Sekėjai

Ieškoti šiame dienoraštyje

2024 m. balandžio 25 d., ketvirtadienis

Kaip pasikeitė darbo rinka

"Z karta, kaip kai kurie įsivaizduoja, yra ta, kuri, jei pasivargina paspirtuku atvažiuoti iki biuro, nieko nenori, tik apelsinų, sėdmaišio ir kas mėnesį didėjančios algos. Jei lieka laiko, iš nuobodulio ką nors nudirba. Jie kelia siaubą senos kartos vadovams ne tik tuo, kad į darbo pokalbį atveda mama, bet ir tuo, kad dešimtmečius veikę stebuklingi burtažodžiai, tokie kaip „nepatinka, eik lauk, už durų laukia minia“, nebeveikia.

Tiksliau, veikia. Z karta ir eina už durų be sąžinės graužimo ir sentimentų. Tik tos laukiančių minios nebėra ir su bėdomis susiduria ne išėjęs darbuotojas, o darbdavys. Per keletą metų pasaulis pakito. Dabar vertybė – nebe galėjimas dirbti dvidešimt keturias valandas per parą septynias dienas per savaitę, o sugebėjimas dirbti kuo mažiau ir gyventi kuo geriau. Socialinė sistema tam labai palanki. Per keletą metų sukurta tiek įvairių išmokų ir paramos formų bei „hibridinio darbo modelių“, kad daugeliui jaunuolių varginti savęs nebeverta. Be to, už jų nugarų – tėvų ir senelių sukurtas turtas arba kapitalas, iš kurio įmanoma visai neblogai gyventi. Jei trūksta, galima prisidurti iš darbo.

Tai, kad modelis „ark daug už nedaug ir bus tau laimė“, kas buvo žadėta vyresniosios kartos, žmonėms nebeveikia, labai iškalbingai parodo Lietuvos statistika. Kalbu ne apie BVP ir akcizo mokesčio surinkimą, o asmeninę kiekvieno žmogaus gyvenimo kokybę.

Duomenys rodo, kad į 50 metų ir vyresnių amžiaus grupę patenkančių gyventojų atlyginimas siekia vidutiniškai 1250 eurų atskaičius mokesčius. Tai – panaši vidutinė suma, kurią uždirba dar tik karjeros įkalnėje esantys 18–29 m. jaunuoliai.

Iš kitos pusės, finansais ar kitaip savo suaugusius vaikus remia net 81 proc. 40–60 m. lietuvių, o 76 proc. padeda savo tėvams, globėjams ar kitiems vyresniems artimiesiems, rodo „Swedbank“ Finansų instituto užsakymu atlikta apklausa. Tyrimas taip pat parodė, kad 30 proc. apklaustųjų skyrė iki 100 eurų per mėn. padėti savo vaikams, o tokias sumas padėti tėvams skyrė apie 50 proc.

Kalbant paprasčiau – atkaklus ir intensyvus darbas šiais laikais dažnai nebesuteikia gerovės. Ją, taip pat ir pajamų dydį, lemia visiškai kiti dalykai. Tą pajuto ir puikiai išnaudoja Z karta, o darbdaviams lieka tik prisitaikyti, nes anų nebepastumdysi. Tai – ne tik lietuviški pokyčiai. Panašiai nutiko visame pasaulyje.

Vyresni žmonės paprastai mano, kad darbas yra privilegija ir būtina bet kokia kaina jį išlaikyti, o tą geriausia padaryti visapusiškai įtinkant viršininkui, o štai jaunimas įsitikinęs, kad darbas – tai jų teisė. Jei užmesite akį į statistiką keliomis eilutėmis aukščiau, pamatysite, kas teisus finansiškai.

Z karta – tūkstantmetininkai, gimę tarp 1981 ir 1996 metų. Į darbo rinką daugelis iš jų įsiliejo tada, kai pasaulis ėmė atsigauti po 2007–2009 metais ištikusios finansų krizės, per kurią jaunimas neproporcingai nukentėjo. 2012–2014 metais daugiau nei pusė dirbti norėjusio Ispanijos jaunimo nesugebėjo rasti darbo.

Mokslus baigę Z kartos atstovai susiduria su visai kitokiomis aplinkybėmis. Jaunimo nedarbo lygis turtingose pasaulio šalyse toks žemas kaip dabar (13 proc.) nebuvo nuo 1991 metų. Graikijos jaunimo nedarbo lygis nuo tų laikų, kai buvo pasiekęs piką, nukrito perpus. Turistų pamėgtoje Kalamatoje viešbučių savininkai skundžiasi darbuotojų trūkumu, nors vos prieš kelerius metus toks dalykas atrodė neįtikėtinas. Laikmečio dvasią atspindi ir populiarios dainos. 2022 metais Beyonce išleistoje dainoje giriamasi: „Ką tik mečiau darbą.“ O Olivia Rodrigo, 21-erių metų dainininkė, populiari tarp Z kartos amerikiečių, skundžiasi, kad buvusio meilužio „karjera kaip reikiant įsibėgėjo“.

Tačiau jie nėra svajokliai infantilai, gyvenantys iš tėvų socialinių išmokų. Tai labai konkretūs ir skaičiuojantys žmonės.

Daugelis Z kartos atstovų studijas renkasi pagal jų teikiamas perspektyvas vėliau susirasti darbą. Tarkim, Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Valstijose jaunimas gręžiasi nuo filologijos ir linksta prie akivaizdžiai perspektyvesnių dalykų, tokių kaip ekonomika arba inžinerija. Jungtinėse Valstijose valandinis atlygis, mokamas 16–24 metų piliečiams, per metus padidėjo 13 proc., o 25–54 metų darbuotojams – tik 6 proc.

Ko dar iš jų gali pasimokyti statistinis biuro darbuotojas, kuriam jau laikas galvoti apie pensiją arba kaip grąžinti būsto paskolą? Mokytis pasaulį matyti kitaip ir pasverti savo galimybes bei norus. Nes būtent norų daugelis ir neįvertina. Kaip minėjau, įvairūs užkalbėjimai ir stereotipai jaunimo nebeveikia, ir tai labai gerai. Pasaulis turi keistis. Kol kas jie laimi – tą rodo atlyginimų augimo statistika.

Iš Z kartos atstovų teko išgirsti apie tyliojo atsitraukimo (angl. „quiet quitting“) strategiją – nuostatą dirbti tik tiek, kad negrėstų būti išmestam iš darbo. Populiarėja ir minimaliai darbingų pirmadienių (angl. „bare minimum Monday“) idėja. Štai tūkstantmečio kartos moterys iškėlė moters bosės archetipą ir žavėjosi siekiu perimti įmonės valdymą iš autoritetingų vyrų, o Z kartos atstoves labiau vilioja sraigės amplua: jos įsitikinusios, kad nėra reikalo kur nors skubėti ir kad svarbiausia – rūpintis savimi.

Vyresniems to reikia mokytis. Darbdaviai, jei būsi jiems reikalingas, prisitaikys. Tačiau esminė paskutinio sakinio frazė – „būti reikalingam“, o tai gana sunkiai įgyjama savybė."


Komentarų nėra: