Jei, norint nugriauti Cvirkos paminklą, būtina remtis nusikaltimais, kurių nebuvo, kuo dabartinė Lietuva skiriasi nuo stalininės SSRS, kur kaltinimo įrodymus sukurpdavo saugumo tardytojai?

 Žemiau pateikta istorija apie poetą Cvirką Vilniuje rodo, kad Lietuvos elitas nedaug keičiasi. Europos Sąjunga, kapitalizmas, NATO Lietuvoje yra tik Potiomkino kaimas. Iš tikrųjų Lietuvos elitas yra tie patys totalitaristai, tie patys vagys ir nepotistai, kaip Stalino laikais (ką manai, patriarcho anūke Gabrieliau Landsbergi, atleisk, tamsta užsienio reikalų ministre, valdančiosios partijos lyderi, vieno euro verslininkės sutuoktini?). Liberalai, valdydami Vilnių, pradėjo vogti, naudodami damas, su kuriomis slapta nuo sutuoktinių miega. Kai šis skandalas tapo žinomu visoje šalyje, jie pradėjo šitą nesąmonę dėl Cvirkos. Tai bendras viso Lietuvos elito požiūris. Kai pradėjote vogti, šaukite apie tuos, kurie, jūsų teigimu, tarnauja rusams.

 "Taigi, Petro Cvirkos paminklo likimas nuspręstas. Stebint viešąją erdvę matosi, kad dauguma žmonių nesupranta, kuo toks sprendimas paremtas. Keisčiausia, kad to nesupranta ir Vilniaus miesto tarybos nariai, diskusijų metu kalbėję apie Cvirkos išdavystę ir kolaboravimą.

Pirma mintis, kuri ateina į galvą istorikui profesionalui stebint kaltinimus Cvirkai: chaosas ir nesupratimas.

Dažniausiai kaltintojai suvelia daug skirtingų dalykų į vieną krūvą: Stalino garbinimas, saulės vežimas, propagandiniai tekstai, dalyvavimas represijose (kaltinamas net dėl tūkstančių lietuvių žūties), vadovavimas Rašytojų sąjungai, kolegos įskundimas saugumui.

Puikus tokio suvėlimo pavyzdys – Daivos Vilkelytės (pažymos apie Cvirką autorės) straipsnis, panašios kokybės ir pati pažyma. Atrodo, kad daugumai žmonių tai tiesiog vienas kitą papildančių rašytojo asmenybės bruožų ir poelgių lydinys: jei jau žmogus garbino santvarką, tai buvo kolaborantas, o jei kolaborantas – tai būtinai ir represijose dalyvavo ir vos ne savo rankomis naikino Lietuvos patriotus. Jei jau blogas, tai iki kaulų smegenų.

Tiesa, kai kalba pasisuka apie Salomėją Nėrį, represijos ir skundimai iš kaltintojų arsenalo dingsta, taigi, ne viskas taip paprasta – kolaborantas nebūtinai yra skundikas ar žudikas, viskas gerokai sudėtingiau.

Taigi, kaltinimai – įvairaus svorio, nusipelnantys skirtingo teisinio ir moralinio vertinimo. Ir reikia kalbėti ne tik apie Cvirką – kaltinimai jam atspindi (dalies) visuomenės požiūrį į sovietmetį ir tuomet gyvenusiuosius apskritai. Norint bent kiek pagrįstai juos vertinti ir suprasti, emocijas reikia pastumti į šalį, o chaosą sutvarkyti. Siekdamas suprasti kaltinimų esmę suskirsčiau juos į keturis sąlyginius blokus.

Pirmas blokas – asmeninis dalyvavimas konkrečių žmonių represijose. Cvirkos parašas prašant priimti į SSRS nelėmė vėlesnių represijų – juk prašymas buvo fikcija, okupacija jau buvo įvykusi, o represijos prasidėjo dar iki Liaudies seimo rinkimų ir parašo. Konkrečiai Cvirka kaltintas Kazio Jakubėno įskundimu, tačiau Darius Pocevičius visai neseniai įrodė, kad šis kaltinimas nepagrįstas ir kad Cvirka Jakubėno neskundė, prie represijų neprisidėjo. Vilkelytė atsakydama vėl kartojo propagandinių Cvirkos kalbų citatas ir kolaboravimą, tačiau iš esmės nutylėjo Jakubėno istoriją. Taigi, argumentų nėra.

Visa tai reiškia, kad KPD nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2021-08-24 nutarimas netaikyti apsaugos paminklui faktiškai neteko pagrindo – jame kalbama tik apie teisinės apsaugos netaikymą „už okupacinių režimų vykdytas Lietuvos gyventojų represijas atsakingų Vokietijos nacionalsocialistų partijos ar SSRS komunistų partijos vadovų, narių ar kitų asmenų“ atvaizdams.

Jei dalyvavimas represijose neįrodytas, tai Cvirka „nuteistas“ neteisingai. Vadinasi, jo paminklui turi būti taikoma apsauga ir jo negalima griauti. Taip, Vilkelytės parengta pažyma turi juridinę galią, o Pocevičiaus straipsnis – ne, bet ar mums svarbi įstatymo raidė, ar tiesa?

Jei, norint nugriauti tą taip akis badantį paminklą, būtina remtis nusikaltimais, kurių nebuvo, kuo dabartinė Lietuva skiriasi nuo stalininės SSRS, kur kaltinimo įrodymus sukurpdavo saugumo tardytojai?

Visi, kurie neabejingi istorinio teisingumo siekiams, net jei jie nemėgsta Cvirkos ir nori nukrapštyti jo paminklą, turėtų siekti tai padaryti ne pritempinėjimais, o pagrįstais faktais. O kol kas siūlyčiau neabejingiems žmonėms ar organizacijoms (kad ir Rašytojų sąjungai) teisiniu keliu užginčyti KPD nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sprendimą (tai sustabdytų jo galiojimą – grįžtų paminklo teisinė apsauga) ir kartu kreiptis į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą su prašymu parengti naują pažymą apie Cvirkos veiklą sovietinės okupacijos metais.

Juk ir teismo nuosprendžiai gali būti peržiūrimi atsiradus naujoms faktinėms aplinkybėms (manau, visi sutiks, kad stebime savotišką Cvirkos teismą). O Pocevičius akivaizdžiai surado naujų faktų ir pateikė tikslesnę įvykių versiją, todėl bent kol kas jokių faktų, kad Cvirka būtų dalyvavęs Lietuvos gyventojų represijose, nėra. Ar tai reiškia, kad jis nebuvo kolaborantas? Jokiu būdu. Bet apie tai kiek žemiau. Kol kas grįžkime prie kaltinimų Cvirkai ir Co. sąrašo.

Tereikia atsiversti primirštą „Grūto parko lyriką“ ir lenda Kazio Bradūno, Jakubėno (to paties), Fausto Kiršos, Antano Miškinio, Putino, Balio Sruogos pavardės. Ir tai tik poezija, o kur proza, vieši pasisakymai, publicistika – visur buvo faktiškai privalomas santvarkos pagarbinimas.

Antra kaltinimų grupė – sovietinės santvarkos, Stalino garbinimas viešumoje, aktyvus dalyvavimas propagandoje. Tai patvirtinančių Cvirkos tekstų – daugybė. Nesinori daug rašyti šia tema, užtenka konstatuoti, kad į šį sąrašą galima įrašyti beveik visus Stalino laikais gyvenusius kūrėjus. Tereikia atsiversti primirštą „Grūto parko lyriką“ ir lenda Kazio Bradūno, Jakubėno (to paties), Fausto Kiršos, Antano Miškinio, Putino, Balio Sruogos pavardės. Ir tai tik poezija, o kur proza, vieši pasisakymai, publicistika – visur buvo faktiškai privalomas santvarkos pagarbinimas.

Ir ne tik raštuose: sovietinės Lietuvos vėliavos konkurse (tai jau politika!) dalyvavo visas jaunųjų dailininkų žiedas, taip pat ir dešinieji, o Bronius Pundzius, neseniai sukūręs Antano Smetonos biustą, po okupacijos plušo prie Stalino atvaizdo. Kas daugiau, kas mažiau, kas nuoširdžiai, kas prisitaikydamas, o kas iš baimės, bet propagandos užsakymus vykdė dauguma. Ar dėl to reikia nuimti jų atminimo lentas ir pervadinti gatves? Liktų dykra kultūrinėje atmintyje. O bandyti suskaičiuoti entuziazmo kiekį ir tikrumą iš propagandinių tekstų ir pagal tai suranguoti kūrėjus – užduotis sunkiai įmanoma. Neteigiu, kad Cvirka – toks pat, kaip Antanas Miškinis, tik tai, kad oficiozinės kalbos – nelabai patikima vertinimo priemonė.

Trečia kaltinimų grupė – ne tiek patiems žmonėms ar jų veiklai, o tai, kad paminklai jiems ar jų gyvenimo bei kūrybos interpretacijos padėjo diegti sovietinę santvarką. Taip dažnai teigiama, kad Cvirkos paminklas socrealistinis, o jo povyza garbina sovietinę santvarką, net ministras tokia semiotika užsiiminėjo. Minutė paieškos internete ir akivaizdu, kad tokių sovietinę santvarką „garbinančių“ skulptūrų galima rasti visame pasaulyje. Štai Filipinuose 1908–1913 m. pastatytas monumentas išsivadavimo kovų herojui José Rizal. Lygiai toks pat „socrealizmas“, knyga rankoje, į ateitį nukreiptas ryžtingas žvilgsnis. Tik memorialas gerokai pompastiškesnis.

Nereikia ir taip toli žiūrėti – 1936 metų paminklas Vincui Kudirkai jo vardo Naumiestyje labai primena... Leniną. Ranka iškelta, žvilgsnis į tolį, paltas rankoje. Nežinotum, kada ir kam statytas, tai sakytum, kad socrealizmas. Semiotika susidomėjusiam politologui ir teisininkui kultūros ministrui Simonui Kairiui vertėtų labiau pasigilinti į meno istoriją ir interpretacijų priklausomybę nuo konteksto. Ne tiek jau daug yra skulptūrinių pozų, o socrealizmas tiesiog perėmė tinkamas.

Nes galima pasiūlyti nugriauti ir LR Seimo I rūmus, kurie statyti būtent su intencija garbinti santvarką, parodyti LSSR Aukščiausios Tarybos valdžią (tai yra, meluoti apie faktinę dalykų padėtį – ji jokių realių galių neturėjo).

Bet, aišku, tikrai neneigiu, kad paminklas Cvirkai – socrealistinis. Sakyčiau, menine prasme tai turbūt vertingiausias Lietuvoje socrealistinis paminklas, dar ir vienintelis savo vietoje likęs skulptūros klasiko Juozo Mikėno darbas. O sovietinę santvarką jis garbina tik didžiausių antisovietikų sąmonėje, na, dar istorikai ir menotyrininkai nuskaito tokias intencijas. Daugumai žmonių tai tiesiog paminklas, ideologinio krūvio jau seniai nebeturintis.

Taip pat nuolat pabrėžiama, kad paminklas Cvirkai – ne rašytojui, o ištikimam kompartijos nariui. Visada galima pasitelkti oficiozinių tekstų, kur tai bus pabrėžiama, bet kodėl svarbios tik oficiozinės intencijos? Mes ką, kompartijos plenume? Juk galimos ir kitos, taip pat sovietinės. 1959 metų Cvirkos paminklas vis tik nebe stalinizmas, o greičiau pirmoji atšilimo kregždė paminklų statyboje, tiesa, ne forma (ji socrealistinė), o turiniu: statoma nebe kariniams ar politiniams, o kultūros veikėjams. Tarp intencijų neabejotina ir Vilniaus erdvių lituanizacija – tai pirmas sovietinis paminklas Vilniuje lietuviui, dar ir su knyga rankoje.

Griauti vien dėl statytojų intencijos ne tik kvaila, bet ir pavojinga. Nes galima pasiūlyti nugriauti ir LR Seimo I rūmus, kurie statyti būtent su intencija garbinti santvarką, parodyti LSSR Aukščiausios Tarybos valdžią (tai yra, meluoti apie faktinę dalykų padėtį – ji jokių realių galių neturėjo). Na ir nuolat iškylantis „siūlymas“ grąžinti Lenino skulptūras, jei jau taip rūpi sovietinis paveldas, yra tipinis reductio ad absurdum, kurį galima pritaikyti bet kokiam sovietmečio artefaktui. Jei bet kas, turintis sovietinės ideologijos krūvį, prilygintinas Lenino paminklui, ta jie visi turi būti pašalinti. Seimo I rūmai – būtinai.

Deja, toks sovietinių interpretacijų akcentavimas įsivyrauja vis labiau. Julius Janonis – bene ryškiausias tokių kaltinimų pavyzdys. Nusižudęs iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo ir iki bolševikams užimant valdžią, jis nuolat kliūna tuo, kad buvo bolševikų partijos narys ir kad sovietinė propaganda iš jo gyvenimo bandė sukurti romantiško revoliucionieriaus mitą. Todėl vis iškyla paminklo jam Biržuose nugriovimo idėjos, gatves vis norima pervardinti. Kadangi paties poeto nelabai yra kuo apkaltinti (narystė bolševikų partijoje, kol ji nebuvo valdžioje ir nevykdė teroro, tokios progos nesuteikia), tai kliūna propagandinis jo panaudojimas sovietmečiu, toliau geležinė kovotojų prieš istoriją logika sako, kad Janonio kūryba ir biografija propagavo santvarką, todėl jį reikia ištrinti iš viešosios erdvės. Paties Janonio kaltintojams gal ir gaila, juo pasinaudojo, bet kovoje su sovietine praeitimi tai būtina. Deja, taip mąstantys užmiršta kai kurias „smulkmenas“ – kad tokią logiką galima pritaikyti ir kitiems praeities kūrėjams.

Pavyzdžiui, Žemaitė. Jei kliūva Janonis, kurio vardu tarpukario Kaune nepabijota pavadinti gatvės, lygiai taip pat turi kliūti ir mūsų literatūros klasikė, kuri, lygiai kaip Janonis, buvo naudojama sovietinės propagandos, gal net labiau – jos kūryba puikiai tiko buržuazinės, kapitalistinės visuomenės kritikai. Dar ta liaudiška skepeta. O Juozas Biliūnas? Netgi jo palaikų pergabenimas 1953 m. iš Zakopanės ir vos ne šventovės jam statyba ant Liudiškių piliakalnio virto sovietinio tautiškumo manifestacija, naudinga santvarkai. Na, ir pastatyto Laimės žiburio sąsajos su komunizmu neverta atmesti. Net keista, kad nesigirdi raginimų šitą sovietinės propagandos bastioną nugriauti. O kur dar Kristijonas Donelaitis, su kuriuo viskas aišku: baudžiava, sunki būrų dalia, ponų kritika – tiesiog rašytojas komunistas, ne mažiau. Todėl sovietmečiu taip ir garbintas, SSRS pramušė jo jubiliejaus minėjimą pasauliniu mastu UNESCO. Ir tokį sąrašą galima tęsti.

Taigi, pirmi trys kaltinimai Cvirkai arba neįrodyti (dalyvavimas represijose), arba yra pernelyg platūs, tinkantys didžiulei daliai kūrėjų, itin išplaukę, kad pagrįstų paminklo nugriovimą. Tačiau lieka dar vienas ir svarbiausias kaltinimas – politinis kolaboravimas, aktyvus dalyvavimas okupacinio režimo valdžios struktūrose, aukštų pareigų užėmimas. Cvirka dalyvavo marionetinio Liaudies seimo veikloje (buvo jo antrasis sekretorius), pasirašė jo deklaraciją, prašančią priimti Lietuvą į SSRS, dalyvavo to prašyti į Maskvą vykusioje delegacijoje. Nepaisant to, kad faktiškai tokia veikla nieko nereiškė ir nelėmė (ne jis, tai kitas), ji akivaizdžiai laikytina kolaboravimu. Kaip tik dėl to paminklą Cvirkai ir norima nugriauti, o bandymai prisidengti dalyvavimu represijose ar semiotinėmis politikų „įžvalgomis“ tėra tik pretekstas.

Ir iš karto kyla klausimas: o kodėl negalima paminklo nugriauti teisiškai pagrindžiant būtent Cvirkos kolaboravimo faktu, kodėl reikia tų pritempinėjimų? Viskas labai paprasta – užtenka pažiūrėti į nedidelį ir tikrai nepilną žymesnių kolaborantų 1940 metais sąrašą. Praleisiu Salomėja Nėrį, Liudą Girą ar Antaną Venclovą. Yra gerokai mažiau akivaizdžių, bet nė kiek ne mažiau kolaboravusių asmenų.

Vincas Krėvė-Mickevičius po Lietuvos okupacijos tapo marionetinės Liaudies vyriausybės užsienio reikalų ministru ir premjero pavaduotoju, šiam pradėjus eiti prezidento pareigas, faktiškai buvo premjeras. Sakyčiau, kolaborantas nr. 1 (ar 2), politiškai gerokai svarbesnis už Cvirką. Jam skirtos memorialinės lentos, mokyklos, gatvės, VU auditorija, literatūrinė premija... Pervadintojams patarčiau pasiraitoti rankoves – darbo laukia daug.

Ernestas Galvanauskas, buvęs Lietuvos premjeras, sutiko tapti Liaudies vyriausybės nariu, buvo finansų ministras. Gatvė, vardinė stipendija Klaipėdos universitete, profesinio mokymo centras...

Liudas Dovydėnas – ne tik Liaudies seimo pirmininko pavaduotojas, bet ir jau LSSR Aukščiausios tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotojas. Formaliai pareigybės labai aukštos, neabejotinas kolaborantas. Kaip ir kiti iš šio sąrašėlio, nepasitraukė į SSRS, sušaudymo išvengė, gyveno Vakaruose. 1996 m. apdovanotas Gedimino 4 laipsnio ordinu, jo vardu pavadinta mokykla ir Rašytojų sąjungos premija už geriausią romaną. (Vėl rašytojai nepataikė...)

Stasys Raštikis – buvęs Lietuvos kariuomenės vadas ragino nesipriešinti okupantams paskutiniame Lietuvos vyriausybės posėdyje, o po okupacijos buvo paskirtas Krašto apsaugos ministerijos Vyriausiosios likvidacinės komisijos pirmininko pavaduotoju pirmininko teisėmis, tai yra, jis vadovavo Lietuvos kariuomenės sunaikinimui – inkorporavimui į Raudonąją armiją. Šis faktas lietuviškoje Vikipedijoje nutylimas, užtat 1996 m. Kauno puskarininkių mokyklai suteiktas divizijos generolo Stasio Raštikio vardas, joje pastatytas ir generolo paminklinis biustas. Tiesiog puikus patriotizmo okupacijos metu pavyzdys puskarininkiams. Beje, ironiška, kad šiai mokyklai perduotas Kazlų Rūdos poligonas pavadintas Kazio Veverskio (vienas antinacinio ir antisovietinio pasipriešinimo vadų, Lietuvos laisvės armijos kūrėjas) vardu. Realaus pasipriešinimo vadas simboliškai paklūsta generolui išdavikui. Telieka stebėtis patriotiškosios KAM, taip besidominčios istorija, kaip čia švelniau pasakius, pasirinktiniu aklumu.

Gal užteks, skaitytojas jau suprato, kur link suku. Ir kodėl kolaboravimo fakto politikai negali panaudoti kaip vienintelio argumento Cvirkos paminklo byloje. Nes jei dėl kolaboravimo griaunamas paminklas Cvirkai, tai reikia pervadinti visus objektus ir nuimti visas lentas, įamžinančius ką tik išvardintus asmenis (ir ne tik juos). Būtent todėl neseniai priimtu ministro įsakymo 10.4 punkte, kuriuo ir rėmėsi KPD nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba, neminimas kolaboravimas, nekalbant jau apie sovietinės santvarkos garbinimą. Tai yra, su sovietine praeitimi kovojantys politikai neišdrįso įvertinti kolaboravimo vienareikšmiškai blogai. Ir aš džiaugiuosi, kad net dažniausiai juoda ir balta praeityje matantieji vis dėlto neišdrįso žengti toliau – sveiko proto dar esama.

r tai nereiškia, kad kolaboravimas – gerai, ar kad apie jį nereikia diskutuoti. Atvirkščiai – apie jį būtina diskutuoti būtent todėl, kad tai labai sudėtingas dalykas, kai radikalių permainų laikais žmogus žino mažai ir yra blaškomas propagandinių vėjų. Štai garsusis Vidkunas Kvislingas neabejotinai buvo Norvegijos patriotas, tik jos ateitį siejo su Vokietija. Kodėl negalima manyti, kad ir Cvirka bei kiti kolaborantai buvo Lietuvos patriotai, vienintele išeitimi jai matę sąjungą su SSRS? Prieš okupaciją svarstymai „po kuo“ geriau – Vokietija ar SSRS – Lietuvoje buvo paplitę. Venclovos ar Justo Paleckio veikla kultūrinėje sferoje rodo tikrą patriotizmą. Ar tai pateisina jų kolaboravimą – kitas klausimas.

Mes nežinome, ką kolaborantai žinojo apie padėtį SSRS ir ko jie tikėjosi 1940 m. birželį. Yra liudijimų, kad Cvirka ir Venclova planavo mažinti išlaidas kariuomenei ir didinti kultūrai bei švietimui – tai rodytų, kad bent jau iš pradžių jie mąstė apie Lietuvos, kaip sąlyginai savarankiško protektorato, statusą. Prieš „įstojimą“ į SSRS spaudoje nuolat pabrėžta, kad bendra Sąjungoje yra užsienio politika, kariuomenė, teisė ir finansai, o už šių ribų sąjunginės respublikos valstybinę valdžią vykdo savarankiškai. Mes nežinome, kiek tuo tikėjo Cvirka ir kiti. Tai nenaikina jų kolaboravimo fakto, tik parodo, kad ne viskas taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, ir kartais verta paklausti: ar kolaboravimas visada yra nusikaltimas?

Diskusijų apie kolaboravimą metu turbūt pamatytume, kad kartojasi „karų“ apie Cvirką topai. Vadovavimas armijai tarpukariu nusveria kolaboravimą okupacijos akivaizdoje (kaip Cvirkos rašytojo talentas nusveria kolaboravimą). Būtų prisiminta, kad aktyvus kolaborantas galėjo praregėti, kaip Krėvė ir Dovydėnas, nepasitraukę su sovietais karo pradžioje. O ką daryti su nepasitraukusiu į SSRS poetu Vytautu Montvila, kuris irgi nuolat kliūva? Juozas Baltušis atsiminė, kad Montvila nusivylė sovietine santvarka kuriam laikui po okupacijos praėjus, gal dėl to ir nepasitraukė. Bet užtarėjų, kaip Krėvė, neturėjo, ir jį sušaudė kaip komjaunuolį, nors toks nebuvo. Montvila jokių aukštų postų neužėmė net sovietinėje Rašytojų sąjungoje – nelaikytinas politiniu kolaborantu. Krėvė ir Dovydėnas – kolaborantai, tačiau išliko.

Atrodo, kad mes iki šiol vis dar vertiname sovietiškai, tik atvirkščiai: Cvirką ir Montvilą santvarka garbino, todėl juos reikia ištrinti, o Krėvės ir Dovydėno – ne, todėl jie geri.

Ar tai, kad jie „praregėjo“, nubraukia jų kolaboravimą? Juk Krėvės ir Galvanausko dalyvavimas marionetinėje vyriausybėje nuramino visuomenę, kuri tikėjosi, kad nieko baisaus Lietuvoje nevyksta, jei jau tokie gerbiami žmonės valdžioje. Tai padarė didesnę įtaką, nei visiems žinomo dar tarpukariu bolševikavusio Cvirkos kalbos, jau nekalbant apie Montvilos eilėraščius. Kodėl mes skirtingai vertiname Montvilą ir Krėvę? Dėl jų talentų skirtumo ar dėl to, kad Montvilą sovietinė propaganda naudojo Janonio stiliumi? Mirusieji neturi balso teisės? Atrodo, kad mes iki šiol vis dar vertiname sovietiškai, tik atvirkščiai: Cvirką ir Montvilą santvarka garbino, todėl juos reikia ištrinti, o Krėvės ir Dovydėno – ne, todėl jie geri.Sovietmetis atvirkščiai – irgi sovietmetis.

Galbūt mums iš tiesų reikia pereiti analogišką pokario denacifikacijai procesą ir pasmerkti kolaborantų vardus damnatio memoriae – užmarščiai. Galbūt to reikia psichologinei visuomenės sveikatai. Negaliu atmesti, bet tokiu atveju būkim „biedni“, bet teisingi – kolaboravo ne tik Cvirka ir su visais kolaborantais reikia elgtis vienodai.

P. S. Parašęs šį tekstą perskaičiau Kęstučio Girniaus straipsnį. Svarbus atrodo jo klausimas, ar vis dar stovintis Cvirkos paminklas rodo menkesnę valstybinę ir tautinę savigarbą nei vakariečių požiūris į nacių kolaborantus, kaip mano Girnius? Galbūt. O gal skirtinga istorinė patirtis lėmė ir skirtingą elgesį? 1941 m. Lietuvoje vis dar nesena ilgos ir atšiaurios carinės Rusijos okupacijos atmintis, leidusi visai kitaip vertinti prisitaikymą. Vakarų Europos šalys šimtmečiais nebuvo patyrusios okupacijos, kolaboravimas ir bendradarbiavimas su naciais iš tiesų sudavė smūgį jų gyventojų išdidumui. Ypač ryškus Prancūzijos pavyzdys – po karo prisitaikymo gėda joje kompensuota mitais apie visos tautos pasipriešinimą, nors absoliuti dauguma Prancūzijos gyventojų bendradarbiavo su naciais tol, kol jie skynė pergales. Kitas kompensavimo būdas – pasmerkti tuos, kurie pernelyg akivaizdžiai į tokį šlovingą vaizdinį netilpo. Bet birželio sukilimo dalyviai nelietė aukštas pareigas okupacijos metu ėjusių kolaborantų – jiems užteko tik parašyti atgailaujančius tekstus. Sušaudyti jokių postų neužėmę nekomunistai Montvila ar Vincas Grybas, ir tai galbūt dėl to, kad klaidingai laikyti komunistais. Galbūt Lietuvos istorija sakė sukilėliams, kad prisitaikymas čia gyvenant – sunkiai išvengiamas ir todėl ne toks sunkus nusikaltimas?

Bet tie, su tarpukariu susiję laikai, seniai pasibaigė. Kartais atrodo, kad būtent iš sovietmečio mes paveldėjome kažkokį griovimo „geną“. Lietuvoje tuomet buvo išgriauti beveik visi paminklai nepriklausomybei ar kunigaikščiams, kaimynai latviai tokiu aršumu nepasižymėjo – Rygos centre netoli santykinai nedidelio Lenino visą sovietmetį išstovėjo milžiniškas monumentas nepriklausomybei. O dabar ir vėl reikia išvalyti nuo menkiausių netinamos praeities apraiškų, tik jau sovietinės.

