Even Without Internet Access, Prisoners Are Trying to Benefit From A.I.

“Jason Allen is pretty sure ChatGPT can come up with a better legal strategy than he can.

 

Mr. Allen, 42, who is serving a life sentence for murder at a maximum-security prison near Baltimore, has considered filing a lawsuit over the frequency of inmate cancer screenings there. He’s heard enough about ChatGPT to seek its help — but inmates aren’t allowed to freely browse the internet, much less fiddle with artificial intelligence.

 

So Mr. Allen called a friend outside the prison, Jessup Correctional Institution, who asked ChatGPT to outline potential legal arguments. The friend sent screenshots of the chatbot’s answers through the prison’s messaging system. Mr. Allen received them about a week and a half later, after approval by the correctional staff.

 

“A.I. is a tool that could assist people with finding justice. It could put pressure on them to do the right thing,” Mr. Allen said in a phone interview. “I’m still in the Stone Ages.”

 

Prisons have long restricted inmates’ access to technology, concerned they could use it to break the rules or commit crimes. The internet is mostly off limits, along with A.I.-powered chatbots.

 

But as hype about the technology has infiltrated prison yards and cellblocks, many inmates are eager to try it out. They’re attending workshops and classes to learn about A.I. They ask friends to send printouts of chatbot answers by snail mail. Some inmates even use contraband cellphones to gain access to the technology.

 

The result? A.I.-generated legal documents, essays, business plans and even a bespoke board game or two.

 

“The guys inside are really thirsty for knowledge about A.I.” said Kenyatta Leal, executive director of a nonprofit, Next Chapter, which helps former prisoners land jobs in the tech industry. “Those who know how to build and deploy A.I. will be the architects of the future.”

 

Others argue it’s too dangerous because prisoners could use it to break the rules or even plan an escape.

 

“This technology has way too many risks,” said Mike Thurmer, a board member of the U.S. Deputy Wardens Association who served as a prison warden in Wisconsin. “We had many inmates even abuse the phone system during my years.”

 

Mr. Leal recently led a workshop on A.I. at the San Quentin Rehabilitation Center in California for roughly 60 inmates. They peppered Mr. Leal, who served 19 years of a life sentence for possessing a gun as an ex-felon before his release in 2013, with questions about how A.I. works.

 

“We are in the dinosaur age in prison,” one inmate who attended the workshop wrote on an anonymous feedback form shared with The New York Times. “We need AI ACCESS,” wrote another.

 

For teaching his entrepreneurship class at the Utah State Correctional Facility in Salt Lake City, Michael Ulibarri asks ChatGPT about his students’ projects and brings paper printouts of its responses for discussion. He said his students hoped they could eventually use tech to bring their business ideas to fruition.

 

“Their technology is capped at a tablet,” said Mr. Ulibarri, an instructor at Defy Ventures, a nonprofit that helps people prepare for life after prison. “I think tech is their biggest disadvantage, the way we’re trending.”

 

But some law enforcement experts say it would be difficult to control prisoners’ wider access to technology.

 

“Open access to A.I. could allow those in prison to bypass communication monitoring, and they could plan illicit activities or access harmful information,” said Kimora, a prison educator and professor at the John Jay College of Criminal Justice. “Let’s face it: You and I probably believe it would be nice if we took care of people and were compassionate, but some people in prison are not that way.”

 

At Jessup, a compound of squat brick buildings dotted with security towers and surrounded by layers of barbed-wire fencing, inmates get limited access to tablets for monitored messaging, calls and vetted content like news articles and the radio.

 

The state prison, which holds people convicted of serious crimes like rape and murder, prohibits A.I. access “to protect institutional security, prevent misuse of communications technology and safeguard the public, staff, victims and those in our custody,” said Yianni Varonis, a spokesman for Maryland’s public safety and correctional services department.

 

That hasn’t stopped prisoners from trying. Some have secretly modified their tablets to get access to the internet, according to three people with knowledge of the prison, who requested anonymity to discuss rule-breaking behavior that could result in discipline. One inmate, who sells movies to other inmates after downloading them on an illegal cellphone, tried using A.I. to add subtitles to foreign films, one of the people said.

 

“Allegations of staff or incarcerated individual misconduct are taken with the utmost seriousness and are promptly reviewed through established investigative procedures,” Mr. Varonis said in a statement. The department had no evidence that any tablets had been “altered or manipulated,” he added.

 

Other inmates have found workarounds within the rules.

 

Nick Browning, a 34-year-old inmate at Jessup who has been incarcerated for murder since he was a teenager, first had the chance to use A.I. last October, on a prison-sanctioned video call with a lawyer.

 

“He took a screenshot of me and rendered it like a Van Gogh,” Mr. Browning said in a phone interview. “It was so cool to see.”

 

A.I. can be practical, too. Mr. Browning, who earned a master’s degree in business while incarcerated, helps teach a financial literacy class at the prison. One of the other instructors, also incarcerated, asked his sister to use A.I. to design an educational board game in the style of the Game of Life for the class, complete with a custom logo.

 

“We’ve all used A.I. this way because it’s the only way we can get access to it,” said Mr. Browning.

 

Tony Fleming, a 59-year-old at Jessup who is serving a life sentence for murder, wants to start a nonprofit to support incarcerated people re-entering society. So he messaged chatbot prompts to his sister from his tablet.

 

She pasted the instructions into ChatGPT, asking it to design a detailed plan for the nonprofit. She mailed him back the 17-page response.

 

“I don’t even know how to go on A.I., but she did it for me,” Mr. Fleming said. “I’ve been here for 30 years. I don’t know if she types it or scans it. I don’t even know how to use a computer.”

 

Jessup charges inmates 45 cents for every 15-minute phone call and 20 cents for incoming text messages. That adds up when attempting A.I. access.

 

When Mr. Allen tried to write his legal complaint to press for more cancer screenings, he said, he spent about $10 — equivalent to a week’s worth of wages from his work as a prison peer counselor.

 

He spent weeks calling and messaging friends because some fellow inmates believed they had developed prostate cancer after Jessup didn’t provide timely screenings.

 

(Mr. Varonis, the Maryland public safety and correctional services spokesman, said that the prison gives prostate cancer screenings based on individual risk factors. It adheres to “the same clinical protocols and standards followed by physicians in the broader community,” he added.)

 

Mr. Allen eventually gave up after burning through the cash his family had sent him to make phone calls. He was also straining his relationship with some friends.

 

After three or four phone calls, one asked, “Are you really my friend, or are you just using me for A.I.?” Mr. Allen said.” [1]

 

1. Even Without Internet Access, Prisoners Are Trying to Benefit From A.I. Gorelick, Evan; Kent, Alex.  New York Times (Online) New York Times Company. Apr 21, 2026

Navy Ships Are Afraid to Approach Iran: How the Cole Disaster Drove the U.S. to Develop New Warship Defenses --- Nothing of this works against autonomous drone and missile swarms. Disaster is around the corner again

The 2000 attack on the USS Cole fundamentally shifted U.S. Navy doctrine from prioritizing conventional, long-range threats to addressing asymmetric warfare and close-in defense, triggering advancements in rapid-response weaponry, hardened ship designs, and, eventually, autonomous systems. However, the proliferation of modern autonomous drone and missile swarms presents a new, potentially overwhelming threat, as high-cost interceptors are exhausted by low-cost drones, creating a "bankrupt strategy" and leaving ships with limited magazines vulnerable.

How the USS Cole Disaster Drove New Defenses

The October 12, 2000, attack in Aden, Yemen, where a small explosives-laden boat killed 17 sailors, revealed a critical "seam" in U.S. security, particularly for in-transit or refueling ships.

 

    Active Defense Improvements: The Navy moved from passive, force-protection postures to "active defense," emphasizing the ability to neutralize threats before they reach the ship.

    Close-in Weapons (CIWS): Development and integration of the Phalanx Close-In Weapon System (CIWS) were accelerated, providing an automated, radar-guided Gatling gun to shred small boats and aircraft.

