2010 m. gegužės 13 d., ketvirtadienis

Švaistome svarbiausią Lietuvos turtą - daugumos jaunimo talentus

gegužės 13 d., ketvirtadienis

Lietuvių | keisti

Jaunimo sodas

Kaip jaunam žmogui užsitikrinti sočią ateitį?

Gabija Vitkevičiūtė, Žurnalas „Valstybė“

2010 gegužės mėn. 13 d. 16:15

Spausdinti

Informuoti redakciją

Komentarai (4)

Teksto dydis:

Aš – verslininkas. Mano vaikas – abiturientas. Kur man jį nukreipti, kad, baigęs universitetą, kuris kainuos ir laiko, ir sveikatos, ir pinigų, mano sūnus ar dukra ne tik įgytų šiais laikais tinkamų naujausių žinių, gautų kelius jam praskinsiantį diplomą, būtų puikiai vertinimas kaip specialistas, bet dar ir gyventų kaip žmogus, nes už jo universitetines žinias jam bus tinkamai sumokėta?

Viešosios politikos ir vadybos institutas (VPVI), įgyvendindamas Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo ir Norvegijos finansinio mechanizmo subsidijų schemos „Nevyriausybinių organizacijų sektoriaus stiprinimas Lietuvoje“ paprojektį „Studijų rezultatų kokybė: universitetų absolventų integracijos darbo rinkoje tyrimas“, atliko universitetų absolventų integracijos darbo rinkoje tyrimą. Kai kurie jo duomenys iš tiesų prilygsta sprogstančiai bombai. Kokie jie ir ką daryti tėvams, kuriems nenusispjauti, kuo baigęs universitetą taps jų vaikas, klausiame tyrimo vadovo VPVI analitiko Žilvino Martinaičio.

- Ką vadinate sėkme darbo rinkoje?

- Tai apima ir objektyvius rodiklius, pavyzdžiui, gebėjimą įsidarbinti, darbo užmokesčio dydį, ir subjektyvius dalykus, tokius kaip pasitenkinimas turimu darbu ir tai, kiek asmuo, dirbdamas aukštos kvalifikacijos darbą, mano naudojantis studijų metais įgytas žinias.

- Pradėkime paprastai – pažintys, rekomendacijos... Ar jos lemia daugiau nei talentai ir gebėjimai?

- Mitą, kad socialiniai ryšiai (pažintys, ryšiai ir pan.) – pats svarbiausias sėkmės darbo rinkoje veiksnys, tyrimas sugriovė. Taip nėra. Tiesa, pastebėtina, kad būtent šis veiksnys vertinamas nevienareikšmiškai: labai mažai apklaustų absolventų nurodė, kad pažintys labai svarbios. Absoliuti dauguma teigia, kad tai visiškai nesvarbu.

- Lietuvoje šiuo metu veikia 15 valstybinių universitetų ir 7 nevalstybiniai universitetai. Juose dėstomos 63 studijų krypčių programos. Juk tiesa, kad ne visos vienodai paruošia tą patį fiziką ar reklamos specialistą. Kaip neprašauti pro šalį?

- Trumpai neatsakysiu. Padarėme specialią skaičiuoklę, skirtą abiturientams (www.saldusvaisiai.lt). Ten kiekvienas gali suvesti sau svarbius rodiklius (ko nori iš studijų – prestižo, garbės, pripažinimo, gero užmokesčio ir pan.) ir gaus atsakymus, kurie pateikiami remiantis absolventų apklausos duomenimis.

- Tyrimas atskleidė ir netikėtumų. Dažniausiai dėl neadekvataus išsilavinimo kaltinama švietimo sistema, tačiau koks vaidmuo čia tenka tėvams?

- Rezultatai rodo, kad kuo aukštesnis tėvų išsilavinimo lygis ir kuo didesnės pajamos, tuo didesnė tikimybė, kad jų vaikai studijuos universitete, ir atvirkščiai. Kita vertus, Lietuva šiuo aspektu labai neišsiskiria iš kitų Europos Sąjungos (ES) šalių, t. y. visose ES šalyse narėse egzistuoja ryšys tarp tėvų išsilavinimo lygio ir tikimybės, kad jų vaikai baigs universitetus. Kaip interpretuoti tokius rezultatus? Tėvų išsilavinimas tiesiogiai susijęs su vaikų akiračiu ir motyvacija siekti žinių. Beje, motinos išsilavinimas gerokai svarbesnis nei tėvo. Tai tikriausiai rodo, kad motinos praleidžia daugiau laiko su vaikais ir todėl turi didesnę įtaką jų asmenybės formavimuisi. Žinoma, ryšys tarp tėvų išsilavinimo ir tikimybės, kad vaikai sieks aukštojo mokslo, nėra visuotinis.
-
Kita vertus, tai, kad didesnės tėvų pajamos lemia didesnę tikimybę, kad jų vaikai sieks aukštojo mokslo, rodo ir visos švietimo sistemos neadekvatumą. Nuo pat Šviečiamosios epochos Europos ugdymo sistemoms buvo keliamas vienareikšmis uždavinys: užtikrinti vertikalų socialinį mobilumą, t. y. padėti vaikams, gimusiems žemesnes pajamas gaunančiose šeimose, tobulėti ir kilti socialiniais laiptais. Remiantis tyrimo rezultatais, negalima tvirtinti, kad Lietuvoje šis tikslas įgyvendintas. Čia taip pat verta prisiminti kitą tyrimo rezultatą: absolventų tėvų pajamos ir išsilavinimas taip pat reikšmingai susiję su universitetus baigusiųjų pajamomis.

Absolventų pajamos. Viešosios politikos ir vadybos instituto duomenys

- Tad kas svarbiau – tiksliai pasirinktas prestižinis universitetas ar tėvų padėtis?

- Antras rodiklis, apgailestauju.

- Lietuvos universitetuose studijuoja „sėkmingesnių“ tėvų vaikai. Kiek lemia šis įgimtas pranašumas?

- Taip, tyrimas rodo, kad aukštesnes pajamas ir geresnį išsilavinimą turinčių tėvų vaikai turi daugiau galimybių studijuoti universitete ir gauti didesnį darbo užmokestį pabaigę studijas. Tačiau šis pranašumas nėra labai didelis ir stiprus.

Kas įsidarbino geriausiai iš pat pirmo karto, nesiblaškydami?

- „Kokybiškiausią“ pirmąjį darbą gavo Kauno medicinos universiteto ir Vilniaus universiteto medicinos, odontologijos ir farmacijos bei Vilniaus Gedimino technikos universiteto architektūros krypčių absolventai. Tai reiškia, kad daugiausia šių programų absolventų gavo tokį pirmąjį darbą, kuriame reikėjo aukštos kvalifikacijos ir kuriame taikė studijų metais įgytas žinias.

- Kokią specialybę baigusieji uždirba daugiausia?

- Tyrimas parodė, kad daugiausia apklaustų absolventų, gaunančių didesnį nei vidutinį mėnesinį darbo užmokestį, yra tarp Kauno technologijos universiteto statybos inžinerijos, saugos inžinerijos bei energetikos, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto ir Tarptautinio verslo mokyklos vadybos ir verslo administravimo bei Vilniaus Gedimino technikos universiteto transporto inžinerijos ir informatikos buvusių studentų.

Absolventų integracija. Viešosios politikos ir vadybos instituto duomenys

- Kas graužia nagus, kad per pastaruosius dešimt metų baigė tai, ko niekam darbo rinkoje nereikia?

- Mažiausiai apklaustų absolventų, kurių studijų metais turėti lūkesčiai dėl būsimos padėties darbo rinkoje nepasiteisino, yra tarp Vilniaus universiteto biologijos, biofizikos, ekologijos ir aplinkotyros bei chemijos ir biochemijos, Kauno technologijos universiteto statybos inžinerijos, saugos inžinerijos bei energetikos ir Vytauto Didžiojo universiteto filosofijos, teologijos, religijos mokslų bei menotyros studijų krypčių grupes baigusių studentų.

- Pakalbėkime apie nuoširdų atsidavimą studijoms ir jo grąžą. Yra stropių studentų, nepraleidusių nė paskaitos. Yra studentų, kurie jau studijuodami puola į darbus. Dėstytojai paprastai sako, esą dirbsite dar visą gyvenimą, tad dabar geriau pasimokykite. Ką atskleidė tyrimas?

