Ar suteikėme savo išrinktiesiems teisę parodyti ryžtą ir atvežti branduolinį ginklą į Lietuvą?

“Vis kartoju – kalbėk nekalbėjęs, rašyk nerašęs – beviltiška. Ir nesusilaikau...

 

Pastarųjų dienų Lietuvos politinio elito sujudimas ir skubiai pradėti rinkti Seimo narių parašai dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 137-ojo straipsnio išbraukimo verčia sugrįžti prie pamatinių valstybės sandaros ir strateginio mąstymo principų. Minėtas straipsnis, lakoniškai ir aiškiai skelbiantis, kad „Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių“, šiandien bandomas pateikti kaip pasenęs anachronizmas, trukdantis mūsų saugumui.

 

Atsiribokime nuo iliuzijų - prieš akis turime dar vieną trumparegišką, emocinę ir išskirtinai į viešuosius ryšius orientuotą akciją. Čia nėra jokios gilios strategijos. Tai bandymas pademonstruoti momentinį karingumą, kuris ilgalaikėje perspektyvoje neatneš jokios apčiuopiamos karinės naudos, tačiau sukurs naujas, sunkiai suvaldomas egzistencines rizikas geografiškai pažeidžiamai mūsų valstybei.

 

Bent jau dalis Kovo 11-osios Akto signatarų, tarp kurių būčiau ir aš, galėtų sau leisti karčią šypseną.

 

1992 metais, kurdami, o vėliau referendumu priimdami Konstituciją, mes pasistengėme užfiksuoti tokius saugiklius, kurie leistų Lietuvai išgyventi pačiose sudėtingiausiose geopolitinėse audrose. Tuometinė formulė turėjo aiškų tikslą – teisiškai eliminuoti bet kokį Rusijos kariuomenės pasilikimo pretekstą, o ateičiai deklaruoti pasauliui mūsų nebranduolinį, taikų statusą.

 

Šiandieninė valdžia, panašu, šį teisinį palikimą naudoja tam, kad konstituciniu išbraukimu galėtų demonstratyviai pasirodyti, kokia ji yra „ryžtinga, karinga ir bekompromisė“. Išbraukti straipsnį parlamente, surinkus kvalifikuotą Seimo narių daugumą ir apeinant visuotinį tautos referendumą, gali tapti būdu gaunant momentinių politinių taškų transatlantinėje erdvėje. Taip, deklaruojant pasirengimą priimti svetimus branduolinius užtaisus šalyje, kuri neturi nei fizinės infrastruktūros jiems saugoti, nei operacinio gylio juos apginti, įgyvendinamas noras būti dar labiau matomiems ir „reikšmingiems“. Valdantysis elitas džiaugiasi radęs progą pademonstruoti kietą laikyseną.

 

Nori nenori esu priverstas galvoti, jog didžioji šio veiksmo tragedija yra ta, kad dabartinė Lietuvos diplomatija ir užsienio politikos formuotojai paprasčiausiai daugiau nieko nemoka, išskyrus nuolatinius, karingus žingsnius. Jie nuosekliai veikia toje pačioje konfrontacijos erdvėje, kadangi vienas kitą „kaitindami“ nesugeba sugeneruoti jokių alternatyvų.

 

Tikrai brandūs politikai privalėtų suprasti, kad teigiami pakitimai net ir dabartiniuose įtemptuose tarptautiniuose santykiuose yra nebūtinai karinio pobūdžio. Saugumas nėra vien tik divizijos, tankai ar teorinė galimybė Šiauliuose pasidėti taktinę bombą. Saugumas yra gebėjimas atkurti ar išlaikyti kad bent jau ir techninių santykių su kaimyninėmis valstybėmis kanalus, minimizuoti hibridines grėsmes, išnaudoti Europos Sąjungos institucinius ir ekonominius mechanizmus tam, kad tavo šalis netaptų tiesioginio karinio susidūrimo poligonu ar nebūtų konfrontaciją stimuliuojančių veiksmų katalizatoriumi.

 

( Šiek tiek nukrypstant „ į šalį“ - valdančioji dauguma, bijau, nesuprato ir nesupranta, jog užsienio reikalų ministro problema yra ne Kinijos klausimas (arba ne vien tik jis), o žymiai gilesnė.)

 

Berods A. Enšteinui yra priskiriami žodžiai, kad „beprotybė yra daryti tą patį veiksmą vėl ir vėl, tikintis kitokio rezultato“. Tai sakau, prisimindamas tame tarpe ir savo bandymus sakyti, jog 5-as, 10-as, 20-as sankcijų paketas ar 2, 3, 5 procentų lėšų gynybai skyrimas veda ne į „atgrasymą“, o tik į jų (sankcijų, procentų) tolimesnį didinimą, jeigu norite veda į niekur arba bent jau ne į saugumą. Galėčiau prisiminti, jog ir Europos požiūris į Rusijos invaziją Ukrainoje prasidėjo nuo pagalbos Ukrainai pirmomis dienomis šalmais ir kito iki tankų, lėktuvų, dronų ir t.t. Gal kas nors drįs pasakyti, jog šiandien mes esame saugesni nei prieš 5 ar 10 metų, kai buvo pradėti šie „didinimai“? Užsienio politika, kaip ir bet kuri kita politika, turi būti vertinama pagal jos rezultatus. O jie akivaizdžiai nėra teigiami. Teisintis, jog tai priklausė nuo kitų subjektų, nėra racionalu. Tam jūs ir esate politikai, tam jūs ir esate iškelti virš kitų, kad numatytumėte kitų elgseną ir koreguotumėte savo veiksmų būdą.

 

Karinė logika neturi emocijų. Ji šalta. Kai valstybė savo rankomis atveria duris branduoliniam ginklui, potencialaus priešininko kariniuose žemėlapiuose ji akimirksniu pakyla į pirmaeilių, prioritetinių taikinių sąrašą. Tai reiškia, kad galimo konflikto atveju į mūsų teritoriją (įskaitant ir Vilniaus rajoną, ir pasienio zonas) bus nutaikyti prevenciniai, o ne gynybiniai smūgiai. Mes patys, savo rankomis, naikiname konstitucinį skydą ir savanoriškai prisiimame branduolinio taikinio naštą, mainais negaudami jokio papildomo fizinio saugumo čia ir dabar.

 

Grįžtant prie Konstitucijos keitimo. Realios pasekmės, išbraukus 137-ąjį straipsnį, bus visiškai priešingos toms, kurias žada iniciatoriai. Šis žingsnis jau ir taip maksimaliai įkaitintame regione taps dar vienu ne „atgrasymo“ (kaip kai kas įsivaizduoja ) o , itin ženkliu eskalacijos momentu.

 

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 str. sako, jog „svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“. Branduolinio ginklo dislokavimo Lietuvoje klausimas, tai ne „paspirtukų konfiskavimo“ klausimas.

 

Gerbiami Seimo nariai, ar jūs esate tikri, jog turite tiek kompetencijos ir atsakomybės, kad šį klausimą galėtumėte spręsti apeinant akivaizdžiu ir neginčytinu būdu išreikštą Tautos valią?!”