J. Bidenas traukiasi iš JAV prezidento rinkimų

 

Didžiausias melagis traukiasi. Vis žadėjo gelbėti Žemę nuo perkaitinimo, o pats baisaus dydžio, 100 proc., muitais sustabdė visą tą gelbėjimą Vakaruose.

Lietuviškos bitininkystės tragedija – iš lentynų stumia ukrainiečiai

 

"Pigiu medumi iš trečiųjų šalių perpildyta rinka verčia Lietuvos bitininkus mažinti bičių ūkius arba visai jų atsisakyti. Bitininkai neslepia – bitininkystė išgyvena vieną didesnių krizių. Jie kalba ir apie galimai falsifikuotą medų, kurio plika paprasto vartotojo akimi neįvertinsi ir neišbrokuosi.

 

Medaus kaina krito trečdaliu

 

Šiųmetis medunešis visai neblogas, tačiau bitininkų kalbos dabar sukasi ne apie surinktą medų, bet apie jo kainas ir išgyvenimą. Antri metai, kai bitininkai stipriau veržiasi diržus.

 

Lietuvoje kasmet surenkama po maždaug 6–8 tūkst. tonų medaus, apie pusę jo yra eksportuojama, tačiau panašūs jo kiekiai įvežami į šalį iš kitų valstybių. Lietuviškas medus yra gerai vertinamas, bet pastaraisiais metais jį nelengva parduoti ir eksportui, ir vietos rinkoje.

 

Medaus kainos stipriai krito – trečdaliu ar dar daugiau, todėl bitininkams skauda širdį, kai tenka jį pardavinėti labai pigiai. Tad nenuostabu, kad net turguose galima išvysti ar išgirsti pasiūlymų įsigyti ne tik medaus, bet ir bičių šeimų ar net visą bityną su įranga. Tiesa, labiausiai atpigo stambiųjų bitininkų urmu parduodamo medaus kainos, o turguose kainos išlieka didesnės.

 

Pasak bitininkų, visoje Europoje profesionali bitininkystė patiria spaudimą. Didėjančios gamybos sąnaudos ir pigaus medaus importas Europos Sąjungos (ES) bitininkus gramzdina į gilią krizę. Šiemet kovo mėnesį Europos žemės ūkio organizacijų susivienijimas „Copa-Cogeca“ pakvietė bitininkus dalyvauti medaus rinkos tyrime, kuriuo norima išsiaiškinti, kokia yra bitininkystės situacija ES. Tokie duomenys reikalingi derantis su Europos Komisija dėl pagalbos bitininkystės sektoriui.

Labiau traukiasi smulkieji bitininkai

 

„Faktas, kad bitininkystė išgyvena krizę. Bitininkų tikrai labai sumažėjo, žmonės traukiasi iš šios veiklos. Draugijoje yra per 100 bitininkų, iš kurių daug kas ruošiasi išeiti. O prieš dešimtmetį narių buvo apie 400“, – sakė buvęs ilgametis Anykščių bitininkų draugijos pirmininkas Albertas Žarskus.

 

Anykštėnas pastebėjo, kad labiau traukiasi smulkieji bitininkai, nes nebeapsimoka sukti medų, nebeatsiperka savikaina, todėl bitininkai masiškai mažina ūkius arba jų visai atsisako. „Visur daugybė skelbimų, kad parduoda bites su medsukiais ir visa kita įranga. Gal tik sau dėl sveikatos pasilieka po 10 ar dar mažiau avilių. Kur matyta, kad taip pigiai medus kainuotų... Didieji bitininkai, kurie laiko po kelis šimtus bičių šeimų ir tonomis prisuka medaus, jį parduoda po 2,5–2 Eur/kg, o prieš 5 metus kaina siekė 6–7 eurus. Tiesa, didžiuosiuose miestuose, turguose, už medų dar prašo po 7 eurus, bet anksčiau tokios kainos buvo ir provincijoje, o didmiesčiuose medus buvo brangesnis. Dabar, pavyzdžiui, Anykščių turguje parduoda po 5 ar net 4 eurus“, – kalbėjo A. Žarskus, pats bityną susimažinęs nuo 50 iki 10 bičių šeimų.

 

Panevėžio bitininkų draugijos pirmininkas, stambaus bityno savininkas Vaidas Arbutavičius pritarė, kad bitininkų nuotaikos nėra linksmos. Anot jo, situacijų yra visokių: vieni bitynus susimažina, kad suspėtų darbus nuveikti, nes kai kritusios medaus kainos, tai žmonės sako, jog daug plėšosi, o naudos mažai, kiti drastiškai meta bitininkystę ir eina dirbti kitų darbų.

 

„Medaus kainos pernai krito ir kol kas neatsistato, regis, dar ritasi žemyn. Kalbu apie prekybą urmu, o kai čia kainos krenta, automatiškai tai veikia ir mažmeną. Štai 2022 m. didmeninės prekybos medaus kaina buvo apie 3 eurai už kilogramą, daugiau ar mažiau 20 centų, dabar – 2 eurai ar net smunka iki 1,7–1,6 euro. Medaus supirkimo kainos krito drastiškai – per 30 proc., o sąnaudos neatpigo, kai kas ir pabrango, tai uždirbamos duonos riekė bitininkui suplonėjo“, – teigė V. Arbutavičius.

 

Bitininkas užsiminė, kad turguose kainos kritusios gal ir mažiau, prekiautojai stengiasi jas išlaikyti, bet skundžiamasi, jog yra sumažėjęs pirkimas. „Jeigu anksčiau per tam tikrą laiką nupirkdavo 50–80 kg, dabar tik 10 ar 20 kg. Matyt, žmonės randa kur pigiau nusipirkti ir brangesnio medaus perka mažiau“, – pastebėjo Panevėžio bitininkų draugijos pirmininkas.

 

Plūsta pigus importinis medus

 

Bitininkų bėdos – dėl rinką užplūdusio pigaus importinio medaus. Lietuvos bitininkų sąjungos pateikiamais statistiniais duomenimis, 2022 m. Į Lietuvą daugiausia medaus įvežta iš Ukrainos (884 t), Lenkijos (407 t) ir Kinijos (357 t).

 

„Anksčiau būdavo tiek pat išvežama lietuviško medaus, tiek pat ir atvežama pas mus užsienietiško. O pernai išvežta mažiau, o atvežta tiek pat, tai turėjome medaus perteklių“, – teigė V. Arbutavičius.

 

A. Žarskus apgailestavo, kad kuo toliau, tuo daugiau plūsta pigaus importinio trečiųjų šalių medaus. Jo akimis, anksčiau dar taip nebuvo, o dabar rinka dar labiau perpildyta.

 

„Čia yra didžiulė problema. Manoma, kad vežama iš Kinijos per Ukrainą, o ukrainiečiai jau kaip savo siunčia į Lietuvą ir kitas šalis, tik vokiečiai nepriima, nes jie turi labai gerą aparatūrą, kuria nustato, ar medus tikras ir atitinka visas reikiamas savybes, jeigu ne – nepriima. Kiniškas medus labai pigus. Bitės jį tik dalinai gamina, daugiau jo galimai pagaminama cheminiu būdu, todėl jis labai pigus. Perkant žmogui sunku įvertinti, ar tai natūralus bičių, ar daugiau cheminiu būdu pagamintas medus“, – pasakojo Anykščių krašto bitininkas.

 

Jis svarstė, kad galbūt netikras medus yra sumaišomas su lietuvišku natūraliu medumi ir pardavinėjamas kaip tikras bičių medus. „Bet nepagavęs už rankos, negali tvirtai sakyti, kad taip yra“, – pridūrė bitininkas.

 

Anykštėnas atkreipė dėmesį į dar vieną problemą – sumažėjus bičių, nukentės ir ūkininkai, nes bitės, kaip žinia, yra ne tik medaus nešėjos, bet ir puikios kultūrų apdulkintojos.

 

Laukia prošvaisčių

 

Bitininkystėje, kaip ir kituose versluose, būna ir pakilimų, ir nuosmukių. Visgi dabartinė krizė ne vienam bitininkui atrodo gilesnė. Tačiau tarp jų gausu savo darbą ir bitutes mylinčių optimistų, kurie linkę nenusiminti.

 

„Situacija tikrai nedžiugina, dabar – krizinis laikotarpis, bet reikia neprarasti optimizmo ir mylėti bitutes. Tą laiką išgyvensime, aišku, tenka susispausti, gal reikėtų aktyviau rinkti kitus bičių produktus – žiedadulkes, duonelę, jų kainos nekritusios. Gal tik žmonės mažiau apie juos žino, todėl reikėtų daugiau apie juos vartotojams pasakoti. Taip galima būtų kažkiek kompensuoti netektis dėl kritusių pajamų iš medaus“, – svarstė V. Arbutavičius.

 

Lietuvos bitininkai supranta, kad jų surenkamo medaus kiekiai neturi didelės įtakos rinkoms, todėl kantriai laukia prošvaisčių, kuomet medus ims brangti. „Mes esame lašas jūroje, medų teikiame stambioms įmonėms, užsienio šalių korporacijoms, kurios dabar nusiperka pigesnio medaus, o brangesnis lietuviškas nebe toks patrauklus. Verslas yra verslas, ima tai, kas yra pigiau. Turime parduoti arba laukti, kol kainos pakils. Bet taip galima laukti metus, dvejus ir dar ilgiau, todėl tenka sutikti parduoti žemesne kaina, nes reikia išgyventi“, – aiškino V. Arbutavičius.

Tikisi pagerėjimo

 

Bičių ūkio savininkas vylėsi, kad situacija turi taisytis. Girdisi, kad pigesnio trečiųjų šalių medaus prisipirkusios įmonės jau atsikando to pigumo, nes pirkėjai reikalauja kokybės. „Sklando kalbos, kad tie, kurie prieš porą metų nusipirko pigesnio medaus, jo atsisako ir grįžta į Lietuvą, nes pigaus medaus kokybė nepatiko. Bet reikia laiko, kol visa tai prasisuks“, – pastebėjo panevėžietis.

 

Kol laukiama pagerėjimo, bitininkai suka galvas, kaip mažinti sąnaudas ir optimizuoti darbus. Tačiau kiekviename ūkyje – situacija gana skirtinga. „Pavyzdžiui, pats esu nusipirkęs brangią įrangą, pinigai sumokėti, o medus atpigo, tad reikia kažkaip suktis. Kiti vyresni bitininkai gal yra jau anksčiau apsirūpinę reikiama įranga, ji jau yra atsipirkusi, todėl jų sąnaudos gal mažesnės, nereikia mokėti paskolų, investuoti į ūkio plėtrą. Savikainos mažinimas irgi turi ribas, vienas bitininkas gal sodo gale išsisuka medų, o kitas iki bityno važiuoja 100 km. Taigi išlaidos – skirtingos“, – tvirtino V. Arbutavičius.

 

Jis paragino žmones, kurie perka medų, atidžiai įsižiūrėti į etiketę ir rinktis Lietuvos bitininkų produkciją.

 

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) duomenimis, 2023 metais į Lietuvą buvo importuota 61 siunta (1233 t) medaus iš trečiųjų šalių. Medus buvo gabenamas iš Ukrainos, Kinijos ir Rusijos.

 

VMVT informavo, kad daugiausia siuntų (87 proc.) atvyksta per kitų ES šalių pasienio veterinarijos postus. Pasak VMVT atstovų, pernai viena siunta Vokietijos pasienio veterinarijos posto buvo siunčiama sunaikinimui, nes nepateikė veterinarijos sertifikato.

 

Tikrinant medaus importą, praėjusiais metais mėginiai buvo atrinkti iš 5 siuntų. Mėginiai buvo atrinkti autentiškumui (sudėčiai), chloramfenikoliui, sunkiesiems metalams (švinui), nitrofuranams, pesticidams nustatyti. Mėginiuose nieko nerasta ir siuntas leista realizuoti į laisvą apyvartą."

