Dingęs jūroje; prekybinės laivybos gudrybės.

„Pavojus ant bangų

 

    PASAULINIS laivybos tinklas yra vienas įspūdingiausių kapitalizmo laimėjimų.

 

     Komerciniais laivais plukdoma daugiau nei keturi penktadaliai pasaulio prekybos fizinėmis prekėmis, kurių didžioji dalis sukaupta daugiau nei 16 000 eksploatuojamų konteinerių laivų ir naftos tanklaivių. Vis dėlto, vis daugiau uostų tolstant nuo miestų, laivyba tapo vienu iš mažiausiai matomų šiuolaikinės ekonomikos variklių.

 

    Jis taip pat gali būti vienas ryškiausių, teigia du „Bloomberg“ žurnalistai Matthew Campbell ir Kit Chellel. Remiantis daugiau, nei ketverius metus trukusiomis ataskaitomis, jų pasakojimas apie Brillante Virtuoso likimą atskleidžia tamsų įvykį po pramonės vaterlinija. Jie pasakoja nuostabią istoriją apie nepaprastą laivą, „dėl kurio kovojo, išskirtas teisme ir kurį tiria policija, karinės jūrų pajėgos, privatūs detektyvai ir ekspertai, kurie pragyvena, lipdami į laivus, ieškodami beveik nematomų įkalčių“.

 

    Knygos apie prekybinę laivybą retai būna tokios patrauklios.

 

    Svarbiausias įvykis – 2011 m. liepos mėn. laivui kertant Adeno įlanką, piratams įlipus į senstantį naftos tanklaivį „Brillante“,  teigiant jie yra atstovaujantys „valdžią“. Piratai sukėlė sprogimą, didelį gaisrą ir leidosi bėgti.

 

    Davidas Mockettas, Jemene dirbantis jūrų inspektorius, dirbantis Londono „Lloyd's“ draudimo rinkoje, siunčiamas apžiūrėti smarkiai apgadinto laivo, tačiau jam lieka daugiau klausimų, nei atsakymų. Kodėl įgula taip greitai įsileido piratus į laivą? Ir kodėl marodieriai užkūrė ugnį ir dingo, o ne užgrobė laivą ir reikalavo išpirkos?

 

    Įtardamas draudimo sukčiavimą, Mockettas ima gilintis. Tačiau po kelių savaičių jį nužudo automobilio bomba. Du buvę britų detektyvai, kuriuos draudikai pasamdė pradėti tyrimą, susiduria su keliomis kliūtimis. Vienas iš jų yra korporatyvinių sluoksnių tankis, įprastas laivyboje, todėl sunku nustatyti Brillante savininką. „Shell“ kompanijos ir patogios vėliavos leidžia laivų savininkams pasiimti „visą pelną, mažai atsakomybės“, sako autoriai.

 

    Kita problema – pačių tyrėjų darbdaviai. „Lloyd's“, pagrindinė didelės komercinės rizikos draudimo rinka, jau seniai apmokėjo (bent iš dalies) laivų savininkų, įtariamų sužlugdžius savo laivus, pretenzijas, o ne ilgai, brangiai nagrinėjo ir bylinėjosi. Kita priežastis, dėl kurios labai mažai „nelaimingų atsitikimų“ yra visiškai ištirta, yra ta, kad draudikai nerimauja, kad dėl to dideli laivų savininkai imsis savo verslo kitur. Geriau atiduodate, tarkim, pusę laivo vertės ir pirmyn.

 

    Tačiau šis atvejis yra toks baisus, kad po ilgų blaškymosi ir barnių tyrėjams leidžiama toliau kasinėti. Jie įvardija Mariosą „Super Mario“ Iliopoulą, automobilių lenktynių entuziastą ir Graikijos keltų savininką, kaip galutinį Brillante savininką. Pranešėjas patvirtina, kad išpuolis buvo draudimo sukčiavimas; reikia gelbėti, kai jis sužino, kad grupė stambiai atrodančių vyrų ieško jo namų. Graikijos advokatas, atstovaujantis draudikams, sulaukia grasinimų mirtimi ir yra sumuštas netoli savo biuro Pirėjuje.

