Trumpa ekonomikos istorija Vakaruose

 

„Istorikai išgarsėja, įtikinėdami žmones įžvelgti chaose dėsningumus. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje prancūzų istorikas Fernandas Braudelis manė, kad vienas iš šių dėsningumų tuoj pasikartos.

 

Braudelis tyrinėjo, lėtai besikeičiančias, sroves, kurios formuoja įvykius. Jis norėjo, kad žmonės mažiau dėmesio skirtų tokiems, žymiems žmonėms, kaip Napoleonas, o daugiau – tokiems, regis, kukliems dalykams, kaip bulvė – Naujojo pasaulio importas, kuris palengvino Europos ūkininkams užsiauginti daugiau maisto, nei jiems reikėjo; šis perteklius savo ruožtu suteikė platesniam europiečių ratui laiko užsiimti naujais pomėgiais, pavyzdžiui, skųstis jų valdovais. Galima sakyti, kad jis bulvę laikė Napoleono atsiradimo priežastimi.

 

Trečiajame savo epo „Civilizacija ir kapitalizmas“ tome, išleistame 1979 m., Braudelis tyrinėjo jėgas, kurios vienu metu paversdavo vieną miestą Vakarų pasaulio ekonominiu centru, nuo Venecijos iki Amsterdamo ir Londono, o paskui neišvengiamai iškeldavo kitą jo vietoje.

 

Jis rašė, kad miestai iškildavo, kaip prekybos centrai, o vėliau, klestėdami, jie pradėdavo... investuoti savo turto perteklių į naujų centrų statybą, taip patys kurdami savo nuosmukį. Prekyba vystydavosi, palikdama šį finansinį centrą ir pereidama į sekantį.

 

Braudelio pasakojimas baigėsi Amsterdamo, Europos vartų, gyvavusio XVII ir XVIII amžiuje, stulbinančio turto ir įvairovės miesto, nuosmukiu.

 

Apsižvalgę lankytojai apie Amsterdamo stebuklus rašydavo su tokia pat nuostaba, kaip vėlesnės kartos rašydavo apie Niujorką. Jaunasis Rusijos caras grįžo namo taip sužavėtas, kad pastatė Sankt Peterburgą pagal Amsterdamo paveikslą.

 

Tačiau Amsterdamui tunkant ir džiaugiantis, jo pirkliai tapo bankininkais ir pradėjo siekti geresnės grąžos, sparčiai augančiame, Londone.

 

Braudelis rašė, kad Amsterdamas tapo „rentininkų investuotojų visuomene, ieškančia bet ko, kas garantuotų ramų ir privilegijuotą gyvenimą“, visuomene, kuri perėjo „nuo sveikų ekonominio gyvenimo užduočių prie sudėtingesnių pinigų rinkos žaidimų“.

 

Braudelis pažymėjo, kad ir Londonas, galiausiai, irgi atsisakė jo vaidmens, užtikrindamas Niujorko iškilimą XX amžiaus pradžioje.

 

O aštuntojo dešimtmečio pabaigoje jis nusprendė, kad Niujorkas žengia į savo eros „rudenį“ kaip pasaulinės ekonomikos centras. Prekyba ir pramonė bėgo iš miesto, palikdamos klestintį finansų centrą – tai buvo neabejotinas ženklas Braudelio požiūriu, kad Niujorkas ir tauta, kurią jis globojo, buvo ant nuosmukio ribos.

 

Donaldas Trumpas tapo Donaldu Trumpu tame mieste, statydamas dangoraižius ir bankrutuodamas kazino, kol Volstritas klestėjo, o darbininkų klasė nyko, ir jis pasirodė su panašiai niūriu Amerikos perspektyvų vaizdu. Jo, kaip politinės figūros, karjera buvo paremta įsitikinimu, kad Amerika praranda jos turtus ir galią.

 

Jei Ronaldas Reaganas suteikė rinkėjams vilties, Trumpas siūlo jiems palaikyti kompaniją jų kančioje. Jis turi intuiciją suprasti dalykus, kurių žmonės bijo, ir drąsiai sako tai, ko kiti politikai nesako. Kai kiti prezidentai teigia, kad Amerikoje vis dar rytas, Trumpas palietė jautrią tiesą, tvirtindamas, kad netrukus bus vidurnaktis.

 

Prezidentui sprendimas yra paprastas, nors ir drastiškas: pastatyti tarifų sieną aplink Jungtines Valstijas, kad vienu metu būtų įgyvendinti du pagrindiniai jo tikslai. Tai priverstų įmones gaminti produktus Amerikos rinkai Jungtinėse Valstijose – taip atkuriant šalies gamybos bazę – ir tai leistų gerokai sumažinti pajamų mokestį.

