Šunelis loja, karavanas eina - britų žiniasklaidoje – aštrūs klausimai ir pajuoka G. Landsbergiui: „Tokios kalbos yra spiralė, vedanti į Armagedoną“, kurio vengia visi, priimantys realius sprendimus

  "Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis turi juokingą diplomatinį balsą tarptautinėje arenoje, nepaisant to, kad atstovauja vienai mažiausių Europos valstybių – ministras aršiai siekia didesnės paramos Ukrainai, remdamas Taivaną, supykdė Kiniją. 

Nors pats ministras tai vadina „vertybėmis grindžiama užsienio politika“, interviu BBC laidoje „HARDtalk“ britų žurnalistas Stephenas Sackuras iškėlę abejonę, ar G.Landsbergio vykdomą politiką iš tiesų remia JAV ir Europos lyderiai.

Taip pat žurnalistas teiravosi, ar Lietuvos diplomatijos vadovo retorika neskaldo NATO Aljanso šalių bei ar neveda „Armagedono link“, sėdama paniką ir tarp pačių Lietuvos žmonių.

 – Esate labai atvirai išreiškęs savo gilų susirūpinimą dėl to, kas gali įvykti 2024 metais. Dėl ko esate toks susirūpinęs?

– Manau, kad nėra pakankamo suvokimo, kas pastatyta ant kortos, jeigu Ukraina negebės išstumti Rusijos iš savo šalies teritorijos. Matome, kad Rusija nuolat mobilizuoja karius, nepaisant to, kad tai nėra oficialiai deklaruota. Matome, kad Rusija ginkluojasi, žengia į konflikto ekonomiką, gamina ginkluotę, gauna ginklus iš Irano ir Šiaurės Korėjos.

– Taip pat Rusija įgauna pagreitį Rytų Ukrainos fronte.

– Būtent, o mes svyruojame, klumpame. Kai Baltijos ar Rytinio flango šalių lyderiai taip kalba, tai ne tik todėl, kad jaučiame, jog ginti Ukrainą yra moraliai teisinga, bet mes tai vertiname, kaip egzistencinį klausimą. Tai reiškia, kad jeigu Rusija nėra sustabdyta Ukrainoje, ji toliau tęs savo veiksmus, nes sustabdyti tokio dydžio mašiną yra labai sunku – ji negali būti sustabdyta tiesiog gerais norais. Ji turi būti sustabdyta karinėmis priemonėmis.

– Ar sakytumėte, kad JAV galiausiai priimtas 60 mlrd. dolerių paramos Ukrainai paketas bus konflikto eigą keičiantis veiksnys? O gal vis dar bijote, kad Joe Bideno administracija, net ir siųsdama naują ginkluotę Ukrainai, yra suvaržyta noro neeskaluoti situacijos su V.Putinu?

 – Nuo pat pradžių, kai tik Vakarai suformulavo savo strategiją konflikte su Ukrainą, ji buvo labiau apie raudonas linijas, kurias patys sau nusistatėme. V.Putinui siuntėme žinutes, kad nedarysime šito ar ano. Visos šios žinutės kalba apie tai, kad mes nesame šio konflikto dalis. Manau, kad tai sutrukdė sprendimų priėmimo procesui, sutrukdė mums paaiškinti situaciją rinkėjams.

– Vartojate būtąjį laiką.

– Tai, žinoma, vyksta ir toliau. Bet per kelerius metus keitėmės: iš pradžių sakėme, kad tam tikros amunicijos ar įrangos nesiųsime, bet dabar siunčiame. Visgi, nemanau, kad supratome patį konceptą – kad mums reikia nubrėžti raudonas linijas ne sau patiems, o V.Putinui. Jį turime atgrasyti nuo veiksmų tęsimo. Nes dabar jis žino, kad mes patys save stabdome, nes yra dalykų, kurių mes neketiname daryti. O su branduoliniais grasinimais tai jis „atgraso“ mus. Jis mums sako – jeigu remsite Ukrainą iki tam tikro lygmens, aš galiu ką nors padaryti.

