Our Entire Beautiful and Rich Life Has Relied on the Strait of Hormuz: European Airlines Face Fuel Shortages Within Weeks

 

This phrase is an allusion to the critical importance of the Strait of Hormuz for the global economy and energy security. At the moment (April 2026), this topic is especially relevant due to the tense geopolitical situation in the Middle East.

 

Here is why it is said that our “rich life” depends on this waterway:

 

The world’s oil artery: About a fifth of all the oil consumed in the world passes through the Strait of Hormuz. Any disruption to this route causes a sharp jump in energy prices worldwide, which directly affects the prices of goods and the standard of living, most importantly the quantity and quality of food.

 

Current conflict: In March and April 2026, events around the strait reached their climax. US President Donald Trump is seeking to open the strait to joint control, but Iran is imposing tough conditions, demanding compensation for the damage caused by the war through transit fees (the so-called “Freedom Tax”).

Strategic vulnerability: Since the strait connects the Persian Gulf with the Gulf of Oman and the Indian Ocean, its blockade would mean a global economic crisis. According to Trump, this route is a “gift” to energy-importing countries such as China, and its stability is the foundation on which current prosperity rests.

 

In short, the phrase emphasizes that our modern prosperity is very fragile and directly dependent on free navigation in this narrow but strategically vital region. And we in Europe keep talking about windmills and solar energy so that our consciences don’t bother us.

 

 

“If tankers do not soon begin crossing the Strait of Hormuz, airlines in Europe may not have enough jet fuel to operate all of their flights.

 

The war in Iran has forced airlines to raise prices and cut flights. But soon, some of them, particularly in Europe, could struggle to find enough jet fuel to put planes in the sky.

 

Ryanair, the low-cost airline that dominates flying within Europe, said this week that its suppliers could guarantee it enough jet fuel only through most of May. The airline said fuel could be in short supply if ships laden with energy did not soon begin passing through the Strait of Hormuz, a vital waterway on Iran’s southern coast.

 

“If the Iran war finishes soon, then supply will not be disrupted,” the airline said in a statement. “If the closure of the Hormuz Straits continues into May or June, then we cannot rule out risks to fuel supplies at some airports in Europe.”

 

Iran has effectively blocked most shipments of crude oil, jet fuel and other goods through the strait since the start of the war. After peace talks failed over the weekend, the United States imposed its own blockade to cut off Iranian exports through the strait.

 

Iran responded on Wednesday by threatening to disrupt trade across the region.

 

Europe is heavily reliant on imported jet fuel because many of its oil refineries have shut down in recent decades. Britain, the largest consumer of jet fuel in Europe, has just four refineries, down from 18 in the 1970s, according to a parliamentary report published in December.

 

Europe is by far the biggest consumer of jet fuel shipped through the Strait of Hormuz. Shipments through the strait account for about 41 percent of all European jet fuel imports and about 36 percent of all African jet fuel imports, according to Macquarie Group, an Australian financial services firm.

 

As of Tuesday, global prices of jet fuel were about 80 percent higher than before the war, according to the Platts Jet Fuel Price Index, which is published by S&P Global Energy Platts. Airlines around the world have responded by raising ticket prices and cutting flights that are not very profitable.

 

The Airports Council International Europe, a trade group, warned European Union officials last week that a “systemic jet fuel shortage is set to become a reality.”

 

In recent weeks, Europe has been relying on jet fuel shipments that left exporting countries before the war, but those deliveries have largely wound down, oil analysts said.

 

“The canary in the coal mine will be if European airlines start to cut schedules for the coming months,” said Benedict George, an editor at Argus Media, a news and data service focused on commodities.

 

But shortages could be avoided if the war ends soon or if the United States and Iran agree to reopen the Strait of Hormuz.

 

If the war continues, airlines in wealthier countries will probably fare better because their customers will be able to pay more for limited jet fuel supplies than airline customers in poorer countries, many of them in Asia and Africa. Vietnam, for example, has struggled to buy enough jet fuel in recent weeks.

 

Higher prices could also prompt refiners to find ways to produce more jet fuel by making less of other fuels like diesel. But such changes would inflict more pain on other industries, like trucking, that are also hurting from high fuel prices.

 

“I think the chance of a disorderly loss of supply is lower than some are fearing,” said Richard Joswick, the global head of near-term oil analysis for S&P Global Energy. “But I think the prices will go up. That will lead to less consumption. People will fly less. Airlines will cut some of their schedules back.”

 

Airlines for Europe, a trade group, has been asking policymakers for help, including enhanced monitoring of jet fuel supplies, the lifting of certain environmental requirements and the dropping of some taxes.

 

“These are temporary measures to weather us through the current situation, plus more long-term planning to be prepared for the future,” Ourania Georgoutsakou, the group’s managing director, said in a statement.

 

So far, European airlines have managed the disruption without having to make sweeping changes. Many have long-term contracts that lock in fuel prices, and they have cut relatively few flights compared with airlines in Asia. But that could change in the coming weeks, said Abhishek Kumar, a Dubai-based oil analyst at Sparta Commodities, a data firm.

 

“If this goes on for another two, three weeks, everyone will feel the pain,” he said.

 

Summer is the busiest and most profitable season for airlines. As a result, demand for jet fuel will surely rise in the weeks ahead.

 

“As European markets approach the peak demand season, the loss of Middle East imports presents a severe logistical challenge,” the International Energy Agency said in a report published on Tuesday.

 

If Europe can’t replace more than half of the jet fuel supply it normally gets from the Middle East, shortages could materialize as soon as June, the energy agency said. If the continent can replace up to 75 percent of the missing Persian Gulf supply, disruptions would be delayed into August.

 

The United States is far more self-reliant, said Amanda Hilow, a jet fuel expert at Argus Media. The country produces most of its own jet fuel, though it imports some from South Korea for use on the West Coast, along with small volumes from other countries.

 

American refineries have increased jet fuel exports in recent weeks, much of them destined for Europe. But even if Europe received every drop of that fuel, it would replace only about half of the lost Persian Gulf supply, according to the International Energy Agency.” [1]

 

1. European Airlines Face Fuel Shortages Within Weeks. Chokshi, Niraj.  New York Times (Online) New York Times Company. Apr 16, 2026.

We Can’t Stop China From Building Powerful A.I. Here’s What We Can Do

“In 2022, the Biden administration tried to arrest China’s development of artificial intelligence by denying it cutting-edge semiconductors. President Trump has relaxed that policy a bit without a clear plan to replace it.

 

But the chip export controls have failed. China’s tech sector is too sophisticated to be stopped from building powerful A.I.

 

 In pursuing an impossible objective, the United States is missing an opportunity to try for one that sounds fanciful but which, after a recent reporting trip to China, I believe is more realistic: America should negotiate with China a global pact on A.I. safety, which would impose universal limits on a technology that can do much good — but, in the wrong hands, would do much harm.

 

The premise of the export restrictions was that the United States would be able to successfully block China’s access to powerful A.I. chips. The premium chip sets used in A.I. data centers are the size of skateboards and can’t be smuggled in a simple suitcase, and it’s hard to put them to use without hands-on support from the chipmakers’ engineering teams. But Chinese developers circumvented controls by training their A.I. models on chips located in other countries. A Chinese model builder needs only to rent capacity on an A.I. data center in one of China’s Southeast Asian neighbors. Concealing the model’s Chinese origin is straightforward.

 

Partly thanks to this loophole, China has rolled out a series of excellent A.I. models. China’s ability to skirt U.S. controls will not change, even if the Senate follows the House in passing a bill to restrict China’s access to outside data centers.

 

China is learning how to do without cutting-edge chips by stacking less powerful chips together.

 

Its model builders also take full advantage of a process known as distillation. Every time a U.S. lab produces a cutting-edge model, Chinese rivals quickly reverse-engineer its capabilities and build a copycat version. The follower has the advantage.

 

American A.I. scientists used to say that competitors’ being able to follow fast would not matter. An “intelligence explosion” was approaching, the argument went. A.I. systems would soon become capable enough to write upgrades into their own code: A.I. would create better A.I.; better A.I. would create even better A.I.; recursive self-improvement would drive performance skyward. The nation that reached this so-called singularity first would be the winner of the A.I. race, even if the fast follower were just a few months behind the leader.

 

Three and a half years after the Biden administration’s chip controls, A.I. is generating code to upgrade itself. The promised feedback loop has started.

 

But the accelerating power of the leading models won’t determine who wins the A.I. race. It’s A.I. deployment that will matter. To transform economies and armies, A.I. must be embedded in business processes and weapons systems. The raw power of the cutting-edge models must be turned into applications.

 

The upshot is that China and the United States are roughly level in the A.I. contest. Top Chinese models may be a few months behind American ones, and the relative position on military applications is difficult to ascertain as so much is classified.

 

But on industrial applications, China seems to be leading.

 

U.S.-sanctioned companies such as Huawei and Hikvision are rolling out A.I. systems that perform maintenance checks on high-speed trains, manage mining operations and scan water samples to assess pollution. At Huawei’s campus near Shenzhen, I recently took a ride in an autonomous car. A device in the passenger seat massaged my back, and the steering was immaculate.

 

Fans of chip controls continue to insist that even a modest slowing of China’s A.I. advance is worth pursuing. If China is a formidable adversary, imagine how much more formidable it might be if the chip controls were lifted. But the controls are failing to deliver the prize of a China with limited A.I., so it is worth considering their cost. My China trip persuaded me that the cost is too high.

 

The Biden administration made a strategic choice to prioritize the slowing of China rather than addressing other worries. The alternative would have been to say to China: You are a tech superpower. We are a tech superpower. Let’s work together to make sure A.I. doesn’t fall into the hands of rogue states and terrorists. The goal would have been an A.I. equivalent of the 1968 Nuclear Nonproliferation Treaty, a regime that would require all countries using A.I. to sign up for safeguards on it.

 

The Biden team did not think China would collaborate on something like that. But over a dozen conversations with A.I. leaders in Beijing, Shanghai, Shenzhen and Hangzhou made it clear to me that China’s elite does care about A.I. safety.

 

I visited a prominent tech company that builds and distributes an A.I. foundation model. For now, that model is open source, meaning that users can download and modify it at will. If a user prompts the A.I. to conduct cyberattacks, there’s nothing anyone can do to stop that person. But the chief executive of this tech company made a striking admission: As A.I. becomes more powerful, it would be crazy to continue making it open source, he said. You wouldn’t open-source a nuclear weapon, he added.

 

During my trip, the controversy surrounding the advanced model OpenClaw illustrated the rising concern for A.I. safety. Throngs of ordinary Chinese downloaded the digital assistant, eager to experiment with a capable A.I. agent. The enthusiasm apparently confirmed that China loves innovation more than it fears it. But researchers and industry leaders told me that they were appalled. OpenClaw makes your computer “naked,” an eminent business school professor told me. Soon after he said that, China’s leaders firmly discouraged the use of OpenClaw on government systems and warned citizens that the agent might wreak havoc with their data.

 

For now, China’s instinct to race for powerful A.I. overwhelms any caution. This is a rational response to a U.S. administration that is equally determined to put speed ahead of safety. But if a U.S. leader went to China and offered to scrap chip controls in exchange for collaboration on A.I. nonproliferation, there would be at least some chance of the proposal succeeding.

 

This presumes that U.S.-Chinese dialogue is even possible. But the West should not succumb to self-fulfilling fatalism. At times during the Cold War, the United States pursued its interests by switching from confrontation to détente: the Nuclear Nonproliferation Treaty came just six years after the Cuban missile crisis. Now is a good time to recall that history.

 

Sebastian Mallaby is a senior fellow at the Council on Foreign Relations and the author of “The Infinity Machine: Demis Hassabis, DeepMind, and the Quest for Superintelligence.” He co-hosts the CFR podcast, “The Spillover.”” [1]

 

1. We Can’t Stop China From Building Powerful A.I. Here’s What We Can Do.: Guest Essay. Mallaby, Sebastian.  New York Times (Online) New York Times Company. Apr 13, 2026.

 

Negalime sustabdyti Kinijos nuo galingo dirbtinio intelekto kūrimo. Štai ką galime padaryti

„2022 m. Bideno administracija bandė sustabdyti Kinijos dirbtinio intelekto plėtrą, neleisdama jai gaminti pažangiausių puslaidininkių. Prezidentas Trumpas šiek tiek sušvelnino šią politiką be aiškaus plano, kaip ją pakeisti.

 

Tačiau lustų eksporto kontrolė žlugo. Kinijos technologijų sektorius yra pernelyg sudėtingas, kad būtų galima sustabdyti jį nuo galingo dirbtinio intelekto kūrimo.

 

Siekdamos neįmanomo tikslo, Jungtinės Valstijos praleidžia progą pabandyti įgyvendinti tokį, kuris skamba įmantriai, bet, po neseniai vykusios reportažinės kelionės į Kiniją, manau, yra realesnis: Amerika turėtų derėtis su Kinija dėl pasaulinio dirbtinio intelekto saugumo pakto, kuris nustatytų visuotinius apribojimus technologijai, kuri gali duoti daug naudos, bet netinkamose rankose padarytų daug žalos.

 

Eksporto apribojimų prielaida buvo ta, kad Jungtinės Valstijos galės sėkmingai užblokuoti Kinijos prieigą prie galingų dirbtinio intelekto lustų. Aukščiausios kokybės lustų rinkiniai, naudojami dirbtinio intelekto duomenų centruose, yra riedlenčių dydžio ir negali būti slapta įvežti paprastame lagamine, o juos sunku naudoti be praktinės pagalbos iš lustų gamintojų inžinerijos komandos. Tačiau Kinijos kūrėjai apėjo kontrolę, apmokydami savo dirbtinio intelekto modelius lustuose, esančiuose kitose šalyse. Kinijos modelių kūrėjui tereikia išsinuomoti pajėgumus dirbtinio intelekto duomenų centre vienoje iš Kinijos Pietryčių Azijos kaimynių. Nuslėpti modelio kinišką kilmę yra paprasta.

 

Iš dalies dėl šios spragos Kinija išleido keletą puikių dirbtinio intelekto modelių. Kinijos gebėjimas apeiti JAV kontrolę nepasikeis, net jei Senatas paseks Atstovų Rūmų pavyzdžiu ir priims įstatymo projektą, ribojantį Kinijos prieigą prie išorinių duomenų centrų.

 

Kinija mokosi apsieiti be pažangiausių lustų, sudėdami mažiau galingus lustus kartu.

 

Jos modelių kūrėjai taip pat visapusiškai išnaudoja procesą, vadinamą distiliacija. Kiekvieną kartą, kai JAV laboratorija sukuria pažangiausią modelį, Kinijos konkurentai greitai atlieka atvirkštinę jo galimybių inžineriją ir sukuria kopiją. Sekėjas turi pranašumą.

 

Amerikos dirbtinio intelekto mokslininkai sakydavo, kad konkurentų gebėjimas greitai sekti nebus svarbus. Teigiama, kad artėja „žvalgybos sprogimas“. Dirbtinio intelekto sistemos netrukus taps pakankamai pajėgios įrašyti atnaujinimus į savo kodą: DI sukurtų geresnį DI; geresnis DI sukurtų dar geresnį DI; rekursyvus savęs tobulinimas padidintų našumą. Tauta, kuri pirmoji pasiektų šį vadinamąjį singuliarumą, būtų DI lenktynių nugalėtoja, net jei greičiausias sekėjas nuo lyderio atsiliktų vos keliais mėnesiais.

 

Praėjus trejiems su puse metų po Bideno administracijos lustų valdymo, DI generuoja kodą, kad galėtų pats save atnaujinti. Prasidėjo žadėtas grįžtamojo ryšio ciklas.

 

Tačiau pirmaujančių modelių spartėjimo galia nenulems, kas laimės DI lenktynes. Svarbu bus DI diegimas. Norint transformuoti ekonomiką ir armijas, DI turi būti integruotas į verslo procesus ir ginklų sistemas. Pažangiausių modelių neapdorota galia turi būti paversta programomis.

 

Rezultatas yra tas, kad Kinija ir Jungtinės Valstijos DI varžybose yra maždaug lygios. Geriausi Kinijos modeliai gali atsilikti nuo Amerikos keliais mėnesiais, o santykinę poziciją karinėse srityse sunku nustatyti. nes tiek daug yra įslaptinta.

 

Tačiau pramonės srityje Kinija, regis, pirmauja.

