Kaip įvyksta nelaimės --- Buvo laikomasi taisyklių, protokolų ir „Challenger“ buvo duotas leidimas pakilti. Tačiau buvo žinoma, kad šaltyje jo sandarinimo žiedai gali sukelti problemų. Jie sukėlė.

  „Challenger

     Adamas Higginbothamas

     Avid Reader, 576 puslapiai, 35 doleriai

 

     1986 m. sausio 27 d. naktis buvo tokia šalta, kad Floridos Kenedžio kosminio centro pareigūnai baiminosi, kad užšals vandens vamzdžiai erdvėlaivio paleidimo aikštelėje. Norėdami apsaugoti vandentiekį, jie nusprendė, kad vanduo tekėtų per trinkelės purkštuvų sistemą. Auštant portalas buvo nusėtas varvekliais, tarsi „kažkas iš daktaro Živago“, sakė vienas stebėtojas.

 

     Ledo nukritimo rizika buvo viena iš kelių priežasčių, dėl kurių tą šaltą rytą būtų atidėtas erdvėlaivio „Challenger“ paleidimas. Tačiau atgalinis skaičiavimas tęsėsi. Tada, praėjus 73 sekundėms nuo skrydžio pradžios, „Challenger“ sprogo ir išsiuntė septynis įgulos narius, įskaitant „mokytoją kosmose“ Christą McAuliffe, mirtinai pasinerti į jūrą.

 

     Kaip ir per Kenedžio nužudymą ar rugsėjo 11-ąją, žmonės prisimindavo, kur buvo, išgirdę apie Challengerio likimą.

 

 Žvelgiant plačiau, „Challenger“ prisijungs prie „Titaniko“ ir Černobylio atominės elektrinės katastrofos praradimo, kaip ikoninio pavyzdžio, kaip technologinis sudėtingumas ir per didelis žmonių pasitikėjimas gali susijungti katastrofoje.

 

     Tai istorija, subrendusi persvarstymui, o Adamas Higginbothamas, įspūdingo „Vidurnakčio Černobylyje“ (2019) autorius, puikiai tinka šiai užduočiai. P. Higginbotham pasakoja, kaip erdvėlaivis buvo sukurtas aštuntojo dešimtmečio viršūnėje, kai NASA „Apollo“ programa buvo baigta. Mėnuliui likus už nugaros, NASA pareigūnai pripažino, kad astronautų siuntimas į kosmosą ant didžiulių vienkartinių raketų tampa vis mažiau įmanomas. Baigėsi gausių Šaltojo karo biudžetų dienos. Kosmoso agentūrai reikėjo prieinamesnio ir universalesnio kelio į kosmosą.

 

     NASA apsistojo ties didelio kosminio lėktuvo koncepcija: sparnuota transporto priemonė, galinti pakilti savo jėgomis (padedant dviem nuimamoms stiprinančioms raketoms), praleisti orbitoje ilgus ruožus ir tada vėl patekti į Žemės atmosferą, nuslysti į nusileidimą ir būti paruošta kitam skrydžiui per kelias dienas. Idėja buvo sukurti „tikrą kosminį laivą“, rašo J. Higginbotham. Tačiau tuo metu, kai mažėja biudžetai ir blanksta susidomėjimas skrydžiais į kosmosą, NASA nusprendė parduoti programą Kongresui ir Niksono Baltiesiems rūmams, kaip „taupų ir daugkartinio naudojimo kosminį sunkvežimį“.

 

     Pradėjus eksploatuoti, erdvėlaivis pasirodė esantis temperamentingas žvėris. Erdvėlaivio dangą iš karščiui atsparių plytelių reikėjo nuolat taisyti. Kelių šaudyklinių orbitų atnaujinimas pakartotiniams skrydžiams užtruko savaites ar mėnesius, o ne dienas. Paleidimo grafikas nukrypo, o sąnaudos išaugo. Tačiau NASA veržėsi toliau, tikėdamasi, kad atotrūkis tarp pažadų ir realybės išnyks, jei agentūra kaip nors padidins paleidimo tempą.

 

     P. Higginbothamo pasakojimas užtrunka link tragiškos kulminacijos. Pakeliui susipažįstame su NASA vadovais, bandančiais išlaikyti Vašingtone finansuojamą erdvėlaivių programą, įvairiapusę „Challenger“ misijos įgulą (vienas reporteris apibūdino McAuliffe'ą, kaip „stovyklos patarėjos atšokimą“) ir, svarbiausia, sprendimų priėmėjų, kurie galiausiai patvirtintų paleidimą.

 

     Iš esmės Challenger tragedija yra vadovų nesėkmės istorija. Ponas Higginbothamas metodiškai atskleidžia, kaip NASA gebėjimas valdyti riziką pradėjo silpnėti, dar prieš pirmąjį erdvėlaivį paleidžiant 1981 m. Kietojo kuro raketų stiprintuvai – aukšti metaliniai vamzdžiai, pripildyti greitai degančio, gumos konsistencijos kuro – nebuvo pats sudėtingiausias komponentas. paleidimo sistemoje, tačiau jie pasirodė klastingai varginantys. Morton Thiokol, Juta, gamino stiprintuvus segmentais, kurie buvo skirti gabenti per visą šalį, prieš sukraunant juos Kenedžio kosmoso centre.

 

     Tačiau kai Morton Thiokol inžinieriai išbandė surinktą stiprintuvą, jie padarė, nerimą keliantį, atradimą: per kai kurių segmentų jungtis retkarčiais nutekėjo liepsna. Bandymai parodė, kad dėl didžiulio uždegimo slėgio karštos dujos kartais išsistumdavo pro pirmąjį iš dviejų guminių sandarinimo žiedų, sandarinančių jungtį, sluoksnį. Jei karštų dujų srovė kada nors prasiskverbtų pro abu sandarinimo žiedus, rašo autorius, „ji galėtų greitai praryti pusės colio plieninį raketos korpusą, kaip siaubingas liepsnos pūtiklis“.

 

     Inžinieriai neignoravo šio pažeidimo. Vietoj to jie jį ištyrė ir nustatė, kad po trumpalaikio nuotėkio pirminis O žiedas buvo greitai įstumtas į tarpą ir nuotėkis sustojo. Nors ši jungtis nebuvo sukurta taip, kad veiktų, inžinieriai suprato, kad anomalija yra suprantama, nuspėjama ir, galiausiai, priimtina. Sociologė Diane Vaughan savo įtakingoje 1996 m. knygoje „The Challenger Launch Decision“ šį procesą pavadino „nukrypimų normalizavimu“. Erdvėlaivio istorijoje toks šliaužiantis potencialiai mirtinų problemų priėmimas pasikartotų.

 

     Kai pirmasis erdvėlaivis, Kolumbija,  1981 m. griaudėjo į dangų, spauda ir visuomenė buvo sužavėti. Amerika grįžo į kosmosą! Tačiau vykstant maršrutiniams skrydžiams, problemos dėl nesandarių stiprintuvo jungčių tęsėsi. Vienas iš blogiausių atvejų įvyko 1985 m., kai buvo paleistas neįprastai šaltu oru. Nedidelė grupelė susirūpinusių Morton Thiokol darbuotojų pradėjo siekti esminių bendro dizaino pakeitimų. Tačiau vidutinio lygio NASA inžinieriai, ne kartą nagrinėję šią problemą, nusprendė, kad dabar gerai suprantama problema yra įveikiama. Kiekvienas sėkmingas skrydis tarsi patvirtino šią išvadą; „O-žiedo“ problemos niekada nebuvo perkeltos į aukščiausią NASA vadovybę.

 

     P. Higginbothamo proza įtempta, artėjant „Challenger“ pakilimui. 1986 m. sausio 27 d., paleidžiant kitą rytą, Mortono Tiokolio inžinieriai buvo sunerimę. Prognozuojama, kad temperatūra bus gerokai žemiau nulio. Jie tikėjo, kad dėl tokio didelio šalčio sandarinimo žiedai taps standūs ir lėtai užsisandarins. Mortono Thiokolo vadovai pakvietė paskutinę minutę surengti telefono konferenciją su NASA kolegomis.

 

     Pavojaus signalą sukėlusiems inžinieriams rizika atrodė akivaizdi. Tačiau NASA oficiali pasirengimo skrydžiui apžvalga buvo vykdoma pagal griežtą protokolą. Sprendimui pradėti paleisti reikėjo konkrečių duomenų, tačiau taip pat buvo, priimant sprendimą nepaleisti. Po to, kai Morton Thiokol inžinieriai paskelbė skubotą pristatymą, NASA kietojo kuro stiprintuvų projektų vadovas Larry Mulloy'us pasisakė. Jis pažymėjo, kad sandarinimo žiedo problemos ne visada koreliavo su ankstesnių paleidimų temperatūra; duomenys pasirodė neįtikinami. NASA nesiėmė misijų, remdamasi nuojautomis. Galiausiai atgalinis skaičiavimas tęsėsi.