    Hardening and Procedures: Post-Cole, ships received better armored, multi-layer steel/Kevlar protection in vital areas. Rules of engagement were adjusted to allow earlier force-protection firing.

    Autonomous Swarm Boats: The attack directly spurred the Office of Naval Research (ONR) to develop unmanned, autonomous swarm boats (USVs) designed to create a "shield" around high-value warships, acting as the first line of defense against suicide craft.

 

Limitations Against Autonomous Swarms

Despite these advances, the current maritime environment of AI-driven, coordinated swarm attacks presents challenges that traditional defense systems struggle to meet, often requiring expensive missiles (like the RIM-162 Evolved Sea Sparrow) to destroy low-cost drones.

 

    The "Winchester" Problem: Destroyers have limited vertical launch system (VLS) cells (e.g., 96 in Arleigh Burke-class). A large-scale swarm attack can force ships to exhaust their ammunition ("Winchester" status), leaving them defenseless.

    Cost Asymmetry: Using multimillion-dollar interceptors against $20,000 drones is unsustainable. "Even the US Navy's extraordinarily deep pockets might not be deep enough," reports state.

    Sensor Vulnerability: Swarms can be programmed to hunt specifically for ship sensors, radars, and communications antennae. Damage to these external "appendages" can render a massive ship essentially useless.

    Limited Laser Capability: While lasers (like ODIN) are now deployed to target optical sensors and burn drones, they are not yet fully effective against massive, coordinated swarms rather than single targets.

 

The Emerging "Disaster Around the Corner"

Recent engagements (2024–2026) in the Red Sea demonstrate that while destroyers have maintained high interception rates, they are under intense strain.

 

    Systemic Risk: Current defenses rely on the assumption of sufficient warning and limited target numbers. High-speed, swarm, and autonomous AI attacks threaten to overwhelm the Aegis combat system's capability to process and track, rather than just its ability to fire.

    Littoral Vulnerability: The inability to effectively counter low-cost drones in shallow waters (littorals) could make "presence missions" unpalatable and restrict where U.S. ships can operate.

 

To counter this, the Navy is rushing to integrate new systems like the Coyote—a mini-drone that can detonate in the air to take out multiple swarm drones—aiming to fix the cost-exchange imbalance.

 

 

“The Navy destroyers enforcing a blockade of Iranian ports carry weapons fielded after an American warship was attacked and nearly sunk more than 25 years ago.

 

The American destroyer off the coast of the Arabian Peninsula was taken unawares by a small fiberglass skiff with two men on board. Before the crew knew what had happened, an explosion tore a hole 40 feet wide in the hull, killing 17 crew members and wounding 39 others.

 

That was in 2000 and the ship was the U.S.S. Cole, which narrowly avoided sinking after the devastating attack by suicide bombers from a group most Americans had never heard of at the time — Al Qaeda — using a small boat laden with explosives at the Port of Aden in Yemen.

 

It was a pivotal attack on the United States by members of Al Qaeda before its 9/11 assault a year later, at a time when most Americans were not focused on terrorism. The lessons the U.S. Navy learned from that episode — in which an inexpensive boat nearly sank a $789 million destroyer — could help determine how its ships fare a quarter century later near the Strait of Hormuz in the war with Iran.

 

Iran has established a chokehold on transit through the critical waterway, threatening destruction to any ship that tries to pass through it without permission. In response, the U.S. has moved in a flotilla of ships, including about a dozen Arleigh Burke-class destroyers, patrolling the Gulf of Oman and the Arabian Sea south of the strait. The aim is to further pressure the Iranian economy by blocking oil exports from Iranian ports.

 

Tehran has issued a series of bellicose warnings since the war started, laying naval mines in the strait, and on Saturday two Indian-flagged ships reported coming under fire. The U.S. added to the hostilities on Sunday when a Navy destroyer attacked and seized an Iranian cargo ship that U.S. officials said had defied their blockade.

 

One major question facing the American military is this: If the standoff on the seas turns into a military clash, will the changes made in response to the Cole disaster enable the U.S. military to repel any new attacks from the Iranians?

 

The U.S. Navy now has multiple options for defending its ships, analysts say. Following the Cole attack, Navy leadership created a task force called Hip Pocket to develop a range of new defensive weapons. They quickly added more automatic weapons to warships, as well as grenade launchers. And the current generation of Seahawk helicopters carried by Navy destroyers have advanced sensors and weapons that are far superior to those when the Cole was attacked.

 

Still, said Bryan Clark, a senior fellow at the Hudson Institute, in the narrow confines in and around the Strait of Hormuz, a swarm attack by unmanned maritime drones could be hard to defend against. “The problem is, you may have more than you can handle, 30, 40 drone boats; you’re not going to get them all with guns,” Mr. Clark said. “Some may leak through.”

 

Iran has been learning from its proxies in Yemen, the Houthis, a militant group that used a remote-controlled boat packed with explosives to attack a Saudi frigate in 2017, killing two.

 

“The U.S. Navy took note of that as an important technological development with regard to the ability of weaker adversaries to attack stronger ones at sea,” Michael B. Petersen, senior fellow at the Foreign Policy Research Institute, said of the Houthi attack. Iran does not have the resources to develop an advanced navy to take the U.S. head on, but “they do have the resources to build large swarms of small boats,” Mr. Petersen said.

 

Experts said the American decision to situate destroyers in the Gulf of Oman points to a degree of caution among senior military leaders — keeping their warships far enough away from the strait to give them the best odds of countering potential Iranian attacks, while at the same time staying close enough to screen ships trying to enter or leaving Iranian ports.

 

If U.S. vessels tried to venture through the Strait of Hormuz, where Iran could quickly launch attacks, it would swiftly become a riskier proposition.

 

During a briefing to reporters at the Pentagon on Thursday morning, Gen. Dan Caine, the chairman of the Joint Chiefs of Staff, said American warplanes and surveillance aircraft were flying over the Navy destroyers enforcing the blockade. He showed a chart of the Gulf of Oman that included the rough locations of the ships.

 

The dozen Burke-class destroyers pictured were more than 400 miles southeast of the Strait of Hormuz and roughly 150 miles south from the nearest point of Iranian land — perhaps a tacit admission that the Navy wanted to keep its ships far enough away to better detect and defend against any attack launched from Iran.

 

“If they were confident that this anti-navy was no longer a threat, they might have established a ‘close blockade,’ which can secure tight control over a limited area, but carries enhanced tactical risk,” Mr. Petersen said.

 

Iran has built up a stockpile of anti-ship cruise missiles, which are launched from the back of trucks and can skim the wave tops as they approach a targeted vessel. For a warship close to shore, the amount of time to detect and engage such a missile is greatly reduced — and the Iranian launchers can be extremely difficult to locate.

 

The Islamic Revolutionary Guards Corps also has a “mosquito fleet” of small, agile fast boats that specialize in hit-and-run attacks. And Iran can launch aerial drones like the Shaheds that have featured so prominently in this conflict either from boats or from land, as well as explosive-laden unmanned maritime drones.

 

The U.S. Navy has added new capabilities that may offer its warships a better chance of survival.

 

After the attack on the Cole, the Navy initially rushed more automatic weapons to the fleet, and by 2007 it had settled on a mix of twin 7.62-millimeter and .50-caliber machine guns to boost the short-range firepower of its warships.

 

The Navy also developed two new 5-inch diameter shells for the largest guns that destroyers and cruisers carry, designed specifically for attacking smaller, more nimble boats at a range of several miles. Those shells were optimized for these kinds of attacks by creating a shotgun-like effect of tungsten pellets to shred incoming attackers.

 

The U.S. could use its arsenal of Reaper drones orbiting over ships to provide advanced warning of boat swarms approaching. If armed, the drones could begin picking off boats with small guided missiles and 500-pound bombs. The drones could also surveil Iranian boats that may be carrying naval mines, and mark the location of any mines that are laid in the sea.

 

One challenge is that those drones are launched from airfields on land, and could potentially be too far away to effectively respond in an emergency. For situations like those, destroyers can quickly launch their Seahawk helicopters to intercept an incoming vessel — and engage it with Hellfire missiles and small laser-guided rockets.

 

With the ability to fly nearly 300 miles from a ship and return, those armed helicopters greatly extend a warship’s ability to actively defend itself before shipboard weapons become necessary.” [1]

 

1. How the Cole Disaster Drove the U.S. to Develop New Warship Defenses. Kulish, Nicholas; Ismay, John; Constant Méheut.  New York Times (Online) New York Times Company. Apr 21, 2026.

Karo laivai bijo prisiartinti: kaip „Cole“ katastrofa paskatino JAV kurti naujas karo laivų gynybos sistemas --- Niekas iš to nepadeda prieš autonominių dronų ir raketų spiečių. Katastrofa vėl artėja.

2000 m. išpuolis prieš „USS Cole“ iš esmės pakeitė JAV karinio jūrų laivyno doktriną nuo įprastinių, tolimojo nuotolio grėsmių prioritetizavimo prie asimetrinio karo ir artimos gynybos sprendimo, paskatindamas greitojo reagavimo ginklų tobulinimą, sustiprintus laivų dizainus ir galiausiai autonomines sistemas. Tačiau šiuolaikinių autonominių dronų ir raketų spiečių plitimas kelia naują, potencialiai didžiulę grėsmę, nes brangius naikintuvus išsekina pigūs dronai, sukuriant „bankroto strategiją“ ir paliekant laivus su ribotu dėtuvių skaičiumi pažeidžiamus.

 

Kaip „USS Cole“ katastrofa paskatino naujas gynybos sistemas

2000 m. spalio 12 d. išpuolis Adene, Jemene, kai nedidelis sprogmenų prikrautas laivas pražudė 17 jūreivių, atskleidė kritinę „siūlę“ JAV saugumo sistemoje, ypač tranzitu plaukiantiems ar degalų papildantiems laivams.

 

Aktyvios gynybos patobulinimai: Karinis jūrų laivynas perėjo nuo pasyvių, pajėgų apsaugos pozicijų prie „aktyvios gynybos“, pabrėždamas gebėjimą neutralizuoti grėsmes dar prieš joms pasiekiant laivą.

 

Artimojo nuotolio ginklai (CIWS): Buvo paspartintas „Phalanx“ artimojo nuotolio ginklų sistemos (CIWS) kūrimas ir integravimas, suteikiant automatizuotą, radaru valdomą Gatlingo patranką mažiems laivams ir orlaiviams susmulkinti.

 

 

Grūdinimas ir procedūros: Po Cole atakos laivai gavo geresnę šarvuotą, daugiasluoksnę plieno / Kevlaro apsaugą gyvybiškai svarbiose vietose. Kovos su ginklais taisyklės buvo pakoreguotos, kad būtų galima anksčiau atlikti šaudymą pajėgų apsaugai.

 

 

Autonominiai spiečių kateriai: Ši ataka tiesiogiai paskatino Karinio jūrų laivyno tyrimų biurą (ONR) kurti nepilotuojamus, autonominius spiečių katerius (USV), skirtus sukurti „skydą“ aplink didelės vertės karo laivus, veikiančius kaip pirmoji gynybos linija nuo savižudžių laivų.

 

 

Autonominių spiečių apribojimai

Nepaisant šių pasiekimų, dabartinė jūrų aplinka, kurioje vykdomos dirbtinio intelekto valdomos, koordinuotos spiečių atakos, kelia iššūkių, su kuriais tradicinės gynybos sistemos sunkiai susidoroja, dažnai joms reikalingos brangios raketos (pvz., „RIM-162 Evolved Sea Sparrow“), kad sunaikintų pigius dronus.

 

„Winchester“ problema: Eskadriniai minininkai turi ribotą vertikalios paleidimo sistemos (VLS) ląstelių skaičių (pvz., 96 „Arleigh Burke“ klasės orlaiviuose). Didelio masto spiečių ataka gali priversti laivus išeikvoti savo amuniciją („Winchester“ statusas), todėl jie tampa beginkliai.

 

Sąnaudų asimetrija: Naudoti kelių milijonų dolerių vertės naikintuvus prieš 20 000 dolerių vertės dronus yra netvarus sprendimas. „Net ir nepaprastai gilios JAV karinio jūrų laivyno kišenės gali būti nepakankamai gilios“, – teigiama ataskaitose.

 

Jutiklių pažeidžiamumas: Spiečiai gali būti programuojami specialiai ieškoti laivų jutiklių, radarų ir ryšių antenų. Šių išorinių „priedų“ pažeidimas gali padaryti didžiulį laivą praktiškai nenaudingą.

Ribotos lazerio galimybės: Nors lazeriai (pvz., ODIN) dabar naudojami optiniams jutikliams taikyti ir dronams deginti, jie dar nėra visiškai veiksmingi prieš didelius, koordinuotus spiečių, o ne pavienius taikinius.

 

 

Artėjanti „katastrofa“

 

 

Naujausi mūšiai (2024–2026 m.) Raudonojoje jūroje rodo, kad nors eskadriniai minininkai išlaikė aukštą perėmimo rodiklį, jie patiria didelį krūvį.

 

 

Sisteminė rizika: Dabartinė gynyba remiasi prielaida, kad yra pakankamas įspėjimas ir ribotas taikinių skaičius. Didelės spartos, spiečių ir autonominės dirbtinio intelekto atakos kelia grėsmę peržengti „Aegis“ kovos sistemos galimybes apdoroti ir sekti, o ne tik šaudyti.

 

 

Pakrančių pažeidžiamumas: Nesugebėjimas veiksmingai kovoti su pigiais dronais sekliuose vandenyse (pakrantėse) gali padaryti „buvimo misijas“ nepriimtinas ir apriboti JAV laivų veikimo zonas.

 

 

Siekdamas tai neutralizuoti, Karinis jūrų laivynas skuba integruoti naujas sistemas, tokias kaip „Coyote“ – mini dronas, kuris gali detonuoti ore ir sunaikinti daugybę dronų spiečių, – siekdamas išspręsti sąnaudų ir mainų disbalansą.

 

„Karinio jūrų laivyno eskadriniai minininkai, vykdantys Irano uostų blokadą, nešiojasi ginklus po to, kai prieš daugiau nei 25 metus buvo užpultas ir beveik nuskandintas Amerikos karo laivas.

 

Amerikiečių eskadrinį minininką prie Arabijos pusiasalio krantų netikėtai užklupo nedidelė stiklo pluošto valtis su dviem vyrais. Įgulai dar nespėjus suprasti, kas nutiko, korpuse sprogimas išplėšė 40 pėdų pločio skylę, nusinešdamas 17 įgulos narių gyvybes ir sužeisdamas dar 39.

 

Tai buvo 2000 m., o laivas buvo U.S.S. „Cole“, kuris vos išvengė nuskendimo po niokojančio savižudžių sprogdintojų išpuolio, kurį Jemeno Adeno uoste surengė maža valtimi, prikrauta sprogmenų, iš grupuotės, apie kurią dauguma amerikiečių tuo metu niekada nebuvo girdėję.

 

Tai buvo esminis „Al Qaeda“ narių išpuolis prieš Jungtines Valstijas prieš rugsėjo 11-osios išpuolį po metų, tuo metu, kai dauguma amerikiečių nebuvo susitelkę į terorizmą. Pamokos, kurias JAV karinis jūrų laivynas išmoko iš to epizodo, kai nebrangus laivas beveik nuskandino 789 mln. dolerių vertės eskadrinį minininką – galėtų padėti nustatyti, kaip jos laivams seksis po ketvirčio amžiaus netoli Hormūzo sąsiaurio kare su Iranu.

 

Iranas įkūrė siaurą vietą tranzitui per svarbų vandens kelią, grasindama sunaikinti bet kurį laivą, kuris bandys juo praplaukti be leidimo. Reaguodamos į tai, JAV pasiuntė laivų flotilę, įskaitant apie tuziną „Arleigh Burke“ klasės eskadrinių minininkų, patruliuojančių Omano įlankoje ir Arabijos jūroje į pietus nuo sąsiaurio. Tikslas – dar labiau spausti Irano ekonomiką blokuojant naftos eksportą iš Irano uostų.

 

Nuo karo pradžios Teheranas paskelbė keletą karinių perspėjimų, sąsiauryje išdėliodamas jūrų minas, o šeštadienį du Indijos vėliavą plaukiojantys laivai pranešė apie apšaudymą. JAV sekmadienį dar labiau įsiplieskė karo veiksmai, kai karinio jūrų laivyno eskadrinis minininkas užpuolė ir užgrobė Irano krovininį laivą, kuris, pasak JAV pareigūnų, nepaisė jų blokados.

 

Vienas iš pagrindinių klausimų, su kuriais susiduria Amerikos kariuomenė, yra toks: jei priešprieša jūroje virs kariniu susidūrimu, ar pokyčiai, atlikti reaguojant į „Cole“ katastrofą, leis JAV kariuomenei atremti bet kokius naujus iraniečių išpuolius?

 

Analitikai teigia, kad JAV karinis jūrų laivynas dabar turi keletą galimybių ginti savo laivus. Po Cole'o atakos Karinio jūrų laivyno vadovybė sukūrė darbo grupę pavadinimu „Hip Pocket“, skirtą sukurti naujų gynybinių ginklų asortimentą. Jie greitai į karo laivus įrengė daugiau automatinių ginklų, taip pat granatsvaidžius. Dabartinė Karinio jūrų laivyno eskadrinių minininkų gabenama „Seahawk“ sraigtasparnių karta turi pažangius jutiklius ir ginklus, kurie yra daug pranašesni už tuos, kurie buvo naudojami Cole'o atakos metu.

 

Vis dėlto, pasak Bryano Clarko, vyresniojo mokslinio bendradarbio Hudsono institute, siaurose Hormūzo sąsiaurio ir jo apylinkių ribose gali būti sunku apsiginti nuo spiečiaus bepiločių jūrų dronų atakos. „Problema ta, kad galite turėti daugiau, nei galite susidoroti – 30, 40 dronų laivų; ne visus juos apginkluosite ginklais“, – sakė ponas Clarkas. „Kai kurie gali prasiskverbti.“

 

Iranas mokosi iš savo įgaliotinių Jemene – husių, kovotojų grupuotės, kuri 2017 m. panaudojo sprogmenų prikrautą nuotolinio valdymo laivą, kad užpultų Saudo Arabijos fregatą ir nužudytų du.

 

„JAV karinis jūrų laivynas tai įvertino kaip svarbų technologinį pokytį, susijusį su silpnesnių priešininkų gebėjimu atakuoti stipresnius jūroje“, – apie husių išpuolį sakė Michaelas B. Petersenas, vyresnysis Užsienio politikos tyrimų instituto mokslinis bendradarbis. Iranas neturi išteklių sukurti pažangaus karinio jūrų laivyno, kuris galėtų stoti prieš JAV, tačiau „jie turi išteklių statyti didelius mažų laivų būrius“, – sakė p. Petersenas.

 

Ekspertai teigė, kad Amerikos sprendimas dislokuoti eskadrinius minininkus Omano įlankoje rodo tam tikrą atsargumą tarp vyresniųjų karinių vadovų – laikyti savo karo laivus pakankamai toli nuo sąsiaurio, kad turėtų geriausias galimybes atremti galimus Irano išpuolius, tuo pačiu metu likti pakankamai arti, kad būtų galima stebėti laivus, bandančius įplaukti į Irano uostus arba išplaukti iš jų.

 

Jei JAV laivai bandytų plaukti per Hormūzo sąsiaurį, kur Iranas galėtų greitai pradėti atakas, tai greitai taptų rizikingesne užduotimi.

 

Ketvirtadienio rytą Pentagone žurnalistams vykusiame pranešime Jungtinio štabų vadų komiteto pirmininkas generolas Danas Caine'as teigė, kad virš blokadą vykdančių karinio jūrų laivyno eskadrinių minininkų skraido Amerikos karo lėktuvai ir žvalgybos lėktuvai. Jis parodė Omano įlankos schemą, kurioje buvo nurodytos apytikslės laivų buvimo vietos.

 

Nuotraukoje matyti dvylika „Burke“ klasės eskadrinių minininkų buvo daugiau nei 400 mylių į pietryčius nuo Hormūzo sąsiaurio ir maždaug 150 mylių į pietus nuo artimiausio Irano žemės taško – galbūt tylus pripažinimas, kad karinis jūrų laivynas norėjo laikyti savo laivus pakankamai toli, kad geriau aptiktų bet kokią iš Irano vykdomą ataką ir nuo jos apsigintų.

 

„Jei jie būtų įsitikinę, kad ši priešlaivinė raketa nebekelia grėsmės, jie galbūt būtų sukūrę „glaudžią blokadą“, kuri galėtų užtikrinti griežtą ribotos teritorijos kontrolę, tačiau kelia didesnę taktinę riziką“, – sakė ponas Petersenas.

 

Iranas sukaupė priešlaivinių sparnuotųjų raketų atsargas. Šios raketos paleidžiamos iš sunkvežimių galo ir gali praskrieti nuo bangų viršūnių, kai jos artėja prie taikinio laivo. Karo laivui, esančiam netoli kranto, laikas tokiai raketai aptikti ir paleisti yra labai trumpesnis, o Irano paleidimo įrenginius gali būti itin sunku rasti.

 

Islamo revoliucijos gvardijos korpusas taip pat turi „uodų laivyną“ – mažus, vikrius greitaeigius katerius, kurie specializuojasi atakose be išpuolių. Iranas gali paleisti tokius dronus kaip „Shaheds“, kurie taip ryškiai vaidino šiame konflikte, tiek iš laivų, tiek iš sausumos, taip pat sprogmenimis prikrautus nepilotuojamus jūrų dronus.

 

JAV karinis jūrų laivynas pridėjo naujų pajėgumų, kurie gali padidinti jo karo laivams išgyvenimo galimybes.

 

Po išpuolio prieš „Cole“ laivą karinis jūrų laivynas iš pradžių skubiai aprūpino laivyną daugiau automatinių ginklų, o iki 2007 m. apsistojo ties dviejų 7,62 milimetro ir .50 kalibro kulkosvaidžių deriniu, kad padidintų savo karo laivų trumpojo nuotolio ugnies galią.

 

Karinis jūrų laivynas taip pat sukūrė du naujus 5 colių skersmens sviedinius didžiausiems pabūklams, kuriuos gabena eskadriniai minininkai ir kreiseriai, specialiai skirtus atakuoti mažesnius, vikresnius laivus iš toli,  kelių mylių atstumu. Tie sviediniai buvo optimizuoti tokio tipo atakoms, sukuriant volframo kulkų, kurios susmulkintų artėjančius užpuolikus, efektą, panašų į šautuvą.

 

JAV galėtų panaudoti savo „Reaper“ dronų, skriejančių virš laivų, arsenalą, kad iš anksto įspėtų apie artėjančius laivų spiečius. Jei dronai būtų ginkluoti, jie galėtų pradėti šaudyti į laivus mažomis valdomomis raketomis ir 500 svarų bombomis. Dronai taip pat galėtų stebėti Irano laivus, kurie gali gabenti jūrų minas, ir pažymėti bet kokių jūroje padėtų minų vietą.

