From what hole did a Landsbergiai- and Liberals-led activities emerge with their marijuana worship?

 "Thus the zeal of the new antiracism is a response to the longstanding failure of liberal policymaking to actually close racial gaps. The moralism of #MeToo feminism, the desire to rethink or redefine the contours of consent, reflects a sense that in championing sexual individualism liberalism had ended up enabling predation. The spiritualizing side of wokeness, from the martyrology of police-shooting victims to the confessions of privilege and the zealous witch hunts, seems like an attempt to restore a sense of the sacred that a secularized liberalism sorely lacks. And the progressive skepticism of old-fashioned liberal appeals to free speech and free debate, the sense that certain arguments (whether on immigration, race or gender identity) should be simply ended once an activist consensus is established, seems to treat the swift and sweeping success of the movement for same-sex marriage as a model for how to win on more controverted issues.

In many of these impulses, but especially the last one, there’s an embedded promise that progressive change can happen as a kind of moral awakening within elite institutions rather than through any kind of dramatic revolt against them. (Neither Harvard nor Coca-Cola nor the C.I.A. had to give up anything when Obergefell v. Hodges was handed down.) Which explains, in turn, why this cluster of ideas has advanced so fast within the key precincts of American power. Even though the new progressivism takes a dire view of our great institutions’ history, it also seems to promise that those same institutions can endure unchallenged in their power, if only they confess, repent and convert — and recruit their new members more intersectionally than before.

The tension between this institutionalism and the promised radical change may eventually be the new progressivism’s undoing. (Can Ibram X. Kendi permanently sustain his radical chic while being an academic recipient of Silicon Valley largess?) Or alternatively, as I suggested in my last column, the actual application of radical ideas outside the protected spaces of the elite, to issues of crime and policing especially, may lead to breakdowns that cost progressives not just an election but their commanding position within the establishment as well."

Tai ką konkrečiai reikia daryti, kad ūkininkai mažiau terštų aplinką?

"Netoli Lojalo, Okla valstijoje, ūkininkas Clay Pope'as daugelį metų laikėsi kai kurių anglies dioksido mažinimo būdų, kuriuos skatino Bideno administracija, įskaitant augmenijos laikymą savo laukuose, net jei jo įprastos kultūros, pavyzdžiui, kviečiai, neauga. jo derlius padidėjo, sakė jis, taip pat ir jo išlaidos. „Tai nėra pigu“, - sakė p. Clay Pope'as. Savo kalboje trečiadienį prieš kongresą ponas Bidenas teigė, kad ūkininkams gali būti mokama už dirvožemį padengiančių augalų pasodinimą, kurie pašalina daugiau anglies iš atmosferos. 

Žemės ūkio sektoriuje išmetama apie 10% šiltnamio efektą sukeliančių dujų, o aplinkosaugos agentūros duomenimis, trąšų naudojimas ir gyvulininkystė yra svarbiausi šaltiniai. Kai kurios JAV žemės ūkio departamento programos gali padėti sumažinti ūkių šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą, įskaitant paskatas sodinti medžius, mažinti dirvožemio eroziją ir pažaboti pernely ddidelių kiekių trąšų naudojimą. JAV žemės ūkio departamentas balandžio mėnesį padidino mokėjimus ir pridėjo naujų paskatų pagal savo apsaugos rezervo programą, kuri, agentūros teigimu, gali sušvelninti klimato pokyčius. 

Didelės žemės ūkio bendrovės, reaguodamos į vartotojų ir investuotojų spaudimą, savanoriškai įsipareigojo sumažinti išmetamų teršalų kiekį. Vadovai teigė, kad naudoja daugiau atsinaujinančios energijos, finansuoja klimatui palankų ūkininkavimą ir pertvarko dalį savo veiklos, pavyzdžiui, nuotekų lagūnas ir trąšų gamybos įmones. 

Turėdami dažnai mažas pelno maržas, atskiri ūkininkai linkę būti atsargūs dėl taisyklių, kurios padidina jų veiklos sąnaudas ir sudėtingumą. 

Čikagos priemiesčio trąšų milžinė „CF Industries“ investuoja į sistemas, kurios sumažina gamyklų azoto oksido išmetimą, maždaug 300 kartų stipresnį nei anglies dioksidas. CF vadovas Tony'as Willas sakė, kad Bideno administracija turi apsvarstyti su anglimi susijusius mokesčius ar mokesčius už importuojamas prekes, kad užtikrintų, jog užjūrio konkurentai, kurie nesiima panašių aplinkosaugos veiksmų, negalėtų parduoti pigesnių žemės ūkio produktų į JAV, mažindami naudą iš tokių pastangų, kaip CF. JAV prekybos atstovo biuras svarsto prekybos priemones, pvz., mokesčių prie sienos koregavimą, kad pasiektų Bideno administracijos tikslą, sakė agentūros atstovas. "[1]

1. U.S. News: Farmers Want Help Cutting Emissions
Bunge, Jacob. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y] 03 May 2021: A.3.