- Bent dalį studijų laiko dirbo 57,3 proc. dieninėse studijose studijavusių absolventų. Iš jų 10 proc. dirbo visą studijų laiką. Tyrimas rodo, kad studijų metais dirbę studentai turi daugiau galimybių (1,66 karto) gauti aukštesnį darbo užmokestį nei asmenys, kurie studijų metais nedirbo.

- Dar vienas kriterijus – dieninės ir vakarinės (neakivaizdinės studijos). Prestižiškiausios, atrodo, pirmosios. Tačiau darbą lengviau randa baigusieji neakivaizdines studijas. Kaip vertinate tokį rezultatą?

- Taigi jau žinome, kad dauguma Lietuvos universitetų absolventų į darbo rinką įsilieja dar studijuodami. Ypač tai populiaru tarp socialinių mokslų ir meno studijų studentų, kurių beveik 40 proc. dirba visą bakalauro studijų laiką ir net 60–70 proc. – visą magistrantūros studijų laiką. Tarp biomedicinos ir humanitarinių mokslų absolventų šie rodikliai neviršija atitinkamai 25 ir 45 procentų. Darbas bakalauro studijų metais gerokai palengvina universitetų absolventų įsitvirtinimą darbo rinkoje pabaigus pirmosios pakopos studijas. 50 proc. absolventų toliau dirbo tame pačiame darbe, kuriame buvo įsidarbinę studijų metais, o 20 proc. apklaustųjų pavyko įsidarbinti greičiau nei per 3 mėn. baigus studijas.

- Daugiausia apklaustų absolventų nurodė, kad per praėjusius metus (2009 m.) vidutiniškai uždirbo 1 501–2 000 litų per mėnesį, atskaičius mokesčius. Kas lemia darbo užmokesčio skirtumus?

Absolventų įsidarbinimas. Viešosios politikos ir vadybos instituto duomenys

- Paminėsiu du pačius svarbiausius veiksnius. Lytis – pats svarbiausias iš nagrinėtų veiksnių, paaiškinančių darbo užmokesčio lygio skirtumus. Tikimybė, kad daugiau nei vidutiniškai uždirbantis asmuo bus vyras, beveik tris kartus didesnė nei tikimybė, kad tas asmuo bus moteris. Magistrantūros studijas baigusių absolventų galimybės gauti didesnį nei vidutinis atlyginimą yra beveik du kartus didesnės nei asmenų, nebaigusių magistrantūros studijų.

- Kiek žmonių, baigusių studijas universitete, nedirbo, nes darbo nerado?

- Apskritai, tyrimas parodė, kad išsilavinimas – labai svarbus veiksnys, siekiant apsisaugoti nuo nedarbo, net jeigu tai reiškia, kad įgytos žinios profesinėje veikloje nepritaikomos. Absoliuti dauguma mūsų respondentų gana nesunkiai rado darbą. Tačiau taip yra todėl, kad dauguma jų studijas baigė dar iki krizės. Tačiau net 16 proc. studijas baigusiųjų 2009 m. darbo nerado.

- Vis daugiau tėvų siunčia vaikus studijuoti į užsienį. O jei jie baigtų studijas čia ir ten važiuotų tik dirbti? Ar Lietuvos universitetus baigę absolventai konkurencingi užsienio darbo rinkoje?

- Tokių tyrimų kol kas neatlikta, tačiau egzistuoja dvi nuomonės. Viena vertus, visose srityse galima rasti puikių pavyzdžių, kai Lietuvos universitetus baigę absolventai padarė svaiginamą karjerą užsienyje. Kita vertus, dar anksčiau užsienio ekspertai prognozavo, kad blogiausiu atveju ateityje Lietuvos universitetų diplomas nebus pripažįstamas užsienyje. Tikriausiai reali padėtis kiek kitokia. Akivaizdu, kad tik retais atvejais Lietuvos absolventai užsienyje sėkmingai konkuruoja su užsienio geriausių universitetų absolventais. Kita vertus, jei lygintume su vidutiniškų užsienio universitetų absolventais, tikriausiai lietuviai pasirodytų gana neblogai.

Studentų darbas. Viešosios politikos ir vadybos instituto duomenys

- Yra specialybių, kurios užsienyje paklausios, tačiau Lietuvoje jų nėra. Kodėl?

- Lietuvos studijų programos nėra tokios specializuotos kaip žemyninėje Europoje. Tad „specialybės“ dalykų yra mažiau ir jie nėra taip išsamiai nagrinėjami. Pavyzdžiui, rengiami teisininkai, o ne jūrų ar komercinės teisės, ar intelektinės nuosavybės specialistai. Kodėl taip yra? Viena vertus, todėl, kad Lietuva labai maža: norint rengti siauros specializacijos darbuotojus, būtina didelė nišinė rinka šiems specialistams. Kita vertus, vis dar nenusistovėjusi ūkio struktūra ir dideli makroekonominiai šokai taip pat atlieka svarbų vaidmenį. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus buvo didelė statybų inžinierių paklausa, o dabar jos beveik nėra. Tad sprendimas įgyti siaurą specializaciją Lietuvoje labai rizikingas – niekas negali garantuoti, kad tų specifinių žinių vis dar reikės, kol studentas baigs mokslus. Būtent todėl, mano galva, Lietuvoje yra didelė paklausa tų programų, pavyzdžiui, vadybos, kurios siūlo žinias, pritaikomas įvairiuose ūkio sektoriuose.

- Tad ar verta siųsti vaiką studijuoti į užsienį, ar geriau it lazerio spinduliu išsigryninti pasiūlą ir rasti tinkamiausią ir perspektyviausią variantą čia, Lietuvoje?

- Lietuvos ir užsienio universitetų absolventų integracijos tiesiogiai nelyginome. Tačiau priimant sprendimą reikia atsižvelgti į paprastą tiesą: ir Lietuvoje, ir užsienyje yra gerų ir blogų universitetų. Taigi užsienio universitetas nebūtinai daug geresnis nei lietuviškas. 2009 m. Vilniaus universitetas pasaulio universitetų reitinguose pateko tarp geriausių 600 pasaulio universitetų. Tad vertėtų pažvelgti į tarptautinius reitingus, ar išsirinktas užsienio universitetas geriau reitinguojamas.

- Tad kaip pasirinkti – kur tam sėkmingų, veržlių ir toliaregiškų verslininkų vaikui studijuoti?

- Mano galva, svarbiausia, kad pasirinkta studijų kryptis atitiktų gebėjimus ir interesus. Jei stojančiajam mokykloje gerai sekėsi matematika, fizika ir chemija, reikėtų rinktis tiksliuosius mokslus, o jei geriau sekėsi istorija ir kalbos, reikėtų stoti į socialinius ir humanitarinius mokslus. Siekiant išsiaiškinti, kur konkrečiai studijuoti, vertėtų pažvelgti į mūsų pateikiamus absolventų integracijos darbo rinkoje rezultatus ir pažiūrėti į tai, koks buvo konkursas tarp stojančiųjų į konkrečią programą. Didelis konkursas dar nerodo, kad programa gera, tačiau parodo, kad čia sustoja gabūs studentai, o tai turi tiesioginį poveikį studijų procesui. Kiti tyrimai parodė, kad jei asmuo patenka tarp gabių ir darbščių studentų, jis linkęs pasitempti, o jei patenka tarp ne tokių gabių, yra didesnė tikimybė, kad toks studentas „nusivažiuos“.

Profesinių žinių panaudojimas. Viešosios politikos ir vadybos instituto duomenys

Tyrimo išvados ir rekomendacijos

Studijuoti verta, ypač kai už studijas moka valstybė. Jei visą studijų kainą mokėsite patys, investicijos vidutiniškai „atsipirks“ per 8–11 metų baigus bakalauro studijas. Jei valstybė padengs jūsų studijų išlaidas, pajamas, kurių negavote, nes studijavote, o ne dirbote, atgausite per vidutiniškai 5–6 metus po bakalauro studijų.

Pabaigę bakalauro studijas, jei galite, stokite į magistrantūrą. Tai leis gauti geriau mokamą darbą, nors jį dirbant nebūtinai teks atlikti sudėtingesnes užduotis, kurioms reikia daugiau žinių.

Rinkdamiesi universitetą ir studijų kryptį, atsižvelkite į tai, kaip studijas vertina jas baigusieji, kaip darbo rinkoje sekasi šių studijų absolventams.
Paskutiniais studijų metais imkitės darbo paieškos. Tai leis išvengti nedarbo baigus studijas.

Labai svarbu, kad pirmasis darbas būtų „kokybiškas“, t. y. kad jame būtų galima pritaikyti studijų metais įgytas žinias.

Jei galite, įgykite darbo užsienyje patirties. Tai leis daugiau pasiekti profesinėje srityje.

Tai, kad sėkmę darbo rinkoje lemia pažintys, yra mitas. Apklaustų absolventų nuomone, svarbiausia – asmeninės savybės, įgyto išsilavinimo lygis ir darbo patirtis.

Straipsnių komentarai

Vardas		El. paštas
Komentaras

	Skaityti komentarus (4) Taisyklės ir atsakomybė

Informuokite redaktorius apie netinkamus komentarus.

Jaunimo sodas
Archyvas

Corbis

Kaune gali iškilti paminklas studentui
(6)

Nuo seno Kaunas buvo laikomas akademiškiausiu miestu Lietuvoje. Šį faktą susitikime su Kauno miesto meru Andriumi Kupčinsku studentai pasiūlė įamžinti skulptūroje.

DELFI (R.Daukanto pieš.)

Kaip jaunam žmogui užsitikrinti sočią ateitį?
(4)

A.Didžgalvio nuotr.

Sunkmetis apkarpė studentų pajamas, tačiau finansiniai ateities lūkesčiai nepakito

Finansinė studentų situacija yra pastebimai prastesnė nei prieš metus, tačiau lūkesčiai dėl pirmojo atlyginimo dydžio išlikę tokie patys, rodo Demokratinės politikos instituto (DPI) užsakymu tyrimų kompanijos „Macroscope“ atliktas studentų požiūrio tyrimas.

Archyvas

Kas yra RSS?

Kubilius teigia, kad pigesni degalai reikštų mažesnes pensijas

Skaldyk ir valdyk. Kubilius kiršina vairuotojus prieš pensininkus, o apgaule surinktus mokesčius naudoja savo rūmų statybai ir Maksimos turtų padidinimui. Pats premjeras, kiti ministrai, ir prezidentė per pirmąjį metų ketvirtį politinio pasitikėjimo patarėjams ir viceministrams skyrė daugiau nei 300 tūkst. litų priemokų. Vyriausybės ir koalicijos vadovai pro pirštus žiūri į Seimo narių nuomojamus automobilius, piktnaudžiavimą reprezentacinėmis lėšomis.

Užtenka to melo. Užtenka tų demagogų. Lietuvoje reikalinga revoliucija moralėje ir valstybės valdyme.

2010 m. gegužės 12 d., trečiadienis

The 10 worst-paying college degrees

_When you're pursuing education, Clark advises you to follow what you love and then figure out how to make money from it. In addition, he doesn't think you should feel pressured by family to pursue a specific course of study because that's what they did.

However, most other people will likely tell you to study in a field that pays well!

Having said that, Yahoo Hot Jobs has compiled a list of the worst-paying college degrees. The methodology used to compile this list involved measuring both entry-level pay and mid-career salaries for each of the fields.

You can consider this counterpoint to another recent tally of the best jobs in America!

So without further ado, here are the lowest-paying college degrees, in reverse order:

10. Drama
9. Fine Arts
8. Hospitality and Tourism
7. Education
6. Horticulture
5. Spanish
4. Music
3. Theology
2. Elementary Education
1. Social work

With all of these field, it's important to note that people do them out of love and not because they want to get rich. Remember, being rich comes in all different forms and flavors; it's not just about the money.

In fact, Clark would argue that somebody who does one of these professions and loves to go to work everyday is richer than somebody who hates their job and just goes everyday to collect a hefty paycheck.

Of course, he knows other people won't see it this way! _

http://clarkhoward.com/shownotes/index.html

Iš Lietuvos išvyksta 130 žmonių per dieną, įskaitant daugumą studentų amžiaus jaunimo

Kubiliaus ir švietimo bei mokslo ministro Steponavičiaus įvesta didelio studijų apmokestinimo grėsmė prisidėjo prie to, kad net 95 procentai dvyliktokų ruošiasi emigruoti, kad dauguma išvykstančių šeimų išvažiuoja ir su žymiai jaunesnio amžiaus vaikais. Akivaizdu, kad šeimos nebemato patikimų perspektyvų jaunimui Lietuvoje.

Keiskime Kubiliaus ir Steponavičiaus tvarką aukštosiose mokyklose, kol dar nevėlu.

2010 m. gegužės 7 d., penktadienis

Kuo mums padeda Graikija?

Europos Sąjungos parama Graikijai yra pernelyg maža bei politiškai paremta nerealaus graikų taupymo sąlyga. Juk kuo labiau graikai taupo, tuo labiau jų ūkis smunka, skatindamas dar didesnio taupymo būtinybę. Kubilius yra teisus, Lietuvoje sukasi ta pati ūkio mirties spiralė, Kubiliaus pradėta anksčiau, negu Graikijoje.

Vienintelė Graikijos išeitis yra trumpam užšaldyti bankų veiklą, atsisakyti euro bei milžiniška infliacija padidinti ūkio konkurencingumą pasaulio rinkoje.Tokia perspektyva sukelia mažėjantį pasitikėjimą ir Lietuvos galimybe susitvarkyti su skolomis. Todėl ir Lietuvai tenka ruoštis atrišti litą nuo euro. Graikija mums padeda išeiti iš pavojingo sąstingio į lito devalvacijos ir didžiulės infliacijos audrą.

Tai, ką mes darome dabar, yra neperspektyvu. Juk ir mūsų vidinė devalvacija skatina ūkio smukimą, sukeldama dar didesnės vidinės devalvacijos būtinybę. Tuo tarpu Argentina sėkmingai panaudojo didžiulę infliaciją po jos valiutos atrišimo nuo dolerio ūkio konkurencingumui padidinti. Tai ir yra šviesos spindulėlis mūsų tunelio gale.

2010 m. gegužės 6 d., ketvirtadienis

Kur mus graužiančio blogio šaknys?

Egzistuoja objektyvios problemos, kurias sunku užslėpti po minkštu mandagumo dulkių sluoksniu. Kartu su lenkais išsivadavome iš Rusijos priespaudos. Dabar mes nusiritome į Europos skurdo dugną, o broliai lenkai sėkmingai dorojasi su krize. Kur prasideda mūsų valdančiųjų daromos didžiausios klaidos? Ką turime daryti kitaip, kad nebūtų tokio ryškaus kontrasto tarp kaimynininių panašaus likimo ir darbštumo tautų?

Tik kartu galime energingai ir greitai prisitaikyti prie greitai kintančio pasaulio. Klaidų bus. Reikia organizuoti mokymąsi visą gyvenimą. Bet reikia daryti nors ką nors konkretaus. Juokinga kas porą mėnesių važinėti į Ameriką ir interneto struktūrą kuriančioms bendrovėms aiškinti, kad mūsų telefonai ir interneto ryšys yra geriausi pasaulyje. Melui yra ribos.

2010 m. gegužės 5 d., trečiadienis

Įrodymas, kad Kubiliaus reforma kenkia Lietuvai

Verslo naujienos
Žlugdanti mokesčių sistema kuria išlaikytinius per prievartą

Saulius Tvirbutas, „Valstiečių laikraštis“
2010 gegužės mėn. 5 d. 00:

Atlyginimas, mokesčiai© CorbisSmulkųjį ir vidutinį verslą žlugdanti Lietuvos mokesčių sistema gyventojus skatina rinktis socialiai remtinų statusą arba nelegaliai uždarbiauti.

Gyvenančiųjų iš įvairių socialinių išmokų, pensijų gavėjų šalyje jau yra apie pusantro milijono. Vienintelis šaltinis garantuoti jiems stabilią socialinę paramą – dirbančiųjų mokesčiai. Tačiau Vyriausybė daro viską, kad mokesčių mokėtojų ne daugėtų, o tik mažėtų. Vieni žmonės renkasi šešėlinį verslą, kiti registruojasi darbo biržose. Neskatinami užsidirbti ir neįgalieji, energingi sveiki pensininkai – dabartinės valdžios valia jiems palankiau būti išlaikomiems valstybės.

Traukiasi į šešėlį

37-erių kaunietis Leonidas kokybiškai kloja plyteles ir tebeturi daug užsakymų, bet po pernykštės mokesčių reformos oficialiai yra bedarbis. „Anksčiau nesukdamas galvos įsigydavau verslo liudijimą visiems metams, bet kai nuo pernai mokesčiai padidėjo, o užsakymų sulaukiu mažiau, nusispjoviau ir dirbu nelegaliai“, – numojo ranka vyras.

Kad galėtų lankytis pas gydytojus nemokėdamas sveikatos draudimo mokesčio, Leonidas užsiregistravo darbo biržoje. „Dabar per mėnesį uždirbu vidutiniškai 1,5–2 tūkst. Lt, nesumoku nė lito valstybei ir dar papildomai gaunu bedarbio pašalpą, – ironiškai šypsosi jis. – Maža to, būdamas bedarbis naudojuosi lengvatomis komunaliniams mokesčiams, vaikai nemokamai maitinami mokykloje. Nors esu sveikas ir gaunu pajamų, oficialiai pasirinkau išlaikytinio statusą. Tačiau manęs sąžinė negraužia – valstybė mane įstūmė į tokią padėtį, kai labiau apsimoka gyventi iš pašalpų ir uždarbiauti nelegaliai.“

Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, 2008 m. verslo liudijimus turėjo 99 tūkst. gyventojų, o pernai jų sumažėjo iki 73,7 tūkst. Nieko gero nežada ir šie metai: pirmą ketvirtį verslo liudijimus įsigijo 29 tūkst. gyventojų, o pernai per tą patį laikotarpį – 41,3 tūkst.

Pasitraukė iš verslo

Šiaulių rajone gyvenantis pensininkas Jonas Bartkus pasakojo neseniai uždaręs individualią įmonę, nes jam neapsimoka mokėti didelių mokesčių valstybei ir gauti smarkiai sumažintą pensiją. „Prekiavau gėlių ir dekoratyvinių augalų sodinukais, – pasakojo jis. – Dėl papildomų pajamų man nuo pensijos nurėžė apie 300 Lt, dar apie tiek sumoku „Sodrai“ ir sveikatos draudimo mokestį kaip individualios įmonės savininkas. Niekam neįdomu, kad pensijai ir sveikatos draudimui jau esu užsidirbęs per visą gyvenimą. Buvęs verslas duodavo nedaug papildomų pajamų, nes veikla suaktyvėdavo tik pavasariais, bet dabar sąlygos tapo tokios, kad verčiau nedirbti.“

Šiuo metu J.Bartkus yra visiškai valstybės išlaikomas pensininkas. O anksčiau jis sumokėdavo tegul ir nedidelius mokesčius valstybei.

Valdžia nemoka skaičiuoti?

Asociacija Lietuvos neįgaliųjų forumas neseniai apskaičiavo, kad Lietuvoje dabar yra 1,5 karto daugiau išmokų gavėjų nei Norvegijoje, kurioje gyvena milijonu daugiau gyventojų. Įskaitant „Sodros“ mokamas motinystės (tėvystės) išmokas, žalos atlyginimą, įvairias išmokas Lietuvoje gauna 1,5 mln. žmonių, o iš viso šalyje gyvena apie 3,3 mln. gyventojų.

„Mūsų šalyje neįgalieji visiškai neskatinami dirbti, – teigė Lietuvos neįgaliųjų forumo direktorė Henrika Varnienė. – Pavyzdžiui, penkių asmenų šeima, jei nė vienas iš suaugusiųjų nedirba, per mėnesį gauna 1 575 Lt, arba po 315 Lt kiekvienam. Jei įsidarbina nors vienas iš šeimos suaugusiųjų, pašalpa šeimai mažinama atlyginimo dydžiu. Vadinasi, gaunant minimalų atlyginimą, jiems dirbti neapsimoka.“

H.Varnienė mano, kad valstybė turėtų ieškoti įvairiausių būdų skatinti dirbti neįgaliuosius. „Tai galima daryti mažinant socialines išmokas ir taikant mokestines lengvatas darbdaviams, įdarbinantiems neįgaliuosius, – mano ji. – Dabar išleidžiama daugybė lėšų įvairioms neįgaliųjų perkvalifikavimo programoms, bet nesidomima, ar šios lėšos atsiperka.“
H.Varnienės duomenimis, vieno neįgaliojo mokymams, kurie trunka kelis mėnesius, skiriama iki 55 tūkst. Lt. „Tačiau baigus kursus daugeliui neįgaliųjų neapsimoka dirbti, todėl lėšos nueina vėjais, o socialines išmokas tenka mokėti ir toliau“, – apgailestavo ji.

Pasak direktorės, Norvegijoje dirba maždaug 40 proc. neįgaliųjų, o pas mus – tik 10 proc. „Daugiau kaip pusė Norvegijos neįgaliųjų negauna pašalpų ir gyvena iš darbo, – teigė ji. – Tad kyla klausimas: ar esame turtingesni už norvegus, ar nemokame skaičiuoti.“

„Sodra“ tebeskęsta

Auganti bedarbių armija biudžetui kainuoja daug. Tokių žmonių jau užregistruota per 300 tūkst. ir ši minia vis didėja, o „Sodros“ deficitas nemažėja. Pirmą ketvirtį jis buvo apie 960 mln. Lt. „Didesnių, nei prognozavome, išlaidų turime kaip tik nedarbo draudimui. Akivaizdu, kad nustatytas mokesčių tarifas jų nepadengia – tam išleidžiame dvigubai daugiau, negu surenkame pajamų“, – sakė „Sodros“ vadovė Česlava Zabulėnienė.

Iš viso per tris šių metų mėnesius „Sodra“ gavo 2,316 mlrd. Lt pajamų – 24,2 proc. mažiau nei pernai. O išlaidos sudarė 3,276 mlrd. Lt.

Finansų analitikų asociacijos prezidentė Daiva Rakauskaitė mano, kad vienintelis būdas gelbėti socialinę apsaugos sistemą – didinti darbo vietų skaičių. „Valstybė neturi kitos išeities kaip mažinti mokesčius ir leisti įsisukti verslui, skatinti naujų darbo vietų kūrimą, pažangių technologijų diegimą, – įsitikinusi Finansų analitikų asociacijos vadovė. – Jei to nebus, dar daugiau jaunimo paliks šalį ir mokesčių mokėtojų mažės net ir praėjus krizei. Galima prognozuoti, kad po 7 metų dėl jaunų žmonių emigracijos vėl susidursime su dideliu „Sodros“ deficitu, nes pagausės pensininkų, o jų nepakeis jaunesni specialistai.“

KOMENTARAI

Romas Lazutka, Vilniaus universiteto Socialinio darbo katedros vedėjas

Socialinių išmokų, pensijų socialinės sistemos neišgelbės. Taip pat neduos efekto ir darbo rinkos liberalizavimas. Darbdaviai naudojasi krize ir siekia sau palankių sprendimų. Bet nuo to, kad darbdaviui bus paprasčiau atleisti darbuotoją, pajamų jam nepadaugės, vadinasi, neatsiras ir daugiau darbo vietų. Būtina skatinti sveiką ekonomiką. Korupcija, monopolijos ir mokestinė našta trukdo kurti naujas darbo vietas, tad negausina ir biudžeto.

Zita Sorokienė, Lietuvos smulkiųjų verslininkų ir prekybininkų asociacijos pirmininkė

Vyriausybė tik nuo kitų metų sutiko su mūsų asociacijos siūlymu mažinti minimalų verslo liudijimo mokestį. Aiškinama neva jau suplanuotas biudžetas. Bet iš ko jis bus surenkamas, jeigu jau neįmanoma išgyventi iš legalaus verslo? Daugelis dėl didelių mokesčių neperka verslo liudijimų ir verčiau dirba nelegaliai, emigruoja arba registruojasi darbo biržoje. Nieko neverta ir 200 Lt parama pradedantiems verslą bedarbiams, kai vien mokestis „Sodrai“ siekia 180 Lt, o kur dar kiti mokesčiai, lėšos verslo pradžiai. Valdžia mėgsta kalbėti apie socialinį solidarumą, bet iškraipo jo ribas.

Giedrius Kadziauskas, Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertas

Po mokesčių reformos daug verslininkų ir individualia veikla užsiimančių žmonių pasitraukė į šešėlį, tapo bedarbiais ir išlaikomais iš pašalpų. Užsiimti legalia veikla per daug sudėtinga ir brangu. Dėl to socialinių išmokų pagausėjo, o mokesčių mokėtojų sumažėjo. Tai tik dar labiau pagilino krizę. Norint paskatinti žmones kurti darbo vietas, užsidirbti iš verslo, reikia nustatyti kuo mažesnį atėjimo į verslo pasaulį slenkstį – mokesčiai turi būti pakeliami ir paprasti.

2010 m. gegužės 3 d., pirmadienis

Valdžios veiksmai ardo socialinį audinį

Gera tvarka skatina emocinių ryšių formavimąsi. Jei mes leisime geriausius iš likusių Lietuvoje priversti dirbti ilgus viršvalandžius, apie kokius emocinius ryšius jų šeimose galima kalbėti?

Būtina užtikrinti ekonominį ir fizinį žmonių saugumą. Didindami riziką, kad už aukštąjį išsilavinimą teks sumokėti astronomines sumas, mažindami pensijas, didindami pensijinį amžių tiek, kad pensija taptų neprieinama daugumai Lietuvoje, mes sumažiname ekonominį saugumą. Mokesčiais nuskurdindami daugybę smulkių bei vidutinių verslų ir išvydami į gatves armijas bedarbių, kurių pašalpos apkarpomos, kurie net apkraunami papildomais mokesčiais, mes sumažiname visų fizinį saugumą.

Neverta imtis tokių veiksmų, kurie naikina socialines jungtis. Mokesčių užkėlimas aukščiau, negu Lenkijoje ir kitose kaimynnėse valstybėse, daro atsivežimą pigesniu, negu vietinę gamybą. Žemės virsta dykvietėmis. Amžiais nusistovėję socialiniai ryšiai nutrūksta. Emigracija tampa kone vienintele išeitimi. Suirutė kaimuose ir miesteliuse, nuolatinis girtuokliavimas yra šios problemos požymiai, bet ne priežastys.

Tiesa apie lietuviškus mokslo slėnius

df 2010-05-03 18:59

Popierius kantrus, bet tokių nesąmonių apie slėnius nereikėtų rašyti. Dabar tuose sujungtuose institutuose darbuotojams mokama tik už 10 mėn., kitus 2 mėn. jie turi nemokamai atostogauti arba pasilikti 0,75 etato. Kaip tik statomi nauji pastatai slėniams, o ne perkama laboratorijų įranga. Eiliniai mokslininkai net nežino, kokie tie slėniai bus ir ką ten kas perka. Vadukai kaip visada pastatys pastatą, nupirks stalus ir kompiuterius, o laboratorijų įrangą vėl lieps pirkti "iš projektų", tačiau kaip tik tuo metu pasistatys dar sau po namą. O universitetų vertimas viešosiomis įstaigomis yra dabartinių rektorių diktatūros įteisinimas.

Tanė 2010-05-03 16:25

Institutų integracija yra vienas pamatinių dalykų, leisiančių sukurti šiuolaikines stiprias mokslinių tyrimų kryptis. Dabar steigiama laboratorinė bazė, parama teikiama geriausiems mokslininkams. Tai reiškia, jog pinigai skiriami ne tik metalui ar cementui slėniuose, bet taip pat ir moksliniams tyrimams finansuoti.

Oi, kur gi ne :-) Parama mokslininkams... Tik gal tegul papasakoja, kad nuo sausio mėn finansavimas institutams sumažintas 35 proc., o išgarsintasis projektinis finansavimas DAR NEPRASIDĖJO. Ir prasidės (geriausiu atveju, ir tik viena dalis) nuo birželio antros pusės ar nuo liepos mėnesio. Iki to laiko gyvenkit už valytojos algą... Na, nebent čia ŠMM vykdo tokią natūralią atranką - kas neišmirs ir nepabėgs, tai bus atspariausi. Tik ar atspariausi bus tie šviesiausi, kurie pajėgūs proveržį padaryti?

2010 m. gegužės 2 d., sekmadienis

Kubilius juokiasi, kad mes kantriai nešam Kubiliaus darbais pasunkintą krizės naštą

Labai juokinga. Tik lenkams juokinga, kurių valdžia žymiai geriau tvarkosi, todėl krizė juo mažiau palietė. Jie džiaugiasi, kad mūsų dignitorių dėka lietuviai palieka pinigus Lenkijoje. Mums čia, Lietuvoje, monopolijų, bankų ir dignitorių prispaustiems, visai nejuokinga.

Lenkijos valdžia protingiau susidorojo su ekonomikos sunkmečiu. Mums, Lietuvos rinkėjams, reikia pasimokyti iš šio kontrasto. Rinkdami ideologiškai sustabarėjusius Seimo narius, rizikuojame sunaikinti Lietuvos ūkį.

2010 m. gegužės 1 d., šeštadienis

Teisėtumas Lietuvoje?

Kažkas gerai gyvena ir dabar. Ir tas kažkas nepamiršta mus apdoroti propaganda. Jie privatizavo turtus po rusų. Patiko. Dabar jie bando, pažeisdami Konstituciją, privatizuoti viską, kas mums liko, net mūsų vaikus pedofilų džiaugsmui. Niekas mus nuo to negelbės. Kol patys neišspardysim juos iš rūmų, teisėtumas Lietuvoje nebus atstatytas.

2010 m. balandžio 30 d., penktadienis

Kaip mums išsilaikyti konkurencijoje?

Emigracija daro pigia darbo jėga paremtus Lietuvos verslus negyvybingais. Turėtume pasiremti tuo, kad Lietuva yra tokia maža. Panaudokime visą intelektualinį potencialą, kurį turime. Sudarykime komisiją, kuri parinktų pagrindinę Lietuvos mokslo ir ekonomikos vystymo kryptį. Ketvirtadalis tokios komisijos galėtų būti verslininkai, ketvirtadalis - politikai, dar vienas ketvirtadalis - mokslininkai, dirbantys Lietuvoje, likęs ketvirtadalis - Lietuvos mokslininkai, dirbantys užsienyje. Kartu komisija galėtų uždaryti studijų programas, kurios pakibo ore ir nepadeda vystyti pasirinktą pagrindinę Lietuvos ekonomikos kryptį.

Sukoncentravus finansinius bei intelektualinius valstybės resursus, reikia užtikrinti, kad visi įstojusieji bei išlaikantys egzaminus studijuotų nemokamai, su valstybės stipendija, be skolų grėsmės. Kiekvienas Lietuvos gyventojas, galintis dirbti Lietuvai, turi žinoti, kad mes jį remiame. Tik tokiu atveju galime tikėtis, kad bent dalis gavusių gerą išsilavinimą norės dirbti Lietuvoje.

Skandinaviškų bankų tarnas Kuodis skelbia norą panaikinti Konstitucijos veikimą Lietuvoje

_Jaunimo sodas
R.Kuodžio receptas – mokamas aukštasis mokslas visiems
Mindaugas Jackevičius, www.DELFI.lt
2010 balandžio mėn. 30 d. 00:02

© DELFI

Lietuvoje aukštasis mokslas turėtų būti mokamas, mat įgiję aukštojo mokslo diplomą uždirba maždaug dukart daugiau ir turi gerokai daugiau galimybių rasti darbą nei tokio diplomo neturintys. Ekonomistas Raimondas Kuodis klausia, kodėl žmonės, kurie gaus didžiulę naudą iš aukštojo mokslo, negalėtų susimokėti didžiosios dalies įmokų. Jo nuomone, iš bendrųjų mokesčių finansuojama aukštojo mokslo sistema – elito sąmokslas prieš likusią visuomenės dalį.

Apie tai R. Kuodis kalbėjo Švietimo ir mokslo ministerijoje surengtuose Meilės Lukšienės skaitymuose, skirtuose švietimo strategijai atnaujinti.

Pasak R. Kuodžio, pagal viešąsias išlaidas Lietuva – Europos Sąjungos valstybių apačioje. Socialiniams reikalams išleidžiame dukart mažiau nei „normalios“ europietiškos šalys, sveikatos apsauga tapo pusiau privati. „Aukštasis mokslas taip pat nukentėjo nuo šios finansų sausros. Dėstytojų atlyginimai buvo maži, natūralu, kad gabesni, jaunesni dėstytojai, mokantys užsienio kalbas, išėjo į privatų sektorių, nemaža dalis emigravo. Taip aukštajame moksle liko daugiau senesnio amžiaus, mažiau motyvuoti, galbūt mažiau žinių turintys žmonės“, - kalbėjo R. Kuodis.

Ekonomisto teigimu, minėtos finansinės sausros pasekmė – universitetų infliacija: turime krūvą pseudo universitetų, dažnai – siauros specializacijos. Pasak R. Kuodžio, universitetai bandė kapanotis kaip mokėjo – pavyzdžiui, prikūrė neakivaizdinių studijų. „Diplomų pasiūla smarkiai išaugo, dabar praktiškai visi, kas įstoja, universitetus baigia. Tai apsimoka finansiškai“, - teigė jis.

Finansų analitikas sako, kad su diplomu ne tik gaunama žinių – tai svarbi signalizavimo apie savo gebėjimus priemonė darbo rinkoje. Jis prisiminė laikotarpį po Rusijos krizės, kai diplomo reikėjo net ir „mišrainių dėliojimui“.

R. Kuodis abejoja, ar sutvarkius aukštųjų mokyklų finansavimą reikalai iš esmės pasikeistų – gavus daugiau pinigų, paskata sėdėti įsikibus savo kėdžių seniems universitetų kadrams esą dar labiau padidėtų.

„Todėl reikia rimtos reformos. Mano siūlomas reformos būdas – rimtas parvarstymas, ar nepabaigti iš dalies įvykusios privatizacijos?“, - teigė ekonomistas, siūlantis, kad viešieji universitetai galiausiai taptų privačiomis institucijomis.

Įžvelgia elito sąmokslą

Diskusijos dalyviams R. Kuodis įrodinėjo, kad aukštasis mokslas iš tikrųjų yra privačioji, o ne viešoji prekė. Nors, pasak jo, teigiamas aukštojo mokslo poveikis aplinkiniams tam tikru mastu jaučiamas – išsilavinę praturtina kitus, tampa taikesniais, yra linkę mažiau nusikalsti - tai esą nėra priežastis aukštojo mokslo prekę teikti viešai.

„Tai pretekstas, priežastis šios prekės teikimą subsidijuoti ir dabartiniai krepšeliai turėtų būti subsidijos, o ne pačių geriausių finansavimo forma“, - kalbėjo ekonomistas.

Pasak jo, gali kilti problemų, kad studentai iš neturtingesnių šeimų negalės už mokslą susimokėti. Tačiau ir tai esą nėra pretekstas viešai teikti aukštąjį mokslą – R. Kuodžio manymu, valstybė turėtų būti garantas, padedantis gauti paskolą. R. Kuodžio manymu, reikėtų sukurti asmeninių socialinio draudimo sąskaitų mechanizmą, iš kurių žmonės galėtų skolintis aukštajam mokslui, o vėliau paskolas grąžintų. Paskolų sistemoje galima taikyti net draudimo principą – radę labai gerą darbą, grąžina daugiau, tie, kam su darbu nepasisekė, grąžintų mažiau.

R. Kuodis svarstė, kad galbūt tėvai ir vaikai nepakankamai suvokia, ką reiškia aukštasis mokslas: turint diplomą, penkis kartus mažesnė tikimybė neturėti darbo, įgiję diplomą uždirba maždaug dukart daugiau nei jo neturintys.

„Žmogus gauna labai didžiulę asmeninę naudą dėl to, kad jis perka šią prekę - siekia diplomo. Prieiname prie socialinio teisingumo klausimų. Visa tai, ką kalbėjau, gali būti apibendrinta vienu anglų mokslininko, parašiusio knygą apie aukštojo mokslo finansavimą, Nicholas‘o Barr‘o sakiniu: „iš bendrųjų mokesčių finansuojama aukštojo mokslo sistema – elito sąmokslas prieš likusią visuomenės dalį“, - aiškino ekonomikos analitikas.

Studijuoti Lietuvoje – nebe „cool“

R.Kuodis klausė, kodėl už kitų aukštąjį mokslą turi mokėti ir tie, kurie į aukštąsias neina. „Čia pagrindinis klausimas. Kodėl negalime žmonėms, kurie gaus didžiulę naudą iš aukštojo mokslo, leisti susimokėti didžiosios dalies įmokų?“, - kalbėjo ekonomistas.

R. Kuodis įsitikinęs, kad mokamas aukštasis mokslas išspręstų daug kitų problemų – pavyzdžiui, baigtų diskusijas, ką laikyti gerai besimokančiais studentais, baigtųsi aklas bet kokio diplomo siekimas. Išteklių švaistymu R. Kuodis laiko ir emigrantų lavinimą - esą subsidijuodami emigruojančius ir kitur dirbančius žmones išleidžiame pinigus jų paruošimui.

Ekonomistas pastebėjo ir tai, kad šiuo metu privalumu darbo rinkoje tampa Vakaruose gautas diplomas. „Dabar jaunimo tarpe studijuoti Lietuvoje po truputį tampa nebe „cool“, - konstatavo R. Kuodis. Tai, kad susimokėjimas už diplomą atsiperka dešimtis kartų, esą parodo lietuvių studentų vykimas studijuoti į užsienį.

Jis įsitikinęs, kad vykdoma aukštojo mokslo reforma – kelias iš sustabarėjimo bei ėjimas teisinga kryptimi.

R.Kuodžio pranešimas salėje sukėlė šurmulį, dalis ėmė atvirai piktintis išsakytomis mintimis. „Sekant Jūsų logika, aš, gulėdamas ligoninėje, gaunu asmeninę naudą. Visuomenei naudos jokios iš manęs nėra – ypač, jei aš pensininkas. Tai gal tada irgi reikėtų susimokėti už viską, arba, jei neturi pinigų, manęs ir nereikia“, - replikavo Vilniaus universiteto prorektorius Rimantas Vaitkus._

2010 m. balandžio 28 d., trečiadienis

Kas dar mokate auginti bulves, dabar geriausias laikas pasiruošti jų sodinimui

Krizė dabar atsirėmė į valstybių paramą ekonomikai visose pasaulio šalyse, išskyrus Lietuvą. Valstybės, įskaitant ir Lietuvą, skolinosi daug bent jau valstybių funkcionavimui užtikrinti, katastrofiškai krentant surenkamų mokesčių sumoms.

Kaip rodo Graikijos, Portugalijos ir Ispanijos pavyzdžiai, pasitikėjimas valstybių patikimumu krenta. Skolintis tampa vis brangiau. Daugelis valstybių, ne tik tos trys paminėtos, pakimba ant siūlo. Artėja sekantis, daug atšiauresnis krizės etapas.

Ar gali Konstitucinis teismas kištis į ekonomikos valdymą?

Lietuvoje visą dabartinės nepriklausomybės laikotarpį turime tik dešiniąsias vyriausybes, tarnaujančias monopolijoms. Neva taip sudaromos geresnės sąlygos toms monopolijoms konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Kiek žmonių gyvena Lietuvoje, kaip jie gyvena, galų gale kokios tautos čia gyvens, mūsų vyriausybėms yra nesvarbu.

Konstitucinis teismas bando šį iš sveiko proto ir Konstitucijos nubrėžtų rėmų nepaisantį dešiniųjų siautėjimą nors truputį sulaikyti, pavyzdžiui, sumažindamas pensijų kaitaliojimus.Tai sveikintina, nors Konstitucinio teismo galimybės yra ribotos.

Vyriausybė dar didintų nedarbą bei emigraciją

Vyriausybė bando sugrąžinti baudžiavos laikų tvarką į Lietuvą [1]. Darbdaviui suteikiama teisė versti dirbti ilgas valandas, priiminėti daugumą į laikinas darbo vietas ir atleisti bet kada.

To pasekoje aukštesnės kvalifikacijos žmonės dar daugiau emigruotų į tas šalis, kur dirbančiųjų teisės labiau gerbiamos. Verslai susidurtų su dar didesniu kvalifikuotos darbo jėgos stygiu. Todėl darbo vietų daugumai dar labiau sumažėtų.

Laikas sustabdyti netsakingą Vyriausybės socialinį eksperimentavimą.

1. Vyriausybė pritarė darbo santykių liberalizavimui

2010 04 28 / 15:02 /

lrt.lt

Vyriausybė trečiadienį pritarė darbo santykių pakeitimams ir siūlo Seimui juos įteisinti. Manoma, kad siūlomos Darbo kodekso pataisos paskatintų darbdavius priimti į darbą daugiau darbuotojų ir prisidėtų prie nedarbo problemų sprendimo.

Vyriausybė siūlo taikyti lankstesnį darbo dienos laiko reguliavimą, įteisinti nuotolinį darbą, atsisakyti draudimo dirbti viršvalandžius, suteikti darbuotojams galimybę sustabdyti darbdavio nevykdomus įsipareigojimus, išmokėti dvigubą kompensaciją be išankstinio įspėjimo atleidžiamiems darbuotojams. Šie susitarimai, kaip teigiama Vyriausybės pranešime, pasiekti kartu su socialiniais partneriais.

Darbo kodekse siūloma leisti plačiau taikyti suminę darbo laiko apskaitą ir nustatyti maksimalią 48 valandų darbo savaitę ir 12 valandų darbo dieną (pamainą) per 4 mėnesių apskaitinį laikotarpį, paliekant bendrus paros ir savaitės nepertraukiamojo poilsio reikalavimus.

Taip pat atsisakoma nuostatos draudžiančios dirbti viršvalandžius. Numatomi išimtiniai atvejai, kai darbdavys galės skirti dirbti viršvalandinius darbus, o kitais atvejais bus leidžiama juos organizuoti tik darbuotojui raštiškai sutikus, tačiau ne daugiau kaip 4 valandas per dieną ir ne daugiau kaip 120 valandų per metus (kolektyvinėje sutartyje nustatytais atvejais – 180 valandų per metus).

Vyriausybė siūlo įteisinti galimybę laikinai, ne ilgesniam kaip 2 metų laikotarpiui, sudaryti terminuotas darbo sutartis naujai įsteigtose darbo vietose. Tačiau siekiant išvengti piktnaudžiavimo, tokių sutarčių skaičius negalės viršyti 50 proc. visų darbo vietų (pareigybių) skaičiaus.

Darbdavys galės atleisti darbuotoją netaikant išankstinio įspėjimo termino, tačiau privalės išmokėti jam dvigubo dydžio išmoką. Ši nuostata būtų taikoma laikinai – dvejus metus.

Darbo kodekso pataisose numatytas ir darbo sutarties vykdymo sustabdymas, kai darbdavys ilgiau kaip 2 mėnesius iš eilės nevykdo savo įsipareigojimų darbuotojui arba nemoka viso priklausančio darbo užmokesčio.

Vyriausybė taip pat siūlo Seimui reglamentuoti nuotolinį darbą – naudodami informacines technologijas darbuotojai galės dirbti namuose arba kitose jiems priimtinose vietose.

Kaip yra sakęs Vyriausybės kancleris Deividas Matulionis, tikimasi, kad šios priemonės sustabdys dabar 15 proc. siekiantį nedarbą ir jo lygis metų pabaigoje nebus didesnis nei 14 proc.

2010 m. balandžio 26 d., pirmadienis

Kuo pakeisti bendrą vidaus produktą kaip ekonominio aktyvumo rodiklį?

Bendras vidaus produktas (BVP) neatspindi, kaip realiai ekonominę situaciją šalyje jaučia rinkėjai. Kaip parodė recesijų bei depresijų istorija, gera valdžia žymiai palengvina ekonominių sunkumų naštą šalyje. Valdžią renka dauguma. Todėl daugumai gyventojų yra svarbu suvokti, kaip gerai arba kaip blogai valdžia tvarkosi su ekonomika. Bet, jei BVP auga, tai nereiškia, kad daugumos gyvenimas gerėja. Gali gerėti gyvenimas tik siauram gyventojų ratui, net ir žymiai išaugus BVP.

Daugumai daug svarbesnis yra skirtumas tarp išėjusių iš darbo ir naujai priimtų į darbą gyventojų skaičių. Jis parodo, kiek ekonomika leidžia žmonėms save realizuoti veikloje. Didesnis bedarbių skaičius mažina darbuotojų galias ir didina samdančiųjų žmonių galias. Tai sukuria sunkią atmosferą darbe.

Registruotų bedarbių skaičius galėtų būti to skirtumo tarp išėjusių iš darbo skaičiaus ir priimtų į darbą skaičiaus pakaitalas, jei šalyje nėra didelės emigracijos ar imigracijos.

Lietuvoje dabar bedarbių skaičius siekia 15 procentų. Tai yra rekordinis Vakarų Europoje nedarbo rodiklis, sprendžiant pagal lentelę Nr.1, esant rekordinei emigracijai. Mūsų valdžiai ir mūsų rinkėjams reikėtų pasimokyti iš susidariusios padėties.

Rinkėjai pasiuntė Kubilių ne tariamus įtakos tinklus ardyti, o kovoti su pasaulinės krizės pasekmėmis. Lietuvoje emigracija, bedarbystė ir ūkio suirutė yra didžiausios Europoje. Ar atliko Kubilius tai, ką jam paskyrė rinkėjai? Koks Kubiliaus planas? Lavonus priversti kepti duoną? Pensininkus iš ligoninių priversti vairuoti autobusus?

Lentelė Nr.1

•Canada … 5.3% (Bedarbių procentas 2008 metų liepos mėnesį.)
•China … 6.1%
•Mexico … 3.9%
•Japan … 4%
•Germany … 7.5%
•United Kingdom … 5.8%
•South Korea … 2.9%
•France … 7.6%
•Taiwan … 3.9%
•Netherlands … 2.5%
•Italy … 6.5%
•Venezuela … 9.1%
•Brazil … 9.8%
•Saudi Arabia … 13%
•Malaysia … 3.1%.

Cituojama iš: Unemployment Rates for US Trade Countries
Jobless Rate Increases Lead to Global Import & Export Decreases
Sep 23, 2008 Daniel Workman, Suite101, http://global-economy.suite101.com/article.cfm/unemployment_rates_for_us_trade_countries

2010 m. balandžio 25 d., sekmadienis

Ar galima lyginti padėtį Lietuvoje su padėtimi Afrikoje?

Reikėtų Lietuvos valdžią lyginti ne su visos Afrikos vyriausybėmis, o su Mugabės režimu Zimbavėje. Tas pats žmonių niekinimas, tie patys voliuntaristiniai sprendimai ekonomikoje ir švietimo srityje, tas pats klaikus skurdas.

Tiems, kurie mus valdo paskutinius du dešimtmečius, reikėtų kasdien pasižiūrėti į veidrodį ir save paklausti, kaip jiems pavyko taip nustekenti Lietuvą, kad tokie palyginimai tapo įmanomi.

Pagrindinis skaičius, skiriantis recesiją nuo depresijos yra bedarbystės lygis. Dauguma Lietuvos bedarbių išvažiuoja, kai tik gali tai padaryti. Mes turime kur išvažiuoti, galime ten dirbti už normalų atlyginimą. Todėl 15 procentų likusių bedarbių tik parodo Lietuvos ekonomikos smukimo ledkalnio viršūnę.

Zimbabvės gyventojams, kaip taisyklė, neleidžiama dirbti Vakarų Europoje. Todėl aišku, kad po Mugabės veiklos ten darbo neteko kas antras dirbantysis.

Pernelyg įsitraukiau, kritikuodamas poną Kubilių. Na ir kas, kad ponai Kubilius ir Mugabė visiškai sugriovė jų šalių ekonomikas (turėdami tik kilnius tikslus). Svarbiausia, kad ponas Mugabė yra juodas, kaip tamsi naktis. O ponas Kubilius yra ne tik, kad baltas, bet net rožinis nuo brangaus gero lietuviško maisto, kaip darbštaus ūkininko paršelis. Kaip aš galėjau juos lyginti? Kokia neužtarnauta panieka... Kur žiūri mūsų etikos sargai? Man reikėtų uždrausti mėnesį pasisakyti Seime...

2010 m. balandžio 24 d., šeštadienis

JAV balsuoja už bankų pelnų apmokestinimą

G-20 Split on the Need for a Global Tax on Banks

By SEWELL CHAN
Published: April 23, 2010
WASHINGTON — Proposals to establish a global tax on banks and charge them for the cost of government bailouts divided representatives of the Group of 20 countries during a summit meeting here on Friday.

The perilous fiscal condition of Greece and other countries in Europe, and the need for the world’s big economies to coordinate changes in financial regulation, were the other major topics in the daylong meetings of Group of 20 finance ministers and central bank governors.

“The global recovery has progressed better than previously anticipated, largely due to the G-20’s unprecedented and concerted policy effort,” the officials said in a joint communiqué.

The International Monetary Fund endorsed a proposal this week that would establish a tax on bank profits and on salaries paid to bank executives. Canada, whose banking system withstood the crisis, has led the opposition to the idea, while the Obama administration, which has called for a $90 billion levy to be collected over 10 years from banks that received bailout money, tried to marshal support for it.

“There was not agreement on a global bank tax,” Jim Flaherty, the Canadian finance minister, said at a news conference after the meetings. “Some countries are in favor of that. Some countries quite clearly are not. It depends whether a country has had to use taxpayers’ dollars to bail out banks, for the most part.”

Treasury Secretary Timothy F. Geithner defended the idea. “We’re trying to establish the basic principle that where governments are exposed to risk in putting out financial fires like this, that taxpayers don’t bear the costs of paying for those actions,” he said, adding, “That is a simple, fair, basic imperative.”

Mr. Geithner said there was “significant support” for the bank tax, but allowed that he understood a “certain lack of enthusiasm” from Canada.

He added, “We’re going to do what’s necessary for the U.S., what’s in our interest, and I think the world’s going to want to watch what we do. And I suspect that’ll provide a basis for other actions across some of the other economies.”

The cautiously worded joint communiqué acknowledged, but sidestepped, the bank tax proposals. It called for further I.M.F. study “on options to ensure domestic financial institutions bear the burden of any extraordinary government interventions where they occur, address their excessive risk-taking and help promote a level playing field, taking into consideration individual countries’ circumstances.”

John Lipsky, the deputy managing director of the I.M.F., said on Friday that the bank tax, if calculated based on the risk banks posed to the financial system, “could help to discourage financial institutions from taking on excessive risk.” Such a fee would also “address the public policy concern that financial institutions are able to privatize gains but socialize costs arising in the financial sector,” he said.

Mr. Lipsky’s boss, Dominique Strauss-Kahn, the top I.M.F. official, caused rumblings on Friday when he suggested that some countries were moving too quickly on reform. He said the Obama administration’s plan “comes too soon” given the need to coordinate responses across countries.

“I read that and I thought, really?” Mr. Geithner said in response. “My sense is that it’s been 15 months — or more than a year — since we started this process in the United States. We’re not moving with excessive haste.”

Mr. Geithner acknowledged that one of the biggest reform elements — forcing banks to hold more capital as a buffer against economic disruptions — was partly beyond the scope of the legislation being debated by Congress. The Basel Committee on Banking Supervision, a global regulatory body, is coordinating discussions around capital requirements in the hope of announcing new standards by the end of this year.

“The core issue there is the quality and quantity of capital and setting standards for that, and also an appropriate cap on leverage,” said Mr. Flaherty. “We agreed that that’s a key element.”

The Group of 20 officials offered few details on the Greek debt crisis, except to support the aid plans of the European Union and the I.M.F. Mr. Flaherty said of the Greeks: “They have undermined the confidence of the markets and it is essential that some steps be taken, that the Greek government work with the I.M.F., and the European Commission of course, to identify a credible, multiyear economic and fiscal program.”

Although India and Brazil this week joined calls by the United States for China to allow the value of its currency, the renminbi, to appreciate, the Group of 20 officials said the topic did not come up in their meetings.

Yoon Jeung-Hyun, the South Korean finance minister who coordinated the meetings, said “there were no specific discussions” of either the renminbi, also known as the yuan, or the euro, which has recently fallen in value.

Even as problems in Europe preoccupied the leaders, officials reported positive developments in some poorer parts of the world.

The I.M.F. projected on Friday that economic output in sub-Saharan Africa would expand by 4.75 percent this year and 5.75 percent next year, up from 2 percent last year.

“The economic slowdown in sub-Saharan Africa looks set to be mercifully brief,” said Antoinette Monsio Sayeh, director of the fund’s African department, adding that “the slowdown has nonetheless entailed considerable social dislocation and suffering.”

A version of this article appeared in print on April 24, 2010, on page B2 of the New York edition.

2010 m. balandžio 23 d., penktadienis

Bedarbystė yra siaubinga

15 procentų. Toks bedarbių skaičius yra, siaučiant neregėto dydžio emigracijai. Lietuvoje siaučia ne Didžioji Recesija, bet Didžioji Depresija. Teisūs norintys sustabdyti Kubiliaus siautėjimą valdžioje. Užtenka.

Kokia turėtų būti bankų eros pabaiga?

Šiandieniniai bankai sukūrė kazino sistemą, kurioje tie bankai žaidžia su kitų žmonių pinigais. Tokia sistema destabilizavo realią ekonomiką bei sukėlė krizę. Todėl teisus Tarptautinis valiutos fondas, rekomenduodamas mažinti bankų sistemą, apkraunant jų pelnus ir išmokas darbuotojams papildomais mokesčiais. Tų pinigų užtektų ir pensininkams, ir kitoms mūsų valstybės reikmėms. Konkurencija neleistų permesti tuos mokesčius bankų paslaugų vartotojams.

Bankininkai dažnai dangstosi mistiniu gilesniu, negu kitų, ekonomikos suvokimu. Kai visame pasaulyje apmokestinsime jūsų, bankininkų, pelnus, sumažindami šį parazitų sluoksnį, tada bus aišku, kas ką supranta ekonomikoje. Lietuva labai nukentėjo nuo bankininkų savivalės, todėl lietuviams derėtų pradėti vieniems iš pirmųjų.

Tai išdėstyta anglų kalba apžvalgininko Paulo Krugmano straipsnyje:

Op-Ed Columnist

Don’t Cry for Wall Street

By PAUL KRUGMAN
Published: April 22, 2010
On Thursday, President Obama went to Manhattan, where he urged an audience drawn largely from Wall Street to back financial reform. “I believe,” he declared, “that these reforms are, in the end, not only in the best interest of our country, but in the best interest of the financial sector.”

Well, I wish he hadn’t said that — and not just because he really needs, as a political matter, to take a populist stance, to put some public distance between himself and the bankers. The fact is that Mr. Obama should be trying to do what’s right for the country — full stop. If doing so hurts the bankers, that’s O.K.

More than that, reform actually should hurt the bankers. A growing body of analysis suggests that an oversized financial industry is hurting the broader economy. Shrinking that oversized industry won’t make Wall Street happy, but what’s bad for Wall Street would be good for America.

Now, the reforms currently on the table — which I support — might end up being good for the financial industry as well as for the rest of us. But that’s because they only deal with part of the problem: they would make finance safer, but they might not make it smaller.

What’s the matter with finance? Start with the fact that the modern financial industry generates huge profits and paychecks, yet delivers few tangible benefits.

Remember the 1987 movie “Wall Street,” in which Gordon Gekko declared: Greed is good? By today’s standards, Gekko was a piker. In the years leading up to the 2008 crisis, the financial industry accounted for a third of total domestic profits — about twice its share two decades earlier.

These profits were justified, we were told, because the industry was doing great things for the economy. It was channeling capital to productive uses; it was spreading risk; it was enhancing financial stability. None of those were true. Capital was channeled not to job-creating innovators, but into an unsustainable housing bubble; risk was concentrated, not spread; and when the housing bubble burst, the supposedly stable financial system imploded, with the worst global slump since the Great Depression as collateral damage.

So why were bankers raking it in? My take, reflecting the efforts of financial economists to make sense of the catastrophe, is that it was mainly about gambling with other people’s money. The financial industry took big, risky bets with borrowed funds — bets that paid high returns until they went bad — but was able to borrow cheaply because investors didn’t understand how fragile the industry was.

And what about the much-touted benefits of financial innovation? I’m with the economists Andrei Shleifer and Robert Vishny, who argue in a recent paper that a lot of that innovation was about creating the illusion of safety, providing investors with “false substitutes” for old-fashioned assets like bank deposits. Eventually the illusion failed — and the result was a disastrous financial crisis.

In his Thursday speech, by the way, Mr. Obama insisted — twice — that financial reform won’t stifle innovation. Too bad.

And here’s the thing: after taking a big hit in the immediate aftermath of the crisis, financial-industry profits are soaring again. It seems all too likely that the industry will soon go back to playing the same games that got us into this mess in the first place.

So what should be done? As I said, I support the reform proposals of the Obama administration and its Congressional allies. Among other things, it would be a shame to see the antireform campaign by Republican leaders — a campaign marked by breathtaking dishonesty and hypocrisy — succeed.

But these reforms should be only the first step. We also need to cut finance down to size.

And it’s not just critical outsiders saying this (not that there’s anything wrong with critical outsiders, who have been much more right than supposedly knowledgeable insiders; see Greenspan, Alan). An intriguing proposal is about to be unveiled from, of all places, the International Monetary Fund. In a leaked paper prepared for a meeting this weekend, the fund calls for a Financial Activity Tax — yes, FAT — levied on financial-industry profits and remuneration.

Such a tax, the fund argues, could “mitigate excessive risk-taking.” It could also “tend to reduce the size of the financial sector,” which the fund presents as a good thing.

Now, the I.M.F. proposal is actually quite mild. Nonetheless, if it moves toward reality, Wall Street will howl.

But the fact is that we’ve been devoting far too large a share of our wealth, far too much of the nation’s talent, to the business of devising and peddling complex financial schemes — schemes that have a tendency to blow up the economy. Ending this state of affairs will hurt the financial industry. So?

Sekėjai

Ieškoti šiame dienoraštyje

Subscribe Now: Feed Icon

Tinklaraščio archyvas

Apie mane