Bent jau žymiai sunkiau, negu apie tai kalba atsakingi asmenys Lietuvoje. Monkauskaitės teiginys, kad šiuo atveju galioja paprasčiausia muilo ir švarių rankų taisyklė, yra juokingas. Net JAV taisyklės yra reikšmingai griežtinamos. Apsauga turi pilnai uždengti galvą ir kaklą. Viršininkai turi asmeniškai prižiūrėti, kaip medikai užsideda ir nusiima apsaugą. Naivu manyti, kad JAV Dallaso ligoninėje turtingiesiems, kur užsikrėtė dvi slaugės, trūksta muilo.
Lietuvos medikams reikia susirūpinti dėl rizikos gyvybei, toliau dirbant Lietuvos medicinoje, jei Monkauskaitė ir kiti mūsų lyderiai nepradės mokytis apie Ebolos pavojų.
Ir mes visi galime užsikrėsti nuo blogai apsaugotų medikų. Reikia rimtai pagalvoti apie tai, ką mes renkame į valdžią.
Net prasidėjus Ebolos simptomams (temperatūra, skaudanti gerklė, galvos bei raumenų skausmai), ligonis apgaulingai gerai jaučiasi, bet jau yra užkrečiantis. Penktą ar septintą ligos dieną ligoniui ateina katastrofa. Kraujo spaudimas krenta, nes visur atsiveria kraujosrūvos, ir ligonis netenka labai daug skysčių dar ir vemdamas bei viduriuodamas. Tai sutampa su neįtikėtinai (lyginant su kitais virusais, kaip hepatito C) aukšta Ebolos viruso koncentracija visuose ligonio skysčiuose. Todėl, matyt, mažiausi lašeliai su Ebolos virusu yra tokie neįprastai lengvai užkrečiantys.
Jei ligonis yra iš trečdalio laimingųjų, kurie išlieka gyvi, tai sunkiausia ligos stadija tęsiasi apie savaitę. Gero gydymo nėra. Gydytojai stengiasi sustabdyti kraujavimus, vėl pakelti vandens ir druskų kiekį organizme. Blogiausiu atveju duoda gerti pasaldytą vandenį su druska [1]. Tai žymiai pagerina išlikimo šansus.