„Pasaulio lyderiai nežino apie ilgą branduolinės pramonės istoriją, kai nepavyksta tesėti savo pažadų, arba apie jos mirimo požymius. Tačiau daugelis ir toliau elgiasi taip, tarsi „branduolinis renesansas“ galėtų būti už kampo, nors branduolinės energijos dalis pasaulinė elektros gamyboje sumažėjo beveik perpus, palyginti su 1996 m.
Ieškodami šio atgimimo, daugiau, nei 30 šalių atstovai kovo mėnesį susirinko Briuselyje į Tarptautinės atominės energijos agentūros ir Belgijos vyriausybės surengtą branduolinį viršūnių susitikimą. Trisdešimt keturios valstybės, įskaitant JAV ir Kiniją, sutiko „dirbti, kad visiškai išnaudotų branduolinės energijos potencialą“, įskaitant esamų reaktorių eksploatavimo trukmės pratęsimą, naujų atominių elektrinių statybą ir pažangių reaktorių diegimą.
Tačiau net ir tai darant, buvo pripažintas jų darbo sunkumas. „Branduolinės technologijos gali atlikti svarbų vaidmenį, pereinant prie švarios energijos“, – viršūnių susitikimo dalyviams sakė Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen.
Tačiau ji pridūrė, kad „šiandien daugumoje rinkų realybė yra lėtas, bet nuolatinis branduolinės energijos rinkos dalies mažėjimas“.
Skaičiai pabrėžia tą nuosmukį. Saulės ir vėjo energija kartu pranoko branduolinę energiją visame pasaulyje 2021 m., ir ši tendencija tęsiasi, kai branduolinė energija svyruoja eidama. Vien saulės energija pernai visame pasaulyje padidino daugiau, nei 400 gigavatų pajėgumų, dviem trečdaliais daugiau, nei praėjusiais metais. Tai daugiau, nei apytiksliai 375 gigavatai bendros 415 pasaulio branduolinių reaktorių galios, kuri praėjusiais metais išliko palyginti nepakitusi. Tuo pačiu metu sparčiai auga investicijos į energijos kaupimo technologijas. 2023 m. BloombergNEF pranešė, kad investuotojai pirmą kartą skyrė daugiau pinigų stacionariai energijos saugyklai, nei atominei energetikai.
Vis dėlto branduolinės energetikos būgnų mušimas tapo ryškus. Gruodžio mėn. Dubajuje vykusioje Jungtinių Tautų klimato konferencijoje Bideno administracija įtikino dvi dešimtis šalių pažadėti iki 2050 m. patrigubinti savo branduolinės energijos pajėgumus. Tarp šių šalių buvo Jungtinių Valstijų sąjungininkės, turinčios problemų dėl branduolinių programų, ypač Prancūzija, Didžioji Britanija, Japonija ir Pietų Korėja, kurių branduolinė biurokratija bus paremta tokia deklaracija, taip pat vietinė branduolinė pramonė, kurią jie bando išgelbėti.
„Niekaip neginčijame, kad tai tikrai bus didžiulė alternatyva visiems kitiems energijos šaltiniams“, – sakė tuo metu Bideno administracijos pasiuntinys klimato klausimais Johnas Kerry. „Tačiau mes žinome, nes mokslas ir faktų bei įrodymų tikrovė rodo, kad 2050 m. grynasis nulis nepasiekiamas be branduolinės energijos.
Toks požiūris įgavo trauką tarp Rytų Europos energetikos planuotojų, kurie branduolinę energiją laiko priemone anglims pakeisti, o kelios šalys, įskaitant Kanadą, Švediją, Didžiąją Britaniją ir Prancūziją, siekia pratęsti esamų atominių elektrinių eksploatavimo laiką arba statyti naujas. Kai kurie mano, kad mažesni ar „pažangesni“ reaktoriai yra elektros energijos tiekimo atokiose vietovėse arba anglies dioksido mažinimo tokiuose sektoriuose, kaip šilumos, pramonės ar transporto priemonės.