 – Tai kokia tada jūsų žinutė? Per pastarąsias 48 valandas matėme, kad V.Putinas įsakė savo kariuomenei dislokuoti taktinį branduolinį ginklą dar vienoms karinėms pratyboms, ir visa tai bus ganėtinai arti Ukrainos sienos. Kai jis taip padarys, ar jūsų žinutė Vakarų partneriams bus „ai, ignoruokite tai, nes tai paprasčiausias blefas. Pamirškite, kad Rusija yra viena galingiausių branduolinį ginklą turinčių valstybių. Tai nesvarbu, nes jis tikrai niekada jo nepanaudos“? Ar tokia bus jūsų žinutė?

– Aš paklausčiau tokio klausimo: ar galime suskaičiuoti, kiek kartų praeityje jis taip pat grasino? Daugybę kartų – tai visada buvo blefas. Jis nieko iš to nelaimėtų, jis gali tik prarasti.

Kai kurios valstybės dabar yra Rusijos pusėje. Kinija akivaizdžiai remia Rusiją, jie turi partnerių Afrikoje, Lotynų Amerikoje.

Jis akimirksniu visa tai prarastų, jeigu šie grasinimai taptų realybe.

– Visgi, atrodo, kad jums nepavyksta įtikinti tokių žmonių, kaip nacionalinio saugumo patarėjas Vašingtone Jake Sullivanas, nes jis akivaizdžiai yra susirūpinęs dėl eskalacijos grėsmės. Jums nepavyksta įtikinti ir kai kurių Europos lyderių, pavyzdžiui, Olafo Scholzo, kuris daug kartų akcentavo jo norą išvengti pavojingos eskalacijos. Jie tiki eskalacijos išvengimo koncepcija.

– Taip, tačiau vienintelis kelias, jeigu laikomės šios strategijos, veda į šalies sunaikinimą, į konfliktą už Ukrainos ribų, į kurį kitos šalys gali būti įtrauktos. Nes mes siunčiame labai aiškų signalą V.Putinui: jeigu tu mums grasini, mes atsitraukiame. Todėl dabar turime užduoti klausimą: jeigu jis atakuotų kitą valstybę ir grasintų taktiniu branduoliniu ginklu, ką mes darytume? Tai didžiausia problema, kurią turime. Todėl reikia stumti atgal – parodyti, kad jeigu kažką tokio bandysi, atsakas bus dešimt kartų blogesnis, negu dabar tikiesi.

– Tokios kalbos, jei atvirai, yra spiralė, vedanti į Armagedoną. Jūs esate Lietuvos užsienio reikalų ministras ir, su visa pagarba, jūs esate iš pakankamai mažos Europos šalies. Politikai Vašingtone, Berlyne, Londone ir, žinoma, Maskoje turi labai atsargiai įvertinti strateginę realybę, bet, gyvenant Vilniuje, jūs galbūt esate šiek tiek atskirti nuo tikros atsakomybės.

 – Bet mes nesame atskirti nuo realybės.

– Tai tiesa.

– Mes esame pafrontės valstybė – esame NATO valstybė, kuri yra arčiausiai konflikto, todėl mes linkę pasverti savo žodžius ir tikime, kad pasidavimas baugintojui veda prie dar didesnių bauginimų. Nuo to ir pradėjome – kodėl mes esame tokie susirūpinę dėl esamos situacijos, kodėl ji mus taip neramina? Todėl, kad manome, jog Rusijai nepastatome jokių užtvarų judėti pirmyn. Jei nuoširdžiai, netikiu, kad ši JAV parama Ukrainai yra tas veiksnys, galintis pakeisti konflikto eigą. Susidaro toks įspūdis, kad kai Kongresas patvirtino paramos paketą, Vakarai nusiramino. Tarsi „na, išsisukome nuo kulkos vieną kartą, tai gal dabar persvarstykime, išloškime laiko“. Laikas yra mūsų priešas. Rusija įsikasa, juda į priekį. Logistika užima laiko, o pats paramos paketas nėra pristatomas iškart.

– Ar jums atrodo, kad parama tiekiama lėtai?

– Žinau, kad vyksta pasiruošimas, kai kurie elementai jau juda link Ukrainos – bent jau tokią informaciją turime iš ukrainiečių. Bet tai toli nuo viso paketo. Galiausiai, parama pasieks Ukrainą, bet mes turime suprasti, kad kita pusė nelaukia ir nesuteiks mums laiko, kol sulauksime visko, ko reikia, kad pasijustume patogiai. Jie pasinaudos tuo momentu, kada Ukraina yra labiausiai pažeidžiama. Ir būtent čia mes turime pakilti.

– Nemažai kalbėjome apie branduolinio ginklo pavojų ir strategijas, esančias už atsakomųjų veiksmų į V.Putino grasinimus panaudoti šį ginklą. Bet jūs kalbate dar plačiau – kad mums reikia panaikinti savo pačių nusibrėžtas raudonas linijas. Tai iš dalies atspindi prieš kelias dienas prezidento Emmanuelio Macrono išsakytas mintis apie galimybę siųsti ne tik Prancūzijos, bet ir NATO partnerių karius į Ukrainą. Ar tikite, kad tokia galimybė yra rimta?

Ir ar jūs Lietuvoje būtumėte pasirengę siųsti savo pačių vyrus ir moteris kautis Ukrainoje?

– Manau, kad tokios galimybės negalime visiškai atmesti.

Dėl to buvau labai atviras iš pat pradžių – kad Lietuva bus bet kokios koalicijos, kuri padėtų Ukrainai laimėti, dalis. Su mūsų ribotomis galimybėmis, su mūsų ribotais resursais – mes suprantame savo šalies dydį. Bet, vėlgi, kai tik pasiūlomi konkretūs sprendimai, kai jie diskutuojami, prie stalo visada galima išgirsti „ne“. Tai mums nepadeda. Negalime sukurti vieningo fronto, jeigu visada bus kokia nors šalis, kuri sakys, kad „to jau per daug“. Dėl to mes rėmėme Prancūziją ir Prancūzijos prezidentą.

– Jūs parėmėte Prancūziją, bet akivaizdu, kad didžioji dalis kitų – ne. Vokiečiai, amerikiečiai neparėmė.

– Bet tokio lūkesčio ir nebuvo.

– Visgi, kai jūs kalbate taip, kaip dabar kalbate su manimi, kyla realus pavojus, kad jūs tiesiog atskleisite labai gilias Vakarų Aljanso skirtis dėl Ukrainos rėmimo. Tos skirtingos pozicijos yra labai gilios, ir labai tikros.

– Bet tos skirtys jau yra viešos. Ir nemanau, kad tai yra labai didelė problema.

– Ar nemanote, kad V.Putinas galėtų klausytis mūsų pokalbio ir džiaugtis tuo, kad jūsų išsakyti žodžiai niekada nebūtų pasakyti Berlyne arba Vašingtone.

 – Neabejoju, kad V.Putinas žino, jog yra tam tikros valstybės, kurios nesiunčia ilgo nuotolio raketų į Ukrainą. Bet taip pat yra šalių, kurios sako, kad mes galime tai padaryti. Ir mes esame viena iš tų šalių. Ir yra šalių, kurios sako, kad jų technologijos negali būti panaudotos, atakuojant taikinius Rusijoje, tuo metu yra kitų šalių, kaip ir dabar mes patys, sakančių, kad jūs galite tai padaryti su mūsų tiekiamais ginklais. Šiuo atveju irgi nėra vienybės, bet tai suteikia strateginę galimybę Ukrainai. Jie gali naudoti tai, ką gauna – jie gauna tam tikras technologijas, kurių jie nebūtų gavę, jeigu mes būtume likę prie paties žemiausio įmanomo vardiklio. Tada iš viso šio pokalbio nebūtų, o Ukraina net, galbūt, nebeegzistuotų.

 – Jūs atkakliai tikite, kad Ukraina gali laimėti ir atsiimti kiekvieną savo teritorijos colį, įskaitant Krymą. Bet yra daug žmonių, net ir NATO Aljanso šalyse, kurie, kalbantis privačiai, visiškai tuo netiki.

– Bet tai priklauso nuo mūsų. Konfliktas reikalauja dviejų dalykų: vienas yra politinė valia, antras – logistika.

– Dar yra realizmas. Ir atvirumas.

 – Ukrainiečiai akivaizdžiai parodo, kad jie turi politinės valios – daugiau, nei pakankamai.

– Dabar Ukrainoje yra tikrai didelė problema, įtikinant jaunus vyrus, kad prisijungimas prie šalies ginkluotųjų pajėgų yra jiems naudingas. Mobilizacija yra didelė problema.

– Labai sunku mobilizuoti žmones, kai jie nėra aprūpinami amunicija. Vėlgi, tai yra mūsų kaltė. Jeigu man reikėtų ieškoti problemos kaltininkų, pasistatyčiau labai didelį veidrodį, sėdėčiau prieš jį ir uždavinėčiau klausimus – ne ukrainiečiams, bet mūsų pačių lyderiams. Kur mes esame? Ar rimtai į tai žiūrime? Ar suvokiame pasekmes, jeigu Ukraina nebus pajėgi laimėti?

Jei atvirai, jau dalyvavau tokio pobūdžio pokalbiuose, girdėjau argumentus, bet niekada neišgirdau tikro atsakymo, tai kaip įsivaizduojama, kada V.Putinas sustos? Ar apskritai toks asmuo, kaip V.Putinas, sustos? Kokius svertus tikitės turėti? Ar tikitės jam paskambinti? Ir kodėl jis turėtų sustoti?

 – Esate labai stipriai, tarsi vanagas, įsitraukęs į kovą už didesnę pagalbą Ukrainai, už jos pergalę konflikte. Bet taip pat siunčiate žinutę ir savo žmonėms bei Europos ir JAV gyventojams, kad jūsų šaliai taip pat yra iškilusi didžiulė grėsmė dėl Rusijos. Atrodo, kad galite įsivaizduoti Rusiją užpuolant Lietuvą visai netrukus. Kokius turite įrodymus, kurie tai pagrįstų?

– Jau pokalbio pradžioje, atsakydamas į pirmąjį klausimą, pasakiau, kad remti Ukrainą yra teisinga ne tik moraline prasme – tai ir egzistencinis klausimas.

– Tačiau ar jūs nesėjate baimės tarp savo žmonių? Baimės, kurios iš tiesų nepagrindžiate. Net jūsų šalies prezidentas pernai jums pasiūlė „prisėsti ir nusiraminti“, kai jūs pareiškėte, kad tai tik laiko klausimas, kada Rusija atsiųs karius.

– Bet aš juk ne vienintelis, kuris taip teigia. Jūs tikriausiai žinote, kad didelė dalis Rytinio flango valstybių lyderių kalba panašiai. Net Vokietijos gynybos ministras sako tą patį, siekdamas reformuoti šalies karines pajėgas.

– Jis kalbėjo apie laikotarpį nuo 5 iki 8 metų, o jūs kalbate apie kur kas trumpesnį laikotarpį. Net jūsų šalies kariuomenės vadas pasakė, kad tikimybė, jog šiais ar kitais metais prasidėtų Rusijos ir NATO karas, yra labai žema.

 – Nesu korektiškai cituojamas. Mano vertinimai nesiskiria nuo kitų regiono šalių vertinimų. Tačiau padėtis gali keistis priklausomai nuo to, kaip Ukraina atsilaikys. Jeigu Ukraina sugebės laimėti, nustumti frontą, tada mes būsime visai kitokioje strateginėje padėtyje. Jeigu jie to nesugebės, jeigu situacija labai staigiai pablogės, tuomet kyla daug pavojų.

– Daug kalbėjome apie jūsų nusivylimą dėl paramos Ukrainai lygio. O kaip dėl karinės paramos Baltijos šalims iš NATO? Pavyzdžiui, vokiečiai įsipareigojo dislokuoti brigadą, specialiai skirtą Lietuvos saugumui. Tiesa, kaip suprantu, šios pajėgos nebus pilnai pasirengusios ir dislokuotos vietoje iki pat 2027 metų. Be to, Vokietijoje vis dar diskutuojama, kiek karių iš tiesų bus siunčiama į Lietuvą ir kiek liks Vokietijoje.

– Ne, tokia diskusija jau užbaigta – bus dislokuota pilna, kovai pasirengusi brigada, apie 5000 karių, visi mūsų teritorijoje.

