Kai kas Lietuvoje klausia, ką daryti Prancūzijai, kai pinigų mokėti pensijoms neliks. Sakote, neliks, nes viskas bus atiduota bankams ir kitoms oligarchinėms struktūroms? Tokia tikimybė yra maža Prancūzijoje. O jei pasidarytų, kaip Kubiliaus Lietuvoje, tai lieka tik lietuviški protesto būdai: šeimų naikinimas, savižudybės, korupcija ir emigracija. Vargu ar pilietiškai nusiteikę prancūzai lauks tokios varganos lemties Prancūzijai.
Dauguma dirbame ne su kapliais, o su kompiuteriais ir kita aukšto produktyvumo technika. Nejaugi visa, ką mes sukuriame, turi nueiti saujelei, o mūsų pensininkus pasmerksime numirti darbe, pasišaipydami iš jų kantraus ilgalaikio triūso?
Krizė parodo, kad mūsų biurokratų remiami oligarchai nesugeba tvarkytis net Lietuvos viduje, nekalbant apie išsvajotą Bulgarijos užvertimą Maksimomis ir lietuvių finansuojamomis atominėmis elektrinėmis. Laikas tvarkytis Lietuvoje taip, kad iš jos nebėgtų protai. Iš prekybos degtine pralobę magnatai gausūs visame pasaulyje. Jie mums nieko gero nesukurs.
2010 m. birželio 24 d., ketvirtadienis
2010 m. birželio 23 d., trečiadienis
A.Kubiliaus apgavystė
_Matau Lietuvą kaip valstybę, kuri remiasi sumaniomis technologijomis ir protu._ (A.Kubilius)
Padidinti mokesčiai užsmaugia verslus. Netekę darbo, protai išvažiuoja.
Technologijoms reikia pinigų. Surinkti pinigai nueina į korumpuotų biurokratų liūną, įskaitant asmeninę A.Kubiliaus rezidenciją.
Padidinti mokesčiai užsmaugia verslus. Netekę darbo, protai išvažiuoja.
Technologijoms reikia pinigų. Surinkti pinigai nueina į korumpuotų biurokratų liūną, įskaitant asmeninę A.Kubiliaus rezidenciją.
2010 m. birželio 20 d., sekmadienis
Kiaulių gripas ir otkatas
Kęstas 2010.06.20 19:48
Gražinai:
Tai nori sužinoti, kas yra tas otkatas ir kas yra tas Kęstas? Pradėkime nuo antrojo. Gal susitiktume prie Vilniaus Vingio parko įėjimo iš Čiurlionio gatvės? Čia gražios vietos. O ir žmogus, kuris Lietuvoje nežino, kas yra otkatas, turėtų būti visai gyvenimo dar nesugadintas.
Otkatas yra kyšis, kurį žmonės sumoka darbuotojams asmeniškai, kad gautų valdžios ar stambios organizacijos užsakymą. Tai yra svarbi ekonomikos dalis posovietinėje erdvėje.
Susidorojome su dviem paslaptimis. Apie kiaulių gripą atsargesni sako teisingai. Jis niekur nedingo, sezono metu vėl pasirodys Lietuvoje. Koks jis bus šią žiemą, labiau kenksmingas, negu iki šiol, ar toks pat? To niekas nežino.
Įdomus klausimas mano draugams advokatams: Ar galėtų paduoti į teismą sekančio sezono kiaulių gripo aukų artimieji Klaipėdos sveikatos priežiūros centrą už tai, kad šio centro gydytoja Audronė Renkauskienė dezinformavo visuomenę[1] ir sutrukdė pasiskiepinti? Toks teismas pribaugintų tuos, kurie mums trukdo Lietuvą paruošti skiepinimo būtinybei pandemijų bei biologinių atakų metu.
1.Klaipėdos sveikatos priežiūros centro gydytoja Audronė Renkauskienė pabrėžė, kad tai yra milijonas litų, „išmestas jei ne į balą, tai šalia balos“. „Todėl, kad sumokėti labai dideli pinigai“, – teigė ji.
Nuo pandeminio gripo Lietuvoje mirė 23 žmonės, iš jų – vienas vaikas ir viena nėščia moteris.(Lietuvos radijo ir televizijos puslapis)
Grazina 2010.06.20 15:03
Chebra, paaiskinkit, kas toks KESTAS ir ka reiskia OTKATAS.
Taip atsitiko ne tik Lietuvos vadovaujantiems medikams. Del farmacijos koncernu puikiai vykdomos masines psichozes ne vien Lietuva prisipirko niekam nereikalingos vakcinos. Aciu dievui, kad liko, o ne zmones buvo apnuodyti
Gražinai:
Tai nori sužinoti, kas yra tas otkatas ir kas yra tas Kęstas? Pradėkime nuo antrojo. Gal susitiktume prie Vilniaus Vingio parko įėjimo iš Čiurlionio gatvės? Čia gražios vietos. O ir žmogus, kuris Lietuvoje nežino, kas yra otkatas, turėtų būti visai gyvenimo dar nesugadintas.
Otkatas yra kyšis, kurį žmonės sumoka darbuotojams asmeniškai, kad gautų valdžios ar stambios organizacijos užsakymą. Tai yra svarbi ekonomikos dalis posovietinėje erdvėje.
Susidorojome su dviem paslaptimis. Apie kiaulių gripą atsargesni sako teisingai. Jis niekur nedingo, sezono metu vėl pasirodys Lietuvoje. Koks jis bus šią žiemą, labiau kenksmingas, negu iki šiol, ar toks pat? To niekas nežino.
Įdomus klausimas mano draugams advokatams: Ar galėtų paduoti į teismą sekančio sezono kiaulių gripo aukų artimieji Klaipėdos sveikatos priežiūros centrą už tai, kad šio centro gydytoja Audronė Renkauskienė dezinformavo visuomenę[1] ir sutrukdė pasiskiepinti? Toks teismas pribaugintų tuos, kurie mums trukdo Lietuvą paruošti skiepinimo būtinybei pandemijų bei biologinių atakų metu.
1.Klaipėdos sveikatos priežiūros centro gydytoja Audronė Renkauskienė pabrėžė, kad tai yra milijonas litų, „išmestas jei ne į balą, tai šalia balos“. „Todėl, kad sumokėti labai dideli pinigai“, – teigė ji.
Nuo pandeminio gripo Lietuvoje mirė 23 žmonės, iš jų – vienas vaikas ir viena nėščia moteris.(Lietuvos radijo ir televizijos puslapis)
Grazina 2010.06.20 15:03
Chebra, paaiskinkit, kas toks KESTAS ir ka reiskia OTKATAS.
Taip atsitiko ne tik Lietuvos vadovaujantiems medikams. Del farmacijos koncernu puikiai vykdomos masines psichozes ne vien Lietuva prisipirko niekam nereikalingos vakcinos. Aciu dievui, kad liko, o ne zmones buvo apnuodyti
2010 m. birželio 18 d., penktadienis
Kodėl Steponavičius meluoja, kad gabiausios jaunuomenės išvykimas iš Lietuvos yra nereikšmingas?
Todėl, kad Steponavičius, kaip ir jo viršininkas Kubilius, yra gyvatės taukų pardavėjai. Jie suranda kokius nors išmislus, kuriais dalis naivuolių gali patikėti, ir pradeda siūlyti, kaip vaistą nuo visų bėdų. Stponavičius gieda, kad rinka sutvarkys mūsų kolegijas ir universitetus... Kubilius pritaria, kad ponai iš Silicio slėnio atvažiuos į mūsų slėnelius ir užvers mus aukštomis technologijomis, darbais ir pinigais. Reikia tik kantrybės. O kol kas neškite viską, ką gal kada nors uždirbsite jūs, jūsų vaikai ir anūkai, ir užkaskite Lietuvos kolegijose ir universitetuose. Pinigai juk turi augti... Nepamirškite palaistyti. Skolinkitės daug, ne, labai daug. Paremkite jūsų pinigėliais Lietuvą. Paremkite skandinavų bankininkus.
Kodėl rimti žmonės Lietuvoje tiki šiomis amžinomis pasakomis iš mūsų Vyriausybės lūpų? Todėl, kad realiai ką nors keisti yra labai sunku ir rimtiems žmonėms atrodo rizikinga. Lietuvos bendruomenė yra labai maža, vidutinio miesto dydžio. Visuose postuose yra svarbių žmonių vaikai, kūmai ar draugai. Jei nustosi reikalauti lietuvių kalbos mokėjimo, pasikviesi nors vidutinį ar net geresnį profesorių iš užsienio, gal jis ir gerai atliks mokslinius tyrimus bei puikiai dėstys anglų kalba. Bet kas bus, jei jis išstums ką nors iš mūsiškių? Visa sistema pairs, velniai pradės lakstyti laukais. O Kubilius su Steponavičiumi siūlo retą paprastą išeitį - rinką visur ir visada. Kadangi paprasto nusirašinėjimo toleravimas daro tą rinką bedante, rinkos niekas nesibijo. Toliau gyvenam, kaip gyvenome. Bet ar ilgam? Kur dingo gabus mūsų jaunimas?
Kodėl rimti žmonės Lietuvoje tiki šiomis amžinomis pasakomis iš mūsų Vyriausybės lūpų? Todėl, kad realiai ką nors keisti yra labai sunku ir rimtiems žmonėms atrodo rizikinga. Lietuvos bendruomenė yra labai maža, vidutinio miesto dydžio. Visuose postuose yra svarbių žmonių vaikai, kūmai ar draugai. Jei nustosi reikalauti lietuvių kalbos mokėjimo, pasikviesi nors vidutinį ar net geresnį profesorių iš užsienio, gal jis ir gerai atliks mokslinius tyrimus bei puikiai dėstys anglų kalba. Bet kas bus, jei jis išstums ką nors iš mūsiškių? Visa sistema pairs, velniai pradės lakstyti laukais. O Kubilius su Steponavičiumi siūlo retą paprastą išeitį - rinką visur ir visada. Kadangi paprasto nusirašinėjimo toleravimas daro tą rinką bedante, rinkos niekas nesibijo. Toliau gyvenam, kaip gyvenome. Bet ar ilgam? Kur dingo gabus mūsų jaunimas?
Gabiausi išvažiuoja.
Šiais metais 59 procentai apklaustų abiturientų KTU gimnazijoje bei Kauno J. Basanavičiaus gimnazijoje studijuos užsienyje. 74 proc. šalies ir tarptautinių olimpiadų laimėtojų išvyksta į užsienį. Apie pusė olimpiadų dalyvių, neiškovojusių prizų, taip pat toliau mokysis užsienyje.
Lietuvos ūkio konkurencingumui daroma nepataisoma žala. Kas už tą žalą atsakys?
Lietuvos ūkio konkurencingumui daroma nepataisoma žala. Kas už tą žalą atsakys?
Vokiečių jiems kenksminga priešlaikinis taupymas remiasi moralizavimu
Op-Ed Columnist
That ’30s Feeling
By PAUL KRUGMAN
Published: June 17, 2010
BERLIN
The New York Times
Suddenly, creating jobs is out, inflicting pain is in. Condemning deficits and refusing to help a still-struggling economy has become the new fashion everywhere, including the United States, where 52 senators voted against extending aid to the unemployed despite the highest rate of long-term joblessness since the 1930s.
Many economists, myself included, regard this turn to austerity as a huge mistake. It raises memories of 1937, when F.D.R.’s premature attempt to balance the budget helped plunge a recovering economy back into severe recession. And here in Germany, a few scholars see parallels to the policies of Heinrich Brüning, the chancellor from 1930 to 1932, whose devotion to financial orthodoxy ended up sealing the doom of the Weimar Republic.
But despite these warnings, the deficit hawks are prevailing in most places — and nowhere more than here, where the government has pledged 80 billion euros, almost $100 billion, in tax increases and spending cuts even though the economy continues to operate far below capacity.
What’s the economic logic behind the government’s moves? The answer, as far as I can tell, is that there isn’t any. Press German officials to explain why they need to impose austerity on a depressed economy, and you get rationales that don’t add up. Point this out, and they come up with different rationales, which also don’t add up. Arguing with German deficit hawks feels more than a bit like arguing with U.S. Iraq hawks back in 2002: They know what they want to do, and every time you refute one argument, they just come up with another.
Here’s roughly how the typical conversation goes (this is based both on my own experience and that of other American economists):
German hawk: “We must cut deficits immediately, because we have to deal with the fiscal burden of an aging population.”
Ugly American: “But that doesn’t make sense. Even if you manage to save 80 billion euros — which you won’t, because the budget cuts will hurt your economy and reduce revenues — the interest payments on that much debt would be less than a tenth of a percent of your G.D.P. So the austerity you’re pursuing will threaten economic recovery while doing next to nothing to improve your long-run budget position.”
German hawk: “I won’t try to argue the arithmetic. You have to take into account the market reaction.”
Ugly American: “But how do you know how the market will react? And anyway, why should the market be moved by policies that have almost no impact on the long-run fiscal position?”
German hawk: “You just don’t understand our situation.”
The key point is that while the advocates of austerity pose as hardheaded realists, doing what has to be done, they can’t and won’t justify their stance with actual numbers — because the numbers do not, in fact, support their position. Nor can they claim that markets are demanding austerity. On the contrary, the German government remains able to borrow at rock-bottom interest rates.
So the real motivations for their obsession with austerity lie somewhere else.
In America, many self-described deficit hawks are hypocrites, pure and simple: They’re eager to slash benefits for those in need, but their concerns about red ink vanish when it comes to tax breaks for the wealthy. Thus, Senator Ben Nelson, who sanctimoniously declared that we can’t afford $77 billion in aid to the unemployed, was instrumental in passing the first Bush tax cut, which cost a cool $1.3 trillion.
German deficit hawkery seems more sincere. But it still has nothing to do with fiscal realism. Instead, it’s about moralizing and posturing. Germans tend to think of running deficits as being morally wrong, while balancing budgets is considered virtuous, never mind the circumstances or economic logic. “The last few hours were a singular show of strength,” declared Angela Merkel, the German chancellor, after a special cabinet meeting agreed on the austerity plan. And showing strength — or what is perceived as strength — is what it’s all about.
There will, of course, be a price for this posturing. Only part of that price will fall on Germany: German austerity will worsen the crisis in the euro area, making it that much harder for Spain and other troubled economies to recover. Europe’s troubles are also leading to a weak euro, which perversely helps German manufacturing, but also exports the consequences of German austerity to the rest of the world, including the United States.
But German politicians seem determined to prove their strength by imposing suffering — and politicians around the world are following their lead.
How bad will it be? Will it really be 1937 all over again? I don’t know. What I do know is that economic policy around the world has taken a major wrong turn, and that the odds of a prolonged slump are rising by the day.
That ’30s Feeling
By PAUL KRUGMAN
Published: June 17, 2010
BERLIN
The New York Times
Suddenly, creating jobs is out, inflicting pain is in. Condemning deficits and refusing to help a still-struggling economy has become the new fashion everywhere, including the United States, where 52 senators voted against extending aid to the unemployed despite the highest rate of long-term joblessness since the 1930s.
Many economists, myself included, regard this turn to austerity as a huge mistake. It raises memories of 1937, when F.D.R.’s premature attempt to balance the budget helped plunge a recovering economy back into severe recession. And here in Germany, a few scholars see parallels to the policies of Heinrich Brüning, the chancellor from 1930 to 1932, whose devotion to financial orthodoxy ended up sealing the doom of the Weimar Republic.
But despite these warnings, the deficit hawks are prevailing in most places — and nowhere more than here, where the government has pledged 80 billion euros, almost $100 billion, in tax increases and spending cuts even though the economy continues to operate far below capacity.
What’s the economic logic behind the government’s moves? The answer, as far as I can tell, is that there isn’t any. Press German officials to explain why they need to impose austerity on a depressed economy, and you get rationales that don’t add up. Point this out, and they come up with different rationales, which also don’t add up. Arguing with German deficit hawks feels more than a bit like arguing with U.S. Iraq hawks back in 2002: They know what they want to do, and every time you refute one argument, they just come up with another.
Here’s roughly how the typical conversation goes (this is based both on my own experience and that of other American economists):
German hawk: “We must cut deficits immediately, because we have to deal with the fiscal burden of an aging population.”
Ugly American: “But that doesn’t make sense. Even if you manage to save 80 billion euros — which you won’t, because the budget cuts will hurt your economy and reduce revenues — the interest payments on that much debt would be less than a tenth of a percent of your G.D.P. So the austerity you’re pursuing will threaten economic recovery while doing next to nothing to improve your long-run budget position.”
German hawk: “I won’t try to argue the arithmetic. You have to take into account the market reaction.”
Ugly American: “But how do you know how the market will react? And anyway, why should the market be moved by policies that have almost no impact on the long-run fiscal position?”
German hawk: “You just don’t understand our situation.”
The key point is that while the advocates of austerity pose as hardheaded realists, doing what has to be done, they can’t and won’t justify their stance with actual numbers — because the numbers do not, in fact, support their position. Nor can they claim that markets are demanding austerity. On the contrary, the German government remains able to borrow at rock-bottom interest rates.
So the real motivations for their obsession with austerity lie somewhere else.
In America, many self-described deficit hawks are hypocrites, pure and simple: They’re eager to slash benefits for those in need, but their concerns about red ink vanish when it comes to tax breaks for the wealthy. Thus, Senator Ben Nelson, who sanctimoniously declared that we can’t afford $77 billion in aid to the unemployed, was instrumental in passing the first Bush tax cut, which cost a cool $1.3 trillion.
German deficit hawkery seems more sincere. But it still has nothing to do with fiscal realism. Instead, it’s about moralizing and posturing. Germans tend to think of running deficits as being morally wrong, while balancing budgets is considered virtuous, never mind the circumstances or economic logic. “The last few hours were a singular show of strength,” declared Angela Merkel, the German chancellor, after a special cabinet meeting agreed on the austerity plan. And showing strength — or what is perceived as strength — is what it’s all about.
There will, of course, be a price for this posturing. Only part of that price will fall on Germany: German austerity will worsen the crisis in the euro area, making it that much harder for Spain and other troubled economies to recover. Europe’s troubles are also leading to a weak euro, which perversely helps German manufacturing, but also exports the consequences of German austerity to the rest of the world, including the United States.
But German politicians seem determined to prove their strength by imposing suffering — and politicians around the world are following their lead.
How bad will it be? Will it really be 1937 all over again? I don’t know. What I do know is that economic policy around the world has taken a major wrong turn, and that the odds of a prolonged slump are rising by the day.
2010 m. birželio 17 d., ketvirtadienis
Mažinkime biurokratiją
„Pradėti reikia nuo labiausiai akis badančių dalykų. Pirma, ar reikšmingai pasistūmėta Saulėtekio komisijos veikloje? Nepasistūmėta. Kas trukdo padaryti supaprastintas sąlygas išduodant leidimus smulkioms įmonėms? Galima priimti sprendimą, kad krizės sąlygomis galioja supaprastinta leidimų išdavimo tvarka gamybai, jei ji nesiekia tam tikros ribos. Tai galima padaryti per savaitę. Pavyzdžiui, „vieno langelio“ principu Ūkio ministerijoje įkurti padalinį, kuris išduotų leidimus. Kai įmonės pajamos pasiektų tam tikrą lygį, tada galėtų įsijungti visų kontrolių mechanizmas“ (Verslo naujienos, R.Rudzkis).
Gera idėja, tinkama ne tik gamybai, o visiems mažiesiems verslams. Atliekamus kontroliuojančius valdininkus galima atleisti iš darbo. Liktų pinigų ir pensijoms, ir mažyliams, ir ūkio atstatymui.
Gera idėja, tinkama ne tik gamybai, o visiems mažiesiems verslams. Atliekamus kontroliuojančius valdininkus galima atleisti iš darbo. Liktų pinigų ir pensijoms, ir mažyliams, ir ūkio atstatymui.
I.Šimonytė teigia, kad į gatves žmones išviliotų ne vėlesnė pensija, o melas apie gerą gyvenimą
Tikroji melagė yra panelė Šimonytė. Lietuvos vyrų gyvenimo vidurkis jau dabar nesiekia to pasiūlyto pensijinio amžiaus. Valdantiesiems ardant ir dalijantis medicinos įstaigas, sveikatos apsauga brangsta, jos prieinamumas mažėja.Todėl likusiųjų Lietuvoje amžius tik trumpėja.
Kadangi dauguma vyrų nesulaukia Sodros pagalbos, politinė parama Sodrai smunka. Sodra naikinama. Tai ir yra tikrasis valdančiųjų siekis. Išnaikinti Lietuvos gyventojus, naikinant jų solidarumą. Palikti monopolijoms tinkamas ekonomikos džiungles su importuotais beteisiais baltarusiais ir kiniečiais.
Vėl, kaip ir Rusijos laikais, mums reikia ginti teisę gyventi Lietuvoje. Ar sugebėsime?
Tiems, kuriems nepatinka mano kritika Rusijos valdymo laikams, turiu paprastą atsakymą.
Išmokime rasti mūsų pačių kelią. Jis neturi būti anglo-saksoniškas, kaip Kubiliaus valdymo metu. Mes nesame sala, mes nesame nuo Europos nutolęs kontinentas. Mūsų kelias neturi būti ir rusiškas. Mes nesame Azijos valstybė.
Kadangi dauguma vyrų nesulaukia Sodros pagalbos, politinė parama Sodrai smunka. Sodra naikinama. Tai ir yra tikrasis valdančiųjų siekis. Išnaikinti Lietuvos gyventojus, naikinant jų solidarumą. Palikti monopolijoms tinkamas ekonomikos džiungles su importuotais beteisiais baltarusiais ir kiniečiais.
Vėl, kaip ir Rusijos laikais, mums reikia ginti teisę gyventi Lietuvoje. Ar sugebėsime?
Tiems, kuriems nepatinka mano kritika Rusijos valdymo laikams, turiu paprastą atsakymą.
Išmokime rasti mūsų pačių kelią. Jis neturi būti anglo-saksoniškas, kaip Kubiliaus valdymo metu. Mes nesame sala, mes nesame nuo Europos nutolęs kontinentas. Mūsų kelias neturi būti ir rusiškas. Mes nesame Azijos valstybė.
2010 m. birželio 16 d., trečiadienis
Kaip sunaikinti šešėlį ir sustabdyti katastrofišką emigraciją?
Skirtingų skandinaviškų bankų lietuviškai surašytų kreditavimo sutarčių tekstai sutampa. Tai rodo, kad susiformavo bankų kartelis, monopolinis susitarimas. Mūsų valdžią jau seniai nupirko bankus, prekybą, energetiką ir kitas ūkio šakas užgrobusios monopolijos. Jei susumuoti mokesčius, kuriuos išlupa valdžia su nepaslankių, nepajėgiančių legaliai konkuruoti, monopolijų viršpelniais, tai aišku, kad realiai Lietuvą valdantieji pasiima didesnę dalį, negu kitur Europoje. Todėl Lietuvoje viskas taip brangu. Degalai yra brangesni, negu kaimyninėse valstybėse šių monopolijų dėka, nes mes turime Mažeikius bei valstybę, kuri skirta tik sustabarėjusių monopolijų interesų užtikrinimui.
Norėdami likti gyvi, žmonės vis daugiau naudojasi šešėliu ir emigracija. Pavojus valstybei darosi netoleruotinas. Gelbėkime gimtinę. Ardykime ir boikotuokime monopolijas.
Vytas S 2010-06-17 02:05
Į ankstesnes pono Kęsto proklamacijas žiūrėjau skeptiškai, bet šįkart galiu tik pritarti. Monopolijos tikrai mus labiausiai skurdina ir apie tai Prezidentė kažkodėl nutilo, nors pradžioje labai karingai prieš jas pasisakė, - reikia tikėtis, kad bent kažką ta kryptimi daro.
Analogiška blogybė - karteliniai susitarimai. Ar kas nors galėtų pasakyti, kodėl, pavyzdžiui, negalima būtų daug kuriose srityse sukurti tokios pat konkurencinės aplinkos kaip mobiliųjų telefonų rinkoje (tiesa, ar tik ne monopolizacijos tendencijomis padvelkė vienijantis Teo ir Omniteliui)?
Kainų derinimo tradicijos įsigalėjo dar turgų viešpatavimo laikais, kai už bent kiek reikšmingesnį kainos numušimą turguje pats galėjai būti su ta visa kaina numuštas. Taigi kartelinių susitarimų net nereikia kažkaip ypatingai sudarinėti, jie įaugę mūsų prekiautojams į kraują - pasižiūri per petį, ką kaimynas daro, ir daro tą patį ir už tą pačią kainą.
Norėdami likti gyvi, žmonės vis daugiau naudojasi šešėliu ir emigracija. Pavojus valstybei darosi netoleruotinas. Gelbėkime gimtinę. Ardykime ir boikotuokime monopolijas.
Vytas S 2010-06-17 02:05
Į ankstesnes pono Kęsto proklamacijas žiūrėjau skeptiškai, bet šįkart galiu tik pritarti. Monopolijos tikrai mus labiausiai skurdina ir apie tai Prezidentė kažkodėl nutilo, nors pradžioje labai karingai prieš jas pasisakė, - reikia tikėtis, kad bent kažką ta kryptimi daro.
Analogiška blogybė - karteliniai susitarimai. Ar kas nors galėtų pasakyti, kodėl, pavyzdžiui, negalima būtų daug kuriose srityse sukurti tokios pat konkurencinės aplinkos kaip mobiliųjų telefonų rinkoje (tiesa, ar tik ne monopolizacijos tendencijomis padvelkė vienijantis Teo ir Omniteliui)?
Kainų derinimo tradicijos įsigalėjo dar turgų viešpatavimo laikais, kai už bent kiek reikšmingesnį kainos numušimą turguje pats galėjai būti su ta visa kaina numuštas. Taigi kartelinių susitarimų net nereikia kažkaip ypatingai sudarinėti, jie įaugę mūsų prekiautojams į kraują - pasižiūri per petį, ką kaimynas daro, ir daro tą patį ir už tą pačią kainą.
Vyriausybė nutarė karpyti motinystės išmokas
Galima dar lengviau sumažinti deficitą. Tiesiog jaunomas šeimoms ir bendrai visiems, priklausantiems nuo solidarumo valstybėje, galima padėti nusipirkti bilietus į užsienį. O Vilniuje pastatyti didelį paminklinį akmenį, kad žmonės ilgiau nepamirštų, jog čia buvo Lietuvos valstybė.
2010 m. birželio 15 d., antradienis
Laiškas Lietuvos tėvams
Labas,
Žinau, kaip jūs visi užsiėmę. Žinau, kad visi labai rūpinatės jūsų sveikata. Atkreipkit dėmesį, kad be jūsų biologinės sveikatos, dar egzistuoja jūsų šeimos socialinė sveikata. Kas iš to, jei jūsų skruostai bus, kaip jaunų paršelių, jei jūsų raumenys kels aplinkinių pavydą, bet jūsų vaikams teks skursti dėl jūsų labai progresyvių, labai saugančių jūsų ypatingus nervus, raumenis, patogumus, gyvenimo būdą ir biologinę sveikatą. Aukštasis išsilavinimas tampa būtinybe [1].
1. More Employers to Require Some College, Report Says
By JACQUES STEINBERG
Published: June 14, 2010
The number of jobs requiring at least a two-year associate’s degree will outpace the number of people qualified to fill those positions by at least three million in 2018, according to a report scheduled to be released Tuesday by the Center on Education and the Workforce at Georgetown University.
The report makes clear that some education after high school is an increasing prerequisite for entry into the middle class. In 1970, for example, nearly three-quarters of workers considered to be middle class had not gone beyond high school in their education; in 2007, that figure had dropped below 40 percent, according to the report.
“High school graduates and dropouts will find themselves largely left behind in the coming decade as employer demand for workers with postsecondary degrees continues to surge,” write the report’s authors, led by Anthony P. Carnevale, the center’s director.
And yet the report further underscores a trend evident in recent years in reports from the Bureau of Labor Statistics: sometimes a certificate in a particular trade, a two-year associate’s degree or just a few years of college may be as valuable to one’s career (and income) as a traditional bachelor’s degree. JACQUES STEINBERG
Žinau, kaip jūs visi užsiėmę. Žinau, kad visi labai rūpinatės jūsų sveikata. Atkreipkit dėmesį, kad be jūsų biologinės sveikatos, dar egzistuoja jūsų šeimos socialinė sveikata. Kas iš to, jei jūsų skruostai bus, kaip jaunų paršelių, jei jūsų raumenys kels aplinkinių pavydą, bet jūsų vaikams teks skursti dėl jūsų labai progresyvių, labai saugančių jūsų ypatingus nervus, raumenis, patogumus, gyvenimo būdą ir biologinę sveikatą. Aukštasis išsilavinimas tampa būtinybe [1].
1. More Employers to Require Some College, Report Says
By JACQUES STEINBERG
Published: June 14, 2010
The number of jobs requiring at least a two-year associate’s degree will outpace the number of people qualified to fill those positions by at least three million in 2018, according to a report scheduled to be released Tuesday by the Center on Education and the Workforce at Georgetown University.
The report makes clear that some education after high school is an increasing prerequisite for entry into the middle class. In 1970, for example, nearly three-quarters of workers considered to be middle class had not gone beyond high school in their education; in 2007, that figure had dropped below 40 percent, according to the report.
“High school graduates and dropouts will find themselves largely left behind in the coming decade as employer demand for workers with postsecondary degrees continues to surge,” write the report’s authors, led by Anthony P. Carnevale, the center’s director.
And yet the report further underscores a trend evident in recent years in reports from the Bureau of Labor Statistics: sometimes a certificate in a particular trade, a two-year associate’s degree or just a few years of college may be as valuable to one’s career (and income) as a traditional bachelor’s degree. JACQUES STEINBERG
2010 m. birželio 14 d., pirmadienis
Koks mūsų pasirinkimas dabar?
Gera alternatyva būtų suskaidyti monopolijas ir mokesčiais priversti jas dalyvauti ūkio atstatyme, kas būtų naudinga visiems, įskaitant pačias monopolijas.
Kubiliaus idėja yra paprasta: atimti iš visų, atiduoti Maksimai, skandinavų bankams, lenkams, vadovaujantiems Mažeikių naftai, ir kitoms monopolijoms. Tai būtų kompensacija monopolijoms už visokeriopas avantiūras, kaip Leo.lt, klaidas ir kitas biznio nesekmes.
Kubiliaus idėja yra paprasta: atimti iš visų, atiduoti Maksimai, skandinavų bankams, lenkams, vadovaujantiems Mažeikių naftai, ir kitoms monopolijoms. Tai būtų kompensacija monopolijoms už visokeriopas avantiūras, kaip Leo.lt, klaidas ir kitas biznio nesekmes.
Koks mūsų pasirinkimas dabar?
Gera alternatyva būtų suskaidyti monopolijas ir mokesčiais priversti jas dalyvauti ūkio atstatyme, kas būtų naudinga visiems, įskaitant pačias monopolijas.
Kubiliaus idėja yra paprasta: atimti iš visų Lietuvos gyventojų, atiduoti VP, Skandinavijos bankams, Lenkijos verslininkams, vadovaujantiems Mažeikių naftai, ir kitoms Lietuvoje šeimininkaujančioms monopolijoms. Tai būtų kompensacija monopolijoms už visokeriopas avantiūras, kaip Leo.lt, klaidas ir kitas stambaus ir nepaslankaus verslo nesekmes. Toks Kubiliaus požiūris susiduria su loginiais ir politiniais sunkumais.
A.Kubilius teigia, kad apkarpymai galios tol, kol Lietuvoje tęsis ypatinga finansinė padėtis.
Apkarpymai sukelia ypatingąją finansinę padėtį. Ir tie apkarpymai turėtų galioti, kol bus ypatingoji finansinė padėtis. Užburtas ratas. Kubilių reikėtų pakeisti mažiau dogmatišku politiku. Kas kaltas dėl vieno iš didžiausių Europoje ūkio kritimų ir dėl jo padidėjusios emigracijos? Kubilius. Tai jau supranta net valdančiosios koalicijos dalyviai:
"Tapo akivaizdu, jog ankstesnis, neapgalvotas mokesčių didinimas turėjo labai negatyvias pasekmes Lietuvos ekonomikai, tad dar labiau stebina kalbos apie naują mokesčių naštos didinimą. Tai rodo, jog nesugebama įvertinti jau padarytų klaidų, o norima padėtį dar pabloginti", - svarsto LVLS. Tai palankiai vertintinas posūkis mūsų politiniame gyvenime.
Kubiliaus idėja yra paprasta: atimti iš visų Lietuvos gyventojų, atiduoti VP, Skandinavijos bankams, Lenkijos verslininkams, vadovaujantiems Mažeikių naftai, ir kitoms Lietuvoje šeimininkaujančioms monopolijoms. Tai būtų kompensacija monopolijoms už visokeriopas avantiūras, kaip Leo.lt, klaidas ir kitas stambaus ir nepaslankaus verslo nesekmes. Toks Kubiliaus požiūris susiduria su loginiais ir politiniais sunkumais.
A.Kubilius teigia, kad apkarpymai galios tol, kol Lietuvoje tęsis ypatinga finansinė padėtis.
Apkarpymai sukelia ypatingąją finansinę padėtį. Ir tie apkarpymai turėtų galioti, kol bus ypatingoji finansinė padėtis. Užburtas ratas. Kubilių reikėtų pakeisti mažiau dogmatišku politiku. Kas kaltas dėl vieno iš didžiausių Europoje ūkio kritimų ir dėl jo padidėjusios emigracijos? Kubilius. Tai jau supranta net valdančiosios koalicijos dalyviai:
"Tapo akivaizdu, jog ankstesnis, neapgalvotas mokesčių didinimas turėjo labai negatyvias pasekmes Lietuvos ekonomikai, tad dar labiau stebina kalbos apie naują mokesčių naštos didinimą. Tai rodo, jog nesugebama įvertinti jau padarytų klaidų, o norima padėtį dar pabloginti", - svarsto LVLS. Tai palankiai vertintinas posūkis mūsų politiniame gyvenime.
2010 m. birželio 13 d., sekmadienis
Ar tikri tie pažadai?
Sako, kad Grybauskaitė yra valstybininkų matrona. Bet ji remia Kubilių. Ir Kubilius ją palaiko. Paradoksalu, kad Kubiliaus koalicija išrinkta valdžion, kaip kovojanti su valstybininkais.
Ar mes nesame lengvatikiai, galvodami, kad pažadai kovoti su valstybininkais, su monopolijomis ar su rusais yra tikri?
Ar mes nesame lengvatikiai, galvodami, kad pažadai kovoti su valstybininkais, su monopolijomis ar su rusais yra tikri?
2010 m. birželio 12 d., šeštadienis
Teisingai daro tie, kas studijuoja užsienyje.
Pragyvenimas ir Lietuvoj yra brangus. O užsidirbti Lietuvoj yra mažiau galimybių. Nemokamai čia studijuojama tik laikinai. Blogiau nusirašinėsi, negu kiti, - tuojau būsi priverstas imti milžiniškas bankų paskolas.
2010 m. birželio 11 d., penktadienis
Kubiliaus Lietuva kartoja bankrutavusių Afrikos šalių klaidas
_Buttressed by the legality and impunity that international sovereignty conferred upon their actions, too many of Africa’s politicians and officials twisted the normal activities of a state beyond recognition, transforming mundane tasks like policing, lawmaking and taxation into weapons of extortion.
