto platformą, kuri nepasiteisino, ypač jei jos turi daug sutarčių. „Jei tai AI įrankis, kuris peržiūri kiekvieną sutartį, o jūs turite pereiti ir perkvalifikuoti dirbtinį intelektą, kaina, tikriausiai, yra labai didelė“, – sakė finansų automatizavimo bendrovės „Tipalti“ finansų direktorė Sarah Spoja. „To bijomės.“" [1]

 

1. Artificial Intelligence: Finance Chiefs Tackle Thorny AI Math --- Executives weigh benefits against the costs while keeping those costs in check. Broughton, Kristin; Maurer, Mark.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 25 Mar 2024: B.4.

Artificial Intelligence: Finance Chiefs Tackle Thorny AI Math --- Executives weigh benefits against the costs while keeping those costs in check

"Finance chiefs are making sure their companies' investments in generative artificial intelligence generate a return.

The stakes can feel enormous and nobody wants to be left behind by rivals. Companies across industries are testing generative AI, exploring ways to make workforces more productive, communicate with customers or improve financial forecasting.

"In the spirit of the unknown, organizations are taking a leap of faith," said Todd Lohr, U.S. technology consulting leader at KPMG, adding companies are gauging returns using metrics such as productivity gains and employee satisfaction, as well as revenue. "This might not be the traditional ROI," he said.

Companies, he said, "don't fully appreciate all the benefits yet, but we think from a disruption perspective, we need to invest in" AI.

But the technology can come with a multimillion-dollar price tag for companies spending money on infrastructure, staff and partnerships with software providers. In the next 12 months, 43% of U.S. companies with at least $1 billion in annual revenue expect to invest at least $100 million in generative AI, according to a survey of 220 companies published Friday by KPMG.

Companies can pay to use proprietary models from providers such as OpenAI, or fine-tune those models as needed. They can build their own generative AI tools using open-source models, such as Meta's Llama 2 AI model. Few companies build large language models from scratch; for most, the costs involved in such an endeavor would make the math on AI completely out of the question.

Copilot for Microsoft 365 -- a product that uses generative AI to do things such as summarize emails and create documents -- costs $30 a month for each user. For companies that want to build tools on top of OpenAI's GPT models, the price varies based on the volume of content fed into and generated by the models.

"Understanding where the highest and best use is around these investments that we are making, and will continue to make, is an important role for finance and the CFO," said Jason Winkler, chief financial officer of Motorola Solutions, which makes technology for emergency responders and other public agencies and companies.

Motorola is testing potential applications for generative AI using models the company purchased from software providers. Among the most promising so far: summarizing complex industry contracts and helping software developers with tasks such as writing first drafts of code.

Winkler, along with Chief Technology Officer Mahesh Saptharishi, this year developed a framework designed to evaluate benefits from the investments by tracking the hours it takes to complete a task with an AI tool and without it.

Ellie Mertz, CFO at Airbnb, said she is working with her CTO to help the company prioritize among possible experiments with generative AI. Airbnb is using conversational AI tools to improve customer service, a critical area for the company. It is using computer-vision models to help automatically identify things like room type, view and amenities in millions of listing photos, and using machine learning to help guests find listings that match their needs.

"That's an area where we've been leaning in to see where we can leverage AI to just make the kind of matching of problem and solution more straightforward, more efficient and get to better outcomes," Mertz said.

Intuit, which owns financial software brands such as TurboTax, QuickBooks and Credit Karma, is using and testing generative AI across its product lines to help answer customer questions or generate invoice reminders. 

The company uses generative AI models from external providers, such as OpenAI and Anthropic, as well as large language models that it is building using open-source models and training them on its own proprietary data.

Intuit declined to say how much it is spending on generative AI. But one way it keeps the costs under control is by querying its own models, rather than by sending queries to third parties, which costs money, said CFO Sandeep Aujla.

Some of the AI-driven features Intuit introduced for its customers are expected to provide the company with pricing power over time, Aujla said.

Intuit is testing whether Mailchimp customers receive a higher return on investment from email marketing campaigns they create themselves, or campaigns created by Intuit's AI tools. If the AI-assisted marketing produces a better result for customers, "you have now all of a sudden built the case to upcharge for it," Aujla said.

Some CFOs are deliberately moving slowly on using generative AI in the finance function.

Cisco Systems identified possible uses for generative AI on its finance team, such as accessing data and generating reports, but hasn't applied them yet, CFO Scott Herren said.

"We're not there today," he said. "I think we need to define it well enough and then understand both the cost and the benefit before we head too far down that path." Last Monday, Cisco closed on its acquisition of cybersecurity and analytics company Splunk, a bid to use AI to simplify complex tools for nontechnical people.

Companies could face additional costs if they had to switch from an AI platform that didn't pan out, particularly if they have a high volume of contracts. "If it's an AI tool that's reviewing every single contract and you have to go and retrain the AI, the cost is probably very high," said Sarah Spoja, CFO of Tipalti, a finance automation company. "That's the fear."" [1]

1. Artificial Intelligence: Finance Chiefs Tackle Thorny AI Math --- Executives weigh benefits against the costs while keeping those costs in check. Broughton, Kristin; Maurer, Mark.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 25 Mar 2024: B.4.