Europa niekaip neįstengia atsisakyti turtų, gaunamų iš Kinijos komunistams vergaujančių žmonių darbo

"Europa toli gražu nevieninga, kai ji atmeta autoritarinį Kinijos valstybinį kapitalizmą. Ypač Vidurio Europos valstybėms, tokioms kaip Vengrija ir Lenkija, Pekinas, kuris nesibaimina dėl „vertybių“, yra daug mažiau erzinantis, nei Briuselis, kuris tai daro visą laiką.

Ir ne tik valstybės mato Kiniją glostančioje šviesoje. Panašu, kad Italijoje Kinijos kaukių diplomatija - kaukių ir kitos medicininės saugos įrangos atidavimas - padarė savo darbą. Remiantis balandžio mėnesio apklausa, italai dabar Kiniją vertina kaip draugiškiausią šalį. (Vokietija užėmė paskutinę vietą simpatijų Kinijai reitinge.)

Patys vokiečiai taip pat nėra imuniški. Gegužės mėn. apklausoje 25 procentai respondentų teigė, kad per koronaviruso krizę įgavo pozityvesnį Kinijos įvaizdį.

Europos Komisija Kiniją gali pavadinti „sisteminiu konkurentu“. Tačiau tokie kovingi pokalbiai labiau linkę sukelti vokiečių verslininkams juoko ašaras, nei įtraukti Kiniją į sąžiningą žaidimą. Tai nieko nepakeis, pavyzdžiui, Vokietijos automobilių gamintojų, kurie plačiai prekiauja su Kinija ir mielai nusilenkia jos politiniam spaudimui, padėties. Pavyzdžiui, „Daimler“ greitai atsiprašė už tai, kad paskelbė apie Dalai Lamą socialinėje žiniasklaidoje 2018 m.

Visa tai sukuria apgailėtiną vaizdą."

How to become an elite expert?

"Professor Ericsson discovered that what separated the violinists’ skill levels was not natural-born talent but the hours of practice they had logged since childhood. The future teachers registered around 4,000 hours, the very good violinists 8,000 and the elite performers more than 10,000 hours. The same study was conducted with pianists, with similar results.

Published in 1993 in Psychological Review, the paper later formed the basis for the so-called 10,000-hour rule described in MalcolmGladwell’s “Outliers” (2008), which holds that it takes roughly 10,000 hours of practice to achieve mastery in a skill or field.

Professor Ericsson focused on what he called “deliberate practice,” which entails immediate feedback, clear goals and focus on technique.

According to his research, the lack of deliberate practice explained why so many people reach only basic proficiency at something, whether it be a sport, pastime or profession, without ever attaining elite status. A Sunday golfer may whack balls around the course for years, but without incorporating such methods, that player will never be come the next Tiger Woods."

If you want to achieve the status of an elite expert by performing "deliberate practice" only during working hours, then such practice will take about 6 years.

Kaip tapti elitiniu ekspertu?

"Profesorius Ericssonas išsiaiškino, kad smuikininkų įgūdžių lygį išskyrė ne iš prigimties gautas talentas, o praktikavimo valandos, kurias smuikininkai kaupė nuo vaikystės. Blogiausi smuikininkai, būsimi muzikos mokytojai, užregistravo apie 4000 valandų, labai geri smuikininkai - 8000, o elitiniai atlikėjai - daugiau nei 10 000 valandų. Tas pats tyrimas buvo atliktas su pianistais, ir davė panašių rezultatų.

Šis profesoriaus Ericsono straipsnis, 1993 m. paskelbtas „Psychological Review“, vėliau sudarė vadinamosios 10 000 valandų taisyklės, aprašytos Malcolmo Gladwello leidinyje „Outliers“ (2008), pagrindą, kuriame teigiama, kad, norint įgyti meistriškumą ar aukščiausio lygio įgūdžius, reikia maždaug 10 000 valandų praktikos.

Viena iš  profesoriaus Ericsono įžvalgų yra tai, kad žmonės turi ne tik sunkiai, bet ir protingai dirbti. 

Profesorius Ericsson sutelkė dėmesį į tai, ką jis vadino „apgalvota praktika“, kuri apima tiesioginį grįžtamąjį ryšį, aiškius tikslus ir dėmesį technikai. Remiantis jo tyrimais, apgalvotos praktikos trūkumas paaiškina, kodėl tiek daug žmonių įgyja tik pagrindinius įgūdžius, nesvarbu, ar tai būtų sportas, ar pramoga, ar profesija, niekada taip ir neįgiję elitinio statuso. Kiekvieną sekmadienį žaidžiantis golfą mėgėjas gali metų metus plakti golfo kamuoliukus, tačiau neįdiegęs tokių metodų, tas žaidėjas niekada netaps golfo čempionu."

