Sigitas Leonavičius. NT mokestis – dar vienas smūgis būsto prieinamumui

 

“Nekilnojamojo turto (NT) mokestis pristatomas kaip socialinio teisingumo įrankis. Tačiau pažvelgę giliau, matome visai ką kita – dar vieną apmokestinimą tiems, kurie išdrįso turėti nuosavybę. Kitaip tariant – sumokėjai už būstą, dabar sumokėk už tai, kad jį turi. Kiekvienais metais.

Dar neseniai politinės partijos žadėjo spręsti būsto prieinamumo problemą. Šiandien vietoje sprendimų – statinis mokestis, neturintis jokio ryšio su žmogaus pajamomis, galimybėmis ar demografine padėtimi. Mokestis, kuris labiausiai paveiks ne spekuliantus, o vidurinę klasę, jaunas šeimas ir pensininkus, kurie užgyveno turtą sąžiningai, per ilgus dešimtmečius.

Prieinamumas? Tai dabar prabangos sąvoka

Kol kas raminama – iki 50 tūkst. eurų vertės turtas apmokestintas nebus. Bet realybė tokia, kad net ir nedidelis butas Vilniuje ar Kaune seniai viršijo šią ribą. O Registrų centras, perskaičiuodamas mokestines vertes, jau ruošia naujus „siurprizus“. Jei neturite būsto – blogai. Jei turite – dar blogiau.

Kai žmogus, imdamas būsto paskolą, rizikuoja dvidešimtmečiu įsipareigojimu, turėtų bent žinoti, kas jo laukia. Deja, šiandien gyvename ekonominio netikėtumo režimu: palūkanų šuolis, energetikos kainų šuolis, infliacija, o dabar – ir NT mokestis.

Kas kalbės apie demografiją, kai lieka vien tik išlikimo planavimas?

Šiandien šeima galvoja ne apie vaikų skaičių, o apie kvadratinių metrų apmokestinimą. Ir tai – ne retorika. Gimstamumo rodikliai Lietuvoje tragiškai krinta, bet vietoj paskatų jaunoms šeimoms siūlome joms dar vieną fiksuotą išlaidų eilutę. Ar tikrai kas nors analizavo, kaip šis mokestis paveiks šeimų sprendimus dėl gyvenamosios vietos, vaikų planavimo ar net emigracijos?

Sprendimas apmokestinti pirmąjį būstą – net ir su lengvatomis – tiesiogiai kertasi su šeimos politikos tikslais. Nes šeima be būsto – tai šeima be galimybės augti. Kai nuosavas būstas tampa ne pasiekimu, o mokestine rizika – kalbėti apie ilgalaikę valstybės strategiją darosi ciniška.

O kas laukia tų, kurie dar neturi būsto?

Tie, kurie šiandien nuomojasi, galėjo bent šiek tiek tikėtis, kad jiems „mokestinė reforma“ smarkiai nepakenks. Bet NT mokestis – kaip visada – nėra inertiškas. Jei būsto savininkui atsiranda papildomų išlaidų, jos neišvengiamai perkeliamos į nuomos kainą. Kitaip tariant, mokės visi – net tie, kurie neturi nieko.

Nuomos rinka, kuri jau dabar Vilniuje ir Kaune balansuoja ties prieinamumo riba, bus viena iš greičiausiai pajusiančių šį pokytį. Ir čia iškyla retorinis klausimas: kur dėtis žmonėms, kurie negali įsigyti būsto, bet netrukus gali nebeišgalėti ir jame gyventi?

Ar tai reiškia, kad tikrosios reformos „reguliuoti nuomos rinką“, apie kurias kalbėta prieš rinkimus, apsiriboja tuo, kad padarysime nuomą dar mažiau prieinamą?

Mokesčių logika, kuri neturi logikos

Skamba puikiai – 0,1 proc., 0,2 proc., 1 proc. nuo mokestinės vertės. Bet kai Registrų centras nusprendžia, kad jūsų butas „rinkoje vertas daugiau“, jūs tampate „pajėgesniu“ nepriklausomai nuo pajamų, situacijos ar gyvenimo realybės? O kai dar kartu planuojama didinti gyventojų pajamų mokestį (GPM), pelno mokestį, mažinti lengvatas – klausimas kyla labai paprastas: kiek dar verslas ir žmonės turi atlaikyti?

Visa tai vyksta šalyje, kur Konstitucija garantuoja, kad nuosavybė yra neliečiama. Tik praktikoje vis dažniau atrodo, kad ši neliečiamybė galioja tik iki tol, kol valstybei neprireikia papildomų pajamų. Tuomet nuosavybė tampa ne žmogaus teisė, o finansinis šaltinis, kurį galima reguliuoti, vertinti, apmokestinti ir reinterpretuoti pagal biudžeto poreikius.

Tai ar vis dar kuriame gerovės valstybę, ar tik gerovės iliuziją?

Turėti būstą Lietuvoje pamažu tampa ne orumo garantija, o finansinė našta. Nuomos kainos augs, pirkimo galimybės mažės, o apie stabilumą nebekalbės niekas.

Todėl klausimas šiandien labai aiškus: ar tikrai šis mokestis – tai, ko šiandien reikia Lietuvai? O gal laikas stabtelti, įvertinti realią socialinę situaciją, demografinius procesus ir žmonių pajėgumą?”

How to lose?

 "Š. Jasiukevičius says that if we talk about the capabilities of the army, in Ukraine a brigade (3-5 thousand soldiers) defends a 30-50 km section (10 meters per soldier) from a month to two (less meters are enough to bury a soldier).

 

It depends on the intensity of hostilities, natural conditions. If the front line is calm, a unit of this size can hold out for a year. D. Antanaitis says that the brigade's standard is a 25 km front and 25 km depth of this section. When we talk about a formation of this size, we are not talking about soldiers standing shoulder to shoulder. A section occupies a position 100 meters long, a platoon 300 meters by 300 meters, and a battalion guards a 5 km section and the same depth.

 

It depends on the terrain. The more open it is, the longer the defended section."

Kaip pralaimėti?

 

"Š. Jasiukevičius sako, kad jei kalbėsime apie kariuomenės pajėgumus, Ukrainoje brigada (3-5 tūkst. karių) gina 30-50 km ruožą (10 metrų vienam kariui) nuo mėnesio iki dviejų (kariui palaidoti užtenka mažiau metrų).

Priklauso nuo karo veiksmų intensyvumo, gamtinių sąlygų. Jei fronto ruožas ramus, tokio dydžio dalinys gali laikytis metus. D. Antanaitis sako, kad brigados normatyvas tai 25 km frontas ir 25 km šio ruožo gylis. Kai kalbame apie tokio dydžio junginį, nekalbame, kad kariai stovi vienas šalia kito susirėmę pečiais. Skyrius užima 100 metrų ilgio poziciją, būrys 300 metrų ant 300 metrų ir batalionas prižiūri 5 km ruožą ir tiek pat į gylį.

 Tai priklauso nuo vietovės. Kuo ji atviresnė, tuo ginamas ruožas ilgesnis."

Gynybos ministrė Šakalienė nepatenkinta JAV bandymu vėl industrializuotis

 Todėl pirks mažiau tankų ir patrankų ir ginsis šakaliais.