Biden Challenged by Softening Public Support for Arming Ukraine

"Proponents of more aid fear that growing taxpayer fatigue toward shipping tens of billions of dollars overseas could undercut the effort.

WASHINGTON — When he made his surprise trip to the Ukrainian capital of Kyiv last week, President Biden reassured that country with great confidence that “the Americans stand with you.” But the question that remains unanswered is: For how long?

For all of the president’s bravado while he was abroad, the politics of Ukraine back home in the United States are shifting noticeably and, for the White House, worryingly. Polls show public support for arming the Ukrainians softening while the two leading Republican presidential candidates are increasingly speaking out against involvement in the events.

While the bipartisan coalition in Congress favoring Ukraine has been strong, supporters of more aid fear the centrifugal forces of the emerging presidential contest and growing taxpayer fatigue with shipping tens of billions of dollars overseas may undercut the effort. And some of them are frustrated that Mr. Biden has not done more to shore up support.

The evolving dynamics were on full display this week when House Republicans, exercising the power of their new majority, pressed Pentagon officials at two hearings about spending on Ukraine, grilling them about where the money is going and vowing to hold them accountable. Despite Mr. Biden’s pledge, the Ukrainian government has grown concerned enough that President Volodymyr Zelensky is trying to set up a telephone call with Speaker Kevin McCarthy to make his country’s case.

Overall, public support for Ukraine aid has fallen from 60 percent last May to 48 percent now, according to surveys by The Associated Press-NORC Center for Public Affairs Research. The share of Americans who think the United States has given too much to Ukraine has grown from 7 percent a year ago to 26 percent last month, according to the Pew Research Center.

And even supporters make clear their commitment is not without bounds. While 50 percent of those surveyed by Fox News said American support should continue for “as long as it takes,” 46 percent said the time frame should be limited.

“It’s this way with every foreign intervention,” said Andy Surabian, a Republican strategist who has advised two outspoken Republican voices against Ukraine aid, Senator J.D. Vance of Ohio and Donald Trump Jr. “In the first few months, it’s always popular. But as time goes on, weariness is a real thing, especially in this country, especially when voters aren’t connecting what’s happening in Ukraine with their own security.”

Although skepticism of Ukraine aid has grown on both sides of the aisle, the party breakdown has been striking. According to Pew, 40 percent of Republicans think too much has been given compared with 15 percent of Democrats. The good news for Mr. Biden is that Americans have grown more supportive of his handling of the events, with 48 percent approving of his response to the events in the Fox poll compared with 40 percent in August.

While Mr. Biden used his visit to Kyiv and a follow-up stop in Warsaw to express solidarity with the Ukrainians, he has talked less about that to fellow Americans while at home. He made a relatively passing reference to the events during his State of the Union address and has focused mainly on domestic priorities in recent campaign-style stops around the country.

In part, that may be intended to deflect criticism that he cares more about foreigners than Americans.

Aides said Mr. Biden’s speeches in Kyiv and Warsaw were intended for an American audience as well as international ones. But the president has shrugged off concerns about ebbing public support for the Ukraine supply effort, suggesting it is relegated mainly to what he calls MAGA Republicans, after former President Donald J. Trump’s Make America Great Again slogan.

When David Muir of ABC News noted in an interview last week that many Americans were asking how long they could keep spending on Ukraine, the president quarreled with the premise. “I’m not sure how many are asking that,” Mr. Biden said. “I know the MAGA crowd is. The right-wing Republicans are talking about, we can’t do this. We find ourselves in a situation where the cost of walking away could be considerably higher than the cost of helping Ukraine maintain its independence.”

John F. Kirby, a spokesman for the National Security Council, said support remains powerful in Congress itself. “Yes, there are a small number of members on Capitol Hill, in the House Republicans specifically, that have expressed publicly their concerns about support for Ukraine,” he said at a recent briefing. “But if you talk to the House leadership, you won’t hear that. And you certainly aren’t going to hear it on the Democratic side. And you don’t hear it in the Senate.”

Indeed, Senator Mitch McConnell of Kentucky, the Republican leader, and key House Republicans like Representative Michael McCaul of Texas, chairman of the Foreign Affairs Committee, have pushed Mr. Biden from the other side, arguing that the president is not doing enough for Ukraine. Mr. McCaul took a congressional delegation to Kyiv shortly after Mr. Biden, emphasizing bipartisan support.

But Mr. McCarthy, who during last fall’s campaign said there would be no “blank check” for Ukraine in a Republican House, is under pressure from a small but vocal part of his caucus critical of American involvement in the events and encouraged by Fox’s Tucker Carlson. With a razor-thin working majority, it is not clear whether he would allow another robust aid package to come to the floor for a vote and if so under what conditions, which is why Mr. Zelensky wants to talk, as was reported by Punchbowl News.

Among those pushing Mr. McCarthy to block future aid is Representative Marjorie Taylor Greene of Georgia, the former QAnon adherent who has become a key ally since helping him win the speakership. Speaking to Just the News, a conservative website, this week, Ms. Greene said she opposed the events in Ukraine. “But you know who’s driving it?” she asked. “It’s America. America needs to stop pushing the events in Ukraine.”

While she and her allies have been on the margins of the Republican Party on Ukraine, the center of gravity may be shifting. Mr. Trump lashed out at Mr. Biden last week for visiting Kyiv instead of East Palestine, Ohio, the site of a recent toxic train derailment. In a fund-raising video, Mr. Trump said, “we’re teetering on the brink of World War III” thanks to Mr. Biden and promised to “end the Ukraine conflict in 24 hours.”

Gov. Ron DeSantis of Florida, his most formidable potential challenger for the 2024 nomination, sought to match Mr. Trump, criticizing what he called the “open-ended blank check” for Ukraine and saying “I don’t think it’s in our interest” to be involved.

By contrast, the announced and unannounced Republican presidential candidates who do support aid to Ukraine, like former Vice President Mike Pence and Nikki Haley, the former ambassador to the United Nations, trail far behind those two front-runners.

Mr. Surabian said a rematch between Mr. Biden and Mr. Trump would sharpen the nation’s debate over Ukraine. “If Donald Trump is the nominee, I 100 percent expect him to prosecute the case against Biden directly on the Ukraine issue,” he said. “I think this will become a centerpiece issue between him and Biden.”

So far, Congress has approved $113 billion in military, economic, humanitarian and other aid for Ukraine, not all of which has been spent yet. Anticipating trouble from the new Republican House, the White House and lame-duck Democratic majority last winter pushed through an aid package large enough to last until summer. At the current rate of spending, it would run out by mid-July, according to the Center for Strategic and International Studies.

A House Democrat who asked not to be identified speaking critically of the White House expressed concern that the president’s team did not fully grasp how Americans viewed the aid. While they support Ukraine in principle, this Democrat said, the way the aid has been doled out through a steady drumbeat of announcements of another $500 million or $1 billion every week or two exacerbates the sense that endless funds are heading out of the country.

Philip D. Zelikow, a University of Virginia scholar and former State Department counselor, said military aid was more popular than economic aid because much of it is actually spent on arms produced by American defense firms. But he said that economic aid was critical to rebuilding Ukraine, and he argued that seizing $300 billion in Russian assets in the West for reconstruction would ease the burden on the American taxpayer.

“I’m critical of the administration because it did not start moving at least six months ago to design a more sustainable and hopeful strategy,” he said.

Still, some government veterans said there is only so much Mr. Biden can do to preserve public support since the most pronounced erosion has been on the Republican side.

The uncertainty about whether Mr. McCarthy’s House will approve further aid may influence how Mr. Biden spends the money already allocated as Ukraine and its supporters press for more expensive, high-powered weaponry that would drain the existing funds and force a new vote earlier.

“If you add Patriots, F-16s, long-range missiles and all these other things to the mix, then by definition the moment of truth comes sooner,” said former Representative Tom Malinowski, Democrat of New Jersey and a strong supporter of Ukraine. “And I’m not sure if the proponents of those things on the Hill have a plan yet to overcome the inevitable MAGA resistance in the House. And if they don’t, it’s logical for Biden to husband the resources that he has and focus on the things that Ukraine needs the most, like ammunition.”

Others like Andrea Kendall-Taylor, a senior fellow at the Center for a New American Security, said the uncertainty is all the more reason for the president to be aggressive.

“The problem is that the longer the events continue, the greater the risk that U.S. resolve will wane, no matter how much effort the president puts into convincing Americans to stay the course,” she said. “That’s why it’s so critical that the United States lean in now.””

 

Šis revoliucinis insulto gydymas išgelbės milijonus gyvybių. Kada nors

„Procedūra, vadinama EVT, sukuria radikaliai geresnius rezultatus pacientams, tačiau tik tada, kai ji atliekama pakankamai greitai, o tam reikia pakeisti visą priežiūros sistemą.

 

Krisas Waltersonas tiksliai neprisimena, kaip labai anksti penktadienio rytą pateko į tualetą – tik atsidūrus ten, kojos jam nebepaklustų. Jis pritūpė ir bandė jas pakelti rankomis, kol nuslydo ant grindų. Jis nesijautė panikavęs dėl problemos ir net nesijaudino. Tačiau pabandęs atsikelti, jis vis griuvo žemyn: atsitrenkė nugara į vonią, padarė spintelių durų betvarkę. Tada jam nebuvo prasmės, kodėl jo kojos neužsifiksuoja po juo. Jis mūvėjo neryškias kojines ir bandė jas nusimauti, manydamas, kad basos kojos gali geriau sukibti su vonios grindimis. Tai taip pat neveikė.

 

Kai jo mama atėjo iš miegamojo tirti triukšmo, jis bandė jai pasakyti, kad negali pakęsti, kad jam reikia jos pagalbos. Tačiau atrodė, kad jis negalėjo priversti jos suprasti, ir užuot jį patraukusi, ji paskambino 911. Po to, kai jis buvo pakrautas į greitosios pagalbos automobilį savo namuose Kalgaryje, Albertoje, paramedikas įspėjo jį, kad jis netrukus išgirs sirenas, ir jis išgirdo. Garsas yra vienas iš paskutinių dalykų, kuriuos jis prisimena iš to ryto.

 

Waltersonas, kuriam buvo 60 metų, patyrė sunkų išeminį insultą – tokio tipo insultą, kurį sukėlė smegenų kraujagyslės užsikimšimas, dažniausiai, kraujo krešulys. Išeminė veislė sudaro maždaug 85 procentus visų insultų. Kitas tipas, hemoraginis insultas, yra yin į išeminį yang: nors užsikimšimas neleidžia kraujui tekėti į smegenų dalis, todėl jos netenka deguonies, kraujavimas reiškia, kad kraujas atsilaisvina ir teka tada, kai ir kur neturėtų. Abiem atvejais per daug kraujo arba per mažai, todėl greitai miršta paveiktos smegenų ląstelės.

 

Kai Waltersonas atvyko į Foothills medicinos centrą, didelę Kalgario ligoninę, jis buvo skubiai nugabentas į vaizdo gavimo skyrių, kur kompiuterinė tomografija patvirtino krešulio egzistavimą ir vietą. Tai buvo M1 okliuzija, o tai reiškia, kad užsikimšimas pirmoji ir didžiausia jo vidurinės smegenų arterijos šaka.

 

Jei Waltersonas insultą būtų patyręs vos prieš kelerius metus arba tą pačią dieną kitoje pasaulio vietoje, jo prognozė būtų atrodė visiškai kitokia. Vietoj to jis gavo neseniai sukurtą gydymą, kurį iš dalies sukūrė Foothills neurologijos komanda: tai, kas vadinama endovaskuline trombektomija arba EVT. Ligoninės angiografijos skyriuje neuroradiologas, vadovaudamasis rentgeno vaizdavimu, pervėrė Waltersono šlaunies arteriją vidinės šlaunies viršuje ir per jo kūną įvedė mikrokateterį iki smegenų. Krešulys buvo ištrauktas iš jo vidurinės smegenų arterijos ir ištrauktas per pjūvį kirkšnyje. Taip buvo atstatyta kraujotaka, o simptomai greitai išnyko.

 

Po kiek daugiau, nei 24 valandų Waltersono atmintis atgijo, kai jis gulėjo siauroje lovoje insulto palatoje. Jis valgė pusryčius. Jis atsakė į insulto komandos gydytojų klausimus, kai jie ėjo savo ratus. Sekmadienio popietę jis jau spėjo pavaikščioti po palatą, krėsti juokelius, kol netoliese jį saugo insulto neurologas. – Ar nori laikyti mano ranką? ji paklausė. „Žmonės apkalbės“, - atsakė jis ir pats pasivaikščiojo. Tik pirmadienio popietę, kai jis susijuosė juodus sportbačius ir ruošėsi keliauti namo, jis paklausė kito insulto kolegos, daktarės Kimijos Ghavami, kaip jam blogai buvo penktadienį tomis valandomis, kurių jis nebeprisimena.

 

„Kai sutikau tave, – pasakė ji, – buvai su visiškai paralyžiuota kairia puse. Be EVT Walterson, greičiausiai, būtų tekę praleisti savaites ligoninėje ir daugiau mėnesių reabilitacijos. Blogiausias atvejis, jei jis iš viso išgyventų: maitinimo vamzdelis, nuolatinė imobilizacija ir gerokai sutrumpėjęs gyvenimas ilgalaikės globos įstaigos lovoje. Tai galėjo būti katastrofiška, bet štai jis išgirdo apie savo dabar išnykusius simptomus.

 

Kasmet nuo insulto visame pasaulyje miršta apie šešis su puse milijono žmonių. Tai yra antra pagal dažnumą mirties priežastis visame pasaulyje ir ji nuolat patenka į penkias populiariausias mirties priežastis Kanadoje ir JAV. Be neapdoroto mirčių skaičiaus, insultas taip pat yra pagrindinė pasaulinė negalios priežastis – pernelyg dažnai jis palieka didelių trūkumų, dėl kurių artimieji tampa nuolatiniais slaugytojais. Net mažesni, ne tokie sunkūs insultai yra susiję su demencijos ir daugelio kitų komplikacijų atsiradimu.

 

Atsižvelgiant į šią rinkliavą, EVT neperdėta vadinti viena svarbiausių pastarojo dešimtmečio medicinos naujovių, galinčių išgelbėti milijonus gyvybių ir pragyvenimo šaltinių.

 

Neurointervencionalistai Jungtinėse Valstijose dabar atlieka maždaug 60 000 EVT per metus.

 

(Panašu, kad pernai vienas iš jų buvo padarytas Johnui Fettermanui , kol jis buvo demokratų kandidatas į senatorius, o tai reiškia, kad procedūra galėjo padėti nustatyti JAV Senato kontrolę.)

 

Tačiau bendras amerikiečių, galėjusių pasinaudoti EVT, skaičius yra bent du kartus didesnis.

 

Iššūkis yra tas, kad ši medicinos naujovė nėra tokia pritaikyta, kaip nauja tabletė ar prietaisas. Jos negalima pagaminti tūkstančiais, supakuoti į gabenimo konteinerius ir išdalyti kiekvienai ligoninei, kurios administratorė paspaudžia "Į krepšelį". Kvalifikuotam specialistui krešulio ištraukimas gali būti gana paprastas, tačiau laiku pritraukti pacientą prie stalo yra labai sudėtingas procesas, eilė žingsnių, reikalaujančių daug mokymų ir pergalvoti protokolus, kuriais žmonės juda medicinos sistemoje. Naujasis „stebuklingas gydymas“ yra lengva dalis. Ar pristatyti jį žmonėms, kuriems to reikia, visame pasaulyje? Tai pasiekti bus stebuklinga.

 

Dr. Mayank Goyal gali prisiminti momentą, kai EVT pradėjo atrodyti, kaip tikras sprendimas. „Aš vis dar prisimenu paciento veidą“, - sako jis. Ji buvo jaunesnė moteris, iš Filipinų imigravusi į Kanadą ir sunkiai dirbusi, kad išsiųstų pinigus namo, vis dar ten gyvenantiems šeimos, nariams. „Tai buvo didelis, didelis insultas“, - sako jis, ir, tikriausiai, tai nebūtų atsiliepusi turimiems vaistams. Taigi jis bandė pašalinti jos krešul,į naudodamas naują prietaisą, kurio anksčiau nebandė. „Per 12 minučių ištraukiau krešulį. Kitą rytą moteris buvo taip visiškai atsigavusi, kad norėjo iškart grįžti į darbą."

 

Tai buvo 2009 m., o Foothills ir greta esančiame Kalgario universitete dirbantis neuroradiologas Goyalas trombektomiją jau bandė maždaug pusę dešimtmečio. Kai naujas metodas ar gydymas dar tik pradedamas kurti, praktikai paprastai jį taiko tik tuo atveju, jei nėra ką daryti, o galimos nieko neveikimo pasekmės yra katastrofiškos. Nuo 2000-ųjų pradžios, kai JAV maisto ir vaistų administracija patvirtino pirmąją trombektomijos įrenginio versiją, Goyal ir kiti ankstyvieji taikytojai pradėjo taikyti šią techniką pacientams, kurie neturėjo kitos vilties.

 

Krešulius ardantis vaistas, kuris buvo prieinamas išeminiams insultams gydyti, nebuvo pakankamai geras didžiausiems krešuliams ir sunkiausiems insultams.

 

„Visi suprato, kad jiems reikia mechaninio problemos sprendimo, – sako Goyalas, – priešingai, nei cheminis problemos sprendimas.

 

Tačiau keli pirmieji pagaminti prietaisai taip pat neatliko darbo pakankamai gerai. Kai pasirodė naujas prietaisas, skirtas trukdyti kraujo tekėjimui į aneurizmą, vadinamas Solitaire stentu, keli specialistai, dirbantys įvairiose pasaulio ligoninėse, padarė tą pačią išvadą: jis gali būti naudingas ir EVT. Jie tai bandė, ir tai padarė. „Tai buvo tarsi magija, palyginti su ankstesniais įrenginiais“, - sako Goyalas.

 

Tai buvo didelė naujiena. Medicina padarė neįtikėtiną pažangą kitose srityse, tačiau insulto pacientų atveju stebėtinai mažai kas pasikeitė nuo tada, kai Hipokratas rašė apie šią būklę prieš 2500 metų. Graikų gydytojas nustatė, kad priežastis, dėl kurios tuomet ir daugelį amžių vėliau buvo vadinama „apopleksija“, yra juodosios tulžies perteklius (vienas iš keturių „humorų“ to meto fiziologinėje teorijoje) smegenyse. Po kelių šimtų metų kitas graikų gydytojas Galenas insultą priskyrė skrepliams smegenų arterijose, o jo idėjos tūkstantmetį dominavo Vakarų medicinoje. Pirmoji sąsaja tarp „apopleksijos“ ir kraujavimo smegenyse – pirmoji pomirtinė hemoraginio insulto diagnozė – buvo nustatyta tik 1600-ųjų viduryje Šveicarijos gydytojo Johano Jakobo Wepferio.

