Pasirenkant valstybės dekoravimą vietoje krizės suvaldymo, pamirštama, kad valstybė priklauso nuo pastovaus surenkamų mokesčių srauto. Sunaikinant mokesčių mokėtojus, baigiasi ir valstybės finansų tvarkos regimybė.
Postsovietiniai Kubiliaus Vyriausybės nariai dirbti nebegali, nes jie tiki, kad vien propaganda ir apgaulinga buhalterija galima susidoroti su bet kokiomis problemomis. Tuo tarpu geležinės uždangos, kuri padėdavo sovietams izoliuotis, nebėra. Toliau perkame Lenkijoje, važiuojame dirbti į Vakarus. Skubiai reikalinga dirbanti Vyriausybė Lietuvai. Štai kaip tai aptariama tarp ekonomistų pasaulyje:
„Nors valdžia giriasi suvaldžiusi krizę, pasaulyje Lietuvos vardas dar minimas tarp valstybių, kurioms gresia nemokumas.
Kitaip tariant, bankrotas. Mat skolos ir toliau didėja.
JAV ekonomistė Carmen Reinhart interviu „Lietuvos rytui“ ragino mūsų šalies valdžią susirūpinti ne tik valstybės, bet ir privataus sektoriaus skola.
|
Lietuvos valstybės skola 2009 metų pabaigoje buvo 27,1 mlrd. litų, arba 29,3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Prognozuojama, kad iki 2012 m. skola išaugs iki 42 proc.
Šie skaičiai neatrodo labai gąsdinantys, tačiau tol, kol nepažvelgi į kitus skaičius – Lietuvos biudžeto deficitas pernai padidėjo iki 9,1 proc. BVP.
Europos Komisija praėjusį rudenį prognozavo, kad ir 2011 metais deficitas sieks 9,7 proc.
Žinoma, finansų ministrė Ingrida Šimonytė pabrėžia puikiai suvokianti, kad šiuo metu svarbiausias uždavinys – stabilizuoti skolą ir mažinti biudžeto deficitą.
Tačiau C. Reinhart sako, kad neužtenka galvoti vien apie viešojo sektoriaus skolą. Būtina pažvelgti ir į privataus sektoriaus paskolas, kurios per ekonomikos augimo metus pasiekė neįtikėtiną lygį.
Lietuva vis dar gretinama su valstybėmis, kurioms gresia nemokumas. Tai – Pakistanas, Argentina, Dominikos Respublika ir sunkiai besikapanojančios Europos valstybės: Latvija, Graikija, Islandija, Ukraina.
„Per krizę privačios skolos labai greitai gali virsti valstybės našta“, – įsitikinusi 53 metų ekonomistė, kartu su Harvardo universiteto profesoriumi Kennethu Rogoffu išleidusi vieną svarbiausių ekonomikos knygų praėjusiais metais „Šįkart viskas kitaip: aštuoni finansinių kvailysčių amžiai“ (angl. „This Time is Different: Eight Centuries of Financial Folly“).
Kad ir kaip grėsmingai tai skambėtų, valstybės bankrotas nėra neįtikėtinas ir išskirtinis reiškinys.
Pasak C. Reinhart, tai nutinka kiekvienu istorijos tarpsniu. Tai įvyko 2002 m. Argentinoje.
Tarp 1500 ir 1800 metų Prancūzija bankrutavo aštuonis kartus, o XIX amžiuje Ispanija bankrutavo septynis kartus. C. Reinhart mano, kad valstybės dažnai nepasimoko iš praeities klaidų ir labai staigiai gali tapti nemokios. Per šią krizę nėra nieko neįmanoma.
„Atrodo, kad Lietuvoje jaučiamas pasitenkinimas savimi. Esą suvaldėme audrą, gerai padirbėjome, blogiausia – jau praeityje. Atvirai pasakius, toks požiūris man kelia nerimą“, – sakė garsi ekonomistė.
Skolos – pavojingai didelės
Daug diskutuojama, ar po pasaulinės finansų krizės laukia naujas sprogimas – valstybių nemokumo krizė. Ar lietuviai turėtų jaudintis dėl šios grėsmės? – „Lietuvos rytas“ paklausė C. Reinhart.
Priežastis, dėl kurios ekonomikos nuosmukį dažnai lydi valstybės skolų krizė, yra ta, kad finansų krizė, kaip Baltijos šalyse, pridaro didžiulių ekonominių nuostolių.
Valstybės fiskalinė politika sulaukia grėsmingo smūgio. Lietuvoje didžiausia problema – užsienio skola. Ir ne tiek valstybės skolinimasis užsienyje, kiek didžiulis privataus sektoriaus išorinės skolos šuolis.
Mano nuomone, Lietuva dėl to turi labiau susirūpinti.
Neseniai CNBC ir keli kiti JAV ekonomikos leidiniai sudarė sąrašą valstybių ar administracinių centrų, kurie patenka į bankroto rizikos grupę būtent dėl savo viešojo ir privataus sektoriaus prasiskolinimo. Lietuva minima tarp galinčių bankrutuoti. Kodėl?
Praeityje valstybėms, kuriose privataus sektoriaus užsienio skola yra buvusi tokio paties ar panašaus dydžio kaip dabar Lietuvoje, tekdavo vienu ar kitu būdu prisiimti dalį skolų. O tai didino šalies nemokumo, kitaip tariant, bankroto, riziką.
Lietuvos padėtį galima lyginti ne su Graikija ar Portugalija, o su Airija ir Ispanija. Šiose šalyse privataus sektoriaus skola smarkiai išsipūtė tarp 2002 ir 2007 metų.
O Graikija ir Portugalija įklimpo dėl didžiulės viešojo sektoriaus skolos.
Dar kartą noriu pabrėžti, kad tai yra be galo svarbu ir visa tai atsispindi, kai kalbama apie šalies kredito riziką.
Kone visose išsivysčiusiose šalyse valstybės skolos auga neįtikėtinu greičiu. Lietuvos valdžia planuoja iki 2012 m. biudžeto deficitą sumažinti žemiau 3 proc. BVP. Kodėl jūsų šie skaičiai nedžiugina?
Taip, palyginti su kitomis šalimis, Lietuvos skaičiai atrodo konservatyvūs. Bet labai svarbu nepamiršti, kad prognozės labai greitai gali apsiversti.
Didžiausia Lietuvos silpnybė yra ta, kad didžiąją dalį skolos sudaro ne vidaus, o išorės skola. Bendroji skola užsieniui viršija 80 proc. BVP.
Besivystančiai ekonomikai tai – per dideli skaičiai.
Daugiau nei pusė valstybių bankrotų po Antrojo pasaulinio karo įvyko, kai užsienio skola sudarė 60 proc. BVP.
Jei būčiau politikė, labiausiai rūpinčiausi privataus sektoriaus skolų restruktūrizavimu. Reikia būti labai atsargiems ir nemanyti, kad blogiausi laikai praeityje, o priešakyje – vien sklandus buriavimas pirmyn.
Su kokiais istoriniais pavyzdžiais galėtumėte palyginti Lietuvą?
Praeityje būta daugybės atvejų, kai šalys buvo įklimpusios į užsienio skolas, o jų valiutos kursas buvo fiksuotas. Pavyzdžiui, Argentinos peso kursas dešimt metų tarp 1991 ir 2001 m. buvo fiksuotas, viešojo sektoriaus skola išaugo, ir 2002 -aisiais šalis paskelbė bankrotą.
Užsienio investicijos iš šalies pabėgo, kapitalo srautas į Argentiną beveik išnyko.
Lietuvos Vyriausybė dažnai gyrėsi, kad suvaldė krizę, ir net siūlė Graikijai iš mūsų pasimokyti. Ar laikas trinti rankomis?
Lietuvai reikėtų savo dabartinę padėtį vertinti kaip be galo trapią. Reikia pasirengti spręsti privataus sektoriaus skolų problemą dabar, kad paskui netektų jų dengti valstybei.
Tai yra nutikę per Azijos krizę, tai vyksta dabar Jungtinėse Amerikos Valstijose ir daug kur Europoje. Tokia įvykių eiga gerokai smogtų Lietuvos viešajam sektoriui.
Gerai, kad Lietuvos fiskalinė politika susidorojo su pirminiu šoku, nes jei viešojo sektoriaus skola būtų buvusi didesnė, šalis turbūt jau būtų bankrutavusi. Tačiau net jei blogiausia praeityje, krizės pasekmės niekur nedings“ [1].
1. Lietuvai – nauji įspėjimai dėl skolų
