What Lithuanian Warmongers Are Preparing for Us in Lithuania’s Fields and Cities: With Drones and I.E.D.s, Mexico’s Cartels Adopt Arms of Modern War

 

“The explosions began before dawn, shaking the ground and rattling windows in the darkness. With them, residents said, came the telltale buzz of drones.

 

“We knew the devil was coming,” said Ana, a mother of six who grabbed her children and ran as gunmen moved in to do battle.

 

Weeks later, her town still bore scars. Holes were blasted into roofs where drones had dropped bombs. Craters gaped where land mines had exploded. Spent .50-caliber shells glinted in the dirt.

 

The clash was not in Ukraine or the Middle East, and the combatants did not belong to any army. They were criminal groups, armed with military-grade weapons and fighting just a few hundred miles from the U.S. border, in Mexico’s western state of Michoacán.

 

Some of Mexico’s most formidable cartels are locked in a vicious arms race on multiple fronts. On one side, they are battling the Mexican government, which is under intense pressure from the United States to crack down on the drug trade. But they are also fighting one another for territory and resources, leaving a deadly toll among their members and the civilians caught in between.

 

Now, President Trump has ordered the Pentagon to begin using military force against certain drug cartels designated as terrorist groups. The directive has infuriated Mexico’s leaders, who have rejected the idea of U.S. forces on Mexican soil. But despite their disagreements about what actions to take, officials and security analysts in both countries agree that cartels are amassing new levels of firepower, transforming some groups into full-fledged paramilitary forces.

 

Drug smugglers and cartel gunmen no longer wield just handguns or automatic rifles, officials and experts say, but also Claymore land mines, rocket-propelled grenades, mortars built from gas-tank tubes and armored trucks mounted with heavy machine guns. They are burying improvised explosive devices to kill their rivals and modifying drones bought online to make attack drones, loaded with toxic chemicals and bombs.

 

“We cannot continue to just treat these guys as local street gangs,” Secretary of State Marco Rubio said in an interview with EWTN, a Catholic television network, last month. “They have weaponry that looks like what terrorists, in some cases armies, have.”

 

Mexican officials say that most of the military-grade weapons that powerful groups have acquired originated in the United States, and that up to half a million firearms are smuggled south each year. The officials say that criminals also reverse-engineer weapons, sometimes 3-D printing parts to build them.

 

Nowhere are the consequences of this varied and growing arsenal starker than in the rugged hills of Tierra Caliente in Michoacán, a swath of fertile farmland and lush mountains that has become a strategic corridor for drug cultivation.

 

The battle for control there between rival groups — including the Knights Templar, La Familia Michoacana and the group with the most military power, the Jalisco New Generation Cartel — has pushed the fight into a new, more brutal era.

 

A War Transformed

 

Like other armed groups around the world, the cartels combine old and new weapons to deadly effect. Drones circle overhead in Michoacán, while roads and footpaths used by soldiers and civilians alike are seeded with I.E.D.s.

 

Over the past two years, the state has recorded more mine explosions than anywhere else in Mexico, a chilling marker of the drug war’s evolution, experts say.

 

Caught between the shifting front lines of gangs and security forces are dozens of farming villages, their lemon and avocado fields tucked deep in the hills. Many have no phone service, effectively leaving them to fend for themselves. Ana, the mother in the attacked town, El Guayabo, gave only her first name for fear of retribution by criminals.

 

When fighting nears, most residents flee, sometimes for weeks or months. Some never return at all, leaving towns deserted. In nearly two years, more than 2,000 people have been displaced in Michoacán, rights groups say. Those who stay risk being trapped in the crossfire.

 

In the past five months alone, at least 10 civilians, including a 14-year-old boy, have been killed by hidden explosives while tending crops or walking to school, according to Julio Franco, an adviser with the Human Security Observatory, a group tracking violence.

 

Security analysts and Mexican officials say the cartels began to militarize in the mid-2000s, when Los Zetas, a group formed by former army members, brought battlefield discipline, encrypted communications and heavy weaponry to organized crime.

 

As Los Zetas acquired more of a military arsenal, so did its rivals, trying to compete. Mexico’s security forces, too, responded with ever more sophisticated equipment and tactics. The United States has also brought its own technology to bear, including by recently using drones that hunt for fentanyl labs.

 

In 2015, a sign of the transformation underway became evident when cartel gunmen in Jalisco State brought down a Mexican Army helicopter with a rocket-propelled grenade launcher, killing six soldiers. It was the first time a criminal group had destroyed a military aircraft in Mexico.

 

By 2022, Mexican military intelligence reported that criminal groups were “routinely” deploying I.E.D.s, drones and new tactics.

 

“We are witnessing the latest phase of the war: a move toward paramilitary-style tactics and capabilities,” said Alexei Chávez, a security analyst who has advised the Mexican Army.

 

Just as drones, cheap and easy to modify, have proliferated in the fields of Ukraine, their use by cartels — for surveillance and precision bombing — has surged drastically in recent years, according to government officials, security experts and analysts.

 

Drones allow criminals “to attack rivals or security forces with far greater precision” than the crude bombs they once relied on, said Vanda Felbab-Brown, an expert on nonstate armed groups at the Brookings Institution. “With drones,” she said, “the cartels have gained the ability to strike deep into enemy territory — to hit targets that would have been unreachable before.”

 

To prepare for heightened pressure from the Trump administration, criminal groups also started importing scanners to detect government drones and hiring more people with experience using and tracking the aircraft, cartel operatives have said in recent interviews with The New York Times. As another step, the operatives said, they increased arms shipments from the United States.

 

18 Officers. Thousands of Bombs.

 

Facing these new threats, Mexico’s police have often found themselves badly outgunned.

 

“They’ve been a step ahead of us for years,” said Alfredo Ortega, Michoacán’s former state security chief, who stepped down last year. “They have unlimited resources and access to weapons and technology our local forces simply don’t. They came at us with Barrett .50-caliber semiautomatic rifles, and our local police forces didn’t even have anything close to that.”

 

To counter the threat, Mr. Ortega in 2023 formed a specialized anti-bomb unit of police officers, many with military backgrounds, led by Capt. Mario Gómez, a former army officer and expert in explosive ordnance disposal.

 

In one operation last year, Captain Gómez stumbled on sprawling compounds that functioned as assembly plants, he said. Inside, workers had welded makeshift armor onto vehicles, fashioned homemade explosives, and built improvised mortars from gas-tank tubes, packing them with explosives.

 

His unit of 18 members is severely outmatched by the scale of the threat it faces, he said.

 

Even Mexico’s military lacks mine-resistant ambush-protected vehicles, known as MRAPs, like those developed by the United States to shield troops from I.E.D.s in Iraq and Afghanistan. As improvised explosives became a hallmark of insurgencies, militaries around the world adopted the armored vehicles to save lives. Mexico has not, Captain Gómez said.

 

In July, Captain Gómez and his men responded to a farmer’s call about a possible roadside bomb. After they arrived, they found an entire cartel complex nearby and recovered 258 improvised explosive devices, disarming each over 14 hours in the sweltering heat.

 

The next morning, their convoy was ambushed by gunmen, said Captain Gómez, who had a bullet tear through his hand that left a long, swollen scar.

 

In the past two years alone, he said, his team has seized more than 2,000 I.E.D.s and homemade bombs meant to be used with drones or simple mortars.

 

Most are rudimentary contraptions. Casings are commonly made from plastic bottles, cut drainpipes and even fire extinguishers. The devices are fitted with steel, glass and plastic fins to stabilize the bombs in flight. Inside, they pack homemade gunpowder and ammonium nitrate fuel oil, an explosive often used in mining and construction.

 

“These artifacts can deliver a blast almost the same as factory-made bombs,” Captain Gómez said, pointing at a display of dozens of improvised bombs deactivated by his unit. “And they’re always experimenting, always finding new ways to cause more harm.”

 

In one recent discovery in June, he said, his unit found a 40-millimeter grenade modified for drone delivery, the first of its kind documented in Mexico.

 

Cartels are also increasingly making chemical bombs, the authorities say, loading drones with compounds like aluminum phosphide, a toxic pesticide that can trigger hypoxia and circulatory failure, as well as other pesticides and poisons.

 

In April, a cartel dropped such bombs on three towns in southeastern Michoacán, where residents told local news outlets that they felt itching, burning skin and, in some cases, a feeling of suffocation.

 

Mr. Ortega said the surge in drones and I.E.D.s coincided with the arrival of Colombian nationals, former soldiers recruited to train cartel fighters. In only seven months, the state authorities have arrested 53 foreigners accused of having links to organized crime, among them 23 Colombians and 22 Venezuelans.

 

The Mexican government, under pressure from Mr. Trump, has pursued an aggressive crackdown, deploying thousands of troops to states like Michoacán. But officials have also blamed the United States for fueling the violence by manufacturing the guns that wind up in cartel hands.

 

President Claudia Sheinbaum of Mexico said in March that any real strategy against organized crime should begin by cutting off access to “high-powered, military-use weapons.” She said that 70 percent of those in Mexico came from the United States.

 

The government has pursued two lawsuits against American gunmakers, accusing them of sending an “iron river” of weapons into cartel hands. The U.S. Supreme Court unanimously rejected one of those suits, ruling that legislation shields gun makers from liability in certain cases.

 

The U.S. Bureau of Alcohol, Tobacco, Firearms and Explosives said in a statement that it works “closely with both domestic and international law enforcement partners to counter illegal firearms trafficking.” The agency recently noted that cartels use a range of weapons, including the Barrett M82 .50-caliber semiautomatic rifle, a gun designed to pierce light vehicles and fortified positions. It is often used by snipers.

 

The cartels themselves frequently flaunt their weapons, with gunmen posting videos and photographs online or in WhatsApp groups. In one recent image, a squad in military-style uniforms bearing the Jalisco cartel insignia cradled weapons including a Browning M2 .50-caliber heavy machine gun, a battlefield staple for the U.S. Army and militaries worldwide.

 

The weapons leave a path of destruction in their wake.

 

Pablo Fajardo, a resident of El Guayabo, recently returned to find his two-bedroom home a charred ruin, holes in its roof from bomber drones. “Fear and sadness, that’s all I feel,” he said. “All that effort and work I put into building my little house, and it was destroyed in a matter of days.”” [1]

 

1. With Drones and I.E.D.s, Mexico’s Cartels Adopt Arms of Modern War. Villegas, Paulina; Zehbrauskas, Adriana.  New York Times (Online) New York Times Company. Sep 1, 2025.

Ką mums ruošia Lietuvos karo kurstytojai Lietuvos laukuose ir miestuose: su dronais ir improvizuotomis sprogstamosiomis sistemomis Meksikos karteliai perima šiuolaikinio karo ginklus

„Sprogimai prasidėjo prieš aušrą, tamsoje drebino žemę ir barškino langus. Kartu su jais, pasak gyventojų, atskriejo iškalbingas dronų zvimbimas.

 

„Žinojome, kad ateina velnias“, – sakė Ana, šešių vaikų motina, kuri griebė savo vaikus ir bėgo, kai ginkluoti vyrai puolė kovoti.

 

Po kelių savaičių jos miestas vis dar turėjo randų. Stoguose buvo išmuštos skylės, kur dronai mėtė bombas. Krateriai žiojėjo ten, kur sprogo sausumos minos. Purve žibėjo panaudoti .50 kalibro sviediniai.

 

Susidūrimas vyko ne Ukrainoje ar Artimuosiuose Rytuose, o kovotojai nepriklausė jokiai armijai. Tai buvo nusikalstamos grupuotės, ginkluotos kariniais ginklais ir kovojusios vos už kelių šimtų mylių nuo JAV sienos, Meksikos vakarinėje Mičoakano valstijoje.

 

Kai kurie iš didžiausių Meksikos kartelių yra įsitraukę į žiaurias ginklavimosi varžybas... keliais frontais. Viena vertus, jie kovoja su Meksikos vyriausybe, kuriai Jungtinės Valstijos daro didelį spaudimą kovoti su narkotikų prekyba. Tačiau jie taip pat kovoja tarpusavyje dėl teritorijos ir išteklių, palikdami mirtinus nuostolius tarp savo narių ir tarp jų įstrigusių civilių.

 

Dabar prezidentas Trumpas įsakė Pentagonui pradėti naudoti karinę jėgą prieš tam tikrus narkotikų kartelius, kurie yra paskelbti teroristinėmis grupuotėmis. Ši direktyva įsiutino Meksikos lyderius, kurie atmetė JAV pajėgų Meksikos teritorijoje idėją. Tačiau nepaisant nesutarimų dėl veiksmų, abiejų šalių pareigūnai ir saugumo analitikai sutinka, kad karteliai kaupia naują ugnies galios lygį, kai kurias grupes paversdami visavertėmis sukarintomis pajėgomis.

 

Pareigūnai ir ekspertai teigia, kad narkotikų kontrabandininkai ir kartelių ginkluotieji nebenaudoja tik pistoletų ar automatinių šautuvų, bet ir „Claymore“ sausumos minų, raketinių granatų, iš dujų bakų vamzdžių pagamintų minosvaidžių ir šarvuotųjų sunkvežimių, ant kurių sumontuoti sunkieji kulkosvaidžiai. Jie laidoja improvizuotus sprogstamuosius įtaisus, kad nužudytų savo varžovus, ir modifikuoja internetu įsigytus dronus, kad pagamintų atakos dronus, prikrautus toksiškų cheminių medžiagų ir bombų.

 

„Mes...“ „Negalime toliau elgtis su šiais vaikinais kaip su vietinėmis gatvės gaujomis“, – praėjusį mėnesį interviu katalikiškai televizijos linijai EWTN sakė valstybės sekretorius Marco Rubio. „Jie turi ginklų, kurie atrodo kaip teroristai, o kai kuriais atvejais ir armijos.“

 

Meksikos pareigūnai teigia, kad dauguma karinės paskirties ginklų, kuriuos įsigijo galingos grupuotės, yra kilę iš Jungtinių Valstijų ir kad kasmet į pietus kontrabandos būdu išvežama iki pusės milijono šaunamųjų ginklų. Pareigūnai teigia, kad nusikaltėliai taip pat atlieka atvirkštinę ginklų inžineriją, kartais 3D spausdindami dalis, kad juos pagamintų.

 

Niekur šio įvairaus ir augančio arsenalo pasekmės nėra tokios ryškios kaip tvirtose Tierra Caliente kalvose Mičoakano valstijoje – derlingos dirbamos žemės ir vešlių kalnų ruože, tapusiame strateginiu narkotikų auginimo koridoriumi.

 

Kova dėl kontrolės tarp konkuruojančių grupuočių – įskaitant Tamplierių riterius, „La Familia Michoacana“ ir karinę galią turinčią grupę – Chalisko naujosios kartos kartelį – perkėlė kovą į naują, žiauresnę erą.

 

Karo transformacija

 

Kaip ir kitos ginkluotos grupuotės visame pasaulyje, karteliai derina senus ir naujus ginklus, kad sukurtų mirtiną efektą. Mičoakano valstijoje virš galvos skraido dronai, o kareivių ir civilių naudojami keliai ir pėsčiųjų takai yra apsėti savadarbiais sprogmenimis.

 

Per pastaruosius dvejus metus valstijoje užfiksuota daugiau minų sprogimų nei... bet kurioje kitoje Meksikos vietoje tai šiurpus narkotikų karo evoliucijos ženklas, teigia ekspertai.

 

Tarp besikeičiančių gaujų ir saugumo pajėgų fronto linijų įstrigę dešimtys ūkininkų kaimų, kurių citrinų ir avokadų laukai paslėpti giliai kalvose. Daugelyje jų nėra telefono ryšio, todėl jie praktiškai paliekami likimo valiai. Ana, motina iš užpulto miesto El Guayabo, pasakė tik savo vardą, bijodama nusikaltėlių keršto.

 

Artėjant kovai, dauguma gyventojų bėga, kartais savaitėms ar mėnesiams. Kai kurie niekada negrįžta, palikdami miestelius apleistus. Per beveik dvejus metus Mičoakane buvo perkelta daugiau nei 2000 žmonių, teigia žmogaus teisių grupės. Tie, kurie lieka, rizikuoja įstrigti kryžminėje ugnyje.

 

Vien per pastaruosius penkis mėnesius mažiausiai 10 civilių, įskaitant 14 metų berniuką, žuvo paslėptais sprogmenimis, kai jie prižiūrėjo pasėlius ar ėjo į mokyklą, teigia Julio Franco, Žmogaus saugumo observatorijos, grupės, stebinčios smurtą, patarėjas.

 

Saugumo analitikai ir Meksikos pareigūnai teigia, kad karteliai pradėjo militarizuotis... XXI a. vidurio, kai buvusių armijos narių suformuota grupuotė „Los Zetas“ į organizuotą nusikalstamumą įnešė drausmę mūšio lauke, užšifruotą ryšį ir sunkiąją ginkluotę.

 

„Los Zetas“ įgijus didesnį karinį arsenalą, augo ir jos konkurentai, bandantys konkuruoti. Meksikos saugumo pajėgos taip pat reagavo vis modernesne įranga ir taktika. Jungtinės Valstijos taip pat pasitelkė savo technologijas, įskaitant ir naudodami dronus, kurie ieško fentanilio laboratorijų.

 

2015 m., kai kartelio nariai Chalisko valstijoje numušė Meksikos armijos sraigtasparnį raketiniu granatsvaidžiu, nužudydami šešis kareivius, tapo akivaizdus vykstančios transformacijos ženklas. Tai buvo pirmas kartas, kai nusikalstama grupuotė Meksikoje sunaikino karinį orlaivį.

 

Iki 2022 m. Meksikos karinė žvalgyba pranešė, kad nusikalstamos grupuotės „įprastai“ dislokavo savadarbius sprogmenis, dronus ir naują taktiką.

 

„Mes stebime naujausią karo etapą: perėjimą prie sukarinto stiliaus taktikos ir pajėgumų“, – sakė Aleksejus Čavesas, saugumo analitikas, konsultavęs Meksikos armiją.

 

Lygiai taip pat, kaip Ukrainos karo laukuose išplito pigūs ir lengvai modifikuojami dronai, pastaraisiais metais jų naudojimas kartelių – stebėjimui ir tiksliam bombardavimui – drastiškai išaugo, teigia vyriausybės pareigūnai, saugumo ekspertai ir analitikai.

 

Dronai leidžia nusikaltėliams „atakuoti varžovus ar saugumo pajėgas daug tiksliau“ nei naudojant primityvias bombas, kuriomis jie anksčiau pasitikėjo, teigė Vanda Felbab-Brown, nevalstybinių ginkluotų grupuočių ekspertė iš Brookings instituto. „Su dronais, – sakė ji, – karteliai įgijo galimybę smogti giliai į priešo teritoriją – pataikyti į taikinius, kurie anksčiau būtų buvę nepasiekiami.“

 

Siekdamos pasiruošti padidėjusiam Trumpo administracijos spaudimui, nusikalstamos grupuotės taip pat pradėjo importuoti skaitytuvus, skirtus aptikti vyriausybės dronus, ir samdyti daugiau žmonių, turinčių patirties naudojant ir sekant šiuos orlaivius, neseniai duotuose interviu „The New York Times“ teigė kartelių veikėjai. Dar vienas žingsnis, anot veikėjų, buvo ginklų siuntų iš Jungtinių Valstijų padidinimas.

 

18 pareigūnų. Tūkstančiai bombų.

 

Susidūrusi su šiomis naujomis grėsmėmis, Meksikos policija dažnai atsidurdavo gerokai pralenkta ginkluote.

 

„Jie daugelį metų buvo žingsniu priekyje mūsų“, – sakė buvęs Mičoakano valstijos saugumo vadovas Alfredo Ortega, kuris atsistatydino praėjusiais metais. „Jie turi neribotus išteklius ir prieigą prie ginklų bei technologijų, kurių mūsų vietinės pajėgos tiesiog neturi. Jie puolė mus su pusiau automatiniais „Barrett“ .50 kalibro šautuvais, o mūsų vietinės policijos pajėgos neturėjo nieko panašaus.“

 

Siekdamas atremti grėsmę, ponas Ortega 2023 m. suformavo specializuotą kovos su bombomis būrį, kurį sudarė policijos pareigūnai, daugelis jų turėjo karinę patirtį, vadovaujami kapitonės Mario Gómezo, buvusio armijos karininko ir sprogmenų neutralizavimo eksperto.

 

Praėjusiais metais per vieną operaciją kapitonas Gómezas aptiko didelius kompleksus, kurie, pasak jo, veikė kaip surinkimo gamyklos. Viduje darbininkai prie transporto priemonių virino savadarbius šarvus, gamino savadarbius sprogmenis ir iš dujų bakų vamzdžių surinko improvizuotus minosvaidžius, pripildydami juos sprogmenų.

 

Jo 18 narių būrį smarkiai pranoksta grėsmės mastas, sakė jis.

 

Net Meksikos kariuomenėje trūksta nuo minų apsaugotų transporto priemonių, žinomų kaip MRAP, panašių į tas, kurias sukūrė Jungtinės Valstijos, kad apsaugotų karius nuo savadarbių sprogmenų Irake ir Afganistane. Savarankiškiems sprogmenims tapus sukilimų skiriamuoju ženklu, viso pasaulio kariuomenės perėmė šarvuočius gyvybėms gelbėti. Meksika to nepadarė, sakė kapitonas Gómezas.

 

Liepos mėnesį kapitonas Gómezas ir jo vyrai atsiliepė į ūkininko iškvietimą dėl galimos pakelės bombos. Atvykę jie netoliese rado visą kartelio kompleksą ir rado 258 savadarbius sprogmenis, kiekvieną iš jų nuginkluodami per 14 valandų tvankioje karštyje.

 

Kitą rytą jų vilkstinę užpuolė ginkluoti vyrai, sakė kapitonas Gómezas, kuriam kulka perplėšė ranką, palikdama ilgą, patinusį randą.

 

Vien per pastaruosius dvejus metus, pasak jo, jo komanda konfiskavo daugiau nei 2000 savadarbių sprogmenų ir savadarbių bombų, skirtų naudoti su dronais ar paprastais minosvaidžiais.

 

Dauguma jų yra primityvūs įrenginiai. Korpusai dažniausiai gaminami iš plastikinių butelių, nupjautų drenažo vamzdžių ir net gesintuvų. Įrenginiai turi plienines, stiklines ir plastikines briaunas, kad bombos būtų stabilios skrydžio metu. Viduje jie supakuoti naminio parako ir amonio nitrato mazuto – sprogmenų, dažnai naudojamų kasyboje ir statybose.

 

„Šie artefaktai gali sukelti beveik tokį patį sprogimą kaip gamyklinės bombos“, – sakė kapitonas Gómezas, rodydamas į dešimtis savo dalinio deaktyvuotų improvizuotų bombų. „Ir jie visada eksperimentuoja, visada randa naujų būdų, kaip padaryti daugiau žalos.“

 

Vieną neseniai, birželio mėnesį, aptiktą radinį, anot jo, jo dalinys rado 40 milimetrų granatą, modifikuotą dronų gabenimui – pirmąją tokio pobūdžio granatą, užfiksuotą Meksikoje.

 

Valdžios teigimu, karteliai taip pat vis dažniau gamina chemines bombas, į dronus kraudami tokius junginius kaip aliuminio fosfidas – toksiškas pesticidas, galintis sukelti hipoksiją ir kraujotakos nepakankamumą, taip pat kitus pesticidus ir nuodus.

 

Balandžio mėnesį kartelis numetė tokias bombas trijuose pietryčių Mičoakano miesteliuose, kur gyventojai vietinėms žiniasklaidos priemonėms pasakojo, kad jautė niežulį, odos deginimą, o kai kuriais atvejais – dusulio jausmą.

 

Ponas Ortega teigė, kad dronų ir improvizuotų sprogstamųjų įtaisų padaugėjimas sutapo su Kolumbijos piliečių, buvusių karių, užverbuotų mokyti kartelį, atvykimu. Vos per septynis mėnesius valstijos valdžia suėmė 53 užsieniečius, kaltinamus ryšiais su organizuotu nusikalstamumu, tarp jų 23 kolumbiečius ir 22 venesueliečius.

 

Meksikos vyriausybė, spaudžiama pono Trumpo, ėmėsi agresyvių represijų, dislokuodama tūkstančius karių tokiose valstijose kaip Mičoakanas. Tačiau pareigūnai taip pat kaltino Jungtines Valstijas kurstant smurtą, gaminant ginklus, kurie patenka į kartelių rankas.

 

Meksikos prezidentė Claudia Sheinbaum kovo mėnesį pareiškė, kad bet kokia tikra strategija prieš organizuotą nusikalstamumą turėtų prasidėti nuo prieigos prie „didelės galios, karinio naudojimo ginklų“ nutraukimo. Ji teigė, kad 70 procentų šių ginklų Meksikoje yra iš Jungtinių Valstijų.

 

Vyriausybė pateikė du ieškinius prieš Amerikos ginklų gamintojus, kaltindama juos „geležinės upės“ ginklų siuntimu į kartelių rankas. JAV Aukščiausiasis Teismas vienbalsiai atmetė vieną iš šių ieškinių, nuspręsdamas, kad įstatymai tam tikrais atvejais apsaugo ginklų gamintojus nuo atsakomybės.

 

JAV Alkoholio, tabako, šaunamųjų ginklų ir sprogmenų biuras pareiškime teigė, kad „glaudžiai bendradarbiauja su vietiniais ir tarptautiniais teisėsaugos partneriais kovojant su neteisėta prekyba šaunamaisiais ginklais“. Agentūra neseniai pažymėjo, kad karteliai naudoja įvairius ginklus, įskaitant pusiau automatinį šautuvą „Barrett M82 .50“ – pistoletą, skirtą pramušti lengvąsias transporto priemones ir įtvirtintas pozicijas. Jį dažnai naudoja snaiperiai.

 

Patys karteliai dažnai demonstruoja savo ginklus, ginkluoti asmenys internete arba „WhatsApp“ grupėse skelbia vaizdo įrašus ir nuotraukas. Vienoje neseniai darytoje nuotraukoje matyti būrys karinio stiliaus uniformomis ir Chalisko kartelio skiriamaisiais ženklais ginklais, įskaitant „Browning M2 .50“ kalibro sunkųjį kulkosvaidį – būtiną JAV armijos ir viso pasaulio kariuomenių mūšio lauko įrankį.

 

Šie ginklai palieka po savęs sunaikinimo kelią.

 

Pablo Fajardo, El Guayabo gyventojas, neseniai grįžęs rado savo dviejų miegamųjų namą apanglėjusius griuvėsius, o stoge buvo skylių nuo bombonešių dronų. „Baimė ir liūdesys – tai viskas, ką jaučiu“, – sakė jis. „Visos tos pastangos ir darbas, kurį įdėjau, statydamas savo mažą namą, buvo sunaikintas per kelias dienas.“” [1]

 

1. With Drones and I.E.D.s, Mexico’s Cartels Adopt Arms of Modern War. Villegas, Paulina; Zehbrauskas, Adriana.  New York Times (Online) New York Times Company. Sep 1, 2025.

Ukraine Events Leads to Global Shortage of Explosive TNT: Why?

 

“For more than a century, the United States relied on TNT for military weapons and commercial mining. It was plentiful and cheap, selling for just 50 cents a pound a couple decades ago.

 

Produced by the millions of tons for both world wars and into the 1980s, TNT filled artillery shells and bombs while making it possible to blast apart rock to build roads and make cement for home foundations and major infrastructure projects.

 

But making TNT, or trinitrotoluene, creates hazardous waste, and by the mid-1980s the Defense Department had shut down the last facility in the United States that made it. Foreign suppliers — primarily in China, Russia, Poland and Ukraine — stepped in, offering the explosive at low prices while dealing with the hazardous waste themselves.

 

A second and important source of supply for commercial use had been TNT recovered from munitions like land mines, shells and bombs that the Pentagon regularly decommissions. While the weapons were deemed too old for use by American troops, the explosives inside of them were typically still fully viable and could be recycled.

 

But according to officials in the civilian blasting industry, those sources have dried up as the U.S. military has elected to keep older weapons in its arsenal since events in Ukraine in 2022.

 

Poland had been the Pentagon’s sole authorized supplier of TNT. But it has been sending much of what it makes across its border to Ukraine, which is using all that it produces for its own military purposes.

 

That comes as two of the other main sources of TNT, Russia and China, have stopped exporting to the United States, the officials said.

 

All of this has put pressure on U.S. weapons production as well as blasting operations at the rock quarries that produce much of the raw material for bridges, roads and buildings in America.

 

In response, Congress authorized the construction of a new Army-run TNT plant in Kentucky that will cost $435 million. It is expected to begin operating in late 2028, but it will produce the explosive only for military use, and there are no plans to sell any of it to private industry to help alleviate the domestic shortfall.

 

The shortage may soon slow the progress of domestic construction projects and make certain raw materials more expensive.

 

“The world as we know it does not exist without industrial explosives,” Clark Mica, the president of an explosives industry trade association, said in an interview. For nearly anything that is mined, he added, “nine times out of ten explosives are involved in some way.”

 

And that process usually starts at a quarry.

 

At one such site in rural Virginia, Mr. Mica stood at the bottom of a 300-foot deep pit carved into a hillside as workers prepared to blast out more than 100,000 tons of granite in a single shot.

 

The commercial blasting industry has learned how to make its work less disruptive. Surveys and calculations once done by hand are now produced more quickly and precisely thanks to drones, 3-D scanners and computers that plot where and when to set off just enough explosives to do the job.

 

“It starts with drilling a hole and filling it with explosives,” he explained.

 

As Mr. Mica looked on, specialized trucks mixed ammonium nitrate with other chemicals to create a thickened blasting agent that was then pumped into the holes.