 

Iki 18 ir 19 amžių medicinos įstaiga pradėjo suprasti priežastinius ryšius tarp užsikimšimo, kraujavimo ir insulto. Tačiau nebuvo žinomo gydymo, o mokslininkai pabrėžė prevenciją, mažinant gyvenimo būdo rizikos veiksnius. Tai ne taip skiriasi nuo šiandieninių prevencijos pastangų, nors patys rizikos veiksniai pasikeitė. Tuomet buvo manoma, kad kaltininkai yra „bet koks raumenų krūvis, bet ypač „įtempimas tuštinantis“, taip pat „audringos proto aistros, šaltas oras, aptempti drabužiai ant kaklo, vidurių užkietėjimas ir viskas, mažų mažiausiai, vidurių pūtimas“, – 2009 m. Klinikinės neurologijos žinyne rašė neurologai Maurizio Paciaroni ir Julienas Bogousslavsky.

 

Pamažu, XX amžiuje, buvo atkreiptas dėmesys į įvairių bendrų insulto priežasčių vaizdą. Nors insultai įvyksta smegenyse, norint juos suprasti, reikėjo aiškiai suvokti širdies ligų mechaniką – dažnai sustorėjusios ar sukietėjusios arterijos gali sukurti krešulius, kurie nukeliauja į smegenis. 

 

Aukštas kraujospūdis ir žemas kraujospūdis yra insulto rizikos veiksniai, o prieširdžių virpėjimas – nenormalus širdies plakimas – taip pat toks yra. 

 

Iki šeštojo dešimtmečio aspirinas ir kiti kraujo skiedikliai buvo skiriami, siekiant užkirsti kelią krešulių susidarymui pacientams, kuriems diagnozuota širdies liga, tačiau tai daugiausia buvo skirta prevencijai.

 

Pirmasis tikras gydymo proveržis įvyko su pasirodymu trombolizinių vaistų, šnekamojoje kalboje žinomų, kaip krešulius mažinantys vaistai: vaistai, naudojami kraujagyslėse randamiems krešuliams suskaidyti. 1995 m. The New England Journal of Medicine paskelbė Nacionalinio neurologinių sutrikimų ir insulto instituto (NINDS) vadovaujamą tyrimą, kuriame buvo tiriamas audinių plazminogeno aktyvatoriaus arba tPA poveikis pacientams, patyrusiems išeminį insultą. Tyrimo autoriai pažymėjo, kad, vartojant vaistą, padidėja kraujavimo į smegenis rizika – vėl yra yin ir yang, nes kai kuriems pacientams bandymas ištirpinti krešulį gali sukelti kraujavimą. Vis dėlto, jie nustatė, kad tai pagerino ilgalaikį rezultatą maždaug vienam iš trijų pacientų. Tai buvo precedento neturintis proveržis, pirmasis prasmingas besitęsiančio insulto gydymas.

 

TPA nebuvo tobula priemonė. Jis turėjo būti skiriamas per santykinai siaurą laikotarpį – NINDS tyrime pagrindinis dėmesys buvo skiriamas gydymui per tris valandas nuo insulto pradžios, o šiandien riba gali būti 4,5 valandos – ir tai pablogino rezultatus 3 procentams recipientų.

 

 Tai buvo daug geriau, nei nieko, ir tai taps standartiniu gydymu visame pasaulyje tinkamiems pacientams, sergantiems išeminiu insultu. Tačiau energingas neurologų laukas jau tyrinėjo, kas gali būti toliau.

 

Jų dėmesys buvo nukreiptas į metodų ir procedūrų rinkinį, kuris atsirado kardiologijoje, bet vis dažniau naudojamas ir neuroradiologijoje: prieiga prie kūno endovaskuliniu būdu, ty naudojant kateterius, įsriegtus per arterijas. Neuro-endovaskulines terapijas atlieka hibridinė specialistų grupė, vadinama neurointervencionalistais: neuroradiologai, neurochirurgai ir neurologai, įgiję atitinkamą papildomą mokymą. Pagalvokite apie tai, kaip apie smegenų chirurgijos atsakymą į laparoskopiją: šis metodas leidžia gydytojui atlikti smegenų remontą, neatveriant paciento kaukolės.

 

Kai neurointervencionalistai pradėjo pritaikyti Solitaire stentą naudoti EVT, medicinos prietaisų gamintojai greitai pasivijo ir sukūrė specifines trombektomijos versijas, kurios buvo pradėtos diegti apie 2010 m. Kaip teigia Foothills vyresnysis neurologas daktaras Michaelas D. Hillas sako: „Staiga mums buvo sukurta procedūra, kuri atrodė, kad ji gali veikti“. Kai patentai buvo pateikti ir procedūra buvo formalizuota, Goyal toliau dirbo su insulto komanda Foothills, kad ištrauktų krešulius iš tinkamų pacientų.

 

Foothills komanda nusprendė pradėti jos klinikinį tyrimą, kuris tapo žinomas kaip ESCAPE, kurių pagrindiniais tyrėjais buvo Hillas, Goyalas ir daktaras Andrew Demchuk. Pasitelkę jų kolegų ir buvusių insulto bendradarbių, kurie vėliau dirbo visoje Kanadoje ir kitur, tinklą, jie įtraukė 22 vietas ir sudarė griežtą tyrimo protokolą, pabrėždami pacientų atrankos, vaizdo gavimo nuoseklumą ir, svarbiausia, greitį. „Mes tiesiog skatinome žmones būti greitais“, – sako Hill. Jų manymu, sėkmingo EVT raktas buvo skubiai nuvesti pacientą prie kompiuterinės tomografijos, patikrinti, ar jo krešulys yra tinkamas ekstrahavimo taikinys, ir nedelsiant jį ištraukti.

 

Tyrimas buvo toks sėkmingas, kad buvo sustabdytas anksti – atsižvelgiant į išvadas, nebebuvo etiška toliau įtraukti pacientus į kontrolinę grupę. Nors 29 procentai kontrolinės grupės pacientų (kurie buvo gydomi tik alteplaze, tam tikra tPA rūšimi) išgyveno bent iš dalies atsiginę ir sugebėjo susigrąžinti savo nepriklausomybę, 53 procentai pacientų, EVT gavo tokius pat teigiamus rezultatus. Ir nors 19 procentų kontrolinių pacientų mirė, tik 10,4 procento EVT pacientų mirė. Atsižvelgiant į tai, kad medicinos pažanga dažnai matoma po kablelio žingsniais, tai buvo stulbinantys skaičiai.

