What Is Venture Capital Now Anyway?

 

"Three decades ago, five men formed a venture capital firm on Sand Hill Road in Silicon Valley with a simple pitch: Small is beautiful.

Their firm, Benchmark Capital, planned to stick to venture capital’s traditional playbook. It would write tiny checks to invest in private technology companies and help them succeed with guidance and connections. It would resist the urge to become bigger over time. Benchmark’s founders even quoted Voltaire: “God is not on the side of the big arsenals, but on the side of those who shoot best.”

Fourteen years later, two entrepreneurs set up shop across the street with a very different plan. They established Andreessen Horowitz, a venture capital firm that would do more of everything — raise more money, do more deals, make more noise and flash more attitude. Ben Horowitz, one of the firm’s founders, called his creation the “anti-Benchmark.”

Since then, Andreessen Horowitz has expanded in every direction. It created funds focused on cryptocurrencies, defense and other tech, managing a total of $44 billion. It became a registered investment adviser, meaning it could own public stocks and cryptocurrencies. It hired 80 investment partners and opened five offices. It publishes eight newsletters and seven podcasts, and has more than 800 portfolio companies. It recently added private wealth management services. There are persistent rumors that it will go public.

Benchmark, on the other hand, has hardly budged. It still has five partners who make investments. This year, it raised a new $425 million fund, which is roughly the same size its funds have been since 2004. Its website is a single landing page.

The gap between the two firms — one clinging to venture capital’s traditional model and the other aggressively not — underscores the profound divergence in the industry that funds and fosters American innovation. As venture capital grew and Sand Hill Road took on the same mythological proportions as Wall Street, many top venture firms followed Andreessen Horowitz’s lead by supersizing. That propelled venture capital out of its longtime finance niche, turning it into a $1.2 trillion juggernaut last year, from $232 billion under management in 2009.

“The venture market has permanently changed,” said Theresa Sorrentino Hajer, the head of venture capital research at Cambridge Associates, an investment firm that has backed venture funds since the late 1970s. “It’s no longer a cottage industry by any stretch.”

Those pushing venture capital’s bigger-is-better strategy said their approach was simply the natural outgrowth of the industry’s decades of success. Apple, Microsoft, Meta, Google and Amazon — five of the world’s most valuable public companies — were all started with the help of venture money.

And as Marc Andreessen, an Andreessen Horowitz founder, predicted in a 2011 post, software ate the world. Tech has infiltrated every industry, creating infinite opportunities for start-up disruption. Now, bigger-is-better supporters say, even more money is needed to solve society’s thorniest problems with innovation. Small funds, they scoff, can back only small ideas.

The growth has prompted frustration and fear about the delicate system of money, talent and ideas that makes Silicon Valley tick. Some worry that venture funds have become too big and the firms too bloated, with not enough good start-ups to invest in, which hurts returns. Smaller firms are struggling to compete against the big funds that can invest more, pay higher prices and more easily absorb losses.

“This is causing fundamental waves in the entire ecosystem,” said Kyle Harrison, an investor at the venture firm Contrary. “I don’t think enough people appreciate the negative aspects.”

Some openly wonder whether there is still a place for boutique partnerships like Benchmark in an age of ever-expanding mega-firms like Andreessen Horowitz. It has raised the question: What even is venture capital anymore?

A $6.7 Million Bet on eBay

The venture playbook was created in the late 1950s when Arthur Rock, an investor, persuaded disgruntled employees of the pioneering chip company Shockley Semiconductor to defect and form their own start-up. He took a minority ownership stake in their new company, Fairchild Semiconductor, and incentivized the employees with shares. Within two years, Fairchild minted a return of 600 times its investment.

Mr. Rock’s success induced others to look for the next new thing. Investment firms clustered among the fruit orchards of Santa Clara County, Calif., on Sand Hill Road. Some, such as Kleiner Perkins Caufield & Byers and Sequoia Capital, became known as kingmakers that provided expertise, connections and, of course, money to help risky start-ups become the next Apple, Microsoft, Xerox and Google.

In 1995, Benchmark opened on Sand Hill Road. Its partners, including Bruce Dunlevie and Andy Rachleff, were a group of energetic men in their 30s and early 40s, most of whom had gone to Stanford Business School and had worked at other venture firms.

They named their firm Benchmark after the industry standard for investment returns — not after themselves, as was common — and decided against having an army of analysts, associates and junior partners. Every partner got equal decision-making power and an equal cut of the profits.

Benchmark quickly catapulted into the industry’s top tier by investing in eBay in 1997. Mr. Dunlevie persuaded Pierre Omidyar, eBay’s founder, to take Benchmark’s $6.7 million investment at a valuation of $20 million, even though it was lower than a competing bid. Within two years, that bet was worth more than $4 billion.

EBay was one of several venture-backed start-ups from that era that went on to become major players in the new internet economy, including PayPal, Amazon and Google. But many other bets failed, and the 2000 dot-com crash tarnished venture capital’s reputation. Founders warned of soulless, bloodsucking “sweater vests” who would kick them out of their own companies to save their investments.

In 2009, Mr. Andreessen, a creator of the Mosaic Web browser and the co-founder of the internet browser company Netscape, and Mr. Horowitz, a fellow Netscape executive, started their venture firm. They had been so put off by their own experiences with venture capitalists at their other company, Opsware, that it inspired them to start their own operation, they said.

Their aim: to treat founders better. In a 2015 interview with The New Yorker, Mr. Horowitz singled out Benchmark and said, “Our design was to not do what they did.”

With a Fortune cover story announcing its first $300 million fund, Andreessen Horowitz immediately stood out as a brash and boisterous presence in an industry that typically stayed behind the scenes. Mr. Andreessen and Mr. Horowitz gave hundreds of media interviews discussing their “founder-friendly” approach, which included hiring teams of professionals to help start-ups with public relations, sales and recruiting.

By 2011, they had amassed $2.7 billion and invested in companies such as Airbnb and Stripe. Mr. Horowitz marveled at his firm’s success in a blog post and bragged about how popular it had become with founders.

Its growing muscle was evident in 2012, when top venture firms, including Benchmark and Sequoia Capital, battled to invest in GitHub, a fast-growing website for software developers. Andreessen Horowitz’s entrepreneurial mind-set was striking, said Tom Preston-Werner, a GitHub founder and its chief executive.

Andreessen Horowitz also made the highest bid, offering to invest an eye-popping $100 million in GitHub at a $750 million valuation.

“They gave us everything we wanted,” said Chris Wanstrath, a GitHub founder. The deal solidified Andreessen Horowitz’s place as an aggressive disrupter. It also paid off: Six years later, GitHub sold to Microsoft for $7.5 billion.

Andreessen Horowitz’s swagger bothered the industry. In a 2013 interview with Mr. Andreessen, Sarah Lacy, a tech journalist, observed that other investors had complained about him.

“You have forever eroded the comfortable margins of venture capital,” she said.

“Aw, that is so sad,” Mr. Andreessen joked. “I feel terrible! How will they afford their third vineyard?”

In a separate interview, Mr. Horowitz called investors who did not want to compete “the crybabies of Silicon Valley.”

Those crybabies responded by copying Andreessen Horowitz. Many hired public relations firms and teams to help start-ups with recruiting, marketing, design and other services. They espoused founder-friendly views on social media. They raised bigger funds.

‘You Make Money When We Make Money’

In contrast, Benchmark mostly stuck to its knitting. Over the years, Mr. Dunlevie and Benchmark’s other founding partners groomed a new generation to take over as they retired, including Bill Gurley, a former equities analyst, and Peter Fenton, an investor who joined in 2006. They made a string of winning bets on Uber, Twitter, Yelp, Zillow and others.

Benchmark’s first eight funds, which were raised and invested from 1995 to 2019, generated returns of more than 7.5 times the money invested, after deducting fees and profits taken by the fund, a person with knowledge of the firm said.

Mr. Gurley, a frequent blogger and commentator, often bemoaned the glut of capital sloshing around the industry. He warned that the easy money was causing start-ups to be reckless and spend too much, with no sign of making a profit or going public.

“This threatens returns for all involved,” he wrote in 2016.

His warnings intensified when outsiders, including SoftBank’s $100 billion Vision Fund and Tiger Global’s fast-moving hedge fund, barreled into start-up investing with hoards of cash. But others, led by Andreessen Horowitz, saw an opportunity to further build their empires by raising larger funds. Venture firms typically charge a two percent annual fee on their funds and take 20 percent of the profits on investments. Bigger funds meant bigger fees.

In 2016, Eric Vishria, a tech entrepreneur who had joined Benchmark, beat out eight other investors to back Cerebras, a chip start-up. Benchmark’s small fund had been a factor in the decision, said Andrew Feldman, Cerebras’s chief executive. That way, he knew the investors were not getting rich on fees; they would profit only if Cerebras succeeded.

“You make money when we make money,” Mr. Feldman said.

In 2019, Andreessen Horowitz registered with the Securities and Exchange Commission so that it could invest beyond private start-ups. The firm promoted its “massive ambition” to become the best investor in everything. At least 19 other venture firms have followed, including Sequoia, General Catalyst and Thrive Capital.

Behind the scenes, limited partners — the pension funds, endowments and wealthy families that invest in venture funds — started worrying that the bigger funds would not produce the same payoffs.

Smaller funds have typically earned higher returns, said Ms. Hajer of Cambridge Associates, but they have also had higher rates of losses. Bigger funds tend to have median returns but fewer losses, meaning they are safer bets with less upside. The ballooning billion-dollar funds could change venture capital’s return profile.

“You don’t invest in V.C. to get median returns,” she said.

Beezer Clarkson, an investor at Sapphire Partners, which invests in venture funds below $1 billion, said her firm sought out funds that could earn at least three times their money.

“It’s harder to see that when the funds get large,” she said.

Is Small Really Beautiful?

By 2020, 16 venture firms had raised funds that were over $1 billion, according to PitchBook, which tracks start-ups, up from just three such funds five years earlier.

That same year, Andreessen Horowitz and Benchmark competed once again — this time to invest in Clubhouse, an audio app that took off during the coronavirus pandemic. Benchmark already knew Paul Davison, Clubhouse’s founder, who had worked as an “entrepreneur-in-residence”— a program for founders to develop new ideas — at the firm.

But Andreessen Horowitz won out after offering to invest in Clubhouse at a valuation of $100 million, roughly 20 percent higher than Benchmark’s offer, a person with knowledge of the deal said. Andreessen Horowitz also pitched its wide range of services, even using its Hollywood connections to wrangle celebrities like the comedian Kevin Hart to join the app. (Forbes earlier reported on details of the Clubhouse investment.)

Benchmark’s partners began asking themselves if their “small is beautiful” model still worked, two people with knowledge of the firm said. They debated the issue when Miles Grimshaw, a young investor, joined Benchmark in 2020 from the New York firm Thrive Capital, where he had made large investments in older start-ups.

