Is science’s dominant funding model broken?

 

"It’s a well-trodden path for most people who aspire to a career in academic research: you first earn a PhD, then take a succession of fixed-term contract jobs. For a small minority, this eventually leads to the coveted role of principal investigator (PI) and the chance to set up your own research group. Many of the postdoctoral researchers you hire will harbour the same ambition. An increasing supply of talent chasing a relatively static number of permanent positions inevitably results in a tortuous route to professional status.

 

The process of becoming a PI is stressful and precarious, and, in many ways, not reflective of the increasingly collaborative nature of science today. Nor is it healthy for the long-term interests of the research enterprise, which, according to some scientists, is struggling to produce disruptive discoveries and innovations1.

 

These observations are hardly new. Researchers at all career stages have described them in Nature’s pages. This week, our careers team has launched its first global survey of hiring managers and research leaders, hoping to capture their experiences of the recruitment process.

 

Research leaders have previously proposed solutions (see, for example, ref. 2), but these have had little success. Could at least part of the answer lie outside academia? In January, a team of researchers at the Tony Blair Institute for Global Change (TBI), a London-based think tank established by the former UK prime minister, came up with a proposal that some academics might call radical.

Creative block

 

The team delved into the structure and outputs of academic research. To their horror, the researchers uncovered a system that, in their words, “ends up rewarding administrators and empire-builders, not creative scientists actively engaged in research and mentoring”. They have much more to say in their report, A New National Purpose: Leading the Biotech Revolution (see go.nature.com/3vvnpy5), but this quote demonstrates their shock over how academia is structured and how it operates.

 

‘Disruptive’ science has declined — and no one knows why

 

The structure of academia is also attracting attention from high-level policymakers because science is increasingly seen as a way to boost economic growth. Growth is barely above 1% in many countries that are home to some of the world’s leading universities and science-based industries, such as aerospace and pharmaceuticals. Political leaders want to know how better partnerships between academia and industry, coupled with the potential of artificial intelligence, can accelerate growth. To reliably answer their questions, advisers need an understanding of how universities work and what the impediments to improvement might be.

 

One of the suggestions in the TBI report is to organize research and development (R&D) in some parts of academia similarly to how it is structured in some R&D-intensive corporations. Instead of distributing funding through a single PI, money and decision-making would be shared between senior leaders. According to this vision, pay and conditions would be better than in the current model, and there might also be more permanent roles available. A similar approach, called the Focused Research Organization, was described earlier this year in a commentary in Cell by Samuel Rodriques, a researcher at the Francis Crick Institute in London3.

 

Such models are not exclusive to corporations; they also exist in some government-funded national laboratories. These are devoted mainly to applied research, and their scientists’ employment status is similar to that of civil-service workers. However, this makes external collaboration harder.

 

A DARPA-like agency could boost EU innovation — but cannot come at the expense of existing schemes

 

Another model is seen in the US Defense Advanced Research Projects Agency (DARPA) and its increasing number of counterparts around the world. In this system, grant managers — picked from a pool of some of the most successful PIs — wield considerable power and influence. It could, therefore, be argued that this offers no real improvement over the PI model.

 

There are other models, too, and many associated issues to unpick. The current system, in which funders award large grants to one individual, who then employs 5, 10, 20 or more people, all with the ambition of becoming a PI, has served academia well, but will inevitably lead to an oversupply of researchers. Some might say that creating more highly qualified people is a good thing, regardless of whether they choose research careers, because their knowledge and skills will benefit them regardless of their occupation. Others might disagree, arguing that research should be subject to the kinds of recruitment limitations that exist in professions such as medicine. Another argument is that society would be better off taking resources that are going into research training and investing them in programmes, such as apprenticeships, that help people to develop more targeted skills.”

 

 

From: Nature 630, 793, 26 June 2024

 

 

References

 

1.    Park, M., Leahey, E. & Funk, R. J. Nature 613, 138–144 (2023).

    

2.    Alberts, B., Kirschner, M. W., Tilghman, S. & Varmus, H. Proc. Natl Acad. Sci. USA 111, 5773–5777 (2014).

    

3.     Rodriques, S. G. Cell 187, 3–7 (2024)."

 

     

 

 

Kad ir kas nutiktų toliau, Vokietija turi didelių bėdų

 

Kur dabar važiuoti iš Lietuvos? Vokietija buvo vienintelė didelė vieta. Ispanija per daug atsipalaidavusi mums, lietuviams, dirbantiems, kaip bitės. Prancūzija yra prieglobstis, valdomas bepročių.