 

Vienas iš iššūkių yra tas, kad šie dronai paleidžiami iš sausumos aerodromų ir gali būti per toli, kad būtų galima efektyviai reaguoti į avarinę situaciją. Tokiose situacijose eskadriniai minininkai gali greitai paleisti savo „Seahawk“ sraigtasparnius, kad perimtų artėjantį laivą ir atakuotų jį „Hellfire“ raketomis ir mažomis lazeriu valdomomis raketomis.

 

Turėdami galimybę nuskristi beveik 300 mylių atstumu nuo laivo ir grįžti, šie ginkluoti sraigtasparniai labai išplečia karo laivo galimybes aktyviai gintis, kol neprireikia laivo ginklų.“ [1]

 

1. How the Cole Disaster Drove the U.S. to Develop New Warship Defenses. Kulish, Nicholas; Ismay, John; Constant Méheut.  New York Times (Online) New York Times Company. Apr 21, 2026.

Russia Is Building Tomorrow’s War Machine

“For decades, Americans scoffed at Russia’s rigid, centralized military and its inability to adapt. That picture is dangerously out of date. After four years of events in Ukraine, Moscow has developed an impressive, pragmatic approach to military innovation that prioritizes what works over what is elegant, what scales over what is ambitious, and what delivers battlefield results over what impresses on paper.

 

Russia is reshaping the future of warfare in real time, building artificial intelligence-enabled command and control and, it appears, deploying fully autonomous weapons.

 

The stakes extend beyond the events in Ukraine, as the United States has learned firsthand during the war with Iran. Iranian Shahed drones being fielded by Tehran with Russian support have struck American equipment and installations in the Middle East. The advances Moscow is making in autonomous warfare will make such drone attacks even more devastating. Understanding Russia’s approach to the future of warfare is urgent for the United States.

 

Russia did not enter the events in Ukraine as a technological leader but it has learned fast. Four decisions were crucial to its progress.

 

First, Russia made unmanned systems and A.I. a national priority, building a coordinated ecosystem. By 2030, the Kremlin has projected, one million specialists will be working in the unmanned sector. It also wants to increase the number of A.I. specialists graduating annually by more than 400 percent and ensure that 95 percent of priority industries reach “readiness for the implementation of artificial intelligence technologies.” Civilian industries generate data, talent and software that flow into defense applications, and the military provides a continuous testing ground for them.

 

Russia is building not just drones but a full supporting framework: test ranges, factories, airspace management systems and training pipelines. And rather than focusing on changing how the military buys weapons from existing companies, Russia is changing the broader work force and industry itself.

 

Second, Russia experiments relentlessly and prioritizes only what survives contact with the battlefield. The Shahed drone is a good example. My research has found that, after acquiring the design from Iran in 2022, Russia made more than three dozen major modifications in less than three years, adjusting navigation, communications, payload and tactics. These changes came not only from professional engineers but from students working at a production site near Yelabuga, in Tatarstan, around 620 miles east of Moscow. The factory there is effectively a school and the school is a research and development lab. The line between education and weapons development has deliberately blurred.

 

This logic extends to autonomy. Ukrainian intelligence suggests that Russia is deploying drones capable of operating without external communication — navigating, autonomously identifying targets and striking independently using onboard computing. These systems, known as V2U drones, seem to have transitioned from remotely piloted or programmed weapons into fully autonomous ones that function even when enemies jam the signals coming from soldiers controlling them.

 

They are far from perfect. But they are already in use. Moscow is not waiting for technological perfection; it is fielding these weapons and refining them in real time.

 

Third, Russia avoids abstraction. Rather than pursuing all-encompassing architectures like the U.S. military’s combined joint all-domain command and control concept — intended to connect branches of the military on one network, but still largely unrealized after years of development — Russia builds software that solves immediate battlefield problems. The clearest example is Glaz/Groza. Glaz software extracts target coordinates from drone footage with a single click and passes them instantly to Groza, a fire-control hub can be operated from a laptop or tablet. This compresses the time from target detection to artillery impact from hours to mere minutes. The system is now taught at Russian military academies and deployed by frontline units.

 

But the decision that has been most pivotal to Russia’s advancement is its elevation of private initiative. Private drone schools and volunteer training networks like Project Archangel are critical parts in the system. Project Archangel and similar efforts grew from small groups of enthusiasts into nationwide training networks that develop operators, test new technologies and continuously adapt tactics, often faster than formal military institutions.

 

The state does not appear to be controlling this ecosystem. Instead, it observes, selects and expands what works. Russia’s defense minister, Andrei Belousov, has even praised the decentralization of drone and electronic warfare production — including what he described as “garage-level” development and assembly.

 

The results challenge a long-held assumption. In drone warfare, Russia’s military innovation is increasingly distributed and adaptive, while the United States remains constrained by centralized requirements, slow acquisition and limited integration. The country long assumed to be the bureaucratic giant has become a hub of entrepreneurial vigor.

 

Washington is investing billions of dollars in drones and A.I. But to be effective, new technologies have to be integrated into military units, connected through software, and continuously adapted through training and doctrine. America needs to spend less time focusing on how to buy new technology and more time thinking about how to fight with it.

 

Russia’s experience offers two lessons for how to do that. Integration must be continuous. Training, experimentation and operations cannot run on separate tracks. A single feedback loop must test new systems under realistic conditions and translate lessons directly into updated tactics. Most American units do not train under full and sustained efforts to block their GPS signals, for example, conditions that define modern drone warfare.

 

The Pentagon must also open itself more fully to nontraditional vendors not just in hardware but in software and training. Drone warfare moves too fast for legacy adaptation cycles. Russia demonstrates that even a large, centralized military can harness decentralized innovation when it gives civilian engineers and operators room to adapt together, and then scales up what works. The United States starts from a far stronger innovation base line than Russia but it lacks the institutional will to make the most of it.

 

The United States came face to face with the new era of drone-saturated warfare in the Middle East. It is more automated and has the potential to be deadlier than what came before. America cannot continue to answer new threats with old thinking.

 

Kateryna Bondar is a fellow specializing in A.I. at the Center for Strategic and International Studies. She is a former adviser to the government of Ukraine on reforming defense and the financial sector.” [1]

 

1. Russia Is Building Tomorrow’s War Machine: Guest Essay. Bondar, Kateryna.  New York Times (Online) New York Times Company. Apr 21, 2026.

Rusija kuria rytojaus karo mašiną

 

„Dešimtmečius amerikiečiai šaipėsi iš griežtos, centralizuotos Rusijos kariuomenės ir jos nesugebėjimo prisitaikyti. Šis vaizdas pavojingai pasenęs. Po ketverių metų įvykių Ukrainoje Maskva sukūrė įspūdingą, pragmatišką požiūrį į karines inovacijas, kuriame pirmenybė teikiama tam, kas veikia, o ne tam, kas elegantiška, tam, kas yra mastelio keitimo srityje, o ne tam, kas ambicinga, ir tam, kas duoda rezultatų mūšio lauke, o ne tam, kas įspūdinga popieriuje.

 

Rusija realiuoju laiku keičia karo ateitį, kurdama dirbtinio intelekto valdomą vadovavimą ir kontrolę ir, atrodo, dislokuodama visiškai autonominius ginklus.

 

Rizika neapsiriboja vien įvykiais Ukrainoje, kaip Jungtinės Valstijos patyrė savo akimis karo su Iranu metu. Irano „Shahed“ dronai, kuriuos Teheranas dislokavo su Rusijos parama, smogė amerikiečių įrangai ir objektams Artimuosiuose Rytuose. Maskvos daroma pažanga autonominio karo srityje padarys tokius dronų išpuolius dar niokojančius. Jungtinėms Valstijoms būtina skubiai suprasti Rusijos požiūrį į karo ateitį.

 

Rusija į įvykius Ukrainoje neįsitraukė, kaip technologinė lyderė, tačiau ji greitai išmoko. Keturi sprendimai buvo labai svarbūs jos pažangai.

 

Pirma, Rusija sukūrė nepilotuojamas sistemas ir dirbtinis intelektas – nacionalinis prioritetas, kuriant koordinuotą ekosistemą. Kremlius prognozuoja, kad iki 2030 m. bepiločių orlaivių sektoriuje dirbs vienas milijonas specialistų. Jis taip pat nori kasmet daugiau nei 400 procentų padidinti dirbtinio intelekto specialistų absolventų skaičių ir užtikrinti, kad 95 procentai prioritetinių pramonės šakų būtų „pasirengusios diegti dirbtinio intelekto technologijas“. Civilinė pramonė generuoja duomenis, talentus ir programinę įrangą, kurie patenka į gynybos programas, o kariuomenė teikia nuolatinę jų bandymų aikštelę.

 

Rusija kuria ne tik dronus, bet ir visą pagalbinę sistemą: bandymų poligonus, gamyklas, oro erdvės valdymo sistemas ir mokymo kanalus. Užuot sutelkusi dėmesį į tai, kaip kariuomenė perka ginklus iš esamų įmonių, Rusija keičia platesnę darbo jėgą ir pačią pramonę.

 

Antra, Rusija nenuilstamai eksperimentuoja ir teikia pirmenybę tik tam, kas atlaiko sąlytį su mūšio lauku. „Shahed“ dronas yra geras pavyzdys. Mano tyrimas parodė, kad 2022 m. įsigijusi dizainą iš Irano, Rusija per mažiau nei trejus metus atliko daugiau nei tris dešimtis didelių modifikacijų, pakoreguodama navigaciją, ryšius, naudingąją apkrovą ir taktiką. Šiuos pakeitimus atliko ne tik profesionalūs inžinieriai, bet ir studentai, dirbantys gamybos vietoje netoli Jelabugos, Tatarstane, maždaug 620 mylių į rytus nuo Maskvos. Ten esanti gamykla iš esmės yra mokykla, o mokykla – tyrimų ir plėtros laboratorija. Riba tarp švietimo ir ginklų kūrimo yra sąmoningai išblukusi.

 

Ši logika apima ir autonomiją. Ukrainos žvalgyba rodo, kad Rusija dislokuoja dronus, galinčius veikti be išorinio ryšio – naviguoti, savarankiškai identifikuoti taikinius. ir savarankiškai smogti naudojant borto kompiuteriją. Šios sistemos, žinomos kaip V2U dronai, atrodo, perėjo iš nuotoliniu būdu pilotuojamų ar programuojamų ginklų į visiškai autonominius, kurie veikia net tada, kai priešai blokuoja juos valdančių kareivių signalus.

 

Jos toli gražu nėra tobulos. Tačiau jos jau naudojamos. Maskva nelaukia technologinio tobulumo; ji dislokuoja šiuos ginklus ir juos tobulina realiuoju laiku.

 

Trečia, Rusija vengia abstrakcijos. Užuot siekusi visa apimančių architektūrų, tokių kaip JAV kariuomenės jungtinė visų sričių vadovavimo ir kontrolės koncepcija, skirta sujungti kariuomenės šakas į vieną tinklą, bet vis dar iš esmės neįgyvendinta po daugelio metų kūrimo, Rusija kuria programinę įrangą, kuri sprendžia neatidėliotinas mūšio lauko problemas. Aiškiausias pavyzdys yra „Glaz“ / „Groza“. „Glaz“ programinė įranga vienu spustelėjimu iš dronų filmuotos medžiagos išgauna taikinio koordinates ir akimirksniu jas perduoda „Groza“, ugnies valdymo centrą galima valdyti iš nešiojamojo ar planšetinio kompiuterio. Tai sutrumpina laiką nuo taikinio aptikimo iki artilerijos smūgio nuo kelių valandų iki kelių minučių. Sistema dabar mokoma Rusijos karo akademijose ir dislokuojama fronto daliniuose.

 

Tačiau pats lemiamiausias sprendimas ir Rusijos pažangos pagrindas yra privačios iniciatyvos išplėtimas. Privačios dronų mokyklos ir savanorių mokymo tinklai, tokie, kaip „Project Archangel“, yra labai svarbios sistemos dalys. „Project Archangel“ ir panašios pastangos išaugo iš mažų entuziastų grupių į nacionalinius mokymo tinklus, kurie kuria operatorius, testuoja naujas technologijas ir nuolat pritaiko taktiką, dažnai greičiau, nei oficialios karinės institucijos.

 

 

Atrodo, kad valstybė nekontroliuoja šios ekosistemos. Vietoj to, ji stebi, atrenka ir plečia tai, kas veikia. Rusijos gynybos ministras Andrejus Belousovas netgi gyrė dronų ir elektroninės kovos gamybos decentralizaciją, įskaitant tai, ką jis apibūdino kaip „garažo lygio“ kūrimą ir surinkimą.

 

 

Rezultatai meta iššūkį ilgai laikytai prielaidai.  Rusijos karinės inovacijos dronų kare tampa vis labiau paskirstytos ir prisitaikančios, o Jungtinės Valstijos vis dar varžomos centralizuotų reikalavimų, lėto įsigijimo ir ribotos integracijos. Šalis, ilgai laikyta biurokratine milžine, tapo verslumo centru.

 

Vašingtonas investuoja milijardus dolerių į dronus ir dirbtinį intelektą. Tačiau norint, kad naujos technologijos būtų veiksmingos, jos turi būti integruotos į karinius dalinius, sujungtos programine įranga ir nuolat pritaikomos mokymų bei doktrinos pagalba. Amerikai reikia mažiau laiko skirti naujų technologijų pirkimui ir daugiau laiko galvoti apie tai, kaip su jomis kovoti.

 

Rusijos patirtis suteikia dvi pamokas, kaip tai padaryti. Integracija turi būti nuolatinė. Mokymai, eksperimentai ir operacijos negali vykti atskirais keliais. Vienas grįžtamojo ryšio ciklas turi išbandyti naujas sistemas realiomis sąlygomis ir tiesiogiai paversti pamokas atnaujinta taktika. Dauguma Amerikos dalinių nesitreniruoja, nuolat stengdamiesi blokuoti savo GPS signalus, pavyzdžiui, sąlygomis, kurios apibrėžia šiuolaikinį dronų karą.

 

Pentagonas taip pat turi labiau atsiverti netradiciniams tiekėjams ne tik techninės, bet ir programinės įrangos bei mokymų srityje. Dronų karas vyksta per greitai, kad būtų galima pritaikyti senus prisitaikymo ciklus. Rusija įrodo, kad net didelė, centralizuota kariuomenė gali panaudoti decentralizuotas inovacijas, kai suteikia civiliams inžinieriams ir operatoriams erdvės prisitaikyti kartu, o tada plečia tai, kas veikia. Jungtinės Valstijos pradeda nuo daug stipresnės inovacijų bazės nei Rusija, tačiau joms trūksta institucinės valios kuo geriau išnaudoti šią galimybę.

 

Jungtinės Valstijos susidūrė su nauja dronais persotinto karo era Artimuosiuose Rytuose. Jis yra labiau automatizuotas ir turi potencialą būti mirtingesnis nei ankstesnis. Amerika negali toliau reaguoti į naujas grėsmes senu mąstymu.

 

Kateryna Bondar yra Strateginių ir tarptautinių studijų centro dirbtinio intelekto specialistė. Ji yra buvusi Ukrainos vyriausybės patarėja gynybos ir finansų sektoriaus reformos klausimais.“ [1]

 

1. Russia Is Building Tomorrow’s War Machine: Guest Essay. Bondar, Kateryna.  New York Times (Online) New York Times Company. Apr 21, 2026.

