Lietuvoje irgi konservatorius Kubilius rašė vadovėlį, kaip sunaikinti didelę dalį Lietuvos ekonomikos, apkraunant ją dideliais mokesčiais krizės metu.
„Į eksportą orientuotos ekonomikos išvedė milijonus iš skurdo, tačiau epochiniai pokyčiai prekyboje, tiekimo grandinėse ir technologijose tai labai apsunkina.
Daugiau, nei pusę amžiaus, vadovas, kaip besivystančios šalys gali tapti turtingos, beveik nepasikeitė: perkelkite natūrinius ūkininkus į gamybos darbus, o tada parduokite tai, ką jie pagamina likusiam pasauliui.
Receptas, kurį įvairiais būdais pritaikė Honkongas, Singapūras, Pietų Korėja, Taivanas ir Kinija, sukūrė galingiausią pasaulyje žinomą variklį, skatinantį ekonomikos augimą. Jis padėjo šimtams milijonų žmonių išbristi iš skurdo, sukurti darbo vietų ir pakelti gyvenimo lygį.
Azijos tigrams ir Kinijai pavyko sujungus didžiulius pigios darbo jėgos telkinius su prieiga prie tarptautinės praktinės patirties ir finansavimo bei pirkėjų, kuriuos pasiekė nuo Kalamazū iki Kvala Lumpūro. Vyriausybės pasirūpino pastoliais: jos tiesė kelius ir mokyklas, siūlė verslui palankias taisykles ir paskatas, sukūrė pajėgias administracines institucijas ir puoselėjo pradedančias pramonės šakas.
Tačiau technologijos žengia į priekį, tiekimo grandinės keičiasi, o politinė įtampa keičia prekybos modelius. Ir dėl to didėja abejonių, ar industrializacija vis dar gali užtikrinti tokį stebuklingą augimą, koks buvo anksčiau. Besivystančioms šalims, kuriose gyvena 85 procentai pasaulio gyventojų (6,8 milijardo žmonių), pasekmės yra labai didelės.
Šiandien gamyba sudaro mažesnę pasaulio produkcijos dalį, o Kinija jau pagamina daugiau, nei trečdalį. Tuo pačiu metu daugiau kylančių šalių parduoda nebrangias prekes užsienyje, todėl didėja konkurencija. Nėra tiek daug naudos, kurią galima išspausti: ne kiekvienas gali būti grynasis eksportuotojas arba pasiūlyti mažiausią pasaulyje atlyginimą ir mažiausias pridėtines išlaidas.
Kyla abejonių, ar industrializacija gali sukurti naudą, kuri keičia žaidimą praeityje. Šiandien gamyklos linkusios labiau pasikliauti automatizuotomis technologijomis ir mažiau pasikliauti pigiais darbuotojais, kurie mažai apmokomi.
„Negalite sukurti pakankamai darbo vietų didžiajai daugumai darbuotojų, kurie nėra labai išsilavinę“, - sakė Dani Rodrikas, pagrindinis Harvardo plėtros ekonomistas.
Procesą galima pamatyti Bangladeše, kurį Pasaulio banko generalinis direktorius praėjusiais metais pavadino „viena didžiausių vystymosi istorijų pasaulyje“. Šalis savo sėkmę sukūrė pavertusi ūkininkus tekstilės darbuotojais.
Tačiau praėjusiais metais Rubana Huq, šeimai priklausančio konglomerato „Mohammadi Group“ pirmininkė, pakeitė 3 000 darbuotojų automatinėmis žakardo staklėmis, kad galėtų daryti sudėtingus audimo modelius.
Panašų į jų seną darbą moterys susirado kitur įmonėje. „Bet kas bus toliau, kai tai atsitiks dideliu mastu? – paklausė ponia Huq, kuri taip pat yra Bangladešo drabužių gamintojų ir eksportuotojų asociacijos prezidentė.
Šie darbuotojai nėra apmokyti, sakė ji. „Jie netaps programuotojais per naktį“.
Pastarieji pasauliniai įvykiai paspartino perėjimą.
Tiekimo grandinės žlugimas, susijęs su Covid-19 pandemija ir sankcijomis Rusijai, padidino būtiniausių prekių, tokių, kaip maistas ir degalai, kainas, o tai pablogino pajamas. Aukštos palūkanų normos, kurias centriniai bankai nustatė, siekdami numalšinti infliaciją, sukėlė dar vieną krizių seriją: besivystančių šalių skolos išaugo, o investicinis kapitalas išseko.
Praėjusią savaitę Tarptautinis valiutos fondas perspėjo apie žalingą lėtesnio augimo ir didesnės skolos derinį.
Perkrauta globalizacija, kuri skatino įmones pirkti ir parduoti visose planetos vietose, taip pat keičiasi. Didėjanti politinė įtampa, ypač tarp Kinijos ir JAV, daro įtaką verslo ir vyriausybių investicijoms ir prekybai.
Įmonės nori, kad tiekimo grandinės būtų saugios ir pigios, ir jos ieško kaimynų ar politinių sąjungininkų, kad galėtų tokias grandines aprūpinti.
Šioje naujoje eroje ponas Rodrikas sakė, kad „industrializacijos modelis, kuriuo rėmėsi praktiškai kiekviena praturtėjusi šalis, nebegali generuoti greito ir tvaraus ekonomikos augimo“.
Taip pat neaišku, kas galėtų jį pakeisti.
Paslaugų darbuose yra ateitis.
Viena alternatyva gali būti Bengaluru, aukštųjų technologijų centre Indijos Karnatakos valstijoje.
Tarptautinės įmonės, tokios, kaip Goldman Sachs, Victoria's Secret ir Economist žurnalas, plūstelėjo į miestą ir įkūrė šimtus veiklos centrų, vadinamų pasauliniais pajėgumų centrais, kurie tvarko apskaitą, projektuoja produktus, kuria kibernetinio saugumo sistemas, dirbtinį intelektą ir kt.
Konsultacijų įmonės „Deloitte“ duomenimis, per ateinančius dvejus ar trejus metus tokie centrai sukurs 500 000 darbo vietų visoje šalyje.
Jie prisijungia prie šimtų biotechnologijų, inžinerijos ir informacinių technologijų įmonių, įskaitant vietinius gigantus, tokius, kaip Tata Consultancy Services, Wipro ir Infosys Limited. Prieš keturis mėnesius Amerikos lustų kompanija AMD pristatė didžiausią ten pasaulinį dizaino centrą.
„Turime nutolti nuo klasikinių plėtros etapų idėjos, kad iš ūkio pereinate į gamyklą, o tada iš gamyklos į biurus“, – sakė Tarptautinio vadybos plėtros instituto Ženevoje ekonomistas Richardas Baldwinas. "Visas vystymosi modelis yra neteisingas."
Du trečdaliai pasaulio produkcijos dabar gaunama iš paslaugų sektoriaus – ši problema apima šunų vedžiotojų, manikiūro meistrų, maisto ruošėjų, valytojų ir vairuotojų, taip pat aukštos kvalifikacijos mikroschemų dizainerių, grafikų, slaugių, inžinierių ir buhalterių.
Galima peršokti į paslaugų sektorių ir augti, parduodant verslui visame pasaulyje, – tvirtino J. Baldwin. Būtent tai padėjo Indijai tapti penkta pagal dydį pasaulio ekonomika.
Bengaluru, anksčiau vadintame Bangalore, bendras vidutinės klasės gyventojų skaičiaus augimas pritraukė daugiau žmonių ir daugiau įmonių, o tai savo ruožtu pritraukė daugiau žmonių ir įmonių, tęsiant ciklą, paaiškino J. Baldwin.
Covid paspartino šį perėjimą, priversdamas žmones dirbti nuotoliniu būdu – iš kitos miesto dalies, kito miesto ar kitos šalies.
Naujajame modelyje šalys gali sutelkti augimą į miestus, o ne į tam tikrą pramonės šaką. „Tai sukuria gana įvairią ekonominę veiklą“, – sakė J. Baldwin.
„Galvok apie Bangalorą, o ne Pietų Kiniją“, – sakė jis.
Laisvųjų rinkų neužtenka.
Daugelis besivystančių šalių tebėra susitelkusios į į eksportą orientuotų pramonės šakų kūrimą, kaip kelią į klestėjimą. Ir taip turėtų būti, – sakė Pekino universiteto Naujosios struktūrinės ekonomikos instituto dekanas Justinas Yifu Linas.