 

     Po Challenger sprogimo Baltieji rūmai, Kongresas ir visuomenė norėjo sužinoti, kas dėl to kaltas. Reigano administracija paskyrė buvusį valstybės sekretorių Williamą Rogersą vadovauti tyrimo komisijai. Dramatiški grupės klausymai, prasidėję 1986 m. vasarį, tapo nakties naujienomis. Atrodė, kad visi sutarė dėl kaltininko: neapgalvoti NASA lyderiai, metę kauliuką su astronautų gyvybėmis, stengdamiesi neatsilikti nuo nerealaus paleidimo grafiko. Rogerso komisijos ataskaita iš esmės pritarė šiai nuomonei.

 

     Diane Vaughan, tyrinėdama šią nelaimę, tvirtino, kad „amoralaus skaičiuotuvo“ – lyderio, kuris sąmoningai pažeidžia saugos taisykles – paieška yra pernelyg paprasta. Tiesą sakant, Mulloy ir kiti, kurie patvirtino paleidimą, tikėjo, kad laikosi tinkamų procedūrų. „Laikydamiesi taisyklių, dirbdami savo darbą, – rašo ji, – jie priėmė pražūtingą sprendimą."

 

     Niekas iš to nepateisina siaubingo NASA sprendimo, kurį ponas Higginbothamas taip dramatiškai dokumentuoja. Tačiau priešingas ponios Vaughan požiūris suteikia niuansų mūsų supratimui apie šią ir kitas nelaimes. Kyla pagunda manyti, kad jei būtume rizikingoje įmonėje, pastebėtume pavojų ir keltume pavojaus signalą, viskas būtų gerai. Tačiau nelaimių tyrimas rodo, kad tokios prielaidos yra per lengvos. Bet kurioje organizacijoje spaudimas normalizuoti nukrypimą yra stiprus; net geriausių ketinimų turintys, vadovai pasiduoda grupiniam mąstymui; o kai per griežtai laikomasi taisyklių, gali būti sunku susidoroti su nenumatytomis aplinkybėmis.

 

Deja, p. Vaughan įžvalgos dažniausiai pateikiamos „Challenger“ išnašose. Jos galėjo papildyti turtingą P. Higginbotham istoriją.

 

     NASA nepasimokė tinkamų pamokų iš Challenger katastrofos. 2003 m., praėjus 17 metų po šios avarijos, erdvėlaivis „Columbia“ subyrėjo, kai vėl įėjo į atmosferą. Pomirtinis tyrimas atskleidė, kad agentūra dar kartą išmoko toleruoti lėtinę problemą, šiuo atveju sugadintų gležnų laivo izoliacinių plytelių. Ponas Higginbothamas tinkamai užbaigia jo ilgą, jaudinantį pasakojimą ta niūria nata. NASA šiandien, kuri vis dar stengiasi sukurti tvarią pilotuojamų kosmoso tyrinėjimų programą, dar turi visiškai atsigauti po dviejų erdvėlaivių tragedijų.

     ---

     P. Meigsas yra buvęs „Popular Mechanics“ redaktorius ir Manheteno instituto vyresnysis bendradarbis.“ [1]

 

1. REVIEW --- Books: How Disasters Happen --- Rules were observed, protocols followed and Challenger was given the go-ahead for launch. Yet it was known that, in the cold, its O-rings might cause trouble. They did. Meigs, James B.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 11 May 2024: C.7.

How Disasters Happen --- Rules were observed, protocols followed and Challenger was given the go-ahead for launch. Yet it was known that, in the cold, its O-rings might cause trouble. They did.

"Challenger

By Adam Higginbotham

Avid Reader, 576 pages, $35

It was so cold on the night of Jan. 27, 1986, that officials at Florida's Kennedy Space Center feared the water pipes on the space shuttle launchpad would freeze. To protect the plumbing, they decided to keep the water trickling through the pad's sprinkler system. By dawn, the gantry was festooned with icicles, like "something out of Dr. Zhivago," one observer said.

The risk of falling ice was one of several reasons to delay the launch of the space shuttle Challenger on that frigid morning. But the countdown proceeded. Then, 73 seconds into the flight, Challenger exploded, sending its seven crew members -- including "teacher in space" Christa McAuliffe -- on a fatal plunge into the sea.

As with the Kennedy assassination or 9/11, people would remember where they were when they heard of Challenger's fate. More broadly, Challenger would join the loss of the Titanic and the Chernobyl nuclear power-plant disaster as an iconic example of how technological complexity and human overconfidence can combine in catastrophe.

It is a story ripe for re-examination, and Adam Higginbotham, author of the gripping "Midnight in Chernobyl" (2019), is well suited to the task. Mr. Higginbotham tells how the space shuttle was conceived on the cusp of the 1970s, during the waning days of NASA's Apollo program. With the moon landing behind them, NASA officials recognized that sending astronauts into space perched atop massive, single-use rockets was becoming less feasible. The days of bountiful Cold War budgets were ending. The space agency needed a more affordable, and versatile, pathway to space.

NASA settled on the concept of a large space plane: a winged vehicle that could launch under its own power (aided by two detachable booster rockets), spend long stretches in orbit and then re-enter Earth's atmosphere, glide to a landing and be prepped for another flight within days. The idea was to build a "true spacefaring vessel," Mr. Higginbotham writes. But at a time of shrinking budgets -- and fading interest in spaceflight -- NASA chose to sell the program to Congress and the Nixon White House as "a thrifty and reusable space truck."

Once in service, the shuttle proved instead to be a temperamental beast. The spacecraft's skin of heat-proof tiles required constant repairs. Reconditioning the multiple shuttle orbiters for repeat flights took weeks or months rather than days. The launch schedule slipped while costs soared. But NASA pressed on, hoping that the gap between promises and reality would close if the agency could somehow increase the pace of launches.

Mr. Higginbotham's narrative takes its time moving toward the tragic climax. Along the way, we get to know the NASA leaders trying to keep the shuttle program funded in Washington, the diverse crew of the Challenger mission (one reporter described McAuliffe as having "the gee-whiz bounce of a camp counsellor") and the key decision makers who would ultimately approve the launch.

At its heart, the tragedy of Challenger is a story of managerial failure. Mr. Higginbotham methodically reveals how NASA's ability to manage risk began eroding even before the first shuttle launch in 1981. The shuttle's solid-fuel rocket boosters -- tall metal tubes packed with fast-burning, rubberlike fuel -- were not the most complex component in the launch system, but they proved insidiously troublesome. Morton Thiokol, a Utah company, manufactured the boosters in segments, which were designed to be shipped across the country before being stacked together at the Kennedy Space Center.

But when Morton Thiokol engineers test-fired the assembled booster, they made an alarming discovery: The joints between some segments occasionally leaked. Tests showed that the enormous pressure of ignition sometimes pushed hot gasses past the first of two rubber O-rings sealing the joint. If a jet of hot gas were ever to make it past both O-rings, the author writes, "it could quickly eat through the half-inch steel casing of the rocket like a monstrous blowtorch."

The engineers didn't ignore this irregularity. Instead they studied it and determined that, after momentarily leaking, the primary O-ring was quickly forced into the gap and the leaks stopped. While this wasn't how the joint was designed to operate, the engineers came to see the anomaly as understandable, predictable and ultimately acceptable. The sociologist Diane Vaughan, in her influential 1996 book, "The Challenger Launch Decision," would dub this process the "normalization of deviance." In the history of the space shuttle, this creeping acceptance of potentially deadly problems would happen time and again.

When the first space shuttle, Columbia, thundered into the sky in 1981, the press and public were captivated. America was back in space! But as the shuttle flights went on, problems with leaky booster joints continued. One of the worst cases occurred in 1985, during a launch in abnormally cold weather. A small group of worried Morton Thiokol employees began lobbying for major changes in the joint design. But midlevel NASA engineers, having repeatedly studied the issue, decided that the problem, now well understood, was manageable. Each successful flight seemed to confirm that conclusion; the O-ring concerns were never passed up the ladder to top NASA management.

Mr. Higginbotham's prose grows taut as the Challenger liftoff approaches. On Jan. 27, 1986, with the launch set for the following morning, Morton Thiokol's anxious engineers were alarmed. The forecast called for temperatures well below freezing. They believed that such extreme cold would make the O-rings stiff and slow to seal. Morton Thiokol executives called for a last-minute phone conference with their NASA counterparts.

To the engineers who'd raised the alarm, the risks seemed obvious. But NASA's official Flight Readiness Review ran on a strict protocol. A decision to launch required concrete data, but so did a decision not to launch. After the Morton Thiokol engineers made their rushed presentation, Larry Mulloy, NASA's project manager for solid-fuel boosters, came on the line. He noted that O-ring problems didn't always correlate with temperature in previous launches; the data appeared to be inconclusive. NASA didn't scrub missions based on hunches. Ultimately the countdown proceeded.

In the aftermath of the Challenger explosion, the White House, Congress and the public wanted to know who was to blame. The Reagan administration appointed William Rogers, a former secretary of state, to lead an investigative commission. The group's dramatic hearings, which began in February 1986, made the nightly news. Everyone seemed to agree on the culprit: reckless NASA leaders who rolled the dice with astronauts' lives in their effort to keep up with an unrealistic launch schedule. The Rogers Commission report generally supported this view.

Diane Vaughan, in her study of the disaster, argued that the search for an "amoral calculator" -- a leader who knowingly violates safety rules -- is too simplistic. In fact, Mulloy and others who approved the launch believed they were adhering to proper procedures. "Following the rules, doing their job," she writes, "they made a disastrous decision."

None of this excuses NASA's terrible judgment, which Mr. Higginbotham so dramatically documents. But Ms. Vaughan's contrarian view adds nuance to our understanding of this and other disasters. It's tempting to assume that if we were in a risky enterprise we would spot the danger and raise the alarm. But the study of disasters shows that such assumptions are too easy. In any organization, the pressure to normalize deviance is strong; even the best-intentioned managers succumb to groupthink; and rules too rigidly followed can make it hard to cope with contingencies. Unfortunately, Ms. Vaughan's insights are consigned mostly to footnotes in "Challenger." They could have added even more depth to Mr. Higginbotham's rich story.

NASA didn't learn the proper lessons from the Challenger disaster. In 2003, 17 years after that accident, space shuttle Columbia disintegrated while re-entering the atmosphere. The postmortem revealed that, once again, the agency had learned to tolerate a chronic problem, in this case damage to the craft's delicate insulating tiles. Mr. Higginbotham appropriately ends his long, moving narrative on that downbeat note. NASA today -- still struggling to build a sustainable program for manned space exploration -- has yet to fully recover from its twin shuttle tragedies.

---

Mr. Meigs is the former editor of Popular Mechanics and a senior fellow at the Manhattan Institute." [1]

1. REVIEW --- Books: How Disasters Happen --- Rules were observed, protocols followed and Challenger was given the go-ahead for launch. Yet it was known that, in the cold, its O-rings might cause trouble. They did. Meigs, James B.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 11 May 2024: C.7.

Let's sue Nausėda and Šimonytė for genocide

Could there be a greater genocide than the destruction of all humanity in starvation of a nuclear winter, as an asteroid forced to starve the human-sized and larger dinosaurs, leaving only small birds? Former American President Trump observed that because of NATO's "All for One" policy, a small country like Lithuania leading to a war with Russia would start a nuclear war.

Let's prevent them from destroying our children and grandchildren. Let's judge Nausėda and Šimonytė mercilessly for what they are doing in Lithuania and for what they are about to do. They need to be punished for the reason that the most brutal wars are fought - so that others are afraid to do what Nausėda and Šimonytė are doing.

Paduokime į teismą Nausėdą ir Šimonytę už genocidą

Ar gali būti didesnis genocidas, kaip visos žmonijos sunaikinimas branduolinės žiemos metu nuo bado, kaip asteroidas badu sunaikino žmogaus dydžio ir didesnius dinozaurus, palikdamas tik mažus paukštelius? Dar buvęs Amerikos prezidentas Trumpas pastebėjo, kad dėl NATO politikos "Visi už vieną" tokia maža šalis, kaip Lietuva, sukeltų branduolinį karą, sukeldama karą su Rusija.

Neleiskime sunaikinti mūsų vaikus ir anūkus. Teiskime Nausėdą ir Šimonytę negailestingai už tai, ką jie daro Lietuvoje ir už tai, ką jie ruošiasi daryti. Nubausti juos reikia dėl tos priežasties, dėl kurios vyksta žiauriausi karai - kad kiti bijotų daryti tai, ką daro Nausėda ir Šimonytė.