Vokietija iš naujo save išranda, kaip ginklų gamyklą. Problema: kiekvieną kartą, atėjus taikai, ginklų gamykla bankrutuoja

„Susidūrimo“ problema: istorinis pakilimas ir nuosmukis

 

Susirūpinimas, kad „ginklų gamykla sugenda kiekvieną kartą atėjus taikai“, reiškia Vokietijos istorinį ciklą, kai greitas perginklavimas ir po to staigus nuosmukis santykinės taikos laikotarpiu vyko:

 

Nusiginklavimas po Antrojo pasaulinio karo: sąjungininkai išardė Vokietijos karinius pajėgumus užkirsti kelią būsimai agresijai.

Šaltojo karo viršūnė – taikos dividendai: Šaltojo karo metu Vakarų Vokietija išlaikė dideles išlaidas gynybai (2,4 % BVP 1989 m.), kurios smarkiai sumažėjo dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kai šalis po susivienijimo pasinaudojo „taikos dividendais“.

Dešimtmečiai aplaidumo: Iki 2022 m. Vokietija buvo kritikuojama dėl nepakankamų investicijų į savo kariuomenę, todėl jos pajėgos turėjo didelių pasirengimo problemų.

 

Dauguma lietuvių vairuoja senus, žmonių sveikatai kenksmingus, vokiškus dyzelinius automobilius. Ar dauguma lietuvių netrukus važinės senais, nenaudingais vokiškais tankais „Leopard“?

 

„BERLYNAS. Žlugus eksporto modeliui, Vokietija pereina nuo automobilių prie patrankų ir bando pramonės nuosmukį paversti gynybos bumu.

 

Po dešimtmečių, kai buvo Europos gamybos varikliu, šalis yra įklimpusi į ilgiausią stagnacijos laikotarpį nuo Antrojo pasaulinio karo, grumdamasi su konkurencija iš Kinijos ir paklausos nuosmukiu. Atsakas toks pat griežtas kaip ir krizė: savo pramonės bazės pertvarkymas į Vakarų arsenalą.

 

Duomenų taškų tinklas atskleidžia, kaip senasis modelis suskilo. Vyriausybės duomenimis, kiekvieną mėnesį iš Vokietijos gamybos, įskaitant kadaise dominuojantį automobilių sektorių, dingsta maždaug 15 000 darbo vietų. „Mercedes-Benz“ 2025 m. pelnas sumažėjo 49 %, o „Volkswagen“ teigė, kad tuo pačiu laikotarpiu jos pelnas sumažėjo 44 % ir paskelbė planus iki 2030 m. Vokietijoje atleisti 50 000 darbo vietų.

 

Net ir tokie flagmanų prekių ženklai kaip „Porsche“ praneša apie didelius nuosmukius, o veiklos pelnas, palyginti su 2024 m., kurie buvo vieni blogiausių metų šiuolaikinėje istorijoje, sumažėjo 98 %. Didžiausią naštą Vokietijos ekonomikoje atlieka paslaugų sektorius, kuris sudaro apie 70 % ekonomikos produkcijos, tačiau gamyba vis dar sudaro 20 %, o iki penktadalio visų paslaugų yra susijusios su pramonės įmonėmis, tokiomis kaip automobilių gamintojai.

 

 

Kadangi JAV saugumo garantijos atrodo mažiau aiškios, o Europa skuba persiginkluoti, Berlynas pozicionuoja save kaip žemyno gynybos pramonės stuburą.

 

 

Automobilių pramonė išgyvena krizę dėl pasaulinio nuosmukio, geopolitinių rizikų, aukštų energijos kainų po to, kai ji atsisakė priimti pigią rusišką energiją, ir didėjančios konkurencijos iš Kinijos, kuri perka pigią rusišką energiją, teigė Klausas Rosenfeldas, „Schaeffler“, vienos iš pirmaujančių pasaulyje automobilių tiekėjų ir kylančios gynybos sektoriaus žaidėjos, generalinis direktorius.

 

 

Tuo tarpu reguliavimo pokyčiai Vokietijoje ir Europos Sąjungoje pagerino gynybos įmonių prieigą prie kapitalo rinkos, o vyriausybės sutartys ir viešojo finansavimo veiksmai atlaisvino beveik trilijoną eurų gynybos finansavimo, maždaug 1,2 trilijono JAV dolerių, o tai lėmė baimė dėl Rusijos ir vis priešiškesnė pasaulinė aplinka.

 

 

„Puiki Vokietijos ekonomikos tendencija yra ta, kad žmonės klausia daug daugiau nei anksčiau: „kaip mes galime“ „prisidėti prie to, kas nebuvo padaryta per pastaruosius daugelį metų – atgauti gebėjimą apsiginti“ – ir būtent tai mes darome“, – sakė Rosenfeldas.

 

Jo įmonė gamina dronų variklius, šarvuočių borto sistemas ir karinės aviacijos dalis. Jo tikslas – kad 10 proc. įmonės apyvartos – šiuo metu 24 mlrd. eurų, 28 mlrd. dolerių – būtų gauta iš praėjusiais metais įkurto gynybos padalinio, o didelę dalį produkcijos užtikrintų daugiau nei 100 000 darbuotojų ir 100 gamyklų visame pasaulyje.

 

Visame Vokietijos pramonės rajone gamyklų linijos, kurios kadaise varė šalies eksportą, yra perjungiamos į Europos perginklavimo mechanizmą. Berlyno požiūris yra ne atgaivinti senąją ekonomiką, o ją pakeisti. Neveikiančios gamyklų grindys ir augantis atleistų kvalifikuotų darbuotojų skaičius nukreipiami į vienintelį sektorių, kuris vis dar plečiasi dideliu mastu.

 

„Volkswagen“ derasi su Izraelio įmonėmis dėl Izraelio „Geležinio kupolo“ sistemos komponentų gamybos pradžios iki 2027 m. Nemažai įmonių įtraukė trečias pamainas gaminti ginklus ir šaudmenis Ukrainai. „Patriot“ naikintuvai-perėmėjai, ilgą laiką buvę išskirtinai JAV produktai, netrukus bus gaminami Vokietijoje.

 

Vyriausybės duomenys rodo, kad beveik 90 % Europos rizikos kapitalo, investuoto į gynybos technologijas, atitenka Vokietijos įmonėms.

 

„Europa turi gebėti apsiginti [ir] tai taip pat reiškia stiprios saugumo ir gynybos pramonės, kuria galėtume pasikliauti, kūrimą“, – sakė ekonomikos ministrė Katherina Reiche.

 

Ekonomikos ministerija finansuoja pagrindinės gynybos pramonės prekybos asociacijos BDSV įkurtą bendradarbiavimo platformą, skirtą sujungti nusistovėjusias gynybos tiekimo grandines su kitų sektorių įmonėmis.

 

BDSV vadovas Hansas sako, kad ne gynybos įmonių stūmimas į šį sektorių padeda sumažinti spaudimą tradicinėms tiekimo grandinėms plėstis.” [1]

 

 Izraelio karai dar labiau paaštrino Vokietijos energetikos problemą dėl dar aukštesnių kainų. Kinijos ir Rusijos energetikos duetas įgyja dar didesnį konkurencinį pranašumą. Vakarai neįvaldys retųjų žemių magnetų, reikalingų ginklams, gamybos bent 5 metus. Vokiško dirbtinio intelekto nėra. Kiekvienas ginklas, kurį dabar gamina Vokietija, yra pasenęs metalo laužas. Jūs ten turėjote gražią šalį.

 

Remiantis naujausiomis 2026 m. pradžios ataskaitomis, Vokietijos ir Vakarų energetikos ir geopolitinė padėtis patiria didelį spaudimą dėl konfliktų Artimuosiuose Rytuose.

 

Energetikos krizė: Nuolatinis karas ir išpuoliai prieš energetikos infrastruktūrą Artimuosiuose Rytuose (ypač susiję su Iranu, Kataru ir Hormūzo sąsiauriu) lėmė didelį energijos kainų padidėjimą Vokietijai 2026 m. kovo mėn., dėl ko elektros energijos kainos naujiems klientams šoktelėjo maždaug 16 % ir tai kelia grėsmę šalies ekonomikos atsigavimui.

 

Kinijos ir Rusijos energetikos duetas: Kinijos ir Rusijos energetikos partnerystė sustiprėjo, Rusijai užpildant išteklių trūkumą Kinijoje, nes įtampa Artimuosiuose Rytuose sutrikdo pasaulines rinkas. Tai suteikia Kinijai strateginį pranašumą užsitikrinant energiją su nuolaidomis, tuo pačiu didinant Rusijos pelną.

 

Retųjų žemių magnetai: Vakarų bendrovės kovoja su retųjų žemių magnetų, skirtų gynybos reikmėms, trūkumu. Nors iki 2030 m. planuojama padidinti pajėgumus, Kinija šiuo metu kontroliuoja daugiau nei 90 % rinkos ir kontroliuoja perdirbimą, sukurdama didelių kliūčių Vakarų nepriklausomybei, nors pradeda atsirasti ir naujų ne Kinijos grandinių nuo kasyklos iki magneto.

 

Vokietijos dirbtinis intelektas ir pramonė: Nors Vokietija turi stiprią pramonės bazę, dirbtinio intelekto technologiniai pajėgumai Vokietijoje atsilieka investicijų požiūriu, palyginti su JAV ir Kinija, o energiją vartojančios pramonės šakos susiduria su didelėmis sąnaudomis, kurios kelia grėsmę ekonomikos augimui.

 

Ginklų gamyba: Vokietijos ir Europos gynybos pramonė orientuojasi į gamybos plėtrą, sektoriui gaunant didžiules investicijas, nors kyla susirūpinimas dėl modernizacijos greičio, palyginti su pasauliniais konkurentais.

 

Tai vadinama Vokietijos proveržiu į žlugimą. Lietuva seka Vokietijos pavyzdžiu.

 

 

1. World News: Germany Reinvents Itself As a Weapons Factory. Pancevski, Bojan.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 21 Apr 2026: A8.  

Germany Reinvents Itself As a Weapons Factory. The Problem Is: Every Time Peace Comes, the Weapons Factory Crashes

The "Crash" Problem: Historical Boom and Bust

 

The concern that the "weapons factory crashes every time peace comes" refers to Germany's historical cycle of rapid rearmament followed by sharp declines during times of relative peace:

 

    Post-WWII Disarmament: The Allies dismantled Germany's military capacity to prevent future aggression.

    Cold War Peak to Peace Dividend: During the Cold War, West Germany maintained high defense spending (2.4% of GDP in 1989), which plummeted in the early 1990s as the country embraced a "peace dividend" following reunification.

    Decades of Neglect: Prior to 2022, Germany was criticized for underinvesting in its military, leaving its forces with significant readiness issues.

 

Most Lithuanians are driving old, bad for human health, German diesel cars. Will most Lithuanians soon drive around with old useless German tanks Leopard?

 

 

“BERLIN -- As its export model breaks down, Germany is pivoting from cars to cannons -- and trying to turn industrial decline into a defense boom.

 

After decades as Europe's manufacturing engine, the country is mired in its longest stretch of stagnation since World War II as it wrestles with competition from China and a slump in demand. The response is as stark as the crisis: Recasting its industrial base as the West's arsenal.

 

A mesh of data points reveal how the old model has cracked. Each month, roughly 15,000 jobs are disappearing from German manufacturing, including the once-dominant auto sector, according to government figures. Mercedes-Benz posted a 49% drop in profit for 2025, while Volkswagen said its profit dropped 44% in the same period and announced plans to cut 50,000 jobs in Germany by 2030.

 

Even flagship brands such as Porsche are reporting big hits, with operating profit sliding 98% compared with 2024, which was one of its worst years in modern history. Much of the heavy lifting in the German economy is being done by the services sector, which comprises about 70% of economic output, but manufacturing still accounts for 20% -- and up to a fifth of all services are tied to industrial firms such as carmakers.

 

As U.S. security guarantees look less certain and Europe races to rearm, Berlin is positioning itself to become the backbone of the continent's defense industry.

 

The auto industry is going through a crunch because of the global downturn, geopolitical risks, high energy prices after refusal to take cheap Russian energy and rising competition from China, which takes cheap Russian energy, said Klaus Rosenfeld, chief executive of Schaeffler, one of the world's leading auto suppliers and an emerging defense-sector player.

 

Meanwhile, regulatory changes in Germany and the European Union have improved capital-market access for defense companies, while government contracts and public financing moves have unlocked nearly one trillion euros in defense funding, roughly $1.2 trillion, driven by fears of Russia and an ever more hostile global environment.

 

"A great trend in the German economy is that people are asking much more than before 'how can we contribute to what has not been done over the last many years -- to regain the ability to defend ourselves' -- and this is what we are doing," Rosenfeld said.

 

His firm is making engines for drones, onboard systems for armored vehicles and parts for military aviation. His aim is for 10% of the company's turnover -- currently 24 billion euros, $28 billion, to come from the defense division set up last year, with much of the output provided by its more than 100,000 total employees and 100 factories worldwide.

 

Across Germany's industrial belt, factory lines that once powered the country's exports are being rewired into the machinery of Europe's rearmament. Berlin's approach isn't to revive the old economy, but to replace it. Idle factory floors and a growing pool of laid-off skilled workers are being redirected into the only sector still expanding at scale.

 

Volkswagen is in talks with Israeli companies to start producing components for Israel's Iron Dome system by 2027. A swath of companies have added third shifts to churn out weapons and ammunition for Ukraine. Patriot interceptors, long a purely U.S. product, are soon to be manufactured in Germany.

 

Nearly 90% of European venture capital invested in defense technology is flowing into German companies, show government figures.

 

"Europe must be able to defend itself [and] that also means building a strong security and defense industry we can depend on," said Economy Minister Katherina Reiche.

 

The economy ministry is funding a matchmaking platform, set up by the main defense-industry trade association BDSV, to connect established defense supply chains with companies from other sectors.

 

The push by nondefense companies into the sector is helping alleviate the pressure on traditional supply chains to scale up, BDSV head Hans Christoph Atzpodien said.” [1]

 

The Israel wars made the Germany’s energy problem even more acute because of even higher prices. China-Russia energy duo is getting even bigger competitive advantage. The West will not master production of rare earth magnets needed for weapons for at least 5 years. No German AI exists. Every weapon that Germany produces now is an obsolete junk. You had a nice country there.

 

Based on recent reports in early 2026, the energy and geopolitical situation facing Germany and the West is experiencing intense pressure due to conflicts in the Middle East.

 

    Energy Crisis: The ongoing war and attacks on energy infrastructure in the Middle East (specifically involving Iran, Qatar, and the Strait of Hormuz) have led to significant energy price increases for Germany in March 2026, causing electricity prices to jump roughly 16% for new customers and threatening to damage the country's economic recovery.

 

    China-Russia Energy Duo: The energy partnership between China and Russia has strengthened, with Russia filling the resource gap in China as Middle East tensions disrupt global markets. This gives China a strategic advantage in securing energy at discounted prices while increasing Russia's profit.

 

    Rare Earth Magnets: Western companies are struggling with shortages of rare earth magnets for defense applications. While there are plans for increased capacity by 2030, China currently controls over 90% of the market and controls processing, creating significant hurdles for Western independence, though some new non-Chinese, mine-to-magnet chains are starting to emerge.

 

    German AI and Industry: While Germany has a strong industrial base, AI technological capability in Germany is trailing in investment compared to the U.S. and China, and energy-intensive industries are facing high costs that threaten to dampen economic growth.

    Weapon Production: The German and European defense industry is pivoting to expand production, with the sector receiving massive investment, though there are concerns regarding the speed of modernization compared to global peers.

 

This is called Germany’s surging into failing. Lithuania is following Germany.

 

1. World News: Germany Reinvents Itself As a Weapons Factory. Pancevski, Bojan.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 21 Apr 2026: A8.