 

„The Foothills“ neurologai nebuvo vienintelė komanda, tyrusi EVT potencialą. ESCAPE tyrimas vyko kartu su keturiais kitais pagrindiniais bandymais, iš kurių vienam taip pat vadovavo Goyal.

 

Vertinant kartu, tyrimai parodė, kad procedūra daugiau, nei dvigubai padidina insulto pacientų grįžimo į savarankišką gyvenimą šansus ir beveik trigubai - tikimybę visiškai pasveikti.

 

Per geriausiu laiku rodomas medicinines dramas, radikalūs nauji gydymo būdai ateina pačiu laiku, kad išgelbėtų pacientą. Nuostabi, išranki rezidentė tempia knygas visą naktį į krūvas, šnopuoja po neaiškius žurnalus ir lekia į operacinę, mojuodama tuo, ką rado. Tačiau už ekrano medicininių tyrimų pavertimas standartine klinikine praktika yra lėtesnis ir daug sudėtingesnis.

 

Tai ypač pasakytina apie naujoves, pvz., EVT, kai eilę žingsnių turi greitai atlikti kelios žmonių grupės. Albertoje iki to laiko, kai insultą patyręs pacientas iš tikrųjų atvyksta į ligoninę, jo problemą nagrinėjo net penki medicininės pagalbos sluoksniai: pirminis 911 dispečeris, paramedikai, skambučių centras, transporto logistikos komanda ir insulto komanda, kuri jį priims. Ir norint pasiekti geriausią rezultatą, tie perdavimai turi įvykti per kelias minutes, o ne valandas.

 

Aukštųjų technologijų EVT proceso dalys vyksta ligoninėje, tačiau pati svarbiausia dalis įvyksta pačioje pradžioje. Jei draugai ir šeimos nariai, pašaliniai asmenys ar patys pacientai nesuvoks, kad ištinka insultas, bus prarastos svarbios minutės ar net valandos. Net ir po skambučio 911 dispečeriai ir greitosios medicinos pagalbos darbuotojai turi teisingai pažymėti ir nukreipti pacientus. Veiksmingos EVT programos sukūrimas apima ne tik ligoninės personalo, bet ir visos bendruomenės mokymą.

 

Po to, kai Foothills tyrimas padėjo nustatyti transformacinį EVT potencialą, neurologai dirbo su Albertos vyriausybe, kad įgyvendintų provincijos strategiją, pavadintą ERA: Endovaskulinė reperfuzija Alberta. (Reperfuzija yra medicininis terminas, kai pašalinama insultą sukelianti blokada ir vėl pradeda tekėti kraujas.) Ambicingas tikslas buvo padaryti EVT prieinamą kiekvienam Albertos gyventojui, daugiau, nei keturiems milijonams žmonių, išsidėsčiusių daugiau, nei 250 000 kvadratinių mylių. Vienas iš pirmųjų žingsnių buvo atnaujinti 4800 Albertos paramedikų mokymą tiek antžeminėje, tiek oro greitosios medicinos pagalbos įguloje, kad jie galėtų greitai nustatyti galimus EVT gavėjus šioje srityje.

 

Kai greitosios medicinos pagalbos medikai reaguoja į insultą, nėra žaizdos, kurią būtų galima spausti, nėra dramatiško krūtinės suspaudimo. Vietoj to, galvokite apie tai kaip apie itin didelių statymų schemą: jei tai, tai anas.

 

Tarkime, kaimo bakalėjos parduotuvės kasininkė skambina 911, nes prieš jos kasą pargriuvo klientas, vyresnis vyras. Kol atvyksta greitoji pagalba, po kelių minučių jam kažkas padėjo atsisėsti ant blyškaus linoleumo grindų ir susirinko nedidelė, tyli minia. Vyriškis krypsta į vieną pusę, kalba neaiški, bet sąmoningas, įtikinantis, kai prieina sanitaras, švelniai klausia jo vardo.

 

"Ar galite man nusišypsoti?" paramedikas klausia ir pažymi, kad tik kairysis vyro burnos kampas užriečia į viršų, kai jis bando; dešinė nukrinta žemyn – Ar galite pakelti abi rankas į orą? Kairė ranka gerai, bet dešinė nereaguoja. Sanitaras ištiesia abi rankas. „Ar galite suspausti man rankas? Įtempkite, kiek galite." Vyras daro viską, ką gali, bet jo dešinė ranka tiesiog neklauso.

 

Tai Los Andželo motorinė skalė arba LAMS – paprastas trijų dalių testas, skirtas padėti iškviečiantiems paramedikams suprasti, su kuo jie susiduria. Jis skirtas nustatyti, ką gydytojai vadina hemiplegija - silpnumu ar paralyžiumi tik vienoje kūno pusėje, klasikiniu insulto požymiu. Kuo sunkesnis silpnumas, tuo didesnė tikimybė, kad insultas bus vadinamasis L.V.O. arba didelių kraujagyslių okliuzija: kaukolės arterijos užsikimšimas, dėl kurio pacientas yra stiprus kandidatas į EVT.

 

Yra ir kitų smūgio lauko testų, kai kurie sudėtingesni, tačiau Alberta pasirinko modeliuoti savo testą pagal LAMS dėl jo paprastumo; būtų gana lengva permokyti tūkstančius žmonių juo naudotis. Pradine forma tai buvo aiškus taip/ne. Jei pacientas šypsojosi, iškėlė rankas ar suspaudė plaštaką, pastebėjo bet kokius bėdų požymius, insultas buvo tikėtinas. Tačiau dabar paramedikams reikėjo būdo greitai ir pakankamai tiksliai atskirti L.V.O. atvejų iš kitų. Taigi Alberta prie testo pridėjo taškų sistemą, kurioje paciento balas gali svyruoti nuo 0 iki 5. Balai nuo 0 iki 3 reiškia, kad galioja senosios taisyklės, o ekipažas veža pacientą į artimiausią insulto centrą tolimesniam įvertinimui ir gydymui. 4 arba 5 balai reiškia tikėtiną EVT, suaktyvinantį naują protokolą.