– Kaip manote, kaip rusai į tai atsakys? – Na, šiuo metu tai nėra didžiausias mūsų rūpestis.

– O neturėtų būti?

 – Mes reaguojame į tai, ką rusai jau daro.

– Vėl grįžtame prie tos spiralės, kai kiekviena pusė kaltina viena kitą eskalaciniais veiksmais.

NATO ne taip seniai žadėjo, kad Baltijos valstybėse nebus nuolatinių NATO bazių.

Dabar sakote, kad turėsite 5000 vokiečių karių. Taip pat pastebėjau, kad Lenkijos prezidentas netgi pasisakė už branduolinio ginklo dislokavimą jo šalies teritorijoje."

– Taip, ir net to gali nepakakti. Nekalbu apie lenkų sprendimus, bet apie 5000 karių. Mes tikėtumėmės netgi daugiau karių Baltijos šalyse. Tas pats vyksta Latvijoje su dislokuojama kanadiečių brigada. Kalbame apie visuotinį šaukimą, dėl kurio dar nėra nuspręsta. Bet turime būti plačiai atmerkę akis, stebėdami, kas vyksta šalia mūsų sienų."

 

E. Vaitkus thanks

 ""I want to thank all the people of Lithuania for their support and for our victory; I think no one from this rotten and traitorous government could have thought that there would be more than 100 thousand people who realize that two times two is four and that you cannot fight a direct battle in the field with Russia, because this is madness," said E. Vaitkus." 

 And we want to thank Dr. E. Vaitkus. Thanks to him, the rulers of Lithuania dropped their democratic masks, and we saw their real, terrible, bloodthirsty war mongers, faces.

E. Vaitkus dėkoja

"„Noriu padėkoti visiems Lietuvos žmonėms už palaikymą ir už mūsų pergalę; manau, niekas iš šios supuvusios ir išdavikų valdžios negalėjo pagalvoti, kad atsiras daugiau kaip 100 tūkst. žmonių, kurie suvokia, kad du kart du yra keturi ir kad negalima kovoti tiesiogiai mūšio lauke su Rusija, nes tai beprotystė“, – sakė E. Vaitkus."

Ir mes norime padėkoti profesoriui E. Vaitkui. Jo dėka Lietuvos valdantieji numetė demokratų kaukes ir pamatėme jų tikruosius, baisius, kraugerių karo kurstytojų, snukius.

The Urge To Grow

"Growth

By Daniel Susskind

Belknap/Harvard, 304 pages, $29.95

Is economic growth overrated? Since World War II, the growth of a nation's gross domestic product has become a central political desideratum and an important bellwether of economic success. Daniel Susskind's "Growth: A History and a Reckoning" charts the growth of growth as an economic idea, policy objective and source of anxiety. The author occupies the broad middle ground between the proponents of the practically antiprosperity "degrowth" movement and the unalloyed apostles of capitalism. I suspect he will have more success convincing progressives that there is some good in economic expansion than in persuading Milton Friedman's disciples to embrace this book's often-amorphous policy proposals.

"It is hard to imagine that a Stone Age hunter-gatherer would have had much in common with someone from the eighteenth century," Mr. Susskind writes, but he emphasizes that "both of them are likely to have lived stagnant economic lives, stuck in an unforgiving struggle for subsistence." Much evidence supports this claim. Long-term stagnation was not something new when it was observed by Alvin Hansen in 1939 or Larry Summers in 2014 -- it has been the reality for almost all of human history. Mr. Susskind explains this "economic stasis" with an assertion rooted in the work of the original dismal scientist, Thomas Malthus: "Any improvements would only ever be temporary, as populations inevitably grew to gobble up that new prosperity."

Most economic historians would follow this description of the preindustrial world with a narrative about the Industrial Revolution. Instead, Mr. Susskind cleverly shifts to the evolution of economists' ideas about what enables economies to take off. He starts with Roy Harrod and Evsey Domar, both of whom, in the 1930s and '40s, studied the accumulation of physical capital such as buildings, machines and roads.