 

 „Vokietijoje buvo niūrus rinkimų sezonas. Atšiauriais žiemos mėnesiais kampanija, kurią pradėjo, gruodį žlugus vyriausybei, vyko trumpų dienų, žemos temperatūros ir niūrių nuotaikų fone. Prastas politinių debatų lygis nepadėjo pakelti šalies nuotaikos.

 

 Trumpam mokesčiams, darbo vietoms ir vyriausybės išlaidoms – rinkimų konkurso mėsai ir gėrimams – buvo skirta daugiausia dėmesio. Tačiau sausio pabaigoje afganas užpuolė darželio grupę viename Bavarijos mieste ir nužudė mažylį ir pašalinį asmenį. Šis incidentas sukėlė politinę audrą, kuri užtemdė visa kita.

 

 Politikai iškart įsikišo. Konservatyvių krikščionių demokratų lyderis Friedrichas Merzas pristatė Parlamentui neįpareigojantį pasiūlymą dėl griežtesnės sienų kontrolės ir susidoroti su nelegaliąja imigracija. Priimdamas pasiūlymą, jis pasitikėjo kraštutinių dešiniųjų partijos „Alternatyva Vokietijai“ parama. Kilo šurmulys. Centro kairieji socialdemokratai ir žalieji verkė, iškeldami save, kaip bastionus prieš ekstremizmo kilimą.

 

 Diskusijos užvirė visą vasario mėnesį. Taip buvo iki praėjusio penktadienio, kai Miuncheno saugumo konferencijoje viceprezidentas JD Vance'as pasakė uždegančią kalbą, apkaltindamas Europos vyriausybes už atsainą migracijos politiką ir kraštutinių dešiniųjų cenzūrą. Vokietija buvo sukrėsta, pasinėrė į gilų nerimą dėl santykių su vis labiau priešiška Amerika.

 

 Tai pakankamai neramina. Tačiau per visą pastarojo meto sąmyšį šalis iš akių prarado kitą problemą, kuri yra tokia pat aktuali, kaip imigracija ar transatlantinio aljanso nuosmukis: šlubuojanti, slegianti ekonomika. Dvejus metus nuo recesijos Vokietija yra įstrigusi užburtame prasto augimo ir žemo produktyvumo rate, ir atrodo, kad niekas nežino, ką su tuo daryti. Kad ir koks būtų sekmadienio rezultatas, šalis turi rimtų problemų.

 

 Teisingai sutariama dėl vieno dalyko: nuolatinio nuosmukio grėsmė yra reali. Įmones slegia aukštos energijos kainos, per didelė biurokratija ir didėjanti Kinijos konkurencija.

 

 Senėjanti visuomenė reiškia, kad lieka mažiau aukštos kvalifikacijos darbuotojų svarbiems darbams atlikti. Ilgus metus trukusios nepakankamos investicijos į infrastruktūrą atsieina. Gręsiančio pasaulinio prekybos karo metu, į eksportą orientuota, Vokietijos ekonomika praranda daugiau, nei kitos. Ekonomistų ir žurnalistų žiuri, paskirta 2024 m. paskelbti „metų verslo žodį“, įvertino tokius dalykus, kaip „biurokratijos pabaisa“ ir „neatliktos pertvarkos“.

 

 Galų gale ji apsistojo ties „deindustrializacija“.

 

 Kad ir koks būtų terminas, kas vyksta, aišku, kad kažkas turi smarkiai keistis. P. Merzas, būdamas besiruošiantis tapti kitu kancleriu, vaizduoja save, kaip reformatorių ir žada didžiulius mokesčių mažinimus. Tačiau jis nepateikė patikimo paaiškinimo, kaip ketina juos finansuoti. Jis kalba apie naujoves ir augimą, bet neaiškiai kalba apie planus sumažinti vyriausybės subsidijas ir socialines paslaugas. Duodamas interviu savaitraščiui Die Zeit, p. Merzas pripažino, kad yra ribos, kiek jis nori nuveikti. „Senstanti visuomenė, kuri ilgus metus gyveno taikiai ir klestėjo, – sakė jis, – mažiau pasirengusi pokyčiams nei ta, kuri kinta.”

 

 Dar labiau konfliktuoja socialdemokratai, vadovaujami kanclerio Olafo Scholzo. Jie nori atlaisvinti konstitucinį skolos stabdį, kuris griežtai riboja vyriausybės skolinimąsi, kad padidintų išlaidas švietimui, būstui ir infrastruktūrai. Tačiau partija, istoriškai įsišaknijusi darbininkų judėjime, tebėra prisirišusi prie šalies masinės gamybos tradicijos, kurią sieja su dideliu užimtumu ir socialiniu stabilumu. Kaip ir žalieji, socialdemokratai savo viltis sieja su mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančiomis technologijomis, kurios, jų nuomone, pradės pramonės renesansą. Dėl klimato apsaugos, pasak Scholzo, ekonomika „matys tokius pat augimo tempus, kaip ir šeštajame ir šeštajame dešimtmečiuose“.

 

 Tai nėra atsitiktinė užuomina. Tiek ponas Scholzas, tiek ponas Merzas dažnai mini pokario dešimtmečių ekonomikos stebuklą arba „Wirtschaftswunder“, teigdami, kad kitas gali būti visai šalia. Giliai viduje jie turi žinoti, kad 25 metus trukęs bumas – laikotarpis, kai visi laivai pakilo kartu – buvo istorinė anomalija. Vis dėlto jie aiškiai nori nuraminti rinkėjus, kad laimėti galima be skausmo, todėl jie ir toliau apsimetinėja.

 

 Tiesą sakant, ta era baigėsi seniai. Kai kurie šiandieniniai iššūkiai buvo akivaizdūs jau septintojo dešimtmečio viduryje. Investicijų į ateities technologijas trūkumas, protų nutekėjimas į Jungtines Valstijas ir per didelis pasitikėjimas keliomis į eksportą orientuotomis pramonės šakomis, tokiomis, kaip automobiliai, chemikalai ir mašinos – visa tai buvo. Plienas ir anglis, buvęs ekonomikos pagrindas, jau nyko. Nuo 1970-ųjų viena po kitos einančios vyriausybės, kurioms vadovavo socialdemokratai ar krikščionys demokratai, turėjo daug išteklių investuoti į ilgalaikį augimą. Tačiau jie tai padarė tik iš pusės širdies.

 

Tikėdamiesi sušvelninti deindustrializacijos poveikį, jie subsidijuodavo senąją pramonę, išgelbėjo žlugusias korporacijas nuo bankroto, išlaikė darbuotojus mėlynose apykaklėse ir suteikė dosnias pašalpas tiems, kurių paslaugų nebereikia. Taip Vokietija, skirtingai nei visos jos bendraamžės kitur Vakaruose, išlaikė stiprią gamybinę bazę.

 

 Dabar labai baiminamasi, kad automobiliai ir mašinos – sektoriai, kurie pastaruosius kelis dešimtmečius lėmė ekonomiką – eina tuo pačiu keliu, kaip plienas ir anglis jau seniai. Žinoma, galimas apsisukimas. Vokietijos pramonės gigantai galėtų padvigubinti savo pastangas robotikos, dirbtinio intelekto ir, taip, mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančių technologijų srityse. Tačiau jie taip pat turėtų atsisakyti darbo jėgos ir uždaryti arba perkelti padalinius, kurie nebėra konkurencingi. Kažką panašaus galima pasakyti apie visą Vokietijos ekonomiką. Grįžti prie laimėjimų nėra neįmanomas, bet tai nebus lengva. Tiesą sakant, gali prireikti didelės trūkio dozės.

 

 Tačiau labiausiai tikėtinas rezultatas po rinkimų yra ne žlugimas, o krikščionių demokratų ir socialdemokratų – tradicinių valdančiųjų partijų – koalicija.

 

 Ponas Merzas nurodė, kad svarstytų galimybę sumažinti skolų stabdį, kad padidėtų gynybos išlaidos.

 

 Socialdemokratai, kurie, greičiausiai, bus jaunesni partneriai, taip pat turės padaryti nuolaidų. Tikriausiai, būtų mažinami mokesčiai įmonėms ir šiek tiek padidintos vyriausybės išlaidos, todėl ekonominė politika būtų tokia pat nepakankama, kaip neaiškus P. Scholzo kampanijos šūkis: „Daugiau jums. Geriau Vokietijai“.

 

 Spalio mėnesį Berlyno Humboldto universiteto sociologas Andreasas Reckwitzas išleido daug dėmesio sulaukusią knygą. Pavadinta „Praradimas“, ji paprastai teigia, kad Vakarų kultūra, suformuota idėjos, kad, laikui bėgant, viskas gerėja ir gerėja, negali susidoroti su esminio, negrįžtamo nuosmukio perspektyva. P. Reckwitzas mano, kad grįžimas į pažangą yra įmanomas. Tačiau lygiai taip pat tikėtina, kad kai kurios visuomenės turės susitaikyti su nuostoliais ir kuo geriau valdyti nuosmukį. Padrąsindamas jis cituoja garsiąją amerikiečių poetės Elizabeth Bishop eilutę: „Meną pralaimėti nėra sunku įvaldyti“.

 

 Galbūt, tai menas, kurį vokiečiai turės įvaldyti. Ir kas žino, galbūt, yra geras gyvenimas be augimo – tol, kol bus patenkinti pagrindiniai poreikiai. Tačiau kaip eilėraščio dvasią išversti į šaltą ekonomikos kalbą? Pradžioje politikai turėtų būti sąžiningi ir pasakyti rinkėjams, kad pasirinkimas „Daugiau jums. Geriau Vokietijai“ nebėra ant stalo. Ir jei greitai niekas nepasikeis, tai bus „Mažiau tau. Dar blogiau Vokietijai“.

 

 Konstantinas Richteris yra žurnalistas, dirbantis su knyga apie korporacinės Vokietijos istoriją. [1]

 

Žiopliai abu. Scholzas nesupranta, kad reikia išlaikyti gyvą, o tam - konkurencingą ekonomiką perėjimo metu. Tam reikia pigių rusiškų dujų ir mažos biurokratijos. Sprogdini rusų vamzdžius ar laikai juos užblokuotus, ir viskas stoja Vokietijoje. Akmens amžius. Merzas išvis seka pasakas apie mažus mokesčius, didelius ginklų kiekius ir nešioja ant vėliavos koto migrantų užmuštus kūdikius.

 

Ateina Trumpas ir įjungia šviesas. Optimizmas vis dar įmanomas.

 

1.  Whatever Happens Next, Germany Is in Big Trouble: Guest Essay. Richter, Konstantin.  New York Times (Online) New York Times Company. Feb 21, 2025.

Whatever Happens Next, Germany Is in Big Trouble

Where do you go now from Lithuania? Germany was the only big place. Spain is too relaxed for us, the Lithuanians, working like bees. France is an asylum, run by lunatics.

Top of Form

Bottom of Form

"It’s been a grim election season in Germany. Spanning the harsh winter months, the campaign — set off by the collapse of the government in December — has played out against a backdrop of short days, low temperatures and dark moods. The poor level of political debate has done little to lift the country’s spirits.

For a brief spell, taxes, jobs and government spending — the meat and drink of electoral contest — got most of the attention. But in late January an Afghan attacked a kindergarten group in a Bavarian town, killing a toddler and a bystander. The incident set off a political storm that eclipsed everything else.

Politicians jumped right in. Friedrich Merz, leader of the conservative Christian Democrats, introduced to Parliament a nonbinding proposal for stricter border controls and a crackdown on illegal immigration. To pass the motion, he relied on the support of the far-right Alternative for Germany. There was uproar. The center-left Social Democrats and the Greens cried foul, casting themselves as bastions against the rise of extremism.

The debate simmered away through February. That was until last Friday, when Vice President JD Vance made an incendiary speech at the Munich Security Conference, lambasting European governments for lax migration policies and their censorship of the far right. Germany was shocked, plunged into deep anxiety about its relationship with an increasingly hostile America.

This is troubling enough. But with all the recent commotion, the country has lost sight of another problem that is just as pressing as immigration or the decline of the trans-Atlantic alliance: a faltering, flatlining economy. Two years into a recession, Germany is trapped in a vicious cycle of poor growth and low productivity, and nobody seems to know what to do about it. Whatever the result on Sunday, the country is in serious trouble.

There’s agreement, to be fair, on one point: The threat of permanent decline is real. Businesses are burdened by high energy prices, excessive bureaucracy and increasing competition from China.

An aging population means that there are fewer highly qualified workers to fill important jobs. Years of underinvestment in infrastructure are taking a toll. In a looming global trade war, Germany’s export-oriented economy stands to lose more than others. A jury of economists and journalists, appointed to name the “business word of the year’ for 2024, considered the likes — translated into English — of “bureaucracy monster” and “transformation backlog.”

In the end, it settled on “deindustrialization.”

Whatever the term for what’s happening, it’s clear that something has to give. Mr. Merz, in pole position to be the next chancellor, portrays himself as a reformer and promises sweeping tax cuts. Yet he hasn’t given a plausible explanation of how he’s going to finance them. He talks about innovation and growth, but he’s vague on plans to reduce government subsidies and social services. In an interview with the weekly Die Zeit, Mr. Merz acknowledged there are limits to how much he’s willing to do. “An aging society that has lived in peace and prosperity for years,” he said, “is less ready for change than one that is in flux.”

The Social Democrats, led by Chancellor Olaf Scholz, are even more conflicted. They want to loosen the constitutional debt brake — which places a strict limit on government borrowing — to increase spending on education, housing and infrastructure. But the party, historically rooted in the labor movement, remains attached to the country’s tradition of mass manufacturing, which it associates with high employment and social stability. Like the Greens, Social Democrats pin their hopes on low-carbon technologies that they believe will set off  an industrial renaissance. Thanks to climate protection, Mr. Scholz has said, the economy will “see the same growth rates as we did in the 1950s and ’60s.”

That’s not an accidental allusion. Both Mr. Scholz and Mr. Merz frequently refer to the economic miracle, or “Wirtschaftswunder,” of the postwar decades, suggesting that another could be right round the corner. Deep down, they must know that the 25-year boom — a period in which all boats rose together — was a historical anomaly. Still, they clearly want to reassure voters that gain can be had without pain, so they keep pretending.

In reality, that era ended long ago. Some of today’s challenges were evident as early as the mid-1960s. A lack of investment in future technologies, a brain drain to the United States and an overreliance on a few export-oriented industries such as cars, chemicals and machinery — it was all there. Steel and coal, the former backbone of the economy, were already on the wane.

From the 1970s on, successive governments, whether led by Social Democrats or Christian Democrats, had plenty of resources to invest in long-term growth. But they did so only halfheartedly. Hoping to mitigate the impact of deindustrialization, they subsidized old industry, rescued failing corporations from bankruptcy, kept workers in blue-collar jobs and provided generous benefits to all those whose services were no longer needed. That’s how Germany, unlike all of its peers, maintained a strong manufacturing base.

The very real fear now is that cars and machinery — the sectors that carried the economy for the past few decades — are taking the same path steel and coal did a long time ago. A turnaround is possible, of course. Germany’s industrial giants could redouble their efforts in robotics, artificial intelligence and, yes, low-carbon technologies. But they’d also have to shed jobs and close or relocate units that aren’t competitive anymore. Something similar can be said for the German economy as a whole. The return to winning ways isn’t impossible, but it won’t be easy. It may, in fact, require a large dose of disruption.

Yet the most probable outcome after the election is not disruption but a coalition between Christian Democrats and Social Democrats, the traditional ruling parties.

Mr. Merz has indicated that he’d consider easing the debt brake to enable an increase in defense spending.

The Social Democrats, likely to be junior partners, will have to make concessions too. There would probably be a mix of some tax cuts for businesses and some beefed-up government spending — resulting in an economic policy as insufficient as Mr. Scholz’s fuzzy campaign slogan: “More for you. Better for Germany.”

In October, Andreas Reckwitz, a sociologist at Humboldt University in Berlin, published a book that got a lot of attention. Titled “Loss,” it argues — put simply — that Western culture shaped by the idea that things get better and better over time cannot cope with the prospect of fundamental, irreversible decline. Mr. Reckwitz believes that a return to progress is possible. But it’s just as likely, he suggests, that some societies will have to come to terms with loss and manage decline as best they can. By way of encouragement, he quotes a famous line by the American poet Elizabeth Bishop: “The art of losing isn’t hard to master.”

Perhaps it’s an art Germans will have to master. And who knows, maybe there’s a good life to be had without growth — so long as basic needs are met. But how do you translate the spirit of a poem into the cold language of economics? Politicians, for a start, would have to be honest and tell voters that the option of “More for You. Better for Germany” is no longer on the table. And that if nothing changes soon, it’ll be “Less for You. Worse for Germany.”

Konstantin Richter is a journalist at work on a book about the history of corporate Germany.” [1]

Both are idiots. Scholz doesn't understand that we need to keep the economy alive, and for that - a competitive economy during the transition. That requires cheap Russian gas and little bureaucracy. Blow up the Russian pipes or keep them blocked, and everything stops in Germany. Stone Age. Merz is all about following fairy tales about low taxes, large quantities of weapons and carrying babies killed by migrants on a flagpole. 

 Trump comes and turns on the lights. Optimism is still possible.

1.  Whatever Happens Next, Germany Is in Big Trouble: Guest Essay. Richter, Konstantin.  New York Times (Online) New York Times Company. Feb 21, 2025.