 

Kad medus vežamas iš Kinijos per Ukrainą, o ukrainiečiai jau, kaip savo, siunčia į Lietuvą ir kitas šalis, yra paskalos arba, senoviškai pasakius, pletkai. Ukrainiečių žemės geresnės, todėl kokybiško medaus jie surenka daugiausia, todėl daugiau, nei lenkai ar kinai gali pristatyti į Lietuvą. Mums reikia užraukti sėdmenis ir parduoti bites lenkams. Nemokame dirbti. Meluoti, visokią propagandą skleisti, mokame, nuo Šimonytės apie pasakišką mūsų gynybą iki paskutinio šlubo bitininko apie cheminį medų, kuris yra, visai, kaip tikras.

 

J. K. Galbraithas. Pramonės politika – nostalgiška rožinė svajonė

"Berlyne vykusiame „aukščiausiojo lygio susitikime“ žymūs centro kairės ekonomistai paskelbė apie „naują sutarimą“ dėl pramonės politikos.

 

Jų bendrą deklaraciją paskelbė Kolumbijos universiteto ekonomikos istorikas Adamas Tooze'as, kuris ją apibūdino kaip „nepaprastą tiek dėl to, kad joje plačiai susitarta dėl ekonomikos ir pramonės politikos principų, tiek dėl to, kad šie principai įtraukti į dabartinių politinių ir geopolitinių rizikų vertinimą“. Deklaracijoje teigiama, kad rizika yra dviejų rūšių. Tai – „reali rizika“, pavyzdžiui, tokia, kokią kelia klimato kaita, „nepakeliama nelygybė“ ir „didieji globalūs konfliktai“. Antroji kategorija, kaip mums sakoma, kyla dėl „dešimtmečius trukusios nesuvaldytos globalizacijos, pernelyg didelio pasitikėjimo rinkų savireguliacija ir griežto taupymo, dėl kurio sumažėjo vyriausybių gebėjimai veiksmingai reaguoti į tokias krizes“.

 

Grupė pateikė keletą rekomendacijų: „perorientuoti mūsų politiką“ nuo „visų pirma ekonominio efektyvumo palaikymo“ prie dėmesio sutelkimo į „bendrą gerovę ir saugias kokybiškas darbo vietas“; „plėtoti pramonės politiką, <...> remiančią naujas pramonės šakas ir orientuojančią inovacijas į gerovės kūrimą daugeliui“; nukreipti pramonės politiką nuo subsidijų į inovacijas; „peržiūrėti klimato politiką“, nustatant anglies dioksido kainas ir investicijas į infrastruktūrą; vengti griežto taupymo „investuojant į veiksmingą inovacinę valstybę“; ir kt.

 

Ekonomistų – net ir gero linkinčiųjų bei progresyviai mąstančiųjų – sutarimas yra pavojingas dalykas. Sutarimas savo esme yra nuoseklumo ir logikos priešas. Paprasti žmonės pyksta. Daugelis jų užaugo maitinami pažadais apie vidurinės klasės demokratiją, grindžiamą stabiliomis darbo vietomis pramonėje, tačiau dabar vergauja neapibrėžtoje laisvosios rinkos ekonomikoje. Juos valdo oligarchai, į juos iš aukšto žiūri privilegijuoti miestų profesionalai, o ekonomistai – patys blogiausi iš jų visų.

 

Kaip tai nutiko? Gal ir patogu būtų kaltinti Kiniją, tačiau šios istorijos ištakų reikėtų ieškoti XX a. pabaigoje JAV Demokratų partijoje įvykusiame skilime. Tai sudarė sąlygas prezidentui Ronaldui Reaganui ir FED pirmininkui Paului Volckeriui sunaikinti JAV gamybą ir su ja susijusias profsąjungas, o vėliau, B. Klintono laikais, iškilti finansų korporacijoms ir didžiosioms technologijoms.