 

Small amounts of TNT are typically used to make that mixture explode.

 

Tiny electronic detonators that are timed to the millisecond set off soda-can sized booster charges of TNT placed at the top and bottom of each hole, compressing and detonating the blasting agent.

 

The resulting blast, which had more than twice the power of the largest bomb dropped on Afghanistan, heaved the cliff briefly into the air and dropped more than 110,000 tons of rock into the water-filled bottom of the pit.

 

But the noise and ground tremor from the massive explosion were negligible 500 yards away.

 

Soon after the dust settled, gigantic bulldozers, excavators and dump trucks began to move the shattered granite up to crushing machines just above the pit so they can be ground down for use by heavy industry.

 

To keep blasting operations like this going while the events in Ukraine drag on, companies are looking for alternatives to TNT.

 

One candidate called pentaerythritol tetranitrate, or PETN, is already made by three factories in the United States, but it is unclear how quickly production can be increased.

 

In recent years, the Pentagon has relied on a single factory in Poland for TNT it has needed. But it appears that the Defense Department may have secured other sources of TNT as well.

 

An Army spokeswoman, who spoke on the condition of anonymity because she was not authorized to speak publicly about the service’s access to explosives, indicated that the service is no longer solely reliant on the factory in Poland and noted continued efforts to enhance the domestic production of propellants and explosives in the United States.” [1]

 

1. Ukraine Events Leads to Global Shortage of TNT: Pentagon Memo. Ismay, John.  New York Times (Online) New York Times Company. Sep 1, 2025.

Įvykiai Ukrainoje lemia pasaulinį sprogstamosios medžiagos, trotilo, trūkumą: kodėl?

„Daugiau nei šimtmetį, Jungtinės Valstijos naudojo trotilą kariniams ginklams ir komercinei kasybai. Jo buvo gausu ir jis buvo pigus, prieš porą dešimtmečių parduodamas vos už 50 centų už svarą.

 

TNT, pagaminto milijonais tonų abiem pasauliniams karams ir devintajame dešimtmetyje, užpildė artilerijos sviedinius ir bombas, tuo pačiu susprogdindamas uolienas, skirtas kelių tiesimui, ir cementą namų pamatams bei dideliems infrastruktūros projektams.

 

Tačiau gaminant trotilą, arba trinitrotolueną, susidaro pavojingos atliekos, ir iki devintojo dešimtmečio vidurio Gynybos departamentas uždarė paskutinę gamyklą Jungtinėse Valstijose, kuri jį gamino. Užsienio tiekėjai – daugiausia Kinijoje, Rusijoje, Lenkijoje ir Ukrainoje – įsikišo, siūlydami sprogmenis mažomis kainomis, o patys tvarkydami pavojingas atliekas.

 

Antras ir svarbus komercinio naudojimo tiekimo šaltinis buvo trotilas, surinktas iš tokių šaudmenų kaip sausumos minos, sviediniai ir bombos, kuriuos Pentagonas reguliariai išmontuoja. Nors ginklai buvo laikomi per senais, kad juose galėtų naudoti Amerikos kariai, juose esantys sprogmenys paprastai vis dar buvo visiškai tinkami naudoti ir galėjo būti perdirbami.

 

Tačiau, pasak civilinės sprogdinimo pramonės pareigūnų, šie šaltiniai... išseko, nes JAV kariuomenė nusprendė po 2022 m. įvykių Ukrainoje savo arsenale laikyti senesnius ginklus.

 

Lenkija buvo vienintelė įgaliota Pentagono TNT tiekėja. Tačiau didžiąją dalį savo pagamintų ginklų ji siunčia per sieną į Ukrainą, kuri visą pagamintą ginklą naudoja savo kariniams tikslams.

 

Pareigūnų teigimu, tai įvyko po to, kai du kiti pagrindiniai TNT šaltiniai – Rusija ir Kinija – nustojo eksportuoti į Jungtines Valstijas.

 

Visa tai padarė spaudimą JAV ginklų gamybai, taip pat sprogdinimo operacijoms uolienų karjeruose, iš kurių gaunama didžioji dalis žaliavų tiltams, keliams ir pastatams Amerikoje.

 

Reaguodamas į tai, Kongresas leido Kentukyje statyti naują armijos valdomą TNT gamyklą, kuri kainuos 435 mln. JAV dolerių. Tikimasi, kad ji pradės veikti 2028 m. pabaigoje, tačiau sprogmenys bus gaminami tik kariniam naudojimui, ir nėra planų jų parduoti privačiai pramonei, siekiant sumažinti vidaus trūkumą.

 

Trūkumas netrukus gali sulėtinti vidaus statybos projektų eigą ir padaryti tam tikras žaliavas patrauklesnes. brangu.

 

„Pasaulis, kokį mes jį žinome, neegzistuotų be pramoninių sprogmenų“, – interviu sakė sprogmenų pramonės prekybos asociacijos prezidentas Clarkas Mica. Jis pridūrė, kad beveik visuose išgaunamuose iškasiniuose „devynis kartus iš dešimties sprogmenų yra vienaip ar kitaip susiję“.

 

Ir šis procesas paprastai prasideda karjere.

 

Vienoje tokioje vietoje Virdžinijos kaime ponas Mica stovėjo 90 metrų gylio duobės, iškaltos kalvos šlaite, dugne, darbininkams ruošiantis vienu šūviu išsprogdinti daugiau nei 100 000 tonų granito.

 

Komercinė sprogdinimo pramonė išmoko, kaip padaryti savo darbą mažiau trikdantį. Tyrimai ir skaičiavimai, anksčiau atlikti rankomis, dabar atliekami greičiau ir tiksliau dėl dronų, 3D skenerių ir kompiuterių, kurie nubraižo, kur ir kada reikia susprogdinti pakankamai sprogmenų darbui atlikti.

 

„Viskas prasideda nuo skylės gręžimo ir jos užpildymo sprogmenimis“, – aiškino jis.

 

Ponui Micai stebint, specializuoti sunkvežimiai maišė amonio nitratą su kitomis cheminėmis medžiagomis, kad sukurtų sutirštintą sprogdinimo medžiagą, kuri vėliau buvo pumpuojama į skyles.

 

Paprastai naudojami nedideli TNT kiekiai, kad šis mišinys sprogtų.

 

Mažyčiai elektroniniai detonatoriai, kurių laikas nustatomas milisekundės tikslumu, paleidžia sodos skardinės dydžio TNT pagalbinius užtaisus, dedamus kiekvienos skylės viršuje ir apačioje, suspausdami ir detonuodami sprogdinimo medžiagą.

 

The Sprogimas, kurio galia buvo daugiau nei dvigubai didesnė nei didžiausios Afganistane numestos bombos, trumpam pakėlė uolą į orą ir į vandeniu užpildytą duobės dugną numetė daugiau nei 110 000 tonų uolienų.

 

Tačiau masyvaus sprogimo keliamas triukšmas ir žemės drebėjimas 500 jardų atstumu buvo nereikšmingi.

 

Netrukus nusėdus dulkėms, milžiniški buldozeriai, ekskavatoriai ir savivarčiai pradėjo gabenti susmulkintą granitą į smulkinimo mašinas, esančias tiesiai virš duobės, kad jas būtų galima sumalti ir panaudoti sunkiojoje pramonėje.

 

Kad tokios sprogdinimo operacijos vyktų, kol tęsiasi įvykiai Ukrainoje, įmonės ieško TNT alternatyvų.

 

Vienas kandidatas, vadinamas pentaeritritolio tetranitratas arba PETN, jau gaminamas trijose gamyklose Jungtinėse Valstijose, tačiau neaišku, kaip greitai galima padidinti gamybą.

 

Pastaraisiais metais Pentagonas, norėdamas gauti reikalingą TNT, rėmėsi viena gamykla Lenkijoje. Tačiau panašu, kad Gynybos departamentas galėjo užsitikrinti ir kitus TNT šaltinius.

 

Armijos atstovė spaudai, kuri kalbėjo anonimiškai, nes nebuvo įgaliota kalbėti viešai apie tarnybos prieigą prie sprogmenų, nurodė, kad tarnyba nebėra priklausoma vien nuo gamyklos Lenkijoje, ir atkreipė dėmesį į nuolatines pastangas didinti propelentų ir sprogmenų gamybą šalies viduje, Jungtinėse Valstijose.“ [1]

 

1. Ukraine Events Leads to Global Shortage of TNT: Pentagon Memo. Ismay, John.  New York Times (Online) New York Times Company. Sep 1, 2025.

 

President Trump’s 50 Percent Tariffs Are Preventing India from Becoming a Second China, Able to Damage America by Completely Destroying American Chances to Rebuild Industry

 

While tariffs could restrict India's manufacturing rise and some U.S. industries could struggle due to retaliation and higher costs, evidence also suggests that some important American businesses benefit from tariffs and India is seeking new trade partners without possibility of China’s style damage to America’s industry already.

Here is an analysis of this complex trade issue:

Tariffs and India's manufacturing sector

 

    Tariffs as a deterrent: The 50% tariffs, which took full effect in August 2025, are partly in retaliation for India's continued purchases of Russian oil. The move is considered damaging to India's export-driven industries like textiles, gems, and furniture, which employ millions. Some analysts believe this could disrupt India's economic ambitions to become a major manufacturing hub and an alternative to China.

    India's countermeasures: India is already mitigating the tariffs' impact by seeking closer ties with other countries, including China. This trade dispute has also prompted India to accelerate efforts to mend its relationship with China, a strategic countermove to U.S. pressure.

    Diversifying partners: India has also been negotiating other deals, such as with the European Union. India's ability to diversify its trade partners could mean that U.S. tariffs alone will not be enough to prevent its rise as a manufacturing power. Tariffs though are preventing India’s damage to America’s industry, done in China’s style.

 

Impact on rebuilding American industry

 

    Potential benefits for U.S. industry: Tariffs could make some American-made products more competitive in the domestic market compared to Indian imports. Some U.S. companies have publicly supported the tariffs, stating that they level the playing field against foreign competitors who benefit from subsidies and lower labor costs.

    Costs and drawbacks for U.S. industry:

        Higher input costs: Many U.S. manufacturing sectors, particularly those that rely on imported raw materials or components, could face higher input costs due to the tariffs.

        Retaliatory tariffs: Retaliatory tariffs from other countries could harm U.S. workers by reducing foreign demand for American goods.

        Automation speed changes: Tariffs on imported components used in robotics and automation could make it more expensive for U.S. companies to automate processes, which could hinder manufacturing reshoring efforts.    Without possibility to exploit cheap India’s workers, American companies will be forced to introduce robots sooner.

 

    Alternative paths for rebuilding U.S. industry: Some analysts argue that a more effective approach for rebuilding U.S. manufacturing would be to focus on specific, knowledge-intensive sectors through direct investment and targeted policies, rather than broad-based tariffs.

 

 

Broader geopolitical context

 

    Strained U.S.-India relations: The tariff dispute has strained the relationship between the two countries, which for decades has been strategically built as a counterweight to China. The tariffs alienate a key U.S. partner and complicate broader diplomatic efforts.

    India's strategic autonomy: India's decision to continue purchasing Russian oil, despite the threat of tariffs, demonstrates its desire for strategic autonomy. This also highlights the limits of U.S. leverage and underscores India's willingness to pursue its own interests.

 

 

“A lurch in policy has shaken the India-U.S. economic alliance against China, leaving India little choice but to consider reversing its own strategy.

 

President Trump’s 50 percent tariffs landed like a declaration of economic war on India, undercutting enormous investments made by American companies to hedge their dependency on China.

 

India’s hard work to present itself to the world as the best alternative to Chinese factories — what business executives and big money financiers have embraced as part of the China Plus One strategy — has been left in tatters.

 

Now, less than a week since the tariffs took full effect, officials and business leaders in New Delhi, and their American partners, are still trying to make sense of the suddenly altered landscape.

 

Just how much things have changed was evident from Prime Minister Narendra Modi’s visit to China over the weekend to meet with Xi Jinping, China’s top leader. Trade and political relations between India and China have been strained, at times severely, and it was Mr. Modi’s first trip there in seven years.