So, for the past five decades, most Africans have suffered predation of colonial proportions by the very states that were supposed to bring them freedom. And most of these nations, broke from their own thievery, are now unable to provide their citizens with basic services like security, roads, hospitals and schools._
(To Save Africa, Reject Its Nations
By PIERRE ENGLEBERT
Published: June 11, 2010, Claremont, Calif.
http://www.nytimes.com/2010/06/12/opinion/12englebert.html)
So, for the past five decades, most Africans have suffered predation of colonial proportions by the very states that were supposed to bring them freedom. And most of these nations, broke from their own thievery, are now unable to provide their citizens with basic services like security, roads, hospitals and schools._
(To Save Africa, Reject Its Nations
By PIERRE ENGLEBERT
Published: June 11, 2010, Claremont, Calif.
http://www.nytimes.com/2010/06/12/opinion/12englebert.html)
Smulkus mūsų ekonomikos aprašymas
_Sprendimai neatnešė laukiamo efekto
2000-2008 m. - didžiąją šio laiko dalį valdžioje buvo socialdemokratai - fiskalinė politika neapsaugojo nuo nekilnojamojo turto burbulų. Dabartinė Vyriausybė, vadovaujama konservatorių, reaguodama į krizę, susikoncentravo į priemones užtikrinti finansų sistemos veikimą, bet ne stimuliuoti ekonomikos atsigavimą. Lietuvos bankas sumažino reikalavimus bankų rezervams, padidinta indėlių draudimo suma, priimtas Finansinės drausmės įstatymas, sumažintas pajamų mokestis, tačiau padidėjo PVM, akcizai tabakui, alkoholiui ir degalams, panaikinta dauguma mokesčių lengvatų, sumažintos įmokos į pensijų fondus.
Nė vienas iš šių sprendimų neatnešė laukiamo efekto, teigiama apžvalgoje. Didžiulė mokesčių našta, kuri ypač užgulė nedideles įmones, ir neefektyvi kova su biurokratizmu buvo tarp priežasčių, kodėl ėmė augti nedarbas, o verslas atsidūrė prastoje situacijoje. Vilkinant struktūrines reformas tapo neįmanoma nukirpti jau prarytų biudžeto išlaidų. Smunkant biudžeto pajamoms, fiskalinis deficitas pernai išaugo iki 9 proc., nors 2008 m. ūkis dar augo 3 proc., o šiemet, tikimasi, turėtų mažėti. Deficitui sumažinti Vyriausybė buvo priversta brangiai skolintis (užuot paprašiusi Tarptautinio valiutos fondo pagalbos, ji papildė piniginę išleisdama 5 metų 500 mln. eurų euroobligacijų emisiją už 9,375 proc. palūkanas). Tai tik padidino valstybės skolą, o nacionalinį iždą apkrovė papildoma našta.
Tiesa, Lietuvos valstybės skola nėra pati didžiausia: Islandijos siekia 110 proc., Vokietijos – 80 proc, Lietuvos – beveik 40 proc., mažesnę skolą turi tik Estija ir Rusija.
Augantis nedarbas, kuris gali peraugti į struktūrinį (jis atsiranda, kai darbo paklausos struktūra neatitinka pasiūlos) skatina naują emigracijos bangą, kuri turės ilgalaikių neigiamų pasekmių, ypač demografijai - visuomenė ima senti, taip pat ima stigti įgudusių profesionalų. Pridėjus neefektyviai dirbantį viešąjį sektorių, kuriam esą verkiant reikia reformų, ir korupciją, šaliai tampa sunku pritraukti tiesioginių užsienio investicijų. nors dabartinė Vyriausybė daugiausiai dėmesio skiria būtent pastarosioms.
Vyriausybė ėmėsi švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos struktūrinių reformų, darbo rinką bando padaryti lankstesnę, mažina administracinę naštą, gerina priėjimą prie finansų, gerina galimybes eksportuoti ir investuoti. skatina energijos efektyvumą, planuojama supaprastinti ES struktūrinių fondų lėšų naudojimą.
Galime pralaimėti Azijai
Atsižvelgiant į istorinį pastarųjų dviejų dešimtmečių kontekstą, Baltijos šalių ekonominiai pasiekimai buvo įspūdingi. Nuosmukis paskatino kai kuriuos socialinius neramumus, bet juos užgožė gyvenimo kokybės pagerėjimas - gerovės lygis Baltijos šalyse pernai buvo daugiau nei pusantro karto geresnis nei dešimtmečio pradžioje. Nors valdžios institucijų veikla vertinama prastai, jų vyriausybės sėkmingai kovoja su krize. Tačiau ekspertai įspėja neapsigauti galvojant, kad krizė tėra didelė, bet laikina kliūtis kelyje. Naujos augimo strategijos esą reikalauja pirmiausiai kritiškai įvertinti ankstesniųs veiksmus.
Lietuvos augimas 2010 m. priklauso nuo išorinės paklausos atsigavimo ir investicijų. Mūsų šalis gali pasigirti mažesniu verslo ir gyventojų įsiskolinimu, lyginant su kitomis Baltijos valstybėmis ir ES senbuvėmis. Tikimasi, kad vidaus vartojimas pradės augti kitąmet. Šiemet dar laukiama BVP kritimo 3-4,5 proc. Ūkis ėmė lanksčiai taikytis prie pasaulinės krizės, bet perspektyva atrodo ne mažiau iššaukianti. Ekonomistas Raimondas Kuodis įžvelgia riziką, kad dėl neefektyvaus kapitalo bei darbo jėgos įdėjimo ir didžiulės skolos ilgalaikis ūkio potencialas gali būti menkas.
Pasak ekspertų, neigiamos įtakos pagrindinėms Europos ekonomikoms turės Graikijos krizė, jos poveikio neišvengs ir Baltijos jūros regionas. Ekonominis aktyvumas pamažu keliasi į Aziją, todėl ilgalaikėje perspektyvoje mūsų pozicijos gali susilpnėti._
2000-2008 m. - didžiąją šio laiko dalį valdžioje buvo socialdemokratai - fiskalinė politika neapsaugojo nuo nekilnojamojo turto burbulų. Dabartinė Vyriausybė, vadovaujama konservatorių, reaguodama į krizę, susikoncentravo į priemones užtikrinti finansų sistemos veikimą, bet ne stimuliuoti ekonomikos atsigavimą. Lietuvos bankas sumažino reikalavimus bankų rezervams, padidinta indėlių draudimo suma, priimtas Finansinės drausmės įstatymas, sumažintas pajamų mokestis, tačiau padidėjo PVM, akcizai tabakui, alkoholiui ir degalams, panaikinta dauguma mokesčių lengvatų, sumažintos įmokos į pensijų fondus.
Nė vienas iš šių sprendimų neatnešė laukiamo efekto, teigiama apžvalgoje. Didžiulė mokesčių našta, kuri ypač užgulė nedideles įmones, ir neefektyvi kova su biurokratizmu buvo tarp priežasčių, kodėl ėmė augti nedarbas, o verslas atsidūrė prastoje situacijoje. Vilkinant struktūrines reformas tapo neįmanoma nukirpti jau prarytų biudžeto išlaidų. Smunkant biudžeto pajamoms, fiskalinis deficitas pernai išaugo iki 9 proc., nors 2008 m. ūkis dar augo 3 proc., o šiemet, tikimasi, turėtų mažėti. Deficitui sumažinti Vyriausybė buvo priversta brangiai skolintis (užuot paprašiusi Tarptautinio valiutos fondo pagalbos, ji papildė piniginę išleisdama 5 metų 500 mln. eurų euroobligacijų emisiją už 9,375 proc. palūkanas). Tai tik padidino valstybės skolą, o nacionalinį iždą apkrovė papildoma našta.
Tiesa, Lietuvos valstybės skola nėra pati didžiausia: Islandijos siekia 110 proc., Vokietijos – 80 proc, Lietuvos – beveik 40 proc., mažesnę skolą turi tik Estija ir Rusija.
Augantis nedarbas, kuris gali peraugti į struktūrinį (jis atsiranda, kai darbo paklausos struktūra neatitinka pasiūlos) skatina naują emigracijos bangą, kuri turės ilgalaikių neigiamų pasekmių, ypač demografijai - visuomenė ima senti, taip pat ima stigti įgudusių profesionalų. Pridėjus neefektyviai dirbantį viešąjį sektorių, kuriam esą verkiant reikia reformų, ir korupciją, šaliai tampa sunku pritraukti tiesioginių užsienio investicijų. nors dabartinė Vyriausybė daugiausiai dėmesio skiria būtent pastarosioms.
Vyriausybė ėmėsi švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos struktūrinių reformų, darbo rinką bando padaryti lankstesnę, mažina administracinę naštą, gerina priėjimą prie finansų, gerina galimybes eksportuoti ir investuoti. skatina energijos efektyvumą, planuojama supaprastinti ES struktūrinių fondų lėšų naudojimą.
Galime pralaimėti Azijai
Atsižvelgiant į istorinį pastarųjų dviejų dešimtmečių kontekstą, Baltijos šalių ekonominiai pasiekimai buvo įspūdingi. Nuosmukis paskatino kai kuriuos socialinius neramumus, bet juos užgožė gyvenimo kokybės pagerėjimas - gerovės lygis Baltijos šalyse pernai buvo daugiau nei pusantro karto geresnis nei dešimtmečio pradžioje. Nors valdžios institucijų veikla vertinama prastai, jų vyriausybės sėkmingai kovoja su krize. Tačiau ekspertai įspėja neapsigauti galvojant, kad krizė tėra didelė, bet laikina kliūtis kelyje. Naujos augimo strategijos esą reikalauja pirmiausiai kritiškai įvertinti ankstesniųs veiksmus.
Lietuvos augimas 2010 m. priklauso nuo išorinės paklausos atsigavimo ir investicijų. Mūsų šalis gali pasigirti mažesniu verslo ir gyventojų įsiskolinimu, lyginant su kitomis Baltijos valstybėmis ir ES senbuvėmis. Tikimasi, kad vidaus vartojimas pradės augti kitąmet. Šiemet dar laukiama BVP kritimo 3-4,5 proc. Ūkis ėmė lanksčiai taikytis prie pasaulinės krizės, bet perspektyva atrodo ne mažiau iššaukianti. Ekonomistas Raimondas Kuodis įžvelgia riziką, kad dėl neefektyvaus kapitalo bei darbo jėgos įdėjimo ir didžiulės skolos ilgalaikis ūkio potencialas gali būti menkas.
Pasak ekspertų, neigiamos įtakos pagrindinėms Europos ekonomikoms turės Graikijos krizė, jos poveikio neišvengs ir Baltijos jūros regionas. Ekonominis aktyvumas pamažu keliasi į Aziją, todėl ilgalaikėje perspektyvoje mūsų pozicijos gali susilpnėti._
Nebijau pasirodyti neoriginalus:
_Mokesčių pakeitimai neatnešė laukiamo efekto, teigia ekspertai
Lietuva turi nemažai privalumų, tačiau stokoja aiškaus konkurencinio pranašumo prieš kitas šalis. Vyriausybė nesugebėjo apsaugoti šalies nuo nekilnojamojo turto burbulo, o užklupus krizei susikoncentravo į finansų sistemą ir investicijų paiešką,
bet neskubėjo stimuliuoti ekonomikos.
Priimti mokestiniai pakeitimai neatnešė laukiamo efekto.
Sėkmingo augimo metais valdžia galvojo, kaip įsivesti eurą, bet primiršo stiprinti konkurencinius pranašumus. Taip teigiama Baltijos plėtros forumo, dar vadinamo Baltijos Davosu, metinėje apžvalgoje._
Lietuva turi nemažai privalumų, tačiau stokoja aiškaus konkurencinio pranašumo prieš kitas šalis. Vyriausybė nesugebėjo apsaugoti šalies nuo nekilnojamojo turto burbulo, o užklupus krizei susikoncentravo į finansų sistemą ir investicijų paiešką,
bet neskubėjo stimuliuoti ekonomikos.
Priimti mokestiniai pakeitimai neatnešė laukiamo efekto.
Sėkmingo augimo metais valdžia galvojo, kaip įsivesti eurą, bet primiršo stiprinti konkurencinius pranašumus. Taip teigiama Baltijos plėtros forumo, dar vadinamo Baltijos Davosu, metinėje apžvalgoje._
Paradoksali Konstitucijos situacija
Tikimasi, kad 2010 m. valstybė sumokės už beveik 19 tūkstančių pirmakursių studijas. Į šį skaičių įeina 9,7 tūkstančio studijuojančių universitetuose ir 9,2 tūkstančio - kolegijose. Nepatekę į valstybės apmokamas vietas, arba netekę valstybės finansavimo, galės studijuoti už savo pinigus.
Tų netekusių finansavimo gali būti daug, nes valstybė finansuos tik laikinai. Aukštosios nokyklos bei kolegijos toleruoja nusirašinėjimą, bandydamos išgyventi totalios emigracijos laikais. Iš tų, kuriems nepasiseks nusirašinėti, vėliau finansavimą atims. Mokamos studijos yra per brangios. Ypač tai keista šalyje, kur negaliojanti Konstitucija garantuoja nemokamas studijas visiems gerai besimokantiems. Prezidentė, Konstitucinis teismas ir kiti teismai, Valstybės saugumo departamentas bei kitos kontoros prižiūri Konstitucijos galiojimą šalyje. Bet jie neturi laiko. Jie kovoja už naują (šį kartą nekomunistinį) žmogų.
Tų netekusių finansavimo gali būti daug, nes valstybė finansuos tik laikinai. Aukštosios nokyklos bei kolegijos toleruoja nusirašinėjimą, bandydamos išgyventi totalios emigracijos laikais. Iš tų, kuriems nepasiseks nusirašinėti, vėliau finansavimą atims. Mokamos studijos yra per brangios. Ypač tai keista šalyje, kur negaliojanti Konstitucija garantuoja nemokamas studijas visiems gerai besimokantiems. Prezidentė, Konstitucinis teismas ir kiti teismai, Valstybės saugumo departamentas bei kitos kontoros prižiūri Konstitucijos galiojimą šalyje. Bet jie neturi laiko. Jie kovoja už naują (šį kartą nekomunistinį) žmogų.
2010 m. birželio 9 d., trečiadienis
Seimo Ekonomikos komitetas sutinka, kad darbdavys galėtų darbuotoją atleisti be priežasties
_"Gal pačiam žmogui bus geriau...", - tvirtino konservatorius Jurgis Razma._
Aišku, kad bus aiškiau. Žinos, kieno rankose valdžia. Jei dirbantysis atves jo šešerių metų dukrelę geram dėdei darbdaviui pažaisti keletą valandų, tai ir visai atleisti nereiks. Gal jau laikas mums išmokti apginti savus?
Aišku, kad bus aiškiau. Žinos, kieno rankose valdžia. Jei dirbantysis atves jo šešerių metų dukrelę geram dėdei darbdaviui pažaisti keletą valandų, tai ir visai atleisti nereiks. Gal jau laikas mums išmokti apginti savus?
2010 m. birželio 7 d., pirmadienis
Ar ir toliau taip gyvensim?
2010 06 07 09:53
Kunigo Justino Lelešiaus – Grafo, dienoraštis 1946 -1947 metais. Rastas po kunigo – partizano žūties.
[..] "Guliu šiauduose ir galvoju: dėl ko mes turime vargti, dėl ko mes vieni turime nešti tautos kryžių ir vargus? Turėdamas laiko, imu ieškoti viso to kaltininkų. Iš kur Lietuvoje atsirado tiek daug išgamų, parsidavėlių?
Prieinu išvadą, biednuomenės socialinė padėtis mūsų Nepriklausomybės laikais jiems buvo nepakenčiama. Už pusę lito darbininkas turėjo kirsti žydui per dieną malkas, tuo tarpu jis matė prabangoje skęstančius Kauno ponus. Darbininkas su šeima kentė badą, tuo tarpu kita žmonių dalis ruošė ištaigingus balius, kuriuose dažnai keldavo net naktines orgijas. Tą matė varge beskęstantis darbininkas. Jo galvosenoje vyravo neapykanta buržuazijai. Tokių užmirštų ir varge skęstančių šeimų buvo ne viena. Jos būrėsi viena prie kitos vis didesnius ratelius. Budri bolševikų akis tą didelę bedugnę tarp biednuomenės ir pasiturinčios visuomenės greitai panaudojo savo juodiems darbams. Juos traukė į komunistinius ratelius. Maskva, nors pati skendo neturte, bet tam pinigų negailėjo. Ji bėrė saujomis auksą. O varge paskendusios biednuomenės mases sužavėjo auksas. Mestas šūkis, kad ir jūs esate žmonės, ir jūs galite naudotis turtais, kad ir jūs turite teisę į gyvenimą, užbūrė bemoksles mases. Jeigu mūsų Nepriklausomybės laikais būtų buvęs kreipiamas dėmesys į tą vargstančią liaudį, į jos vargingą buitį – to šiandien nebūtų įvykę.
Jeigu visi mes esame Lietuvos piliečiai, toje tautoje gimę, tai visi turime teisę tautos gėrybėmis naudotis. Reikėjos duoti sąlygas: kad visi galėtų žmoniškai pragyventi. Aukštas valdininkas turėjo kelių aukštų namą, kurį dažnai įsigydavo vogdamas iš valstybės iždo, tuo tarpu darbininko šeima gyveno fortuose ar tamsiuose, drėgnuose rūsiuose. Ar negalėjo valstybė sudaryti sąlygas, kad ir tos darbininkų šeimos turėtų tinkamus butus, kaip pridera žmogui, pragyvenimą.
Iš antros pusės: su pavydu žiūrėjo ūkininkas į dygstantį Lapėno mūrą, tuo tarpu pats, atsisakydamas mėsos kąsnelio, vežė už trisdešimt penkis litus savo bekoną, kad tik galėtų apsimokėti mokesčius. Juodi pono Lapėno darbai šiandien visai tautai nėra paslaptis.
Kiekvienas valdininkas jautėsi padėties viešpats. Tarnautojas yra skirtas patarnauti visuomenei. O mūsų valdininkija išbardavo, iškoneveikdavo bemokslį kaimietį, siųsdavo velniop. Pagieža tautoje augo. Vieni dairėsi į Maskvą, antri į Berlyną, o treti – į Varšuvą.
Didžiules teises mūsų Tėvyneje turėjo žydai. Jų rankose buvo kapitalas ir nebuvo galima tai nacionalizuoti, bendram tautos interesui panaudoti žmonių prakaitu uždirbtus žydu kapitalus. Nedovanotinos tai klaidos, nedovanotini apsileidimai, kurie ir privedė tautą prie pražūties.
Neturėjome mes net tinkamų pedagogų. Kaimo mokytojas dažnai be jokio pašaukimo pedagoginiam darbui, užuot ugdęs jaunuomenę savo gyvenimu, - juos stūmė nuo savęs. Mokytojas, per dieną girtas, bendraudamas su įtartinos doros asmenimis, pats būdamas dvasios elgeta, negalėjo įžiebti į jautrią vaikučių sielą Tėvynės meilės jausmo. Toks mokytojas neturėdamas pedagoginio takto, jaunuomenę baidė nuo mokslo. Vaikas ruošė savo pamokas ne iš meilės mokslui, bet grynai iš baimės, kad girtuoklis mokytojas jo nedaužytų rykštėmis.
Buvo blogai tvarkomas ir mediciniškas aprūpinimas. Apskrities gydytojas, jeigu atvažiavo į kaimą pas ligonį, tai kad užgiedos už savo vizitą, tai žmonės norėtų geriau mirti, negu parduoti paskutinę karvę. Valstybė į tai nekreipė dėmesio. Jeigu gydytojas gauna algą, tai kokia dar reikalinga antra alga, kuriąturi sudėti sergantieji žmonės?
Šiandien, prisiminus faktą, kad nedaugelis gydytojų galima prisišaukti prie sužeisto kovotojo, užverda pyktis."
Kunigo Justino Lelešiaus – Grafo, dienoraštis 1946 -1947 metais. Rastas po kunigo – partizano žūties.
[..] "Guliu šiauduose ir galvoju: dėl ko mes turime vargti, dėl ko mes vieni turime nešti tautos kryžių ir vargus? Turėdamas laiko, imu ieškoti viso to kaltininkų. Iš kur Lietuvoje atsirado tiek daug išgamų, parsidavėlių?
Prieinu išvadą, biednuomenės socialinė padėtis mūsų Nepriklausomybės laikais jiems buvo nepakenčiama. Už pusę lito darbininkas turėjo kirsti žydui per dieną malkas, tuo tarpu jis matė prabangoje skęstančius Kauno ponus. Darbininkas su šeima kentė badą, tuo tarpu kita žmonių dalis ruošė ištaigingus balius, kuriuose dažnai keldavo net naktines orgijas. Tą matė varge beskęstantis darbininkas. Jo galvosenoje vyravo neapykanta buržuazijai. Tokių užmirštų ir varge skęstančių šeimų buvo ne viena. Jos būrėsi viena prie kitos vis didesnius ratelius. Budri bolševikų akis tą didelę bedugnę tarp biednuomenės ir pasiturinčios visuomenės greitai panaudojo savo juodiems darbams. Juos traukė į komunistinius ratelius. Maskva, nors pati skendo neturte, bet tam pinigų negailėjo. Ji bėrė saujomis auksą. O varge paskendusios biednuomenės mases sužavėjo auksas. Mestas šūkis, kad ir jūs esate žmonės, ir jūs galite naudotis turtais, kad ir jūs turite teisę į gyvenimą, užbūrė bemoksles mases. Jeigu mūsų Nepriklausomybės laikais būtų buvęs kreipiamas dėmesys į tą vargstančią liaudį, į jos vargingą buitį – to šiandien nebūtų įvykę.
Jeigu visi mes esame Lietuvos piliečiai, toje tautoje gimę, tai visi turime teisę tautos gėrybėmis naudotis. Reikėjos duoti sąlygas: kad visi galėtų žmoniškai pragyventi. Aukštas valdininkas turėjo kelių aukštų namą, kurį dažnai įsigydavo vogdamas iš valstybės iždo, tuo tarpu darbininko šeima gyveno fortuose ar tamsiuose, drėgnuose rūsiuose. Ar negalėjo valstybė sudaryti sąlygas, kad ir tos darbininkų šeimos turėtų tinkamus butus, kaip pridera žmogui, pragyvenimą.
Iš antros pusės: su pavydu žiūrėjo ūkininkas į dygstantį Lapėno mūrą, tuo tarpu pats, atsisakydamas mėsos kąsnelio, vežė už trisdešimt penkis litus savo bekoną, kad tik galėtų apsimokėti mokesčius. Juodi pono Lapėno darbai šiandien visai tautai nėra paslaptis.
Kiekvienas valdininkas jautėsi padėties viešpats. Tarnautojas yra skirtas patarnauti visuomenei. O mūsų valdininkija išbardavo, iškoneveikdavo bemokslį kaimietį, siųsdavo velniop. Pagieža tautoje augo. Vieni dairėsi į Maskvą, antri į Berlyną, o treti – į Varšuvą.
Didžiules teises mūsų Tėvyneje turėjo žydai. Jų rankose buvo kapitalas ir nebuvo galima tai nacionalizuoti, bendram tautos interesui panaudoti žmonių prakaitu uždirbtus žydu kapitalus. Nedovanotinos tai klaidos, nedovanotini apsileidimai, kurie ir privedė tautą prie pražūties.
Neturėjome mes net tinkamų pedagogų. Kaimo mokytojas dažnai be jokio pašaukimo pedagoginiam darbui, užuot ugdęs jaunuomenę savo gyvenimu, - juos stūmė nuo savęs. Mokytojas, per dieną girtas, bendraudamas su įtartinos doros asmenimis, pats būdamas dvasios elgeta, negalėjo įžiebti į jautrią vaikučių sielą Tėvynės meilės jausmo. Toks mokytojas neturėdamas pedagoginio takto, jaunuomenę baidė nuo mokslo. Vaikas ruošė savo pamokas ne iš meilės mokslui, bet grynai iš baimės, kad girtuoklis mokytojas jo nedaužytų rykštėmis.
Buvo blogai tvarkomas ir mediciniškas aprūpinimas. Apskrities gydytojas, jeigu atvažiavo į kaimą pas ligonį, tai kad užgiedos už savo vizitą, tai žmonės norėtų geriau mirti, negu parduoti paskutinę karvę. Valstybė į tai nekreipė dėmesio. Jeigu gydytojas gauna algą, tai kokia dar reikalinga antra alga, kuriąturi sudėti sergantieji žmonės?
Šiandien, prisiminus faktą, kad nedaugelis gydytojų galima prisišaukti prie sužeisto kovotojo, užverda pyktis."
2010 m. birželio 5 d., šeštadienis
Ką duoda Lietuvai mokesčių kėlimas?
Praeitą savaitę A. Kubilius teigė Seimui, kad Lietuva, sumažinusi išlaidas ir pakėlusi mokesčius įsivyravus giliai recesijai, turi pasiryžti dar griežtesniam taupymui, jei nori išvengti graikiškos skolų krizės. Kaip mūsų ūkį paveikia tokia griežto taupymo tvarka?
Iš statistikos matome, kad Lietuvos ekonominis nuosmukis, lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis, vis dar yra vienas iš didžiausių.
Per metus Latvijos ekonomika smuko 5,1 proc. (per ketvirtį augo 0,3 proc.), Lietuvos ūkis per metus krito 2,6 proc. (per ketvirtį nukrito 3,9 proc.), Estijos per metus ir ketvirtį smuko tiek pat – po 2,3 proc.
Panašų metinį nuosmukį patyrė dar dvi naujosios Europos Sąjungos narės Bulgarija (-4 proc.) ir Rumunija (-3,2 proc.).
Sveikiname Kubilių, užtikrinusį rekordinį ūkio kritimą Lietuvoje. Tikslas - naikinti ūkį sparčiau, negu Bulgarija, nes prie jau nebepakeliamų mokesčių Kubilius ruošiasi pridėti naujus.
Šalyje siautėja vagystės ir kyšininkavimas, potvyniai didžiausiuose miestuose, savižudybių epidemija, pedofilijos ir kitokio paleistuvavimo skandalai, katastrofiškas demoralizuojantis ilgalaikis nedarbas, didžiulė priverstinė emigracija ištisomis šeimomis, investicijų ir paskolų trūkumas, fantastiškos studijų kainos. Lietuviai išmiršta taip greitai, kaip dar niekada nebuvo tautos istorijoje. Kainos yra tarp aukščiausių Europoje, o atlyginimai yra tarp žemiausių. Verslų bankrotų skaičius ir ūkio smukimas yra stulbinantys, nes lenkia daugumą Europos valstybių. Mokesčiai keliami vos ne kas mėnesį. Darbo sąlygos primena žiauriausius baudžiavos laikus. Kas antras abiturientas svajoja palikti Lietuvą.
Valdžia yra visiškai bejėgė, Vyriausybei belieka tik tyčiotis iš Lietuvos krepšinio ir dainavimo nesekmių. Tuo tarpu mes čia sėdime ir svarstome, kad labiau patiktų gal viena, o gal pusantros pilietybės, kad emigravusieji ir siunčiantys Lietuvai pinigus yra nepilnaverčiai žmonės, nes jie neva tai mažiau dirba Lietuvai, negu Lietuvos svarbiausioms sąjungininkėms.
Laikas vienytis ir susitvarkyti.
Iš statistikos matome, kad Lietuvos ekonominis nuosmukis, lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis, vis dar yra vienas iš didžiausių.
Per metus Latvijos ekonomika smuko 5,1 proc. (per ketvirtį augo 0,3 proc.), Lietuvos ūkis per metus krito 2,6 proc. (per ketvirtį nukrito 3,9 proc.), Estijos per metus ir ketvirtį smuko tiek pat – po 2,3 proc.
Panašų metinį nuosmukį patyrė dar dvi naujosios Europos Sąjungos narės Bulgarija (-4 proc.) ir Rumunija (-3,2 proc.).
Sveikiname Kubilių, užtikrinusį rekordinį ūkio kritimą Lietuvoje. Tikslas - naikinti ūkį sparčiau, negu Bulgarija, nes prie jau nebepakeliamų mokesčių Kubilius ruošiasi pridėti naujus.
Šalyje siautėja vagystės ir kyšininkavimas, potvyniai didžiausiuose miestuose, savižudybių epidemija, pedofilijos ir kitokio paleistuvavimo skandalai, katastrofiškas demoralizuojantis ilgalaikis nedarbas, didžiulė priverstinė emigracija ištisomis šeimomis, investicijų ir paskolų trūkumas, fantastiškos studijų kainos. Lietuviai išmiršta taip greitai, kaip dar niekada nebuvo tautos istorijoje. Kainos yra tarp aukščiausių Europoje, o atlyginimai yra tarp žemiausių. Verslų bankrotų skaičius ir ūkio smukimas yra stulbinantys, nes lenkia daugumą Europos valstybių. Mokesčiai keliami vos ne kas mėnesį. Darbo sąlygos primena žiauriausius baudžiavos laikus. Kas antras abiturientas svajoja palikti Lietuvą.
Valdžia yra visiškai bejėgė, Vyriausybei belieka tik tyčiotis iš Lietuvos krepšinio ir dainavimo nesekmių. Tuo tarpu mes čia sėdime ir svarstome, kad labiau patiktų gal viena, o gal pusantros pilietybės, kad emigravusieji ir siunčiantys Lietuvai pinigus yra nepilnaverčiai žmonės, nes jie neva tai mažiau dirba Lietuvai, negu Lietuvos svarbiausioms sąjungininkėms.
Laikas vienytis ir susitvarkyti.
2010 m. birželio 4 d., penktadienis
Padėkime tiems, kurie bando mus vėl suvienyti
Siūlymas pripažinti tėvynės pilietybę kaip mūsų prigimtinę teisę, „nepastebint“, kad Lietuvos pilietis gavo ir kitos šalies pasą, sunkiai skinasi kelią. Penktadienį Seimo posėdyje vėl atsisakyta svarstyti pakartotinai šį parlamentaro Gedimino Navaičio pateiktą siūlymą, nors prie jo žadama grįžti vėliau.
Vienas šio klausimo aspektas yra ypač svarbus Lietuvai: Ar nors išskirtinės krizės akivaizdoje mes pradėsime vienytis, ar ir toliau liksime susiskaldę į tariamus teisuolius, kurie gyvena Lietuvoje ir neva tai žiauriai baustinus piliečius,kuriuos privalu nubausti pilietybės atėmimu vien už tai, kad jie dirba užsienyje? Tie, kurie padeda Lietuvos piliečiams susivienyti tokiu svarbiu momentu, yra verti visokeriopos paramos, įskaitant mūsų balsus rinkimų metu. Šį Gedimino Navaičio projektą taip pat remia liberalcentristas Arminas Lydeka, liberalas Audrius Endzinas, konservatorius-krikdemas Stasys Šedbaras ir Mišriai Seimo narių grupei priklausantis Valdemaras Valkiūnas.
Vienas šio klausimo aspektas yra ypač svarbus Lietuvai: Ar nors išskirtinės krizės akivaizdoje mes pradėsime vienytis, ar ir toliau liksime susiskaldę į tariamus teisuolius, kurie gyvena Lietuvoje ir neva tai žiauriai baustinus piliečius,kuriuos privalu nubausti pilietybės atėmimu vien už tai, kad jie dirba užsienyje? Tie, kurie padeda Lietuvos piliečiams susivienyti tokiu svarbiu momentu, yra verti visokeriopos paramos, įskaitant mūsų balsus rinkimų metu. Šį Gedimino Navaičio projektą taip pat remia liberalcentristas Arminas Lydeka, liberalas Audrius Endzinas, konservatorius-krikdemas Stasys Šedbaras ir Mišriai Seimo narių grupei priklausantis Valdemaras Valkiūnas.
2010 m. birželio 2 d., trečiadienis
Artimiausi Lietuvos siekiai
Darbdaviai demonstruos begalinę valdžią, atleisdinėdami bet ką ir bet kada. Verslininkystė taps patraukli kiekvienam, net ir kvailiausiam, pedofilui.
Kubilius kels mokesčius, kiek norėdamas ir kada norėdamas. Dėl tokio finansinio stabilumo visos Europos kiaulidės-fabrikai susikraustys į Lietuvą. Dvokas neišpasakytas. Svajonių kraštas.
Kubilius kels mokesčius, kiek norėdamas ir kada norėdamas. Dėl tokio finansinio stabilumo visos Europos kiaulidės-fabrikai susikraustys į Lietuvą. Dvokas neišpasakytas. Svajonių kraštas.
2010 m. birželio 1 d., antradienis
Seimas plečia galimybes turėti dvigubą pilietybę
Siūloma, kad ją galėtų išsaugoti ne tik Europos Sąjungos, NATO šalyse, bet ir Baltarusijoje bei Rusijoje gyvenantys lietuviai.
Ką gi, seniai laikas. Lenkija toleruoja dvigubą jų tautiečių pilietybę, išmintingai naudojasi kuo pilnesne jų parama. Ypač svarbi ta parama šiandien, kai bankai nebepajėgia finansuoti ūkį. Užtenka palyginti, kokia krizė dabar Lenkijoje, ir kokia - Lietuvoje. Daugeliui Lietuvoje ateina badas, o mes vis dar svarstome nerealų karą su Rusija, kuris neva tai priverstų saujelę žmonių rinktis tarp mūsų ir rusų. Lenkijos piliečiams tas badas neateina taip masiškai. Matyt, kažką teisingai kaimynai daro. Tuo labiau, kad užsienio tautiečių atsiųsti pinigai nieko nekainuoja nei mums, nei Lenkijai.
Oponentams galimas trumpas atsakymas. Tu jau daug pridirbai Lietuvos labui? Tai kodėl Kubilius ruošiasi šalies bankrotui? Kam skaldai tautą tokiu sunkiu laiku? Gal reikia pradėti dirbti visiems kartu?
Ką gi, seniai laikas. Lenkija toleruoja dvigubą jų tautiečių pilietybę, išmintingai naudojasi kuo pilnesne jų parama. Ypač svarbi ta parama šiandien, kai bankai nebepajėgia finansuoti ūkį. Užtenka palyginti, kokia krizė dabar Lenkijoje, ir kokia - Lietuvoje. Daugeliui Lietuvoje ateina badas, o mes vis dar svarstome nerealų karą su Rusija, kuris neva tai priverstų saujelę žmonių rinktis tarp mūsų ir rusų. Lenkijos piliečiams tas badas neateina taip masiškai. Matyt, kažką teisingai kaimynai daro. Tuo labiau, kad užsienio tautiečių atsiųsti pinigai nieko nekainuoja nei mums, nei Lenkijai.
Oponentams galimas trumpas atsakymas. Tu jau daug pridirbai Lietuvos labui? Tai kodėl Kubilius ruošiasi šalies bankrotui? Kam skaldai tautą tokiu sunkiu laiku? Gal reikia pradėti dirbti visiems kartu?
2010 m. gegužės 31 d., pirmadienis
Drąsiaus aukos prasmė
Kai kas siūlo protestuoti, kai žmonės žaibiškai atleidžiami iš darbo vien tik darbdavio valdžios pademonstravimo norams patenkinti. Bet kai tas pats nuo valdžios apkvaitęs darbdavys, teisėjas, ministras ar seimūnas prievartauja mūsų vaikus, siūloma nuolankiai tylėti. Tai nelogiška. Todėl neveltui Drąsiaus auka. Žmonės,kurie sugeba apginti savo silpniausius ir mažiausius, sugebės apginti ir teisę į atliekamą darbą.
Valdantieji tai supranta. Todėl taip įkyriai peršama bjauri idėja atiduoti mergaitę Stankūnaitei, prieš patikrinant Stankūnaitės ir Ūso kaltę teisme. Nuo valdžios apsvaigusiems reikalinga nors tokia pergalė prieš Lietuvą.
Valdantieji tai supranta. Todėl taip įkyriai peršama bjauri idėja atiduoti mergaitę Stankūnaitei, prieš patikrinant Stankūnaitės ir Ūso kaltę teisme. Nuo valdžios apsvaigusiems reikalinga nors tokia pergalė prieš Lietuvą.
Kodėl reikia mažinti Seimą?
Kuo mažiau seimūnų turėsim, tuo mažiau kainuos jų išlaikymas. Kartu bus mažesnis šansas susidaryti koalicijoms, kurios neatitinka daugumos gyventojų poreikius, nes galimybė, kad į Seimą pateks klounai, sumažės.
2010 m. gegužės 30 d., sekmadienis
Ar tikrai Lietuvai nereikalingi patriotiškai nusiteikę žmonės su aukštuoju išsilavinimu?
Darbdavių konfederacijos vadovas Danas Arlauskas skelbia, jog Lietuvoje aukštasis mokslas dažnai pervertinamas, todėl jis nematantis nieko bloga, kad, kaip rodo sociologų atlikti tyrimai, daugėja abiturientų, kurie po mokyklos planuoja iš karto ieškotis darbo.
Tie, kurie su malonumu prichvatizavo mūsų visų darbo vaisius, sukurtus Rusijos valdymo laikais, dabar supranta, kad negali konkuruoti šiuolaikinėje ekonomikoje. Jie juk nieko kito nemoka, tik išnaudoti pigią nekvalifikuotą darbo jėgą Rusijos paliktais metodais. Todėl jie paperka Andrių Kubilių, Gintarą Steponavičių ir kitus slidžius veikėjus Prezidentūroje, Vyriausybėje bei Seime, kad tie padėtų blokuoti mūsų jaunimo studijas universitetuose. Nemokamo pagal Konstituciją aukštojo išsilavinimo kaina padaroma absurdiškai aukšta. Propaganda apie neraštingų darbuotojų vertę peržengia padorumo ribas. Iš gabiausiųjų išvažiuojančių atiminėjami pasai, kad tik niekas negrįžtų ir nepradėtų konkuruoti Lietuvoje.
Tauta, jos kultūra ir kalba yra atvirai naikinamos. Žmonės, prisilaikantys elementarios moralės normų, vaizduojami maištininkais, protestuojančiais prieš tvarką Lietuvoje, nors realiai protestuojame prieš tuos, kurie sukelia šią betvarkę.
Neilgai jūs mulkinsite žmones. Jūsų visų siautėjimo galas jau yra neišvengiamas.
Tie, kurie su malonumu prichvatizavo mūsų visų darbo vaisius, sukurtus Rusijos valdymo laikais, dabar supranta, kad negali konkuruoti šiuolaikinėje ekonomikoje. Jie juk nieko kito nemoka, tik išnaudoti pigią nekvalifikuotą darbo jėgą Rusijos paliktais metodais. Todėl jie paperka Andrių Kubilių, Gintarą Steponavičių ir kitus slidžius veikėjus Prezidentūroje, Vyriausybėje bei Seime, kad tie padėtų blokuoti mūsų jaunimo studijas universitetuose. Nemokamo pagal Konstituciją aukštojo išsilavinimo kaina padaroma absurdiškai aukšta. Propaganda apie neraštingų darbuotojų vertę peržengia padorumo ribas. Iš gabiausiųjų išvažiuojančių atiminėjami pasai, kad tik niekas negrįžtų ir nepradėtų konkuruoti Lietuvoje.
Tauta, jos kultūra ir kalba yra atvirai naikinamos. Žmonės, prisilaikantys elementarios moralės normų, vaizduojami maištininkais, protestuojančiais prieš tvarką Lietuvoje, nors realiai protestuojame prieš tuos, kurie sukelia šią betvarkę.
Neilgai jūs mulkinsite žmones. Jūsų visų siautėjimo galas jau yra neišvengiamas.
2010 m. gegužės 29 d., šeštadienis
Pagrįsta darbininko nuomonė
DARBININKAS
2010 05 29 13:14..
KADA ATĖJO KONSERVATORIAI 2008 METAIS VĖL PLĖŠTI LIETUVĄ, BUVO SKOLA TIK 11 MILIJARDŲ,
O DABAR JIE PRISIVOGĖ IKI 23 MILIJARDŲ IR SKOLINASI JIE JAU SU 7-9 PROCENTAIS ,
KAI BŪTŲ PASIĖMĘ IŠ TVF TIK UŽ 3 PROCENTUS.
-KĄ MAITINA KUBILIAUS KONSERVATORIAI -AIŠKU TIK NE MUS -LIETUVOS RINKĖJUS. GANA VOGTI IR LOBTI...
-------------------------------------------------------------------------------------
Paieška internete rodo, kad darbininko skaičiai yra teisingi:
"Galima džiaugtis, jog konservatoriai, atėję į valdžią 2008 m. pabaigoje, ėmė rūpintis..."
(http://www.marketnews.lt/komentaras/konservatoriu_ir_socialdemokratu_valdymo_rezultatai_kitu_kampu_2010-01-
26;comid=2625)
"Per metus centrinės valdžios užsienio skola sumažėjo beveik 271 mln. litų ir paskutiniąją 2008 metų dieną sudarė
beveik 11 milijardų." (http://www.diena.lt/naujienos/ekonomika/gruodi-valdzios-skola-padidejo-milijardu-litu-197894)
"Nuo konservatorių valdymo pradžios 2008 metų rudenį valstybės užsienio skola nuo 11 milijardų išaugo iki 23
milijardų litų." (http://www.paksas.eu/index.php?id=960)
"Vyriausybė iš bankų skolinasi brangiau (sausio–vasario emisijų vidutinės svertinės palūkanos eurais siekė 7,3%),
nei bankai žmonėms moka už indėlius (didžiųjų bankų palūkanos už indėlius eurais siekia apie 2%)." (Andriaus
Kubiliaus Vyriausybė skolinasi iš bankų ir žmonių. Violeta Bagdanavičiūtė 2009 02 18; http://finansai.eversus.lt/naujienos/870)
"Kaip teigia R. Šimašius, skolinimosi iš TVF šalininkai yra teisūs sakydami, jog šios institucijos paskolos Lietuvai
atsieitų pigiau maždaug 7 proc. punktais. „Be to, teisingai pastebima, kad tokiu būdu finansai nebūtų atitraukiami
iš Lietuvos komercinių bankų, o tai reikštų, jog yra daugiau prielaidų (deja, tik prielaidų…), kad šios sumos būtų
skolinamos verslui“, - teigia ministras." (http://www.delfi.lt/news/economy/business/article.php?id=24183097)
2010 05 29 13:14..
KADA ATĖJO KONSERVATORIAI 2008 METAIS VĖL PLĖŠTI LIETUVĄ, BUVO SKOLA TIK 11 MILIJARDŲ,
O DABAR JIE PRISIVOGĖ IKI 23 MILIJARDŲ IR SKOLINASI JIE JAU SU 7-9 PROCENTAIS ,
KAI BŪTŲ PASIĖMĘ IŠ TVF TIK UŽ 3 PROCENTUS.
-KĄ MAITINA KUBILIAUS KONSERVATORIAI -AIŠKU TIK NE MUS -LIETUVOS RINKĖJUS. GANA VOGTI IR LOBTI...
-------------------------------------------------------------------------------------
Paieška internete rodo, kad darbininko skaičiai yra teisingi:
"Galima džiaugtis, jog konservatoriai, atėję į valdžią 2008 m. pabaigoje, ėmė rūpintis..."
(http://www.marketnews.lt/komentaras/konservatoriu_ir_socialdemokratu_valdymo_rezultatai_kitu_kampu_2010-01-
26;comid=2625)
"Per metus centrinės valdžios užsienio skola sumažėjo beveik 271 mln. litų ir paskutiniąją 2008 metų dieną sudarė
beveik 11 milijardų." (http://www.diena.lt/naujienos/ekonomika/gruodi-valdzios-skola-padidejo-milijardu-litu-197894)
"Nuo konservatorių valdymo pradžios 2008 metų rudenį valstybės užsienio skola nuo 11 milijardų išaugo iki 23
milijardų litų." (http://www.paksas.eu/index.php?id=960)
"Vyriausybė iš bankų skolinasi brangiau (sausio–vasario emisijų vidutinės svertinės palūkanos eurais siekė 7,3%),
nei bankai žmonėms moka už indėlius (didžiųjų bankų palūkanos už indėlius eurais siekia apie 2%)." (Andriaus
Kubiliaus Vyriausybė skolinasi iš bankų ir žmonių. Violeta Bagdanavičiūtė 2009 02 18; http://finansai.eversus.lt/naujienos/870)
"Kaip teigia R. Šimašius, skolinimosi iš TVF šalininkai yra teisūs sakydami, jog šios institucijos paskolos Lietuvai
atsieitų pigiau maždaug 7 proc. punktais. „Be to, teisingai pastebima, kad tokiu būdu finansai nebūtų atitraukiami
iš Lietuvos komercinių bankų, o tai reikštų, jog yra daugiau prielaidų (deja, tik prielaidų…), kad šios sumos būtų
skolinamos verslui“, - teigia ministras." (http://www.delfi.lt/news/economy/business/article.php?id=24183097)
75 proc. Lietuvos abiturientų yra pernelyg brangios net pigiausios Lietuvoje humanitarinės krypties studijos
Jei susumuoti abiturientų skaičius:
16 proc. respondentų, kurie nurodė, kad yra pasiruošę mokėti už studijas iki 2000 Lt +
10 proc. abiturientų mokėtų iki 3000 Lt
+
27 proc. apklaustų respondentų, kurie į šį klausimą atsakyti negalėjo
+
22 proc. respondentų, kurie nurodė, kad neįstoję į nemokamą vietą, studijų atsisakytų,
gauname, kad septyniasdešimt penkiems procentams Lietuvos abiturientų yra pernelyg brangios net pigiausios Lietuvoje humanitarinės krypties studijos, kurios negavus „studijų krepšelio“ kainuos nuo 4 iki 8 tūkst. litų.
Kodėl mes tai darome? Kam naudinga išvaryti jaunimą iš Lietuvos?
16 proc. respondentų, kurie nurodė, kad yra pasiruošę mokėti už studijas iki 2000 Lt +
10 proc. abiturientų mokėtų iki 3000 Lt
+
27 proc. apklaustų respondentų, kurie į šį klausimą atsakyti negalėjo
+
22 proc. respondentų, kurie nurodė, kad neįstoję į nemokamą vietą, studijų atsisakytų,
gauname, kad septyniasdešimt penkiems procentams Lietuvos abiturientų yra pernelyg brangios net pigiausios Lietuvoje humanitarinės krypties studijos, kurios negavus „studijų krepšelio“ kainuos nuo 4 iki 8 tūkst. litų.
Kodėl mes tai darome? Kam naudinga išvaryti jaunimą iš Lietuvos?
2010 m. gegužės 27 d., ketvirtadienis
Apie emigravimą turėtų galvoti ne tik 40 proc. abiturientų, bet ir dauguma suaugusiųjų.
Lietuvos bankrotą galima sukelti ir pernelyg padidintais mokesčiais uždusinant mokesčių mokėtojus. Tuo labiau, kad pagrindinėse mūsų eksporto rinkose krizė gilėja ir išsisukti iš bėdos eksportuotojų sąskaita nebepavyks.
2010 m. gegužės 26 d., trečiadienis
Lietuviškas pokalbis
V.Baltraitienė: išgirdę apie naujus mokesčius, žmonės puola į paniką.
A.Kubilius: panika yra visai normalus reiškinys. Kai lietuviai išsilakstys ar nuo streso numirs, be trukdymų steigsime mūsų sponsorių skandinavų kiaulienos gamybos fabrikus. Išgarsėsime, kaip didžiausią smarvę pasaulyje sukėlę politikai. Tai turėtų būti pasaulio vadovėliuose.
A.Kubilius: panika yra visai normalus reiškinys. Kai lietuviai išsilakstys ar nuo streso numirs, be trukdymų steigsime mūsų sponsorių skandinavų kiaulienos gamybos fabrikus. Išgarsėsime, kaip didžiausią smarvę pasaulyje sukėlę politikai. Tai turėtų būti pasaulio vadovėliuose.
2010 m. gegužės 25 d., antradienis
Blogybė ar ne?
_A. Kubilius: mokesčiai nėra totalinė blogybė._ Tai kodėl:
_Per metus bedarbių skaičius išaugo 1,5 karto._ Tuo tarpu kitose šalyse bedarbystė nustoja augti ar krenta.
_Per metus bedarbių skaičius išaugo 1,5 karto._ Tuo tarpu kitose šalyse bedarbystė nustoja augti ar krenta.
2010 m. gegužės 24 d., pirmadienis
Kur mes einame?
Socialinės harmonijos naikinimas, noras greitai praturtėti kitų sąskaita, didžiulis skirtumas tarp pasiturinčiųjų ir visų likusiųjų atvedė prie dabartinės recesijos. Vietoje to, kad pašalinti šias krizės šaknis, Kubiliaus vyriausybė tik gilina socialinę neapykantą ir nelygybę. Toks harmonijos naikinimas Lietuvoje yra pavojingas valstybės išlikimui.
Išvada jaunimui
Lietuvos elitas yra uždaras. Tų pačių turtingų šeimų vaikai, baigę tuos pačius universitetus, tvarko viską. Todėl ką nors pakeisti mūsų krašte gali tik žmonės, kurie yra paveldėję ne tik intelektualinį, bet ir socialinį kapitalą.
Na o matematikai gabus kaimietis, jei jis nesupranta, kad Lietuvoje jis nieko nepasieks, tai jis ir nereikalingas Lietuvai. Tik užims ne tokio gabaus, bet būtinų ryšių turinčio, todėl galinčio realizuoti jo potencialą mūsų uždaroje visuomenėje, vaiko vietą.
Na o matematikai gabus kaimietis, jei jis nesupranta, kad Lietuvoje jis nieko nepasieks, tai jis ir nereikalingas Lietuvai. Tik užims ne tokio gabaus, bet būtinų ryšių turinčio, todėl galinčio realizuoti jo potencialą mūsų uždaroje visuomenėje, vaiko vietą.
2010 m. gegužės 23 d., sekmadienis
Diskusija apie gerus mokinius ir elitą Lietuvoje
Aukštą pridedamąją vertę kurianti valstybė – po 10 m.
Kęstas 2010.05.24 01:29
Blogai, kad tau neįdomu. Lietuvos elitas yra uždaras. Tų pačių turtingų šeimų vaikai baigę tuos pačius universitetus tvarko viską. Todėl ką nors pakeisti mūsų krašte gali tik žmonės, kurie yra paveldėję ne tik intelektualinį, bet ir socialinį kapitalą.
Na o tavo pavyzdžio matematikai gabus kaimietis, jei jis nesupranta,kad Lietuvoje jis nieko nepasieks, tai jis ir nereikalingas Lietuvai. Tik užims ne tokio gabaus, bet gal blatą turinčio vaiko vietą.
to Kestas 2010.05.23 22:48
matai man svarbiausia yra gabiausi mokiniai ir kokia mokykla jie baigia man visiskai neidomu :) kad ir kaimo mokykla jis baiges jei jis matematikos valstybinio gaus 10 tai jis bus gabesnis uz ta tavo gera mokykla baigusi kuris pvz. 8 gavo taip kad ne mokykla svarbiausia o rezultatai ir ne koks skaicius konkrecioj mokykloj gabiu riuosiasi isvaziuoti o vidurkis gabiu norinciu isvaziuoti, o vidurkis gabiu norinciu isvaziuoti yra ne 60 proc. kaip jus bandote iteikti o gerokai maziau ir tai tik galvojanciu
Kęstas 2010.05.23 20:45
Paklausinėk tėvų, kurie rimtai rūpinasi vaikų išsilavinimu, kokios mokyklos Lietuvoje yra geriausios. Dauguma lengvai atsakys.
Bandai diskutuoti, net neperskaitęs, ką aš tau parašiau. Kaip mes galim kalbėti apie mokslus ir kultūrą, jai patys elgiamės nekultūringai?
to Kęstas 2010.05.23 06:20
o iš kur tu žinai kas dedasi trijose geriausiose???? ir aplamai kaip nustatai geriausias??? aš manau kad svarbiausia jog mokinys geriausiai išlaikė valstybinius agzaminus kas rodo jo didesnius gebejimus ir nesvarbu kokios jis mokyklos ar ne taip??? ir iš tokiu tik kas 6 ir tik galvoja išvykti taip kad nekraipykit faktų ir aš neesu Kubiliaus padlaižunas tiesiog negaliu neparašyti kai matau kad rašomos tokios demagogijos
Kęstas 2010.05.23 05:48
Mums yra svarbu, kas darosi trijose geriausiose Lietuvos mokyklose. Jose yra tie mokiniai, kurie sugebėtų sukurti naujoves, išvežančias visos Lietuvos ekonomiką. Kas darosi likusiose 33 pagal gerumą, mums nelabai įdomu. Vidutinių gabumų Kubiliaus padlaižių Lietuvoje turime pakankamai. Pasižiūrėk į veidrodį.
to Kęstas 2010.05.23 01:04
na ir vėl skleidžiat mela Kęstai :) kiek galima???? paimta dali frazės ir manipiluojat kaip norit :)
cituoju:
"Pagal 36 šalies mokyklų iš geriausiųjų 50-uko(pagal žurnalo „Veidas“ 2009 metų atliktą tyrimą) pateiktus duomenis, abiturientų emigracija svyruoja nuo 2 iki beveik 60 proc. kiekvienoje mokykloje."
taigi jei kokioj mokyklojej yra tik trys gabus ir du galvoja išvažiuoti, o kitoj yra 10 gabiu ir galvoja išvažiuoti tik 1 tai ir skaičiuojam kiek vidutiniškai, o ne demagogija užsiimam ar ne taip Kęstai????
Kęstas 2010.05.22 19:39
Naivus poelgis
_Pastebėjome, jog didžiosiose, stipriausiose vidurinėse mokyklose ketinančių išvykti svetur skaičius siekia net 60 proc._[1]
Ši skandalinga informacija propagandos tikslais paslėpta straipsnelio viduryje. O pavadinime šaukiama, kad išvažiuoti ruošiasi kas šeštas iš visų apklaustų. Bėda tame, kad mums reikalingi būtent tie patys geriausi, kurie nori ir gali imtis sunkiausių uždavinių ir įgyvendinti naujoves, konkuruoti su geriausiais iš kitų šalių.
Be jų mūsų ekonomika yra nekonkurencinga, todėl pasilikti Lietuvoje bet kam iš jaunimo yra naivus poelgis. Skubiai keiskime padėtį universitetuose ir kolegijose.
1. Tyrimas: kas šeštas iš gabiausiųjų abiturientų ruošiasi studijuoti užsienyje. DELFI, 2010 gegužės mėn. 21 d. 10:43.
---> Kęstui 2010.05.22 17:43
Blogai, Kęstai: anot tavęs vieni iš geriausių mokyklų išvažiuoja studijuoti į užsienio u - tus, kiti, baigę mokslus Lietuvoje, išvažiuoja indų plauti užsienio restoranuose. Lietuvoje lieka tik tokie niekam tikę tešlagalviai kaip tu, varganas propagandiste. Tik nebandyk nesąmonių transliuoti "Sokrato metodu", jis tokių kvailysčių nekalbėjo. Koks nors Diogenas Sinopietis galėjo (todėl ir sėdėjo statinėje).
to Kęstas 2010.05.22 13:16
neskleiskit demagogijos išvažiuoti galvoja tik kas 6 gabus abiturientas tai jei matematikos mokėtės turėtum žinoti, kad tai tikrai nėra puse ir tai tik galvoja tai nereiškia, kad išvažiuoja :)
Kęstas 2010.05.22 09:41
Aukšta pridedamoji vertė Lietuvoje: dabar, ar žymiai vėliau?
Lietuvos mokslo biurokratai žada, kad aukštą pridedamąją vertę kurianti valstybė mūsų krašte bus tik po dešimtmečio. O gal vyksta gražios milijardų dalybos gražiai pašnekančių savųjų tarpe? Pabandykime kelis negražius klausimus Sokrato metodu.
Jei restrikcijos fermentų gamyba, paveldėta iš Rusijos, yra šiandien, po dvidešimties metų, kurianti aukštą pridedamąją vertę, tai kokią aukštą pridedamąją vertę mes sukursime po dar vieno dešimtmečio? Gal ji bus aukštesnė? Jei aukštesnė, tai - kiek ir kodėl?
Kur gausime talentingų kadrų, kuriančių tą vertę, jei didelių skolų už aukštąjį išsilavinimą dėka išvarome iš Lietuvos apie pusę mokinių iš geriausių Lietuvos mokyklų?(Baigę studijuoti, išvažiuoja antroji gabesniųjų pusė.)
Kol nebus atsakymo į tokius paprastus klausimus, nėra ko dirbančiam Lietuvos jaunimui tikėtis iš milijardų mokslo slėniams. Juk tie milijardai iš slėnių mažais srauteliais gali nutekėti į tas pačias kišenes, į kurias nuėjo kitų aferų milijardai. Laukiame atsakymų.
Kęstas 2010.05.24 01:29
Blogai, kad tau neįdomu. Lietuvos elitas yra uždaras. Tų pačių turtingų šeimų vaikai baigę tuos pačius universitetus tvarko viską. Todėl ką nors pakeisti mūsų krašte gali tik žmonės, kurie yra paveldėję ne tik intelektualinį, bet ir socialinį kapitalą.
Na o tavo pavyzdžio matematikai gabus kaimietis, jei jis nesupranta,kad Lietuvoje jis nieko nepasieks, tai jis ir nereikalingas Lietuvai. Tik užims ne tokio gabaus, bet gal blatą turinčio vaiko vietą.
to Kestas 2010.05.23 22:48
matai man svarbiausia yra gabiausi mokiniai ir kokia mokykla jie baigia man visiskai neidomu :) kad ir kaimo mokykla jis baiges jei jis matematikos valstybinio gaus 10 tai jis bus gabesnis uz ta tavo gera mokykla baigusi kuris pvz. 8 gavo taip kad ne mokykla svarbiausia o rezultatai ir ne koks skaicius konkrecioj mokykloj gabiu riuosiasi isvaziuoti o vidurkis gabiu norinciu isvaziuoti, o vidurkis gabiu norinciu isvaziuoti yra ne 60 proc. kaip jus bandote iteikti o gerokai maziau ir tai tik galvojanciu
Kęstas 2010.05.23 20:45
Paklausinėk tėvų, kurie rimtai rūpinasi vaikų išsilavinimu, kokios mokyklos Lietuvoje yra geriausios. Dauguma lengvai atsakys.
Bandai diskutuoti, net neperskaitęs, ką aš tau parašiau. Kaip mes galim kalbėti apie mokslus ir kultūrą, jai patys elgiamės nekultūringai?
to Kęstas 2010.05.23 06:20
o iš kur tu žinai kas dedasi trijose geriausiose???? ir aplamai kaip nustatai geriausias??? aš manau kad svarbiausia jog mokinys geriausiai išlaikė valstybinius agzaminus kas rodo jo didesnius gebejimus ir nesvarbu kokios jis mokyklos ar ne taip??? ir iš tokiu tik kas 6 ir tik galvoja išvykti taip kad nekraipykit faktų ir aš neesu Kubiliaus padlaižunas tiesiog negaliu neparašyti kai matau kad rašomos tokios demagogijos
Kęstas 2010.05.23 05:48
Mums yra svarbu, kas darosi trijose geriausiose Lietuvos mokyklose. Jose yra tie mokiniai, kurie sugebėtų sukurti naujoves, išvežančias visos Lietuvos ekonomiką. Kas darosi likusiose 33 pagal gerumą, mums nelabai įdomu. Vidutinių gabumų Kubiliaus padlaižių Lietuvoje turime pakankamai. Pasižiūrėk į veidrodį.
to Kęstas 2010.05.23 01:04
na ir vėl skleidžiat mela Kęstai :) kiek galima???? paimta dali frazės ir manipiluojat kaip norit :)
cituoju:
"Pagal 36 šalies mokyklų iš geriausiųjų 50-uko(pagal žurnalo „Veidas“ 2009 metų atliktą tyrimą) pateiktus duomenis, abiturientų emigracija svyruoja nuo 2 iki beveik 60 proc. kiekvienoje mokykloje."
taigi jei kokioj mokyklojej yra tik trys gabus ir du galvoja išvažiuoti, o kitoj yra 10 gabiu ir galvoja išvažiuoti tik 1 tai ir skaičiuojam kiek vidutiniškai, o ne demagogija užsiimam ar ne taip Kęstai????
Kęstas 2010.05.22 19:39
Naivus poelgis
_Pastebėjome, jog didžiosiose, stipriausiose vidurinėse mokyklose ketinančių išvykti svetur skaičius siekia net 60 proc._[1]
Ši skandalinga informacija propagandos tikslais paslėpta straipsnelio viduryje. O pavadinime šaukiama, kad išvažiuoti ruošiasi kas šeštas iš visų apklaustų. Bėda tame, kad mums reikalingi būtent tie patys geriausi, kurie nori ir gali imtis sunkiausių uždavinių ir įgyvendinti naujoves, konkuruoti su geriausiais iš kitų šalių.
Be jų mūsų ekonomika yra nekonkurencinga, todėl pasilikti Lietuvoje bet kam iš jaunimo yra naivus poelgis. Skubiai keiskime padėtį universitetuose ir kolegijose.
1. Tyrimas: kas šeštas iš gabiausiųjų abiturientų ruošiasi studijuoti užsienyje. DELFI, 2010 gegužės mėn. 21 d. 10:43.
---> Kęstui 2010.05.22 17:43
Blogai, Kęstai: anot tavęs vieni iš geriausių mokyklų išvažiuoja studijuoti į užsienio u - tus, kiti, baigę mokslus Lietuvoje, išvažiuoja indų plauti užsienio restoranuose. Lietuvoje lieka tik tokie niekam tikę tešlagalviai kaip tu, varganas propagandiste. Tik nebandyk nesąmonių transliuoti "Sokrato metodu", jis tokių kvailysčių nekalbėjo. Koks nors Diogenas Sinopietis galėjo (todėl ir sėdėjo statinėje).
to Kęstas 2010.05.22 13:16
neskleiskit demagogijos išvažiuoti galvoja tik kas 6 gabus abiturientas tai jei matematikos mokėtės turėtum žinoti, kad tai tikrai nėra puse ir tai tik galvoja tai nereiškia, kad išvažiuoja :)
Kęstas 2010.05.22 09:41
Aukšta pridedamoji vertė Lietuvoje: dabar, ar žymiai vėliau?
Lietuvos mokslo biurokratai žada, kad aukštą pridedamąją vertę kurianti valstybė mūsų krašte bus tik po dešimtmečio. O gal vyksta gražios milijardų dalybos gražiai pašnekančių savųjų tarpe? Pabandykime kelis negražius klausimus Sokrato metodu.
Jei restrikcijos fermentų gamyba, paveldėta iš Rusijos, yra šiandien, po dvidešimties metų, kurianti aukštą pridedamąją vertę, tai kokią aukštą pridedamąją vertę mes sukursime po dar vieno dešimtmečio? Gal ji bus aukštesnė? Jei aukštesnė, tai - kiek ir kodėl?
Kur gausime talentingų kadrų, kuriančių tą vertę, jei didelių skolų už aukštąjį išsilavinimą dėka išvarome iš Lietuvos apie pusę mokinių iš geriausių Lietuvos mokyklų?(Baigę studijuoti, išvažiuoja antroji gabesniųjų pusė.)
Kol nebus atsakymo į tokius paprastus klausimus, nėra ko dirbančiam Lietuvos jaunimui tikėtis iš milijardų mokslo slėniams. Juk tie milijardai iš slėnių mažais srauteliais gali nutekėti į tas pačias kišenes, į kurias nuėjo kitų aferų milijardai. Laukiame atsakymų.
2010 m. gegužės 22 d., šeštadienis
Naivus poelgis
Mums yra svarbu, kas darosi trijose geriausiose Lietuvos mokyklose. Jose mokosi tie mokiniai, kurie sugebėtų sukurti naujoves, išvežančias visos Lietuvos ekonomiką. Kas darosi likusiose 33 pagal gerumą, mums nelabai įdomu. Vidutinių gabumų Kubiliaus padlaižių Lietuvoje turime pakankamai. O geriausiose mokyklose statistika yra liūdna.
_Pastebėjome, jog didžiosiose, stipriausiose vidurinėse mokyklose ketinančių išvykti svetur skaičius siekia net 60 proc._ [1]
Ši skandalinga informacija propagandos tikslais paslėpta straipsnelio viduryje. O pavadinime šaukiama, kad išvažiuoti ruošiasi kas šeštas iš visų apklaustų. Bėda tame, kad mums reikalingi būtent tie patys geriausi, kurie nori ir gali imtis sunkiausių uždavinių ir įgyvendinti naujoves, konkuruoti su geriausiais iš kitų šalių.
Be jų mūsų ekonomika yra nekonkurencinga, todėl pasilikti Lietuvoje bet kam iš jaunimo yra naivus poelgis. Skubiai keiskime padėtį universitetuose ir kolegijose.
1. Tyrimas: kas šeštas iš gabiausiųjų abiturientų ruošiasi studijuoti užsienyje
DELFI, 2010 gegužės mėn. 21 d. 10:43.
_Pastebėjome, jog didžiosiose, stipriausiose vidurinėse mokyklose ketinančių išvykti svetur skaičius siekia net 60 proc._ [1]
Ši skandalinga informacija propagandos tikslais paslėpta straipsnelio viduryje. O pavadinime šaukiama, kad išvažiuoti ruošiasi kas šeštas iš visų apklaustų. Bėda tame, kad mums reikalingi būtent tie patys geriausi, kurie nori ir gali imtis sunkiausių uždavinių ir įgyvendinti naujoves, konkuruoti su geriausiais iš kitų šalių.
Be jų mūsų ekonomika yra nekonkurencinga, todėl pasilikti Lietuvoje bet kam iš jaunimo yra naivus poelgis. Skubiai keiskime padėtį universitetuose ir kolegijose.
1. Tyrimas: kas šeštas iš gabiausiųjų abiturientų ruošiasi studijuoti užsienyje
DELFI, 2010 gegužės mėn. 21 d. 10:43.
Laurinkus sako, kad politika – verslas su savo paslaptimis, tauta – tik manipuliacijų objektas
Manipuliacijos reiškia mažiau, negu ponas Laurinkus tikisi. Mes nekentėme Rusijos valdžios ir ją nuvertėme. Dabar nekenčiame siauro Lietuvos turtingųjų ratelio valdymo ir jį taip pat pašalinsime iš valdžios. Nepadėjo Rusijos manipuliacijos, kurios buvo gerai finansuojamos. Nepadės ir vargana pono Laurinkaus bendražygių saviveikla.
2010 m. gegužės 21 d., penktadienis
Aukšta pridedamoji vertė Lietuvoje: dabar, ar žymiai vėliau?
Lietuvos mokslo biurokratai žada, kad aukštą pridedamąją vertę kurianti valstybė mūsų krašte bus tik po dešimtmečio. O gal vyksta gražios milijardų dalybos gražiai pašnekančių savųjų tarpe? Pabandykime kelis negražius klausimus Sokrato metodu.
Jei restrikcijos fermentų gamyba, paveldėta iš Rusijos, yra šiandien, po dvidešimties metų, kurianti aukštą pridedamąją vertę, tai kokią aukštą pridedamąją vertę mes sukursime po dar vieno dešimtmečio? Gal ji bus aukštesnė? Jei aukštesnė, tai - kiek ir kodėl?
Kur gausime talentingų kadrų, kuriančių tą vertę, jei didelių skolų už aukštąjį išsilavinimą dėka išvarome iš Lietuvos apie pusę mokinių iš geriausių Lietuvos mokyklų? (Baigę studijuoti, išvažiuoja antroji gabesniųjų pusė.)
Kol nebus atsakymo į tokius paprastus klausimus, nėra ko dirbančiam Lietuvos jaunimui tikėtis iš milijardų mokslo slėniams. Juk tie milijardai iš slėnių mažais srauteliais gali nutekėti į tas pačias kišenes, į kurias nuėjo kitų aferų milijardai. Laukiame atsakymų.
Jei restrikcijos fermentų gamyba, paveldėta iš Rusijos, yra šiandien, po dvidešimties metų, kurianti aukštą pridedamąją vertę, tai kokią aukštą pridedamąją vertę mes sukursime po dar vieno dešimtmečio? Gal ji bus aukštesnė? Jei aukštesnė, tai - kiek ir kodėl?
Kur gausime talentingų kadrų, kuriančių tą vertę, jei didelių skolų už aukštąjį išsilavinimą dėka išvarome iš Lietuvos apie pusę mokinių iš geriausių Lietuvos mokyklų? (Baigę studijuoti, išvažiuoja antroji gabesniųjų pusė.)
Kol nebus atsakymo į tokius paprastus klausimus, nėra ko dirbančiam Lietuvos jaunimui tikėtis iš milijardų mokslo slėniams. Juk tie milijardai iš slėnių mažais srauteliais gali nutekėti į tas pačias kišenes, į kurias nuėjo kitų aferų milijardai. Laukiame atsakymų.
Reikia skubiai panaikinti studentų apmpkestinimą, varantį gabų jaunimą iš Lietuvos.
_„Kadangi atsakingos institucijos emigruojančių abiturientų duomenų nerenka, mums kilo idėja atlikti geriausių šalyje vidurinių mokyklų apklausą. Pastebėjome, jog didžiosiose, stipriausiose vidurinėse mokyklose ketinančių išvykti svetur skaičius siekia net 60 proc...“, – situaciją komentuoja LSAS prezidentas Arūnas Markas._
2010 m. gegužės 20 d., ketvirtadienis
Neužbaigta revoliucija
_Public life in the ex-communist world is again run by a well-connected elite. But things may be starting to change
May 19th 2010 | From The Economist online
The Europe.view column will henceforth appear as a weekly posting at Eastern Approaches, The Economist's central and eastern Europe blog.
IN THE communist era, the countries of eastern and central Europe were run by tightly knit clans. Connections, particularly those of your parents, mattered more than ability. The same kind of people held the top jobs in the ruling party, in government, in media and in commerce and industry. One of the most potent fuels for the revolutions of 1989 was public discontent with this closed system and the unfairness and incompetence that went along with it.
It worked for a time. In the 1990s, social mobility, in both directions, was huge. Some of the former elite ended up washing dishes or selling insurance. People from the fringes of society (unemployed playwrights and electricians) rose to giddy heights. Capitalism opened huge possibilities for the flexible and ambitious. And if you didn’t like it, you could always leave: millions of people tasted the difference with work and study abroad.
They won that fight
But the new era proved brief. Instead of the old monopoly, a new cartel now holds sway. It is not so blatant. The communist parties' statutory grip on power is gone, as are the grim, grey men of the secret police. But from the Baltic to the Black sea, public life has again started looking like a game for insiders. The same people, with backgrounds in the same elite universities, with wealthy and well-connected parents, dominate politics, the media and top jobs in officialdom. Social mobility is slowing in many parts of the developed world, particularly Britain and America. But it is tantalising to see it fade in “new Europe”, which once seemed so open and dynamic.
The problem is most acute in politics. Generous subsidies for established parties rig the system against outsiders and newcomers. Electoral rules have the same effect—candidates for election face onerous registration requirements, for example. When voices are muffled, so are choices. Emigration, and in extreme cases even depopulation, is the unwelcome result.
But change does seem to be afoot. Running as an independent, Indrek Tarand, a popular former official, won a surprise victory in Estonia’s elections to the European parliament last year. In Hungary, the green-tinged anti-corruption movement Lehet Más a Politika (Politics can be different) won an unexpected 7.5% of the vote in the recent parliamentary elections. Less pleasingly, in the same election the far-right anti-establishment Jobbik party won nearly 17%, helped by protest votes as well as its traditional racist base.
The trend is visible elsewhere in central Europe. As the print edition reports this week, new parties and protest movements are making inroads into the clubby politics of the Czech Republic and Slovakia. Some, such as the Slovak Sloboda a Solidarita (Freedom and Solidarity), make heavy use of the internet. In the Czech Republic, a movement called Change the Politicians uses smartly made video clips of cultural hotshots such as Aňa Geislerová, Aneta Langerová, Marta Kubišová and Jiří Stránský denouncing corruption and calling for change.
But complaining is easy, as is casting a protest vote. The newcomers will certainly put the old guard under greater scrutiny, dent cultures of impunity and give heart to others who want to change the system. But that is not enough. What the ex-communist countries need is a big new impetus, to complete the changes in officialdom and public services promised but not fully achieved after the collapse of communism. Accession to the European Union and NATO gave that process a boost, but it has proved only temporary. In some respects, the countries of the region are regressing. To restore momentum the new outsiders must show that they can win power and use it—and at the same time not fall into the mire that has engulfed their predecessors._
May 19th 2010 | From The Economist online
The Europe.view column will henceforth appear as a weekly posting at Eastern Approaches, The Economist's central and eastern Europe blog.
IN THE communist era, the countries of eastern and central Europe were run by tightly knit clans. Connections, particularly those of your parents, mattered more than ability. The same kind of people held the top jobs in the ruling party, in government, in media and in commerce and industry. One of the most potent fuels for the revolutions of 1989 was public discontent with this closed system and the unfairness and incompetence that went along with it.
It worked for a time. In the 1990s, social mobility, in both directions, was huge. Some of the former elite ended up washing dishes or selling insurance. People from the fringes of society (unemployed playwrights and electricians) rose to giddy heights. Capitalism opened huge possibilities for the flexible and ambitious. And if you didn’t like it, you could always leave: millions of people tasted the difference with work and study abroad.
They won that fight
But the new era proved brief. Instead of the old monopoly, a new cartel now holds sway. It is not so blatant. The communist parties' statutory grip on power is gone, as are the grim, grey men of the secret police. But from the Baltic to the Black sea, public life has again started looking like a game for insiders. The same people, with backgrounds in the same elite universities, with wealthy and well-connected parents, dominate politics, the media and top jobs in officialdom. Social mobility is slowing in many parts of the developed world, particularly Britain and America. But it is tantalising to see it fade in “new Europe”, which once seemed so open and dynamic.
The problem is most acute in politics. Generous subsidies for established parties rig the system against outsiders and newcomers. Electoral rules have the same effect—candidates for election face onerous registration requirements, for example. When voices are muffled, so are choices. Emigration, and in extreme cases even depopulation, is the unwelcome result.
But change does seem to be afoot. Running as an independent, Indrek Tarand, a popular former official, won a surprise victory in Estonia’s elections to the European parliament last year. In Hungary, the green-tinged anti-corruption movement Lehet Más a Politika (Politics can be different) won an unexpected 7.5% of the vote in the recent parliamentary elections. Less pleasingly, in the same election the far-right anti-establishment Jobbik party won nearly 17%, helped by protest votes as well as its traditional racist base.
The trend is visible elsewhere in central Europe. As the print edition reports this week, new parties and protest movements are making inroads into the clubby politics of the Czech Republic and Slovakia. Some, such as the Slovak Sloboda a Solidarita (Freedom and Solidarity), make heavy use of the internet. In the Czech Republic, a movement called Change the Politicians uses smartly made video clips of cultural hotshots such as Aňa Geislerová, Aneta Langerová, Marta Kubišová and Jiří Stránský denouncing corruption and calling for change.
But complaining is easy, as is casting a protest vote. The newcomers will certainly put the old guard under greater scrutiny, dent cultures of impunity and give heart to others who want to change the system. But that is not enough. What the ex-communist countries need is a big new impetus, to complete the changes in officialdom and public services promised but not fully achieved after the collapse of communism. Accession to the European Union and NATO gave that process a boost, but it has proved only temporary. In some respects, the countries of the region are regressing. To restore momentum the new outsiders must show that they can win power and use it—and at the same time not fall into the mire that has engulfed their predecessors._
Kaip mums sužinoti?
Sveikatos apsaugos ministerijos biurokratai aiškina mums, kad ligoninės turi teisę pasinaudoti mūsų bejėgiškumu prieš sunkią operaciją ir kitais sunkios ligos atvejais ir paprašyti mus susimokėti už mėgintuvėlius analizėms, už visus vaistus ir kitas paslaugas, kurias ligoninės mums privalo suteikti nemokamai. Ligoninės pasirodo turi teisę nuslėpti mūsų teisę gauti nemokamas paslaugas, nuslėpti kad jos prašo tariamos mūsų paramos, o realiai reketuoja bejėgius žmones, kaip jau priimta mūsų valstybėje visais lygiais. Kaip sužinoti, kas mums priklauso? Ministerijos biurokratai sako, kad neva tai būtų išmintinga klausti mus reketuojančius medikus.
Ir nežinai dabar, žmogau. Na o ką daryti, kai Kubilius ir vėl reikalauja atiduoti į valstybės biudžetą dalį pašalpų mamoms, dalį tarnautojų atlyginimų, papildomus indėlius į biudžetą iš vos besilaikančių verslų... Ar čia Kubilius prašo paremti daug milijonų vertas užsitęsusias Premjero rezidencijos statybas, ar tikrai mūsų vargana valstybėlė sugrius, nesurinkusi tuos paskutinius grašius iš pačių mažiausiai sugebančių apsiginti? Ar eiti ir protestuoti, nes tokiu atveju valdžia greitai atsitokėja ir atsisako didžiausią nepasitenkinimą sukėlusių reikalavimų, ar tyliai toliau kentėti?
Ir nežinai dabar, žmogau. Na o ką daryti, kai Kubilius ir vėl reikalauja atiduoti į valstybės biudžetą dalį pašalpų mamoms, dalį tarnautojų atlyginimų, papildomus indėlius į biudžetą iš vos besilaikančių verslų... Ar čia Kubilius prašo paremti daug milijonų vertas užsitęsusias Premjero rezidencijos statybas, ar tikrai mūsų vargana valstybėlė sugrius, nesurinkusi tuos paskutinius grašius iš pačių mažiausiai sugebančių apsiginti? Ar eiti ir protestuoti, nes tokiu atveju valdžia greitai atsitokėja ir atsisako didžiausią nepasitenkinimą sukėlusių reikalavimų, ar tyliai toliau kentėti?
2010 m. gegužės 19 d., trečiadienis
Kodėl verta pagalvoti apie studijas užsienyje?
Vėl sugrįžo slogi pasenusi tarybinės propagandos laikų atmosfera. Visi bijo pasirodyti viešumoje, neprisidengę tuo pačiu propagandos burbulu. Argumentai už studijas užsieny aptariami tik slaptai virtuvėse.
Kaip ir tarybiniais laikais neminimas išsilavinimo kainos ir kokybės santykis. O jis yra svarbus. Net jei pavyksta įstojant gauti valstybės finansavimą, nėra garantijos, kad vėliau studijuojant neteks skolintis milžiniškas sumas, kurių lietuviškas išsilavinimas nėra vertas, nes negarantuoja taip gerai apmokamo darbo.
Mūsų išsilavinimo sistema kuria kadrus neegzistuojančiai Tarybų Sąjungos integruotai ekonomikai. Mes dar nepasirinkome Lietuvos ūkio vystymo krypties ir profesijų, kurios būtų konkurencingos šiais laikais. Tai tikrai nėra primityvios, žemos kokybės, statybos. Mokantis užsieny, bent jau yra neblogas šansas tas žinias pritaikyti užsieny bei susipažinti su šiuolaikinėmis darbo vietomis.
Ypač naivus yra taip pat pasenęs reikalavimas dėstytojams ir profesoriams tobulai žinoti lietuvių kalbą. Dėl to reikalavimo mes negalime deramai konkuruoti, vystydami geriausius talentus, kokius tik įmanoma pasamdyti Lietuvai.
Stebina dažnai nuskambantis nuo senų laikų išlikusio lietuviško darbštumo niekinimas. Užsieny studijuojantis jaunimas puikiai išmoksta kalbas ir greitai įsigyja draugų. Žmonės dirba retkarčiais po aštuoniolika valandų per parą tikrai ne dėl socializacijos stokos.
Kaip ir tarybiniais laikais neminimas išsilavinimo kainos ir kokybės santykis. O jis yra svarbus. Net jei pavyksta įstojant gauti valstybės finansavimą, nėra garantijos, kad vėliau studijuojant neteks skolintis milžiniškas sumas, kurių lietuviškas išsilavinimas nėra vertas, nes negarantuoja taip gerai apmokamo darbo.
Mūsų išsilavinimo sistema kuria kadrus neegzistuojančiai Tarybų Sąjungos integruotai ekonomikai. Mes dar nepasirinkome Lietuvos ūkio vystymo krypties ir profesijų, kurios būtų konkurencingos šiais laikais. Tai tikrai nėra primityvios, žemos kokybės, statybos. Mokantis užsieny, bent jau yra neblogas šansas tas žinias pritaikyti užsieny bei susipažinti su šiuolaikinėmis darbo vietomis.
Ypač naivus yra taip pat pasenęs reikalavimas dėstytojams ir profesoriams tobulai žinoti lietuvių kalbą. Dėl to reikalavimo mes negalime deramai konkuruoti, vystydami geriausius talentus, kokius tik įmanoma pasamdyti Lietuvai.
Stebina dažnai nuskambantis nuo senų laikų išlikusio lietuviško darbštumo niekinimas. Užsieny studijuojantis jaunimas puikiai išmoksta kalbas ir greitai įsigyja draugų. Žmonės dirba retkarčiais po aštuoniolika valandų per parą tikrai ne dėl socializacijos stokos.
2010 m. gegužės 18 d., antradienis
Propaganda prieš emigrantus valdantiesiems nepadeda
_Požiūris į ekonominius emigrantus buvo neabejotinai palankus (74 proc., tarp jaunimo – net 83 proc.). Tokia nuomonė tyrėjus nustebino – ji kontrastavo su informacija viešajame diskurse_ [1].
1. Sunkmečiu išeiviai traukia ne namo, o toliau ieškoti laimės užsienyje
Eglė Digrytė, www.DELFI.lt.
1. Sunkmečiu išeiviai traukia ne namo, o toliau ieškoti laimės užsienyje
Eglė Digrytė, www.DELFI.lt.
2010 m. gegužės 17 d., pirmadienis
P.Gylys. Kaip lietuviai litą devalvuoja
2010 gegužės mėn. 17 d. 09:44
Mūsų krašte sukurta tokia psichologinė atmosfera, kurioje kalbėti apie lito devalvavimą yra tarsi nepatriotiška ir visai neprofesionalu. Politikai savo bene didžiausiu pasiekimu laiko tai, kad litas nedevalvuotas ir Lietuva esą dar išlaiko savo greito ir sklandaus įėjimo į euro zoną šansus. Euro euforija ir devalvavimo temos tabu vieningai palaikomos ir mūsų žurnalistų korpuso.
Tai nebūtų blogai, jei opinijos formuotojai atskleistų visą savo argumentaciją ir pristatytų sistemišką požiūrį į mūsų valiutines problemas. Deja, užkeikimų šiuo klausimu yra daugiau nei rimtų argumentų. Todėl dažnai susidaro įspūdis, jog šią nuomonę formuoja žmonės, kurie prisidengdami patriotizmu bando „prastumti“ savo ar savo maitintojų privatų interesą. Arba tiesiog nesusivokia situacijoje, nes tapo savo pačių propagandos aukomis.
Pradėkime nuo devalvacijos, kuri yra nacionalinės valiutos kurso sumažinimas centrinio banko sprendimu. Jis gali turėti daugybę skirtingomis - teigiama ir neigiama - kryptimis veikiančių pasekmių. Bene pagrindinė – eksporto sąlygų pagerinimas. Jei patys eksportuotojai išveža prekes iš šalies, jų pajamos po devalvacijos padidėja. Antra vertus, jei užsieniečiai patys šalies rinkoje įsigyja prekių (tai tos šalies požiūriu irgi yra eksportas), jiems tokie pirkimai kainuoja pigiau. Tačiau devalvavimas pabrangina šalies importą. Vadinasi, ji nėra naudinga importuotojams.
Tiesa, ji palanki vietiniam verslui, kuris vidaus rinkoje konkuruoja su atvežtinių prekių gamintojais. Užsienio konkurentų prekės pabrangsta ir todėl jų pozicijos susilpnėja. Apibendrintant, devalvacija gerina šalies einamosios sąskaitos balansą ir taip mažina šalies privataus ir viešojo sektoriaus prasiskolinimo grėsmę - šio balanso deficito atveju tenka skolintis.
Mes pasirinkome, tiksliau mums buvo parinktas kitas – vidinio devalvavimo kelias. Kažkada buvo mesta frazė – jei nenupiginame lito, kažką teks atpiginti.
Povilas Gylys
Kartu devalvacija pagerina užsieniečių galimybes investuoti į šalį – jie už tą pačią užsienio valiutos sumą gali nupirkti daugiau vietinio finansinio ar materialaus kapitalo. O juk Baltijos jūroje vandens lygis tuoj pakils nuo mūsų ašarų, išlietų laukiant nesulaukiant užsienio investicijų. Kartu devalvacija menkina šalies verslo galimybes investuoti užsienyje. Visa tai gerina kapitalo sąskaitos balansą. Iš esmės, devalvuojant valiutą, mokėjimų balansas - t.y. balansas tarp visų metinių pajamų iš užsienio ir visų išlaidų užsienyje - gerėja.
Tačiau devalvacijos dažnai vengiama dėl to, kad toks veiksmas automatiškai padidina tarptautinę šalies subjektų skolą tvirta valiuta, išreikštą nacionaline valiuta, nes už tą pačią eurų, dolerių ar kitos tvirtos valiutos sumą reikia pakloti didesnę nacionalinės valiutos sumą.
Nors tikras, išorinis devalvavimas turi tiek neigiamų, tiek teigiamų pasekmių, Lietuvą valdančios vidaus ir išorės jėgos formuoja viešąją nuomonę, kad vienintelė ir absoliučiai teisinga, neginčijamai protinga strategija yra esamo valiutos kurso išlaikymas bet kokia kaina vengiant oficialaus, išorinio mūsų valiutos devalvavimo.
Vienas iš svarbiausių argumentų – taip Lietuva lengviau įsives eurą. Mes pasirinkome, tiksliau mums buvo parinktas kitas – vidinio devalvavimo kelias. Kaip visada - nei viešos, nei, kiek žinau, konfidencialios aukščiausio lygio diskusijos tuo klausimu nebuvo arba diskutavo tik tie, kuriems esama padėtis yra naudinga. Kažkada buvo mesta frazė – jei nenupiginame lito, kažką teks atpiginti.
Vidinis devalvavimas reiškia darbo užmokesčio ir kainų prekėms bei paslaugoms mažinimą. Tą pasirinkimą mes jau jaučiame. Jį jaučia latviai, estai, airiai ir graikai. Pastarosios dvi šalys turės eiti tuo keliu, nes neturi savo valiutos, kurią galėtų devalvuoti, o euro devalvuoti dėl nelaimėlių graikų ar airių euro zona nesirengia.
Kas kita yra Lietuva, kuri savo valiutą tebeturi. Tiesa, ji yra kitos rūšies valiutiniuose spąstuose. Mat egzistuoja įtakingi galios centrai, pirmiausia bankai, kurie nėra suinteresuoti įprastine devalvacija, nes tuomet išvežant mūsų šalyje litais gautas pajamas prieš tai jas pavertus eurais, jos sumažėja.
Antra vertus, didelė gyventojų ir verslo grupė, paėmusių kreditus eurais, bijo devalvacijos, nes tai padidina jų įsiskolinimą litais.
Trečia, egzistuoja ir politiniai spąstai, į kuriuos bijo patekti politikai, nenorintys užsitraukti galingos verslo dalies ir nemažo, prasiskolinusio eurais, viduriniojo sluoksnio nemalonę. Bent dalis jų suvokia, jog reikia svarstyti vidinės ir išorinės lito devalvacijos variantus kaip galimas alternatyvas, tačiau bijo tokią diskusiją pradėti. Iš dalies dėl to, jog mūsų žmonės mūsų nuomonės formuotojų yra smarkiai indoktrinuoti ir kalbas apie lito devalvavimą prilygina Tėvynės išdavimui. Manau tiek indoktrinuotojams, tiek kitiems žmonės vertėtų atsiversti ekonomikos vadovėlius...
Visas tas nemalonias pasekmes, kylančias iš vidinės ar išorinės, tikrosios devalvacijos galima buvo numatyti ir ištirti. Ir tai numatyti bei analizuoti turėjo ne tiek komerciniai bankai su jų ekspertais, bet, pirmiausia, Lietuvos bankas, jo vadovai ir analitikai… Deja, jie „nematė“, kaip litą iš pinigų cirkuliacijos stumia euras ir kaip iš to proceso, vadinamo dolerizacija, kyla valiutinė rizika, t. y. rizika, kad lito ir euro kursas gali pasikeisti daliai ūkio subjektų nenaudinga linkme.
Kaip „nepastebėjo“ ir to, kad Lietuvoje veikiant antiinfliaciniam savo prigimtimi valiutų valdybos modeliui, kaip tik per eurų antplūdį iš motininių vakarų bankų šalies ekonomika buvo infliuota, perkaitinta ir po jos atšalimo nekilnojamojo turto sektoriuje buvo įšaldytos, Lietuvos mastais, milžiniškos lėšos.
Taip buvo užprogramuotas drastiškas nacionalinio produkto sumažėjimas, staigus nedarbo kilimas ir pan. Eurų antplūdis taip pat prisidėjo prie realaus lito nuvertėjimo ne tik vidaus ekonomikos, bet ir tarptautiniu požiūriu. Kitaip sakant, realus lito kursas ėmė tolti nuo nominalaus jo kurso. Tarptautinėse rinkose dominuoja požiūris, kad dabartinis nominalus lito kursas yra per aukštas ir jį reiktų koreguoti. Teoriškai egzistuoja dvi korekcijos rūšys - išorinė arba vidinė devalvacija. Mes pasirinkome vidinę devalvaciją.
Dabar mūsų centrinio banko lyderiai kartu su šalies politiniais lyderiais, kitais „elitiniais“ veikėjais iš dramblio kaulo bokšto stebi, kaip vyksta vidinė devalvacija, kaip krenta darbo užmokestis, laukia kada pradės kristi kainos (kai kur jos kyla) ir mūsų šalies ekonomika tarptautiniu mastu taps konkurencingesnė. Tačiau tai kelias, kuriuo einant sėkmės perspektyva, geriausiu atveju, yra miglota.
Pasirenkant šį kelią reiktų suvokti, jog jis susijęs su tolesniu žmonių perkamosios galios kritimu ir, tuo pačiu, su nedidėjančiomis verslo galimybėmis parduoti savo prekes ir paslaugas. Tai ypač skaudžiai jaučia vietinei rinkai dirbantis smulkus ir vidutinis verslas, apie kurio skatinimą taip mėgsta kalbėti mūsų nomenklatūra. Taip pat su pavojumi, jog eilinį kartą pasirinktos strategijos našta nebus teisingai paskirstyta tarp turtingų ir neturtingų.
Centrinio banko vadovai ir politikai, atsakingi už viešąjį šalies interesą (komercinių bankų ekspertai pagal savo pareigas įpareigoti ginti privačius bankų interesus), turėtų gerai ištirti, ar pasirinktas kelias, reiškiantis didžiules ekonomines aukas, tikrai atgaivins ekonomiką ir pagreitins civilizuotą įėjimą į euro zoną. Beje, pats euras mums turėtų būti ne tikslas, o priemonė. Tikslas yra šalies gerovė.
P.S. Perskaitęs šį tekstą tūlas lietuvis paklaus - o kur priemonės padėčiai pagerinti. Į tai atsakysiu - čia pateikiamas Lietuvos valiutinės situacijos diagnozės eskizinis variantas.. Gydymą turėtų siūlyti ir vykdyti tie, kurie oficialiai atsakingi už padėtį šalyje. Akademiniai sluoksniai galėtų prisidėti, jei valdžia rimtai imtųsi gydymo funkcijų.
Mūsų krašte sukurta tokia psichologinė atmosfera, kurioje kalbėti apie lito devalvavimą yra tarsi nepatriotiška ir visai neprofesionalu. Politikai savo bene didžiausiu pasiekimu laiko tai, kad litas nedevalvuotas ir Lietuva esą dar išlaiko savo greito ir sklandaus įėjimo į euro zoną šansus. Euro euforija ir devalvavimo temos tabu vieningai palaikomos ir mūsų žurnalistų korpuso.
Tai nebūtų blogai, jei opinijos formuotojai atskleistų visą savo argumentaciją ir pristatytų sistemišką požiūrį į mūsų valiutines problemas. Deja, užkeikimų šiuo klausimu yra daugiau nei rimtų argumentų. Todėl dažnai susidaro įspūdis, jog šią nuomonę formuoja žmonės, kurie prisidengdami patriotizmu bando „prastumti“ savo ar savo maitintojų privatų interesą. Arba tiesiog nesusivokia situacijoje, nes tapo savo pačių propagandos aukomis.
Pradėkime nuo devalvacijos, kuri yra nacionalinės valiutos kurso sumažinimas centrinio banko sprendimu. Jis gali turėti daugybę skirtingomis - teigiama ir neigiama - kryptimis veikiančių pasekmių. Bene pagrindinė – eksporto sąlygų pagerinimas. Jei patys eksportuotojai išveža prekes iš šalies, jų pajamos po devalvacijos padidėja. Antra vertus, jei užsieniečiai patys šalies rinkoje įsigyja prekių (tai tos šalies požiūriu irgi yra eksportas), jiems tokie pirkimai kainuoja pigiau. Tačiau devalvavimas pabrangina šalies importą. Vadinasi, ji nėra naudinga importuotojams.
Tiesa, ji palanki vietiniam verslui, kuris vidaus rinkoje konkuruoja su atvežtinių prekių gamintojais. Užsienio konkurentų prekės pabrangsta ir todėl jų pozicijos susilpnėja. Apibendrintant, devalvacija gerina šalies einamosios sąskaitos balansą ir taip mažina šalies privataus ir viešojo sektoriaus prasiskolinimo grėsmę - šio balanso deficito atveju tenka skolintis.
Mes pasirinkome, tiksliau mums buvo parinktas kitas – vidinio devalvavimo kelias. Kažkada buvo mesta frazė – jei nenupiginame lito, kažką teks atpiginti.
Povilas Gylys
Kartu devalvacija pagerina užsieniečių galimybes investuoti į šalį – jie už tą pačią užsienio valiutos sumą gali nupirkti daugiau vietinio finansinio ar materialaus kapitalo. O juk Baltijos jūroje vandens lygis tuoj pakils nuo mūsų ašarų, išlietų laukiant nesulaukiant užsienio investicijų. Kartu devalvacija menkina šalies verslo galimybes investuoti užsienyje. Visa tai gerina kapitalo sąskaitos balansą. Iš esmės, devalvuojant valiutą, mokėjimų balansas - t.y. balansas tarp visų metinių pajamų iš užsienio ir visų išlaidų užsienyje - gerėja.
Tačiau devalvacijos dažnai vengiama dėl to, kad toks veiksmas automatiškai padidina tarptautinę šalies subjektų skolą tvirta valiuta, išreikštą nacionaline valiuta, nes už tą pačią eurų, dolerių ar kitos tvirtos valiutos sumą reikia pakloti didesnę nacionalinės valiutos sumą.
Nors tikras, išorinis devalvavimas turi tiek neigiamų, tiek teigiamų pasekmių, Lietuvą valdančios vidaus ir išorės jėgos formuoja viešąją nuomonę, kad vienintelė ir absoliučiai teisinga, neginčijamai protinga strategija yra esamo valiutos kurso išlaikymas bet kokia kaina vengiant oficialaus, išorinio mūsų valiutos devalvavimo.
Vienas iš svarbiausių argumentų – taip Lietuva lengviau įsives eurą. Mes pasirinkome, tiksliau mums buvo parinktas kitas – vidinio devalvavimo kelias. Kaip visada - nei viešos, nei, kiek žinau, konfidencialios aukščiausio lygio diskusijos tuo klausimu nebuvo arba diskutavo tik tie, kuriems esama padėtis yra naudinga. Kažkada buvo mesta frazė – jei nenupiginame lito, kažką teks atpiginti.
Vidinis devalvavimas reiškia darbo užmokesčio ir kainų prekėms bei paslaugoms mažinimą. Tą pasirinkimą mes jau jaučiame. Jį jaučia latviai, estai, airiai ir graikai. Pastarosios dvi šalys turės eiti tuo keliu, nes neturi savo valiutos, kurią galėtų devalvuoti, o euro devalvuoti dėl nelaimėlių graikų ar airių euro zona nesirengia.
Kas kita yra Lietuva, kuri savo valiutą tebeturi. Tiesa, ji yra kitos rūšies valiutiniuose spąstuose. Mat egzistuoja įtakingi galios centrai, pirmiausia bankai, kurie nėra suinteresuoti įprastine devalvacija, nes tuomet išvežant mūsų šalyje litais gautas pajamas prieš tai jas pavertus eurais, jos sumažėja.
Antra vertus, didelė gyventojų ir verslo grupė, paėmusių kreditus eurais, bijo devalvacijos, nes tai padidina jų įsiskolinimą litais.
Trečia, egzistuoja ir politiniai spąstai, į kuriuos bijo patekti politikai, nenorintys užsitraukti galingos verslo dalies ir nemažo, prasiskolinusio eurais, viduriniojo sluoksnio nemalonę. Bent dalis jų suvokia, jog reikia svarstyti vidinės ir išorinės lito devalvacijos variantus kaip galimas alternatyvas, tačiau bijo tokią diskusiją pradėti. Iš dalies dėl to, jog mūsų žmonės mūsų nuomonės formuotojų yra smarkiai indoktrinuoti ir kalbas apie lito devalvavimą prilygina Tėvynės išdavimui. Manau tiek indoktrinuotojams, tiek kitiems žmonės vertėtų atsiversti ekonomikos vadovėlius...
Visas tas nemalonias pasekmes, kylančias iš vidinės ar išorinės, tikrosios devalvacijos galima buvo numatyti ir ištirti. Ir tai numatyti bei analizuoti turėjo ne tiek komerciniai bankai su jų ekspertais, bet, pirmiausia, Lietuvos bankas, jo vadovai ir analitikai… Deja, jie „nematė“, kaip litą iš pinigų cirkuliacijos stumia euras ir kaip iš to proceso, vadinamo dolerizacija, kyla valiutinė rizika, t. y. rizika, kad lito ir euro kursas gali pasikeisti daliai ūkio subjektų nenaudinga linkme.
Kaip „nepastebėjo“ ir to, kad Lietuvoje veikiant antiinfliaciniam savo prigimtimi valiutų valdybos modeliui, kaip tik per eurų antplūdį iš motininių vakarų bankų šalies ekonomika buvo infliuota, perkaitinta ir po jos atšalimo nekilnojamojo turto sektoriuje buvo įšaldytos, Lietuvos mastais, milžiniškos lėšos.
Taip buvo užprogramuotas drastiškas nacionalinio produkto sumažėjimas, staigus nedarbo kilimas ir pan. Eurų antplūdis taip pat prisidėjo prie realaus lito nuvertėjimo ne tik vidaus ekonomikos, bet ir tarptautiniu požiūriu. Kitaip sakant, realus lito kursas ėmė tolti nuo nominalaus jo kurso. Tarptautinėse rinkose dominuoja požiūris, kad dabartinis nominalus lito kursas yra per aukštas ir jį reiktų koreguoti. Teoriškai egzistuoja dvi korekcijos rūšys - išorinė arba vidinė devalvacija. Mes pasirinkome vidinę devalvaciją.
Dabar mūsų centrinio banko lyderiai kartu su šalies politiniais lyderiais, kitais „elitiniais“ veikėjais iš dramblio kaulo bokšto stebi, kaip vyksta vidinė devalvacija, kaip krenta darbo užmokestis, laukia kada pradės kristi kainos (kai kur jos kyla) ir mūsų šalies ekonomika tarptautiniu mastu taps konkurencingesnė. Tačiau tai kelias, kuriuo einant sėkmės perspektyva, geriausiu atveju, yra miglota.
Pasirenkant šį kelią reiktų suvokti, jog jis susijęs su tolesniu žmonių perkamosios galios kritimu ir, tuo pačiu, su nedidėjančiomis verslo galimybėmis parduoti savo prekes ir paslaugas. Tai ypač skaudžiai jaučia vietinei rinkai dirbantis smulkus ir vidutinis verslas, apie kurio skatinimą taip mėgsta kalbėti mūsų nomenklatūra. Taip pat su pavojumi, jog eilinį kartą pasirinktos strategijos našta nebus teisingai paskirstyta tarp turtingų ir neturtingų.
Centrinio banko vadovai ir politikai, atsakingi už viešąjį šalies interesą (komercinių bankų ekspertai pagal savo pareigas įpareigoti ginti privačius bankų interesus), turėtų gerai ištirti, ar pasirinktas kelias, reiškiantis didžiules ekonomines aukas, tikrai atgaivins ekonomiką ir pagreitins civilizuotą įėjimą į euro zoną. Beje, pats euras mums turėtų būti ne tikslas, o priemonė. Tikslas yra šalies gerovė.
P.S. Perskaitęs šį tekstą tūlas lietuvis paklaus - o kur priemonės padėčiai pagerinti. Į tai atsakysiu - čia pateikiamas Lietuvos valiutinės situacijos diagnozės eskizinis variantas.. Gydymą turėtų siūlyti ir vykdyti tie, kurie oficialiai atsakingi už padėtį šalyje. Akademiniai sluoksniai galėtų prisidėti, jei valdžia rimtai imtųsi gydymo funkcijų.
2010 m. gegužės 14 d., penktadienis
Nuo ko mes giname vaikus?
Apklausos duomenys rodo, jog šiuo metu jokių finansinių sunkumų neturi tik 6,2 proc. didmiesčių gyventojų. Kone trečdalis apklaustųjų pritrūksta lėšų maistui ir vartojimo prekėms įsigyti, dar 13 proc. sunku grąžinti paskolas ir išlaikyti būstą.
Lemiamu momentu, kai tiek žmonių Lietuvoje badauja, stengdamiesi išmokėti nepakeliamas skolas bankams ir mokesčių inspekcijai dėl tų pačių bankų ir mūsų valdžios neatsakingumo sukeltos krizės, kai tiek žmonių kankinasi be darbo, kai tiek jaunimo emigruoja dėl grobuoniško studijų apmokestinimo,kai prisivogusių pedofilų klanas su džiaugsmu skaičiuoja paliktus be valstybės apsaugos mūsų vaikus, atėjo Mitė ir apgynė Lietuvą nuo rusų muzikos.
Lemiamu momentu, kai tiek žmonių Lietuvoje badauja, stengdamiesi išmokėti nepakeliamas skolas bankams ir mokesčių inspekcijai dėl tų pačių bankų ir mūsų valdžios neatsakingumo sukeltos krizės, kai tiek žmonių kankinasi be darbo, kai tiek jaunimo emigruoja dėl grobuoniško studijų apmokestinimo,kai prisivogusių pedofilų klanas su džiaugsmu skaičiuoja paliktus be valstybės apsaugos mūsų vaikus, atėjo Mitė ir apgynė Lietuvą nuo rusų muzikos.
Anglija rodo mums kelią
Camerono and Cleggo bendradarbiavimas yra tai, kas nėra Kubiliaus koalicija. Cameronas and Cleggas yra jauni partijų lyderiai, pilni energijos, sugebantys ieškoti kompromisų. Cleggo dalyvavimas koalicijoje užtikrina, kad mokesčių naštos palengvinimas nueis ne vien Camerono turtingiesiems bendraklasiams. Ateidami iš skirtingų politinio spektro pusių šie du lyderiai turi galimybę atsispirti prieš kraštutinius radikalus jų partijų gretose, pasiremdami vien būtinybe išlaikyti koaliciją. Mūsų gi valdančiosios koalicijos partneriai lenktyniauja, kuris daugiau kraujo nuleis valstybės aparatui ir eiliniams tautiečiams.
Bijau, kad ir vėl Anglija mums parodys įtikinamai, kaip surasti auksinį vidurį tarp biurokratijos apribojimo ir socialinės harmonijos išlaikymo šalyje, rimtos centristų politikos pavyzdį.Turime tiek gabių energingų piliečių. Nejaugi per dvidešimt metų neišugdėme lyderių, galinčių efektyviai valdyti?
Bijau, kad ir vėl Anglija mums parodys įtikinamai, kaip surasti auksinį vidurį tarp biurokratijos apribojimo ir socialinės harmonijos išlaikymo šalyje, rimtos centristų politikos pavyzdį.Turime tiek gabių energingų piliečių. Nejaugi per dvidešimt metų neišugdėme lyderių, galinčių efektyviai valdyti?
2010 m. gegužės 13 d., ketvirtadienis
Kur didžiausia problema?
Tyrimas rodo, kad aukštesnes pajamas ir geresnį išsilavinimą turinčių tėvų vaikai turi daugiau galimybių studijuoti Lietuvos universitete ir gauti didesnį darbo užmokestį pabaigę studijas.
Švaistome svarbiausią Lietuvos turtą - pagrindinės jaunimo dalies talentus. Todėl šiuo momentu konkurencinėje kovoje su geriau besitvarkančiomis valstybėmis neturime jokių šansų. Išvažiuojantys dirbti kitur tai supranta ir balsuoja kojomis. Reikia keisti paramos skyrimo studijuojančiam jaunimui tvarką.
Švaistome svarbiausią Lietuvos turtą - pagrindinės jaunimo dalies talentus. Todėl šiuo momentu konkurencinėje kovoje su geriau besitvarkančiomis valstybėmis neturime jokių šansų. Išvažiuojantys dirbti kitur tai supranta ir balsuoja kojomis. Reikia keisti paramos skyrimo studijuojančiam jaunimui tvarką.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)