Sistemingas raginimas arba kurstymas žodžiu, raštu arba kitokiu būdu Lietuvos Respublikos piliečius emigruoti į užsienį –
užtraukia baudą nuo vieno tūkstančio iki dviejų tūkstančių litų.
Nes bijoma, kad nebeliks iš ko melžti mokesčių ar kyšių [1]._
207 straipsnis yra mažiausiai naudojamas iš visų. Kiekvienas šokoladukas iš užsienio, kiekviena muilo opera televizoriuje ragina emigruoti, pagyventi tarp tų žmonių, kurie sugeba padaryti tokius mažus stebuklus jų gyvenime, kai korupcija jų nebespaudžia. Kiek tūkstančių mes gautume, jei prokurorai apkaltintų visus, kurie vilioja mus išvažiuoti... 207 straipsnis yra toks genialus, ar toks kvailas, kad mums netektų visai dirbti, jei prokurorai atliktų tai, ką reikalauja daryti šiame straipsnyje Seimas, pasityčiodamas iš Konstitucijos reikalavimo užtikrinti žodžio laisvę šalyje.
1.Informacija apmąstymui 2010.09.15 20:10 Komentaras iš: Pernai netekome 11 proc. dirbančiųjų Lietuvos radijas ir televizija
2010 m. rugsėjo 15 d., trečiadienis
2010 m. rugsėjo 14 d., antradienis
Optimistinis požiūris į Tėvynės ateitį
Korupcija, apipynusi visus, valdžiusius nepriklausomą Lietuvą jau tiek metų, deja, įtikino mus, kad tokia mūsų valstybė neturi ateities.
Emigracija yra vienintelis patikimas kelias net turintiems įtakingų ryšių Lietuvoje. Kas iš tų ryšių, jei visa šalis lėtai smunka į korupcijos pelkę, paralizuojančią visų mūsų gyvenimą [1]?
Kuo giliau smuksime į krizę, tuo greičiau šis korupcijos vėžys žus. Todėl tik į dykynę tapusią Lietuvą galės sugrįžti mūsų emigrantai. Turėsime kurti tikrąją Lietuvos valstybę iš naujo ir nuo nulio. Ruoškimės tam.
Daug kas galvoja, kad lietuviai negrįš, o Lietuvą užplūs svetimšaliai. Netikiu. Mes, lietuviai, mėgstame miškus, kuriais greitai pavirsta bet kokia dykynė Lietuvoje. Tėvynės miškai mus visada trauks. Kitos tautos nesupranta tokių emocijų. Tvarkantis taip blogai, kaip tvarkosi mūsų valdantieji, net svetimų šalių žmonės pas mus nenoriai važiuoja. Lietuvoje imigrantų gyventojų skaičiui yra mažiau, negu bet kur kitur Europoje.
Ot sulaukėm. Lietuvoje lieka tik vagys ir kalbininkai. Vagys vagia, o kalbininkai išranda gražius lietuviškus pavadinimus, kad tos vagystės nelabai bjauriai atrodytų.
1. _„Visuomį“ skandina saviškiai
Indrė Makaraitytė
Kol kas valdiško turto valdymo reforma yra surašyta tik popieriuje. Ją grasina sužlugdyti patys konservatoriai.
Viešasis sektorius, kurį reikia reformuoti, tuoj švęs pergalę prieš reformas, nes artėjantys rinkimai tuoj atims paskutines politikų jėgas dėl jų apsispręsti. Kitaip tariant, atrodo, šiai Vyriausybei laikas, skirtas reformoms, baigėsi.
Su tokia ambicinga – permainų – programa prie valdžios stojusi valdančioji koalicija skaičiuoja niekuo neypatingą derlių. O dar šią savaitę Prezidentė bakstelėjo pirštu, kad valinskininkų valdomoje Aplinkos ministerijoje kvepia ne reformomis, o stagnacija ir netgi atsilikimu nuo įsipareigojimų Europos Sąjungai.
Bet ne tik šoumenų partija atrodo graudokai. Konservatorių kraitelėje artėjant rinkimams – taip pat nedaug nuopelnų, už kuriuos šiai partijai reikėtų skirti balsą. Tiksliau, nuopelnas kol kas išvis tik vienas – pradėtos pertvarkos energetikos sistemoje – išardytas „Leo LT“, imtasi kurti elektros rinką ir, atrodo, ministras Arvydas Sekmokas visai nebijo „Gazpromo“.
Reformos juda liberalų ministerijose, o vos tik paminėjus konservatorių valdomos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pavadinimą apima nenoras nieko apie ją girdėti.
Dabar ta pati, konservatorių, partija laidoja dar vieną reformą – valstybinio turto valdymo, nors jos iniciatorius yra saviškis, konservatorius, ūkio ministras Dainius Kreivys.
Tiesa, kol kas kalbama, kad „Visuomis“ nepraėjo per valdančiosios koalicijos filtrą – per tradicinius trečiadienio koalicijos pusryčius entuziazmu niekas netryško. Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos seniūnas Jurgis Razma teigė negalįs slėpti, kad Ūkio ministerijos siūloma reforma buvo sutikta be ypatingo entuziazmo ir kad ministrui reikės gerokai padirbėti, „kad atskleistų tuos svarbius motyvus, kodėl toks sprendimas būtų prasmingas”.
Ir opozicija šiam projektui nepritaria, nors, tiesą pasakius, niekas viešai normaliai nepaaiškino, kodėl politikų atskyrimas nuo melžiamų karvių – t.y. valdiškų įmonių, yra blogai.
Tačiau iš tikrųjų jei koalicijoje ši reforma nepraeis, tai bus pasistengę patys konservatoriai. Vienas iš jų, Jonas Šimėnas, šiuo Ūkio ministerijos projektu suabejojo ne tik frakcijoje, bet ir viešai, per nacionalinį transliuotoją, laidoje, kuri kaip tik ir buvo skirta šiam projektui.
Visą valstybės turtą, taip pat ir itin emociškai jautrų sektorių – miškus, apimanti reforma iš savo šiltų vietų išvijo urėdus ir šie jau pradėjo dirbti nemokamą lobistinį darbą, kad tik Vyriausybei nepavyktų atskirti komercinės ir miško tvarkymo funkcijos. Kaip manote, kieno slenksčius mina generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas, kuris rinkimuose yra dalyvavęs Tėvynės sąjungos sąrašuose?
Miškininkai, kalbama, netgi pasirengę sumokėti Finansų ministerijai, tiksliau, biudžetui, kad tik šią, komercinę, funkciją paliktų.
Visuomenei paaiškinti, kodėl valstybės turto valdymo racionalizacija ir jo atskyrimas nuo politinės įtakos yra blogai, gali būti sudėtinga.
Ši reforma pirmiausiai blogai yra politikams, jų partijoms, kurioms prieš rinkimus reikia pinigų. Niekam ne paslaptis, kad politikų rankos – plačiose valdiškų įmonių kišenėse, o ypač regionuose. Ir, kai valstybėje sunkmetis, geriau jau nurėžti nuo žmonių – pensijų, bedarbių pašalpų, invalidumo išmokų, bet, šiukštu, ne nuo aukso puodo.
Tiesą pasakius, galima būtų kritikuoti ir patį „Visuomį“, bet neįgalių politikų šalyje pačiu banaliausiu būdu nusirašyta praktika nuo tokią pat reformą įvykdžiusių Skandinavijos šalių yra bent šiokia tokia viltis, kad juodoji skylė bus bent šiek tiek sumažinta._
Emigracija yra vienintelis patikimas kelias net turintiems įtakingų ryšių Lietuvoje. Kas iš tų ryšių, jei visa šalis lėtai smunka į korupcijos pelkę, paralizuojančią visų mūsų gyvenimą [1]?
Kuo giliau smuksime į krizę, tuo greičiau šis korupcijos vėžys žus. Todėl tik į dykynę tapusią Lietuvą galės sugrįžti mūsų emigrantai. Turėsime kurti tikrąją Lietuvos valstybę iš naujo ir nuo nulio. Ruoškimės tam.
Daug kas galvoja, kad lietuviai negrįš, o Lietuvą užplūs svetimšaliai. Netikiu. Mes, lietuviai, mėgstame miškus, kuriais greitai pavirsta bet kokia dykynė Lietuvoje. Tėvynės miškai mus visada trauks. Kitos tautos nesupranta tokių emocijų. Tvarkantis taip blogai, kaip tvarkosi mūsų valdantieji, net svetimų šalių žmonės pas mus nenoriai važiuoja. Lietuvoje imigrantų gyventojų skaičiui yra mažiau, negu bet kur kitur Europoje.
Ot sulaukėm. Lietuvoje lieka tik vagys ir kalbininkai. Vagys vagia, o kalbininkai išranda gražius lietuviškus pavadinimus, kad tos vagystės nelabai bjauriai atrodytų.
1. _„Visuomį“ skandina saviškiai
Indrė Makaraitytė
Kol kas valdiško turto valdymo reforma yra surašyta tik popieriuje. Ją grasina sužlugdyti patys konservatoriai.