So what specifically needs to be done to make farmers less polluting?

 "Near Loyal, Okla., farmer Clay Pope for years has followed some of the carbon-reduction practices being promoted by the Biden administration, including keeping vegetation on his fields even when his usual crops, such as wheat, aren't growing. While his harvests have increased, he said, so have his costs. "It's not cheap," Mr. Pope said.

In his speech Wednesday before Congress, Mr. Biden said farmers could be paid for planting cover crops that remove more carbon from the atmosphere.
 

The farm sector produces about 10% of U.S. greenhouse-gas emissions, with fertilizer application and livestock operations representing top sources, according to the Environmental Protection Agency.
Some U.S. Department of Agriculture programs can help reduce farms' greenhouse-gas emissions, including incentives to plant trees, reduce soil erosion and curb overuse of fertilizer. The USDA in April increased payments and added new incentives under its Conservation Reserve Program, which the agency said can mitigate climate change.
 

Big agricultural companies, responding to consumer and investor pressure, have made voluntary commitments to cut emissions. Executives said they are using more renewable power, funding climate-friendly farming and overhauling parts of their operations, such as wastewater lagoons and fertilizer-production plants.

With often-thin profit margins, individual farmers have tended to be wary of regulations that add costs and complexity to their operations.

Suburban Chicago fertilizer giant CF Industries is investing in systems that reduce its plants' emissions of nitrous oxide, roughly 300 times as potent as carbon dioxide. CF Chief Executive Tony Will said the Biden administration needed to consider carbon-related fees or taxes on imported goods to ensure that overseas rivals that aren't taking similar environmental steps can't sell cheaper agricultural products into the U.S., undercutting efforts like CF's.

The Office of the U.S. Trade Representative is considering trade tools like border-adjustment taxes to achieve the Biden administration's goal, an agency spokesman said." [1]

1. U.S. News: Farmers Want Help Cutting Emissions
Bunge, Jacob. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y] 03 May 2021: A.3.

Apie medžių bendradarbiavimą, o ne konkuravimą

 „Miškas yra ne tik atskirų medžių, besivaržančių dėl šviesos ir maistinių medžiagų, kolekcija, bet veikiau jaučianti, bendraujanti bendruomenė. Sveiko miško centre stovi motina: sena matriarchė, veikianti kaip maistinių medžiagų centras, kurį dalijasi su įvairaus amžiaus ir rūšių medžiais, susietais per didžiulį požeminį grybelių tinklą. 

Tvari miškininkystė nėra tokia paprasta, kaip atsodinti medžius po to, kai kiti buvo nupjauti; dėlionė, kurią reikia nuimti ir kurią išlaikyti, turi didžiulės įtakos miško sugebėjimui atsigauti ir išlikti sveikam. Pagal status quo manoma, kad ekonomiškai naudingiausias ir pelningiausias būdas auginti greitai augančias, vienos rūšies plantacijas. Miškininkams buvo lengviau mąstyti nedideliu mastu ir teikti pirmenybę greitajai grąžai, nurodant kelią monokultūriniam požiūriui. Tačiau laikui bėgant, be apsaugos, kurią gali suteikti tik bendruomenė, medžiai būtų pažeidžiami tokių grėsmių kaip kalninis pušies vabalas, potenciali pramonės katastrofa, galinti išnaikinti bet kokį trumpalaikį pelną. 

Politikos senbuviai išjuokė idėjas apie medžių bendradarbiavimą, o ne konkuravimą. Mes užklystame į kai kuriuos čiabuvių idealus: įvairovė yra svarbi. Peterio Wohllebeno „Paslėptas medžių gyvenimas“ propagavo daug tų pačių koncepcijų, kurias čia daro Simard. Tačiau Wohllebenas sulaukė nemažos mokslo bendruomenės kritikos, kad jis padarė išvadas, neparemtas tuo, ką parodė duomenys. Jo faktai buvo sumaišyti su prielaidomis. 

Simard nedaro tos pačios klaidos. Jos argumentus remia griežti, dešimtmečius trunkantys, tyrimai, sekant radioaktyvių anglies junginių judėjimą. Simard gali drąsiai rašyti, kad „medžiai yra sujungti, bendradarbiauja“, nurodydama dvipusio anglies junginių srauto tarp popieržievio beržo (Betula papyrifera) ir Duglaso eglės diagramas, o po to paaiškindama šių elementų perkėlimų reikšmę. Beržas gali aprūpinti eglę tokiu anglies junginių kiekiu, kad iš eglė galėtų pasėti sėklos ir daugintis, o perkeltas kiekis priklauso nuo galimybės patekti į šviesą. Tai reiškia, kad beržas išteklius duoda pagal poreikį, o ne kaip vieną, visiems tinkantį, priešgaisrinio šlango srautą. Kuo daugiau pavėsio beržas meta ant eglės, tuo daugiau anglies junginių perduodama, kad ji galėtų išgyventi. Vėliau, kai eglė išauga aukštesnė už beržą ir ją užtemdo, energijos srautas pasikeičia.“

About tree collaboration, not competition

 „A forest is not a mere collection of individual trees competing for light and nutrients, but rather a sentient, interacting community. At the center of a healthy forest stands a Mother Tree: an old-growth matriarch that acts as a hub of nutrients shared by trees of different ages and species linked together via a vast underground fungal network.