 

Jis teigia, kad mums net nereikėtų pajamų mokesčio, jei tiesiog priverstume likusį pasaulį apmokėti mūsų sąskaitas. Iš tikrųjų jis sako, kad mūsų problemos visada yra kažkieno kito kaltė. Trumpo ekonominės ir politinės darbotvarkės esmė yra ta, kad kiti žmonės kenkia Jungtinėms Valstijoms ir kad mes galime išspręsti mūsų problemas, kenkdami kitiems žmonėms.

 

Gamybos plėtra yra tikslas, kurį vis labiau palaiko išrinkti pareigūnai visame politiniame spektre, tačiau Trumpas bando pertvarkyti pasaulinės prekybos taisykles su visu „pasidaryk pats“ meistro, gyvenančio name ir jį renovuojančio, subtilumu, o sutrikimai dreba pasaulio ekonomiką. Laivybos linijos atšaukia keliones per Ramųjį vandenyną. Investuotojai iškelia pinigus iš JAV vyriausybės obligacijų, nebelaikydami Amerikos didžiausiu saugiu prieglobsčiu. Trumpo veiksmai, regis, spartina Amerikos gamybos nuosmukį ir netgi kelia pavojų Amerikos pomirtiniam gyvenimui, kaip finansų centrui.

 

Lengva kaltinti Trumpą. Tačiau Braudelis, miręs 1985 m., tikriausiai, būtų laikęs prezidentą ne kuo kitu, o kamščiu, siūbuojančiu istorijos srovėse. Jei jis būtų teisus, nesvarbu, koks prezidentas ar politika, Amerikos ekonominio dominavimo era baigiasi, o jos politinė hegemonija yra netvari. Jei jis būtų teisus, laikas susitaikyti su tuo, kad mūsų antrarūšis statusas yra neišvengiamas ir negrįžtamas. Laikas ruoštis gyvenimui Londone.

 

1944 m. vasarą Jungtinės Valstijos surinko savo sąjungininkus į vadinamą Bretton Woods sistemą Naujojo Hampšyro Baltuosiuose kalnuose, kad pareikštų tai, ką Valstybės departamentas apibūdino, kaip „pagrindinį pergalės prizą“ Antrajame pasauliniame kare: galią diktuoti naujas pasaulio ekonomikos taisykles.

 

Dominuojančios ekonominės jėgos visada reikalavo prekybos laisvės. Europos šalys kolonizavo didžiąją pasaulio dalį, siekdamos išplėsti prekybą, įskaitant mažo Naujojo Amsterdamo uosto įkūrimą. Jungtinės Valstijos, kurios savo ekonominę galią kūrė remdamosi įspūdingomis apsaugos nuo prekybos laisvės kliūtimis, dabar buvo pasirengusios pasinaudoti jos teikiama nauda. Amerika ir jos sąjungininkės susitarė įtvirtinti dolerį, kaip naujos tarptautinės pinigų sistemos pagrindą ir sukūrė tarptautinių institucijų, kuriose dominuoja Jungtinės Valstijos, rinkinį, kuris siektų panaikinti prekybos kliūtis.

 

Rekolekcijų metu britų ekonomistas Johnas Maynardas Keynesas teigė, kad naujoji sistema turėtų apimti prekybos disbalanso ribojimo mechanizmą, tačiau Jungtinės Valstijos šią idėją atmetė. Ruzvelto administracija galėjo numatyti, kad po karo, Europai ir Japonijai esant griuvėsiuose, Jungtinės Valstijos džiaugsis neprilygstamos ekonominės viršenybės laikotarpiu. Demokratijos arsenalas vėl grįžo prie vartojimo prekių gamybos, o Jungtinės Valstijos nenorėjo varžyti savo galimybių parduoti šias prekes užsienio rinkose.

 

Daugelis amerikiečių, įskaitant ir Donaldą Trumpą,  vėlesnius dešimtmečius prisimena, kaip į aukso amžių, kai pelnas buvo toks gausus, kad net darbininkai buvo pakelti į viduriniosios klasės gyvenimo palaimą: automobilį, namą, atostogas.

 

Tačiau Amerikos imperija, nors daugeliu atžvilgių skyrėsi nuo jos pirmtakų, nebuvo apsaugota nuo Braudelio aprašytų jėgų. Dominavimas lėmė nuosmukį.

 

Dolerio, kaip pasaulinės valiutos, vaidmuo padarė jį vertingesnį, nei būtų buvęs, jei tai būtų tik nacionalinė valiuta, nes visiems reikėjo dolerių. Tai leido amerikiečiams pigiau pirkti importuojamas prekes; taip pat pabrangino Amerikos eksportą. Amerikos įmonės pradėjo investuoti pinigus į užsienio rinkas, kurdamos pasaulinį verslą.

 

Jungtinės Valstijos skyrė didžiulius išteklius kovai su karštaisiais ir šaltaisiais karais, o tautos, gyvenusios jos globoje, investavo į save.

 

„Toyota“ prezidentas teigė, kad Amerikos karinės krovininių sunkvežimių sutartys Korėjos karo metu išgelbėjo ir atgaivino jo įmonę, o tai, galiausiai, nuliūdino „General Motors“ ir „Ford“.

 

1971 m. Trumpui buvo 25-eri, kai Jungtinės Valstijos pirmą kartą nuo XIX a. pabaigos patyrė prekybos deficitą. Jis užaugo Amerikos ekonominės hegemonijos eroje, o subrendo, kai ši nepaprasta era artėjo prie pabaigos. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Braudelio požiūris, kad Amerika žengia į savo „rudenį“, buvo paverstas perdėtu optimizmu. Tai labiau priminė žiemą. Praėjus metams po Braudelio knygos pasirodymo, amerikiečių autorius ir iliustratorius Davidas Macaulay išleido knygą „Unbuilding“ (liet. „Išardymas“), kurioje jis įsivaizdavo Saudo Arabijos princo, ketinusio išsiųsti dalis į Arabijos pusiasalį, atliekant Empire State Building dekonstrukciją. Vietoj pastato Niujorke liko parkas, skirtas pastato atminimui.

 

Vos praėjo karta nuo tada, kai amerikiečiai tvirtai įsitikino, kad jų tauta pranoko Europą, kad Niujorkas pakeitė Londoną, kaip pasaulio centrą, ir amerikiečiai jau bijojo, kad jų saulė leidžiasi. Būtent tais metais, tokioje atmosferoje, Trumpas pradėjo kalbėti apie savo įsitikinimą, kad kitos tautos naudojasi Amerika – ne tik pranoksta mus, bet ir apgaudinėja.

 

Trumpas turi tipiško respublikono verslininko važiuoklę: sąmoningai aklas savo priklausomybei nuo vyriausybės, piktinasi mokesčiais ir reguliavimu, įsitikinęs, kad tai, kas gera jo verslui, yra gera ir šaliai. Tačiau dauguma Trumpo kartos užmiesčio klubų lankytojų likusį pasaulį laikė, išnaudojimui subrendusiais, pašaičiais arba, dosniau tariant, pašalaičiais, kuriems reikia Amerikos žinių, Trumpas jau seniai išsiskiria tuo, kad amerikiečiai yra išnaudojami. 1987 m. Trumpas sumokėjo 94 801 dolerių už viso puslapio reklamą „The Times“ ir dviejuose kituose laikraščiuose. Atvirame laiške „Amerikos žmonėms“ Trumpas pasiūlė, kad Jungtinės Valstijos turėtų pateikti sąskaitas tokioms šalims, kaip Japonija ir Saudo Arabija, už Amerikos karines išlaidas, o tai, jo teigimu, sumažintų federalinį deficitą ir leistų sumažinti mokesčius. Laiškas baigėsi žodžiais: „Nebeleiskime daugiau, kad būtų juokiamasi iš mūsų didžios šalies.“

 

Trumpo politinė žinia 10-ajame dešimtmetyje ir 2000-ųjų pradžioje nesulaukė didelio palaikymo. Tai buvo gerovės ir, pažadėto dar daugiau, metai. XX amžiaus antroje pusėje Amerikos elitas laikėsi nuomonės, kad šalies gynybos biudžetas yra galios kaina, o prekyba – atlygis. Sovietų Sąjungos žlugimas buvo laikomas įrodymu. Amerikos lyderiai nematė daug priežasčių bijoti gamybos perkėlimo į Kiniją. Jie darbo vietų praradimą, traktavo kaip gamyklų darbuotojų ir gamyklų miestelių tragediją, bet ne kaip nacionalinio nuosmukio pranašą. Jie skatino finansų ir technologijų bendroves, kaip naujus klestėjimo variklius. Amerikos pranašumas atrodė užtikrintas.

 

Kaip ir numatė Braudelis, finansai pakeitė gamybą. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje gamyklos pagamino apie 45 procentus JAV įmonių pelno, o finansai – apie 15 procentų.

 

Per pastaruosius du dešimtmečius finansai nuolat generavo didesnę dalį.

 

Man patinka įsivaizduoti, kad jei Braudelis būtų gyvenęs pakankamai ilgai, kad pamatytų stulbinantį kriptovaliutų, kaip vieno iš Amerikos nacionalinių pramogų, iškilimą, jis būtų miręs iš juoko.

 

Tačiau finansializacija taip pat padėjo atidėti atsiskaitymą. Gyvenome, kaip sėkmingų verslininkų atžalos, leisdami šeimos pinigus ir skolindamiesi prieš gerą šeimos vardą.

