Visi į gatves. (1) Užtenka gaminti pasigailėtinų šovinių gamyklas už mūsų mokesčius. Užtenka bankų berniukams ir Maksimos medikams paleistuvauti Druskininkuose už monopolinius viršpelnius. Sudarykime sąlygas geriems Lietuvos studentams nemokamai studijuoti Lietuvoje. Tai mūsų Tėvynės ateitis. Apginkime jos daigus.
1. "Studentai ir dėstytojai kitą savaitę mitinguos prie Seimo
2009 03 03 / 14:55 /
lrt.lt
BFL.Vykdoma aukštojo mokslo reforma nepatenkinti studentai ir dėstytojai antradienį žada rengti mitingą prie Seimo.
Anot akciją organizuojančios piliečių grupės „Už kokybišką ir prieinamą aukštąjį mokslą Lietuvoje“ atstovo Nerijaus Stasiulio, pirmadienį iš pradžių sulaukę neigiamo Vilniaus savivaldybės atsakymo, vėliau leidimą mitingui rengti jie vis dėl to gavo.
„Nežinau, dėl ko savivaldybė pakeitė nuomonę. Mes pasakėme, kad negavę leidimo, kovo 5 dieną rengsime nesankcionuotą mitingą. Tikriausiai jie nusprendė, kad geriau sankcionuota akcija kovo 10-ąją, negu nesankcionuota“, – sakė N. Stasiulis.
Pasak jo, mitinge dalyvaus studentai, moksleiviai, dėstytojai, tėvai iš visos Lietuvos. Jį rengti padeda Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimas, remia ir dalyvauti kviečia Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės klubas. Organizatoriai prognozuoja, kad prie Seimo susirinks apie 7 tūkst. žmonių.
N. Stasiulio teigimu, neramumų mitingo metu tikimasi išvengti.
„Mūsų akcija bus taiki. Bus sakomos kalbos, plakatai. Jei atsiras provokatorių, tikimės, kad savo darbą atliks policija“, – kalbėjo jis.
Grupė „Už kokybišką ir prieinamą aukštąjį mokslą Lietuvoje“ mitingą prie Seimo rūmų ketino rengti ir vasario 19 dieną, tačiau Vilniaus miesto savivaldybė leidimo jam rengti nedavė.
Anot visuomenininkų, savo sprendimą savivaldybė motyvavo tuo, jog akcijos metu nebus įmanoma užtikrinti visuomenės saugumo ir to, kad būtų paisoma įstatymų, nes akcijos organizatoriai atsisakė užtikrinti, jog prie Seimo rūmų susirinktų ne daugiau nei trys šimtai žmonių.
Mitinge „Už esminę ir teisingą aukštojo mokslo reformą“ turėjo būti protestuojama prieš nepagrįstą studentų apmokestinimą, aukštojo mokslo reformos imitaciją ir „laisvos rinkos“ šūkiais dangstomą socialinį eksperimentą su Lietuvos jaunimu ir visa aukštojo mokslo sistema.
Šiam mitingui neįvykus, vasario 19-ąją prie Seimo apie dešimt studentų atėjo užsiklijavę burnas lipnia juosta. Taip studentai protestavo prieš nedemokratiškų šalių elgesį primenantį draudimą susirinkti Lietuvos jaunimui bei kitiems švietimo sistema susirūpinusiems žmonėms ir kartu reiškė nepasitenkinimą Vyriausybės vykdoma aukštojo mokslo politika." (Studentai ir dėstytojai kitą savaitę mitinguos prie Seimo).
2009 m. kovo 3 d., antradienis
2009 m. kovo 2 d., pirmadienis
Lietuvos Aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimo pozicija
"Streiku grasinančios profsąjungos reikalauja ir G.Steponavičiaus galvos
Mindaugas Jackevičius, www.DELFI.lt2009 kovo mėn. 2 d. 12:46
Lietuvos Aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimas (LAMPSS) skelbia kylantis į kovą prieš vykdomą aukštojo mokslo reformą. Planuojama, kad kovo 5 dienos akcijoje dalyvaus apie 7000 žmonių iš visos šalies.
LAMPSS praneša kreipęsis į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją prašydamas leidimo mitinguoti. Čia esą laukiama Šiaulių, Klaipėdos, Kauno, Vilniaus aukštųjų mokyklų dėstytojų, darbuotojų, studentai, vadovai, mokyklų mokytojai ir mokiniai. Mitingą numatoma surengti kovo 5 d. Vilniuje prie Seimo rūmų nuo 12 ik17 val. Jie bus gautas leidimas, mitingas vyks mašinų stovėjimo aikštelėje.
Kaip praneša LAMPSS, mitingu norima pareikšti protestą dėl esą nepamatuotos, socialiai neteisingos aukštojo mokslo reformos, kuri palies kiekvieną Lietuvos pilietį.
Detaliau planuojamos protesto akcijos motyvus ir reikalavimus LAMPSS išdėstė viešam kreipimesi į šalies prezidentą Valdą Adamkų, Seimo pirmininką Arūną Valinską, premjerą Andrių Kubilių.
-->
Įvertindamas planuojamą aukštojo mokslo reformą kaip eksperimentą, kuris yra ypač pavojingas viso pasaulio ekonominės krizės sąlygomis, savo viešajame kreipimesi į šalies vadovus LAMPSS reikalauja atsisakyti aukštojo mokslo reformos koncepcijos, grindžiamos laisvosios rinkos ideologija ir „studijų krepšelio“ įvedimu; atsisakyti aklai ir chaotiškai vykdyti socialinį eksperimentą su Lietuvos moksleiviais, kiekviena lietuvio šeima, su esamais studentais ir akademine bendruomene; nepritarti Seime svarstomam antikonstituciniam mokslo ir studijų įstatymo projektui, iš esmės jį taisyti, remiantis čia išdėstytais reikalavimais; atstatydinti arba atleisti iš pareigų švietimo ir mokslo ministrą G. Steponavičių.
Savivaldybė kliūčių mitingui nemato
Kaip DELFI sakė sostinės savivaldybės atstovas Mindaugas Savickas, savivaldybė didelių kliūčių mitingui nemato ir leidimą linkusi išduoti. Tačiau savivaldybė užsimena, kad mitingui gali iškilti techninių kliūčių: 7 tūkstančiai mitinguotojų Nepriklausomybės aikštėje šalia Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos netilptų, o mašinų stovėjimo aikštelėje gali būti purvynas.
Kadangi kovo 5 d. Seime plenariniai posėdžiai nevyks, savivaldybė siūlo mitinguoti kovo 10 dieną.
DELFI primena, kad Vyriausybės patvirtintame Mokslo ir studijų įstatymo projekte numatytas studijų krepšelis gabiausiems ir motyvuočiausiems studentams, valstybės remiamos paskolos – prasčiau besimokantiems, universitetų bei kolegijų valdymo ir statuso kaita.
Šiuo metu projektas svarstomas Seime." (1)
1. Streiku grasinančios profsąjungos reikalauja ir G.Steponavičiaus galvos
Mindaugas Jackevičius, www.DELFI.lt2009 kovo mėn. 2 d. 12:46
Lietuvos Aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimas (LAMPSS) skelbia kylantis į kovą prieš vykdomą aukštojo mokslo reformą. Planuojama, kad kovo 5 dienos akcijoje dalyvaus apie 7000 žmonių iš visos šalies.
LAMPSS praneša kreipęsis į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją prašydamas leidimo mitinguoti. Čia esą laukiama Šiaulių, Klaipėdos, Kauno, Vilniaus aukštųjų mokyklų dėstytojų, darbuotojų, studentai, vadovai, mokyklų mokytojai ir mokiniai. Mitingą numatoma surengti kovo 5 d. Vilniuje prie Seimo rūmų nuo 12 ik17 val. Jie bus gautas leidimas, mitingas vyks mašinų stovėjimo aikštelėje.
Kaip praneša LAMPSS, mitingu norima pareikšti protestą dėl esą nepamatuotos, socialiai neteisingos aukštojo mokslo reformos, kuri palies kiekvieną Lietuvos pilietį.
Detaliau planuojamos protesto akcijos motyvus ir reikalavimus LAMPSS išdėstė viešam kreipimesi į šalies prezidentą Valdą Adamkų, Seimo pirmininką Arūną Valinską, premjerą Andrių Kubilių.
-->
Įvertindamas planuojamą aukštojo mokslo reformą kaip eksperimentą, kuris yra ypač pavojingas viso pasaulio ekonominės krizės sąlygomis, savo viešajame kreipimesi į šalies vadovus LAMPSS reikalauja atsisakyti aukštojo mokslo reformos koncepcijos, grindžiamos laisvosios rinkos ideologija ir „studijų krepšelio“ įvedimu; atsisakyti aklai ir chaotiškai vykdyti socialinį eksperimentą su Lietuvos moksleiviais, kiekviena lietuvio šeima, su esamais studentais ir akademine bendruomene; nepritarti Seime svarstomam antikonstituciniam mokslo ir studijų įstatymo projektui, iš esmės jį taisyti, remiantis čia išdėstytais reikalavimais; atstatydinti arba atleisti iš pareigų švietimo ir mokslo ministrą G. Steponavičių.
Savivaldybė kliūčių mitingui nemato
Kaip DELFI sakė sostinės savivaldybės atstovas Mindaugas Savickas, savivaldybė didelių kliūčių mitingui nemato ir leidimą linkusi išduoti. Tačiau savivaldybė užsimena, kad mitingui gali iškilti techninių kliūčių: 7 tūkstančiai mitinguotojų Nepriklausomybės aikštėje šalia Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos netilptų, o mašinų stovėjimo aikštelėje gali būti purvynas.
Kadangi kovo 5 d. Seime plenariniai posėdžiai nevyks, savivaldybė siūlo mitinguoti kovo 10 dieną.
DELFI primena, kad Vyriausybės patvirtintame Mokslo ir studijų įstatymo projekte numatytas studijų krepšelis gabiausiems ir motyvuočiausiems studentams, valstybės remiamos paskolos – prasčiau besimokantiems, universitetų bei kolegijų valdymo ir statuso kaita.
Šiuo metu projektas svarstomas Seime." (1)
1. Streiku grasinančios profsąjungos reikalauja ir G.Steponavičiaus galvos
Kas ims kreditus studijoms?
"Viena, gyventojams stebint dabartinę ekonomikos situaciją grįžo „kreditų baimė“ (o galbūt pirkėjai realistiškiau pradėjo žiūrėti į besikeičiančias kreditų grąžinimo galimybes ir tą naštą kurią užsikrauna sau ant pečių), antra, su problemomis susiduria daugelis kitų šalies ūkio sektorių, didėja nedarbo rodikliai, mažėja perkamoji galia ir vyksta visiškai priešingas procesas tam, kurį mes stebėjome prieš keturis metus." (1)
1. Nuomonė. „Titanikas II“ – skęstanti NT rinka atsitrenkė į krizės ledkalnį
1. Nuomonė. „Titanikas II“ – skęstanti NT rinka atsitrenkė į krizės ledkalnį
Kritika straipsniui: "I.Brazauskas. Lietuvos aukštojo mokslo reforma ir pasaulio patirtis: Amerika" (1)
Amerikiečiai dabar pradeda keisti jų sistemą, bandydami pagerinti aukštojo mokslo prieinamumą. JAV nėra sistemos, kuri ribotų studijų kainą. Todėl ta kaina yra aukšta. Mokiniai iš gausios vidutiniosios klasės girdi, kad reikia mokėti vos ne 40 000 dolerių per metus, ir atsisako eiti studijuoti. Šiuo metu JAV turi mažesnį išsilavinusių žmonių procentą, negu daugelis kitų šalių. Šiuolaikinėje ekonomikoje tai yra problema. Todėl Obama nutarė stumti bankus iš paskolų studentams verslo.
1. "I.Brazauskas. Lietuvos aukštojo mokslo reforma ir pasaulio patirtis: Amerika www.DELFI.lt2009 kovo mėn. 2 d. 10:40
Lietuvos aukštojo mokslo sistemą reformuoti tikrai reikia ir jau reikėjo bent prieš 10 metų – tai yra akivaizdu. Pasaulyje yra tik apie 200 valstybių, o geriausias Lietuvos universitetas pagal labiausiai žinomą Šanchajaus reitingą net nepatenka į pasaulio 500-uką ir Europos 100-uką. Taigi, tikrai reikia paskubėti. Tačiau skubėti reikia protingai."
Prieš pradedant gvildenti Lietuvos reformatorių pasiūlymus ar lyginant juos su JAV ir kitų šalių patirtimi, norėčiau pradėti nuo šio straipsnio išvadų:
1. Esminiai reformos pakeitimai turėtų pradėti veikti nuo 2010, o ne nuo 2009 m. Dalis pakeitimų galėtų jau įsigalioti šiais metais, tačiau šiuo metu patys aukštojo mokslo reformatoriai dar nėra pakankamai pasiruošę.
2. Švietimo ministerija ir reformos grupė turėtu pateikti visuomenei ir „garsiai“ pristatyti pažangiausių pasaulio aukštojo mokslo sistemų – pvz. JAV, Kanados, D. Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Skandinavijos, Japonijos, Korėjos ir netgi Kinijos analizę - tiek detalųjį, tiek ir sutrupintą jos variantą. Ten turėtų būti aptarti tiek aukštojo mokslo finansavimo mechanizmai, tiek pagrindiniai veiksniai, nulemiantys jo kokybę.
-->
3. Lietuva turėtų šį pavasarį surengti kad ir savaitės trukmės tarptautinę konferenciją „Aukštojo Mokslo sistemos pasaulyje“, į kurią turėtų būti pakviesti aukštojo mokslo ekspertai iš Amerikos, D.Britanijos, Skandinavijos, Japonijos ir t.t. – tarkim, 10 atskirų „komandų“,bent 3 iš JAV. Į konferenciją turėtų būti pakviesta dar bent 10 atstovų iš žymiausių pasaulio konsultavimo, strategijos ir analizės kompanijų, bei didžiausių pasaulio įmonių, naudojančių itin kvalifikuotą darbo jėgą. Be kita ko, šios komandos turėtų sukurti savo „idealios aukštojo mokslo sistemos modelį“ ir galbūt surasti bendrą kompromisą dėl „idealios sistemos“.
Tokia konferencija sulauktų labai plataus atgarsio ir, ko gero, būtų minima šimtuose mokslinių straipsnių ir ateities konferencijose. Daugelis dalyvių, žinodami projekto mastą ir suprasdami, kad jų pasiūlymų pagrindu gali realiai būti reformuota konkrečios šalies aukštojo mokslo sistema, dalyvautų nemokamai . Tikriausiai netgi būtų konkurencija tarp atskirų šalių atstovų dėl idėjų pristatymo konferencijoje. Lietuvai tuomet pakaktų apmokėti kokių 50 dalyvių kelionės ir viešnagės išlaidas – ko gero, išsitenkant su 1 milijonu litų. Jei tai kainuotų daugiau, prie to galėtų prisidėti ir Lietuvos verslas, nekalbant apie galimybę gauti paramos iš įvairių tarptautinių fondų.
Žiūrint sausio 28 d. „Teisės žinoti“ laidą (LRT) apie aukštojo mokslo reformą labiausiai nustebino tai, kad švietimo ministras Gintaras Steponavičius labai aptakiai bandė įvardinti, kurių pasaulio šalių patirtimi remiantis bandomas įdiegti jo siūlomas modelis, kai studentai suskirstomi į mokančius ir nemokančius, remiantis jų abitūros egzaminų rezultatais. Ministras paminėjo „išsivysčiusių pasaulio šalių“ pavyzdį, paskui prispirtas bandė paminėti D. Britaniją, bet juo nepatikėjo nei laidoje dalyvavęs Vytautas Radžvilas, nei aš, kuriam ten irgi teko studijuoti.
Tačiau pabandykime pažvelgti į Amerikos universitetų modelį ir paanalizuoti kodėl jis „sausai“ triuškina daugumą Europos universitetų. Aišku, pagrindinė Amerikos universitetų pranašumo priežastis yra pati Amerikos visuomenė, kuri sugeba nukonkuruoti Europą ir versle, ir moksle ir masinės kultūros kūryboje. Tačiau yra ir keletas kitų priežasčių, suteikiančių pranašumą Amerikos universitetams, kurie tame pačiame Šanchajaus reitinge užima 8 vietas pirmajame pasaulio dešimtuke (įsileisdami tik du anglakalbius Britanijos universitetus), o pirmajame šimtuke užima net 54 vietas:
1. Amerikos universitetų autonomija. Priešingai nei Lietuvos Konstitucija, neva garantuojanti nemokamą mokslą gerai besimokantiems, Amerikos Konstitucija visiškai apriboja federalinės valdžios teisę kištis į universitetų veiklą.
2. Priėmimas į Amerikos universitetus nesiremia vien tik moksleivių egzaminų rezultatais. Dažnai moksleivis su, tarkim, 8,4 vidurkiu, gali būti priimtas kai tuo tarpu su 9,2 – nepriimtas. Patys universitetai nustato savo priėmimo tvarką, kuri bando įvertinti moksleivį visapusiškai – pagal jo pilietinį aktyvumą, inovatyvumą, motyvacinį laišką ar netgi pokalbį. Todėl Lietuvos universitetų priėmimo tvarka pati savaime yra atgyvena, nekalbant apie bandymą suskirstyti studentus į mokančius ir nemokančius pagal egzaminų rezultatus.
3. Studentai Amerikoje yra priimami į universitetą, o ne į atskirą jo fakultetą ir tik antraisiais studijų metais turi galutinai apsispręsti savo bakalauro kryptį. Todėl studentų priėminėjimas į skirtingas programas, nustatant skirtingą „pereinamąjį balą“ taip pat yra atgyvena ar bent jau europietiškas nukrypimas. Aišku, amerikietiškos tvarkos įvedimas visiškai sujauktų Lietuvos universitetų dabartinę sustabarėjusią struktūrą, kai neliktų „vietų kvotų“ ir dėstytojams tektų kovoti dėl studentų ir įrodyti, kodėl verta ir įdomu studijuoti vieną ar kitą kryptį.
4. Amerikos studentų „mokėjimas už mokslą“ tikrai nepriklauso nuo jų egzaminų balų. Visiems to paties universiteto studentams yra nustatyta ta pati kaina. Tuomet priklausomai nuo studento šeimos pajamų, jam taikoma nuolaida – turtingiausi turi mokėti 100 proc., neturtingiausi gali mokėti ir 10 proc. arba nieko nemokėti. Į studijų kainą dažniausiai įtraukiamos ir maisto bei būsto išlaidos, taigi neturtingiausi studentai gali beveik nemokėti ir už tai.
5. Labai išvystyta valstybės garantuojamų studijų paskolų sistema padeda studentams susimokėti už studijas.
6. Valstybė, valstijos ir privatūs rėmėjai steigia stipendijas, padedančias sumokėti už mokslą ir pragyvenimą, visų pirma, neturtingiems ir tik po to - gabiausiems studentams.
7. Dėl viso to Amerikos universitetai laikomi geriausi pasaulyje, o aukštąjį išsilavinimą Amerikoje turi gerokai didesnė dalis žmonių nei daugumoje pasaulio ir Europos valstybių. Taigi, aukštasis mokslas tikrai yra ne tik kokybiškas, bet ir labai prieinamas.
1. "I.Brazauskas. Lietuvos aukštojo mokslo reforma ir pasaulio patirtis: Amerika www.DELFI.lt2009 kovo mėn. 2 d. 10:40
Lietuvos aukštojo mokslo sistemą reformuoti tikrai reikia ir jau reikėjo bent prieš 10 metų – tai yra akivaizdu. Pasaulyje yra tik apie 200 valstybių, o geriausias Lietuvos universitetas pagal labiausiai žinomą Šanchajaus reitingą net nepatenka į pasaulio 500-uką ir Europos 100-uką. Taigi, tikrai reikia paskubėti. Tačiau skubėti reikia protingai."
Prieš pradedant gvildenti Lietuvos reformatorių pasiūlymus ar lyginant juos su JAV ir kitų šalių patirtimi, norėčiau pradėti nuo šio straipsnio išvadų:
1. Esminiai reformos pakeitimai turėtų pradėti veikti nuo 2010, o ne nuo 2009 m. Dalis pakeitimų galėtų jau įsigalioti šiais metais, tačiau šiuo metu patys aukštojo mokslo reformatoriai dar nėra pakankamai pasiruošę.
2. Švietimo ministerija ir reformos grupė turėtu pateikti visuomenei ir „garsiai“ pristatyti pažangiausių pasaulio aukštojo mokslo sistemų – pvz. JAV, Kanados, D. Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Skandinavijos, Japonijos, Korėjos ir netgi Kinijos analizę - tiek detalųjį, tiek ir sutrupintą jos variantą. Ten turėtų būti aptarti tiek aukštojo mokslo finansavimo mechanizmai, tiek pagrindiniai veiksniai, nulemiantys jo kokybę.
-->
3. Lietuva turėtų šį pavasarį surengti kad ir savaitės trukmės tarptautinę konferenciją „Aukštojo Mokslo sistemos pasaulyje“, į kurią turėtų būti pakviesti aukštojo mokslo ekspertai iš Amerikos, D.Britanijos, Skandinavijos, Japonijos ir t.t. – tarkim, 10 atskirų „komandų“,bent 3 iš JAV. Į konferenciją turėtų būti pakviesta dar bent 10 atstovų iš žymiausių pasaulio konsultavimo, strategijos ir analizės kompanijų, bei didžiausių pasaulio įmonių, naudojančių itin kvalifikuotą darbo jėgą. Be kita ko, šios komandos turėtų sukurti savo „idealios aukštojo mokslo sistemos modelį“ ir galbūt surasti bendrą kompromisą dėl „idealios sistemos“.
Tokia konferencija sulauktų labai plataus atgarsio ir, ko gero, būtų minima šimtuose mokslinių straipsnių ir ateities konferencijose. Daugelis dalyvių, žinodami projekto mastą ir suprasdami, kad jų pasiūlymų pagrindu gali realiai būti reformuota konkrečios šalies aukštojo mokslo sistema, dalyvautų nemokamai . Tikriausiai netgi būtų konkurencija tarp atskirų šalių atstovų dėl idėjų pristatymo konferencijoje. Lietuvai tuomet pakaktų apmokėti kokių 50 dalyvių kelionės ir viešnagės išlaidas – ko gero, išsitenkant su 1 milijonu litų. Jei tai kainuotų daugiau, prie to galėtų prisidėti ir Lietuvos verslas, nekalbant apie galimybę gauti paramos iš įvairių tarptautinių fondų.
Žiūrint sausio 28 d. „Teisės žinoti“ laidą (LRT) apie aukštojo mokslo reformą labiausiai nustebino tai, kad švietimo ministras Gintaras Steponavičius labai aptakiai bandė įvardinti, kurių pasaulio šalių patirtimi remiantis bandomas įdiegti jo siūlomas modelis, kai studentai suskirstomi į mokančius ir nemokančius, remiantis jų abitūros egzaminų rezultatais. Ministras paminėjo „išsivysčiusių pasaulio šalių“ pavyzdį, paskui prispirtas bandė paminėti D. Britaniją, bet juo nepatikėjo nei laidoje dalyvavęs Vytautas Radžvilas, nei aš, kuriam ten irgi teko studijuoti.
Tačiau pabandykime pažvelgti į Amerikos universitetų modelį ir paanalizuoti kodėl jis „sausai“ triuškina daugumą Europos universitetų. Aišku, pagrindinė Amerikos universitetų pranašumo priežastis yra pati Amerikos visuomenė, kuri sugeba nukonkuruoti Europą ir versle, ir moksle ir masinės kultūros kūryboje. Tačiau yra ir keletas kitų priežasčių, suteikiančių pranašumą Amerikos universitetams, kurie tame pačiame Šanchajaus reitinge užima 8 vietas pirmajame pasaulio dešimtuke (įsileisdami tik du anglakalbius Britanijos universitetus), o pirmajame šimtuke užima net 54 vietas:
1. Amerikos universitetų autonomija. Priešingai nei Lietuvos Konstitucija, neva garantuojanti nemokamą mokslą gerai besimokantiems, Amerikos Konstitucija visiškai apriboja federalinės valdžios teisę kištis į universitetų veiklą.
2. Priėmimas į Amerikos universitetus nesiremia vien tik moksleivių egzaminų rezultatais. Dažnai moksleivis su, tarkim, 8,4 vidurkiu, gali būti priimtas kai tuo tarpu su 9,2 – nepriimtas. Patys universitetai nustato savo priėmimo tvarką, kuri bando įvertinti moksleivį visapusiškai – pagal jo pilietinį aktyvumą, inovatyvumą, motyvacinį laišką ar netgi pokalbį. Todėl Lietuvos universitetų priėmimo tvarka pati savaime yra atgyvena, nekalbant apie bandymą suskirstyti studentus į mokančius ir nemokančius pagal egzaminų rezultatus.
3. Studentai Amerikoje yra priimami į universitetą, o ne į atskirą jo fakultetą ir tik antraisiais studijų metais turi galutinai apsispręsti savo bakalauro kryptį. Todėl studentų priėminėjimas į skirtingas programas, nustatant skirtingą „pereinamąjį balą“ taip pat yra atgyvena ar bent jau europietiškas nukrypimas. Aišku, amerikietiškos tvarkos įvedimas visiškai sujauktų Lietuvos universitetų dabartinę sustabarėjusią struktūrą, kai neliktų „vietų kvotų“ ir dėstytojams tektų kovoti dėl studentų ir įrodyti, kodėl verta ir įdomu studijuoti vieną ar kitą kryptį.
4. Amerikos studentų „mokėjimas už mokslą“ tikrai nepriklauso nuo jų egzaminų balų. Visiems to paties universiteto studentams yra nustatyta ta pati kaina. Tuomet priklausomai nuo studento šeimos pajamų, jam taikoma nuolaida – turtingiausi turi mokėti 100 proc., neturtingiausi gali mokėti ir 10 proc. arba nieko nemokėti. Į studijų kainą dažniausiai įtraukiamos ir maisto bei būsto išlaidos, taigi neturtingiausi studentai gali beveik nemokėti ir už tai.
5. Labai išvystyta valstybės garantuojamų studijų paskolų sistema padeda studentams susimokėti už studijas.
6. Valstybė, valstijos ir privatūs rėmėjai steigia stipendijas, padedančias sumokėti už mokslą ir pragyvenimą, visų pirma, neturtingiems ir tik po to - gabiausiems studentams.
7. Dėl viso to Amerikos universitetai laikomi geriausi pasaulyje, o aukštąjį išsilavinimą Amerikoje turi gerokai didesnė dalis žmonių nei daugumoje pasaulio ir Europos valstybių. Taigi, aukštasis mokslas tikrai yra ne tik kokybiškas, bet ir labai prieinamas.
2009 m. vasario 28 d., šeštadienis
America, America...
Amerika eina kita kryptimi, negu Lietuva. (1)
1. "The other channel is education. Over the last three decades, the pay of college graduates has risen significantly faster than the pay of less-educated workers. Mr. Obama aims to move workers into the first category by increasing federal financial aid and simplifying the myriad of aid programs. In recent years, the United States has lost its standing as the country in which the largest share of young adults graduates from college.
1. "The other channel is education. Over the last three decades, the pay of college graduates has risen significantly faster than the pay of less-educated workers. Mr. Obama aims to move workers into the first category by increasing federal financial aid and simplifying the myriad of aid programs. In recent years, the United States has lost its standing as the country in which the largest share of young adults graduates from college.
“Low- and middle-income kids often don’t aspire to college,” Peter Orszag, director of the Office of Management and Budget, said Thursday. “They hear ‘$40,000 tuition’ and think that’s impossible.”" Economic Scene: A Bold Plan Sweeps Away Reagan Ideas. By DAVID LEONHARDT Published: February 26, 2009. NYTimes.com
"Studijų kaina užners kilpą"
Praeitą kartą tokia gili krizė tęsėsi daugelį metų ir pasibaigė tik Antrojo pasaulinio karo dėka. Dalyvauti kubilinių aukštojo mokslo "reformoje" tokiu laiku yra finansinė savižudybė. (1)
Ką daryti? Nepasiduoti Vyriausybės, Seimo ir Prezidento bandymams hipnotizuoti mus kalbomis. Aktyviai dalyvauti protestuose, tame tarpe vienijantis su kitais visuomenės sluoksniais, kuriuos valdžia bando nuskriausti.
Visiems, pradedant mokslininkais ir baigiant jauniausiais abiturientais, ieškoti galimybių tęsti darbus užsienyje. Padėti vieni kitiems kuo galime šiame sunkiame ir pavojingame mums visiems kelyje. Jei protestai pasieks tikslą, mums darbe pravers ryšiai su užsieniu. Jei šiandieninė valdžia laimės, vėl iškils būtinybė išsaugoti lietuvių tautą tremtyje.
"Eglė Kapočiūtė, "Lietuvos žinios"
2009 vasario mėn. 28 d. 11:32
Aukštosios mokyklos tvirtina, kad, įsigaliojus reformai, bus priverstos studijų programas pabranginti kone dvigubai. O keliasdešimties tūkstančių litų kreditus studentams žadama dalyti be užstato. Kiek po reformos pirmakursiui kainuos vieni metai studijų, priklausys nuo to, kokią specialybę jis pasirinks. LŽ gautame projekte Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) numatytos studijų kainos skiriasi priklausomai nuo jų krypties.
Už studijas mokės dvigubai
ŠMM numatė, kad kai kurių specialybių bakalauro studijos universitetuose po reformos pabrangs dvigubai ir pasieks studentams nematytas kainas. Maksimalus studijų krepšelio dydis metams bus nuo 4031 lito iki 18 854 litų. Visą nustatytą konkrečių studijų kainą teks mokėti studentams, už kuriuos nemokės valstybė, išdalijusi studijų krepšelius.
Pavyzdžiui, filologijos studijos kainuos 6625 litus per metus, architektūros, biomedicinos ir psichologijos mokslai - po 7922 litus, dailės, teatro, kaip ir odontologijos, studijos - po 11 517 litų per metus. Esą taip įvertintos specialistų parengimo išlaidos. Pagal šias specialybes dirbančių žmonių pajamos skiriasi nepalyginti, o kai kuriems jų po studijų išsimokėti paimtus kreditus beveik nerealu.
Antai socialiniai pedagogai Lietuvoje uždirba vidutiniškai apie 1600 litus per mėnesį, o ketverių metų studijos kainuos 16 tūkst. litų. Pasiskolinus tiek lėšų, reikės padengti ir palūkanas - suma dar gerokai padidės.
Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) technologijų studijų kaina išliks panaši kaip ir pernai - beveik 8 tūkst. litų per metus. Pasak VGTU studijų direkcijos vadovo Vytauto Plakio, studentai realiai mokėjo beveik 3 tūkst. mažesnę kainą, mat universitetai, atsižvelgdami į tuometę rinką, turėjo galimybę ją sumažinti.
"Labiausiai mums nerimą kelia technologijų magistrantūros studijos, jos brangs nuo 6 tūkst. iki 12 tūkst. litų metams. Manome, kad didžioji dalis bakalaurų rinksis socialinius mokslus, nes šie bus pigiausi", - sako jis. Šiuo metu technologijų specialybių žmonės Lietuvoje per mėnesį uždirba vidutiniškai iki 3000 litų.
Pagal ŠMM projektą, brangiausia kainuos pilotų ir muzikų studijų programos - 18 854 litus per metus. Pasak V.Plakio, paprastai į piloto studijų valstybės finansuojamas vietas VGTU priimama ne daugiau kaip 10-12 studentų. Norinčiųjų sumokėti visą kainą už studijas neatsirado. "Manau, šiais metais tokio finansavimo negausime", - prognozavo V.Plakys.
Iki šiol mokantiems už studijas studentams muzikos studijos kainavo apie 6000 litų per metus, tačiau norinčiųjų ar pajėgiančiųjų tiek mokėti taip pat nebūdavo.
Ir skolins, ir garantuos
Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius praėjusią savaitę pristatė pagrindinius ministerijos siūlomus paskolų sistemos, studijų krepšelio metodikos ir magistro studijų finansavimo principus. Jis tikino, kad paskolos studentams bus teikiamos privačių kreditorių lėšomis, o jas administruos Valstybinis studijų fondas. Paskolos išdavimą esą garantuos valstybė ir žadama, jog paskolų palūkanos bus žymiai mažesnės, nei šiuo metu jas nustato komerciniai bankai.
Maksimali studento paskolų suma galės siekti 50 tūkst. litų. Pavyzdžiui, įstojęs į valstybės finansuojamą vietą, studentas galės, neva itin palankiomis sąlygomis, pasiimti 40-50 tūkst. litų paskolą pragyventi, tad jam esą nereikės papildomai užsidirbti.
Bankai galvos tris mėnesius
Tačiau šiandien dar niekas negali pasakyti, nei kokio dydžio bus šių paskolų palūkanos, nei per kiek metų jas reikės grąžinti. Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo vyriausioji teisininkė Justina Vyzaitė, kuri pirmininkauja ŠMM sudarytoje darbo grupėje dėl paskolų teikimo studentams, LŽ pripažino, kad kol kas šioje lygtyje dar daug nežinomųjų. Ji tikino, kad visi paskolų sistemos niuansai paaiškės tik kai įsigalios reforma.
Bankai neslepia, kad realios studentų kreditavimo galimybės ir sąlygos gali paaiškėti tik po kelių mėnesių. "Danske" banko atstovo ryšiams su žiniasklaida Rolando Kajoko teigimu, bankas tik šią savaitę gavo iš ŠMM pasiūlymus dalyvauti studijų paskolų sistemoje. "Kol kas analizuojame pasiūlymus ir konkrečiai nieko negalime pasakyti. Procesas gali užtrukti apie 3 mėnesius, nes svarstyme dalyvauja ir valstybinės institucijos, tarybos, darbo grupės bei kiti atstovai", - sakė jis.
Mokančiųjų už studijas gali mažėti
VGTU studijų direkcijos vadovas V.Plakys mano, kad naivu tikėtis, jog sunkmečiu atsiras daug studentų, imsiančių studijų paskolas. "Pasiskolinę iš banko, tarkime, 30 tūkst. litų ir sumokėję už mokslus, jie tikrai nenudžiugs. Neaišku, ar baigę studijas, po metų jie tiek uždirbs, kad galėtų atsiskaityti su bankais", - samprotavo V.Plakys.
Vilniaus universiteto Studijų direktorės pavaduotoja Jekaterina Bortkevič LŽ aiškino, kad reali studijų įgyvendinimo kaina gali būti dar didesnė, nei apskaičiuota pagal ŠMM metodiką, nes konkrečiai kiekvieno universiteto lėšos neskaičiuojamos. "Nemanau, kad studijų kainos realiai padidės 1,5 karto, nes bus žiūrima ir į studentų galimybes bei studijų programų sąnaudas", - sakė ji.
Valdonė Indrašienė, Vilniaus pedagoginio universiteto Socialinės komunikacijos instituto (SKI) Socialinės pedagogikos katedros vedėja LŽ teigė, jog už socialinių mokslų studijas dabar SKI studentai mokėjo 2 tūkst. litų, nuo rugsėjo jos turėtų pabrangti dvigubai. "Beveik visos aukštosios mokyklos dempinguoja kainas ir studentai moka mažiau, nei iš tikrųjų kainuoja viena ar kita studijų programa. Tačiau dabar nebus iš ko patiems dengti studijų išlaidų, nes neaišku, nei kiek universitetai gaus studijų krepšelių, nei kiek išliks mokančiųjų už studijas ir norinčiųjų imti kreditus", - kalbėjo katedros vedėja.
Faktai
Pagal ŠMM informaciją, universitetų ir kolegijų pirmakursių studijoms apmokėti valstybė 2009 metais skirs 70,4 mln. litų - 30 proc. daugiau nei pernai.
Studijų krepšelius gaus ir studijuos nemokamai 21 tūkst. abiturientų, pernai valstybės finansuojamose vietose studijavo 24 tūkst. minėtų institucijų studentų.
Universitetų krepšeliams bus skirta 51 mln. litų, nemokamai studijuos 11 tūkst. pirmakursių.
Studijoms kolegijose skirta 19,4 mln. litų, čia nemokamai studijuos 10 tūkst. pirmakursių.
ŠMM pabrėžia, kad mokančių ir nemokančių už studijas studentų santykis universitetuose beveik nesikeis.
Paskolas teikiant vien iš valstybės lėšų, metams prireiktų beveik 500 mln. litų. Vien šių metų pusmečiui gali reikėti 240 mln. litų. Pasitelkus kredito įstaigas, valstybei paskolų teikimas pirmuosius metus kainuotų tik 3,7 mln. litų.
Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo lėšos studijų paskoloms 2009 metais sudaro 31 mln. litų."
2009 m. vasario 26 d., ketvirtadienis
Boguslavo Gruževskio nuomonė apie siūlomą universitetų reformą
"Boguslavas Gruževskis. Gerovė gali mus sužlugdyti
2009-02-27
Baigiame interviu su Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktoriumi, socialinių mokslų daktaru Boguslavu Gruževskiu.
Jūs pasisakote prieš lygias galimybes visiems, prieš visų lengvatų naikinimą, todėl neišvengimai turite sulaukti šio tiesmuko klausimo: ar lengvatų teikimas neskatina paprasčiausio veltėdžiavimo?
Tokia nuostata – visiems lygios galimybės - yra labai pasenusi. Ji buvo pažangi XX amžiaus pradžioje. Gal anglosaksų šalyse dar yra kiek paplitusi, nes susijusi su jų religinėmis nuostatomis dėl darbo ir aktyvumo... Na, nesvarbu, taip giliai nebriskime.
Tačiau kartoju: negalime nematyti, kad socialinė įtampa atsiranda tuomet, kai skurdesnieji sluoksniai nebegali patenkinti būtiniausių poreikių - maisto, būsto ir transporto.
Sutinku, kolega, kad labai dažnai pašalpos, grynųjų pinigų pavidalu patekusios į tų žmonių rankas, panaudojamos ne pagal paskirtį. Dažnai pasitaiko piktnaudžiavimo atvejų – to nepaneigsi. Valstybė skiria jiems pinigų, bet būtiniausi poreikiai taip ir nebūna patenkinti, žmonės lieka alkani, įtampa neatslūgsta. Bet tai ne priežastis palikti juos likimo valiai.
Šiuo atveju pagrindinė priemonė yra plėtoti socialinę paramą paslaugomis. Tai sudėtinga, bet labai veiksminga sistema, apie ją gal kitą kartą (su ponu Boguslavu jau kalbamės trečią valandą, retsykiais suskambantis telefonas vis primena, kad jis vėluoja į kažkokį susitikimą – red.). Mūsų tikslas - neduoti grynųjų pinigų į rankas, bet tą žmogų išjudinti, įtraukti jį į kokią nors veiklą ir už tą veiklą pervesti pinigų, pavyzdžiui, už jo komunalines paslaugas. Arba atsilyginti per specialias parduotuves maisto produktais. Veiklų ir sprendimo būdų yra daug.
Svarbiausia, kad turėtume idėją, tikslą - išsaugoti visuomenės, tautos, valstybės stabilumą, harmoniją. O tai galima pasiekti tik suvokus, kad dėl įvairiausių aplinkybių nėra visi lygūs. Jau gimstame nelygūs, todėl negalima visiems be išimčių taikyti vienodas sąlygas. Tai nėra teisinga, o krikščionišku požiūriu – juo labiau.
Pažiūrėkim, kolega, kad ir į verslo pajėgumus. Smulkus ir vidutinis verslas krizių metu nukenčia labiausiai, nes jų pajėgumai yra mažesni. Štai smulkios parduotuvėlės ir prekybos centrai. Ar parduotuvėlės išliktų, jei nesikištų valstybė, nebūtų taikomas antimonopolinis įstatymas? O kas tai yra? Tai nėra lygios sąlygos visiems. Tai stipresniojo teisės apribojimas ir lengvatos mažesniam.
Krizės atveju visų antikrizinių priemonių adekvatumas turi būti itin pamatuotas: kaip jos paveiks mažas parduotuvėles ir prekybos centrus? Jei jus tenkina, kad smulkios parduotuvėlės bankrutuos, na gerai, bet tada tai garsiai ir deklaruokite: pagal mūsų priemones bankrutuos 20 nuošimčių parduotuvėlių. Dar geriau – parodykite tai pagal teritorinį išsidėstymą. Reikia aiškiai ir sakyti: neefektyvių, merdinčių neverta palaikyti, nes tai faktiškai neduoda pridedamosios vertės.
Tačiau, kolega, krizės atveju mums svarbus ne tik verslo efektyvumas, mums svarbus ir verslas dėl paties verslo, dėl darbo vietų išsaugojimo! Krizės atveju net ir kažkoks smulkus verslas, duodantis net ir labai mažą pridėtinę vertę, bet galintis save išlaikyti, jau yra didelė vertė. Ištikus krizei, tai geriau nei bankrotas ir nedarbas. Ir bedarbio pašalpa, kurią moka valstybė. O smulkus ir vidutinis verslas sudaro apie 90 nuošimčių verslo vienetų!
Taigi mūsų antikrizinis pasiūlymas aiškus: mažinti smulkaus verslo suvaržymus. Svarbu, kad jis toliau veiktų ir neitų į pogrindį, į šešėlį.
Naujajai koalicijai naikinant Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatas, viskas buvo vertinta pagal tai, kaip bus surinktas biudžetas. Tai gana primityvokas požiūris, lemiantis gana nesąžiningas pasekmes. Negalima į viską žiūrėti vien per laikiną finansavimo sureguliavimą.
Geras pavyzdys - universitetų reforma. Užtikrinti finansavimą labai svarbu, bet vis tiek tai ne svarbiausia universiteto ir reformos funkcija. Svarbiausia yra kokybė, bendras švietimo lygis.
Bet aukštųjų mokyklų reformatoriai teigia, kad nesutvarkius finansavimo negalėsim mokėti didesnių atlyginimų, nepasamdysim geresnių dėstytojų ir negausim aukštesnės kokybės?
Taip, kolega, labai gerai. Bet viskas turi būti aiškiai įrodyta. Įrodykite, kad didesnė alga automatiškai lemia aukštesnį studijų lygį. Tada bus pagrindas polemizuoti – aš dabar negaliu polemizuoti. Dabar kalbama tik apie finansavimo klausimą, o visi kiti klausimai yra a priori suprantami, todėl neliečiami. Parodykite, kaip studento pinigų krepšelis paveiks kokybę? Aš manau priešingai – įvedus tą krepšelį, mūsų studijų kokybė tik nukentės, mes nebegalėsime daryti įtakos kokybei.
Reformatoriai teigia, kad pinigų krepšelis leis studentui pasirinkti geresnę aukštąją mokyklą. Toji mokykla, kur studentų krepšelių bus per mažai, tiesiog bankrutuos. Kur daug – klestės.
Kolega, aš jums iškart sakau: kokybę sąlygoja reikalavimai. Didesni reikalavimai -geresnė kokybė. Geresnė mokykla yra ta, kurioje aukštesni reikalavimai. Žinių įsisavinimas – noriu akcentuoti, kolega, - ne pateikimas, o įsisavinimas - susijęs su didesniais reikalavimais. Žinių įsisavinimą reikia kontroliuoti. Ar supratote?
Dabartinis mūsų studentų žinių lygis yra labai žemas ir nuolat krenta. Todėl, kad nėra reikalavimų.
Tačiau jei padidinsime reikalavimus, sumažės galinčių pabaigti tą universitetą. Kai galimybių gauti lengvai diplomą sumažės, automatiškai sumažės ir norinčiųjų stoti į tokį universitetą. Moksleiviai stos į tuos universitetus, kur žemi reikalavimai. Taigi sistema, veikianti pagal tuos krepšelius, pagal pinigėlių surenkamumą, neišvengiamai sąlygos studijų kokybės kritimą... Nėra kito pasirinkimo, taip dabar elgiasi žmonės. Pavyzdžiui, dabar mes turime nuostabias magistrantūros studijas (ponas Boguslavas dėsto Vilniaus universitete Filosofijos fakultete – red.). Deja, tik pusė studentų gavo teigiamus pažymius, bet faktiškai ir iš tos pusės tik vieną turėčiau parašyti teigiamą. (Ponas Boguslavas nuleidžia galvą ir toliau kalba tyliu liūdnu balsu – red.). Nėra pasirinkimo, kolega... Tokiu būdu tai, ką mes darome, absoliučiai žudome kokybę. Kas turi laboratorijas, kas turi principus... Štai mūsų matematikų fakultetas tikrai gero lygio...
Bet tai ką tada siūlote, jei ne krepšelį?
(Ponas Boguslavas staiga atkunta – red.) Mano idėja tokia: sistema lieka tokia, kokia yra dabar, bet valstybė moka už kokybę. Taigi pirmiausia susisteminame studijų kokybę. Turėtų būti numatyti žinių standartai, su teise išoriniam auditoriui tikrinti parengimą. O kažkada vėliau mes pereitume prie bendros egzaminavimo sistemos: jeigu baigėte pas Gruževskį „darbo rinką“, tai egzaminą laikote ne pas mane, o einate į egzaminų komitetą ir ten laikote „darbo rinkos“ egzaminą. Bet tai ilgas, penkerių metų kelias. Pradėti turėtume nuo to, kad numatytas žinių minimumas, kurį studentas turi išmokti per mano kursą. Suprantat, kalbu apie minimumo žinias - mano kursas bus šešis kartus platesnis, bet minimumą studentas privalo įsisavinti. Turime turėti aiškų standartą – ką studentas privalo žinoti. Turi būti aiški minimalių reikalavimų testų forma.
Ir štai tuomet, kai išlaikęs pas mane egzaminą išeisite už durų, op - ir prieis prie jūsų kolega. Ir paprašys atsakyti į klausimus pagal tuos testus. O jau po to klaus manęs: kodėl, Gruževski, parašėte šešis, jei pagal tikrinimą išeina tik keturi su puse?
Kaip čia dabar yra, Gruževski: jūsų studentas besivilkdamas paltą viską pamiršo?
Jau bus ženklas, kad Gruževskis kažką daro negerai. Ir jei tokių gruževskių Vilniaus universitete bus 60 nuošimčių, tai bus aiški ir to universiteto kokybė. Ir šitą vieną universitetą iš esamų penkiolikos uždarome. Japonijoje taip ir daro, kol lieka vienas kitas universitetas, kur tokių gruževskių ne daugiau kaip 15 nuošimčių. Tada sako – o, super! Tokio lygio mums reikia.
Susisteminę minimumą, mes galime palaipsniui kelti minimumo reikalavimus ir taip kelsime kokybę. Tai bus garantuotai tikra, o ne muilinė kokybė... O dabar, atleiskit: oficialiai parašo 30 valandų paskaitų, vaikams skaito 12 valandų ir rašo pažymį – be skolų. Na, kur mes taip nueisime? (ponas Boguslavas liūdnai purto galvą – red.).
Vaikai ten ir eis - kur užtikrintai gaus diplomą. Nes tie, kurie turi galvas, važiuos į užsienius. O Lietuvoje, kur tikrai bus principai – liks tuščia, bankrutuos.
Pavyzdžiui, japonai turi tokių mokyklų, kur po tris – keturis studentus, bet ten yra standartas, principas! Tie trys baigs, bet jie generuos idėjas, jie lems visuomenės ateitį. O kas iš tos masės? Kiti tik baigia - vagia, neša - kalbų moka, įstatymus žino – daugiau nieko nereikia. (ponas Boguslavas minutę tyli nuleidęs galvą –red.) Finansai, kolega, – čia po to... Pirmiausia – reikalavimai. Ir žiūrim, kas išeina. Sprendimas yra ne krepšelis, o universitetų skaičius, kokybiškų atskyrimas nuo nekokybiškų, prioritetinių išskyrimas. Tiek laiko niekas nieko nedarė, o dabar lekiama, viskas suplakta (ponas Boguslavas kalba tyliai, vos girdimai – red.)...
Bet reformatoriai ir sako, kad Lietuvoje proporcingai ir taip daugiausia Europoje „iškepama” studentų.
Absoliučiai sutinku! Mažinti reikia. Priėmimus sumažinti, principingiau žiūrėti į sistemą, stiprinti profesinį parengimą – su laboratorijom, su dirbtuvėm. Pusė neturėtų universitetuose studijuoti.
Laikas bėga, pokalbį tenka baigti. Taigi pabaigoje akcentuojam, kad dabartinei valdžiai svarbiausia yra kuo daugiau tartis su visuomene ir spręsti įtampas tarp kapitalo ir darbo santykių?
Įtampų, kurias būtina spręsti, yra gerokai daugiau. Tai, kaip minėjome, ir monopolisto apribojimas, ypač energetikos sektoriuje. Ypač apribojant antpelnius, kad nebūtų taip, kad vienas vos kvėpuoja, o kitas vis didina savo finansinį kapitalą. Tai negerai – taip nukenčia tauta, nukenčia valstybė kaip sistema.
O kur įtampa dėl piliečių santykių su valstybės įstaigomis? Valstybės tarnautojas yra valstybės politikos stuburas. Dabar jis yra neefektyvus ir realiai valstybei netarnauja. Jis yra priklausomas nuo savo vadovo nuomonės, reikėtų, kad tarnautojų veiklą vertintų išorinės institucijos, kurios skatintų tarnavimą valstybei, o ne vadovui ar savo kėdei. Tai yra menas, ir tam reikalingi labai svarbūs sprendimai. Matau, kad nauja valdžia eina ta linkme, sukurta „Saulėlydžio“ komisija. Tačiau mums svarbiausia ne atrasti vieną ar kitą instituciją, daug svarbiau atrasti gabų ir išmanantį valstybės tarnautoją.
O įtampa dėl saviraiškos erdvių trūkumo! Pilietis turi teisę civilizuotu būdu išreikšti, kas jam skauda. Kad nereikėtų eiti į gatvę ar piktnaudžiauti alkoholiu, kas mums būdinga. O ypač savižudybėmis. Taigi sprendimas – remti nevyriausybinių organizacijų plėtrą. Visos tokių organizacijų apraiškos turėtų būti maksimaliai pastebėtos. Dabar ši veikla yra apleista. Nauja valdžia prakalbo, kad bus atidarytas departamentas Socialinių reikalų ministerijoje – tai gerai, reikia ta kryptimi spausti ir ypač sisteminiu būdu.
Labai svarbi įtampa dėl nebaudžiamumo dvasios. Žmonės mato, jaučia tą nebaudžiamumą, nepritaria, ir tokiu būdu visuomenėje atsiranda tvirtos rankos poreikis. Jei mes demokratiniais metodais neužtikrinsime, kad būtų įgyvendintas šis principas, tai bus ieškoma jėgos, kuri tai padarys nedemokratiniais metodais.
Ir pabaigai, kolega, dėmesio! Mažiausiai viešai akcentuojama, bet krizės metu labiausiai galinti pasireikšti įtampa – tai vertybinių nuostatų praradimas. Ir pagrindinė iš jų – bendruomeniškumas. Prisiminkim, nuo ko pradėjom mūsų pokalbį. Kai krizės metu iš 7 tūkstančių algos mums atima 500 Lt, tai čia jau problema, jaučiame didelę skriaudą. O kaip su tais, kurie gauna 800 Lt ir turi patenkinti pagrindinius poreikius? Tai jau ne problema? Tai tinginiai. Tai kaip su mūsų bendruomeniškumu? Krizei gilėjant tos priešpriešos gali labai smarkiai išaugti.
Dar yra laikas, kai galime investuoti į pasitikėjimą, tą būtina daryti kryptingai. Tylėti ir nebedaryti nebegalima. Išorinio, informacinio lauko įtaka yra gerokai stipresnė nei ta, kuri reiškiasi padoriose šeimose. Vertybinių nuostatų praradimas sumažins mūsų ekonominį stabilumą, sukels daug priešpriešų ir viskas apskritai gali baigtis Harmagedonu (Harmagedonas – nuožmi katastrofiška kova; pagal Apreiškimą Jonui, tai vieta, kur pasaulio pabaigoje piktosios dvasios sušauksiančios visus karalius į paskutinę kovą – red.).
Filosofinė, kultūrinė žmogaus mintis visą laiką bandė jį apsaugoti nuo jo paties agresyvumo ir dominavimo. Mes pasiekėme tam tikrą gerovės stabilumą, kuris taip pat gali mus ir sužlugdyti. Žmogus nuo priešistorinių laikų jautė, kad su tikrove vienas pats negali susitvarkyti, jog jis per mažas. Todėl jungėsi su kitu. Kartu jie jau gali tvarkytis. Bet dabar, kai žmogus pasiekė tam tikrą gerovę, jis staiga pamiršo, kad kitas reikalingas. Be atlygio ar įvertinimo praradome norą ir valią padėti kitam. Praradome bendruomeniškumą. Ir tas vertybinis praradimas gali sužlugdyti juos abu: ir pasiturintįjį, ir vargšą.
Kai išėjau iš pono Boguslavo kabineto, darbo laikas buvo seniai pasibaigęs. Šalia jo vadovaujamo instituto tamsoje bolavo tuščias Kalvarijų turgus. „Jis kasdien mato tuos du skirtingus pasaulius“, – pamąsčiau pėdindamas namo.
Kalbino Dalius Stancikas
Bernardinai.lt"
Visai pasiuto Adamkus, Kubilius, Putinaitė, Konstitucinis teismas bei Seimas. Vyti reikia visus kraugerius iš valdžios. Kam mums, mažam kraštui, išlaikyti tiek parazitų. Smaugdami padidintais mokesčiais studentus, jie smaugia visą Lietuvos ekonomiką. Broliai latviai ką tik atstatydino Vyriausybę. Nejaugi mes silpnesni.
2009-02-27
Baigiame interviu su Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktoriumi, socialinių mokslų daktaru Boguslavu Gruževskiu.
Jūs pasisakote prieš lygias galimybes visiems, prieš visų lengvatų naikinimą, todėl neišvengimai turite sulaukti šio tiesmuko klausimo: ar lengvatų teikimas neskatina paprasčiausio veltėdžiavimo?
Tokia nuostata – visiems lygios galimybės - yra labai pasenusi. Ji buvo pažangi XX amžiaus pradžioje. Gal anglosaksų šalyse dar yra kiek paplitusi, nes susijusi su jų religinėmis nuostatomis dėl darbo ir aktyvumo... Na, nesvarbu, taip giliai nebriskime.
Tačiau kartoju: negalime nematyti, kad socialinė įtampa atsiranda tuomet, kai skurdesnieji sluoksniai nebegali patenkinti būtiniausių poreikių - maisto, būsto ir transporto.
Sutinku, kolega, kad labai dažnai pašalpos, grynųjų pinigų pavidalu patekusios į tų žmonių rankas, panaudojamos ne pagal paskirtį. Dažnai pasitaiko piktnaudžiavimo atvejų – to nepaneigsi. Valstybė skiria jiems pinigų, bet būtiniausi poreikiai taip ir nebūna patenkinti, žmonės lieka alkani, įtampa neatslūgsta. Bet tai ne priežastis palikti juos likimo valiai.
Šiuo atveju pagrindinė priemonė yra plėtoti socialinę paramą paslaugomis. Tai sudėtinga, bet labai veiksminga sistema, apie ją gal kitą kartą (su ponu Boguslavu jau kalbamės trečią valandą, retsykiais suskambantis telefonas vis primena, kad jis vėluoja į kažkokį susitikimą – red.). Mūsų tikslas - neduoti grynųjų pinigų į rankas, bet tą žmogų išjudinti, įtraukti jį į kokią nors veiklą ir už tą veiklą pervesti pinigų, pavyzdžiui, už jo komunalines paslaugas. Arba atsilyginti per specialias parduotuves maisto produktais. Veiklų ir sprendimo būdų yra daug.
Svarbiausia, kad turėtume idėją, tikslą - išsaugoti visuomenės, tautos, valstybės stabilumą, harmoniją. O tai galima pasiekti tik suvokus, kad dėl įvairiausių aplinkybių nėra visi lygūs. Jau gimstame nelygūs, todėl negalima visiems be išimčių taikyti vienodas sąlygas. Tai nėra teisinga, o krikščionišku požiūriu – juo labiau.
Pažiūrėkim, kolega, kad ir į verslo pajėgumus. Smulkus ir vidutinis verslas krizių metu nukenčia labiausiai, nes jų pajėgumai yra mažesni. Štai smulkios parduotuvėlės ir prekybos centrai. Ar parduotuvėlės išliktų, jei nesikištų valstybė, nebūtų taikomas antimonopolinis įstatymas? O kas tai yra? Tai nėra lygios sąlygos visiems. Tai stipresniojo teisės apribojimas ir lengvatos mažesniam.
Krizės atveju visų antikrizinių priemonių adekvatumas turi būti itin pamatuotas: kaip jos paveiks mažas parduotuvėles ir prekybos centrus? Jei jus tenkina, kad smulkios parduotuvėlės bankrutuos, na gerai, bet tada tai garsiai ir deklaruokite: pagal mūsų priemones bankrutuos 20 nuošimčių parduotuvėlių. Dar geriau – parodykite tai pagal teritorinį išsidėstymą. Reikia aiškiai ir sakyti: neefektyvių, merdinčių neverta palaikyti, nes tai faktiškai neduoda pridedamosios vertės.
Tačiau, kolega, krizės atveju mums svarbus ne tik verslo efektyvumas, mums svarbus ir verslas dėl paties verslo, dėl darbo vietų išsaugojimo! Krizės atveju net ir kažkoks smulkus verslas, duodantis net ir labai mažą pridėtinę vertę, bet galintis save išlaikyti, jau yra didelė vertė. Ištikus krizei, tai geriau nei bankrotas ir nedarbas. Ir bedarbio pašalpa, kurią moka valstybė. O smulkus ir vidutinis verslas sudaro apie 90 nuošimčių verslo vienetų!
Taigi mūsų antikrizinis pasiūlymas aiškus: mažinti smulkaus verslo suvaržymus. Svarbu, kad jis toliau veiktų ir neitų į pogrindį, į šešėlį.
Naujajai koalicijai naikinant Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatas, viskas buvo vertinta pagal tai, kaip bus surinktas biudžetas. Tai gana primityvokas požiūris, lemiantis gana nesąžiningas pasekmes. Negalima į viską žiūrėti vien per laikiną finansavimo sureguliavimą.
Geras pavyzdys - universitetų reforma. Užtikrinti finansavimą labai svarbu, bet vis tiek tai ne svarbiausia universiteto ir reformos funkcija. Svarbiausia yra kokybė, bendras švietimo lygis.
Bet aukštųjų mokyklų reformatoriai teigia, kad nesutvarkius finansavimo negalėsim mokėti didesnių atlyginimų, nepasamdysim geresnių dėstytojų ir negausim aukštesnės kokybės?
Taip, kolega, labai gerai. Bet viskas turi būti aiškiai įrodyta. Įrodykite, kad didesnė alga automatiškai lemia aukštesnį studijų lygį. Tada bus pagrindas polemizuoti – aš dabar negaliu polemizuoti. Dabar kalbama tik apie finansavimo klausimą, o visi kiti klausimai yra a priori suprantami, todėl neliečiami. Parodykite, kaip studento pinigų krepšelis paveiks kokybę? Aš manau priešingai – įvedus tą krepšelį, mūsų studijų kokybė tik nukentės, mes nebegalėsime daryti įtakos kokybei.
Reformatoriai teigia, kad pinigų krepšelis leis studentui pasirinkti geresnę aukštąją mokyklą. Toji mokykla, kur studentų krepšelių bus per mažai, tiesiog bankrutuos. Kur daug – klestės.
Kolega, aš jums iškart sakau: kokybę sąlygoja reikalavimai. Didesni reikalavimai -geresnė kokybė. Geresnė mokykla yra ta, kurioje aukštesni reikalavimai. Žinių įsisavinimas – noriu akcentuoti, kolega, - ne pateikimas, o įsisavinimas - susijęs su didesniais reikalavimais. Žinių įsisavinimą reikia kontroliuoti. Ar supratote?
Dabartinis mūsų studentų žinių lygis yra labai žemas ir nuolat krenta. Todėl, kad nėra reikalavimų.
Tačiau jei padidinsime reikalavimus, sumažės galinčių pabaigti tą universitetą. Kai galimybių gauti lengvai diplomą sumažės, automatiškai sumažės ir norinčiųjų stoti į tokį universitetą. Moksleiviai stos į tuos universitetus, kur žemi reikalavimai. Taigi sistema, veikianti pagal tuos krepšelius, pagal pinigėlių surenkamumą, neišvengiamai sąlygos studijų kokybės kritimą... Nėra kito pasirinkimo, taip dabar elgiasi žmonės. Pavyzdžiui, dabar mes turime nuostabias magistrantūros studijas (ponas Boguslavas dėsto Vilniaus universitete Filosofijos fakultete – red.). Deja, tik pusė studentų gavo teigiamus pažymius, bet faktiškai ir iš tos pusės tik vieną turėčiau parašyti teigiamą. (Ponas Boguslavas nuleidžia galvą ir toliau kalba tyliu liūdnu balsu – red.). Nėra pasirinkimo, kolega... Tokiu būdu tai, ką mes darome, absoliučiai žudome kokybę. Kas turi laboratorijas, kas turi principus... Štai mūsų matematikų fakultetas tikrai gero lygio...
Bet tai ką tada siūlote, jei ne krepšelį?
(Ponas Boguslavas staiga atkunta – red.) Mano idėja tokia: sistema lieka tokia, kokia yra dabar, bet valstybė moka už kokybę. Taigi pirmiausia susisteminame studijų kokybę. Turėtų būti numatyti žinių standartai, su teise išoriniam auditoriui tikrinti parengimą. O kažkada vėliau mes pereitume prie bendros egzaminavimo sistemos: jeigu baigėte pas Gruževskį „darbo rinką“, tai egzaminą laikote ne pas mane, o einate į egzaminų komitetą ir ten laikote „darbo rinkos“ egzaminą. Bet tai ilgas, penkerių metų kelias. Pradėti turėtume nuo to, kad numatytas žinių minimumas, kurį studentas turi išmokti per mano kursą. Suprantat, kalbu apie minimumo žinias - mano kursas bus šešis kartus platesnis, bet minimumą studentas privalo įsisavinti. Turime turėti aiškų standartą – ką studentas privalo žinoti. Turi būti aiški minimalių reikalavimų testų forma.
Ir štai tuomet, kai išlaikęs pas mane egzaminą išeisite už durų, op - ir prieis prie jūsų kolega. Ir paprašys atsakyti į klausimus pagal tuos testus. O jau po to klaus manęs: kodėl, Gruževski, parašėte šešis, jei pagal tikrinimą išeina tik keturi su puse?
Kaip čia dabar yra, Gruževski: jūsų studentas besivilkdamas paltą viską pamiršo?
Jau bus ženklas, kad Gruževskis kažką daro negerai. Ir jei tokių gruževskių Vilniaus universitete bus 60 nuošimčių, tai bus aiški ir to universiteto kokybė. Ir šitą vieną universitetą iš esamų penkiolikos uždarome. Japonijoje taip ir daro, kol lieka vienas kitas universitetas, kur tokių gruževskių ne daugiau kaip 15 nuošimčių. Tada sako – o, super! Tokio lygio mums reikia.
Susisteminę minimumą, mes galime palaipsniui kelti minimumo reikalavimus ir taip kelsime kokybę. Tai bus garantuotai tikra, o ne muilinė kokybė... O dabar, atleiskit: oficialiai parašo 30 valandų paskaitų, vaikams skaito 12 valandų ir rašo pažymį – be skolų. Na, kur mes taip nueisime? (ponas Boguslavas liūdnai purto galvą – red.).
Vaikai ten ir eis - kur užtikrintai gaus diplomą. Nes tie, kurie turi galvas, važiuos į užsienius. O Lietuvoje, kur tikrai bus principai – liks tuščia, bankrutuos.
Pavyzdžiui, japonai turi tokių mokyklų, kur po tris – keturis studentus, bet ten yra standartas, principas! Tie trys baigs, bet jie generuos idėjas, jie lems visuomenės ateitį. O kas iš tos masės? Kiti tik baigia - vagia, neša - kalbų moka, įstatymus žino – daugiau nieko nereikia. (ponas Boguslavas minutę tyli nuleidęs galvą –red.) Finansai, kolega, – čia po to... Pirmiausia – reikalavimai. Ir žiūrim, kas išeina. Sprendimas yra ne krepšelis, o universitetų skaičius, kokybiškų atskyrimas nuo nekokybiškų, prioritetinių išskyrimas. Tiek laiko niekas nieko nedarė, o dabar lekiama, viskas suplakta (ponas Boguslavas kalba tyliai, vos girdimai – red.)...
Bet reformatoriai ir sako, kad Lietuvoje proporcingai ir taip daugiausia Europoje „iškepama” studentų.
Absoliučiai sutinku! Mažinti reikia. Priėmimus sumažinti, principingiau žiūrėti į sistemą, stiprinti profesinį parengimą – su laboratorijom, su dirbtuvėm. Pusė neturėtų universitetuose studijuoti.
Laikas bėga, pokalbį tenka baigti. Taigi pabaigoje akcentuojam, kad dabartinei valdžiai svarbiausia yra kuo daugiau tartis su visuomene ir spręsti įtampas tarp kapitalo ir darbo santykių?
Įtampų, kurias būtina spręsti, yra gerokai daugiau. Tai, kaip minėjome, ir monopolisto apribojimas, ypač energetikos sektoriuje. Ypač apribojant antpelnius, kad nebūtų taip, kad vienas vos kvėpuoja, o kitas vis didina savo finansinį kapitalą. Tai negerai – taip nukenčia tauta, nukenčia valstybė kaip sistema.
O kur įtampa dėl piliečių santykių su valstybės įstaigomis? Valstybės tarnautojas yra valstybės politikos stuburas. Dabar jis yra neefektyvus ir realiai valstybei netarnauja. Jis yra priklausomas nuo savo vadovo nuomonės, reikėtų, kad tarnautojų veiklą vertintų išorinės institucijos, kurios skatintų tarnavimą valstybei, o ne vadovui ar savo kėdei. Tai yra menas, ir tam reikalingi labai svarbūs sprendimai. Matau, kad nauja valdžia eina ta linkme, sukurta „Saulėlydžio“ komisija. Tačiau mums svarbiausia ne atrasti vieną ar kitą instituciją, daug svarbiau atrasti gabų ir išmanantį valstybės tarnautoją.
O įtampa dėl saviraiškos erdvių trūkumo! Pilietis turi teisę civilizuotu būdu išreikšti, kas jam skauda. Kad nereikėtų eiti į gatvę ar piktnaudžiauti alkoholiu, kas mums būdinga. O ypač savižudybėmis. Taigi sprendimas – remti nevyriausybinių organizacijų plėtrą. Visos tokių organizacijų apraiškos turėtų būti maksimaliai pastebėtos. Dabar ši veikla yra apleista. Nauja valdžia prakalbo, kad bus atidarytas departamentas Socialinių reikalų ministerijoje – tai gerai, reikia ta kryptimi spausti ir ypač sisteminiu būdu.
Labai svarbi įtampa dėl nebaudžiamumo dvasios. Žmonės mato, jaučia tą nebaudžiamumą, nepritaria, ir tokiu būdu visuomenėje atsiranda tvirtos rankos poreikis. Jei mes demokratiniais metodais neužtikrinsime, kad būtų įgyvendintas šis principas, tai bus ieškoma jėgos, kuri tai padarys nedemokratiniais metodais.
Ir pabaigai, kolega, dėmesio! Mažiausiai viešai akcentuojama, bet krizės metu labiausiai galinti pasireikšti įtampa – tai vertybinių nuostatų praradimas. Ir pagrindinė iš jų – bendruomeniškumas. Prisiminkim, nuo ko pradėjom mūsų pokalbį. Kai krizės metu iš 7 tūkstančių algos mums atima 500 Lt, tai čia jau problema, jaučiame didelę skriaudą. O kaip su tais, kurie gauna 800 Lt ir turi patenkinti pagrindinius poreikius? Tai jau ne problema? Tai tinginiai. Tai kaip su mūsų bendruomeniškumu? Krizei gilėjant tos priešpriešos gali labai smarkiai išaugti.
Dar yra laikas, kai galime investuoti į pasitikėjimą, tą būtina daryti kryptingai. Tylėti ir nebedaryti nebegalima. Išorinio, informacinio lauko įtaka yra gerokai stipresnė nei ta, kuri reiškiasi padoriose šeimose. Vertybinių nuostatų praradimas sumažins mūsų ekonominį stabilumą, sukels daug priešpriešų ir viskas apskritai gali baigtis Harmagedonu (Harmagedonas – nuožmi katastrofiška kova; pagal Apreiškimą Jonui, tai vieta, kur pasaulio pabaigoje piktosios dvasios sušauksiančios visus karalius į paskutinę kovą – red.).
Filosofinė, kultūrinė žmogaus mintis visą laiką bandė jį apsaugoti nuo jo paties agresyvumo ir dominavimo. Mes pasiekėme tam tikrą gerovės stabilumą, kuris taip pat gali mus ir sužlugdyti. Žmogus nuo priešistorinių laikų jautė, kad su tikrove vienas pats negali susitvarkyti, jog jis per mažas. Todėl jungėsi su kitu. Kartu jie jau gali tvarkytis. Bet dabar, kai žmogus pasiekė tam tikrą gerovę, jis staiga pamiršo, kad kitas reikalingas. Be atlygio ar įvertinimo praradome norą ir valią padėti kitam. Praradome bendruomeniškumą. Ir tas vertybinis praradimas gali sužlugdyti juos abu: ir pasiturintįjį, ir vargšą.
Kai išėjau iš pono Boguslavo kabineto, darbo laikas buvo seniai pasibaigęs. Šalia jo vadovaujamo instituto tamsoje bolavo tuščias Kalvarijų turgus. „Jis kasdien mato tuos du skirtingus pasaulius“, – pamąsčiau pėdindamas namo.
Kalbino Dalius Stancikas
Bernardinai.lt"
Visai pasiuto Adamkus, Kubilius, Putinaitė, Konstitucinis teismas bei Seimas. Vyti reikia visus kraugerius iš valdžios. Kam mums, mažam kraštui, išlaikyti tiek parazitų. Smaugdami padidintais mokesčiais studentus, jie smaugia visą Lietuvos ekonomiką. Broliai latviai ką tik atstatydino Vyriausybę. Nejaugi mes silpnesni.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)