 

    2019 m. spalį, praėjus daugiau nei aštuoneriems metams po Brillante padegimo, Londono Aukštasis teismas galiausiai nusprendė, kad ataka buvo suklastota ir kad įžūlaus sukčiavimo „organizatorius“ buvo ponas Iliopoulosas (kuris visada tai neigė). Tačiau tai buvo keista draudikų pergalė. Nustatyta, kad M. Iliopoulos pateikė melagingą draudimo išmoką dėl 77 mln. dolerių, tačiau tai jam nekainavo nė cento, nes jis nedalyvavo byloje, kuri buvo tarp draudikų ir vieno iš jo skolintojų „Piraeus Bank“. „Brillante“ pirkimą finansavęs bankas paskolą jau seniai nurašė. Praėjus dviem mėnesiams po to, kai teisėjas Nigelas Teare'as paskelbė 136 puslapių nuosprendį, vienas iš Iliopouloso keltų laimėjo „Metų laivo“ apdovanojimą „Lloyd's List Graikijos laivybos apdovanojimuose“. Prizą jis atsiėmė asmeniškai per ceremoniją, kurioje dalyvavo pramonės didvyriai ir Graikijos politikai.

 

    Galima teigti, kad privatiems tyrėjams, padėjusiems atskleisti sukčiavimą, pasisekė blogiau, nei įtariamam jos kaltininkui. Vienas netgi buvo priverstas ginti baudžiamąjį skundą po to, kai J. Iliopoulos bendražygis teigė, kad tyrėjas neteisėtai bandė pasiekti jo asmeninę informaciją. Draudikai atsiėmė pasiūlymą apmokėti tyrėjo teisinę sąskaitą, todėl jis liko be savo kišenės. Mocketto našlė taip pat susitarė. Ji paprašė kompensacijos iš draudikų, kurie, kaip jai buvo pasakyta, išleido 28 mln. dolerių savo teisinėms išlaidoms, bet, pasak autorių, nieko negavo.

 

    Jie daro išvadą, kad blaivioji Brillante sagos pamoka yra ta, kad sukčiavimas jūroje yra pelningas ir net jei už jį nesiseka neįkliūti, jų tikimybė atsidurti kalėjime ar net sumokėti iš savo kišenės yra menka. Istorija iliustruoja, kaip laivybos pramonė „turi unikalų požymį – ji yra visiškai integruota į pasaulio ekonomiką, nors ir egzistuoja iš jos, naudodamasis jos infrastruktūra, nepaisydamas daugelio jos taisyklių.

     Negyvas vandenyje.

     Matthew Campbell ir Kit Chellel." [1]

1. "Lost at sea; Shipping shenanigans." The Economist, 7 May 2022, p. 75(US).

 

Lost at sea; Shipping shenanigans.

 

"Peril on the waves

THE GLOBAL shipping network is one of capitalism's most impressive achievements.

 Commercial vessels carry over four-fifths of world trade in physical merchandise, much of it lugged around in the more than 16,000 container ships and oil tankers in service. Yet as ever-more ports have been moved away from cities, shipping has become one of the least visible engines of the modern economy.

It can also be among the shadiest, argue Matthew Campbell and Kit Chellel, two journalists from Bloomberg. Based on more than four years of reporting, their tale of the fate of the Brillante Virtuoso exposes the dark, barnacle-encrusted goings-on beneath the industry's waterline. They tell a remarkable story about an unremarkable ship, "fought over, picked apart in court, and investigated by police, naval forces, private detectives and experts who make their living boarding ships to look for nearly invisible clues".

Books about merchant shipping are rarely so gripping.

The central event is the boarding of the Brillante, an ageing oil tanker, by pirates claiming to represent "the authorities", as the ship crosses the Gulf of Aden in July 2011. The interlopers set off an explosion that causes a devastating fire, then flee.

David Mockett, a Yemen-based maritime surveyor working for the Lloyd's of London insurance market, is sent to inspect the badly damaged vessel, but is left with more questions than answers. Why was the crew so quick to let the pirates on board? And why did the marauders start a fire and disappear rather than seize the ship and demand a ransom?

Suspecting an insurance scam, Mockett begins to dig deeper. But within weeks he is killed by a car bomb. Two British ex- detectives hired by the insurers to take up the investigation encounter several obstacles. One is a thicket of corporate layers, common in shipping, which makes it hard to identify the Brillante's owner. Shell companies and flags of convenience allow shipowners to take "all of the profits, little of the accountability", say the authors.