 

Tada, po Didžiosios recesijos, kai viltys blėso, Trumpas pradėjo perdirbinėti ir atnaujinti jo ilgalaikes nuoskaudas – ir rasti platesnę auditoriją.

 

Pažįstu daug išsilavinusių ir klestinčių amerikiečių ir žinau, kad jiems paprastai sunku, o gal net neįmanoma, suprasti, kodėl niūrus Trumpo požiūris į Amerikos ekonomiką rezonuoja su daugeliu jų tautiečių. Esu išsilavinęs ir klestintis amerikietis, ir man taip pat sunku tai suprasti.

 

Tačiau pyktis tikras. Žmonės mato tautą, kurioje turtingieji pavargo mokėti amerikiečiams už daiktų gamybą ir pakeitė juos pigesniais užsienio darbuotojais. Tautą, kurioje turtingieji statėsi gražius namus gražiuose priemiesčiuose, o paskui atsisakė užleisti kiek vietos kitiems. Tautą, kurioje sunkiau įgyti išsilavinimą, sunkiau užsidirbti pragyvenimui reikalingą minimalų atlyginimą, sunkiau įpirkti būstą.

 

Trys ketvirtadaliai amerikiečių, gimusių 1950 m., pirmaisiais kūdikių bumo metais, galiausiai, uždirbo daugiau, nei jų tėvai, tačiau tik pusei amerikiečių, gimusių devintajame dešimtmetyje, sekėsi geriau. Dabar amerikiečiai patiria mažesnį ekonominį mobilumą, nei didžiojoje Vakarų Europos dalyje. Amerikos visuomenė yra mažiau egalitarinė, nei Danijoje, ir danai turi tikrą karalių.

 

Laisvoji prekyba nėra pagrindinė šių tendencijų priežastis. Tai net ne didžiausia priežastis, kodėl sumažėjo užimtumas gamybos sektoriuje; technologijos panaikino daug daugiau darbo vietų, nei Kinija. Tačiau Trumpo susitelkimas į prekybą atliepia daugelį amerikiečių, nes jis atspindi esminį Amerikos elito išdavystės socialinei sutarčiai aspektą. Ekonomistai teigė, kad prekyba gali būti naudinga visiems, bet net jei tai būtų tiesa, ji reikalavo, kad vyriausybė perskirstytų pelną – ir dažniausiai to nebuvo.

 

Prekyba praturtino turtinguosius ir sumažino 70 procentų darbuotojų, neturinčių aukštojo mokslo diplomų, pajamas. „Visada buvo argumentuojama, kad laimėtojai gali kompensuoti pralaimėtojams“, – 2015 m. man sakė ekonomistas Josephas Stiglitzas. „Tačiau laimėtojai to niekada nedaro.“ Trumpui nereikėjo ekonomisto, kad jam tai pasakytų. Jis tai jautė iki kaulų smegenų. Minios jo rinkimų kampanijos mitinguose tai taip pat žinojo. Tačiau išgirsti tai iš turtingo žmogaus buvo labai svarbu.

 

Amsterdamas klestėjo, kaip bankininkystės centras, net ir nykstant gamybos ir prekybos centro statusui. XVIII a. pabaigoje Europai nebereikėjo olandiškų audinių ar žuvies, o ir olandiškų laivų jai nebereikėjo. 1783 m. grupė olandų pirklių išsiuntė George'ui Washingtonui dovanų sūdytos silkės, prašydami jo pritarimo ir, matyt, ieškodami naujos rinkos. Vašingtonas atsakė, kad silkė „neabejotinai skanesnė, nei mūsų“, bet Amerika turi daug žuvies.

 

Paklausa išliko visiems pinigams, kuriuos olandai uždirbo iš prekybos. Europos pirkliai ir princai plūdo į Amsterdamą derėtis dėl paskolų. Kitais metais, 1784 m., prie jų prisijungė besikurianti Amerikos vyriausybė, susitarusi pasiskolinti 2 milijonus florinų.

 

Tačiau gerovė vis labiau susitelkė elito rankose. Amsterdamui ir jo palydovams nebereikėjo tiek daug darbininkų. XVIII amžiuje Olandijos gyventojų skaičius iš tikrųjų sumažėjo, nors didelėje Europos dalyje gyventojų skaičius išaugo.

