Nei konservai, nei socdemai iki šiol neišvedė Lietuvą iš baudžiavos. Mūsų elitas priprato vogti [1], todėl dirbti nebegali

 

 "Akio Morita, „Sony“ įkūrėjas, po II pasaulinio karo turėjo aiškią misiją – išgarsinti Japoniją kaip kokybiškos produkcijos šalį. Ne „Sony“, bet Japoniją.Atrodo keista, bet tuo metu Japonija buvo pigios produkcijos šalis, o ši misija ne tik motyvavo jo darbuotojus – ji pakeitė visos šalies įvaizdį.

Lietuva vis dar per dažnai konkuruoja mažesne kaina, o ne aukštesne kokybe. Ar turime drąsos, talento, kapitalo bei... geros vadybos, kad pakartotume kitų šalių sėkmę konkuruojant aukšta kokybe?

Būtent vadybą noriu akcentuoti, nes Lietuvoje matau per daug baudžiavinio mąstymo ir per daug carinės-baudžiavinės vadybos.

 Vadybos evoliucija: nuo baudžiavos iki prasmės ir naudos 

Baudžiava – lazdos principas

Primityviausia vadybos forma – baudimas. Nuo to ir baudžiava.

Top of Form

Bottom of Form

Top of Form

Bottom of Form

Ši neefektyvi vadybos forma žinoma tūkstantmečiais. Nors teoriškai panaikinta, bet praktiškai vis dar taikoma.

Ponas vadovas baudžia, o žmonės tada elgiasi kaip baudžiauninkai, t.y. stengiasi ne pasiekti rezultatą, o išvengti lazdos:

• Vengia rodiklių;
• Permeta atsakomybę kitiems;
• Daro tik tiek, kiek liepia ir ne daugiau.

Čia negali tikėtis investicijų, inovacijų ar pažangos. Baudžiamas žmogus susigūžia ir užsidaro. Nesiūlo ir negalvoja, kaip padaryti geriau.

Tuo tarpu Lietuvoje tik 18% darbuotojų atsako, kad jų komandos turi normalų požiūrį į klaidas, t.y. Lietuvoje vis dar baudžiame už klaidas. Ieškome kaltų ir kaip juos nubausti, o ne kaip išmokti ir padaryti geriau.

Skaičiai dar prastesni viešajame sektoriuje bei tarp vyresnių darbuotojų.

Tai susiję su tuo, kad buvome paskutiniai Europoje panaikinę baudžiavą, o sovietmetis ją grąžino – atėmė privačią nuosavybę, suvarė į kolūkius ir baudė norinčius prekiauti ar užsidirbti daugiau.

Nors 30 metų esame nepriklausomi, bet vis dar turime per daug pono ir baudžiauninko santykių.

Kur tik ponas galvoja, o baudžiauninkas tik vykdo, kas liepta.

Blogiausia, kai žmonės atpranta galvoti: „Viršininkas verčia mane galvoti – už ką jis pinigus gauna?!“ – reali pasipiktinusio darbuotojo citata.

Mums reikia daugiau laisvų, savarankiškų ir už save bei savo aplinką atsakingų žmonių, kurių nereikia versti galvoti, kurie patys galvoja.

Tam darbe reikia mažiau baudžiavos ir daugiau naudos.

Kapitalizmas – naudos principas

F. W. Tayloras, amerikiečių inžinierius išgarsėjęs savo vadybos metodais, padidinusiais pramonės efektyvumą, dar 1911 m. JAV suformulavo, kad reikia matuoti ir pinigais skatinti tuos, kurie padaro daugiau ir/ar geriau.

Prabėgus daugiau kaip 100 metų tik apie 30% viešojo sektoriaus darbuotojų sutinka, kad gaus daugiau, jei darbą padarys gerai. Dauguma nemato finansinės naudos stengtis labiau.

Tikrai ne visi mato tiesioginę sąsają tarp rezultato bei naudos ir versle. Kiek pas mus įprasta dalintis įmonės pelnu?

O kai nėra paskatos daryti daugiau, yra paskata daryti mažiau.

Todėl tiek versle, tiek viešajame sektoriuje reikia mažiau bausti, bet daugiau tikslų ir rodiklių. Matuoti ir motyvuoti tuos, kurie padaro daugiau, o ne bausti tuos, kas suklysta.

Juk neklysta tik tie, kurie nedaro – NBA žvaigždė Kobe Bryantas yra daugiausiai prametęs pro šalį krepšininkas!

Kaip manote, ar būtume girdėję apie jį, jei treneriai jį būtų baudę už pramestus metimus, o ne skatinę už įmestus?