 

Šiuo metu atsiranda daugiau komandų – daugiau žmonių, kuriuos reikia koordinuoti ir apmokyti, kad EVT programa veiktų. Jei maisto prekių parduotuvėje esančio vyro LAMS balas yra 4, Albertos paramedikai dabar susisiekia su specializuotu medicinos telefono centru ir yra sujungti trimis pokalbiais su dviem grupėmis: insulto komanda artimiausiame kompleksiniame insulto centre, o ne pirminis insulto centras, galintis administruoti tPA, bet ne EVT, ir medicinos transporto komanda. (Ši trijų krypčių „lauko konsultacija“, kaip ji vadinama Albertoje, yra gana neįprasta. Tačiau, pasak Foothillso Andrew Demchuk, kuris buvo vienas iš pagrindinių neurologų, dalyvavusių kuriant ERA, modelis pradeda plisti kitose pasaulio vietose.)

 

Kai ERA pradėjo veikti, jos tikslas buvo padaryti EVT prieinamą kiekvienam iš 400 ar daugiau Albertiečių, kurie kiekvienais metais turi teisę jį gauti. Pernai provincijos insulto komandos atliko 378 procedūras.

 

Apie 5–15 procentų insultą patyrusių pacientų gali būti tinkama endovaskulinė trombektomija.

 

Tačiau tie, kurie ją gauna, dažniausiai būna vieni iš sunkiausių atvejų, todėl, sako Michael D. Hill, „yra matomas skirtumas tarp to, kaip insultą patyrę pacientai dabar patenka į ligoninę, nes galime išsiųsti juos namo. “ Dėl keisto posūkio kai kurie pacientai, kurie kažkada galėjo būti gydomi gyvybę palaikančiomis priemonėmis arba savaites gulėję ligoninės lovoje, dabar per tris ar keturias dienas išeina savo jėgomis, o kiti patyrė mažesnį insultą, bet kartais gali užtrukti ilgiau.

 

Vieną sekmadienio popietę Foothills mieste Hilas sugebėjo išrašyti 50 metų įpusėjusią moterį, kuriai ketvirtadienio vakarą buvo atlikta EVT. Dėl krešulio iškilo pavojus dideliam jos smegenų plotui, tačiau trombektomija išgelbėjo beveik visas. „Pažiūrėk į tave“, – pasakė jis, kai ji be pagalbos ėjo insulto palatos koridoriumi. "Tu gana gera." Jos insultą sukėlė širdies būklė, vadinama prieširdžių virpėjimu; kraujo skiediklių receptas, jie tikėjosi, užkirs kelią daugiau krešulių atsiradimui. „Gerai, kad greitai ją atvežei“, – moters dukrai pasakė Hillas. „Jai gerai sekėsi. Pasimatysime klinikoje tolesniam tyrimui.

 

Kitose palatos vietose buvo demonstruojamas insulto padarinių įvairumas ir žiaurumas. Viena vyresnio amžiaus moteris, paklausus jos amžiaus, tegalėjo pasakyti: „Per sena“. Jos humoro jausmas buvo nepakitęs, tačiau jos pačios biografinės detalės dabar jai neaiškios. Kitas pacientas, pagyvenęs vyras, neberado kalbos išreikšti savo žinias apie pasaulį. Kai Hillas parodė jam sviesto pakelį ir paklausė, ar žino, kas tai yra, pacientas užtikrintai atsakė „taip“. Bet tada jis nutilo, sunkiai sugalvojo žodžių. Į 40 metų įpusėjęs vyras buvo judrus, troško vaikščioti pats, pasiryžęs grįžti namo ir pradėti kineziterapiją. Tačiau jis dar negalėjo nuosekliai nuryti ir toliau laikėsi skystos dietos. Taigi jis turėjo likti.

 

Kaip ir pacientai, patyrę širdies priepuolį ar dideles traumas, įtariami ūmaus insulto pacientai apeina įprastą E.R. triage procedūrą. Vietoj to, jie atvežami tiesiai į traumų skyrių, esantį už pagrindinės skubios pagalbos skyriaus, o toliau – savotiška pašėlusi choreografija. Mačiau visą šokį vieną penktadienio vakarą, kai po puslapio išėjimo - STAT STROKE. ETA 5 MIN – insulto komanda susirinko už E.R. laukti pacientės, į 40 metų įkopusios moters.

 

Po trumpo sustojimo traumos skyriuje atlikti neurologinį tyrimą, ji buvo nuvežta koridoriumi tiesiai į diagnostinį vaizdą, kur du paramedikai atsargiai nukėlė ją nuo stulpo ir ant kompiuterinės tomografijos lovos. Mašina dūzgė, o nakčiai budintis insulto neurologas daktaras Stevenas Petersas per gyventojo petį žvilgtelėjo į nespalvotus vaizdus, užpildančius stalinio kompiuterio ekraną.

 

Deja, ši pacientė buvo atrasta ne iš karto; jos insultas tęsėsi kelias valandas. Buvo per vėlu svarstyti apie tPA, bet EVT vis tiek buvo verta pabandyti: „Atrodo, kad ji turi daug smegenų žievės, kurią galime išsaugoti“, – sakė Petersas, vis dar žiūrėdamas į ekraną. Neurointervencionalistai buvo pašaukti. Mayank Goyal tą naktį budėjo kartu su neuroradiologijos kolega.

 

Po to, kai pacientė buvo ištraukta iš aparato, Petersas su ja kalbėjosi; ji svirduliavo, bet buvo sąmoninga. „Visi ką tik atlikę nuskaitymai nustatė, kad jus ištiko insultas“, – sakė jis. „Jūsų smegenyse vis dar yra didelis krešulys“. Jis trumpai apibūdino jai EVT procedūrą, prašydamas jos palaiminimo ir duodamas savo patarimą: „Tai yra geriausia mūsų galimybė pašalinti krešulį“. Ji sutiko.

 

Prieš pat vaizdų atlikimą, angiografijos komplektas buvo neryškus greitas, įprastas judėjimas: personalo nariai užklojo paklodę ant pacientės, kad jos kirkšnys liktų atviros; būtiniausias personalas, užsisegęs švinines liemenes, apsaugančias nuo rentgeno spinduliuotės; visi kiti pasitraukia į valdymo kambarį su langu stebėti. Iki 19.07 val., praėjus beveik lygiai valandai po komandos paieškos, Goyal ieškojo smegenų.

 

EVT prasideda adata, pradurti odos sluoksnius, kad pasiektų arteriją. Po adatos yra specialiai pagaminta viela, pakankamai lanksti, kad judėtų per minkštuosius audinius jų nepažeisdama, bet pakankamai tvirta, kad būtų galima stumti ir nukreipti iš vieno galo. Kai laidas yra vietoje, intervencijos specialistas perbraukia lankstų tuščiavidurį apvalkalą ant jo viršaus, kad pradūrimo anga būtų atidaryta ir užtikrintų stabilų patekimą į kraujagyslę. Tada išeina viela, o kateteris tiekiamas per apvalkalą ir nukreipiamas per didesnes arterijas į kaklo kraujagyslę. Dar mažesnis mikrokateteris ir mikrolaidelis keliauja į didesnių, įdėtų kaip rusiškos lėlės, viduje, aukščiau į siauresnes smegenų arterijas. Kai jie pažengia tiesiai už insulto vietos, mikrolaidelis ištraukiamas ir pakeičiamas stento retriveriu, kuris išlenda iš mikrokateterio ir išsiplečia, tarsi atsidaręs susuktas laikraštis, stumdamas krešulį į kraujagyslės šonus. - kraujotakos sukūrimas ir, jei viskas vyksta taip, kaip numatyta, krešulio fiksavimas tinklelyje, kad būtų visiškai pašalintas. ESCAPE tyrime kraujotaka buvo atstatyta 72,4 proc. EVT gavėjų.

 

Goyalas ir jo bendražygis stovėjo dešinėje pacientės pusėje, švelniai maitindami kateterius per pirštus, su pertraukomis pedalais įjungdami virš jų esantį rentgeno aparatą ir patikrindami, kiek jie nuėjo. Ji dejavo, jiems dirbant. Valdymo kambaryje likusi komandos dalis laukė ir stebėjo dideliame monitoriuje mirgančius vaizdus. „ O štai", – pasakė kažkas, rodydamas į tamsų tinklą ekrane. Visi iškvėpė. Kraujas vėl tekėjo per pažeistą pacientės smegenų dalį.

 

Iki 20 val. ji buvo šurmuliuojama viršutiniame aukšte į lovą insulto palatoje. Jos pasveikimas nebus toks pilnas, kaip Kris Walterson ar prieširdžių virpėjimą sergančios moters – jie jos nepasiekė laiku. Bet tai vis tiek buvo daug geriau, nei jokio gydymo.

 

Kai grupė išsiskirstė, Stevenas Petersas, neurologas, pažvelgė žemyn į krešulį, ištrauktą iš stento ir atsirėmusį ant kruvinos marlės gabalo. Jis buvo plonas, sodriai raudonas ir maždaug pusės colio ilgio, siūlų laužo dydžio.

 

Medicinoje sklando daugybė: vidutiniškai prireikia 17 metų, kol naujas gydymas, technika ar kitoks mokslinių tyrimų proveržis patenka į plačiai paplitusią klinikinę praktiką. Tačiau tikrasis laikas kiekvienu atveju labai skiriasi. „Kiekvienas stengiasi pagreitinti šį procesą“, – sako dr. Sharon Straus, Žinių vertimo programos direktorė Šv. Mykolo ligoninėje Toronte. („Žinių vertimas“ yra vienas iš kelių terminų, skirtų jaunai, daugiadisciplininei sričiai, kuria siekiama geriau suprasti ir tobulinti medicininių tyrimų ir praktikos kryptį.) „Kai kurie dalykai įgyjami greičiau."

 

Paskelbus ESCAPE ir kitus tyrimus, Amerikos širdies asociacija nedelsdama suformavo ad hoc komitetą, kad peržiūrėtų tyrimus ir išleistų atnaujintą naujo gydymo gairių rinkinį. Daktaras Williamas Powersas, Duke neurologas veteranas, buvo jos pirmininkas ir prisimena, kad darbas vyko neįprastai greitai. „Visi manėme, kad tai taip aišku ir svarbu“, – sako jis. Grupė paskelbė griežčiausią rekomendaciją, pritardama EVT naudojimui tam tikram insulto pacientų pogrupiui. „Toks nepriklausomo patvirtinimo laipsnis“, – sako Powersas apie jų įvertintą insulto tyrimą, – „niekada nemačiau nieko panašaus“.

 

Vis dėlto, nors EVT buvo sutiktas entuziastingai, EVT įgyvendinimas dideliu mastu yra didžiulis iššūkis.

 

Neseniai paskelbtoje Didžiosios Britanijos insulto asociacijos ataskaitoje nustatyta, kad Londono gyventojai, patyrę tinkamą išeminį insultą, turėjo net aštuonis kartus didesnę tikimybę gauti EVT, nei jų bendraamžiai kitur šalyje, ir šie skirtumai atsispindi Jungtinėse Valstijose.

 

„Tai vienas iš iššūkių“, – sako Erikas Smithas, neurologas ir žurnalo „Stroke“ asocijuotasis redaktorius. „Galbūt, mes turime per didelę aprėptį kai kuriose tankiai apgyvendintose miesto vietovėse, kur vienoje gatvės pusėje galėtų būti viena ligoninė su EVT centru, o kita ligoninė kitoje gatvės pusėje, bet todėl, kad jos yra susijusios su skirtingomis universitetai, priklausantys skirtingiems H.M.O. ar panašiems dalykams, kiekvienas nori turėti savo centrą. Tuo tarpu prieiga kaime yra daug niūresnė."

 

Jungtinėse Amerikos Valstijose Smithas sako: „Nėra žmogaus, kuris galėtų planuoti ir pasakyti: jums neleidžiama statyti EVT centro, o jūs privalote statyti EVT centrą. Sistema neveikia taip“.

 

Kitos pasaulio dalys susiduria su skirtingais iššūkiais. Neseniai atliktas 59 šalių tyrimas parodė, kad Australija turi didžiausią bendrą prieigą prie EVT, o 46 procentai pacientų, kuriems to reikia. Tai gerokai viršija vidutines dideles pajamas gaunančių šalių prieigą, kuri buvo 23 proc., o mažas ir vidutines pajamas gaunančių šalių rodiklis buvo tik 0,48 proc. 2019 m. visame pasaulyje tik 2,79 procento potencialių EVT pacientų gavo procedūrą.