Ir tai nėra visuomenės sprendimas – ji niekaip negali sutarti dėl Cvirkos ir jo paminklo vertinimo. Bandymas to nepaisyti ir pasinaudojant laikinai atitekusia valdžia nuspręsti už visus liudija ganėtinai apverktiną demokratijos padėtį Lietuvoje, nenorą diskutuojant rasti sutarimą, net jei tai truks dar dvidešimt metų. Ir tai kelia daug didesnę grėsmę Lietuvai, nei nebylus paminklas kolaborantui. Ir nerimą, kad šios 1954 m. parašytos eilutės vis tik virto realybe:

 

Aš manau,

kad poetas

kiekvienas

Turi būt

prokuroras

priešui."

Kaip įmonės gali pagerinti savo samdymą: darbdaviai turėtų užduoti tuos pačius klausimus kiekvienam kandidatui

 „Būdamas jaunas leitenantas, Danielis Kahnemanas buvo paprašytas patobulinti Izraelio armijos procesą, vertinant pajėgumus tarp kovai tinkamų naujokų. Ginkluotas psichologijos laipsniu ir pėstininkų patirtimi, jis drąsiai sudarė kai kuriuos kriterijus, sukūrė klausimus, kad išsiaiškintų svarbius faktus, ir reikalavo, kad pašnekovai klaustų tik to, ką jis nurodė. Kiekvienam įdarbintam asmeniui būtų suteiktas balas pagal kiekvieną kriterijų, o bendras „Kahnemano balas“ būtų naudojamas sprendžiant, ar reikalingam vaidmeniui kandidatas buvo tinkamas. 

Jo struktūrizuota sistema veikė. Anot jo, ateinančiais dešimtmečiais kariuomenė nustatė, kad sistema iš tikrųjų suteikė geresnių užduočių atlikėjų. Naudodami struktūrizuotą balų sistemą, pašnekovai savo intuityvesniais vertinimais taip pat geriau prognozavo sėkmę. Tai buvo dar 1950 -aisiais. 

Daktaras Kahnemanas praleido dešimtmečius nuo to laiko, kai tyrinėjo ir rašė apie sprendimų priėmimą - sukūrė darbą, kuris turėjo didelę įtaką verslo pasaulyje. 2002 metais jis buvo apdovanotas Nobelio premija už psichologinius ekonomikos tyrimus. Šiandien, būdamas 87 metų, jis vis dar rašo apie žmogaus sprendimą, pasirinkimą ir, taip, įdarbinimą, paskutinį kartą naujoje knygoje su Olivier Sibony ir Cass Sunstein, pavadinimu „Triukšmas: trūkumas žmogaus teisme“. Ankstesnė jo knyga „Mąstymas, greitas ir lėtas“ taip pat nagrinėjo šią temą. 

Jis kalbėjo su mumis apie tai, kokių veiksmų darbdaviai gali imtis, kad pagerintų įdarbinimo procesą, tuo pačiu primygtinai teigdamas, kad, kaip jis sakė, „nesu ekspertas“. Čia yra redaguotos diskusijos ištraukos. 

WSJ: Kas negerai su tradiciniu įdarbinimo procesu? Ar tikrai taip blogai vertinti pagal rankos paspaudimą, batų blizgesį ir gražų keistą interviu? 

DR. KAHNEMANAS: Tai nėra geriausias būdas daryti dalykus. Interviu turėtų būti struktūrizuotas. Turite suskaidyti problemą į kandidato atributus ir iš eilės įvertinti kiekvieną požymį. Tokį metodą įdiegiau prieš 65 metus, kai sukūriau Izraelio kariuomenės interviu sistemą. Jokia našumo prognozė nėra labai gera, tačiau šis būdas yra šiek tiek geresnis. 

WSJ: Pateikite mums pavyzdį, kaip tai veiktų. 

DR. KAHNEMANAS: Paprasčiausias dalykas yra išvardyti darbo savybes prieš pokalbį. 

Pasirinkite gal pusšimtį savybių, reikalingų sėkmei, nesvarbu, ar tai būtų punktualumas, techniniai įgūdžiai, ar netgi pykčio valdymas. Tada pagalvokite apie klausimus, kurie gali padėti jums nustatyti, ar kandidatai turi šiuos požymius. Prieš pereidami prie kito, išvardykite kiekvieno bruožo klausimus ir įvertinkite kiekvieną bruožą, galbūt nuo vieno iki dešimties. Užduokite tuos pačius klausimus ta pačia tvarka kiekvienam kandidatui. 

Jei punktualumas yra savybė, paklauskite kiekvieno, ar jie mano, kad yra punktualūs, ar anksčiau jie buvo punktualūs. Svarbu vengti aureolės efekto, kai viską apie kandidatą nuspalvina teigiamas ar neigiamas pirmasis įspūdis. Tai didelė problema samdant. 

WSJ: Apskritai, kokių savybių turėtų ieškoti darbdavys? 

DR. KAHNEMANAS: Akivaizdu, kad svarbiausia yra bendrieji protiniai sugebėjimai, nes tai prognozuoja našumą daugelyje darbų. Tai gerai nustatyta. 

WSJ: Kodėl tiesiog nepateikus IQ testų, nepasamdžius aukščiausio balo asmenį ir negalvoti, kad ši problema išspręsta? 

DR. KAHNEMANAS: Na, bet tai ne vienintelis dalykas. 

Veikimas situacijoje yra geriausias būsimos veiklos su šia situacija prognozuotojas. Taigi, neabejotinai, jei galite gauti darbo pavyzdį, jei galite priversti kandidatą atlikti tam tikrą darbą arba kokiu nors būdu išbandyti, tai jūs turėtumėte padaryti. 

WSJ: Ką apskritai manote apie testus, neskaitant IQ? 

DR. KAHNEMANAS: Bandymai yra akivaizdžiai pageidautini, nes vienodumas prisideda prie metodų patikimumo. Sakydami „testai“, mes turime omenyje, kad jūs užduosite tuos pačius klausimus skirtingiems asmenims, ir tai yra gana gerai. Tai suteikia jums objektyvų etaloną. Tai dar viena struktūros versija, apie kurią kalbame: dalykų palyginimas tarp individų. 

WSJ: Freudas tvirtino, kad intensyviai tyrė smulkius klausimus, pavyzdžiui, kokius cigarus pirkti. Tačiau dideliais klausimais, pavyzdžiui, su kuo tuoktis, jis ėjo pagal intuiciją. Ar tai protinga? 

DR. KAHNEMANAS: Ne, žinoma, ne. Tačiau atrodo, kad intuicija vaidina svarbų vaidmenį. [Ekonomistas ir psichologas] Herbertas Simonas sakė: „Intuicija yra ne kas kita, nei atpažinimas“. 

Kitaip tariant, žmonės per patirtį atpažįsta užuominą, kuri sukelia tam tikras žinias, ir tai mes vadiname intuicija. 

Bet pirmiausia gaukite teisingą informaciją. Darykite dalykus po vieną ir stenkitės negalvoti apie tai, ką ketinate samdyti, ar tai padarysite teisingai. Šioms mintims reikėtų atsispirti, kol neturėsite visos informacijos, nebent, žinoma, susidūrėte su sandorio nutraukėju, pavyzdžiui, nesąžiningu kandidatu. 

WSJ: Kodėl reikia interviu? Galbūt geriau niekada nesusitikti su kandidatais, kad pašalintumėte aureolės efektą, šališkumą dėl rasės ar lyties ir visa kita.  

DR. KAHNEMANAS: Tam tikrais atvejais interviu yra žalingas, tačiau tai priklauso nuo to, kiek jūs žinote apie kandidatą savarankiškai. Interviu metu žmonės supranta chemiją tarp savęs ir kažko kito. Tai neturėtų lemti jūsų sprendimo, tačiau tai yra teisingas įvestis. Taip pat ir atitinkami įgaliojimai. Kai kurie įgaliojimai yra vertingi, nes jie pakeičia bendrus protinius gebėjimus. Taigi, kažkas įgijo aukštąjį išsilavinimą, matyt, tai ką nors pasako, net kai samdote ką nors administraciniam darbui ir jis turi anglų kalbos laipsnį. 

WSJ: Į jūsų darbą įtraukta nuolankumo žinia. Jūsų knygos rodo, kad mūsų sprendimai yra prasti, ir mes esame veikiami visų rūšių šališkumo ir nenaudingos įtakos. 

DR. KAHNEMANAS: Reikalingas platesnis nuolankumo tipas: pripažinimas, kad gyvename su dideliu neapibrėžtumu ir kad prognozavimo nesėkmės dažnai įvyksta, kai rezultatą sukelia nenuspėjami įvykiai. 

Geri interviu gali padidinti tikimybę, kad būsite teisus, nuo 50% iki 60%. Jei galite pasiekti 65%, tai nuostabu. Padaryti geriau gali būti neįmanoma. 

WSJ: Ar neišvengiama, kad mes vis daugiau tokių dalykų perduosime dirbtiniam intelektui? 

DR. KAHNEMANAS: Akivaizdu, kad yra tendencija ta kryptimi. Sprendimus dėl sąlyginio išleidimo iš kalėjimo už užstatą ir įvairios medicininės diagnostikos jau geriau atlieka AI. Dirbtinį intelektą visada galima patobulinti, jei nieko kito, tiesiog pridėjus informacijos. 

WSJ: Bet ar AI tiesiog nerekomenduos naudoti daugiau AI? 

DR. KAHNEMANAS: Tai žavus klausimas. AI yra viena iš problemų, tokių kaip klimato kaita, kuri gali viską pakeisti. Tačiau yra hebrajų patarlė, kuri, mano manymu, yra reikšminga šiame kontekste, tai yra, kad pranašystė skirta kvailiams “. [1]

1. C-Suite Strategies (A Special Report) --- Daniel Kahneman: How Companies Can Improve Their Hiring: The Nobel Prize winner says employers should ask the same questions to every applicant
Akst, Daniel.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 23 Sep 2021: R.2.

How Companies Can Improve Their Hiring: Employers should ask the same questions to every applicant

   
“As a young lieutenant, Daniel Kahneman was asked to improve the Israeli army's haphazard process of assessing capabilities among combat-eligible recruits.
Armed with a psychology degree and infantry experience, he brashly made up some criteria, developed questions to elicit relevant facts, and insisted interviewers ask only what he specified. Each recruit would be given a score on each criterion, and the overall "Kahneman score" would be used in deciding how demanding a role was suitable.
His structured system worked. In the decades ahead, he reports, the army determined that the system really did result in better assignments. With the benefit of the structured scoring system, the interviewers also got better at predicting success with their more intuitive evaluations.
That was back in the 1950s. Dr. Kahneman has spent the decades since researching and writing on decision making -- producing a body of work that has had wide influence in the business world. In 2002, he was awarded the Nobel Prize for his psychological research into economics.
Today, at 87, he's still writing about human judgment, choice and, yes, hiring, most recently in a new book, with Olivier Sibony and Cass Sunstein, called "Noise: A Flaw in Human Judgement." His earlier book, "Thinking, Fast and Slow," also dealt with the topic. He talked with us about what steps employers can take to improve the hiring process, all the while insisting that, as he put it, "I am not an expert."
Here are edited excerpts of the discussion.
WSJ: What's wrong with the traditional hiring process? Is it really so bad to judge by the handshake, the shoeshine and a nice rambling interview?
DR. KAHNEMAN: It's not the best way of doing things. Interviews should be structured. You have to break up the problem into attributes of the candidate and score each attribute sequentially. That's the method I put in place 65 years ago when I set up an interviewing system for the Israeli army. No prediction of performance is very good, but this way is quite a bit better.
WSJ: Give us an example of how this would work.
DR. KAHNEMAN: The simplest thing is to list the attributes of the job before you interview. 

Pick maybe half a dozen traits needed to succeed, whether punctuality, technical skill, even anger management. Then think of questions that can help you determine if candidates have these attributes.
List the questions for each trait and score each trait, maybe from one to 10, before moving to the next. Ask the same questions, in the same order, of each candidate. If punctuality is an attribute, ask each whether they think of themselves as punctual, whether they have been punctual in their work in the past.

It's important to avoid the halo effect, whereby everything about the candidate is colored by a positive or negative first impression. This is a big problem in hiring.
WSJ: Broadly speaking, what qualities should an employer be looking for?
DR. KAHNEMAN: Clearly, the most important one is general mental ability, because that predicts performance in a very large number of jobs. That's well established.
WSJ: Why not just give IQ tests, hire the person with the highest score, and call it a day?
DR. KAHNEMAN: Well, but that's not the only thing. 

Performance in a situation is the best predictor of future performance with that situation. So, unquestionably, if you can have a job sample, if you can get a candidate to do a bit of the job or try out in some way, that's what you ought to do. 

WSJ: What do you think about tests generally, leaving aside IQ?
DR. KAHNEMAN: Tests are clearly desirable because the uniformity contributes to the reliability of the methods. By "tests," we mean that you are going to administer the same questions to different individuals, and that's pretty good. It gives you an objective benchmark. It's another version of the structuring we are talking about: making things comparable across individuals.
WSJ: Freud claimed he intensively researched minor questions, like which cigars to buy. But on big questions, like who to marry, he went with his gut. Is that wise?
DR. KAHNEMAN: No, of course not. But intuition does seem to have a role. [Economist and psychologist] Herbert Simon said, "Intuition is nothing more and nothing less than recognition." In other words, people, through experience, recognize a cue that triggers some knowledge, and this is what we call intuition. But first get the correct information. Do things one at a time and try not to think about who you are going to hire or whether you will get it right. Those thoughts should be resisted until you have all the information, unless of course you have encountered a deal breaker, such as a candidate who is dishonest.
WSJ: Why have interviews? Maybe it would be better never to meet the candidates so that you would remove the halo effect, the biases about race or gender and everything else.
DR. KAHNEMAN: In some contexts, the interview is detrimental, but that depends on how much you know about the candidate independently. In an interview, people do get the sense of the chemistry between themselves and somebody else. That shouldn't determine your decision, but it's a valid input. So are relevant credentials. Some credentials are of value because they are a substitute for a test of general mental ability. So, somebody has been through higher education, presumably that tells you something, even when you're hiring somebody for an administrative job and they have a degree in English.
WSJ: Embedded in your work is a message of humility. Your books imply that our judgment is poor, and we're subject to all kinds of biases and unhelpful influences.
DR. KAHNEMAN: There is a broader kind of humility that's required: recognizing that we live with a great deal of uncertainty, and that failures of prediction often occur when the outcome is caused by unpredictable events. 

Good interviews might improve the likelihood you'll be right say from 50% to 60%. If you can go to 65%, it is wonderful. Doing better may be impossible. 

WSJ: Isn't it inevitable we'll hand over more and more of this sort of thing to artificial intelligence?
DR. KAHNEMAN: There's clearly a trend in that direction. Bail decisions and various medical diagnostics are already better done by AI. AI can always be improved, if nothing else just by adding information.
WSJ: But won't AI just recommend that you use more AI?
DR. KAHNEMAN: It's a fascinating question. AI is one of the issues, like climate change, that can change everything. But there is a Hebrew proverb that I think is significant in this context, which is that prophecy is for fools.” [1]

1. C-Suite Strategies (A Special Report) --- Daniel Kahneman: How Companies Can Improve Their Hiring: The Nobel Prize winner says employers should ask the same questions to every applicant
Akst, Daniel.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 23 Sep 2021: R.2.

Naujas tamsiosios energijos tipas gali išspręsti Visatos plėtimosi paslaptį

 "Ir ACT, ir Pietų ašigalio teleskopas yra skirti kosminio mikrobangų fono (CMB), pirminės spinduliuotės, kartais apibūdinamos kaip Didžiojo sprogimo švytėjimas, atvaizdavimui. CMB yra vienas iš kosmologų supratimo apie Visatą ramsčių. 

Surasdami subtilių CMB variacijų danguje, tyrėjai rado įtikinamų „standartinio kosmologijos modelio“ įrodymų. Šis modelis apibūdina Visatos, kurioje yra trys pagrindinės sudedamosios dalys: tamsiosios energijos; taip pat paslaptingos tamsiosios medžiagos, kuri yra pagrindinė priežastis vykti evoliucijai galaktikų susidaryme ir įprastos medžiagos, kuri sudaro mažiau nei 5% visos Visatos masės ir energijos.

 Dabartinius naujausius CMB žemėlapius pateikė Europos kosmoso agentūros „Planck“ misija, kuri buvo aktyvi 2009–2013 m. 

Skaičiavimai, pagrįsti „Planck“ duomenimis, numato, darant prielaidą, kad standartinis kosmologijos modelis yra teisingas-tiksliai, kaip greitai Visata dabar turėtų plėsti. Tačiau per pastarąjį dešimtmetį vis tikslesni to plėtimosi matavimai, pagrįsti supernovos sprogimų stebėjimais ir kitais metodais, parodė, kad jis yra 5–10% greitesnis. 

Teoretikai pasiūlė daugybę standartinio modelio modifikacijų, galinčių paaiškinti šį skirtumą. Prieš dvejus metus kosmologas Marcas Kamionkowskis iš Johns Hopkins universiteto Baltimorėje, Merilandas, ir jo bendradarbiai pasiūlė papildomą standartinio modelio sudedamąją dalį. Jų „ankstyvoji tamsi energija“, kuri dar labiau atspindėjo idėją, prie kurios jie ir kitos komandos dirbo kelerius metus, būtų savotiškas skystis, persmelkęs Visatą prieš nudžiūdamas per kelis šimtus tūkstančių metų nuo Didžiojo sprogimo. „Tai nėra įtikinamas argumentas, tačiau tai vienintelis modelis, su kuriuo galime pradėti dirbti“, - sako Kamionkowskis.“ [1]

1. Nature 597, 460-461 (2021)

New type of dark energy could solve Universe expansion mystery

"Both the ACT and the South Pole Telescope are designed to map the cosmic microwave background (CMB), primordial radiation sometimes described as the afterglow of the Big Bang. The CMB is one of the pillars of cosmologists’ understanding of the Universe. 

By mapping subtle variations in the CMB across the sky, researchers have found compelling evidence for the ‘standard model of cosmology’. This model describes the evolution of a Universe containing three primary ingredients: dark energy; the equally mysterious dark matter, which is the primary cause of the formation of galaxies; and ordinary matter, which accounts for less than 5% of the Universe’s total mass and energy.

Current state-of-the-art CMB maps were provided by the European Space Agency’s Planck mission, which was active between 2009 and 2013. 

Calculations based on Planck data predict — assuming that the standard model of cosmology is correct — exactly how fast the Universe should be expanding now. But for the past decade or so, increasingly accurate measurements of that expansion, based on observations of supernova explosions and other techniques, have found it to be 5–10% faster.

Theorists have suggested a plethora of modifications to the standard model that could explain this difference. Two years ago, cosmologist Marc Kamionkowski at Johns Hopkins University in Baltimore, Maryland, and his collaborators suggested an extra ingredient for the standard model4. Their ‘early dark energy’ — which made more precise an idea that they and other teams had been working on for several years — would be a sort of fluid that permeated the Universe before withering away within a few hundred thousand years of the Big Bang. “It’s not a compelling argument, but it’s the only model we can get to work,” says Kamionkowski." [1]

1. Nature 597, 460-461 (2021)

For the Lithuanian biotechnology industry - 50: from an enzyme plant to the fastest growing sector of the economy

 "At the beginning of 1971, a factory of enzyme preparations, the first of five built in the territory of the then USSR, started operating in Vilnius. In the summer of the same year, the development of a research center began at this plant. As a result, today we have a strong biotechnology industry, which is one of the most productive and fastest growing industries in our country. 

At the time the enzyme plant was set up, the term "biotechnology" was not yet used. It spread later, around 1980, with the advancement of life sciences and related industries. The government of the Soviet Union decided to start the development of production and use of enzymes and research in 1962 . It was decided to build five enzyme factories in the USSR: three in Russia, one in Kazakhstan, and a fifth in Lithuania, Vilnius. 