Viešasis sektorius, kurį reikia reformuoti, tuoj švęs pergalę prieš reformas, nes artėjantys rinkimai tuoj atims paskutines politikų jėgas dėl jų apsispręsti. Kitaip tariant, atrodo, šiai Vyriausybei laikas, skirtas reformoms, baigėsi.
Su tokia ambicinga – permainų – programa prie valdžios stojusi valdančioji koalicija skaičiuoja niekuo neypatingą derlių. O dar šią savaitę Prezidentė bakstelėjo pirštu, kad valinskininkų valdomoje Aplinkos ministerijoje kvepia ne reformomis, o stagnacija ir netgi atsilikimu nuo įsipareigojimų Europos Sąjungai.
Bet ne tik šoumenų partija atrodo graudokai. Konservatorių kraitelėje artėjant rinkimams – taip pat nedaug nuopelnų, už kuriuos šiai partijai reikėtų skirti balsą. Tiksliau, nuopelnas kol kas išvis tik vienas – pradėtos pertvarkos energetikos sistemoje – išardytas „Leo LT“, imtasi kurti elektros rinką ir, atrodo, ministras Arvydas Sekmokas visai nebijo „Gazpromo“.
Reformos juda liberalų ministerijose, o vos tik paminėjus konservatorių valdomos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pavadinimą apima nenoras nieko apie ją girdėti.
Dabar ta pati, konservatorių, partija laidoja dar vieną reformą – valstybinio turto valdymo, nors jos iniciatorius yra saviškis, konservatorius, ūkio ministras Dainius Kreivys.
Tiesa, kol kas kalbama, kad „Visuomis“ nepraėjo per valdančiosios koalicijos filtrą – per tradicinius trečiadienio koalicijos pusryčius entuziazmu niekas netryško. Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos seniūnas Jurgis Razma teigė negalįs slėpti, kad Ūkio ministerijos siūloma reforma buvo sutikta be ypatingo entuziazmo ir kad ministrui reikės gerokai padirbėti, „kad atskleistų tuos svarbius motyvus, kodėl toks sprendimas būtų prasmingas”.
Ir opozicija šiam projektui nepritaria, nors, tiesą pasakius, niekas viešai normaliai nepaaiškino, kodėl politikų atskyrimas nuo melžiamų karvių – t.y. valdiškų įmonių, yra blogai.
Tačiau iš tikrųjų jei koalicijoje ši reforma nepraeis, tai bus pasistengę patys konservatoriai. Vienas iš jų, Jonas Šimėnas, šiuo Ūkio ministerijos projektu suabejojo ne tik frakcijoje, bet ir viešai, per nacionalinį transliuotoją, laidoje, kuri kaip tik ir buvo skirta šiam projektui.
Visą valstybės turtą, taip pat ir itin emociškai jautrų sektorių – miškus, apimanti reforma iš savo šiltų vietų išvijo urėdus ir šie jau pradėjo dirbti nemokamą lobistinį darbą, kad tik Vyriausybei nepavyktų atskirti komercinės ir miško tvarkymo funkcijos. Kaip manote, kieno slenksčius mina generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas, kuris rinkimuose yra dalyvavęs Tėvynės sąjungos sąrašuose?
Miškininkai, kalbama, netgi pasirengę sumokėti Finansų ministerijai, tiksliau, biudžetui, kad tik šią, komercinę, funkciją paliktų.
Visuomenei paaiškinti, kodėl valstybės turto valdymo racionalizacija ir jo atskyrimas nuo politinės įtakos yra blogai, gali būti sudėtinga.
Ši reforma pirmiausiai blogai yra politikams, jų partijoms, kurioms prieš rinkimus reikia pinigų. Niekam ne paslaptis, kad politikų rankos – plačiose valdiškų įmonių kišenėse, o ypač regionuose. Ir, kai valstybėje sunkmetis, geriau jau nurėžti nuo žmonių – pensijų, bedarbių pašalpų, invalidumo išmokų, bet, šiukštu, ne nuo aukso puodo.
Tiesą pasakius, galima būtų kritikuoti ir patį „Visuomį“, bet neįgalių politikų šalyje pačiu banaliausiu būdu nusirašyta praktika nuo tokią pat reformą įvykdžiusių Skandinavijos šalių yra bent šiokia tokia viltis, kad juodoji skylė bus bent šiek tiek sumažinta._
2010 m. rugsėjo 11 d., šeštadienis
_ B. Obama: JAV ekonomikos atsigavimas – „skausmingai lėtas“ _
A.Kubilius tikėjosi, kad pasaulio ekonomikos atsigavimas bus greitas, kad eksporto dėka krizė Lietuvoje greitai baigsis, todėl mokesčiais neproporcingai stipriai užspaudė vidaus rinką. Eksportas stringa, nes krizė pasauly nesibaigia. Vidaus rinka buvo menka, o pasidarė katastrofiškai silpna. Todėl A.Kubiliaus koalicija pasmerkta.