 

„Trombektomijos prieinamumo skirtumai yra tokie dideli“, – sako Majamio universiteto neurologas daktaras Dileepas Yavagalas. 2016 m. Yavagal, kilęs iš Indijos, buvo paskatintas Kraujagyslių ir intervencinės neurologijos draugijoje pradėti kampaniją, skirtą pasaulinei EVT prieigai skatinti. Jis žinojo, kiek laiko prireikė, kad pažanga širdies priežiūros srityje, pavyzdžiui, angioplastika ir stentavimas, išplistų visame pasaulyje, ir nenorėjo, kad ši tendencija pasikartotų. „Įstojau į medicinos mokyklą Indijoje, – sako jis, – ir pamačiau daug insulto, kol 1997 m. atvykau į JAV mokytis neurologijos. Supratau, kad mano tėvynę tai tikrai nepasieks ne vienerius, dvejus ar trejus metus, o dešimtmečius.

 

Jo įkurta grupė, norėdama tai pakeisti, Mission Thrombectomy 2020+, sukūrė apklausą. Rezultatai buvo baisūs. „Šioje apklausoje mažiausia prieiga prie trombektomijos priežiūros, neįskaitant šalių, kuriose trombektomija nėra atlikta, yra Bangladeše, – sako jis, – ir tai tik 0,1 proc. Tai reiškia, kad Australijos pacientas, kuriam reikia EVT, turi 460 kartų didesnę tikimybę jį gauti, nei pacientas iš Bangladešo, patyręs panašų insultą.

 

Jis įvardija du pagrindinius plataus įgyvendinimo iššūkius. Vienas iš jų – greitis ir koordinavimas, kurio reikia visais konkrečios šalies greitosios medicinos pagalbos sistemos lygiais, kad būtų maksimaliai padidinta EVT nauda. „Niekada to neplanavome“, – sako jis. „Taigi iš esmės turime išsiaiškinti esamą ligoninės infrastruktūrą Kaip optimizuoti pacientų perkėlimą. Ir tai užkrauna didelę naštą kiekvienai bendruomenei ir šaliai. Daugelis jurisdikcijų negali imtis tokios kampanijos, kaip Albertos ERA, skirtos sistemingai išlyginti kiekvieną sudėtingo naujo protokolo bangą.

 

Antrasis iššūkis yra pasaulinė darbo jėga. Yavagal grupė apskaičiavo, kad visame pasaulyje yra tik tiek kvalifikuotų neurointervencionalistų, kurie patenkintų apie 15 procentų galimos EVT paklausos.

 

Grupė orientuojasi į „iš viršaus į apačią“ metodą, orientuodama į politikos formuotojus, pirmiausia žemesnes ir vidutines pajamas gaunančių šalių, informacijos apie EVT naudą. Šiuo metu jie turi regioninius komitetus, pasisakančius už procedūrą 94 šalyse, o 2020 m. jų parengta baltoji knyga atkreipė kelių nacionalinių sveikatos ministrų dėmesį. 

 

Dokumente pabrėžiamos ilgalaikės santaupos, kurias siūlo investuoti į EVT iš anksto.

 

Pavyzdžiui, Kanadoje ūminis išeminis insultas visuomenės sveikatos sistemai kainuoja 2,8 mlrd. JAV dolerių.

 

Indijos vyriausybė, pažymi Yavagal, neseniai nusprendė sumokėti pirmiausia, tikėdamasi vėliau sutaupyti. Ji daugiau, nei dvigubai padidino kiekvienos šalies ligoninėse atliktos trombektomijos kompensavimo normą iki 7500 dolerių, o tai labai padidino šios procedūros perspektyvas. Grupės pastangas taip pat neseniai įvertino Pasaulio sveikatos organizacija, kuri trombektomiją įvardijo, kaip „prioritetinę klinikinę intervenciją“, o prietaisus, naudojamus krešuliams ištraukti, kaip „prioritetinius medicinos prietaisus“, o tai reiškia, kad W.H.O. dabar teiks gaires ir paramą nacionalinėms sveikatos organizacijoms, norinčioms įgyvendinti EVT.

 

„Kai tinkamos suinteresuotosios šalys pamatys poreikį ir ekonomiškumą, elementai yra“, – sako Yavagal. Kai kurios šalys atsilieka fizinės infrastruktūros, pavyzdžiui, reikiamo angiografijos rinkinio, ar personalo požiūriu. „Tačiau daugelis šalių turi elementų – sistema tiesiog nesutvarkyta.

 

Yavagal grupė apskaičiavo, kad 1,7 milijono žmonių kasmet patiria išeminį insultą, kurį sukelia stambių kraujagyslių užsikimšimas – insulto tipas, kuriam EVT taikomas veiksmingiausiai. Tačiau iki šiol visame pasaulyje kasmet atliekama tik apie 240 000 trombektomijų. 

 

Toje žiovaujančioje spragoje Yavagal mato greito pelno potencialą: jei per metus darote tik 20 trombektomijų, per porą metų tai įmanoma padvigubinti iki 40. Padvigubinti jį dar po dvejų metų tikriausiai taip pat. Ir taip toliau.

 

Pasaulyje, kuriame EVT prieiga būtų universali, kiekvienais metais ji galėtų išgelbėti daugiau nei 100 000 gyvybių. Tačiau be mirčių, visuomenės sveikatos institucijos taip pat stebi tai, kas vadinama pagal negalią pritaikytais gyvenimo metais arba DALY. DALY yra matavimo vienetas: vieneri sveiko gyvenimo metai, prarasti dėl tam tikros ligos. 2022 m. Pasaulio insulto organizacija kasmet priskyrė 63 milijonus DALY išeminiam insultui.

 

Tai medicininio žargono gurkšnis, bet kiekvienas DALY taip pat reiškia kažką tikro. Tai pacientė, kuri vis dar gali kramtyti ir nuryti mėgstamą maistą; kitas, kuris dar gali atsiminti savo anūkų vardus, žmonos ar savo. Tai pacientas, kuris vis dar gali susirišti savo muses ir eiti žvejoti museline meškere tingia vasaros upe, arba tas, kuris gali ir toliau dainuoti bendruomenės chore. Tai atlyginimai ir hipotekos mokėjimai, gimtadienio kortelės ir telefono skambučiai, vidiniai pokštai ir slapti rankos paspaudimai: visos smulkmenos, kurios sudaro gyvenimą.

_____________________________________________

Eva Holland yra laisvai samdoma rašytoja, gyvenanti Jukono teritorijoje, Kanadoje. Ji yra žurnalo „Outside“ korespondentė ir knygos „Nerve: Adventures in the Science of Fear“ autorė. Natalia Neuhaus yra fotografė Brukline, kilusi iš Peru. 2022 m. ji buvo viena iš trijų moterų, apdovanotų agentūros Leica-VII mentorystės titulu."