The French helped here: production technology and equipment for the future factory were bought from the French companies Rapidas and Nordon. 

The construction of the Vilnius enzyme preparation plant started in 1968 and was completed in 1970. In late 1971, the factory began operations. 

It had experimental and production units that produced four products based on technology purchased from France: one enzyme that breaks down proteins and the other three amylolytic, which breaks down starch. 

After that, the production of new products, which were already developed in the USSR, was gradually started in the factory in 1971. The establishment of a research center was started in 2006, to which the head of the Department of Biochemistry and Biophysics of Vilnius University, dr. Antanas Glemža was invited to be a leader. In 1972 this center acquired the status of a central research laboratory. In 1975 the Union Institute of Applied Enzymology was established on the basis of this laboratory, which later became the Institute of Biotechnology (now an integral part of VU GMC). This research institution was immediately given the high rank of a union institute, which led to both increased funding and more opportunities. 

The institute grew rapidly, employing about 800 people before Lithuania regained its independence. After our country regained its independence, an institute of this size became clearly too large, as it was created to serve the entire USSR. So some of the staff had to leave, the rest of the institute gradually set up budding companies. 

The following companies are still operating successfully today: Thermo Fisher Scientific Baltics, Teva Baltics, Biok Laboratory, Biocentras, Biopolis. No new biotechnology companies have appeared in Lithuania for about a decade.

 Later, the slow growth of the sector began, and recently the sector has been growing rapidly, with start-ups. 

 If in 1971 a factory of enzyme preparations would not have appeared in Vilnius, today there would probably be neither the Institute of Biotechnology nor the previously mentioned companies. Our biotechnology industry would be weak, as in most countries. According to the weight of the biotechnology sector in the economy, Lithuania is among the leading countries in Europe and the world. For example, in 2013 biotechnology revenue accounted for 1.38 percent Lithuania's GDP, while the European Union average was only 0.12 percent that year." 

 The plant was created using technologies and equipment from France and other Western countries purchased for Russian oil dollars, as well as the work of the Lithuanian people. After the Russians withdrew from Lithuania, a handful of  privileged people laid off most of the employees who worked in biotechnology, and the property was privatized under the guise of budding companies.

Lietuvos biotechnologijos pramonei – 50: nuo fermentų gamyklos iki sparčiausiai augančio ekonomikos sektoriaus

 
1971 metų pradžioje Vilniuje pradėjo veikti fermentinių preparatų gamykla, pati pirmoji iš penkių, statytų tuometės SSRS teritorijoje. Tų pačių metų vasarą šioje gamykloje pradėtas kurti mokslinių tyrimų centras. Tai nulėmė, kad šiandien turime stiprią biotechnologijos pramonę, kuri yra viena iš didžiausią darbo našumą turinčių ir sparčiausiai augančių mūsų šalies pramonės šakų.

Tuo metu, kai buvo kuriama fermentinių preparatų gamykla, terminas „biotechnologija“ dar nebuvo vartojamas. Jis paplito vėliau, apie 1980 metus, progresuojant gyvybės mokslams ir su jais susietai pramonei. 1962 m. Sovietų Sąjungos vyriausybė priėmė nutarimą pradėti fermentų gamybos ir panaudojimo vystymą bei mokslinius tyrimus. Buvo nutarta SSRS pastatyti penkias fermentų gamyklas: tris Rusijos teritorijoje, vieną Kazachijoje, o penktąją Lietuvoje, Vilniuje.

Čia į pagalbą buvo pasitelkti prancūzai: gamybos technologijos ir įrenginiai būsimam fabrikui pirkti iš Prancūzijos įmonių „Rapidas“ bei „Nordon“.

Vilniaus fermentinių preparatų gamyklos statyba pradėta 1968 m., baigta 1970 m. pabaigoje, 1971 metų pradžioje gamykla pradėjo veikti. 

Joje buvo eksperimentiniai ir gamybiniai padaliniai, kuriuose pagal iš prancūzų nusipirktą technologiją gaminti keturi produktai: vienas fermentas, ardantis baltymus, o kiti trys – amilolitiniai, ardantys krakmolą.

Po to laipsniškai imti gaminti nauji produktai, kurie sukurti jau SSRS. Minėtoje gamykloje 1971 m. pradėtas kurti mokslinių tyrimų centras, kuriam vadovauti pakviestas VU Biochemijos ir biofizikos katedros vedėjas dr. Antanas Glemža. 1972 m. šis centras įgijo centrinės mokslo-tyrimo laboratorijos statusą.

1975 m. šios laboratorijos pagrindu įkurtas Sąjunginis taikomosios enzimologijos institutas, kuris vėliau tapo Biotechnologijos institutu (šiandien esančiu sudėtine VU GMC dalimi). Šiai mokslo institucijai iš karto buvo suteiktas aukštas sąjunginio instituto rangas, lėmęs ir didesnį finansavimą, ir suteikęs daugiau galimybių.

Institutas sparčiai didėjo, prieš Lietuvai atkuriant nepriklausomybę jame dirbo apie 800 žmonių. Mūsų šaliai atkūrus nepriklausomybę tokio dydžio institutas tapo akivaizdžiai per didelis, nes buvo sukurtas aptarnauti visą SSRS. Taigi dalis darbuotojų turėjo išeiti, likusieji institute palaipsniui steigė pumpurines įmones.

Šios įmonės sėkmingai veikia ir šiandien: „Thermo Fisher Scientific Baltics“, „Teva Baltics“, „Biok laboratorija“, „Biocentras“, „Biopolis“. Apie dešimtmetį naujų biotechnologijos įmonių Lietuvoje neatsirado.

Vėliau prasidėjo lėtas sektoriaus augimas, o pastaruoju metu sektorius sparčiai auga, nuolat kuriasi startuoliai.

Jeigu 1971 m. Vilniuje nebūtų atsiradusi fermentinių preparatų gamykla, šiandien veikiausiai nebūtų nei Biotechnologijos instituto, nei anksčiau minėtų bendrovių. Mūsų biotechnologijos pramonė būtų silpna, kaip ir daugumoje šalių. Pagal biotechnologijos sektoriaus svorį ekonomikai Lietuva yra tarp pirmaujančių valstybių Europoje ir pasaulyje. Pavyzdžiui, 2013 m. biotechnologijos pajamos sudarė 1,38 proc. Lietuvos BVP, o Europos Sąjungos vidurkis tais metais tesiekė 0,12 proc."

Gamykla sukurta, naudojant už rusų naftos dolerius nupirktas prancūzų ir kitų Vakarų šalių technologijas ir įrangą, bei Lietuvos žmonių darbą. Rusams pasitraukus iš Lietuvos, saujelė saviškių daugumą su biotechnologijomis dirbusių žmonių atleido iš darbo, o turtas prichvatizavo, prisidengdami pumpurinėmis įmonėmis.