"Klimato pasaulyje dabar gali įvykti tai, kas anksčiau atrodė beveik neįsivaizduojama. Preliminarūs duomenys rodo, kad nors pasaulinis anglies dvideginio išmetimas ir toliau didėja, Kinijos emisijos jau gal pasiekė aukščiausią tašką – ilgametis klimato piktadarys pasuka anglies dioksido kampą prieš tai, kai visa planetą padaro.
Tokios prognozės nėra visiškai patikimos, tačiau Kinija jau visiškai perrašė pasaulinę žaliojo perėjimo istoriją. Galbūt, žinote plačius tos istorijos potėpius: dėl kelių dešimtmečių, neįtikėtinai mažėjančių, saulės, vėjo ir baterijų technologijų kainų, naujos klimato kaitos propagavimo bangos ir žymiai didesnės politikų paramos, įvairių žaliųjų technologijų diegimo, energetikos technologijos stebi stulbinamą eksponentinę kreivę aukštyn, kiekvienais metais tyčiodamosi iš atsargių senosios pramonės analitikų prognozių.
Tačiau nors tai dažnai vertinama, kaip pasaulinė sėkmė, pastaruoju metu pažangą dominavo viena šalis. Žvelgiant į pasaulį už Kinijos ribų, šios akį rėžiančios pasaulinės kreivės gerokai išsilygina – žalioji energija vis dar juda teisinga kryptimi, bet daug lėčiau.
Apsvarstykite saulės energiją, kuri šiuo metu dominuoja, pereinant prie pasaulinio žaliojo perėjimo ir suteikia pasauliui gerą savijautą. 2023 m. pasaulis, įskaitant Kiniją, įdiegė 425 gigavatus naujos saulės energijos; pasaulis be Kinijos įdiegė tik 162 gigavatus. Kinija sudarė 263 gigavatus; Jungtinėse Valstijose buvo tik 33. Dar 2019 m. Kinija įrengė maždaug ketvirtadalį pasaulinių saulės energijos pajėgumų; pernai jai pavyko 62 procentais daugiau, nei likusioje pasaulio dalyje kartu paėmus. Per tuos pačius penkerius metus Kinija padidino naujų papildomų pajėgumų skaičių daugiau, nei aštuonis kartus; pasaulis be Kinijos net nepadidino savo tempo.
Išimkite Kiniją iš šių skaičių ir skaičiai atrodo daug mažiau įspūdingi: 90 gigavatų įdiegta 2019 m., 93 gigavatai 2020 m., 100 2021 m., 133 2022 m. ir 162 2023 m. Pažanga buvo padaryta už Kinijos ribų – 62 proc. Tačiau Kinijoje išaugo 317 proc.
Modelis tęsiasi už saulės. Remiantis vienu naujausiu apskaičiavimu, beveik du trečdaliai visų šiais metais pasaulyje statomų didžiųjų saulės ir vėjo jėgainių yra Kinijoje, kuri naudoja žaliąją energiją daugiau, nei aštuonis kartus, daugiau, nei bet kuri kita pasaulio šalis. Kartu visos 7 valstybių grupės – JAV, Kanada, Prancūzija, Vokietija, Italija, Japonija ir Didžioji Britanija – 2023 m. valdė vos ketvirtadalį tiek naujų įrenginių, kiek Kinija. 2023 metais Kinija įrengė 74 gigavatus naujos vėjo galios; likusioje pasaulio dalyje buvo sumontuoti 43 gigavatai, o JAV – tik 6. 2023 metais Kinijoje buvo parduota 8,1 mln. elektromobilių, kai kitur pasaulyje – 5,6 mln., o Amerikoje – 1,4 mln.
Be abejo, kitur yra padrąsinančių istorijų. (Per pirmuosius šešis 2024 m. mėnesius Europa pagamino daugiau elektros energijos iš vėjo ir saulės nei iš iškastinio kuro, o saulės energija ant stogo Pietų Afrikoje per kiek daugiau, nei metus padidėjo 349 procentais.)
Tačiau tiek, kiek likęs pasaulis dekarbonizuoja, Kinija taip pat prisideda prie šių perėjimų. 2022 m. maždaug 90 procentų pasaulyje pagamintų saulės plokščių ir saulės elementų buvo kiniški – kai kuriais rodikliais daugiau, nei dvigubai, daugiau, nei likęs pasaulis buvo net pasiruošęs montuoti. Praėjusiais metais daugiau, nei 60 procentų pasaulio vėjo turbinų buvo pagaminta Kinijoje ir 60 procentų pasaulio E.V. pardavimai atkeliavo iš Kinijos. 2004 metais Amerikos dalis pasaulinės saulės energijos gamybos sudarė 13 procentų, tačiau iki 2023 metų ji nukrito žemiau 1 procento. Kinijos dalis dabar yra 80 procentų; o buvo tik 1 proc.