An Answer to the Handful of Lithuanians Who Did Not Vote for Not Taking Away of the Passports of Other Lithuanians

 

   "b.s.:

 

     God forgive them because they do not understand what they are doing.

 

     If the Jews did that, there would be nothing left of them. Lithuania is/will be weaker without Lithuanians, who emigrated.

 

     For example, I made a life in the US, and I don't get the benefits of US citizenship, and the further I go, the harder it gets. Children, travel, the rights of a stateless immigrant are much less, and I risk being deported if... (drunk driving, wrongly accused, some official will hang on to wrongly filled out documents, etc. etc.). Not taking local citizenship becomes a burden and too much of a risk. I don't know how many more years I will wait. But take away the citizenship, the desire to spend summers in Lithuania instead of Spain/France, to buy a homestead/apartment, to bring friends, to invest in business in Lithuania, will quickly go away. Success in getting rid of Lithuanians living abroad who love Lithuania will not make Lithuania truly "stronger" and more united."

 

If you decided to destroy yourself, then you will destroy yourself, you were told that "let us our unity bloom". You can't.

Atsakymas saujai lietuvių, kurie nebalsavo už kitų lietuvių pasų neatiminėjimą

 

"b.s.:

Dieve atleisk jiems, nes jie nesupranta ką daro.

Jei žydai taip elgtųsi, tai iš jų nebūtų nieko likę. Lietuva yra/bus silpnesnė be emigrantų.

Pavyzdžiui, susikūriau gyvenimą JAV, ir negaunu JAV pilietybės privilegijų, ir kuo toliau, tuo bus sunkiau. Vaikai, kelionės, teisės imigrantui be pilietybės yra gerokai mažesnės, ir rizikuoju būti deportuotas jei... (vairuosiu išgėręs, neteisingai apkaltintas, koks valdininkas prisikabins prie neteisingai užpildytų dokumentų, ir tt ir pan). Vietinės pilietybės nepaėmimas tampa našta ir per didele rizika. Kiek metų dar tempsiu nežinau. Bet atimkit pilietybę, tai noras vasaras leisti Lietuvoje vietoj Ispanijos/Prancūzijos, pirkti sodybą/butą, atsivežti draugus, investuoti į verslą Lietuvoje, greitai atšoks. Sėkmės atsikratant užsienyje gyvenančių lietuvių kurie myli Lietuvą, tai Lietuvą padarys tikrai "stipresne" ir labiau vieninga."

Jei nusprendėte susinaikinti, tai susinaikinsite, Jums sakė"vienybė težydi". Nesugebate.

Why are we polluting the most beautiful lakes in Lithuania: the rent of the lakes is bitter, the money for fishing is often not enough even to buy a fry

 We Lithuanians are cunning fools. Some of us are trying to pollute the most beautiful rented lakes of Lithuania, growing and feeding carp. The rest of us pay pennies for the right to catch those carp, camp in tents on the shores of lakes, drink beer and throw food at the carp over the heads of people swimming by, hoping to get the carps used to eating that food enough that the carps will grab the bait as well. The more the lakes are polluted in this way, the deeper we go into the forests to try to swim in the remote lakes, grinding the forest roads with transport, but we also grow carp there.

 

Those carp not only pollute our nature and destroy more valuable fish. Carps are also practically inedible. People say that if a carp is smeared with cow dung and baked in the oven, the dung can still be eaten out of trouble, but the carp remains inedible. The business went unprofitable:

 

   

  "The lease contracts for water bodies have become useless. Almost half of the branches of the Lithuanian Hunters and Fishermen's Association did not renew them for another decade, and some of them did so after conducting surveys of fish resources. The most suitable time for increasing fish resources in lakes, rivers and ponds is gradually ending - fry are injected into them, when the water warms up to 7-9 degrees Celsius, so it is usually done in April.

 

     However, this year, a large part of the regional branches of the Lithuanian Hunters and Fishermen's Association (LMŽD) did not do it anymore. Of the 28 divisions of the society, 11, after the lease contracts for lakes, rivers or ponds valid from 2013 to 2023, were not renewed for another decade.

 

     Fry prices have risen

 

     Fry prices this year are about a third higher than they were a few years ago. For example, the price of a kilogram of zander reaches 50 euros, pike - 10 euros, perch - 12 euros, tench - 36 euros."

 

This destruction of our most important natural assets, lakes, must be banned. Only beggars and alcoholics go to our polluted lakes, normal tourists certainly don't. There is no host in Lithuania.