 

Be to, Amsterdamo, kaip finansų centro, pranašumas ilgai neišliko, pasibaigus jo hegemonijai kaip Europos prekybos centrui. Klestėjimo laikais, kai miestas buvo prekybos uostas, jis atsikratė finansinių sukrėtimų. Pagrindinis įvykis buvo prekyba; Net ir skandalingas tulpių burbulo reginys XVII a. 4-ajame dešimtmetyje buvo tik šalutinis reginys. Tačiau miesto ekonomikai tampant vis labiau priklausomai nuo finansų, jis tampa vis labiau pažeidžiamas. Vienas istorikas apskaičiavo, kad iki 1782 m. pusė Amsterdamo kapitalo buvo paskolinta užsieniečiams. Užuot finansavęs savo plėtrą, Amsterdamas statė kitų šalių verslus ir pradėjo per daug pralaimėti. Kulminacinis smūgis įvyko 1788 m. rugpjūtį, kai Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI vyriausybė, atsidūrusi ant žlugimo ribos, neražino jos skolų. Silpstant Amsterdamo ekonominei galiai, mažėjo ir jo politinė autonomija. Per paskutinius du XVIII amžiaus dešimtmečius Nyderlandų valstybė grimzdo į pilietinį konfliktą ir patyrė žeminančių pralaimėjimų nuo britų ir prancūzų. 1810 m. Napoleonas prijungė Olandiją prie jo imperijos.

 

Braudelis sutelkė dėmesį į ilgalaikę istorijos perspektyvą būtent todėl, kad nenorėjo per daug sureikšminti trumpalaikio skausmo ar nesėkmių. Tai buvo požiūris, kurį, jo teigimu, jis išsiugdė norėdamas išlaikyti pusiausvyrą penkerius metus, kuriuos Antrojo pasaulinio karo metu praleido Vokietijos karo belaisvių stovyklose, atsisakydamas per daug sureikšminti „kasdienį vargą“ ar naujausias naujienas.

 

Ir jo nuomone, svarbiausia Amsterdamo gyvenime po hegemonijos buvo ne neramumai iškart po to, o ilgalaikis Nyderlandų ekonomikos atsparumas. Amsterdamas niekada taip smarkiai nenukrito, ir tai, ką Braudelis parašė 1979 m., išlieka teisinga: „Jis vis dar yra vienas iš didžiųjų pasaulinio kapitalizmo altorių.“

 

Londono istorijos lankas yra labai panašus. Tai miestas, vargu ar kurio kas nors gailėtųsi. Jungtinė Karalystė ir Nyderlandai, žinoma, turi daug problemų, tačiau kiekviena iš jų išlieka viena klestinčių tautų Žemėje. Tačiau svarbu pažymėti, kad Amsterdamui pasisekė perleisti savo viršenybę miestui ir tautai, kuri pritarė daugeliui Amsterdamo pagrindinių vertybių. Iš tiesų, Braudelis pastebi, kad Amsterdamas prarado savo viršenybę iš dalies dėl to, kad kai kurie turtingiausi olandų pirkliai norėjo gyventi Londone – protestantiškame, kapitalistiniame mieste, kurį jie laikė smagesniu. Savo ruožtu Londonas užleido vietą miestui ir visuomenei, kuri netgi kalbėjo jo kalba.

 

Pasaulinės pramonės centras dabar yra kažkur pietryčių Kinijoje, ir bene svarbiausias argumentas radikalioms pastangoms susigrąžinti gamybos viršenybę yra tas, kad Jungtinės Valstijos – ir kitos tautos, kurios klestėjo, valdant JAV – turėtų bijoti pasekmių, jei perleis valdžią neliberaliai ir vis labiau priešiškai šaliai.

 

Braudelio knygą galite interpretuoti, kaip argumentą, kad Šanchajaus iškilimas yra neišvengiamas, ir kad klausimas, kuris turėtų rūpėti Amerikos politikams, yra tai, kaip geriausiai apsaugoti Amerikos interesus artėjančiame Kinijos amžiuje.

 

Tačiau praeitis yra netobulas vadovas. Praėjus keturiasdešimt šešeriems metams po knygos išleidimo, Braudelio pasakojimas vis dar atrodo šviežias, iš dalies dėl to, kad prancūzų istorikas buvo pakankamai išmintingas, kad išvengtų prognozių. Jis manė, kad Niujorkas ir Jungtinės Valstijos išgyvena nuosmukį, bet nepasakė, kas bus toliau.“ [1]

 

Prancūzų ekonomistas Piketty pasiūlė teoriją, kuri padeda suprasti šio pasaulinio praturtėjusiųjų šokio priežastį.

 

„Pagrindinė Piketty tezė yra ta, kad kai kapitalo grąžos norma (r) ilguoju laikotarpiu yra didesnė už ekonomikos augimo tempą (g), rezultatas yra turto koncentracija, o šis nelygus turto pasiskirstymas sukelia socialinį ir ekonominį nestabilumą.“

 

Turtingieji perkelia jų milžinišką turtą į, mažiau išsivysčiusias, ir socialiai stabilesnes vietas.

 

„Piketty siūlo pasaulinę progresinių turto mokesčių sistemą, kuri padėtų sumažintinelygybę ir neleistų didžiajai daliai turto patekti į mažos mažumos kontrolę.“

 

Pamatysime, ar tai įvyks be didelės pandemijos ar kitos katastrofos.

 

 1. Can Trump Turn Back the Economic Clock? Appelbaum, Binyamin.  New York Times (Online) New York Times Company. May 7, 2025.

Short history of economy in the West

"Historians make their names by persuading people to see patterns in the chaos. In the late 1970s, the French historian Fernand Braudel thought that one of those patterns was about to repeat.

Braudel was a student of the slow-moving currents that shape events. He wanted people to pay less attention to great men like Napoleon and more to seemingly humble things like the potato, a New World import that made it easier for European farmers to grow more food than they needed; this surplus, in turn, gave a wider array of Europeans time to engage in new hobbies like complaining about their rulers. One might say that he regarded the potato as the cause of Napoleon.

In the third volume of his epic “Civilization and Capitalism,” published in 1979, Braudel explored the forces that made one city at a time the economic center of the Western world, from Venice to Amsterdam to London, and then inexorably lifted up another in its place.

He wrote that cities rose as centers of commerce, and then, as they prospered, they began to invest their surpluses in building new centers, engineering their own declines. Commerce moved on, leaving a financial hub behind.

Braudel’s account ended with the decline of Amsterdam, the entrepôt of Europe through the 17th and into the 18th century, a city of astonishing wealth and diversity.

Wide-eyed visitors wrote of its wonders with the same astonishment as later generations would write of New York. The young czar of Russia went home so impressed that he built St. Petersburg in its image.

But as Amsterdam grew fat and happy, its merchants became bankers and began to seek better returns in fast-growing London.

Amsterdam, Braudel wrote, became “a society of rentier investors on the lookout for anything that would guarantee a quiet and privileged life,” a society that had moved on “from the healthy tasks of economic life to the more sophisticated games of the money market.”

Braudel noted that London, too, eventually ceded its role, underwriting the rise of New York in the early 20th century.

 And in the late 1970s, he judged that New York was entering the “autumn” of its era as the center of the global economy. Commerce and industry were fleeing the city, leaving behind a thriving financial center — a sure sign in Braudel’s view that New York, and the nation it anchored, were on the edge of decline.

Donald Trump became Donald Trump in that city, building towers and bankrupting casinos as Wall Street boomed and the working class faded away, and he emerged with a similarly bleak view of America’s prospects. His career as a political figure has been built on his conviction that America is losing its wealth and its power.

If Ronald Reagan filled voters with hope, Trump offers to keep them company in their misery. He has an intuition for the things that people fear and is comfortable saying what other politicians won’t. Where other presidents intone that it’s still Morning in America, Trump has touched a nerve by insisting that it’s not long before midnight.

To the president, the solution is straightforward, if drastic: building a wall of tariffs around the United States in order to neatly accomplish two of his primary goals at once. It would force companies to make products for the American market in the United States — thereby rebuilding the nation’s manufacturing base — and it would enable big cuts in income taxation.

He claims that we wouldn’t even need income taxes if we just forced the rest of the world to pay our bills. What he’s really saying is that our problems are always someone else’s fault. The heart of Trump’s economic agenda, and his political agenda, is that other people are hurting the United States and that we can solve our problems by hurting other people.

Expanding manufacturing is a goal increasingly shared by elected officials across the political spectrum, but Trump is trying to overhaul the rules of global trade with all the finesse of a do-it-yourselfer living in a house while renovating it, and the disruptions are shaking the global economy. Shipping lines are canceling trans-Pacific voyages. Investors are moving money out of U.S. government bonds, no longer treating America as the ultimate safe haven. Trump’s actions appear to be hastening the decline of American manufacturing and even jeopardizing America’s afterlife as a financial center.

It’s easy to blame Trump. But Braudel, who died in 1985, probably would have regarded the president as nothing more than a cork bobbing on the currents of history. If he was right, no matter the president or policies, America’s era of economic domination is ending and its political hegemony is unsustainable. If he was right, it’s time to accept that our second-rate status is inevitable and irreversible. It’s time to get ready for life as London.

In the summer of 1944, the United States gathered its allies at a resort called Bretton Woods in the White Mountains of New Hampshire to claim what the State Department described as “the main prize of the victory” in World War II: the power to dictate new rules for the global economy.

Dominant economic powers have always demanded the freedom to trade. European nations had colonized much of the world to expand trade, including the creation of the little port of New Amsterdam. The United States, which built its economic strength behind formidable protective barriers, now was ready to reap the benefits. America and its allies agreed to establish the dollar as the basis of a new international monetary system, and they created a set of international institutions, dominated by the United States, that would work to dismantle trade barriers.