Vos prieš penkerius metus buvo įprasta išgirsti Vakarų klimato diplomatų skundų, kad net stebuklingiausia turtingojo pasaulio dekarbonizacija būtų mažai verta, jei Kinijos prezidentas Xi Jinpingas, kurio šalis viena išmeta beveik trečdalį visų išmetamųjų teršalų, nežaisti su kamuoliu. Net ir šiandien girdite, kaip žmonės, besirūpinantys klimatu, dejuoja, kad atšilimas yra pasaulinė problema, susijusi su vidaus sprendimais, postuluodami, kad vietinių sąnaudų ir pasaulinės naudos neatitikimas atgrasys blogus ar nenorinčius klimato sutvarkymo veikėjus, o kartais teigia, kad ši dinamika rodo, kad turėtume dar sulėtinti mūsų riedėjimą link tvarkos.
Tiesą sakant, konkurencinė logika dabar yra kažkas panašaus į priešingą. Pagal kai kurias priemones mūsų lygiavertės šalys ir natūralios sąjungininkės Europoje pereinamuoju laikotarpiu yra gerokai toliau, nei Jungtinės Valstijos. Ir mūsų pagrindinis geopolitinis ir geoekonominis varžovas ne lėtai eina į dekarbonizaciją, bet palieka likusį pasaulį dulkėse. Tai nereiškia, kad Kinija už mus išsprendė pasaulio klimato problemą – ar net savo, atsižvelgiant į jos nuolatinio anglies dvideginio išmetimo mastą – tiesiog „nėra vieno energijos perėjimo, o labai skirtingos formos, tempo ir apimties regioninių perėjimų serija“, – neseniai The Financial Times teigė Brettas Christophersas.
„Kalbant apie „pasaulį“, kyla painiava, – rašė Adam Tooze, – „kai iš tikrųjų yra viena šalis, kuri dominuoja visoje energetikos perėjimo dinamikoje: Kinija“.
Prieš dešimtmetį nepaprastai daug intelektinės ir diplomatinės energijos buvo išleista, sprendžiant strateginį klausimą, kaip Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkės galėtų paskatinti Kiniją, kuri tuomet buvo didžiausia pasaulyje teršalų išmetimo šalis, prisijungti prie mūsų lenktynių dėl dekarbonizacijos.
Šiandien JAV politikos formuotojai išmeta žaliųjų technologijų tarifus, kad apsaugotų Amerikos švarios energijos pramonę – tai ženklas, kad vertinant pagal kainą mes jau pralaimime šias lenktynes, be to, pralaimime ir pagal diegimo greitį.
Didžiulės Kinijos investicijos į žaliąsias technologijas yra strateginis postūmis smukstančiai ekonomikai po nekilnojamojo turto burbulo ir imperinio masto lažybų dėl švarios energijos svarbos gerovei ir galiai XXI amžiuje. Panaši logika vadovaujasi ekologiškose investicijose kitur, įskaitant JAV, kur Infliacijos mažinimo įstatymas buvo vadinamas „didžiausia pasaulyje investicija į švarios energijos technologijas“.
Bet jei tai yra lenktynės, Kinija pirmauja.
Žinoma, matuojant pagal išmetamųjų teršalų kiekį, gaunamas kiek kitoks vaizdas. Pasaulio fabrikas, Kinija šiandien išmeta beveik tris kartus daugiau anglies, nei Jungtinės Valstijos, kurios yra antras pagal dydį klimato teršėjas pasaulyje, ir dar labiau viršija kitas pasaulio šalis, vertinant bet kokią dabartinę žalą būsimam pasaulio klimatui. Tačiau tam tikrais atžvilgiais tai daro Kinijos žaliąjį bumą dar įspūdingesnį: labiausiai anglies dioksido ištroškusi ekonomika pasaulio istorijoje, lėtėjančio augimo laikotarpiu iki pasaulinio „didelių pajamų“ statuso, didžiulę dalį savo ateities lažina dėl besikuriančių energijos technologijių ir lenktynių, gerokai aplenkdamas pasaulinius pažadus dėl jos pačios perėjimo greičio.
Pavyzdžiui, šiais metais Kinija pasiekė 2030 m. visos atsinaujinančios energijos jos tikslą šešerius metus anksčiau. Atrodo, kad Jungtinėse Valstijose daugiau dėmesio skiriame dirbtiniam intelektui.
Stulbinantį poveikį galite išmatuoti keliais būdais. Ember teigimu, elektra yra pasaulinio perėjimo valiuta, o pernai bendras grynasis pasaulinės elektros poreikio augimas buvo 627 teravatvalandės; pati Kinija pridėjo 606 teravatvalandes. (Teravatas yra vienas trilijonas vatų.)
Arba galite pažvelgti į tai, ką Tarptautinė energetikos agentūra vadina „išvengiamu išmetimu“ – tai vienas iš būdų įvertinti naujų atsinaujinančių energijos šaltinių poveikį. Nauji saulės energijos papildymai Kinijoje sudarė 619 megatonų per metus išvengtų emisijų, šešis kartus daugiau, nei Jungtinėse Valstijose.
Šie laimėjimai iš dalies atspindi, koks nešvarus yra senas Kinijos energijos derinys, nes pakeitus anglį išmetamųjų teršalų sumažėja daugiau, nei pakeitus dujas. Nepaisant to, kontrastai rėžia akį. Nauji Kinijoje pastatyti vėjo pajėgumai „išvengė“ 487 megatonų emisijų, pasak I.E.A., o visos vėjo jėgainės kitur pasaulyje sumažino anglies kiekį tik 343 megatonomis. Kinijoje elektromobiliai išvengė 22 megatonų išmetamųjų teršalų, daugiau, nei JAV (15 megatonų), Europos Sąjungoje (14 megatonų), Didžiojoje Britanijoje (3 megatonų) ir tris kartus daugiau, nei nauji E.V. kitur (7 megatonos). Branduolinė yra šiek tiek tolygesnė lenktynės, tačiau net ir ten Kinija išvengė daugiau išmetamųjų teršalų (74 megatonų), nei Pietų Korėja (20 megatonų), Jungtiniai Arabų Emyratai (15 megatonų), Europos Sąjunga (9 megatonų) ir likęs pasaulis ( 44 megatonos).
Taip pat galite pažvelgti į paprastą mastą, ką jie stato. Kinija saulės jėgainėms skyrė daugiau, nei dvigubai, daugiau žemės, nei JAV.
Prie ko visa tai prisideda? Ką reiškia Kiniją pastatyti į nenuginčijamą bet kokios istorijos apie žaliąjį perėjimą ar jo analizės centrą?
Klausimas yra didžiulis, galbūt, toks didelis kaip geopolitika ir toks pat talpus, kaip galimos pasaulinės ateities galimybės. Tačiau trumpuoju laikotarpiu man išryškėja bent du pagrindiniai dalykai.
Pirma, energijos perėjimas šiuo metu didžiąja dalimi yra Kinijos projektas. Pasaulyje daroma pažanga, tačiau atotrūkis tarp Kinijos ir visų kitų yra daug didesnis ir labiau bauginantis, nei plačiai pripažįstama, o pasaulinė istorija atrodo daug mažiau optimistiška, kai Kiniją atitraukiate ir paliekate nuošalyje, o tai tam tikra prasme yra tiksliai tai, ką Amerika bando padaryti, įsitraukdama į žaliųjų technologijų prekybos karą.
Daugelis argumentų už šiuos tarifus buvo susiję su Kinijos subsidijų ir „perteklinių pajėgumų“ iššūkiu – ir tuo, ką Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkės galėtų padaryti, jei ką nors, kad galėtume tinkamai konkuruoti su ekologiška ekonomika, šiandien gaminančia dvigubai daugiau saulės baterijų, nei pasaulis turi paklausą, taip pat E.V. bendrovė, kuri užvaldo pasaulį ir daugiausia patiria nuostolius.
Bet disbalanso aspektas, galbūt, kelia didesnį nerimą, bent jau tiems, kurie susirūpinę dėl dekarbonizacijos tempo: kad Kinija gali atsitraukti, sumažindama jos paramą ekologiškai pramonei taip, kaip ji tikslingai išleido orą iš jos nekilnojamojo turto burbulo, todėl pasaulinio žaliojo perėjimo variklis paleidžiamas tuščiąja eiga ir palieka mus, likusius, bėdoje.
Davidas Wallace'as-Wellsas (@dwallacewells), „Opinion“ rašytojas ir žurnalo „The New York Times“ apžvalgininkas, yra knygos „Negyvenama žemė“ autorius." [1]
Kinija su kitomis Globalių Pietų jėgomis ir toliau pereidinės prie pigios ir atsinaujinančios energijos. Vakarai atsiliks ir bus atkirsti nuo naujos pasaulio ekonomikos, nes nesusidoros su Globalių Pietų konkurencija.Visų 7 valstybių grupės – JAV, Kanados, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Japonijos ir Didžiosios Britanijos – lyderiai degs pragare už tai, kad iškepė Žemę ir sakydavo melą apie jų, kenkiantį žmonijai, elgesį.
1. What Happens if China Stops Trying to Save the World? Wallace-Wells, David. New York Times (Online) New York Times Company. Sep 16, 2024.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą