Visi žino – Vakarų europiečiai turi gerą gyvenimą. Pavydi visas pasaulis, įskaitant amerikiečius iš JAV. Nedidelė ES lyderių grupė nusprendė suvaidinti imperatorių Napoleoną I: pirkime karines raketas, pirkime tankus, pirkime dronus, pirkime nežinau ką – viską, kas kruta. Vakarų europiečiai gėrė savo gerą kavą ir klausėsi. Gerai, padarykime tai. Vėliau jie suprato kainą. O, tu atimi mano gerą gyvenimą... Rezultatas mūsų mažiesiems napoleonams katastrofiškas. Rinkėjai tiesiogine prasme kastravo Prancūzijos prezidentą Macroną. Macrono nebėra. Jei tiesa, kad jo pagyvenusi žmona yra vyras, tai gali šiek tiek kompensuoti problemas.
Vokietijos kanclerio Scholzo greitai nebebus. Rinkėjams nepatinka jo „Zeitenwende“ (daugiau ginklų, mažiau sviesto). Per brangu.
Kubilius, būdamas Lietuvos premjeru praėjusios finansų krizės metu, įvedė didesnius mokesčius, kai visi kiti mažino mokesčius, kad paskatintų jų krizinę ekonomiką. Kubilius – magas, reikalingas mūsų ginklų gamintojams. Kur ta magija? Mes, lietuviai, esame avys. Su mumis galite padaryti bet ką, mes jus perrinksime. Vakarų europiečiai – laisvi, išdidūs žmonės. Kubilius yra pasmerktas:
„Europos Sąjunga pažadėjo stiprinti savo karinius pajėgumus. Tačiau pinigų trūksta, pareigos persidengia ir naujas darbas susijęs ne su kariais, o su ginklų gamintojais.
Susidūrusi su agresyvia Rusija, užsitęsusiu konfliktu Ukrainoje ir neaiškiu Amerikos įsipareigojimu Europai, Ursula von der Leyen, eidama Europos Komisijos prezidentę, įsteigė naują gynybos komisaro postą.
Užduotis prieš bet kurį tokį naują Komisijos narį yra didžiulė. Konfliktas Ukrainoje parodė didžiulius Europos gebėjimo apsiginti trūkumus. Jos kariuomenės nedidelės ir kartais prastai aprūpintos. Lėtai didėjo karinės išlaidos ir pirmenybė teikiama artilerijos sviedinių, amunicijos ir oro gynybos gamybai. Dėl pagrindinės karinės įrangos ir lėšų ji tebėra labai priklausoma nuo Jungtinių Valstijų.
Tačiau, dar prieš pradedant pareigas eiti komisarui, buvusiam Lietuvos premjerui Kubiliui, analitikai ir kiti kėlė nerimą, kad portfelis yra blogai apibrėžtas ir labai nepakankamai finansuojamas. Jų teigimu, paskyrimas atrodo labiau semaforas, o ne esminė pozicija, verčianti suabejoti, ar Europos Sąjunga iš esmės rimtai žiūri į atsakomybę už jos gynybą.
Europos Sąjunga neturi jos kariuomenės. Gynyba teisiškai priklauso 27 valstybių narių kompetencijai, iš kurių 23 taip pat yra NATO aljanso narės. Realiai ponas Kubilius bus Europos Sąjungos ginklų pramonės, o ne pačios gynybos komisaras.
Sunkus jo darbas bus pastūmėti įvairių Europos šalių ginklų pramonę link labiau standartizuotos gamybos ir kooperacinės perkamosios galios bei koordinavimo.
Prieš netikėtai atsistatydindamas pirmadienį, Thierry Bretonas, atsakingas už pramonę, kaip vidaus rinkų ir saugumo komisaras, apskaičiavo, kad Europos gynybai reikės 100 milijardų eurų per metus – tai yra apie 111 milijardų dolerių.
Tačiau net 20 milijardų ar 30 milijardų eurų, kurių dydis prilygsta didesnių Europos šalių kariniams biudžetams, „gali padaryti Europos Sąjungą nemaža investuotoja žemyne ir pradėti formuoti verslo sprendimus“, – sakė buvęs NATO generalinio sekretoriaus padėjėjas Camille’as Grandas.
Kol kas Europos Sąjunga nė iš tolo neprilygsta. Pagal savo biudžeto strategiją 2025–2027 m. ji gali išleisti tik 1,5 milijardo eurų, ty daug mažiau, nei reikalaujama, sakė Christianas Möllingas, gynybos ekspertas ir Bertelsmanno fondo direktorius Europai.
„Taigi norint pakeisti E.S. struktūra, jūs tikrai labiau ieškote burtininko, o ne komisaro“, – sakė J. Möllingas.
„Tai karalius be karalystės“.
Skeptiškai nusiteikęs ir aukšto rango Europos diplomatas teigė, kad komisija šiam darbui papildomų pinigų neturi, todėl ponas Kubilius nelabai ką nors galės nuveikti. Bet kuriuo atveju, pasak diplomato, atskiroms šalims pasiseks geriau koordinuoti karinius pajėgumus, nei galėtų Briuselis.
Gynybos komisaras „galėtų parodyti tolimesnių reformų ir geresnio koordinavimo katalizatoriaus sugebėjimus, tačiau geri ketinimai šioje srityje pernelyg dažnai nepasiekdavo norimų rezultatų“, – teigė Ester Sabatino iš Tarptautinio strateginių studijų instituto, centrinio tyrimų instituto, kurio pagrindinis dėmesys skiriamas gynybai ir saugumui.
Dar kyla klausimas dėl sutampančių pareigų komisijoje, Europos Sąjungos 27 narių vykdomojoje institucijoje. Ponia von der Leyen turės „kažką išskirti iš jau esamų portfelių, tad kaip tai veiks? – paklausė ponas Grandas.
