Perėjimas prie kapitalizmo mums nepavyko, šalyje su mažiau, negu 4 mln., gyventojų rinka neveikia: skelbkime Konstitucijos keitimo referendumą ir vėl junkimės prie Lenkijos

Kol mes dvejojame tai padaryti, Lietuvos teritorija tampa antrąja Ukrainos tėvyne, valdoma iš Kijevo. Mūsų, lietuvių, degradacija darosi tragiška:

„Geri metai pernai buvo. Puiki infliacija, galinti paslėpti bet kokį kainų ir pelnų augimą, beprotiškos viešojo sektoriaus išlaidos. Galėsime tarptautinėms korporacijoms milžinišką duoklę šiais ir praeitais metais atriekti. Kaipgi mes tapome vos ne ekonomine kolonija?

Milijardai, kurie bus uždirbti iš mūsų kišenių, neliks Lietuvoje ir nevirs naujomis gamyklomis ar inovacijomis, o tyliai iškeliaus į tėvonijas – didžiųjų pas mus veikiančių įmonių gimtąsias šalis. Bus savotiška duoklė – mokestis už mūsų nesugebėjimą tvarkytis viduje.

Pradžioje – keletas faktų. Šiemet Lietuvoje veikiančių bankų pelnas dėl augančių palūkanų normų gali siekti milijardą eurų. Priminsiu, kad pernykštis pelnas buvo taip pat neblogas – metų viduryje bankai įkainius vidutiniškai didino 40 proc.

Lietuvoje susiklostė paradoksali situacija – gyventojai moka didžiausias palūkanas už būsto paskolas visoje euro zonoje, bankų pelnai buvo rekordiniai ir šiemet gali dar labiau augti, o palūkanos už indėlius nykstamai mažos. Tai nulėmė ir godumas, ir netinkami eurobiurokratų sprendimai, „Delfi TV“ laidoje „Delfi interviu“ teigė Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas, ekonomistas, profesorius Raimondas Kuodis.

Tačiau čia nieko neišspręs staiga politikams kilęs noras tą milijardą kaip nors apmokestinti. Problemos sisteminės – tikėtina, jos susijusios su pačiu tokių institucijų, valdančių milžinišką rinkos dalį, reguliavimu, ir jų spręsti niekas net neketina. Tradiciškai truputį pasiautėsime viešoje erdvėje ir vėl viskas grįš į normalias bankines vėžes.

Korporacijoms reikalai puikiai klojasi ir kituose pinigų ėmimo iš visuomenės frontuose. Kainų analitikas Petras Čepkauskas savo feisbuko paskyroje rašo apie pernykščius prekybos tinklų pelnus. Pirmieji atsiskaitė „Rimi“, kitų teks palaukti:

„O dabar atkreipkim dėmesį į pelnus. Net, mano nuomone, prasčiausiai konkuruojantis tinklas dėl infliacijos pelnus auginosi dešimtimis procentų. Taigi, po bankų „milijardo“ visų dėmesys nukryps į prekybininkų pelnų procentinius augimus. Taip, ten skambaus „milijardo“ nebus – per visus gal kokie porą trejetą šimtų milijonų.“

Kol kas dar nėra galutinių rezultatų, kaip energetikams sekėsi per visą elektros kainų augimo pasiutpolkę, tačiau pernai 9 mėn. rezultatai buvo puikūs.

Valstybės valdoma energetikos grupė „Ignitis grupė“ per devynis 2022 metų mėnesius uždirbo 184,9 mln. eurų grynojo pelno, arba 64,8 proc. daugiau nei pernai tuo pačiu metu, kai jis siekė 112,2 mln. eurų.

Grupės sausio–rugsėjo koreguotas pelnas prieš palūkanas, mokesčius, nusidėvėjimą bei amortizaciją (EBITDA) siekė 357,2 mln. eurų – 61,7 proc. daugiau (220,9 mln. eurų), ketvirtadienį per „Nasdaq“ Vilniaus biržą pranešė „Ignitis grupė“.

Bendrovė žadėjo šiuos pinigus investuoti Lietuvoje, tačiau čia yra ir kita dalis – kiek uždirbo energijos tiekėjai, istorija nutyli.

Kita smagioji dalis – gražūs politikų pažadai ilginti pensiją iki 70 metų praktiškai be galimybės pasitraukti ir pasiimti savo pinigus iš pensijų fondų. Kas gi geriau pasirūpins piliečio pinigais nei fondas ir jo darbuotojai, kuriems labai brangiai mokama? Kur iškeliaus pelnai (grąža piliečiams mažėja, bet tai nieko tokio), nelabai aišku. Laimei, jau kalbama apie tai, jog šią sistemą reikia keisti.

Finansų ministrė Gintarė Skaistė mano, kad pensijų kaupimo antros pakopos sistema gali būti tobulinama tam, jog geriau atitiktų piliečių poreikius.

Kaip mes iki to nusiritome? Atsakymas labai paprastas – viskam abejinga visuomenė ir aktyvūs bei pigūs lobistai bei politikai. Politikai – tai netgi ne Seimo ar vietos savivaldos nariai, o įvairių visuomenę turinčių ginti organizacijų atstovai. Tie, kurie teoriškai turėtų priešintis, kad eiliniam statistiniam piliečiui nebūtų maunamos kelnės.

Valdžioje esantys politikai seniai suprato ir dabar ypač aktyviai naudoja paprastą schemą – nereikia stengtis, kad būtų gerai įvairių asociacijų (ir kartais profesinių sąjungų) atstovaujamiems visuomenės sluoksniams. Užtenka, kad būtų gerai tos organizacijos vadams. Juos galima užpilti mokesčių mokėtojų pinigais, kurių nė kiek negaila. Dalies tokių asociacijų vadų atlyginimai staiga šovė kur kas aukščiau nei eurus dalinančių ministrų. Maža šalis, mažos intrigos, lengvai ir pigiai tvarkomi reikalai. Už mokesčių mokėtojų pinigus.

Kita dalis – pigiai perkami lobistai. Tas pats žmogus ryte elektroniniu laišku siunčia kvietimą apsilankyti ūkininkų organizuojamame renginyje, nes tai jo klientai, o per pietus rašo mesendžeriu, kad turi duomenų, kokie tie ūkininkai svoločiai, nes jam reikia išrašyti sąskaitą už paslaugas perdirbėjams, su kuriais žemdirbiai konfliktuoja. Tuo pat metu atstovauja abiem pusėms ir nejaučia jokios sąžinės graužaties. Deja, viešųjų ryšių srityje tai jau tampa norma. Maža šalis, miniatiūrinė rinka, maža didelių ir turtingų klientų. Nori praturtėti, turi mesti lauk sentimentus ir imti eurus iš visų, iš kurių gali juos išlupti.

Kaip mėgdavo sakyti garsus verslininkas Tautvydas Barštys, jei šalyje mažiau nei keturi milijonai gyventojų, rinka neveikia. Tą rodo bankų ir prekybos tinklų pelnai. Galimai dėl lobizmo neveikia ir jų reguliavimas, kuris turėtų bent kiek apginti visuomenę, o ji, deja, pati gintis nelinkusi.

Čia ir paprastas atsakymas – kol visuomenė tylės, tol atsiras kas jai išrašinėja vis didesnes sąskaitas. Labdaros ir geros valios ten, kur milijardai, nebuvo ir nebus.”

Palaikymas yra stiprus. Net 79 proc. mūsų, lietuvių, "manome, kad reikalai valstybėje krypsta į blogąją pusę".