Kol kas didžioji dalis to tebėra ankstyvosiose stadijose – Vakarų Europoje statomi tik trys branduoliniai reaktoriai, du – Didžiojoje Britanijoje ir vienas – Prancūzijoje, kiekvienas jų atsilieka daugiau, nei dešimtmetį. Tarptautinės atominės energijos agentūros duomenimis, iš maždaug 54 kitų reaktorių, kurie kovo mėnesį buvo statomi visame pasaulyje, 23 yra Kinijoje, septyni Indijoje ir trys Rusijoje. Iš viso yra mažiau, nei ketvirtadalis iš 234 reaktorių, pastatytų piko 1979 metais, nors 48 iš jų vėliau buvo sustabdyti arba apleisti.
Net jei sutinkate su J. Kerry argumentu, o daugelis energetikos ekspertų nepritaria, pažadas iki 2050 m. tris kartus padidinti branduolinius pajėgumus yra panašus į pažadą laimėti loterijoje. Jungtinėms Valstijoms tai reikštų, kad prie dabar esančių maždaug 100 gigavatų, generuojamų daugiau, nei 90 komercinių reaktorių, kurie vidutiniškai veikė, papildomi 200 gigavatų branduolinės galios (beveik dvigubai daugiau, nei kada nors buvo pagaminta šalyje). iš reaktorių, kurių vidutinis amžius 42 metai. Pasauliniu mastu tai reikštų, kad per pastaruosius 70 metų pastatyti esami pajėgumai per mažiau, nei pusę tiek laiko padidėtų trigubai, be to, būtų pakeisti reaktoriai, kurie bus sustabdyti iki 2050 m.
Energetikos departamentas apskaičiavo, kad bendra tokių pastangų kaina Jungtinėse Valstijose yra maždaug 700 mlrd. dolerių. Tačiau Davidas Schlisselis, Energetikos ekonomikos ir finansinės analizės instituto direktorius, apskaičiavo, kad du nauji reaktoriai Vogtle gamykloje Džordžijos valstijoje – vieninteliai nauji reaktoriai, pastatyti JAV per vieną kartą – vidutiniškai kainuoja 21,2 mln. dolerių megavatui šiandienos doleriais – tai reiškia 21,2 milijardo dolerių už gigavatą. Naudojant šį skaičių, kaip matą, 200 gigavatų naujos galios pastatymo kaina būtų daug didesnės: mažiausiai 4 trilijonai dolerių arba 6 trilijonai dolerių, jei skaičiuotumėte papildomas esamų reaktorių keitimo išlaidas, kai jie sensta.
Už daug mažiau pinigų ir per trumpesnį laiką pasaulis gali sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą naudodamas atsinaujinančius energijos šaltinius, pvz., saulės, vėjo, vandens ir geoterminę energiją, ir efektyviau perduodamas, saugodamas ir naudodamas elektros energiją. Neseniai atlikta Vokietijos aplinkos agentūros analizė išnagrinėjo kelis pasaulinius klimato scenarijus, pagal kuriuos įgyvendinami Paryžiaus klimato susitarimo tikslai, ir nustatyta, kad atsinaujinanti energija yra „svarbi ir pagrindinė varomoji jėga“.
Šio požiūrio logika buvo patvirtinta Dubajuje vykusiame klimato susitikime, kuriame daugiau nei 120 šalių pasirašė realesnį įsipareigojimą iki 2030 m. tris kartus padidinti atsinaujinančios energijos pajėgumus.
Yra tam tikra neišvengiamybė dėl JAV Energetikos departamento naujausio postūmio prie daugiau branduolinės energijos. Agentūros pirmtakas Atominės energijos komisija šeštajame dešimtmetyje mums atvedė Dwighto Eisenhowerio vadovaujama „Atoms for Peace“, siekdama sukurti „taikiąją“ atomo pusę, tikėdamasi, kad ji sulauks visuomenės pritarimo besiplečiančiam branduolinių ginklų arsenalui, tiekiant elektrą, kuri būtų „Per pigi išmatuoti“.
Pasukite 70 metų į priekį ir išgirsite variantą ta pačia tema. Visų pirma Ernestas Monizas, prezidento Baracko Obamos energetikos sekretorius, teigia, kad gyvybingas komercinis branduolinis sektorius yra būtinas norint išlaikyti JAV įtaką branduolinių ginklų neplatinimo pastangoms ir pasauliniam strateginiam stabilumui. Šis argumentas, kaip politikos varomoji jėga, gali iš dalies paaiškinti, kodėl vyriausybė ir toliau verčia branduolinę energiją, kaip klimato sprendimą, nepaisant milžiniškų jos sąnaudų ir ilgo pristatymo laiko.