Sustainable forestry wasn’t as simple as replanting trees after others were cut; the puzzle of which to harvest and which to retain had massive implications on a forest’s ability to recover and remain healthy.

A status quo assumed cultivating fast-growing, single species plantations was the most cost-effective and profitable way to log. It was easier for foresters to think on a small scale and prioritize fast returns, pointing the way to the monoculture approach. But over time without the protection that only a community can provide, trees would be vulnerable to threats such as the mountain pine beetle, a potential catastrophe for the industry that could wipe out any short-term gains.  

The policy silverbacks ridiculed ideas about trees cooperating rather than competing.

We stumble onto some of the Indigenous ideals: Diversity matters.

Peter Wohlleben’s “The Hidden Life of Trees” promoted many of the same concepts as Simard does here. However, Wohlleben was met with considerable criticism from the scientific community for drawing conclusions beyond what the data showed. His facts were blended with supposition. Simard doesn’t make the same mistake. Her arguments are supported by rigorous, decades-long research following the movement of radioactive carbon compounds.  

Simard can confidently write that “the trees were connected, cooperating” by pointing to charts of two-way carbon flow between paper birch and Douglas fir, then explaining the significance of these elemental transfers. Birch can provide fir with enough carbon to actually make seeds and reproduce, and the amount transferred depends on access to light. That is, a birch doles out resources based on need, not as a single, one-size-fits-all fire hose stream. The more shade a birch casts over a fir, the more carbon is transferred to it to help it survive. Later, once the fir outgrows the birch and shades it, the energy flow is reversed.

Protecting the Mother Trees is of pinnacle importance. “Elders that survived climate changes in the past ought to be kept around because they can spread their seed into the disturbed areas and pass their genes and energy and resilience into the future.””

 

Kaip Vokietijos galimybes digitalizacijoje mato IT specialistas?

 "Aš mažiau jaudinuosi dėl pačios Vokietijos pramonės, ji yra tarptautinė ir kūrybinga. Pagaliau juda net automobilių pramonė. Tačiau Vokietija, kaip vieta, yra paralyžiuota. Pandemija parodė, kokie atsilikę mes esame: mokyklose ir administracijoje. Skaitmeninės infrastruktūros trūkumai. Pernelyg didelė biurokratija. Atgrasymas. Mes tapome šalimi, kurioje niekas nedrįsta nieko daryti. Šiuo mentalitetu mes nebeturėsime galimybių dalyvauti tarptautinėse varžybose. Mano nuomone, Vokietija yra labai pavojingoje padėtyje, o politikai to nemato arba nenori. Kol kas neturiu jokio pagrindo didelėms viltims. 

Kurį laiką buvau politiškai aktyvus, daug patariau ir skatinau naujoves. Mums reikia daugiau lankstumo darbo teisėje, geresnių mokesčių sąlygų, mažiau reguliavimo. Tačiau nieko nevyksta, kai stabdžiai atleidžiami kitose šalyse. Esu ganėtinai nusivylęs“.

Po to, kai Landsbergių komadai pavyko sunaikinti pagrindinę mūsų eksporto į Rusiją dalį politiniais žaidimais ir nesąmonėmis, liko mums Vokietija, kaip svarbiausia Lietuvos eksporto kryptis. Kaip matote, kolkas Vokietijos perspektyvos šiuolaikinėje ekonomikoje yra prastos, ir mūsų eksporto galimybės yra pavojuje.

How does an IT specialist see Germany's opportunities in digitization?

 "I am less worried about the industry itself, it is international and creative. Even the automotive industry is finally moving. But Germany as a location as a whole is paralyzed. The pandemic has shown how backward we are: in schools and in the Administration. The deficiencies in the digital infrastructure. The excessive bureaucracy. The discouragement. We have become a country in which nobody dares to do anything. With this mentality we will no longer have a chance in international competition. In my opinion, Germany is in great danger, and politics doesn't see it or doesn't want to see it. So far I have no reason for high hopes. 

I was politically active for a while, advising a lot and promoting innovations. We need more flexibility in labor law, better tax conditions, less regulation. But nothing happens while the brakes are being released in other countries. I'm pretty pissed off." 

 After the Landsbergiai-controlled team managed to destroy the main part of our exports to Russia through political games and nonsense, we were left with Germany as the most important direction of Lithuania's exports. As you can see, the German outlook in the modern economy is poor, and our export opportunities are at stake.