Naudos sistema patikrinta ir veikia puikiai, nors ir turi porą trūkumų:

• Darbuotojai nebedaro to, kas svarbu, kai nematuojama ir nepremijuojama;
• Skatina siekti trumpalaikių tikslių (ketvirtinis/metinis), o ne ilgalaikės sėkmės.

Minėtų problemų padeda išvengti, jei organizacija, be tikslų ir rodiklių, turi dar ir didesnę už save misiją. 

Misija – prasmės principas

Šiandien konkurencingiausias verslas vis dažniau kalba apie misiją, kuri yra didesnė už įmonės pelną:

• „Tesla“ ne šiaip automobilius gamina – jų misija kovoti su klimato kaita;
• „SpaceX“ ne šiaip palydovus kelia į kosmosą – jų misija nuskraidinti žmones į Marsą.

Ir tai nestebina, nes psichologų tyrimai atskleidžia, kad darbuotojų laimė ir produktyvumas tiesiogiai susiję su trimis esminiais elementais:

• Prasme darbe;
• Galimybe tobulėti;
• Savarankiškumu.

Įmonės, kurios sukuria šias sąlygas, pasiekia išskirtinių rezultatų. Jos ne tik pritraukia geriausius specialistus, bet ir padeda jiems atsiskleisti, nes tokie darbuotojai:

• Aktyviai ieško būdų padėti kolegoms ir klientams
• Nuolat tobulina savo įgūdžius
• Savarankiškai sprendžia problemas
• Kuria inovacijas

Už įmonės pelną didesnė misija įkvepia ne tik darbuotojus, bet ir investuotojus bei reguliuotojus prisidėti prie jos veiklos sėkmės. 

Tokios organizacijos įkvepia ir pasiekia neįmanomų dalykų.

Laikas ir Lietuvai pereiti nuo konkurencijos mažesne kaina, prie konkurencijos aukštesne kokybe.

Pereiti nuo bausmės, prie naudos ir prasmės."

 

1. Jei Lietuvoje kainos panašios į Vakarų, o algos dukart mažesnės, tai reiškia, kad Lietuvos “verslininkai” pavagia pusę mūsų algos kas mėnesį:

„Žmonės visą laiką klausia, kaip čia gali gyventi lietuviai. Sakome, kad lietuviai taupo ir skursta“, – tikino vokietis, gyvenantis Lietuvoje, Jakob Wöllenstein. Šiemet vidutinė mėnesio alga Vokietijoje svyruoja nuo 2500 iki 2800 eurų „į rankas“. Tuo pat metu Lietuvoje vidutinis darbo užmokestis, atskaičius mokesčius, maždaug perpus mažesnis – apie 1300 eurų. „Keista yra, kad taip skiriasi algų lygis, kiek žmonės uždirba Vokietijoje ir uždirba Lietuvoje, bet vis tiek kainos labai panašios. Jeigu eini į parduotuvę, dažnai būna, kad tam tikri dalykai, prekės netgi brangesnės Lietuvoje, nei Vokietijoje“, – šnekėjo J. Wöllenstein."

Jei vyriausybės kova su nelegalia imigracija yra toli pažengusi į priekį, tai veda į turtingų, žmones kontrabanda gabenančių, nusikalstamų organizacijų formavimąsi, kurios yra pavojingesnės vyriausybėms, nei patys nelegalūs migrantai. Vokietijos, Lietuvos ir kitų šalių vyriausybės turėtų pasiruošti tokiai, jų neseniai pradėtų, veiksmų baigčiai

  „Kareiviai ir karaliai

 Jasonas De Leonas

 Vikingas, 400 puslapių, 32 doleriai

 

 Vyras, vardu Kingstonas, yra Hondūro „gidas“ Meksikoje – ispanų kalba – guia. Tai, žinoma, mandagiai jį apibūdinti. Daugelis iš mūsų būtų linkę jį laikyti žmonių kontrabandininku. Jo pasirinkta profesija – padėti dokumentų neturintiems Hondūro migrantams keliauti per Meksiką iki JAV sienos. Bet kokiu mastu jis yra blogas žmogus. Jis beveik mirtinai sumušė rusą Meksikos bare ir buvo deportuotas iš JAV už tai, kad Bronkse, Niujorke, kažką plakė pistoletu. Jis priklauso kraujo gaujai, kuri įsiskverbė į jo etninę grupę Garifuna – afro-hondūriečius, kilusius iš pabėgusių vergų.

 

 Šešėlinę Kingstono istoriją – ir apie pusšimtį kitų tokių gujų – mums pasakoja Jasonas De Leonas knygoje „Kareiviai ir karaliai“ – knygoje, pagimdytoje daug metų trukusių lauko darbų. 2009 m. P. De Leonas, meksikiečių ir filipiniečių kilmės amerikietis antropologijos profesorius UCLA, įkūrė Nedokumentuotos migracijos projektą – organizaciją, kuri siekia „įkvėpti teigiamų socialinių pokyčių migracijos klausimais visame pasaulyje“. Jis yra knygos „Atvirų kapų žemė“ (2015), kurioje jis apkaltino JAV vyriausybę „natūralaus reljefo pavertimu ginklu“, nukreipiant tarpvalstybinę migraciją per Arizonos Sonorano dykumą, autorius. Daugelis miršta nuo karščio ir dehidratacijos, ty apgalvota strategija, kuria siekiama atgrasyti migrantus nuo atvykimo į JAV.

 

 P. De Leono pašnekovai knygoje „Kareiviai ir karaliai“ daugiausia dirba Čiapase – Meksikos valstijoje, esančioje prie sienos su Gvatemala – skurdžioje šalyje, kuri yra tarp vidutines pajamas gaunančios Meksikos ir toliau pietuose esančio skurdaus Hondūro. Hondūro migrantai, rašo p. De Leonas, rizikuoja užpuolimu, apiplėšimu, išžaginimu ir žmogžudyste, kad galėtų pereiti į savo odisėją į JAV. Jie visiškai priklausomi nuo gidų ir jų viršininkų, kurių daugelis yra šaltakraujai banditai, malonės.

 

 Iš pono De Leono sužinojome, kad paprasčiausias kontrabandininkų „paketas“ iš Hondūro į Hiustoną vienam migrantui gali kainuoti iki 15 000 dolerių. Tai daugiau apima vaikščiojimą nei važiavimą; miegojimas prie geležinkelio bėgių arba džiunglių proskynose; žiaurus maistas (dažnai skrudintos iguanos dieta); ir niūrūs „saugūs namai“. Tik dalis perduotų pinigų – vos 200 dolerių – atitenka tokiems gidams, kaip Chino, Santos, Flaco, Papo ir Kingston, kuriuos visus ponas De Leonas pažinojo, kai jis buvo įtrauktas į šį miglotą pasaulį. Likusi dalis atitenka karteliams ir gaujoms, kurios kontroliuoja žmonių kontrabandos kelius.

 

 Kyšiai taip pat turi būti mokami policijai Hondūre, Gvatemaloje ir ypač Meksikoje – šalyse, kurios vykdo JAV finansuojamą politiką, skirtą sugrąžinti žmones gerokai anksčiau, nei jie pasiekia pačią Meksikos šiaurę. 

 

P. De Leonas yra kairiųjų pažiūrų žmogus: jis vartoja tokias frazes kaip „trėmimo-pramoniniai kompleksai“ ir kaltina „Pasaulinę šiaurę“, kankinant ašarinėmis dujomis ir guminėmis kulkomis „motinas, laikančias jų kūdikius“. 

 

Tačiau jo knygoje jis niekada nemini Donaldo Trumpo, o kaltina pažangiąją Obamos administraciją už tai, kad ji ėmėsi antimigrantų priemonių, trukdančių žmonėms pereiti prie JAV sienos. Šios priemonės, anot jo, įgalina žmonių kontrabandininkus, vienintelius, kurie turi gudrybių, išteklių ir kontaktų, kad išvengtų kontrolės punktų. Beveik neįmanoma kirsti Meksikos be su gauja susijusio vadovo.

 

 Nors lengva užjausti migrantus, kurie bėga nuo slegiančio skurdo ir gaujų smurto Hondūre, sunkiau užjausti žmonių kontrabandininkus, su kuriais p. De Leonas draugauja ir su kuriais jis nori, kad užmegztume empatijos ryšį. Jis prašo mūsų pripažinti, kad šie vyrai yra beviltiški, ir atleisti jiems jų nusižengimus; gidai juk kuo puikiausiai gyvena pragariškoje aplinkoje, kur nėra šventųjų, tik išgyvenusieji. „Žmonės visada kriminalizuoja tai, ką darome, – sako vienas guia, – bet mes tik dirbame savo šeimoms." Ir jei gidai išnaudoja migrantus, kuriuos gano per Meksiką – pavyzdžiui, priversdami juos mokėti daugiau už maistą ar pastogę, nei buvo numatyta pirminiame susitarime – jie bent jau sudaro sąlygas kai kuriems žmonėms pabėgti.

