Kokioje supuvusioje baloje Lietuvos universitetai...

_A.Lašas. Ministras pervertino Lietuvos dėstytojus. II dalis: VGTU

2011 liepos mėn. 25 d. 13:24

Nesenai švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius pareiškė, jog abiturientai nepagrįstai nuvertina Lietuvos aukštąsias mokyklas ir dažną kartą renkasi prastesnės kokybės aukštąjį išsilavinimą užsienyje.

Suabejojęs ministro teiginiais, pirmame straipsnyje rašiau apie gana ribotą TSPMI akademinį „svorį“ ne Lietuvoje. Dabar noriu pateikti kiek kitokį pavyzdį ir panagrinėti VGTU ir jos vadovybės schemas vystant akademinių publikacijų verslą.

Liepos pradžioje duodamas interviu Bernardinai.lt svetainei, VGTU rektorius Romualdas Ginevičius džiaugėsi, jog jo universitetas pasiekė „neeilinių laimėjimų mokslo žurnalų leidyboje“ ir VGTU leidžiamų žurnalų „citavimo indeksas itin aukštas (ir ne dėl „savicitavimo“).“ Taip pat jis piktinosi kritikais, kurie neva nepagrįstai niekina šiuos VGTU pasiekimus.

Apie ką gi čia kalba gerb. rektorius? Kad visiems skaitytojams būtų aiškiau, pradėkime nuo to, jog mokslinių straipsnių citavimo indeksas dažnai yra siejamas su straipsnių prestižu ir kokybe. Kuo daugiau straipsnis cituojamas, tuo jis ir jo autoriai tariamai įgyja didesnį mokslinį svorį bei matomumą akademinėje visuomenėje. Straipsnių cituojamumas didina ir konkretaus žurnalo prestižą.

Sudaroma sava leidinių erdvė, kuriuos redaguoja savi kolegos. Panaudodami savus studentų resursus, VGTU dėstytojai gausiai spausdinasi ir nesikuklindami cituoja pačius save ir vienas kitą.
Ainius Lašas
Veikiant tokiai akademinei logikai, kyla pagunda cituoti save patį skirtinguose moksliniuose straipsniuose ir tuo būdu dirbtinai išpūsti straipsnio ir savęs kaip mokslininko vertę. Nors viena ar kita savicitata retkarčiais yra neišvengiama dėl mokslinių darbų tęstinumo, masinis savicitavimas visada kelia rimtų įtarimų akademiniuose sluoksniuose.

VGTU rektorius neigia naudojantis savicitavimo triukus, tačiau ar iš tiesų taip yra? Pažiūrėkime iš arčiau, kaip veikia savipopuliarinimo schema gerb. Ginevičiaus vadovaujamame universitete.

Pradėkime nuo to fakto, jog VGTU leidžia devyniolika mokslinių žurnalų. Iš jų net tris redaguoja pats rektorius. Kitus tris – buvęs VGTU rektorius, o dabar katedros vedėjas Edmundas Zavadskas. Nors šis faktas savaime dar nieko nepasako, tačiau norėtųsi sužinoti daugiau apie tokių trilypių pozicijų finansinius privalumus. Asmeniškai pažįstu keletą mokslo žurnalų redaktorių ir jie, redaguodami vieną žurnalą, yra užsiėmę iki ausų. Apie tris – net kalbos nėra.

Net jei skirtingoms temoms taikomi tie patys tyrimo metodai, vis tiek sunku suprasti, kaip rektorius sugeba vadovauti universitetui, redaguoti tris žurnalus ir dar atlikti tiek mokslinių tyrimų. Greičiau peršasi mintis, jog VGTU dėstytojai ir doktorantai aiškiai suvokia, ką reikia užrašyti pirmu numeriu ir kodėl.
Ainius Lašas
Ši VGTU sukurta leidybinė erdvė suteikia gana unikalų šansą net tik cituoti savo paties darbus tariamai skirtinguose leidiniuose, bet ir „bendradarbiauti“ su kolegomis cituojant vienas kitą. Kaip tai veikia praktikoje? Kad nevarginčiau skaitytojų nesibaigiančiais skaičiais, pasirinkau kaip pavyzdį 2008 metus. Naudodomas „Google Scholar“ paiešką, kuri prieinama visiems interneto vartotojams, aptikau, jog tais metais rektorius išspausdino bent keturiolika mokslinių straipsnių. Visi straipsniai, išskyrus vieną, pasirodė VGTU leidžiamuose žurnaluose. Daugumoje iš jų, rektorius figūruoja kaip pirmasis autorius, o tai paprastai reiškia, jog jis turėjo įdėti daugiausia darbo ir pastangų ruošiant straipsnį.

Tiems, kurie žino mokslininkų virtuvės kasdienybę, toks metinis našumas skamba tiesiog fantastiškai. Be to įspūdingai atrodo ir rektoriaus straipsnių temų spektras - pradedant sienų izoliacija ir baigiant Lietuvos bankininkyste. Net jei skirtingoms temoms taikomi tie patys tyrimo metodai, vis tiek sunku suprasti, kaip rektorius sugeba vadovauti universitetui, redaguoti tris žurnalus ir dar atlikti tiek mokslinių tyrimų. Greičiau peršasi mintis, jog VGTU dėstytojai ir doktorantai aiškiai suvokia, ką reikia užrašyti pirmu numeriu ir kodėl.

O dabar pažiūrėkime, kaip veikia citavimo procesas. Akį užmetu į pirmą „Google“ paieškos išmestą straipsnį apie sienų izoliaciją. Jame cituojami 44 skirtingi šaltiniai. Iš jų 14 - pačio rektoriaus ankstesni darbai ir pranešimai. Prie to pridėkime devynis buvusio VGTU rektoriaus Edmundo Zavadsko straipsnius ir dar penkis kitų VGTU kolegų ir doktorantų tyrimus. Beje, beveik visi jie irgi buvo spausdinti VGTU leidžiamuose žurnaluose. Rezultatas: tiesioginės rektoriaus savicitatos sudaro trečdalį visų išvardintų šaltinių, o pridėjus dar kolegas – daugiau nei 60 procentų.

Na ir pabaigai paimkime tą patį straipsnį ir panagrinėkime, kas gi jį cituoja jau po išspausdinimo. Remiantis „Google“ paieškos duomenimis, šis straipsnis buvo cituojamas net 76 kartus! Tai iš tiesų įspūdingas rezultatas. Atrodytų, jog rektoriaus mokslinis darbas nusipelnė pasaulinio dėmesio ir pripažinimo. Tačiau absoliuti dauguma citatų yra iš tų pačių VGTU leidinių. Taip pat jau nestebina ir tai, jog pats Ginevičius ir jo kolegos gausiai cituoja šį straipsnį vėlesniuose darbuose.

Taigi, kaip matome, sudaroma sava leidinių erdvė, kuriuos redaguoja savi kolegos. Panaudodami savus studentų resursus, VGTU dėstytojai gausiai spausdinasi ir nesikuklindami cituoja pačius save ir vienas kitą. Tuo būdu keliamas savas ir kolegų prestižas, kuris, kaip įtariu, turi ir konkrečią finansinę išraišką. Tokiu būdu sukamas akademinių publikacijų verslas, kuris yra naudingas šios rinkos dalyviams, bet tik ne Lietuvos mokslui.

Jei būtent tokia „kokybe“ žavisi mūsų švietimo ir mokslo ministras, tada Lietuvos mokslo laukia labai liūdnos perspektyvos.

Autorius yra Jungtinių Tautų Universiteto mokslinis bendradarbis Tokijuje._

Kas tie oligarchai ir kaip su jais susidoroti?

Daugelis, įskaitant ir gerbiamąją Prezidentę, sako, kad Lietuvoje įsigaliojo oligarchai. Kaip jie atsiranda? Kas jie? Oligarchai yra maža mus valdanti žmonių grupelė.

Svarbiausi oligarchai yra iš užsieninių monopolijų, kurias įsileidžia mūsų valdžia, siekdama susilpninti rusų įtaką. Tos monopolijos tariamai ar tikrai nenori už dyką gadinti santykius su rusais, eidamos į Lietuvą, todėl išsidera monopolines sąlygas. Tai nelegalu pagal dabartinius Lietuvos ir ES įstatymus, bet postsovietiniame pasaulyje niekas nedrįsta su tokia tvarka dorotis. Neveltui iš mūsų tyčiojasi, vadindami su panieka drąsiais.

Mes, drąsuoliai, brangiau mokame už benziną, negu kitos Baltijos šalys, nes amerikiečiai išsiderėjo monopolines sąlygas, prieš priimdami dovaną - Mažeikių naftą. Dabar tomis sąlygomis naudojasi lenkai iš ORLEN.

Šiandien kuriama branduolinės jėgainės monopolija Ignalinoje duos eilę išskirtinių privilegijų japonams. Ir vėl bus tas pats: elektra taps brangiausia regione. Bet japonai sutiks neva tai kentėti rusų įtakos zonoje ir demonstruoti japoniškus sugebėjimą ar nesugebėjimą tvarkyti neišvengiamas avarijas atominėje elektrinėje.

Skandinavų bankai turi išskirtinę padėtį Lietuvos bankininkystėje. Pavyzdžiui, studentų paskolų sąlygos yra vergiškos net palyginus su kapitalizmo rojumi Jungtinėje Karalystėje. Ir tos paskolos Lietuvoje yra garantuotos valstybės. Bankams tai yra lengvas uždarbis be rizikos. Vargšai studentai.

Na o antraeiliai oligarchai prekiauja degtine ir kitomis panašiomis prekėmis. Jų liko nedaug. Jiems lengva suderinti kainas ir be susitarimo. Juos pastoviai seka antimonopolinės jėgos ir bando pagauti. Tai yra lengva, šiandien Lietuvoje vienintelė ir neefektyvi kova su monopolijomis.

Ar Rusija mums pavojinga? Be jokios abejonės. Bet ar verta pasiduoti tai baimei ir užleisti Lietuvoje monopolijų ir jų apmokamų profesionalių politikų kirmelyną, kai mes jau seniai esame NATO ir Europos Sąjungoje? Ne. Geriausias būdas kovoti su likusia Rusijos įtaka - susitvarkyti patiems Lietuvoje.

Jei atsiranda norinčių likti Tėvynėje ir išbandyti jėgas jos sutvarkyme, aš jiems padėsiu. Jei žmonės praranda pasitikėjimą tariama tvarka Lietuvoje ir vyksta padirbėti platesniame pasaulyje, aš juos paremsiu iš Lietuvos. Būkime kartu su tauta, kur ji bebūtų.

Kokie politikai verti pasitikėjimo? Ieškokime kartu. Pasitikėkime žmonėmis. Jie mato ir žino daug.

Kol mes rinksime politikus, kurie spekuliuoja mūsų patriotiniais jausmais ir aukoja tėviškę ant unikalios pasaulyje tariamos kovos su visais kaimynais aukuro, tol monopolijos plėš mus be bausmės ir gailesčio, kartu naikindamos tėviškės gamtą. Norite išsaugoti tautą ir gimtinę - vienykitės prieš daugumą šių dienų politikų. O oligarchai pasitrauks patys, jei praras išskirtines privilegijas.

Latviai imasi ir daro. Estai jau baigia. Nejaugi mes tikrai nieko negalim...

Pradedančiųjų studijas Lietuvoje pasirinkimas

_Populiariausios universitetų studijų programos tarp stojančiųjų (pirmu pageidavimu) ekonomika (Vilniaus universitetas (VU)), teisė (VU), medicina (Lietuvos sveikatos mokslų universitetas ir VU) ir politikos mokslai (VU)._

Vis dar neturime supratimo Lietuvoje, ką pardavinėsime pasauliui net artimiausiais metais.

Todėl stojantieji renkasi tokias veiklos sritis. Būsimieji medikai tikisi nemokamai įsigyti specialybę ir, atsiradus galimybei, emigruoti prie keturis kartus didesnių atlyginimų bei geresnio gyvenimo. Ekonomikos bei politikos diplomų siekiantys norėtų tiesiog išsilaikyti arba patekti prie lovio. Lietuvoje nėra ekonomikos ir politikos. Tie, kurie dėsto šiuos mokslus, retai turi bent menkiausius straipsnius pasaulinio lygio moksliniuose leidiniuose.

Sprendžiant pagal elitinių mokyklų rezultatus, bent pusė pačių gabiausiųjų emigravo. Krizės audrose Lietuvos ekonomikos laivelis vis dar blaškosi nevairuojamas.

Kas dar nori austriško skandalo aptarimo?

Prašom. Vienintelis specialistas, kuris galėjo tinkamai surašyti austrams popierius, išėjo dirbti į advokatų kontorą. Popieriai buvo surašyti netinkamai. Europinis arešto orderis Austrijoje netiko.

Ar tai sutrukdė mūsų viršūnėlėms išstatyti Lietuvą pajuokai ir kelti triukšmą? Ne. Kodėl? Nes viskas, ką mūsų viršūnėlės daro, yra skirta jų mažo lietuviško elektorato mobilizavimui. Tam atiduodama Mažeikių nafta. Tam statoma atominė elektrinė. Tam naikinama lenkų mažuma Vilnijoje. Žala Lietuvai neturi reikšmės mūsų elitui.

Kam mums toks elitas?

Branduolinės atliekos ir mes

ES Ministrų Taryba patvirtino naujas radioaktyvių atliekų tvarkymo taisykles, pagal kurias atliekų bus galima atsikratyti šalyse, nepriklausančiose ES, turint omeny pirmoje eilėje didžiulę Rusijos teritoriją.

Sveikinu gerbiamąjį A.Kubilių pasiekus absoliučią energetinę nepriklausomybę: dabar mes ir mūsų palikuonių tolimiausi palikuonys brangiai mokėsime Rusijai visą mūsų gyvenimą už mūsų branduolinių atliekų saugojimą.

Kas galite išvažiuoti - išvažiuokite dabar. Likusieji mokykitės saugiai deginti balanas.

Minios teismas

Tai, kas dabar vyksta Lietuvoje, smerkiant austrus, yra barbariškas Linčo teismas, kai teisia minia gatvėje. Gėda. Neturim demokratijos, o turim minios despotiją. Išsigandusi minia ir atominę elektrinę ir kitas monopolijas tėviškėn įsileidžia.

Gal nustokime užsiiminėti kvaila žemę teršiančia politika? Norite paversti šalį branduoline dykuma?

Prokuratūra nesugeba net popierių surašyti. Alkana minia degina žvakutes gatvėje ir ieško, kam sudraskyti gerklę. Kad pakenkti rusams, davatkos ruošiasi pavojingiausius branduolinius niekalus, kurie netiko Japonijai, vežti į Lietuvą.

Gerai daro, kas palieka šį nelaimių prispaustą žemės lopinėlį.

Šioje diskusijoje, kaip vandens lašelyje,atsispindi, kodėl mūsų tautiečiai bėga iš Lietuvos. Mažumos nuomonės niekinimas, grupinis ribotas mąstymas, nepagarba taisyklėms - jūs pretenduojate vadintis demokratija...

Paskelbkim prekinę nepriklausomybę nuo Kinijos komunistų

Na va. Mes su tuo išprotėjusiu gruzinu Saakašvili vos karo su rusais nepradėjom. Adamkus lakstė, net tapkės švilpė. O europiečiai mus išdavė. Jie per Rusiją karo krovinius į Afganistaną veža. Jei mes turėtume tiek pinigų, tai paskelbtume energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos ir prekinę nepriklausomybę nuo komunistinės Kinijos. Komunistai juk mus tiek alino prieš dvidešimt metų. O europiečiai juk viską perka iš Kinijos komunistų. Turėtų mokytis iš mūsų ir taip pat paskelbti prekinę nepriklausomybę nuo kinų, kaip mes skelbiame energetinę nepriklausomybę nuo rusų.

Austrai mus ypač išdavė. Jie elgiasi visai, kaip mes, nes politikai, o ne teismai, nusprendžia, ką pagauti, o ką paleisti. Ir politikai tokie pat, kaip mūsų, niekam tikę, rusams ir lenkams pataikauja.

Bėda. Visi išduoda, ramybės neduoda. Ir bulvės nelabai skanios.