Palaipsniui iš Lietuvos ambicijų balionėlio išeina oras

"Stipri ir konkurencinga pramonė yra bet kurios ekonomiškai sėkmingos valstybės pamatas. Tai supranta vis daugiau Europos politikų, tačiau skaičiai rodo, kad, nesiėmus skubių ir koordinuotų veiksmų, atsiradusi praraja tarp Europos ir JAV ar Azijos valstybių investicinių aplinkų gali suvalgyti ir didžiausią pramonininkų įdirbį.

„Pagaminta Europoje“ kituose regionuose vis dar yra kokybės ženklas, tačiau patikimų gamintojų aura nėra amžina ir nepajudinama.

„Kad prisikeltų iš pelenų, Feniksas pirmiausia turi sudegti“, – rašė Octavia Butler, garsi mokslinės fantastikos romanų autorė. Apie Europos gamintojų konkurencingumo gaisrus kalba ir Fredrikas Perssonas, „BusinessEurope“ prezidentas. Milijonus Europos verslų vienijančios organizacijos vadovas siūlo politikams dar kartą „perkrauti“ Europos pramonę, kad ji turėtų galimybių konkuruoti su raumenis vis labiau auginančiomis Azijos šalimis ir JAV. Parengtame „Reboot“ plane siūloma kurti atsparią ir konkurencingą verslo aplinką Europoje. Patariama siekti geresnių energijos kainų, supaprastinti teisinį reguliavimą, spartinti leidimų išdavimo procesą ir išnaudoti bendros rinkos potencialą.

Atliktos Europos verslininkų apklausos parodė, kad Senojo žemyno Achilo kulnas yra aukštos energijos kainos, o per griežtas reguliavimas ir lėtas leidimų išdavimas yra pagrindiniai veiksniai, stabdantys tiesiogines investicijas Europoje. Kalbant apie energetiką, Europa žaidžia katės ir pelės žaidimą su žaliuoju vandeniliu, kurio gamyba ir naudojimas turi suteikti antrąjį kvėpavimą atsinaujinančiosios energetikos plėtrai. Visgi, rodos, tas žaidimas pradėtas ne pačiu geriausiu laiku, kai, siekiant suvaldyti infliaciją, bankai pabrangino pinigus, o stabilizavusios elektros ir dujų kainos nuima rožinius akinius nuo žaliųjų projektų vystytojų akių.

Europa aunasi gražių ir ambicingų tvarumo tikslų aukštakulnius, tačiau kartais pamiršta, kad privataus verslo prieiga prie kapitalo nėra beribė. Pavyzdžiui, iš naujai parengtos Nacionalinės energetikos nepriklausomybės strategijos matyti, kad Lietuva tikisi, jog šalyje atsiras daugybė investuotojų, statančių ant kojų vandenilio, sintetinių degalų pramonę. Jai atsiradus, reikėtų ir daug pigios žaliosios elektros.

Visgi realybė kol kas nedžiugina. Bendruomenės priešinasi naujiems projektams, pavyzdžiui, Danijos „European Energy“ vandenilio ir metanolio fabrikui. Dar daugiau, žlugo Lietuvai strategiškai svarbus antrojo jūros vėjo jėgainių parko vystymo konkursas, nes jame nepanoro dalyvauti niekas kitas, kaip tik valstybės kontroliuojamas „Ignitis Renewables“, kol kas tik mikčiojantis apie žaliojo vandenilio gamybą Baltijos jūroje.

„Geopolitinė situacija padarė savo“, – užsienio kapitalo energetikos bendrovių abejingumą aiškina Dainius Kreivys, energetikos ministras.

Šalies politikams tenka iš naujo mokytis korektiškai kalbėti apie Lietuvos padėtį – esame ant karo slenksčio ar ne. O kapitalo valdytojai nesnaudžia ne tik Lietuvoje. Vidmanto Janulevičiaus, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidento, teigimu, pernai išsimokėta kaip niekada daug dividendų. Jis pateikia ir skaičių: „Iš Europos išplaukė 350 mlrd. Eur, o didžioji pinigų dalis nugulė ne antrąja Palanga tampančioje Tenerifėje, o JAV bendrovių obligacijose.“ Infliacijos mažinimo aktas (IRA) JAV padarė savo, o dalis verslininkų jį labiausiai vertina ne dėl į ekonomiką mestų sumų, o dėl greičio ir paprastesnių, verslui suprantamų reikalavimų. Kitais žodžiais, IRA kalba verslo kalba, o Briuselis – biurokratų.

„Energetikos požiūriu Europos žaliasis kursas nuostabus, tačiau neramina kai kurie pertekliniai reikalavimai, pavyzdžiui, žemės ūkyje“, – kalba Andrius Pranckevičius, „Kauno grūdų“ generalinis direktorius.

Bet nebūkime tokie niūrūs. Karo grėsmė sudavė ir pozityvų sprigtą Lietuvos politikams. Kalbos apie žaliąjį koridorių išduodant leidimus jau tapo kūnu, kai bus leidžiama svarbius karinės pramonės objektus pradėti statyti dar negavus visų reikiamų leidimų.

VŽ nuomone, šis pavyzdys galėtų tapti užkrečiamas. Kalbos, kad tokiu atveju bus statoma bet kas ir bet kaip, neįtikina, nes milijonus investuojantys verslininkai gamyklas, o tuo labiau energetikos objektus stato ne vieniems metams. Jie puikiai supranta, kad jei nesilaikys taisyklių, bus uždaryti, o joks racionalus verslas taip nesielgtų.

Aiškios ekonominės į vietos gamybą ir investicijų pritraukimą orientuotos pramonės politikos buvimas užsienio investuotojams atrodytų daug patraukliau. Tada ir kalbos apie žaliojo vandenilio ekonomiką ir jūros vėjo parkų Baltijoje potencialą atrodytų solidžiau. Iš Europos parama ir skatinimas ateis, bet ji tikrai negarantuos ilgalaikio konkurencingumo. Reikia ne tik blizgančius aukštakulnius primenančių ambicijų, bet ir darbinių batų, nes ne nuo Europos instruktažo, o nuo mūsų praktinio įgyvendinimo priklausys sėkmė."