 

 Tačiau aiškiai išreikštas pono De Leono kreipimasis į „dalyvų stebėjimą“ ir jo „kultūrinio reliatyvizmo“ pozicija – strategijos, pagal kurias tyrėjas „prisikabina“ prie savo tiriamųjų ir sustabdo norminį vertinimą, kad užtikrintų nepažeistą pasitikėjimą ir gausią medžiagą, rizikuojant tapti per daug artimu jo subjektams. Jis sentimentalizuoja vadovus ir prisipažįsta, kad verkia, kai mato juos nelaimėje. Jis lanko jų šeimas Hondūre. Jis duoda jiems pinigų ne tik alui, maistui ir marihuanai, bet ir už laiko kreditą mobiliuosiuose telefonuose, kurie yra gyvybiškai svarbūs žmonių kontrabandininkų prekybos įrankiai.

 

 P. De Leono pasakojimas remiasi išskirtinai tuo, ką jam sako jo subjektai: vyrai, kurie yra suinteresuoti projektuoti į save tam tikrą nederamą kilnumą – kaip kitaip galite apsisaugoti nuo savigraužos, jei ne įtikinėdami save, kad tai, ką darote, kad ir kokia šlykštu būtų, yra geriausiai įvertinta platesniu utilitariniu skaičiavimu? Aiškiai kalbant, ponas De Leonas nėra pakankamai skeptiškai nusiteikęs dėl hombrų, kurie tampa jo artimaisiais draugais.

 

 Jo knygoje yra vertingos medžiagos. Iš pirmų lūpų sužinome, kaip migrantai yra pažeidžiami išnaudojimo ir kaip arti socialinio žlugimo jų kilmės šalys. Mieste Tapachula, esančiame už 12 mylių nuo Meksikos nuo Gvatemalos, gausūs tūkstančiai Haičio gyventojų, kurie stengiasi sau leisti keliauti į šiaurę. „Jokios nepagarbos mano meksikiečių šeimai ir draugams, – rašo ponas De Leonas, – bet turi būti gana nepakeliama gimtojoje šalyje, jei ieškai prieglobsčio Čiapas, skurdžiausioje Meksikos valstijoje."

 

 Nepaisant visų jo simpatiškų žmonių kontrabandininkų portretų ir jautraus Hondūro gyvenimo aklavietės vaizdavimo, p. De Leono analizę paneigia jo paties ideologija. Jis pripažįsta, kad kontrabanda yra „išnaudojama ir smurtinė“, tačiau tvirtina, kad net ir tokiu atveju tai „nėra problema“. Vietoj to, „problema yra kapitalizmo sukurta neteisybė, skatinanti migraciją“. Todėl ironiška, kad žmonės, kuriuos kapitalizmas taip žiauriai nuskriaudė (jo nuomone), bėga į svajonių šalį el Norte, kurios pagrindas yra tas pats klaidinantis tikėjimas kapitalizmu.

 ---

 P. Varadarajanas, žurnalo bendradarbis, yra Amerikos įmonių instituto ir NYU teisės mokyklos klasikinio liberalų instituto bendradarbis." [1]

1. People-Smuggling As a Way of Life. Varadarajan, Tunku.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 04 Nov 2024: A.15.

If governmental fight with illegal immigration is well advanced, it leads to formation of rich people-smuggling criminal organizations, that are more dangerous to governments than illegal migrants themselves. German, Lithuanian and other governments should prepare for such an outcome of their recent actions

 

"Soldiers and Kings

By Jason De Leon

Viking, 400 pages, $32

A man named Kingston is a Honduran "guide" in Mexico -- a guia, in Spanish. That is, of course, the polite way to describe him. Many of us would be inclined to regard him, instead, as a people-smuggler. His chosen profession is to help undocumented Honduran migrants traverse Mexico to the U.S. border. By any yardstick, he is a bad man. He beat a Russian almost to death in a Mexican bar and was deported from the U.S. for pistol-whipping someone in the Bronx, N.Y. And he's a member of the Bloods gang, which has infiltrated his ethnic group, the Garifuna -- Afro-Hondurans descended from runaway slaves.

Kingston's shadowy story -- and that of a half-dozen other such guias -- is told to us by Jason De Leon in "Soldiers and Kings," a book born of years of fieldwork. In 2009, Mr. De Leon, a Mexican-Filipino-American professor of anthropology at UCLA, founded the Undocumented Migration Project, an organization that seeks to "inspire positive social change about migration issues globally." He is the author of "The Land of Open Graves" (2015), in which he accused the U.S. government of the "weaponization of natural terrain" by funneling cross-border migration through the Sonoran Desert of Arizona. Many die from heat and dehydration, a deliberate strategy, he argued, to dissuade migrants from coming to the U.S.