At the retreat, the British economist John Maynard Keynes argued that the new system should include a mechanism for limiting trade imbalances, but the United States rejected that idea. The Roosevelt administration could foresee that after the war, with Europe and Japan in ruins, the United States would enjoy a period of unrivaled economic supremacy. The arsenal of democracy would return to making consumer goods, and the United States did not want to constrain its ability to sell those goods in foreign markets.

Many Americans, very much including Donald Trump, look back on the decades that followed as a golden age of profits so abundant that even blue-collar workers were lifted into the bliss of middle-class life: car, house, vacation.

But the American empire, though distinct in many ways from its predecessors, was not immune to the forces described by Braudel. Dominance brought about decline.

The dollar’s role as the world’s currency made it more valuable than it would have been if it were just a national currency, because everyone needed dollars. That allowed Americans to purchase imported goods more cheaply; it also made American exports more expensive. American companies began to pour money into foreign markets, building global businesses.

And the United States expended vast resources fighting hot and cold wars while the nations that lived under its protection invested in themselves.

Toyota’s president said that American military contracts for cargo trucks during the Korean War saved and revived his company, to the eventual chagrin of General Motors and Ford.

Trump was 25 in 1971, when the United States ran its first trade deficit since the late 19th century. He was raised in an era of American economic hegemony, only to enter adulthood as that extraordinary era was reaching its end. By the late 1970s, Braudel’s view that America was entering its “autumn” passed for optimism. It felt more like winter. The year after Braudel’s book appeared, the American author and illustrator David Macaulay published “Unbuilding,” in which he imagined the deconstruction of the Empire State Building by a Saudi prince who intended to ship the parts to the Arabian Peninsula. In place of the building, New York was left with a park commemorating the building.

Barely a generation had passed since Americans came firmly into the idea that their nation had surpassed Europe, that New York had replaced London as the center of the world, and Americans already feared their sun was setting. It was in those years, in that atmosphere, that Trump started talking about his conviction that other nations were taking advantage of America — not just surpassing us but cheating us.

Trump has the chassis of a typical Republican businessman: willfully blind to his dependence on government, resentful of taxes and regulation, convinced that what’s good for his business is good for the country. But where most country-clubbers of Trump’s generation viewed the rest of the world as patsies ripe for exploitation, or more generously as patsies in need of American know-how, Trump has long been distinguished by his belief that Americans are the patsies. In 1987, Trump paid $94,801 for full-page ads in The Times and two other papers. In an open letter addressed “To the American People,” Trump proposed that the United States should bill nations including Japan and Saudi Arabia for America’s military spending, which he said would reduce federal deficits and allow for tax cuts. The letter concluded, “Let’s not let our great country be laughed at anymore.”

Trump’s political message found little purchase during the 1990s and early 2000s. Those were years of plenty and the promise of more. The consensus among American elites in the second half of the 20th century was that the nation’s defense budget was the price of power, and trade was the reward. The collapse of the Soviet Union was taken as a proof text. America’s leaders saw little reason to fear the migration of manufacturing to China. They treated job losses as a tragedy for factory workers and factory towns, but not as a harbinger of national decline. They encouraged the rise of finance and tech companies as new engines of prosperity. American pre-eminence seemed secure.

As Braudel anticipated, finance replaced manufacturing. In the late 1970s, factories produced about 45 percent of U.S. corporate profits while finance produced about 15 percent.

Over the last two decades, finance has consistently produced the larger share.

I like to imagine that if Braudel had lived long enough to witness the astonishing rise of cryptocurrencies as one of America’s national pastimes, he would have died laughing.

But financialization also helped to postpone the reckoning. We lived like the scions of successful businessmen, spending the family money and borrowing against the family’s good name.

Then in the wake of the Great Recession, as hopes curdled, Trump started recycling and updating his longstanding grievances — and finding larger audiences.

I know a lot of educated and prosperous Americans, and I know that they generally find it difficult if not impossible to understand why Trump’s bleak view of the American economy resonates with so many of their countrymen. I’m an educated and prosperous American, and I have trouble understanding it, too.

But the anger is real. People see a nation in which the rich got tired of paying Americans to make things and replaced them with cheaper foreign workers. A nation in which the rich built nice houses in nice suburbs and then refused to make room for anyone else. A nation in which it is harder to get an education, harder to earn a living wage, harder to afford housing.

Three-quarters of Americans born in 1950, in the early years of the baby boom, ended up earning more than their parents, but for Americans born in the 1980s, only half have ended up doing better. Americans now experience less economic mobility than in much of Western Europe. American society is less egalitarian than Denmark, and they have an actual king.

Free trade is not the primary reason for these trends. It’s not even the biggest reason manufacturing employment has declined; technology has eliminated a lot more jobs than China. But Trump’s fixation on trade resonates with many Americans because it captures something fundamental about the way that American elites have betrayed the social contract. Economists argued that trade could benefit everyone, but even if that was true, it required the government to redistribute the gains — and for the most part, it didn’t.

Trade made the rich richer, and it reduced the earnings of the 70 percent of workers who didn’t have college degrees. “The argument was always that the winners could compensate the losers,” the economist Joseph Stiglitz told me in 2015. “But the winners never do.” Trump didn’t need an economist to tell him that. He felt it in his bones. The crowds at his campaign rallies knew it, too. But it meant something to hear it from a rich man.

Amsterdam prospered as a banking center even as it declined as a center of manufacturing and commerce. By the late 18th century, Europe no longer wanted Dutch fabrics or Dutch fish, and it no longer needed Dutch ships. In 1783, a group of Dutch merchants sent a gift of salted herring to George Washington, requesting his endorsement and, presumably, seeking a new market. Washington responded that the herring was “undoubtedly of a higher flavour than our own,” but that America had plenty of fish.

What remained in demand was all the money the Dutch had made from trade. The merchants and princes of Europe flocked to Amsterdam to negotiate loans. The following year, 1784, the fledgling American government joined them, arranging to borrow 2 million florins.

But prosperity increasingly was concentrated in the hands of an elite. Amsterdam, and its satellites, no longer needed as many workers. The population of Holland actually shrank in the 18th century, even as much of Europe experienced a population boom.

Moreover, Amsterdam’s pre-eminence as a financial center did not long survive the end of its hegemony as the center of European commerce. In the city’s heyday as a trading port, it shook off financial upheavals. Commerce was the main event; even the indelible spectacle of the tulip bubble in the 1630s was just a sideshow. But as the city’s economy became more dependent on finance, it become more vulnerable. One historian has calculated that by 1782, half of Amsterdam’s capital had been lent to foreigners. Instead of financing its own development, Amsterdam was betting on other countries, and it started losing too many of those bets. A culminating blow came in August 1788, when the French government of King Louis XVI, on the verge of collapse, defaulted on its debts. As Amsterdam’s economic power declined, so did its political autonomy. During the final two decades of the 18th century, the Dutch state descended into civil strife and endured humiliating defeats at the hands of the British and the French. In 1810, Napoleon annexed Holland to his empire.

Braudel focused on the long run of history precisely because he didn’t want to make too much of short-term pain or setbacks. It was an approach that he said he developed to maintain his equanimity during the five years that he spent in German prisoner-of-war camps during World War II, refusing to make too much of “daily misery” or the latest scraps of news.

And in his view, what was most significant about Amsterdam’s life after hegemony was not the turbulence in the immediate aftermath, but the long-term resilience of the Dutch economy. Amsterdam never fell that far, and what Braudel wrote in 1979 remains true: “It is still today one of the high altars of world capitalism.”

The arc of London’s story is much the same. It is not a city anyone would think to pity. The United Kingdom and the Netherlands have plenty of problems, of course, but each remains among the most prosperous nations on Earth. It’s important to note, however, that Amsterdam had the good fortune to cede its supremacy to a city, and a nation, that shared many of its basic values. Indeed, Braudel observes that Amsterdam lost its supremacy in part because some of the richest Dutch merchants preferred to live in London, a Protestant, capitalist city they regarded as more fun. London, in turn, yielded to a city and society that even shared its language.

The center of global industry now sits somewhere in southeast China, and perhaps the most powerful argument for radical efforts to reclaim manufacturing supremacy is that the United States — and other nations that have prospered under its hegemony — ought to fear the consequences of ceding power to an illiberal and increasingly hostile country.

You can read Braudel’s book as an argument that the rise of Shanghai is inevitable and that the question that ought to be preoccupying American policymakers is how best to preserve American interests during the impending Chinese century.

But the past is an imperfect guide. Forty-six years after it was published, Braudel’s account still feels fresh in part because the French historian was wise enough to avoid predictions. He judged that New York, and the United States, were in decline, but he did not tell us what would happen next.” [1]

French economist Piketty proposed theory that helps understand the cause of this global dance of the wealthy. 

"Piketty's central thesis is that when the rate of return on capital (r) is greater than the rate of economic growth (g) over the long term, the result is concentration of wealth, and this unequal distribution of wealth causes social and economic instability."

 The wealthy move their humongous wealth the to less developed and socially more stable places.

"Piketty proposes a global system of progressive wealth taxes to help reduce inequality and avoid the vast majority of wealth coming under the control of a tiny minority."

We will see if that will happen without a major pandemic or some other catastrophe.

 1. Can Trump Turn Back the Economic Clock? Appelbaum, Binyamin.  New York Times (Online) New York Times Company. May 7, 2025.