Kiek kainuoja Lietuvos ūkiai ir kokius ūkius apsimoka perimti, kaip verslo vienetus?

„Jei ūkis užsiima daržininkyste, tai 10–20 ha jau gali atnešti pakankamai pelno, kad šeima galėtų išgyventi. Jei kalbėsime apie grūdininkystę, tai 100–150 hektarų. Tokį plotą dar gali prižiūrėti vienas žmogus. Gyvulininkystės ūkyje jau reikėtų 50–200 karvių. Toks ūkis galėtų kainuoti nuo 500 tūkst. eurų. Kaina formuojama, skaičiuojant žemės kainą ir papildomai infrastruktūrą bei kitą turtą“, – skaičiuoja Paulius Astrauskas, ūkininkas, keliolika metų vadovavęs žemės ūkio bendrovėms.

P. Astrausko vertinimu, užsiimant augalininkyste, ir norint 3000 eurų per mėnesį pajamų reikia nuo 100 hektarų.

„Nors 500 tūkst. eurų Lietuvos mastu dideli pinigai, tačiau Vakarų Europoje už tokią sumą nenupirksime jokio pelningo ūkio. Vertinant pagal šį kriterijų, pas mus turtas kol kas labai pigus ir dėl to jį perka investuotojai“, – skaičiuoja P. Astrauskas.

Vytautas Buivydas, Lietuvos jaunųjų ūkininkų sąjungos pirmininkas sako, kad, norint, jog toks modelis, kaip veikiančių ūkių perėmimas, veiktų, reikia lengvatinių paskolų. Šiandien sudėtinga gauti kreditą ne tik naujiems ūkiams ar žemei pirkti, bet ir jau esantiems gauti lėšų apyvartinėms lėšoms.

Iš kitos pusės, jis atvirai sako, kad dauguma parduodamų ūkių nėra inovatyvūs – šeimininkai jų laiku nemodernizavo, todėl priversti trauktis. Patys moderniausi dirba pelningai.

Vidas Juodsnukis, Lietuvos šeimos ūkių sąjungos pirmininkas, prognozuoja, kad ateityje neišsilaikys ir didžiosios bendrovės, nes pas mus ūkiai atskirti nuo perdirbimo ir yra tik pigios žaliavos tiekėjai. Tokius galima modernizuoti ir piginti savikainą kiek nori, vis tiek ateis momentas, kai būsi priverstas dirbti nuostolingai."

Išeina, kad mus ir toliau maitins lenkai, kaip ir dabar - pigiai ir skaniai. O gal verta visiems kartu susimąstyti ir keisti mūsų darbo tvarką?

Reikia parduoti ar padovanoti visą verslą ar ūkį

Kodėl visos mūsų žemės pereina žmnėms, kurie nieko nemoka, tik berti grūdus trąšas, purkšti pesticidus, kirsti javus ir juos eksportuoti, paliekant Lietuvai nualintą dirvožemį?

Nes Lietuvoje nėra sąlygų ir tradicijos perduoti veikiančius ūkius ir verslus jauniems šeimininkams. Kai senieji šeimininkai nusensta, ūkiai ir verslai išdraskomi ir parduodami dalimis. Nusiperka žemę stambieji, kurie nieko nesugeba ir pradeda tą žemę alinti.

Jei nenorime likti lenkų išlaikytiniais, turime keisti šią sistemą.