 

 George'o W. Busho prezidentavimo laikais vyko tolesnė militarizacija, kuria siekta įtvirtinti JAV pasaulinę galią ir žaliavų, ypač naftos, kontrolę. JAV ekonomika drauge su Europa pradėjo remtis bankais, bombomis, bazėmis ir informacinėmis technologijomis. Atmetus pelną ir nuostolius, per 40 metų Amerikoje nebuvo sukurta nė viena nauja darbo vieta gamybos sektoriuje.

 

Siekdami numalšinti visuomenės pyktį, mano draugai ragina diegti naujoves, kad būtų kuriama gerovė „daugeliui“ ir sprendžiamos klimato kaitos problemos, kartu mažinant rinkos koncentraciją ir galią. Tačiau būtent dėl inovacijų ir koncentruojasi rinkos galia. Visada siekiama didinti novatorių ir juos finansuojančių gerovę ir pasiekti daugiau su mažesniu žmonių skaičiumi bei mažesnėmis sąnaudomis. Būtent taip iškilo mūsų technologijų oligarchai – B. Gatesas, J. Bezosas, M. Zuckerbergas, E. Muskas, P. Thielis, L. Ellisonas. Antraip apie juos niekada nebūtume girdėję.

 

Žinoma, kilnu yra ieškoti klimato kaitos problemų sprendimo. Visgi negalima ignoruoti nepatogių ir trukdančių tikrovės faktų. Vienas jų – tai Jevonso paradoksas, teigiantis, kad didesnis energijos vartojimo efektyvumas leidžia atrasti naujų energijos vartojimo būdų, todėl energijos suvartojimas didėja. Tik pažvelkite, kiek elektros energijos sunaudoja kriptovaliutų kasybos ir DI modeliai.

 

Antra, dideliems atsinaujinančiosios energijos projektams reikia didelių kasyklų (kurios ryja energiją), didžiulių naujos infrastruktūros objektų (taip pat naudojančių daug energijos) ir – kad jie būtų pelningi – mažų, stabilių kapitalo sąnaudų, nesuderinamų su aukštomis palūkanų normomis. Ne veltui dar vakar populiarių projektų mastai yra mažinami arba jų išvis atsisakoma.

 

Trečia, lemiama problema yra neegzistuojanti sąsaja tarp investicijų į klimato kaitą ir didesnio gyventojų skaičiaus gerovės šiandien ar net artimiausioje ateityje. Ar dėl to sumažės sąskaitos už komunalines paslaugas, mokesčiai ar palūkanų normos? Ne, nesumažės. Ar į rinką pateks naujų, Kinijoje jau pagamintų prekių, kurių anksčiau nebuvo dėl taikomų didelių tarifų? Žinoma, ne. Vienintelis būdas paskirstyti naujovių teikiamą turtinę naudą „daugeliui“ yra visą procesą suvisuomeninti. 

 

Šiam tikslui reikia valstybinių gebėjimų, o Berlyno viršūnių susitikimo dalyviai pripažįsta, kad per 40 neoliberalaus aplaidumo ir grobuoniškumo metų šie gebėjimai buvo „išsemti“. Liūdna tikrovė yra ta, kad šiandieniniai pramonės politikos šalininkai dažnai yra tie patys žmonės, kurie pirmieji šią idėją iškėlė daugiau nei prieš 40 metų, bandydami išgelbėti demokratus nuo R. Reagano ekonomikos. Tada tai bent jau atrodė įtikinama.

 

Tačiau dabar, kaip ir anksčiau, atrodo, kad jie nenori stoti į kovą su bankais, karo pramonės rangovais ar technologijų magnatais, dabar valdančiais Vakarus. 

 

O didžiulės naujos politinės jėgos užpildo neoliberalios politikos Amerikoje ir Europoje paliktą vakuumą. Turint omenyje padarytą žalą, gali nebelikti jokių būdų numalšinti pykčiui, skatinančiam tuos „pavojingus populistus“ veržtis į valdžią. Deja, mėginimas atgaivinti pasenusias idėjas vargiai padės.

 

Komentaro autorius – Jamesas K. Galbraithas, ekonomistas, greitai pasirodysiančios knygos „Entropy Economics: The Living Basis of Value and Production“ bendraautoris."