In the 1950s, Robert Solow and Trevor Swan suggested that growth can come only from unexplained improvements in technology because capital accumulation runs into diminishing returns. The next leap forward occurred in the 1980s, when Paul Romer and Robert Lucas proposed that the accumulation of a special type of capital -- knowledge -- could generate increasing returns across the economy as a whole. Thinking about knowledge spillovers led Lucas to Jane Jacobs's writings about urban creativity, which directly pushed me to my lifetime study of cities. Economic historians, especially Joel Mokyr, also study growth, and their more granular findings generally support the Romer-Lucas view that ideas hop from person to person.

Mr. Susskind then pivots to the history of growth as a central political objective. It starts with Simon Kuznets, whose work on measuring output in the U.S. and throughout the world during the Great Depression resulted in the Kuznets curve, which documented inequality as having first increased, and then decreased, with national wealth. This suggested that growth is as likely to reduce inequality as it is to exacerbate it.

As Peter Drucker famously opined, "what gets measured gets managed," and Kuznets's attention to the course of national output led American policymakers to focus on delivering growth. This focus took on added urgency during the Cold War because, as Mr. Susskind reminds us, "how rapidly the U.S. and Soviet economies were growing" was considered evidence of "who was winning the Cold War."

Mr. Susskind then turns to the benefits of growth, including "unprecedented material prosperity," which are offset, he suggests, by "a huge price, one whose destructive consequences we do not yet fully understand." Climate change is allegedly part of that "huge price." Yet we have decades of evidence documenting an Environmental Kuznets Curve, in which environmental harm first rises, then falls, with national wealth. While carbon emissions would have been lower if our economies had remained in some dismal preindustrial morass, the Kuznets curve implies that already-wealthy countries will become cleaner as they grow.

Mr. Susskind briefly addresses other problems, which may or may not be related to growth, such as rising inequality and threats to democracy. Benjamin Friedman's "The Moral Consequences of Economic Growth" (2005) presented centuries of evidence supporting the view that "economic growth -- meaning a rising standard of living for the clear majority of citizens -- more often than not fosters greater opportunity, tolerance of diversity, social mobility, commitment to fairness, and dedication to democracy."

Most of Mr. Susskind's policy recommendations seem intended to make growth more palatable to progressives. That is a worthy goal, and in some areas his proposals are clear and sensible. In other areas, his proposals' ambiguity makes it hard to assess their sensibleness. He ferociously denounces our current intellectual-property regime as being "far too protective of the status quo, coddling those who have discovered ideas in the past at the expense of those who want to use and reuse those ideas in the future." But his primary proposals are reasonably orthodox: "enforcing the existing rules," "more funding for properly operating the existing IP regime" and "offering prizes rather than patents in areas of known needs." As many authors have noted, prizes offer incentives for innovation without creating monopolies, although I have doubts that our political system is capable of implementing a fair, large-scale public-subsidy program that doles out significant cash rewards to private-sector innovators.

Mr. Susskind is also keen on expanding total R&D spending and on directing that spending toward innovation that protects the environment and creates jobs. I share both objectives, but good intentions often lead to hellish policies, and Mr. Susskind's policy proposals are murky. I agree with him strongly if he means supporting a carbon tax (which he does mention and which will encourage environmental innovation) and making the tax-and-benefit system more pro-employment, perhaps by reducing the payroll tax for the poorest workers. But if he means vast funding to support the Solyndras of the future, I am less sanguine.

"Growth" succeeds smartly as a history of thought, but it is less successful as a practical policy primer.

---

Mr. Glaeser is a professor of economics at Harvard, a senior fellow at the American Enterprise Institute and a co-author of "Survival of the City."" [1]

1. The Urge To Grow. Glaeser, Edward.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 13 May 2024: A.15.

Augimo ekonomikos istorija

     "Augimas

     Danielis Susskindas

     Belknapas / Harvardas, 304 puslapiai, 29,95 doleriai

 

     Ar ekonomikos augimas yra pervertintas? Nuo Antrojo pasaulinio karo tautos bendrojo vidaus produkto augimas tapo pagrindiniu politiniu siekiu ir svarbiu ekonominės sėkmės varpu. 

 

Danielio Susskindo „Augimas: istorija ir atsiskaitymas“ apibūdina augimą, kaip ekonominę idėją, politikos tikslą ir nerimo šaltinį. Autorius užima platų vidurį tarp praktiškai prieš klestėjimą nukreipto „išaugimo“ judėjimo šalininkų ir kapitalizmo apaštalų. Įtariu, kad jam pasiseks labiau įtikinti progresyvius, kad ekonominė plėtra yra naudinga, nei įtikinti Miltono Friedmano mokinius priimti šios knygos dažnai amorfiškus politikos pasiūlymus.

 

     „Sunku įsivaizduoti, kad akmens amžiaus medžiotojas-rinkėjas būtų turėjęs daug bendro su kažkuo iš XVIII amžiaus“, – rašo J. Susskindas, tačiau pabrėžia, kad „abu jie, greičiausiai, gyveno sustingusį ekonominį gyvenimą, įstrigę negailestingoje kovoje už pragyvenimą“. 

 

Šį teiginį patvirtina daug įrodymų. Ilgalaikė stagnacija nebuvo kažkas naujo, kai ją pastebėjo Alvinas Hansenas 1939 m. arba Larry Summersas 2014 m. – tai buvo beveik visos žmonijos istorijos tikrovė. 

 

Ponas Susskindas paaiškina šį „ekonominę sąstingį“ tvirtinimu, kurio šaknys yra pradinio niūraus mokslininko Thomaso Malthuso darbuose: „Bet koks patobulinimas bus tik laikinas, nes populiacija neišvengiamai auga, kad prarytų tą naują gerovę“.

 

     Dauguma ekonomikos istorikų laikytųsi šio ikiindustrinio pasaulio aprašymo, pasakodami apie pramonės revoliuciją. Vietoj to, p. Susskindas sumaniai pereina prie ekonomistų idėjų apie tai, kas leidžia ekonomikai pakilti, raidą. Jis pradeda nuo Roy Harrod ir Evsey Domar, kurie abu XX amžiaus trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje studijavo fizinio kapitalo, pvz., pastatų, mašinų ir kelių, kaupimą.

 

     1950-aisiais Robertas Solowas ir Trevoras Swanas teigė, kad augimas gali atsirasti tik dėl nepaaiškinamų technologijų patobulinimų, nes kapitalo kaupimas lemia mažėjančią grąžą. Kitas šuolis į priekį įvyko devintajame dešimtmetyje, kai Paulas Romeris ir Robertas Lucasas pasiūlė, kad ypatingos rūšies kapitalo – žinių – kaupimas galėtų duoti vis didesnę grąžą visoje ekonomikoje. Galvodamas apie žinių išsiliejimą, Lucasas privedė prie Jane Jacobs raštų apie miesto kūrybiškumą, o tai mane tiesiogiai paskatino visą gyvenimą studijuoti miestus. Ekonomikos istorikai, ypač Joelis Mokyras, taip pat tiria augimą, o jų išsamesnės išvados paprastai patvirtina Romer-Lucas požiūrį, kad idėjos šokinėja nuo žmogaus prie žmogaus.

 

     Tada ponas Susskindas kreipiasi į augimo istoriją, kaip pagrindinį politinį tikslą. Pradedama nuo Simono Kuznetso, kurio darbas, matuojant produkciją JAV ir visame pasaulyje Didžiosios depresijos metu, lėmė Kuzneco kreivę, kuri dokumentavo, kad nelygybė iš pradžių padidėjo, o vėliau sumažėjo su nacionalinio turto augimu. Tai leido manyti, kad augimas nelygybę gali sumažinti ir padidinti.

 

     Kaip garsiai teigė Peteris Druckeris, „tai, kas išmatuojama, yra valdoma“, o Kuzneco dėmesys nacionalinės produkcijos eigai paskatino Amerikos politikos formuotojus sutelkti dėmesį į augimą. Šis dėmesys Šaltojo karo metu tapo dar aktualesnis, nes, kaip mums primena J. Susskindas, „kaip greitai augo JAV ir Sovietų ekonomika“, buvo laikomas įrodymu, „kas laimėjo Šaltąjį karą“.