Another problem is the investigators' own employers. Lloyd's, the main market for insuring large commercial risks, has a history of paying out (at least partially) on claims by shipowners suspected of scuttling their own vessels, rather than enduring long, expensive inquiries and litigation. Another reason very few "accidents" are fully investigated is that insurers worry this will lead big shipowners to take their business elsewhere. Better to cough up, say, half the ship's value and move on.

So egregious is this case, however, that after much toing and froing, the investigators are allowed to keep digging. They identify Marios "Super Mario" Iliopoulos, a car-racing enthusiast and owner of a Greek ferry service, as the Brillante's ultimate owner. Whistleblowers confirm that the attack was an insurance fraud; one needs rescuing when he discovers that a group of bulky-looking men are searching for his house. A Greek lawyer representing the insurers receives death threats and is beaten up near his office in Piraeus.

In October 2019, more than eight years after the Brillante was set ablaze, the High Court in London eventually ruled that the attack had been faked and that the "orchestrator" of the audacious fraud was Mr Iliopoulos (who has always denied it). But it was an odd sort of victory for the underwriters. Mr Iliopoulos was found to have made a false insurance claim for $77m, but that did not cost him a penny since he was not party to the case--which was between the insurers and one of his lenders, Piraeus Bank. The bank, which had financed the purchase of the Brillante, had long since written off the loan. Two months after Justice Nigel Teare handed down his 136-page judgment, one of Mr Iliopoulos's ferries won "Ship of the Year" at the Lloyd's List Greek Shipping Awards. He accepted the prize in person, at a ceremony attended by industry bigwigs and Greek politicians.

The private investigators who helped uncover the scam arguably came off worse than its alleged perpetrator. One was even forced to defend a criminal complaint after an associate of Mr Iliopoulos alleged the sleuth had illegally tried to access his private information. The insurers withdrew an offer to pay the investigator's legal bill, leaving him heavily out of pocket. Mockett's widow got a rum deal, too. She asked for compensation from the insurers, who, she had been told, had spent $28m on their own legal fees, but received nothing, according to the authors.

The sobering lesson of the Brillante saga, they conclude, is that maritime fraud is profitable--and even if those behind it are unlucky enough to get caught, their chances of ending up in prison, or even out of pocket, are slim. The story illustrates how the shipping industry "has the unique attribute of being utterly integrated with the world economy while existing apart from it, benefiting from its infrastructure while ignoring many of its rules."

Dead in the Water.

By Matthew Campbell and Kit Chellel." [1]

1. "Lost at sea; Shipping shenanigans." The Economist, 7 May 2022, p. 75(US).

 

Sutrikdyta palmė. Sankcijos ir maistas

    „Žemės riebalai

 

    Vartojimo prekių milžinai rizikuoja būti alkani.

 

    Vasario pabaigoje žalios naftos rinkos akimirksniu sureagavo į neapibrėžtumą, o netrukus ir į sankcijas Rusijai, antrai pagal dydį šių juodųjų prekių eksportuotojai pasaulyje. Sankcijų Rusijai poveikis kitam svarbiam riebalų rinkiniui – valgomiesiems augaliniams riebalams, tokiems, kaip saulėgrąžų aliejus, kurių Ukraina ir Rusija yra dvi didžiausios pasaulyje eksportuotojos – virškinimas užtruko ilgiau. Dabar tai sukelia rėmenį plataus vartojimo prekių gigantams, kurie jas naudoja tonomis, gamindami viską, nuo užkandžių iki lūpų dažų.

 

    Eksportas sustojo. Rusija savo saulėgrąžų aliejui nustatė eksporto kvotą. Susirūpinimas dėl ribotų atsargų paskatino šalis, įskaitant Egiptą ir Turkiją, uždrausti maistinio aliejaus eksportą. Ir nuo balandžio 28 d. Indonezija uždraudė palmių aliejaus, kitos plačiai parduodamos veislės, eksportą.

 

    2020 m. salyno šalis užsienyje pardavė prekių už 18 mlrd. dolerių, o tai sudaro pusę viso palmių aliejaus eksporto. Taigi dėl šio žingsnio kainos, kurios nukrito po pradinio sankcijų sukelto šuolio, vėl pakilo (žr. diagramą). Gegužės mėn. pristatoma palmių aliejaus tona kainuoja daugiau nei 1 700 dolerių, t.y. 70 % didesnė už vidutinę neatidėliotiną kainą 2021 m. Tai didina infliacijos spaudimą pasaulio plataus vartojimo prekių gamintojams ir sabotuoja jų bona fide aplinkos gelbėtojų vaidmenį.