 

JAV sankcionuotos bendrovės, tokios kaip „Huawei“ ir „Hikvision“, diegia dirbtinio intelekto sistemas, kurios atlieka greitųjų traukinių techninės priežiūros patikrinimus, valdo kasybos operacijas ir skenuoja vandens mėginius, kad įvertintų taršą. „Huawei“ miestelyje netoli Šendženo neseniai važiavau autonominiu automobiliu. Keleivio sėdynėje esantis įrenginys masažavo mano nugarą, o vairas buvo nepriekaištingas.

 

Lustų valdymo šalininkai ir toliau tvirtina, kad verta siekti net ir nedidelio Kinijos dirbtinio intelekto pažangos sulėtinimo. Jei Kinija yra grėsminga priešininkė, įsivaizduokite, kiek grėsmingesnė ji galėtų būti, jei lustų kontrolė būtų panaikinta. Tačiau kontrolė nesugeba atnešti Kinijos su ribotu dirbtiniu intelektu prizo, todėl verta apsvarstyti jos kainą. Mano kelionė į Kiniją įtikino mane, kad kaina yra per didelė.

 

Bideno administracija priėmė strateginį sprendimą teikti pirmenybę Kinijos lėtinimui, o ne spręsti kitus rūpesčius. Alternatyva būtų buvusi pasakyti Kinijai: Jūs esate technologijų supervalstybė. Mes esame technologijų supervalstybė. dirbti kartu, kad užtikrintų, jog dirbtinis intelektas nepatektų į piktavališkų valstybių ir teroristų rankas. Tikslas būtų buvęs dirbtinio intelekto atitikmuo 1968 m. Branduolinio ginklo neplatinimo sutarčiai – režimui, pagal kurį visos dirbtinį intelektą naudojančios šalys privalėtų pasirašyti apsaugos priemones.

 

Bideno komanda nemanė, kad Kinija bendradarbiaus tokiame projekte. Tačiau daugiau nei tuzinas pokalbių su dirbtinio intelekto lyderiais Pekine, Šanchajuje, Šendžene ir Hangdžou man aiškiai parodė, kad Kinijos elitui rūpi dirbtinio intelekto saugumas.

 

Aplankiau žinomą technologijų įmonę, kuri kuria ir platina dirbtinio intelekto pagrindų modelį. Kol kas tas modelis yra naudojamas, kaip atviro kodo, o tai reiškia, kad vartotojai gali jį atsisiųsti ir modifikuoti savo nuožiūra. Jei vartotojas paragina dirbtinį intelektą vykdyti kibernetines atakas, niekas negali padaryti, kad sustabdytų tą asmenį. Tačiau šios technologijų įmonės generalinis direktorius padarė stulbinantį pripažinimą: „Dirbtiniu intelektu tampant galingesniu, būtų beprotiška ir toliau jį kurti atvirojo kodo“, – sakė jis. „Juk branduolinio ginklo atvirojo kodo nepadarytume“, – pridūrė jis.

 

Mano kelionės metu ginčai dėl pažangaus modelio „OpenClaw“ iliustravo didėjantį susirūpinimą dėl dirbtinio intelekto saugumo. Minios paprastų kinų atsisiuntė skaitmeninį asistentą, norėdami eksperimentuoti su pajėgiu dirbtinio intelekto agentu. Entuziazmas, matyt, patvirtino, kad Kinija labiau mėgsta inovacijas nei jų bijo. Tačiau tyrėjai ir pramonės lyderiai man sakė, kad yra pasibaisėję. „OpenClaw“ padaro jūsų kompiuterį „nuogą“, – man pasakė žymus verslo mokyklos profesorius. Netrukus po to, kai jis tai pasakė, Kinijos vadovai griežtai atkalbinėjo „OpenClaw“ naudojimą vyriausybės sistemose ir perspėjo piliečius, kad agentas gali sukelti chaosą jų duomenims.

 

Kol kas Kinijos instinktas lenktyniauti dėl galingo dirbtinio intelekto nusveria bet kokį atsargumą. Tai racionalus atsakas JAV administracijai, kuri lygiai taip pat pasiryžusi greitį vertinti aukščiau saugumo. Tačiau jei JAV vadovas nuvyktų į Kiniją ir pasiūlytų panaikinti lustų kontrolę mainais už bendradarbiavimą dirbtinio intelekto neplatinimo srityje, būtų bent kažkokia tikimybė, kad pasiūlymas bus sėkmingas.

 

Tai reiškia, kad JAV ir Kinijos dialogas apskritai įmanomas. Tačiau Vakarai neturėtų pasiduoti savaime išsipildančiam fatalizmui. Šaltojo karo metu Jungtinės Valstijos kartais siekdavo savo interesų pereidamos nuo konfrontacijos prie detento: Branduolinio ginklo neplatinimo sutartis buvo sudaryta praėjus vos šešeriems metams po Kubos raketų krizės. Dabar pats laikas prisiminti šią istoriją.

 

Sebastianas Mallaby yra vyresnysis Užsienio santykių tarybos bendradarbis ir knygos „Begalybės mašina: Demis Hassabis, DeepMind ir superžvalgybos paieškos“ autorius. Jis yra CFR tinklalaidės „The Spillover“ bendravedėjas.“ [1]

 

1. We Can’t Stop China From Building Powerful A.I. Here’s What We Can Do.: Guest Essay. Mallaby, Sebastian.  New York Times (Online) New York Times Company. Apr 13, 2026.

Kodėl jie taip ilgai gyvena? Įrodymai apie pagerėjusį DNR taisymą ilgaamžyje grenlandiniame banginyje (Balaena mysticetus)

„Siekdamas daugiau nei 200 metų, grenlandinio banginio maksimali gyvenimo trukmė viršija visų kitų žinduolių.

 

Grenlandinis banginis taip pat yra antras pagal dydį gyvūnas Žemėje1, sveriantis daugiau nei 80 000 kg.

 

Nepaisant labai didelio ląstelių skaičiaus ir ilgo gyvenimo trukmės, grenlandinis banginis nėra labai linkęs sirgti vėžiu – šis neatitikimas vadinamas Peto paradoksu.

 

Čia, norėdami suprasti mechanizmus, kurie yra grenlandinio banginio atsparumo vėžiui pagrindas, ištyrėme onkogeninių reiškinių, reikalingų piktybinei banginio pirminių fibroblastų transformacijai, skaičių. Netikėtai grenlandinio banginio fibroblastams reikėjo mažiau onkogeninių reiškinių, kad jie įvyktų piktybinė transformacija, nei žmogaus fibroblastams.

 

Tačiau grenlandinio banginio ląstelės pasižymėjo padidėjusiu DNR dvigubos grandinės trūkio taisymo pajėgumu ir tikslumu, taip pat mažesniu mutacijų dažniu nei kitų žinduolių ląstelės. Nustatėme, kad šaltyje indukuojamas RNR surišantis baltymas CIRBP yra labai ekspresuojamas grenlandinio banginio fibroblastuose ir audiniuose. Grenlandinio banginio CIRBP pagerino tiek nehomologinį galų sujungimą, tiek homologinę rekombinacijos taisymą žmogaus organizme.“ ląstelės, sumažino mikrobranduolių formavimąsi, skatino DNR galų apsaugą ir stimuliavo galų jungimąsi in vitro.

 

CIRBP per didelė raiška Drosophila organizmuose prailgino gyvenimo trukmę ir pagerino atsparumą spinduliuotei.

 

Šie duomenys pateikia įrodymų, patvirtinančių hipotezę, kad grenlandinis banginis, užuot pasikliaujęs papildomais naviko slopinimo genais onkogenezei išvengti, išlaiko genomo vientisumą, pagerindamas DNR taisymą. Ši strategija, kuri nepašalina pažeistų ląstelių, bet jas tiksliai taiso, gali prisidėti prie išskirtinio grenlandinio banginio ilgaamžiškumo ir mažo vėžio atvejų skaičiaus.

 

Ilgiausiai gyvenančio, žinduolio, grenlandinio banginio, analizė atskleidžia pagerėjusį gebėjimą taisyti DNR trūkius, gebėjimo, kurį lemia didelis, šaltyje indukuojamo, RNR surišančio, baltymo kiekis.“ [1]

 

 

1.   Evidence for improved DNA repair in the long-lived bowhead whale. Firsanov, Denis; Zacher, Max; Tian, Xiao; Sformo, Todd L; Zhao, Yang; et al.  Nature; London Vol. 648, Iss. 8094,  (Dec 2025): 717-725.