Prievarta išsilaikyti ji irgi neturi šansų. A.Kubilius nėra A.Smetona. Apie diktatoriaus galias nėra jokios kalbos.
Prievarta išsilaikyti ji irgi neturi šansų. A.Kubilius nėra A.Smetona. Apie diktatoriaus galias nėra jokios kalbos.
2010 m. rugsėjo 7 d., antradienis
A.Kubilius apie emigracijos tariamus privalumus
Svarstant emigracijos lygį, A.Kubiliaus lengvabūdiškumas yra stulbinantis. Nepakanka anekdoto apie kelis „Barclay`s“ banke dirbančius Londono lietuvius. Kur reali statistika, kiek išvažiuoja, ir kiek grįžta? Jei dauguma gabių negrįžta, kas sukurs tą fantastinę modernią, dinamišką, konkurencingą ekonomiką, paremtą žiniomis? Kur mokestinės lengvatos, paremiančios tokios ekonomikos vystymąsi?
2010 m. rugsėjo 6 d., pirmadienis
Svarbiausias fizikos laboranto eksperimentas
Lietuvoje tarp jaunų, 15-24 m. žmonių, 37,1 proc. neturi darbo. Sveikiname jus, mielieji ponai kubiliniai, su katastrofiško lygio jaunimo nedarbo pasiekimu. Galite dabar drąsiai atsistatydinti. Jūs jau pateksite į vadovėlius. Darėte tą patį, ką darė prieškarinis JAV prezidentas Hoover. Gavote tuos pačius rezultatus. Elementarūs ekonomikos dėsniai veikia ir Lietuvoje.
2010 m. rugsėjo 5 d., sekmadienis
Kaip apginti Lietuvą?
Organizuodami Lietuvos gynybą, mes turime pasirinkti, ko mums reikia. Mes esame pajėgūs paruošti Lietuvą pasipriešinimui be prievartos naudojimo. Tuo pačiu metu mes galime paruošti Lietuvos žmones sėkmingam partizaniniam karui su efektyviu raketų bei minų panaudojimu bei valdymo decentralizavimu. Miestų senamiesčiai ir miškai yra tinkamiausios Lietuvos vietos tokios kovos priemonių išsaugojimui.
Kas bus, jei pakartosime Smetonos laikų klaidą ir ruošime tik tradicines ginkluotas pajėgas, užtikrindami gerą gyvenimą saujelei karininkų? Turtingesni agresoriai vėl įpirš tiems karininkams dar geresnio gyvenimo svajones. Vėl pasiduosime be rimto pasipriešinimo. Tokia strategija jau paseno.
Kas bus, jei pakartosime Smetonos laikų klaidą ir ruošime tik tradicines ginkluotas pajėgas, užtikrindami gerą gyvenimą saujelei karininkų? Turtingesni agresoriai vėl įpirš tiems karininkams dar geresnio gyvenimo svajones. Vėl pasiduosime be rimto pasipriešinimo. Tokia strategija jau paseno.
Kodėl pražūtingas rinkos santykių primityvumas moksle ir mene?
Paremdami platesnį jaunimo ratą, mes padarytume Lietuvą dalimi to pasaulio, kuriame verta gyventi. Mene, moksle, technologijose ir kitoje kūryboje iš anksto neaišku, kas pakeis pasaulį, net kas padarys tuos didelius pinigus, kurie retkarčiais padaromi kūrybinėje veikloje.
Todėl turime atsisakyti kaimiečių galvosenos, remti tokį pat platų ratą, kokį remia kaimyninės šalys. Kitaip neturėsime šalyje kritinės koncentracijos gabesnių, bent jau neturėsime pakankamai, kad galėtume konkuruoti su kaimynais.
Supaprastintų rinkos santykių įvedimas moksle ir kūryboje yra primityvi kaimietiška klaida. Tokia, naiviu marksizmu paremta. kubilinių naujovė yra skubiai taisytina.
Todėl turime atsisakyti kaimiečių galvosenos, remti tokį pat platų ratą, kokį remia kaimyninės šalys. Kitaip neturėsime šalyje kritinės koncentracijos gabesnių, bent jau neturėsime pakankamai, kad galėtume konkuruoti su kaimynais.
Supaprastintų rinkos santykių įvedimas moksle ir kūryboje yra primityvi kaimietiška klaida. Tokia, naiviu marksizmu paremta. kubilinių naujovė yra skubiai taisytina.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)