 

    „Unilever“, gaminanti muilą, praėjusiais metais palmių aliejui išleido 2,7 mlrd. dolerių, t.y. maždaug 15 % visų savo išlaidų prekėms. Panašiai besiplečiantis milžinas „Procter & Gamble“ ir didelės supakuotų prekių įmonės, tokios, kaip „Mondelez“ ir „Nestlé“. Visi moka daugiau už sojų pupelių ir kitus alternatyvius aliejus, todėl vienos rūšies pakeitimas kitu atneštų mažai finansinės pagalbos. Investuotojai paprastai mano, kad didžiosios vartotojų įmonės yra atsparios ekonominiams sukrėtimams. Tačiau augant sąnaudų kainoms, kai kurie gali pradėti abejoti, ar įmonės gali permesti papildomas išlaidas pirkėjams, kuriems atsibodo augančios sąskaitos.

 

    Draudimas, kurio pabaigos data nenurodyta, taip pat apsunkins įmonių pastangas prisistatyti, kaip atsakingas už aplinką. Palmių aliejus istoriškai dažnai buvo gaminamas atogrąžų miškų sąskaita, kurie buvo išnaikinti tokiose vietose, kaip Indonezija, kad būtų vietos plantacijoms. Šiandien „Nestlé“ teigia, kad 90 % palmių aliejaus, kurį ji įsigijo 2021 m., buvo sertifikuota, kaip be miškų kirtimo, nes atidžiai stebimos tiekimo grandinės nuo plantacijos iki uosto. Tokiems pajėgumams sukurti Indonezijoje prireikė daug metų, o juos bus sunku greitai pakartoti kitur. Jei Šveicarijos milžinui ir jo varžovams teks pirkti aliejų iš neskaidresnių vietų, tai gali palikti riebią dėmę ant jų kruopščiai prižiūrimos žalios reputacijos.“ [1] 

1. "Palm roiled; Sanctions and food." The Economist, 7 May 2022, p. 57(US).

 

Palm roiled; Sanctions and food.

"Fat of the land

Consumer-goods giants risk going hungry

In late February, crude-oil markets reacted instantly to the uncertainty and, in short order, to the sanctions imposed on Russia, the world's second-biggest exporter of the black stuff. The sanctions’ on Russia impact on another set of crucial oils--the edible vegetable fats such as sunflower oil, of which Ukraine and Russia are the world's two biggest exporters--has taken longer to digest. It is now causing heartburn for the consumer-goods giants that use them by the tonne to make everything from snacks to lipstick.

Exports from have all but stopped. Russia has placed an export quota on its sunflower oil. Worries about scarce supplies have led countries including Egypt and Turkey to ban exports of edible oils. And from April 28th Indonesia has banned exports of palm oil, another widely traded variety.

The archipelagic country sold $18bn-worth of the stuff abroad in 2020, accounting for half of all palm-oil exports. So the move sent prices, which had dipped after the initial sanctions-induced spike, soaring again (see chart). A tonne of palm oil for delivery in May is trading at over $1,700, 70% higher than the average spot price in 2021. This is piling more inflationary pressure on global producers of consumer goods--and sabotaging their environmental bona fides.

Unilever, a soap-to-soup group, spent $2.7bn on palm oil last year, around 15% of its total spending on commodities. Procter & Gamble, a similarly sprawling giant, and big packaged-goods firms like Mondelez and Nestlé are in a similar pickle. Everyone is paying more for soyabean and other alternative oils, too, so substituting one kind for another would bring little financial relief. Investors typically view the big consumer firms as being resilient to economic shocks. But as input prices rise some may be beginning to doubt the companies' ability to pass on the extra costs to shoppers, who are becoming fed up with rising bills.

The ban, which does not have a specified end date, will also complicate the companies' efforts to present themselves as environmentally responsible. Palm-oil production has historically often come at the expense of rainforests, which were razed in places like Indonesia to make room for plantations. Today Nestlé says that 90% of the palm oil it purchased in 2021 was certified as deforestation-free, thanks to close monitoring of supply chains, from the plantation to the port. Such capacity has taken years to develop in Indonesia and will be hard to replicate elsewhere at short notice. If the Swiss giant and its rivals have to resort to buying oils from more opaque places, that could leave a greasy stain on their carefully manicured green reputations." [1]

 

1. "Palm roiled; Sanctions and food." The Economist, 7 May 2022, p. 57(US).