Expanding would let Benchmark do bigger deals and back more companies. But it would also mean hiring more staff and managing and mentoring them. The partners would have to schmooze limited partners and create a marketing department. They would have to build a more robust website and attend meetings about what it would look like.

That would all distract from finding the best start-ups to invest in and helping them succeed. Most crucially, Benchmark’s partners worried that a bigger fund would produce worse returns, the people with knowledge of the firm said.

Benchmark decided to stay the course.

“We’re always asking that question,” Mr. Vishria said in a 2023 podcast interview. “You always have to be questioning your assumptions and are you doing the right thing.”

The question came up again a year later during a frenzy to invest in Silicon Valley start-ups. Clubhouse was so hot that it turned down an offer to sell to Twitter for $4 billion, two people familiar with the talks said. Andreessen Horowitz gave the company more money at the same price.

Benchmark’s partners had the same conversation and again decided to stay small, two people said.

The strategy cost it a partner. This year, Mr. Grimshaw returned to Thrive Capital. Soon after, Thrive raised its largest fund of $5 billion. Through a representative, Mr. Grimshaw declined to comment.

Divergent Paths on Artificial Intelligence

Andreessen Horowitz’s investment in Clubhouse turned out to be a dud. In 2022, during a tech downturn, Clubhouse’s popularity waned as people returned to in-person socializing. By 2023, the start-up had laid off half its staff and was reworking its app.

As the downturn worsened, venture capitalists struggled to cash in on their investments. In 2022 and 2023, venture firms invested more money than they returned to their investors, reversing a decade-long streak, according to Cambridge Associates data.

The lack of returns made it harder for younger, smaller venture firms to raise funds. Yet the biggest firms were flush. Andreessen Horowitz amassed a $7.2 billion fund this April. Another firm, Iconiq Capital, raised $5.75 billion in May, while General Catalyst gathered $8 billion in October.

Much of the new money is being earmarked for tech’s latest obsession: artificial intelligence. In that arena, the contrast between the two investment models is stark. Andreessen Horowitz has invested in roughly 86 A.I. companies, including OpenAI. Benchmark, whose five partners do one or two deals a year, has backed around 20.

Their differing strategies were on display with 11x.ai, a hot A.I. sales company. In April, Sarah Tavel, a Benchmark partner, beat out eight firms to lead a $24 million funding into the start-up. A blog post she had written about A.I. and sales had aligned with 11x.ai’s plans, said Hasan Sukkar, the start-up’s co-founder and chief executive.

Even before 11x.ai announced the funding from Benchmark, Andreessen Horowitz swooped in with more money. The Andreessen Horowitz team, which had their own blog post titled the “Death of Salesforce,” led a $50 million funding, increasing 11x.ai’s valuation by nearly four times in just a few months, according to Mr. Sukkar.

It’s too soon to know whether the mega-funds will succeed, since venture funds typically take at least a decade to pay off. In the meantime, industry watchers see a future in which Andreessen Horowitz and its peers follow the private equity giants Blackstone Group and KKR by listing their shares on the public markets.

Andreessen Horowitz has told its limited partners that it does not plan to go public, a person with knowledge of the situation said. But it has made no secret of wanting to build a tech investing empire. Mr. Andreessen has long been inspired by John Pierpont Morgan, the founder of the eponymous finance giant, and for years kept an image of the banker hanging in his office in Menlo Park, Calif., said a person with knowledge of the firm.

Staying small is riskier as the profits have to come from the investments, not the fees. But Benchmark has no intention of changing.

“When it works," Mr. Vishria said, “it’s really magical.”" [1]

1. What Is Venture Capital Now Anyway? Griffith, Erin.  New York Times (Online) New York Times Company. Dec 13, 2024.

 

Ekologinis malthuzianizmas grįžta iš numirusių, kad apsaugotų, žmoniją žudantį, pramoninį žemės ūkį

 

„Pramoninis žemės ūkis“ – tai frazė, vartojama apibūdinti „blogį“, frazė, primenanti toksiškas chemines medžiagas, monokultūrinius augalus, uždarai laikomus gyvūnus, mažo šeimos ūkio mirtį ir visokius vaizdus, ​​kurių žmonės nemėgsta sieti su maistu. Pramoniniai ūkiai yra nuolatinis aplinkosaugininkų, dokumentininkų, gyvūnų teisių aktyvistų, dvasinių lyderių, tokių, kaip popiežius Pranciškus ir Indijos mistikas Sadhguru, ir kairiųjų politikų taikinys, tokių politikų, kaip Alexandria Ocasio-Cortez ir Bernie Sanders.

 

 Net manosferos podkastų kūrėjas Joe Roganas ragino juos uždrausti, o Robertas F. Kennedy jaunesnysis, Donaldo Trumpo išrinktas sveikatos sekretoriumi, apkaltino pramoninį žemės ūkį, kad mes sergame ir storėjame. Jungtinės Tautos nurodė, kad per metus pasaulinei aplinkai jis padaro 3 trilijonus dolerių žalos.

 

 Apskritai žemės ūkis turi realių aplinkosaugos trūkumų. Tai pagrindinis vandens taršos ir vandens trūkumo, miškų naikinimo ir biologinės įvairovės nykimo veiksnys. Jis sukuria ketvirtadalį šiltnamio efektą sukeliančių dujų, kurios šildo planetą.