Mr. De Leon's interlocutors in "Soldiers and Kings" operate mainly in Chiapas, a Mexican state on the border with Guatemala, itself an impoverished country that lies in between middle-income Mexico and destitute Honduras farther to the south. Honduran migrants, writes Mr. De Leon, risk assault, robbery, rape and murder to undertake their odyssey to the U.S. They're entirely at the mercy of the guides and their bosses, many of whom are cold-blooded thugs.

We learn from Mr. De Leon that the most basic smuggler's "package" from Honduras to Houston can cost up to $15,000 per migrant. It involves more walking than riding; sleeping beside railroad tracks or in jungle clearings; atrocious food (often a diet of roasted iguana); and fetid "safe houses." Only a fraction of the money handed over -- as little as $200 -- ends up going to guias like Chino, Santos, Flaco, Papo and Kingston, all of whom Mr. De Leon came to know as he embedded in this murky world. The rest goes to the cartels and gangs who control the people-smuggling routes.

Bribes also must be paid to the police in Honduras, Guatemala and, especially, Mexico, countries that pursue U.S.-funded policies designed to turn people back well before they reach the very north of Mexico. Mr. De Leon is a man of the left: He uses phrases like "deportation-industrial complexes" and accuses "the Global North" of firing tear gas and rubber bullets "at mothers holding their babies." Yet he never mentions Donald Trump in his book, instead blaming the progressive Obama administration for putting in place antimigrant measures that impede the passage of people to the U.S. border. These measures, he argues, empower the people-smugglers, the only ones with the guile, resources and contacts to evade the checkpoints along the way. It's nigh impossible to cross Mexico without a gang-affiliated guide.

While it's easy to sympathize with migrants who flee crushing poverty and gang violence in Honduras, it's harder to like the people-smugglers whom Mr. De Leon befriends and with whom he wishes us to form a bond of empathy. He asks us to accept that these men are desperate and to forgive them their trespasses; guides, after all, make a living as best they can in an infernal milieu where there are no saints, only survivors. "People are always criminalizing what we do," says one guia, "but we are just working for our families." And if the guides exploit the migrants they herd through Mexico -- making them pay more for food or shelter, for instance, than the original deal had envisaged -- they're at least making it possible for some people to escape.

But Mr. De Leon's plainly stated recourse to "participant observation" and his stance of "cultural relativism" -- strategies by which a researcher "hangs with" his subjects and suspends normative judgment to ensure unimpaired trust and abundant material -- lead him to become much too close to his subjects. He sentimentalizes the guides and confesses to crying when he sees them in distress. He visits their families in Honduras. He gives them money, not just for beer, food and marijuana but also for time-credit on their cellphones, vital tools of the people-smuggler's trade.

Mr. De Leon's narrative is based exclusively on what he's told by his subjects: men who have a vested interest in projecting onto themselves a certain incongruous nobility -- for how else do you save yourself from self-loathing other than by persuading yourself that what you do, however squalid, is best evaluated by a broader utilitarian calculus? Put plainly, Mr. De Leon isn't skeptical enough of the hombres who become his homies.

There is valuable material in his book. We learn at firsthand how vulnerable migrants are to exploitation and how near to social collapse their countries of origin. A town called Tapachula, 12 miles into Mexico from Guatemala, teems with thousands of Haitians biding their time before they can afford to travel northward. "No disrespect to my Mexican family and friends," writes Mr. De Leon, "but s--- has to be pretty unbearable in one's home country if you're seeking refuge in Chiapas, the poorest state in Mexico."

For all his sympathetic portraiture of people-smugglers, and his sensitive portrayal of dead-end life in Honduras, Mr. De Leon's analysis is undone by his own ideology. He concedes that smuggling is "exploitative and violent" but insists that, even so, it is "not the problem." Instead, the "monstrous injustices created by capitalism that drive migration are the problem." It's ironic, then, that the people so cruelly wronged (in his view) by capitalism are fleeing in the direction of a dreamland in el Norte whose bedrock is that same confounding creed.

---

Mr. Varadarajan, a Journal contributor, is a fellow at the American Enterprise Institute and at NYU Law School's Classical Liberal Institute." [1]

1. People-Smuggling As a Way of Life. Varadarajan, Tunku.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 04 Nov 2024: A.15.