 

The China Plus One approach has been critical to India’s budding ambitions to become a factory powerhouse. Manufacturing growth, especially in high-end sectors like technology, was seen by India as addressing chronic problems like the underemployment of its vast population of young workers. Now pursuing that path, without the support of Washington, and in potentially closer coordination with China, promises to be even more difficult.

 

Mr. Trump’s tariffs are already causing dislocation in supply chains. India has been rendered far less enticing to American importers. Companies can go to other places for lower tariffs, like Vietnam or Mexico. A U.S. court ruling, which on Friday invalidated the tariffs but left them in place while Mr. Trump appeals, did nothing to repair the rupture between the countries.

 

The “Trump shock will reduce manufacturing export growth and kill even the few green shoots of China Plus One-related private investment,” four Indian economists, including a former chief economic adviser to Mr. Modi, wrote in an Indian newspaper last week.

 

India still aspires to become one of the world’s three largest economies. It is currently fifth and on pace to overtake Japan soon. If the United States won’t help or, worse, gets in its way, India has no choice but to get closer to Beijing, even as it holds to its goal of becoming a stronger manufacturing rival to its giant neighbor.

 

“China Plus One, minus China, is too difficult,” was the wry reaction of Santosh Pai of the New Delhi law firm Dentons Link Legal. Mr. Pai is near the center of gravity: He set up a practice advising companies from all three countries. “They have to reconcile themselves to seeing China as part of the supply chain,” he said.

 

But the India-China relationship is as complicated as they come. The countries have armies ranged against one another, across their disputed borders in the Himalayas. A decade of cross-border incursions culminated in June 2020 with hand-to-hand combat that killed at least 24 soldiers. But the economic conflict was already burbling under the surface.

 

Early in the Covid-19 pandemic, with its stock market nose-diving, India was alarmed to discover that China’s central bank had quietly acquired 1 percent of one of India’s biggest private banks. India responded by blocking many forms of investment from China. Eventually it kicked out most Chinese venture capital from its tech start-up hubs and barred more than 200 Chinese apps, including TikTok.

 

China has an even larger arsenal of economic weapons. It has restricted India’s access to rare earths and dozens of other technologies that India needs to keep its factories running.

 

“These past five years, with the stalemate, China has progressively weaponized everything,” Mr. Pai said. He counts 134 industrial categories that China controls, creating Indian vulnerabilities.

 

But Mr. Trump’s weaponization of economic policy has dealt a much crueler blow to Indian companies. Business people in Moradabad, a center of handicrafts and light industry less than 100 miles from New Delhi, said they felt betrayed.

 

“Most people are still in shock,” said Samish Jain, a manager at Shree-Krishna, a family-owned company that makes a full range of housewares, 40 percent of them bound for the American market. Until the final deadline came on Aug. 27, he said, “everyone was like ‘no, this isn’t going to happen.’”

 

Now that it has happened, Mr. Jain is groping for a way out, along with the many Indian suppliers and American customers of his company and thousands of others. India’s government is announcing programs to help businesses financially, but Mr. Jain said they would not be enough to keep Shree-Krishna from having to make hard choices.

 

“I have people working in my factory since when my dad started this business 30 years ago,” Mr. Jain said. “We can’t just let them go.” He is trying to find new markets for their goods, in the Middle East, Europe or India itself. But so is everyone else in his predicament.

 

Mr. Modi came to China under tremendous pressure. India’s marketing of itself as an option for multinationals that want to move production out of China was not lost on the Chinese leadership.

 

“I think both are going into this as a dilemma because it’s fundamentally a competitive relationship,” said Tanvi Madan, a senior fellow at the Brookings Institution in Washington.

 

Even before Mr. Modi’s diplomatic visit, India and China were talking about resuming direct flights between the countries and opening trading posts along the border. The meeting in Tianjin, China, on Sunday, didn’t produce any joint agreements, but India’s foreign ministry said that Mr. Modi and Mr. Xi made plans “to expand bilateral trade and investment ties.”

 

China has at times made it hard for the Taiwanese giant Foxconn to send Chinese engineers to India. Foxconn is the main contract manufacturer for Apple, which has become a touchstone for India’s China Plus One approach. Apple still makes a majority of its iPhones in China but has in recent years shifted more of that work to India.

 

And on its side, India has been refusing to grant some business visas to Chinese investors.

 

China is eager to invest in India. Now, national security concerns notwithstanding, India will be hungrier for a new inflow of foreign exchange as its $129 billion trade in goods with the United States unravels.

 

Foxconn is an example of the tricky spot Mr. Modi is in, and also of how India could benefit from warmer ties with China.

 

In June, Big Kitchen, a Chinese restaurant catering to East Asian expatriates working at the newest iPhone plant near the Indian city of Bengaluru, was desolated. A Foxconn employee from Vietnam, sharing a dish of twice-cooked pork, grumbled that his Chinese colleagues were stuck outside the country, leaving him and a smaller number of non-Chinese engineers to train thousands of new Indian workers.

 

If India makes it easier for China to invest in Indian companies, China could make it easier for India to take a few steps in its direction.

 

“We want the Chinese to come in,” said Mr. Pai, the New Delhi business lawyer. India would be “grateful,” he added, for some kinds of Chinese investment, especially in technology, because it would bring jobs to India.

 

China and the United States have been India’s two most important trading partners, each indispensable in some ways. But India is relatively small fry to both, in terms of imports and exports.

 

If this were a love triangle, India would be the jilted lover. Mr. Trump has, with the 50 percent tariffs and his advisers’ hostile remarks, dumped it. That casts a shadow over Mr. Modi’s new approach to Mr. Xi.

 

The direction is clear, even though important details are not. “China has not showed its hand yet,” Mr. Pai said. By contrast, “India has a huge dependency on China for imports. It’s clear what India wants.”” [1]

 

1. India Was the Economic Alternative to China. Trump Ended That. Travelli, Alex; Kumar, Hari.  New York Times (Online) New York Times Company. Sep 1, 2025.