Kinija ir Rusija akivaizdžiai neįtrauktos į Dubajaus įsipareigojimą naudoti trigubą branduolinę energiją pasirašiusių asmenų sąraše, nors Kinija pasirašė deklaraciją Briuselyje. Kinijos branduolinė programa auga greičiau, nei bet kurios kitos šalies, o Rusija dominuoja pasaulinėje reaktorių eksporto rinkoje, įgyvendindama projektus šalyse, kuriose nėra komercinės branduolinės energijos, pavyzdžiui, Turkijoje, Egipte ir Bangladeše, taip pat Irane.
Įsipareigojimai ir deklaracijos pasaulinėje arenoje leidžia pasaulio lyderiams rodyti, kad jie daro kažką, kovodami su klimato kaita, net jei, kaip yra branduolinės energetikos atveju, jiems trūksta finansavimo ir infrastruktūros, kad galėtų sėkmingai dirbti. Tačiau jų parama, greičiausiai, reiškia, kad didelės pinigų sumos – didžioji jų dalis iš mokesčių mokėtojų – bus iššvaistomos puoselėjant fantaziją, kad branduolinė energija reikšmingai pakeis globalinį atšilimą.
JAV vyriausybė jau yra pasirengusi išleisti milijardus dolerių naujų mažų modulinių ir „pažangių“ reaktorių statybai ir senstančių didelių reaktorių veikimui. Tačiau du tokie nedideli reaktorių projektai, paremti įprastomis technologijomis, jau žlugo.
Dėl to kyla klausimas: ar būsimi projektai, pagrįsti daug sudėtingesnėmis technologijomis, bus perspektyvesni? Pinigai tokiems projektams, daugiausia numatyti pagal Investicijų į infrastruktūrą ir darbo vietų kūrimo įstatymą bei Infliacijos mažinimo įstatymą, galėtų būti nukreipti taip, kad būtų daugiau klimato labui ir tai būtų daroma greičiau, ypač jei nepavyktų įgyvendinti suplanuotų naujų branduolinių projektų.
Jungtinėse Amerikos Valstijose jau yra pakankamai potencialių gamybos pajėgumų, norinčių gauti prieigą prie tinklo, kad būtų galima pasiekti prezidento Bideno 2035 m. tikslą sukurti anglies dioksido neišskiriantį elektros energijos sektorių, o 95 procentus jų sudaro saulės energija, akumuliatorių saugykla ir vėjas. Tačiau šie projektai susiduria su labai suvaržyta perdavimo sistema, reguliavimo ir finansinėmis kliūtimis ir įsitvirtinusiais komunalinių paslaugų interesais, kurių pakanka, kad daugelis iš jų niekada negalėtų tiekti elektros energijos, teigiama praėjusiais metais Lawrence'o Berkeley nacionalinės laboratorijos paskelbtoje ataskaitoje.
Nepaisant to, esamus perdavimo pajėgumus galima padvigubinti modernizuojant perdavimo linijas su pažangiais laidininkais, kurie bent iš dalies išeitų iš atsinaujinančių energijos šaltinių aklavietės, be saugojimo, lokalizuoto paskirstymo ir geresnio pasiūlos bei paklausos valdymo.
Trūksta lyderių, norinčių atremti savo galingą branduolinę biurokratiją ir rinktis daug pigesnius, mažiau pavojingus ir greičiau diegiamus kelius. Be jų esame pasmerkti daugiau pažadų ir švaistomų išlaidų branduolinių elektrinių šalininkams, kurie ne kartą parodė, kad gali kalbėti, bet negali įgyvendinti.
Stephanie Cooke yra buvusi „Nuclear Intelligence Weekly“ redaktorė ir knygos „Mirtingose rankose: įspėjamoji branduolinio amžiaus istorija“ autorė." [1]
1. Tripling the World’s Nuclear Energy Capacity Is a Fantasy: Guest Essay. Cooke, Stephanie. New York Times (Online)New York Times Company. Apr 18, 2024.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą