Kęstutis Girnius. Red lines in nuclear age - empty scares?

 

"Zelensky is more and more persistently asking Western allies to supply more weapons and not limit their use. According to Zelensky, Putin's threats and hints about red lines are a bluff.

 

Some two weeks ago, he claimed that "the whole naive, illusory concept of the so-called red lines vis-a-vis Russia, which dominated the assessment of the war by some partners, has collapsed these days."

 

There is an increasing reliance on the rhetoric of red lines. US President Obama has threatened to retaliate if Syria ever uses chemical weapons against rebels in its civil war. Earlier, during his speech at the United Nations, Israel's Netanyahu literally drew a red line on a diagram, indicating that Iran would not be allowed to exceed a certain stage of uranium enrichment, and implicitly threatened military action if that line was crossed.

 

Obama has been and continues to be criticized for his perceived indecisiveness when, despite his own line, he decided not to launch airstrikes against Syrian armed forces after they used chemical weapons. This criticism is redundant. Under pressure from Obama and Russia, Syria agreed to destroy all of its weapons of mass destruction, and while Damascus isn't fully committed to this agreement, their destruction has done far more good than would have been achieved if US aircraft had spent days or even weeks destroying targets in Syria. Trump bombed Syria in 2018, but it didn't change the course of the war.

 

As the British military historian Lawrence Freedman points out, the red line means a commitment to a certain course of action, no matter what the risks, no matter what the difficulties. A red line is successful when it is linked to vital interests, it is clearly drawn, the consequences of disregarding it are unambiguously stated or implied, and both sides know where the line is and what crossing it would mean. But theory is one thing, reality is another.

 

If an enemy unit crosses a strictly defined line, say a state border, but quickly retreats, then you will not declare war, and most likely, you will not shell its territory with artillery. The Kremlin would probably have felt pressure to take more radical measures if both the Leopard and the F-16 had been handed over to Ukraine in the early days of the war. In small steps and over a longer period of time, the West gave Kiev more and more powerful weapons - the Stinger anti-aircraft weapon, the HIMARS artillery system, Leopard tanks, and finally F-16 fighter jets. I don't know if the USA deliberately implemented this "salami" tactic, but Russia did not react strongly to the loss of each slice, so in the long run they lost the whole salami.

 

This is not enough for Zelensky, he is seeking permission to use Western weaponry to attack targets deep in Russia. The aspirations of the US and Ukraine are not the same. Washington prefers to avoid a war with Russia, for Zelensky, that war would not be the greatest evil if it would enable the recovery of a significant part of the lost territory.

 

The President of Ukraine is convinced that Russia will not use a nuclear weapon, the United States has doubts about this and bears greater responsibility for the fate of the world.

 

Following the Cuban Missile Crisis, former US President John F. Kennedy described the lesson learned this way: “The nuclear powers, in defense of their vital interests, must first avoid confrontations that would force the adversary to choose either a humiliating withdrawal or nuclear war. To choose such behavior in the nuclear age would be nothing more than proof of our political bankruptcy or the collective death wish of the world."

 

In his book Thinking about Nuclear Weapons, Michael Quinlan, the British government's leading civilian thinker on defense policy, particularly on nuclear weapons, wrote that a nuclear state is a state that no one can afford to make desperate, and that we can never be sure that it will come to terms with a non-nuclear defeat, even though it may be required by treaties, obligations or international law. And it is not clear how to understand the opponent's actions, how to react to them.

 

I used to think that if Russia decided to use a tactical nuclear weapon, maybe they would detonate it over the Black Sea to avoid mass casualties. But in his book, published nearly two decades ago, Quinlan writes that during the Cold War, NATO's nuclear planning group considered detonating a bomb, say over the Baltic Sea, to deter the Soviets from possible action, even though the Soviets themselves had not yet used a nuclear weapon. Although the author does not go into details, such a step might be taken if the Warsaw Pact parties mobilize and concentrate their forces on the borders of NATO countries.

 

The proposal was rejected out of concern that such a move might give the impression of lacking the firm resolve the move was intended to demonstrate. So it would not strengthen, but weaken the deterrent effect. It is assumed that all decision-makers think alike and have a similar psychological approach to risk-taking and the loss of honor to force in case of landing. Disagreements among NATO countries over targets deep in Russia show that the assumption is questionable.

 

The current director of the CIA and a great Russia expert, William Burns, follows the middle ground. Given Russia's potential military failures, no one can lightly underestimate the threat posed by the potential use of tactical nuclear weapons, so "it would be foolish to completely dismiss the risk of escalation...but it would be equally foolish to be unnecessarily alarmed."

 

Red lines work only under very specific conditions, and if they are published without moderation, they lose credibility (who takes Medvedev's threats seriously?) and reduce the effectiveness of those that might be credible. Attempts to establish clear boundaries of what is acceptable and unacceptable, such as the aforementioned hypothetical border breach, often fail because of the chaos and uncertainty inherent in war, and because, as in the case of Obama's Syria, enforcing them does not guarantee an improvement.

 

Russia's threats are not aimed at Ukraine, but at the United States and its allies, telling them not to get directly involved in the conflict on the side of Ukraine. Washington has made it clear to Russia that it can hardly imagine any circumstances in which the use of Russian nuclear weapons would trigger a nuclear response, but stresses that the cost to Moscow would be very high. Freedman believes that the assumption that Putin is unpredictable and erratic, and fears of a possible escalation in the use of weapons, have misled key US decision-makers.

 

US leaders began their deliberations with the worst-case scenario - the use of a nuclear weapon - and tried to imagine the course of events that would lead to that. It would have been better to start with the situation that V. Putin faced and his possible reactions, of which the use of nuclear weapons was only one and perhaps the least convincing. It is said that the West is acting too timidly.

 

For now, Putin is acting, in Mao Zedong's words, like a "paper tiger." But we should not forget Burns' careful assessment of the situation, nor Kennedy's remarks about the lessons of the Cuban crisis, nor the warning against creating conditions in which a nuclear power would consider its position desperate."

 

Kęstutis Girnius. Raudonos linijos branduoliniame amžiuje – tušti gąsdinimai?

"Zelenskis vis atkakliau prašo Vakarų sąjungininkus tiekti daugiau ginklų ir neriboti jų naudojimą. Putino grasinimai, užuominos apie raudonąsias linijas esą blefas.

Prieš kokias dvi savaites, jis tvirtino, kad „visa naivi, iliuzinė vadinamųjų raudonųjų linijų Rusijos atžvilgiu koncepcija, kuri dominavo kai kurių partnerių karo vertinime, šiomis dienomis sugriuvo“.

Vis labiau pasikliaujama raudonųjų linijų retorika. JAV prezidentas B. Obama pagrasino imtis atsakomųjų priemonių, jei Sirija kada nors panaudotų cheminius ginklus prieš sukilėlius savo pilietiniame kare. Anksčiau Izraelio B. Netanyahu per savo kalbą Jungtinėse Tautose tiesiogine prasme nubrėžė raudoną liniją diagramoje, nurodydamas, kad Iranui nebus leista peržengti tam tikro urano sodrinimo etapo, ir netiesiogiai pagrasino kariniais veiksmais, jei ši linija bus peržengta.

Obama buvo ir tebėra kritikuojamas už tariamą neryžtingumą, kai nepaisydamas paties nubrėžtos linijos, nutarė iš oro nesmogti Sirijos ginkluotoms pajėgoms, joms pavartojus cheminius ginklus. Ši kritika perteklinė. Obamos ir Rusijos spaudžiama, Sirija sutiko sunaikinti visus masinio naikinimo ginklus, ir nors Damaskas pilnai neįgyvenimo įsipareigojimo, jų sunaikinimas sukėlė daug daugiau gėrio negu būtų buvę pasiekta, jei JAV aviacija kelias dienas ar net kelias savaites būtų naikinusi taikinius Sirijoje. Trumpas bombardavo Siriją 2018 m., bet tai nepaveikė karo eigą.

Kaip pažymi britų karo istorikas Lawrence Freedman, raudonoji linija reiškia įsipareigojimą laikytis tam tikros veiksmų krypties, kad ir kokia būtų rizika, kokie sunkumai bekiltų. Raudonoji linija sėkminga, kai ji siejama su gyvybiškai svarbiais interesais, ji aiškiai nubrėžta, jos nepaisymo pasekmės nedviprasmiškai nurodytos arba numanomos, ir abi pusės žino, kur yra linija ir ką reikštų jos peržengimas. Bet teorija viena, tikrovė kita.

Jei priešo būrys peržengia griežtai nubrėžtą liniją, tarkime valstybės sieną, bet greitai pasitraukia, tai neskelbsi karo, veikiausiai ir artilerija neapšaudysi jo teritorijos. Kremlius veikiausiai būtų jautęs spaudimą imtis radikalesnių priemonių, jei pirmomis karo dienomis ir Leopard, ir F-16 būtų buvę perduoti Ukrainai. Vakarai mažais žingsniais ir per ilgesnę laiko trukmę Kijevui dovanojo vis galingesnę ginkluotę – priešlėktuvinį ginklą Stinger, artilerijos sistemą HIMARS, tankus Leopard, pagaliau ir naikintuvus F-16. Nežinau, ar JAV sąmoningai įgyvendino šitokią „saliami“ taktiką, bet Rusija griežtai nereagavo į kiekvienos riekelės praradimą, tad ilgainiui prarado visą saliamį.

Šito Zelenskiui negana, jis siekia leidimo naudoti Vakarų ginkluotę pulti taikiniams Rusijos gilumoje. JAV ir Ukrainos siekiai nėra vienodi. Vašingtonas skiria pirmenybę išvengti karo su Rusija, Zelenskiui tas karas nebūtų didžiausia blogybė, jei sudarytų sąlygas atkovoti nemažą dalį prarastos teritorijos. 

Ukrainos prezidentas įsitikinęs, kad Rusija nevartos branduolinio ginklo, JAV dėl to turi abejonių ir neša didesnę atsakomybę už pasaulio likimą.

Po Kubos raketų krizės buvęs JAV prezidentas Džonas Kenedis šitaip apibūdino išmoktą pamoką: „branduolinės valstybės, gindamos savo gyvybiškai svarbius interesus, visų pirma turi vengti tokių susidūrimų, kurie priverstų priešininką rinktis arba žeminantį atsitraukimą, arba branduolinį karą. Tokio elgesio pasirinkimas branduoliniame amžiuje būtų tik mūsų politikos bankroto įrodymas arba kolektyvinis pasaulio mirties troškimas.“

Savo knygoje Thinking about Nuclear Weapons pagrindinis Didžiosios Britanijos vyriausybės civilinis mąstytojas gynybos politikos, ypač branduolinių ginklų klausimais Michael Quinlan rašė, kad branduolinė valstybė – tai valstybė, kurios niekas negali sau leisti paversti beviltiška, ir kad niekada negalime būti tikri, kad ji susitaikys su nebranduoliniu pralaimėjimu, nors to reikalautų sutartys, įsipareigojimai ar tarptautinė teisė. Ir neaišku, kaip suprasti oponento veiksmus, kaip į juos reaguoti.

Aš galvodavau, kad jei Rusija nutartų pavartoti taktinį branduolinį ginklą, gal jį susprogdintų virš Juodosios jūros, kad nebūtų masinių aukų. Bet prieš beveik du dešimtmečius išleistoje savo knygą, Quinlan rašo, kad per šaltąjį karą NATO branduolinio planavimo grupė svarstė galimybę demonstratyviai susprogdinti bombą, tarkime virš Baltijos jūros, siekiant atbaidyti sovietus nuo galimų veiksmų, net jei sovietai patys dar nebuvo naudoję branduolinį ginklą. Nors autorius neįsileidžia į detales, toks žingsnis gal būtų žengiamas, jei Varšuvos sutarties šalys mobilizuotųsi ir sutelktų savo pajėgas NATO šalių pasienyje.

Siūlymas buvo atmestas, nuogąstaujant, kad toks žingsnis galėtų sukelti įspūdį, kad trūksta to tvirto apsisprendimo, kurį siekiama pademonstruoti šiuo veiksmu. Tad nestiprintų, bet silpnintų atgrasomąjį poveikį. Prileidžiama, kad visi sprendimus priimantys asmenys mąsto panašiai ir turi panašų psichologinį požiūrį į rizikos prisiėmimą ir garbės netekimą priverstinio nusileidimo atveju. NATO šalių nesutarimai dėl taikinių Rusijos gilumoje rodo, kad prielaida yra abejotina.

Dabartinis CŽV direktorius ir didelis Rusijos žinovas William Burns laikosi aukso vidurio. Atsižvelgiant į galimas Rusijos karines nesėkmes, niekas negali lengvabūdiškai nuvertinti grėsmės, kurią kelia galimas taktinių branduolinių ginklų panaudojimas, tad „būtų kvaila visiškai atmesti eskalavimo riziką...bet lygiai taip pat kvaila būtų be reikalo įsibauginti“.

Raudonosios linijos veikia tik labai konkrečiomis sąlygomis, o skelbiamos be saiko jos praranda patikimumą (kas rimtai reaguoja į D. Medvedevo grasinimus?) ir sumažina veiksmingumą tų, kurios gali būti patikimos. Bandymai nustatyti aiškias ribas to, kas yra priimtina ir nepriimtina, pvz., dėl minėto hipotetinio sienos pažeidimo, dažnai žlunga dėl karui būdingo chaoso ir neapibrėžtumo, taip pat dėl to, kad, kaip Obamos Sirijos atvejis, nutarimas jų laikytis negarantuoja padėties pagerinimo.

Rusijos grasinimai skirti ne Ukrainai, bet JAV ir jos sąjungininkėms, nurodant joms tiesiogiai neįsitraukti į karą Ukrainos pusėje. Vašingtonas yra davęs Rusijai suprasti, kad beveik negali įsivaizduoti jokių aplinkybių, kuriomis Rusijos branduolinio ginklo panaudojimas sukeltų branduolinį atsaką, bet pabrėžia, kad kaina Maskvai būtų labai didelė. Freedmanas mano, kad prielaida, jog Putinas neprognozuojamas ir nutrūktgalviškas, bei nuogąstavimai dėl galimo ginklų naudojimo eskalavimo suklaidino svarbiausius JAV sprendimus priimančius žmones.

JAV vadovai savo svarstymus pradėjo nuo baisiausio scenarijaus – branduolinio ginklo panaudojimo – ir stengėsi įsivaizduoti įvykių eigą, kuri prie to privestų. Geriau būtų buvę pradėti nuo situacijos, su kuria susidūrė V. Putinas, ir jo galimų reakcijų, iš kurių branduolinio ginklo panaudojimas buvo tik viena ir bene mažiausiai įtikinama. Esą Vakarai elgiasi perdėm baikščiai.

Kol kas Putinas elgiasi, Mao Dzedongo žodžiais, kaip „popierinis tigras“. Bet neverta užmiršti nei Burnso atsargaus padėties vertinimo, nei Kenedžio pastabų apie Kubos krizės pamokas, nei įspėjimą, kad nevalia sukurti sąlygų, kuriomis branduolinė valstybė savo padėtį laikytų desperatiška."

Meta introduced an AI model for turning photos and texts into videos with audio

"Meta Platforms, the owner of Facebook and Instagram, has introduced Movie Gen, a generative artificial intelligence (AI) model for creating voice-over realistic videos based on textual instructions and photos.

 

Movie Gen can be used for a variety of tasks, including creating and editing video clips and audio tracks up to 16 seconds long, and converting images to video, Meta reported.

 

The US tech giant plans to offer Movie Gen to Hollywood studios and artists, and hopes to integrate it into its social platforms as early as next year.

 

No release plans for Movie Gen have been revealed.

 

Movie Gen is trained on "a combination of licensed and publicly available datasets," noted Meta, which has used public content from Facebook and Instagram for its AI products.

 

OpenAI, maker of AI chatbot ChatGPT, unveiled a similar system called Sora in February this year, and AI startup Runway in September got permission from movie studio Lionsgate to use its films to build its own model.

 

On the other hand, the emergence of such generative AI models has raised serious concerns about "deepfakes"."