Pesimizmą dėl klasikinės plėtros formulės, anot jo, paskatino klaidingas įsitikinimas, kad augimo procesas buvo automatinis: tiesiog atlaisvinkite kelią laisvai rinkai, o visa kita susitvarkys savaime.
Jungtinės Valstijos ir tarptautinės institucijos dažnai spaudė šalis imtis atvirų rinkų ir atsipalaidavusio valdymo.
Eksporto skatinamas, augimas Afrikoje ir Lotynų Amerikoje sustojo, nes vyriausybės nesugebėjo apsaugoti ir subsidijuoti naujų pramonės šakų, sakė buvęs Pasaulio banko vyriausiasis ekonomistas Linas.
„Ilgą laiką pramonės politika buvo tabu“, – sakė jis, ir daugeliui tų, kurie bandė, nepavyko. Tačiau buvo ir tokių sėkmės istorijų, kaip Kinija ir Pietų Korėja.
„Jums reikia, kad valstybė padėtų privačiam sektoriui įveikti rinkos nesėkmes“, – sakė jis. „Negalite to padaryti be pramonės politikos.“
Be išsilavinimo tai neveiks.
Svarbiausias klausimas yra tai, ar kas nors – paslaugos ar gamyba – gali sukurti tokį augimą, kurio labai reikia: platų, didelio masto ir tvarų.
Verslo paslaugų sektoriaus darbo vietų daugėja, tačiau daugelis, siūlančių vidutines ir dideles pajamas, yra tokiose srityse, kaip finansai ir technologijos, kurioms paprastai reikalingi pažangūs įgūdžiai ir išsilavinimo lygis, gerokai aukštesnis už tą, kurį turi dauguma besivystančių šalių žmonių.
Remiantis švietimo testavimo tarnybos „Wheebox“ duomenimis, Indijoje beveik pusė koledžų absolventų neturi įgūdžių, reikalingų šiems darbams atlikti.
Neatitikimas yra visur. Pernai Pasaulio ekonomikos forumo paskelbtoje ataskaitoje „Future of Jobs“ nustatyta, kad šešiems iš 10 darbuotojų per ateinančius trejus metus reikės persikvalifikuoti, tačiau didžioji dauguma jų neturės galimybės.
Daugėja ir kitų paslaugų teikimo darbų, tačiau daugelis jų nėra nei gerai apmokami, nei eksportuojami. Kirpėjas Bengalūre negali kirpti plaukų, jei esate Brukline.
Tai gali reikšti mažesnį ir netolygesnį augimą.
Jeilio universiteto mokslininkai išsiaiškino, kad Indijoje ir keliose Afrikos šalyse į pietus nuo Sacharos žemės ūkio darbuotojai pradėjo dirbti vartotojų aptarnavimo srityje ir padidino savo produktyvumą bei pajamas.
Tačiau buvo kažkas neigiamo: pelnas buvo „stulbinančiai nevienodas“ ir neproporcingai buvo naudingas turtingiesiems.
Silpnėjant pasaulio ekonomikai, besivystančios šalys turės iš visų savo ekonomikos kampelių išspausti visas įmanomas augimo dalis. Pramonės politika yra labai svarbi, sakė P. Rodrikas iš Harvardo, tačiau ji turėtų sutelkti dėmesį į mažesnes paslaugų įmones ir namų ūkius, nes tai bus didžiausio ateities augimo šaltinis.
Jis ir kiti įspėja, kad net ir tokiu atveju pelnas, greičiausiai, bus kuklus ir sunkiai iškovotas.
„Vokas susitraukė“, – sakė jis. „Kiek augimo galime pasiekti, tikrai yra mažiau, nei praeityje.“ [1]
Gali būti, kad aplinkai per daug įkaitus ir mums pereinant prie tvarios energijos, augimas sustoja, nes viskas darosi per brangu. Išgyvenimas tampa problema. Pamirškite augimą.
1. Poor Nations Are Writing a New Handbook for Getting Rich: analysis. Cohen, Patricia. New York Times (Online)New York Times Company. Apr 2, 2024.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą