Lietuvos žemė neturi jokios vertės. Kol rinkėjai Vakaruose nesusigaudė, kad juos valdžia apgaudinėja, Lietuvoje apsimoka tik iš kiniškų detalių surinkinėti dronus

"230 hektarų ūkį valdantis garsus ūkininkas Petras Šiaučiūnas sako, kad iš tokio dydžio ūkio galima tik išgyventi, bet ne oriai gyventi. Pasamdyti darbininko jis negali.

„Toks ūkis kaip mano nėra finansiškai pajėgus, pavyzdžiui, iš savo uždirbtų pinigų nusipirkti traktorių. Bankai paskolas duoda nebent su labai didelėmis palūkanomis. Apie tokias pat sąlygas, kokias gauna didelės bendrovės, su mumis niekas net nešneka“, – dėlioja ūkininkas ir sako, kad jam tenka mokėti ir po 10 proc. metinių palūkanų.

Žemdirbys atvirai sako, kad jau kuris laikas realiai pragyvena iš reklamos, ne iš ūkio. Jis sako, kad turi mėgautis savo darbu. Kitaip gyvenimas bus beprasmis. Dėl to jis 15-17 val. per dieną dirba ūkio darbus nors jis realiai nuostolingas.

Pagrindinis pragyvenimo šaltinis reklaminiai projektai. Vien Yuotube jis turi virš 72 tūkst. sekėjų.

Nors politikai nuolat kalba apie paramą šeimos ir vidutiniams ūkiams, dokumentuose ir skirstant paramą ši nuostata dingsta.

„Kalbant apie derlių, tai niekas nemoko ir nepasakoja, kad, pavyzdžiui, vietoj kviečių pas mus kur kas geriau dera rugiai. Pasėjau, nupurškiau ir kūliau 5 tonas iš hektaro. Tačiau jų kaina mažesnė nei kviečių, kurių kūliau 1,5-3 tonas iš hektaro.

Pradėjau galvoti kodėl pas mus anksčiau augino tik rugius ir grikius, kurie tinka nederlingoms žemėms.

Šiemet padidinau jų plotą ir jei kitais metais jų derlius tenkins, grįšiu prie šios kultūros“, – pasakoja P. Šiaučiūnas ir sako, kad su kviečiais atliko savotišką eksperimentą – purškė, tačiau netręšė. Nors jų užaugo mažiau nei pernai, nes trūko drėgmės, tačiau mažiau ir investuota. Tikėtina, kad kažkiek pelno bus.

Kur kas blogiau nutiko su rapsu, kurio sėjo 6 ha ir norėjo išmėginti visas trąšų bei chemijos pardavėjų rekomenduotas gudrybes. Tačiau į kultūrą įsisuko žvėrys ir iš hektaro nukulta tik pusė tonos. Dėl padarytos žalos ūkininkas niekur nesikreipė, nes jau turi patirtis, jog dėl atlyginimo tenka ilgai bylinėtis su medžiotojais.

„Šiemet pasisekė su ėriukais. Juos gera kaina pardaviau į užsienį. Ūkyje negalima auginti tik kviečių. Užpernai iš avių nieko neuždirbau, tačiau pelningi buvo rapsai ir kviečiai. Dabar atvirkščiai. Jei jis nebūtų mišrus, galėjo ištikti bankrotas“, – dėlioja ūkininkas ir prognozuoja, kad tokio dydžio ūkiai kaip jis pražus, nes konkuruoti su dideliais žemės nuomos kaina, pirkti žemę ir techniką nepajėgūs.

Pagal šios dienos kainas, žemė atsiperka tik per dvidešimt metų. P. Šiaučiūnas prisipažįsta, kad jį liūdina, jog nėra ilgalaikės politikos. Kiekvienas naujas ministras daro tik tai, kas jam naudinga.

„Matau viziją, kad reikia tolti nuo verslinio chemizuoto ūkio. Geriau užsiimti švietėjiškai projektais, ganyti avis ant piliakalnių, kad ūkis liktų tik projektu, bet ne pragyvenimo šaltiniu. Ūkį ir kūriau ne tam, kad tik uždirbti, bet sukurti tai, ką noriu“, – aiškina P. Šiaučiūnas.

Tiesa, ne visi projektai pasiteisina. Pavyzdžiui, buvo planuota statyti viešbutį, tačiau dėl žmonių apsileidimo nepavyko pateikti projekto paramai."