Jei elitinio eksperto statuso siekti, atliekant „apgalvotą praktiką“ tik darbo valandomis, tai toks praktikavimas užims apytikriai 6 metus laiko.

Mes šiandien atiduodame valstybei riziką, bet privatizuojame iš tos rizikos gaunamą naudą

Turiu omeny visą tą valstybės pagalbą verslui, kad jis išgyventų koronavirusą. Lieka neišpildytas esminis kapitalizmo reikalavimas - tiems, kurie prisiima riziką (mes, mokesčių mokėtojai), turi būti už tai atlyginta. Kodėl?

"Mūsų neteisingas supratimas apie vertę kilo iš politikų ir ekonomistų, kurie į tai žiūri, kaip į mainų dalyką: iš esmės vertinga tik tai, kas kainuoja. Šis požiūris perkainoja prekes ir paslaugas su kainų etikete, kuri savo ruožtu sudaro šalies bendrąjį vidaus produktą (B.V.P.), viešosios politikos variklį. Tai turi ydingą poveikį. Anglies kasykla, išmetanti anglies dvideginį į atmosferą, padidina B.V.P., todėl yra vertinama. (Į taršą, kurią ji sukelia, neatsižvelgta.) Tačiau tėvų namuose teikiama priežiūra nekainuoja, todėl nėra vertinama.

Akivaizdu, kad vertė nėra geriausiai matuojama pagal kainą ar mokėjimą. Todėl nežskaitoma, kad vyriausybės sukuria vertę kiekvieną dieną, naudą duodamos piliečiams ir įmonėms. Visiems naudingos „pagrindinės“ struktūros, tokios kaip greitkeliai, švietimas ir kitos būtinos prekės ir paslaugos, taip pat technologijos, formuojančios mūsų ekonomiką.

Valstybinis mokslinių tyrimų ir plėtros finansavimas padėjo mums įgyvendinti naujoves, tokias kaip „GPS“ technologija, įgalinanti valdyti „Uber“ veiklą, ir internetas, įgalinantis „Google“. Tas pats pasakytina ir apie daugelį vaistų, kuriems vyriausybė finansavo didelės rizikos ankstyvuosius mokslinius tyrimus, ir tokius atsinaujinančius energijos šaltinius, kaip saulė ir vėjas, kuriuos taip pat finansavo mokesčių mokėtojai. 

Štai kodėl reikia kažko panašaus į piliečių dividendus - kai piliečiams priklauso lygios fondo dalys, susietos su nacionaliniu turtu - tai pakeistų vyriausybės intervencijų istoriją ir sukurtų teisingesnę ekonomiką. 

Jei gyventojams būtų suteikta tiesioginė nauda iš šalies gaminamos vertės, tai padėtų sukurti geresnę sistemą: valstybės investicijos verslui ir moksliniai tyrimai taip pat duotų naudos piliečiams. Tai padėtų sumažinti nelygybę ir socializuoti tiek riziką, tiek naudą.
Piliečių dividendai (kartais vadinami viešuoju turto fondu) yra vienas iš būdų atstatyti mūsų ekonomiką.

Nuosavybės akcijų paketai yra dar vienas dalykas. Kai vyriausybė gelbsti privačias įmones arba skolina joms valstybės lėšas, ji turėtų tuos sandorius susisteminti taip, kad būtų apsaugoti viešieji interesai, ir valstybės uždarbis būtų proporcingas rizikai. 

 Pavyzdžiui, per JAV Obamos administraciją JAV Energetikos departamentas investavo į ekologiškas bendroves, įskaitant 465 mln. JAV dolerių paskolą kompanijai „Tesla“. Bet kai „Tesla“ išaugo, mokesčių mokėtojai nebuvo kompensuoti. Blogiau, kad Obamos administracija „Teslos“ paskolą sudarė taip, kad administracija turėjo galimybę gauti tris milijonus bendrovės akcijų, jei „Tesla“ negrąžins paskolos. Jei ji būtų pasielgusi priešingai - paprašytų „Tesla“ sumokėti tris milijonus akcijų, jei ji grąžintų paskolą, vyriausybė būtų turėjusi daugiau lėšų būsimoms investicijoms ir paramai piliečiams. 

Taigi, valstybė gali imti akcijų paketus įmonėse, gaunančiose didelės rizikos valstybės paramą, pavyzdžiui, tose, kurios gauna gelbėjimo paslaugas, kaip dalį atkūrimo darbo po koronaviruso."

Aišku, įvedus tokią tvarką, politikai negalėtų pamaloninti savus verslininkus už dyką mokesčių rinkėjų sąskaita. Sumažėtų tos korupcijos, kuri yra amžina Lietuvos - kūmų krašto - bėda.

Nelygybė

"Pirma, norint sėkmingai panaikinti skurdą ir užsitikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas visiems, reikia gerokai padidinti mokesčius turtingiesiems. Nors pagrindinis tikslas nebus sumažinti nelygybę, netiesioginis poveikis bus būtent tai padaryti. Taigi, net jei nelygybė savaime nėra problema, nelygybės mažinimas beveik neabejotinai yra sprendimo dalis.

Antra, net jei ekonominė nelygybė savaime nėra problema, ji vis tiek gali turėti blogų padarinių. Tokie dideli pajamų ir turto skirtumai, kokius šiandien matome, gali turėti žalingą poveikį, net jei absoliučiai niekas nėra blogai. Pavyzdžiui, turtingiausiems gali būti suteikta neproporcinga politinės įtakos dalis ir galimybė formuoti visuomenę, atsižvelgiant į jų interesus. Jie gali priversti įstatymus veikti jiems, o ne visiems, ir taip pakenkti teisinei valstybei. Pakankama ekonominė nelygybė gali paversti demokratiją plutokratija, kurią tvarko turtingieji.
Didelė paveldimo turto nelygybė gali būti ypač žalinga, sukuriant ekonominę kastų sistemą, kuri slopina socialinį mobilumą ir pažeidžia lygias galimybes.

Turtingieji gali įtikinti save, kad jie visiškai nusipelno savo milžiniškų turtų ir išsiugdo požiūrį į teises ir privilegijas, kaip į užtarnautas. Tie, kurie turi mažiau, gali patirti nepilnavertiškumo ir nuolankumo jausmus, o kita vertus, - priešiškumą ir pasipiktinimą. Tokiu būdu kraštutinė nelygybė gali iškreipti žmonių požiūrį į save ir pakenkti jų santykiams.

Tai priveda mus prie fundamentalesnio taško. Didysis politinis filosofas Johnas Rawlsas manė, kad liberali visuomenė turėtų įsivaizduoti save, kaip sąžiningą laisvų ir lygių žmonių bendradarbiavimo sistemą. Dažnai atrodo, kad mes mėgstame galvoti apie save taip. Mes žinome, kad mūsų visuomenė visada buvo aptemdyta rimtų neteisybių, tačiau mes siekiame sukurti lygią visuomenę ir didžiuojamės žingsniais, kurių ėmėmės link to idealo.

Tačiau didžiulė nelygybė pasityčioja iš to mūsų siekio. Visuomenėje, kuriai būdinga įspūdinga pajamų ir turto nelygybė, išryškėjusi per pastaruosius kelis dešimtmečius, nėra prasmės, kad visi piliečiai, tiek turtingi, tiek vargšai, vis dėlto galėtų būti susieti vieni su kitais vienodomis sąlygomis. Net jei skurdas būtų panaikintas ir visi turėtų pakankamai išteklių gyventi deramą gyvenimą, tai savaime nepakeistų to, ką turime, lygiaverčiais santykiais. Ekonominės nelygybės laipsnis, suderinamas su lygiavertės visuomenės idealu, yra ribotas ir, nors yra erdvės nesutarimams dėl to, kur tiksliai yra riba, akivaizdu, kad mes jau seniai ją peržengėme."

Svarbus pandemijos greitesnio nutraukimo veiksnys – testai.

"Čia svarbūs trys faktoriai: 

1. kiek užsikrėtusiųjų nustatoma ir izoliuojama; 

2. kiek kontaktinių asmenų nustatoma ir karantinuojama; 

3. kaip greitai visa tai daroma. 

Teisingai testuodami ir vykdydami kontaktų paiešką, galime sušvelninti (ar atsisakyti) suvaržymų ir greičiau prikelti ekonomiką. Turime tirti visus simptomus jaučiančius žmones ir sąlytį turėjusius asmenis, net jei jie nejaučia ligos simptomų.

Teigiami turėtų būti ne daugiau kaip 3 proc. testų rezultatų. Turime nustatyti kuo daugiau užsikrėtusiųjų ir kontaktą turėjusių asmenų, kad galėtume juos izoliuoti arba karantinuoti. Jei visa tai padarysime tikrai greitai (maždaug per dieną), vien to gali pakakti epidemijai suvaldyti – epidemija kontroliuojama, jei galima izoliuoti 60 proc. pacientų, kai jiems tik pasireiškia simptomai ir kaip įmanoma greičiau atsekti bent pusę jų kontaktų, kol pastarieji nieko neužkrėtė. Reikia ir kiekybės, ir greičio."

Kur nueina mūsų milijardas eurų per metus, skirti armijai?

Auksinių šaukštų pirkimui ir jaunimo prievartautojų išlaikymui.

Prievartautoją iš darbo atleis, tik kai teismas viską išmatuos, įrodys ir nuteis. O kaipgi kitaip, juk darbas atsakingas, kas gi tada mosikuotų su auksiniu šaukštu?