Europos Sąjunga jau turi viceprezidentę, atsakingą už Europos užsienio reikalus ir saugumo politiką, netrukus ja bus Estijos atstovė Kaja Kallas.
Antrą kadenciją pradedanti ponia von der Leyen įvardijo buvusį Prancūzijos užsienio reikalų ministras Stéphane'as Séjourné, kuris pakeis poną Bretoną, ir toliau eis tokias pat pačias pareigas, atsakingo už pramonės strategiją, tačiau turės aukštesnį viceprezidento rangą. Taip pat yra kita viceprezidentė Henna Virkkunen iš Suomijos, atsakinga už technologijų suverenumą, saugumą ir demokratiją.
Taigi, kas yra gynybos komisaro darbas ir ar jis tikrai reikalingas? – paklausė ponas Möllingas.
Neseniai paskelbtoje išsamioje ataskaitoje apie tai, kaip atgaivinti Europos augimą ir konkurencingumą, buvęs Italijos ministras pirmininkas ir Europos centrinio banko valdytojas Mario Draghi palaikė naujojo Komisijos nario darbą.
Europa daugiau, nei 60, procentų savo įrangos perka iš JAV ir dar 15 procentų iš kitų ne ES šalyse. Taigi Europos ginklų konkurencingumo didinimas būtų naudingas Europos įmonėms ir mokesčių mokėtojams, – tvirtino M. Draghi, pakartodamas daugelį kitų.
„Europa eikvoja savo bendrus išteklius“, – rašė jis. „Turime didelę kolektyvinę perkamąją galią, bet ją atskiedžiame įvairiuose nacionaliniuose ir ES instrumentuose“. Jis pridūrė: „Mes vis dar nejungiame jėgų gynybos pramonėje, kad padėtume mūsų šalims integruotis ir pasiekti masto“.
Jis pasiūlė sukurti E.S obligacijų kariniams projektams ir kitoms pagrindinėms investicijoms. Tačiau šią idėją greitai atmetė pagrindinės valstybės narės, tokios, kaip Vokietija ir Nyderlandai, kurios atmetė kolektyvinę Europos skolą, išskyrus „vienkartinės“ koronaviruso krizės įveikimą.
Tačiau be papildomų pinigų už E.S. ambicijų, naujasis Komisijos narys vargu ar sugebės pasiekti tai, ko reikia. Tai apima pagalbą blokui, kad parama Ukrainai būtų teikiama savalaikiau, veiksmingiau ir labiau koordinuotai, taip pat papildyti karinės įrangos ir amunicijos atsargas, išeikvotas Europos šalyse, kurios jas siuntė į Ukrainą.
Europai taip pat reikia skirti pinigų startuoliams, pabrėžė G. Grandas. Tai vienintelis būdas paspartinti naujos kartos ginklų ir vadinamųjų strateginių priemonių, tokių, kaip integruota oro ir priešraketinė gynyba, sudėtingi bepiločiai orlaiviai ir žvalgybos palydovai, kuriuos dabar beveik išimtinai teikia ir parduoda Jungtinės Valstijos, mokslinius tyrimus ir plėtrą.
Jei pati Europos Sąjunga taptų viešųjų pirkimų dalyve, gali sumažėti didelis nesutapimas. Siekdama patenkinti konkuruojančias šalies pramonės šakas, Europa gamina 12 skirtingų rūšių kovinių tankų ir 17 pėstininkų kovos mašinų, o Ukrainai suteikė 10 rūšių haubicų, iš kurių ne visos naudoja tuos pačius sviedinius.
Siekiant pagerinti konsolidaciją ir efektyvinti išlaidas, Europos konkurencijos taisyklės gynybai turėtų būti sušvelnintos, sakė G. Grandas.
Vis dėlto jis sakė: „Nesu tikras, kad turėti vieną produktų liniją yra gera idėja“, ir Briuselis neturėtų kištis į verslą, bandydamas apibrėžti karinius reikalavimus kiekvienai šaliai. „NATO žino daug geriau, ir komisija neturėtų bandyti to daryti“.
Tačiau atsižvelgiant į konfliktą Ukrainoje ir JAV susitelkimą į kylančios Kinijos grėsmę, Europos karinės priklausomybės nuo Vašingtono klausimas nebėra tik teorinis klausimas, sakė Vokietijos Maršalo fondo Briuselio biuro direktorius Ianas Lesseris.
Jis taip pat pabrėžė pinigų klausimą, o didžiosios Europos ekonomikos, tokios kaip Vokietija, Prancūzija ir Italija, jau ieško jų biudžetų mažinimo galimybių.
Kaip kai kurios E.S. šalys skeptiškai žiūri į tolesnę didelę paramą Ukrainai, motyvacija sugalvoti pinigų šaltinius gali tik išblėsti, sakė Edas Arnoldas, Karališkojo Jungtinių paslaugų instituto, britų saugumo tyrimų centro, vyresnysis mokslinis bendradarbis.
Jis teigė skeptiškai vertinantis, kad gynybos komisaras turės galimybių daryti įtaką Europos karinei strategijai. Kaip visada, anot jo, daug kas priklausys nuo politinės valios, o ne tik nuo finansavimo.
„Yra atotrūkis tarp užsibrėžtų ambicijų, kurių iš pradžių siekiate, ir sunkios realybės, kai iš tikrųjų turite gauti valstybių narių pritarimą“, – sakė jis." [1]
1. Europe’s New Defense Chief: ‘A King Without a Kingdom’?: news analysis. Erlanger, Steven; Gross, Jenny. New York Times (Online) New York Times Company. Sep 20, 2024.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą