Sekėjai

Ieškoti šiame dienoraštyje

2024 m. gruodžio 13 d., penktadienis

Mercantilism, Which Destroys the Ability to Compete In the Market, Is the Path to Bankruptcy


"Time magazine in 1965 published an article whose title quoted Milton Friedman: "We Are All Keynesians Now." Using fiscal deficits to manage business cycles -- once an unorthodox idea -- had become mainstream, driving market outcomes in the decades that followed.

When society's beliefs about the role of government shift, it affects investors. Philosophical shifts alter how people expect the government to respond to changes in economic conditions and determine to what extent policy drives economies. The rise of Keynesianism, for instance, became critical for understanding the global financial crisis and Covid shock.

For much of the post-World War II era, neoliberalism was the mainstream economic ideology. Countries lowered tariffs, integrated their economies and specialized according to areas of comparative advantage. The U.S. helped create global institutions, like the World Trade Organization, to enforce freer trade.

This system of global cooperation and robust institutions has been crumbling as China in particular, and other countries to varying degrees, has pushed the boundaries. With Donald Trump's election, the postwar economic order is poised to change for good.

It will be replaced by a quasimodern mercantilist system. The term "mercantilism," popularized in the 18th century, was used to describe economic policies of colonial powers that focused on managing the economy to build up state power.

Modern mercantilism today is built on four tenets: First, the state has a large role in orchestrating the economy to increase national wealth and strength. Second, trade balances are an important determinant of national wealth and strength, and trade deficits should be avoided. Third, industrial policy is used to promote self-reliance and defense. Fourth, national corporate champions are protected.

Mercantilist ideology is contagious. The postwar system of free trade relied on America's soft power and the general respect that many nations had for the system. But as countries defected and adopted mercantilist policies, the global system lacked sufficient authority to stop them. Each time another country adopted mercantilist policies, it pushed others to react similarly.

China turned a slow drip into a death spiral. While many countries had pushed the boundaries before China did, its economic size and the effectiveness of its mercantilist policies broke the pre-existing order. Through currency management, public procurement, state subsidies, protectionism and other implicit subsidies, China has developed a range of leading industries, including electric vehicles, solar power, and batteries.

China's emergence as an economically powerful strategic competitor to the U.S. worries many in the free world. It has raised concerns about supply-chain dependencies, the lack of robust manufacturing, and an ailing defense industrial base. The political and social consequences of lost domestic manufacturing jobs are leading policymakers to second-guess whether cheaper consumer goods and a more market-efficient allocation of capital are worth it. Over the past eight years, the Trump and Biden administrations have chipped away at the WTO order -- putting tariffs on Chinese imports, using export controls to limit China's access to advanced semiconductors, and pushing industrial policies like the Inflation Reduction Act and the Chips Act.

With China and the U.S. now in the mercantilist camp, pressure is growing for Europe to follow. The Continent is torn between its commitment to WTO principles and the need to respond to competitive threats.

French President Emmanuel Macron, who's pushing for a more independent Europe, had some sharp remarks following the U.S. election: "The world is made up of herbivores and carnivores. If we decide to remain herbivores, then the carnivores will win and we'll be a market for them."

Modern mercantilism will reshape the global economic order. Government policies will reduce the competitive pressures companies face, as their survival will be a matter of national interest. Tariffs, industrial policy and export controls will define a market for the kinds of companies the government wants to exist. The market's role in determining companies' success will diminish. (Without competition, quality drops, prices rise, and no one in the world buys your junk (K.))

Countries that rely on rising, persistent trade surpluses to achieve growth are the most at risk in a mercantilist world, as the U.S. -- the world's largest trade-deficit economy -- becomes unwilling to absorb these surpluses. And retaliation to mercantilist policies is likely to extend beyond tariffs.

Countries with trade deficits will have the upper hand in trade wars because they will have more imports to tariff than their trading partners. Competing countries will likely respond with a range of measures. Retaliation could be explicit, such as China adding more companies to its Unreliable Entity List, which restricts investments in China and participation in China-related export activity. Or retaliation could be subtle, such as Europe intensifying antitrust efforts or digital service taxes that would affect large U.S. tech companies.

Capitalists have long worried that socialism would end the Reagan-Thatcher economic system. Instead, modern mercantilism is poised to strike the final blow. We are all mercantilists now, and the implications are profound and unavoidable.

---

Mr. Jensen is co-chief investment officer at Bridgewater Associates." [1]

You woke up too late. The collapse of Biden's mercantilism has shown that your mercantilism is an empty dream and a waste of money.

1. We Are All Mercantilists Now. Jensen, Greg.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 13 Dec 2024: A.15. 

 

2024 m. gruodžio 12 d., ketvirtadienis

Lietuvos regionų žemėlapis

"Pateikiami (čia) daugiau nei 50 skirtingų rodiklių duomenys, įskaitant darbo, būsto, švietimo, sveikatos, kultūros ir kitas svarbias sritis kiekvienoje savivaldybėje."

 

 


Naujas tvarus mazochisto porūšis – vilnietis rinkėjas

 

"Vilnius buvo ištiktas šoko, kai paaiškėjo, jog į darbą reikia važiuoti kelias valandas, o atvažiavus į centrą automobiliu dėtis irgi nėra kur. Be to, automobilio stovėjimas kainuoja tiek, kad bilietas į spektaklį atsieina praktiškai pigiau, nei transporto priemonę palaikyti centre tą patį laiką.

Sakote, netikėta? Nė kiek. Patys išsirinkom. Problemos buvo fiksuojamos ir kuriamos jau Remigijaus Šimašiaus valdymo metais, o dabar, valdant jo vicemerui Valdui Benkunskui, raškome šios veiklos vaisius ir ta pati politika tvariai tęsiama. Kai valdžia taip sistemiškai ir planingai rinkimų būdu perduodama iš rankų į rankas, tai sunku tikėtis urbanistikos politikos pokyčių. Toks savotiškas mazochizmas – senoji valdžia keikiama, tačiau pokyčių nenorima.

Pradėkime nuo kosminių parkavimo kainų ir vietų trūkumo miesto centre. Įdomu tai, kad vietų trūksta ne todėl, jog niekšai netvarūs miestiečiai ir miesto svečiai piktybiškai į centrą gena netvarias keturrates transporto priemones. Tiesiog dauguma automobilių priklauso gyvenantiems centre, ir jie juos parkuoja nemokamai arba už simbolinę kainą. Todėl atvažiavusiam sudėtinga rasti net superbrangią vietą.

Netikėta? Ne. Tiesiog taip labai naudinga bei pelninga ir galima pavardėmis išvardinti kam – pagrindiniams sostinės NT vystytojams.

Grįžkime į 2018 m. Tada miesto taryba pritarė miesto parkavimo schemai ir tam, kad Vilniaus centre ir patogiai viešuoju transportu pasiekiamose teritorijose mažėtų parkavimo vietų įrengimo koeficientai. Tai reiškia, kad arčiau miesto centro statytojai gali įrengti mažiau parkavimo vietų daugiabučių gyventojams.

Pagal naująją tvarką, kaip matoma Vilniaus miesto savivaldybės paruoštoje schemoje, geltonojoje zonoje automobilio parkavimo koeficientas 0,75, vadinasi, keturiems butams priklausys trys parkavimo vietos. Miesto centre, kuris pažymėtas mėlyna spalva, koeficientas 0,5, tai reiškia, kad vienam butui teks pusė parkavimo vietos, o Senamiestyje automobilių statymo vietų koeficientas – 0,25.

Mindaugas Statulevičius, Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos vadovas, tada porino, kad, užuot statę nenaudojamas automobilių aikštelių vietas, vystytojai geriau pasirūpins didesniu želdynų kiekiu, žaidimų, laisvalaikio zonomis savo vystomuose projektuose.

Kalbant paprasčiau, vystytojai nebeįrenginėja parkavimo vietų ir tam nešvaisto pinigų; tų, kurias privalo įrengti, kainos išskrido į kosmosą, o būsto pirkėjui savivaldybė nemokamai arba už simbolinę kainą išduoda leidimą statyti automobilį gatvėje. Idealus naujų milijonų tvaraus uždirbimo būdas.

Tik naujoji Vilniaus valdžia praplėtė ambicijas ir planuoja apmokestinti ne tik centrą, bet ir miegamuosius rajonus. Ką daryti žmonėms, kuriems reikia iš tolimųjų sostinės priemiesčių važinėti į centrą ir vežioti vaikus po įvairias viešojo švietimo įstaigas, nes vietoje jų trūksta? Kaip sakė meras Remigijus, „reikia teisingai pasirinkti, kur gyventi“. Kam tas kotedžas keliolika kilometrų už Pilaitės, kai už tą pačią kainą kelių asmenų šeima gali sėkmingai įsikurti 18 kvadratinių metrų ploto trijų kambarių bute Vilniaus Senamiestyje. Iš čia juk viskas pasiekiama paspirtuku.

Tvaru? Tikėtina. Dar, kaip planuojama, bus įrengiamos ramaus eismo zonos – tai gatvės, kuriose taikant įvairius infrastruktūrinius, eismo organizavimo ir kitokius sprendimus užtikrinamas lėtesnis transporto judėjimas, aplinka tampa švaresnė, draugiškesnė žmonėms ir mažiau triukšminga. Tai vieni pagrindinių ir Vilniaus darnaus judumo plane numatytų kriterijų aplinkai humanizuoti – taip dar tolimais 2020 m. buvo rašoma savivaldybės pranešime spaudai. Automobiliai tokiose gatvėse juda 20–30 km/val. greičiu, eismo juostos siaurinamos, įrengiama daugiau želdinių ir erdvių pėstiesiems, gatvės saugumą ir matomumą lemia ir atitinkama parkavimo tvarka, dviračiai juda bendrame sraute kartu su automobiliais ar taikomi kitokie sprendimai.

Tikėtina, bus nerealūs kamščiai, kuriais galėsime konkuruoti su didžiaisiais ES miestais. Kam tai rūpi. Grįžkim prie punkto apie tinkamą gyvenamosios vietos pasirinkimą. Beje, jei tikėtoje valdžios pažadais apie tvarumą ir nusipirkote elektromobilį, kuriam buvo kuriama daugybė lengvatų, šiuos pažadus galima pamiršti. Lengvatos spėriai naikinamos.

Gal burnoju be reikalo? Didžiuosiuose ES miestuose idealiai sutvarkytas viešasis transportas ir ten didesnio reikalo lįsti į centrą su savo keturiais ratais nėra. Iš bet kurio priemiesčio ar artimo užmiesčio gali traukiniais, metro, tramvajais ir autobusais atkakti iki pat biuro ar parduotuvės durų.

Nė velnio. Pas mus viešuoju transportu įmanoma naudotis, tačiau lūžio per keletą ar keliolika metų taip ir nenutiko.

Leisiu sau pacituoti žmogų, kuris internete pasidalino viešojo transporto vartojimo įspūdžiais:

„O aš bandau vis daugiau važiuoti autobusu. Pasakysiu, kad sąlygos tam – tragiškos. Pirmadienį 10 val. ryte nuo Liubarto tilto iki MO muziejaus troleibusas buvo sausakimšas. Prieš tai vienas troleibusas (Nr. 7) uždarė duris priešais nosį. Dar kurį laiką pastovėjo, tačiau durų įlipti neatidarė. Rinkausi važiuoti autobusu, nes šalia MO su parkavimu blogai, tačiau pats važiavimo miesto autobusu procesas yra toks lengvai... žeminantis. Tad parkingo brangimas, neįvedant alternatyvaus transporto, tikrai labai erzinantis.“

Kaip galima vadinti piliečius, kurie kaip patyrę mazochistai renkasi valdžią, kai jos sprendimai suteikia papildomų milijonų keliems didiesiems NT vystytojams ir kelia daugybę nepatogumų eiliniams rinkėjams? Manau, tinkamiausias žodis – mazochistai. Tačiau, neneigsiu, tai labai lietuviška – tiesiog kentėti ir skųstis."