 

 Ir valgo žemę. Jis jau viršijo maždaug du iš penkių akrų žemės planetoje, o ūkininkai siekia, kad iki 2050 m. būtų iškirsta dar keliolika Kalifornijos dydžių miškų. Tai būtų katastrofa gamtai ir klimatui, nes laukinių kraštovaizdžių pavertimas ūkiais ir ganyklomis jau yra žalingiausias žemės ūkio išmetamųjų teršalų šaltinis, blogesnis, nei metanas iš karvių raugėjimo arba azoto oksidas iš trąšų.

 

 Tačiau ypač pramoninis žemės ūkis turi vieną tikrą pranašumą: jis gamina milžiniškus maisto kiekius santykinai nedideliuose žemės plotuose. Ir tai bus svarbiausias žemės ūkio darbas ateinančiais dešimtmečiais. Iki 2050 m. pasauliui reikės dar didesnio maisto kiekio, maždaug 50 procentų daugiau kalorijų, kad būtų galima tinkamai pamaitinti beveik 10 milijardų žmonių. 

 

Nepatogi tiesa yra ta, kad pramoninis žemės ūkis yra geriausia viltis gaminti maistą, kurio mums prireiks, nesunaikinant to, kas liko iš mūsų gamtos lobių, ir neišgarinus jų anglies į atmosferą.

 

 Tiesa, jei valgytume mažiau mėsos ir augintume mažiau biokuro, sumažintume žemės ūkio alkį dėl žemės. Tačiau realybė yra tokia, kad mes nerodome jokių ženklų, kad tai darytume – tikimasi, kad mėsos vartojimas ateinančiais metais tik didės.

 

 Taigi, turėsime pagaminti daugiau maisto viename akre, o ne naudoti daugiau akrų maistui gaminti. Ir tai gerai sekasi pramoniniam žemės ūkiui. Jo trąšų ir laistymo sistemos varo greitai pirmyn gamybą. Jo pesticidai ir herbicidai naikina kenkėjus ir piktžoles, kurios stabdo pasėlių augimą. Jo traktoriai su GPS funkcija padeda ūkininkams pasėti derlingas sėklas tiksliai ten, kur jie nori. Tas pramoninis žemės ūkis, kuris naudojasi šiuolaikinėmis genetikos, mitybos ir veterinarinės priežiūros pažanga, kad sukrautų trilijonus kalorijų milijardams gyvūnų, gamina milžiniškus kiekius palyginti pigių prekių.

 

 Galų gale, tai yra tai, ką pramoninis žemės ūkis daro.

 

 Idealiu atveju „Didžioji Ag“ galėtų pagaminti dar daugiau maisto, turėdama dar mažiau žemės ir mažiau kenkdamas aplinkai. Tačiau šiais laikais politiškai teisinga pozicija Didžiosios Ag atžvilgiu yra ne reformuoti, o pakeisti. Aplinkosaugininkai, tokie, kaip Alas Gore'as ir Jane Goodall, gurmanai, tokie kaip Alice Waters ir Michaelas Pollanas, ir net žemės ūkio įmonės ir maisto konglomeratai, tokie, kaip General Mills ir Danone, kalba apie pramoninių metodų pakeitimą švelnesniu „atkuriamuoju žemės ūkiu“, kuris atgaivina mūsų protėvių pastoracinę išmintį. Bideno administracija skyrė daugiau, nei 20 mlrd. dolerių tam. P. Kennedy paragino, Trumpo vadovaujamą, regeneracinę revoliuciją.

 

 Tačiau tai yra formulė, leidžianti žemės ūkiui suryti dar daugiau žemės. Seni MacDonald stiliaus ūkiai, kuriuose žemė puoselėjama su meile, o gyvūnai turi vardus, o ne skaičius, gali skambėti draugiškai aplinkai. Tačiau jų amatiškai grūdais ir žole šeriama jautiena yra blogesnė gamtai, nei chemikalais permirkyti kukurūzai ir šėrimo aikštelėse nupenėta jautiena, nes kiekvienai jų pagamintai kalorijai reikia daug daugiau žemės. 2021 metais Šri Lankos prezidentas uždraudė žemės ūkio chemikalus, siekdamas priversti savo ūkininkus užsiimti ekologine veikla, pažadėdamas nutraukti pramoninį ūkininkavimą ir „sinchronizuotis su gamta“. Tada ūkių derlingumas krito, šalis nugrimzdo į maisto krizę ir buvo priversta importuoti kalorijas, kurias anksčiau užsiaugindavo pati.

 

 Europa ir Jungtinės Valstijos taip pat flirtuoja su natūralų žemės ūkiu, tačiau, galiausiai, tai tik perkeltų daugiau gamybos, taršos ir miškų naikinimo besivystančiam pasauliui. Didelis pramoninis žemės ūkis taip pat turi daug trūkumų, tačiau dauguma jų yra mažiau susiję su „dideliu“ ar „pramoniniu“ nei su „žemės ūkiu“, kuris visada darė netvarką.

 

 Mes linkę manyti, kad mūsų žemės transformacija yra modernus reiškinys, kurį lėmė pramonės pažanga, pavyzdžiui, pramoninis žemės ūkis, tačiau naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad tai iš tikrųjų prasidėjo, kai  žemės ūkis atsirado maždaug prieš 12 000 metų. 

 

Ankstyviesiems ūkininkams nereikėjo traktorių ar chemikalų, kad pakeistų jų aplinką. Jie sutramdė gamtą ugnimi ir kirviu, paversdami mišką pasėliais ir ganyklomis, kurios išlaikė daug didesnį gyventojų skaičių, negu iki tol. 

 

Iki iškastinio kuro eros aušros jie jau buvo išvalę Pietų Amerikos dydžio plotą.

 

 Mokslininkai panaudojo ledo šerdis ir senovinius žiedadulkių pavyzdžius, kad parodytų, jog ikiindustrinis ūkininkavimas ir miškų naikinimas, dėl kurio atsirado vietos, taip pat pakeitė klimatą, greičiausiai, išskiriant pakankamai anglies, kad būtų išvengta kito ledynmečio. Vietiniai žmonės iškirto tiek daug miškų Amerikos žemyne, kad užsiaugintų javų, kad kai jie dažniausiai išnykdavo po kontakto su europiečiais, jų apleistos dirbamos žemės miškai taip greitai ataugo ir sugėrė tiek anglies, kad sukėlė išmatuojamą visuotinį atšalimą. Jų išnykimas padėjo gamtai atgauti dalį teritorijos, nors ir trumpam.

 

 Žemės ūkis beveik nepasikeitė iki artimiausio septintojo dešimtmečio, kai agronomas Normanas Borlaugas išvedė derlingesnę kviečių veislę. Taip prasidėjo Žalioji revoliucija – nauja sutrikimų era, atnešusi ūkininkams cheminius pesticidus, galingas trąšas, pažangią automatiką, didelio masto drėkinimą ir kitas naujoves, padėjusias patrigubinti pasėlių ir gyvulių derlių per pusę amžiaus.

 

 Žalioji revoliucija leido sukurti didelį pramoninį žemės ūkį, o jo produktyvumas išgelbėjo milijardus žmonių nuo prastos mitybos ir bado. Tai sukėlė aplinkos problemų – dirvožemio eroziją, oro ir vandens taršą pesticidais ir herbicidais, mėšlo kalnus, išsiplovusius iš perpildytų pašarų naudojimo plotų. Tačiau nors sojos pupelės ir galvijai dažnai įsiverždavo į miškus ir šlapžemes, dėl didesnio derlingumo išgelbėjo milijardus papildomų akrų planetos ekosistemų nuo sunaikinimo, nes esamoje dirbamose žemėse pagaminama daugiau maisto. Žalioji revoliucija nesibaigė miškų kirtimu, tačiau be jos išliktų nedaugelis miškų.

 

 Esminis dalykas, kurį slepia mūsų kultūrinė nostalgija nuostabioms senųjų laikų sodyboms, yra ta, kad senamadiškas žemės ūkis, pakeitęs gamtą, padarė daug daugiau netvarkos, nei intensyvus pramoninis žemės ūkis, pakeitęs senamadišką žemės ūkį. Kiekvienas ūkis, net ir vaizdingas su raudonais tvartais ir puikiomis kalvomis, kurias piešia menininkai, o rašytojai sentimentalizuoja, yra tam tikra nusikaltimo aplinkai scena, atgarsis bet kokios anglies turinčios dykvietės, kurią jis kadaise pakeitė.

 

 Dirko Rice'o proprosenelis buvo vienas iš pionierių, kurie plikomis rankomis pavertė Didžiąją preriją Ilinojaus rytinėje dalyje iš drėgnų pelkėtų pievų ploto į duonos krepšį. Ponas Rice'as vis dar augina kukurūzus ir sojų pupeles 200 akrų prerijose, kuriose jo protėviai kovojo, kad nutolti atokiau nuo Motinos Gamtos, tačiau ta protėvių žemė dabar sudaro vos dešimtadalį jo ūkio; vieninteliai jo žinomi ūkininkai, turintys 200 arų ar mažiau, dirba visą darbo dieną mieste. Lazeriu valdomu kokliniu plūgu jis įrengia drenas, dirba laukus 320 arklio galių traktoriumi, užaugina nepaprastus kiekius grūdų.

 

 „Mano proprosenelio laikais vyrai buvo vyrai, o arklio galia buvo gyvo arklio galia“, – pasakojo ponas Rice'as. „Tačiau reikia pasakyti, kad gauname didesnį derlių."

 

 Istorija apie Vidurio Vakarų kukurūzų juostą ir žemės ūkį visame išsivysčiusiame pasaulyje yra istorija apie nuolat didėjantį efektyvumą ir mastą, siekiant didingų ūkių. Kai prieš keletą metų lankiausi jo ūkyje, ponas Rice'as man parodė jo senelio triratį raudoną traktorių Farmall 400 – technologinį stebuklą dar prieš Žaliąją revoliuciją. Tai buvo maždaug Kia Soul dydžio. Tada jis man parodė jo John Deere kombainą, kuris svėrė net 10 Kia Souls. Jis atrodė, kaip Zamboni, vartojęs steroidus, su derliaus monitoriumi jutikliniame ekrane ir grūdų vežimėliu, kuriame buvo daugiau kukurūzų, nei sunkvežimyje.

 

 „Mano senelis sugadino jo petį, skaldydamas kukurūzus“, - sakė ponas Rice'as. „Šis daiktas renka kukurūzus, juos išlupa, rūšiuoja, sveria ir matuoja grūdų drėgnumą. Ir tai, tikriausiai, yra mažiausias kombainas, kurį gamina „John Deere“.

 

 Šis kombainas padeda ponui Rice nuimti 220 bušelių kukurūzų iš aro, penkis kartus didesnį derlių, kurį gaudavo jo senelis. Ir jo operacija būdinga sričiai; Lankiausi pas netoliese esantį kukurūzų augintoją su dar pažangesniu 500 arklio galių kombainu, kuris gauna 25 procentais didesnį derlių. Kuo daugiau grūdų išaugins jų ūkiai pasauliui, tuo mažiau naujos dirbamos žemės reikės imti toliau nuo Motinos Gamtos kitoje planetos pusėje.

 

 Taigi, turėsime gerokai padidinti derlių. Ir kadangi dauguma Žaliosios revoliucijos pasiekimų jau pasklido po didžiąją planetos dalį, tai bus daug sunkiau, nei buvo pirmą kartą. Tuo tarpu pati klimato kaita kelia grėsmę sumažinti derlių, nes stiprėja ekstremalūs orai, o kenkėjai ir ligos įsiveržia į naujus regionus.

 

 Mūsų ūkiai turės tapti dar produktyvesni, ypač pramoniniai gyvulių ūkiai. Kaip Willie'is Suttonas apiplėšė bankus, nes ten buvo pinigai, bet kokia strategija žemės ūkiui mažinti turės sutelkti dėmesį į didesnio derlingumo mėsą, nes dabar trys ketvirtadaliai žemės ūkio paskirties žemės naudojama gyvuliams šerti.

 

 Steve'as Gabelis žino, kad jautiena turi blogą reputaciją, todėl jo Magnum Feedyard šiaurės rytų Kolorado lankytojus pasitinka užrašas „I 🖤 Beef“. Jis taip pat žino, kad gamyklų šėrimo aikštelės, kuriose daugybė uždarų galvijų yra prikimštos grūdų, prieš išvežant juos skersti, turi dar prastesnę reputaciją, todėl jis norėjo man parodyti tikrą pramoninę jautienos gamybą. Jis nuvežė mane į savo lauko aikštelės vidurį tarp juodos ir rudos, su pažymėtomis ausimis, galvijų jūros ir atidarė, purvu aptaškyto, Chevy Silverado langus.

 

 "Ar girdi tai?" – paklausė ponas Gabelis, šiurkštus prerijos žmogus, kramtydamas dantų krapštuką ir žvelgdamas į mane žemyn. Aš neketinau jam meluoti.

 

 - "Ai, aš nieko negirdžiu," - pasakiau.

 

 "Būtent!" jis atšovė. „Esate apsuptas 25 000 gyvūnų. Manote, kad su kuo nors iš jų šiandien buvo netinkamai elgiamasi?"

 

 Pašariniai galvijai iš dalies gydomi, geriau nei fabrikuose auginami viščiukai ar kiaulės, nes didžiąją savo gyvenimo dalį jie praleidžia, ganydamiesi žolėje, prieš siunčiami į tokias operacijas, kaip Magnum. Tačiau J. Gabelis kalbėjo ne apie gyvūnų gerovę, o apie efektyvumą, jo Šiaurės žvaigždę.

 

 Neteisingas elgesys su „mėsiniais gyvuliais“, jo gamybos veiksniams nejautrus terminas, yra neefektyvus. Netgi priversti juos vaikščioti per purvą ar mėšlą prie savo lovių yra neefektyvu, todėl jis statė kelių milijonų dolerių vertės drenažo sistemą, kad aptvarai būtų sausi, ir todėl jis išviliojo traktorius, kaip sniego valytuvus, kad mėšlą subraižytų į krūvas. Jis kiekvieną dieną siunčia raitelius ant žirgo į kiekvieną aptvarą, kad įsitikintų, jog kiekviena telyčia ir jautis yra sveiki ir įsitaisę patogiai.

 

 „Jei nesukursiu gyvūnams kuo draugiškesnės aplinkos, jie gali priaugti 4,1 svaro per dieną, o ne 4,5. Tai pinigai iš mano kišenės!"- pasakė jis. „Mes maksimaliai padidiname mūsų efektyvumą, kad jie galėtų maksimaliai išnaudoti jų genetinį potencialą."

 

 P. Gabelio pramoninis efektyvumas ne tik geresnis jo rezultatams, bet ir planetai. Galvijai yra siaubingai neefektyvūs savo pašarų perdirbėjai į mūsų maistą. Jie naudoja maždaug 10 kartų daugiau žemės, nei vištiena ar kiauliena ir beveik 100 kartų daugiau, nei augalinių baltymų maistas. Tačiau dėl to jautiena yra patrauklus tikslas mažinti žemės naudojimą ir kitą poveikį aplinkai. Ir nors pramoninės kiaulienos ir vištienos operacijos jau yra tokios negailestingai efektyvios, kad gali būti, kad biologiškai neįmanoma daug greičiau pastorinti kiaules ar paukščius, jautiena dar turi kur tobulėti.

 

 Apskritai jautiena iš galvijų, kurie pastaruosius kelis mėnesius ėda grūdus šėrimo aikštelėse, yra geresnė aplinkai, nei tariamai žalia, žole šeriama galvijų mėsa, kuri visą gyvenimą praleidžia ganyklose – iš dalies dėl to, kad žole šeriami galvijai užtrunka ilgiau, kol jie būna paskersti, todėl jie duoda daugiau metano ir sunaudoja daugiau vandens, bet dažniausiai dėl to, kad galvijai, pagaminti iš grūdų, sunaudoja mažiau žemės vienam kilogramui mėsos. O p. Gabelis nuo 1994 metų trečdaliu sumažino pašarų, kurių reikia kilogramui jautienos užauginti, kiekį, todėl jo galvijai naudoja dar mažiau žemės.

 

 Dalis jo paslapčių yra „Moneyball“ stiliaus analizės naudojimas baltymų gamybai optimizuoti. Netikrindamas užrašų jis man pasakė, kad sunaudoja 10,23 galono vandens vienam galvijui per dieną, jo galutinis pašaras sudaro 72,5 procento kukurūzų, o jo vietoje esantis malūnas branduolius paverčia dribsniais su 208 laipsnių pagal Farenheitą, padidindamas jų virškinamumą iki 95 procentų.

 

 Atrodė, kad jis žinojo apie kiekvieną jo aikštelėje esančią karvę, sergančią pėdų puviniu ar viduriavimu. Jis atrodė, kaip užimtas meras mieste, kurio visi gyventojai turėjo kanopas, kailius ir egzekucijos datas netoliese esančioje JBS skerdykloje.

 

 Tačiau nors „Magnum“ yra šeimos verslas, kuriam ponas Gabelis vadovauja su žmona ir dviem vaikais, „Didžioji Ag“ taip pat išaugo dešimteriopai per tris dešimtmečius, o tai atskleidžia efektyvumą dėl masto ekonomijos.

 

 Iš pradžių jo versle buvo tik 3500 galvijų – to nepakako, kad būtų pateisinamas malūnas vietoje, brangūs drenažo projektai ar moderniausios mėšlo lagūnos, ribojančios jo taršą. Dabar p. Gabelis turi veterinarijos, mitybos ir aplinkosaugos konsultantus, ligoninę su elektroniniais medicininiais įrašais apie kiekvieną karvę, kuri praeina pro jo valdą, ir 10 000 akrų kukurūzų ir liucernos laukų, kur gali išbarstyti mėšlą. Šiandien „Magnum“ yra didžiausiam 1 procente JAV galvijų operacijų, o šis didžiausias 1 procentas maitina pusę JAV galvijų.

 

 „Būdami dideli, nepasidarome blogi“, – sakė ponas Gabelis. „Tai daro mus efektyvius“.

 

 Jautienai būdingas neefektyvumas blogina klimatą daugiau, nei kiti maisto produktai, tačiau pono Gabelio dėmesys efektyvumui daro jo didelio derlingumo jautieną klimatui geresnę, nei kita mažo derlingumo jautiena. Jei ketiname ir toliau prikimšti savo veidus mėsos kepsniais ir ketvirčio pounderiais, gamyklos gali padėti sumažinti mūsų dietos žalą.

 

 Būtų puiku, jei turėtume jautienos be kaltės, jei mūsų mityba nepadarytų jokios žalos. Tai yra fantazija, kurią skatina regeneracinis judėjimas: iki šiol darnoje su gamta galime išskirti milijardus tonų anglies savo dirvožemyje, paversdami žemės ūkį iš aplinkos problemos į klimato sprendimą.

 

 „Anglies auginimas“ yra karščiausia žemės ūkio tendencija, kurią remia ponas Kennedy ir ponas Gore'as, tokios įžymybės, kaip Jasonas Momoa ir Gisele Bündchen, Jungtinės Tautos ir Pasaulio bankas ir net žemės ūkio įmonės, tokios kaip Archer Daniels Midland, Tyson, Bayer ir Cargill, kurie nori atrodyti žaliai. Ūkininkai, sodinantys antsėlius ir mažinantys žemės dirbimą, parduoda kreditus anglies dioksido rinkoje įmonėms, norinčioms kompensuoti išmetamų teršalų kiekį, o regeneruojantys prekių ženklai, tokie, kaip „TruBeef“, tvirtina, kad jų galvijai neturi įtakos klimatui.

 

 Tačiau anglies dioksido auginimas buvo nepaprastai perparduotas, kaip klimato sprendimas. Dirvožemio anglį nepaprastai sunku išmatuoti, stebėti ir laikyti po žeme, ir yra mažai įrodymų, kad Bideno „klimato požiūriu protingos“ pastangos plėsti regeneracines praktikas, tokias, kaip bearimas, iš tikrųjų yra klimato požiūriu protingos. Pasirodo, kad dirvožemyje kaupiant daugiau anglies, į dirvožemį reikia įpilti daugiau azoto, o įdėjus azoto, paprastai sušildomas klimatas.

 

 Deja, nėra stebuklingo žemės ūkio problemos sprendimo. Mums to reikia, kad galėtume gaminti maistą, ir jis negali to padaryti, nenaudodamas žemės ir nepadaręs žalos. Tačiau pasaulis jau dabar išleidžia daugiau, nei 300 milijardų dolerių per metus subsidijoms, mokesčių lengvatoms ir kitoms dalomosioms lėšoms ūkininkams, ir tuos pinigus galėtų išleisti klimatui palankesniu būdu. Filantropijų koalicija, įskaitant Rokfelerio fondą, finansavusį Borlaugo darbą, pradėjusį žaliąją revoliuciją, paragino pasaulį per ateinantį dešimtmetį išleisti 4,3 trilijonus dolerių, kad būtų atsisakyta pramoninio žemės ūkio.

 

 Bet kas, jei tokie pinigai būtų panaudoti naujai žaliajai revoliucijai, kuri buvo tikrai žalia, finansuoti?

 

 Vyriausybės galėtų skatinti visų rūšių žemės tausojimo ir išmetamųjų teršalų mažinimo metodus, nesvarbu, ar jie prieštarauja mūsų kultūriniams sveiko ūkininkavimo stereotipams, ar ne. Šimtai naujų įmonių naudoja genų inžinerijos priemones, tokias, kaip CRISPR, kad perprogramuotų pasėlius, kad būtų didesnis derlius, didesnis atsparumas kenkėjams, grybeliams ir ligoms bei didesnis atsparumas karščiui, sausrai ir potvyniams.

 

 Alamedoje, Kalifornijoje, startuolis „Terviva“ komercializavo supermedį, vadinamą pongamia, kuris prastoje žemėje augina į sojų pupeles panašias sėklas su didesniu derliumi. „Pivot Bio“ Berkeley mieste, Kalifornijoje, sukūrė alternatyvias trąšas, kuriose naudojami genetiškai modifikuoti mikrobai, o ne cheminės medžiagos, skirtos pasėliams tiekti azotą. Bostone įsikūrusi „GreenLight Biosciences“ panaudojo Covid vakcinų RNR technologiją biologiniam pesticidui, kuris užkietina pasėlius naikinančius bulvių vabalus, neapnuodydamas dirvožemio. Brazilijoje lankiausi pasėlių ir galvijų fermose, kuriose regeneracinis ūkininkavimas ir ganymas buvo integruoti su įprastiniais pramoniniais metodais, kad būtų gautas didžiulis derlius, padėjęs išgelbėti Amazonę.

 

 Viešasis sektorius gali padėti paspartinti visas tas naujoves ir padėti paskleisti pirminę žaliąją revoliuciją šalyse, kurios liko nuošalyje. Tačiau vien morkos nepalengvins gamtos spaudimo. Danija neseniai pristatė plataus masto naujas reformas, apimančias labai didelę lazdą: visos šalies žemės ūkio taršos mokestį. Pajamos bus skirtos padėti jau efektyviems ūkininkams dirbti dar efektyviau ir galiausiai atkurti beveik penktadalį dirbamos žemės į miškus ir pelkes, todėl ji sulaukė paramos iš Danijos žemės ūkio ir aplinkosaugos lobistų.

 

 Žinoma, Danija jau turėjo kai kuriuos griežčiausius pasaulyje klimato įstatymus ir taip greitai dekarbonizavo likusią savo ekonomiką, kad jos ūkininkai patyrė neįprastai stiprų spaudimą imtis veiksmų. Didžioji pasaulio dalis nėra Danija. Ūkininkai kitur Europoje užblokavo pagrindinius kelius traktoriais ir mėšlo krūvomis, siekdami priversti politikus pakeisti žaliąsias taisykles. D. Trumpas taip pat aiškiai pasakė, kad taip pat ketina atšaukti demokratinę klimato politiką; kur kas mažiau aišku, ar jis pritaria p. Kennedy interesui mažinti pramoninio žemės ūkio poveikį.

 

 Tikslas turėtų būti daugiau gaminti ir daugiau apsaugoti. Turtingos šalys, kurios jau seniai iškirto miškus ariamoje žemėje, turėtų padėti neturtingoms šalims pagerinti jų derlių ir apsaugoti jų miškus, tačiau pinigai turėtų tekėti tik su sąlyga, kad miškai iš tikrųjų bus apsaugoti.

 

 Išsivysčiusios šalys taip pat gali susieti su savo žemės ūkio subsidijomis, nesuteikdamos pagalbos ūkininkams, kurie netinkamai elgiasi su gyvūnais ir darbuotojais, per daug naudoja antibiotikus ar pažeidžia aplinkosaugos taisykles. Didžiausi 6 procentai Amerikos ūkių gamina tris ketvirtadalius mūsų maisto, o gamyklos gamina beveik visus gyvūninius baltymus; nerealu tikėtis, kad jie išnyks, bet, galbūt, mainais už visus pinigus, kuriuos mes jiems metame, jie galėtų padaryti mažiau žalos.

 

 Pasauliui iš tikrųjų reikia atmosferos pasikeitimo. Dauguma žmonių, kurie nedirba ūkyje, mažai galvoja apie žemės ūkį, o mes pakliuvome į spėjimų spąstus, kad yra doro žemdirbystė ir piktoji žemdirbystė, kaip ir švari energija ir nešvari energija. Vietoj to turėtume galvoti apie visą ūkininkavimą kaip apie būtiną blogį. Tai gamina mūsų maistą ir sukelia netvarką. Turėtume stengtis jį apriboti, kad jis neužgožtų gamtos.

 

 Tačiau nėra prasmės demonizuoti pramoninį žemės ūkį, kuris gamina daugiausiai maisto. Turėtume tiesiog reikalauti, kad jis duotų mažiau netvarkos.

 

 Michaelas Grunwaldas yra žurnalistas ir būsimos knygos „Mes valgome žemę“ autorius“ [1]

 

 „Anti-Malthuso teoretikai teigia, kad žmogaus kūrybiškumas ir išradingumas gali veiksmingai išspręsti problemas, susijusias su maisto trūkumu ir gyventojų skaičiaus spaudimu."

 

Anti-Malthuso teoretikai buvo teisūs dėl neegzistuojančios maisto trūkumo problemos. Žmogaus kūrybiškumas dabar sprendžia ir ekologinę problemą. Mums nereikia mokytis mylėti pramoninį žemės ūkį.

 

1.  We’re Going to Have to Learn to Love Factory Farms: Guest Essay. Grunwald, Michael.  New York Times (Online) New York Times Company. Dec 13, 2024.