 

     Ponas Susskindas kreipiasi į augimo naudą, įskaitant „precedento neturinčią materialinę gerovę“, kurią, pasak jo, kompensuoja „didžiulė kaina, kurios destruktyvių pasekmių mes dar iki galo nesuprantame“. Klimato kaita tariamai yra šios „didžiulės kainos“ dalis. Tačiau turime dešimtmečių įrodymų, patvirtinančių aplinkos Kuznetso kreivę, kurioje žala aplinkai pirmiausia kyla, o paskui mažėja kartu su nacionaliniu turtu. Nors anglies dvideginio išmetimas būtų buvęs mažesnis, jei mūsų ekonomika būtų išlikusi niūrioje ikiindustrinėje eroje, Kuzneto kreivė rodo, kad ir taip turtingos šalys augdamos taps švaresnės. (Jos tampa švaresnės, nes teršimą išveža, eksportuoja į neturtingesnes šalis. Še tau, boba, ir Kuznetso kreivė (K.)).

 

     P. Susskindas trumpai aptaria kitas problemas, kurios gali būti susijusios su augimu arba nesusijusios, pavyzdžiui, didėjanti nelygybė ir grėsmės demokratijai. Benjamino Friedmano knygoje „Moralinės ekonomikos augimo pasekmės“ (2005) pateikta šimtmečių įrodymų, patvirtinančių nuomonę, kad „ekonominis augimas, reiškiantis akivaizdžios daugumos piliečių gyvenimo lygio kilimą, dažniausiai skatina didesnes galimybes, toleranciją įvairovę, socialinį mobilumą, sąžiningumą ir atsidavimą demokratijai“.

 

     Atrodo, kad dauguma J. Susskindo politikos rekomendacijų yra skirtos tam, kad augimas būtų palankesnis progresyviems žmonėms. Tai vertas tikslas, o kai kuriose srityse jo pasiūlymai yra aiškūs ir protingi. Kitose srityse dėl jo pasiūlymų dviprasmiškumo sunku įvertinti jų protingumą. Jis įnirtingai smerkia mūsų dabartinį intelektualinės nuosavybės režimą, kaip „per daug saugantį status quo, globojantį tuos, kurie praeityje atrado idėjų, tų, kurie nori pakartotinai panaudoti tas idėjas ateityje“. Tačiau pirminiai jo pasiūlymai yra pakankamai ortodoksiški: „užtikrinti esamų taisyklių laikymąsi“, „daugiau finansuoti, kad tinkamai veiktų esamas intelektinės nuosavybės režimas“ ir „siūlyti prizus, o ne patentus žinomų poreikių srityse“. Kaip pažymėjo daugelis autorių, premijos skatina inovacijas, nesukuriant monopolijų, nors aš abejoju, ar mūsų politinė sistema yra pajėgi įgyvendinti sąžiningą, didelio masto viešųjų subsidijų programą, kuri privataus sektoriaus novatoriams skiria reikšmingą piniginį atlygį.

 

     Ponas Susskindas taip pat nori padidinti bendras išlaidas MTEP ir nukreipti jas į inovacijas, kurios tausoja aplinką ir kuria darbo vietas. Palaikau abu tikslus, bet geri ketinimai dažnai veda į pragarišką politiką, o pono Susskindo politikos pasiūlymai yra migloti. Tvirtai su juo sutinku, jei jis nori remti anglies dioksido mokestį (kurį jis mini ir kuris skatins aplinkosaugos naujoves) ir mokesčių ir pašalpų sistemą labiau skatinančią užimtumą, galbūt, sumažinant darbo užmokesčio mokestį skurdžiausiems darbuotojams. Bet jei jis turi omenyje didžiulį finansavimą ateities Solyndrai remti, aš esu mažiau linkęs.

 

     „Augimas“ puikiai sekasi, kaip minties istorija, bet mažiau sėkmingas, kaip praktinės politikos pradžiamokslis.

     ---

     G. Glaeseris yra Harvardo ekonomikos profesorius, Amerikos įmonių instituto vyresnysis bendradarbis ir knygos „Survival of the City“ bendraautorius.“ [1] 

 

1. The Urge To Grow. Glaeser, Edward.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 13 May 2024: A.15.