Cenzūros trauka

“Lietuvai, tiksliau tariant, kai kuriems politikams sunku atsispirti cenzūros traukai. Nors pabrėžiama žodžio laisvė ir jos svarba visuomenės vystymuisi ir gerovei, vis reiškiami nauji raginimai įvairioms institucijoms suteikti teisę duoti privalomus nurodymus pašalinti kenksmingą informaciją iš socialinių tinklų ir kitų platformų.

 

Sustiprintos cenzūros šalininkai pateikia distopinį požiūrį į žalą, kurią valstybės priešai gali padaryti nepasiruošusiai ir naiviai visuomenei. Antai konservatorius Vytautas Juozapaitis aiškina, kad „informacinės atakos, melas, neapykantos kurstymas, teroristinė propaganda ir įvairios manipuliacijos tapo kasdiene grėsme mūsų piliečiams ir valstybei.“

 

Nors nuolat kalbama apie kasdienes grėsmes, beveik niekada nenurodama kaip jos konkrečiai įgyvendinamos, kaip susietos su sąmoninga priešo propaganda ir kėslais. Jei pavojus būtų realus, jei socialiniuose tinkluose ir kitur skleidžiama dezinformacija ir melai skatintų naivuolius ar valstybės priešus imtis priemonių visuomenei ir valstybei kenkti, tai žiniasklaida ir socialinės medijos nuolat pranešinėtų apie sėkmingas atakas arba valstybės institucijų gebėjimą sugauti ir nukenksminti negeradarius. Bet tokios informacijos nėra, tad galima prieiti santykinę išvadą, kad Juozapaičio minimų grėsmių nėra ar jų esama labai mažai. Jos ko gero yra jo vaizduotės vaisius, o ne tikslus padėties apibrėžimas ir įvertinimas.

 

Paprastai teisėsaugos organai nepasižymi kuklumu. Pagavę „blogiečius“, jie skuba apie tai pranešti visuomenei. Reikia tik prisiminti, kiek buvo viešinamas A. Paleckio sulaikymas neva už šnipinėjimą Rusijos naudai. Dar reikia prisiminti, kad jis buvo laikomas izoliacijoje, taigi vienutėje, apie 528 dienas.

 

Tai, kad nėra pranešinėjama apie informacinių atakų, melų, neapykantos kurstymo, teroristinės propagandos sukurtą žalą, leidžia prieiti išvadą, kad jos nėra, arba jų yra labai mažai. Kiekvienu atveju nėra pagrindo įvairioms institucijoms suteikti teisę duoti privalomus nurodymus pašalinti kenksmingą informaciją iš socialinių tinklų ir kitų platformų, nes jos tiek daug nėra.

 

Ir kas yra kenksminga informacija? Aš nemanau, kad Rusija kelia Lietuvai grėsmių. Bet kai kurie ginklavimosi entuziastai, kuriems vaidenasi grėsmės iš Rusijos, gali laikyti mano pastabas kenksmingomis, nes jos suponuoja, jog reikėtų mažinti išlaidas gynybai, o skirti daugiau lėšų kovai su socialine nelygybe ir atskirtimi.

 

Cenzoriaus galias siūloma suteikti žurnalistų etikos inspektoriui bei Lietuvos radijo ir televizijos komisijai. Bet kodėl manyti, kad jie tinkami atlikti šią užduotį. Kokios jų žinios ir koks jų pasirengimas perimti šitokias pareigas?

 

Europos šalyse dar ginčijamasi dėl žodžio laisvės apibrėžimo, kreipiamasi į specialistus, stebimi teismų sprendimai šiuo klausimu. Vieningos nuomonės neturi nei teismai, nei filosofai. Ir jos neturės tarp kito dėl to, jog žodžio laisvės absoliutistai įsitikinę, kad visi ribojimai yra nepateisinami, o daugelis šalių, kaip ir Lietuva, savo konstitucijose nurodo, jog galima įstatymais riboti išraiškos laisvę, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui bei dorovei. Nei vieni, nei kiti nesitrauks, neatsisakys savo nuostatų.

 

Nesuprantu, kaip išraiškos laisvės ribojimai gali būti būtini apsaugoti žmogaus dorovę, ir įtariu, kad Seimo nariai, kurie pritarė ribojimą įteisinantį straipsnį, irgi nežino. Verta prisiminti neva O. Bismarcko pastabą, kad „įstatymų ir dešrų gamybos procesų geriau nematyti.“

 

Priimant įstatymus, daromi sunkiau pateisinami kompromisai ir sandoriai. Kai kurie deputatai gali palaikyti įstatymus, kuriuos laiko beverčiais, o gal net kenksmingais, vien dėl to, kad kiti deputatai balsuotų už jų remiamus įstatymus.

 

To nepakeisi, juolab, jog dabartiniai Seimo nariai nėra šių laikų sokratais, bet vietiniai mažos šalies politikai, gebėję įtikinti rinkėjus už juos balsuoti, kokios bebūtų tos priežastys.

 

Esama labai mažos tikimybės, kad Seimo nariai teisingai nustatys įsitikinimus, kurių skleidimas pakenktų valstybei ir, galbūt, net jai sukeltų pavojų. Daug didesnė tikimybė, kad jie suklystų, uždraustų nekenksmingus požiūrius, negebėtų tiksliau nustatyti, kurie gali būti žalingi. Sąžiningas savęs vertinimas turėtų ugdyti kuklumo ir pažeidžiamumo jausmą, kuris atgrasytų nuo kitų įsitikinimų vertinimo ir skatintų vengti prisiimti teisėjo ir pranašo, teisiančio kitus, vaidmenį.”