Sekėjai

Ieškoti šiame dienoraštyje

2023 m. balandžio 8 d., šeštadienis

America's Back in the Factory Business

 

"Production at U.S. factories rose last year, but few things were produced at a more furious pace than factories themselves.

Construction spending related to manufacturing reached $108 billion in 2022, Census Bureau data show, the highest annual total on record -- more than was spent to build schools, healthcare centers or office buildings.

New factories are rising in urban cores and rural fields, desert flats and surf towns. Much of the growth is in the high-tech fields of electric-vehicle batteries and semiconductors, national priorities backed by billions of dollars in government incentives. Other companies that once relied exclusively on lower-cost countries to manufacture eyeglasses and bicycles and bodybuilding supplements have found reasons to come home.

The pursuit of speed and flexibility prompted sock manufacturer FutureStitch Inc., which has factories in China and Turkey, to open a new one in Oceanside, Calif., last summer -- the company's first in the U.S.

Chief Executive Taylor Shupe said retailers don't want to carry excess inventory in their stores, and the U.S. factory allows the company to quickly replenish stock. Time is also of the essence to sell socks commemorating events like the NBA Finals or the Kentucky Derby, he said.

He said the company is keeping its overseas factories but is adding a second in the U.S. -- and maybe eventually a third -- as it develops new products.

"There is more and more equity around 'Made in the USA,'" said Mr. Shupe. "To me, this is here to stay."

Manufacturing has always been an integral part of American life. Paul Revere opened a foundry that produced bells and cannons following his famous midnight ride. Henry Ford's assembly line made cars affordable to the masses. 

And U.S. industrial might helped win World War II, when nearly half of private-sector employees worked in factories.

That portion plunged after the war, thanks to automation and U.S. companies seeking lower costs overseas. Production capacity, which had grown at about 4% a year for decades, flattened after China's 2001 entry into the World Trade Organization.

But last year U.S. production capacity showed its strongest growth since 2015 after pandemic-driven shortages and delays caused manufacturers to rethink their far-flung supply chains, said UBS industrials analyst Chris Snyder.

"Covid kind of pulled the covers off and showed everybody how much risk they were exposed to," Mr. Snyder said.

Today U.S. manufacturing employment is holding steady at about 10% of the private sector, according to the U.S. Bureau of Labor Statistics, with nearly 800,000 jobs added in the sector over the past two years. The total number, 13 million, was virtually unchanged in the latest BLS jobs report.

The industry is actually hurting for workers -- about 800,000 more are needed, according to the National Association of Manufacturers -- leading to concerns that labor shortages and other bottlenecks could short-circuit the boom.

"I can bring back all the orders I want; there will be no one to make them," said Harry Moser, president of the Reshoring Initiative, which advocates for bringing manufacturing jobs back.

Government incentives are stoking the frenzy. The Biden administration, seeing electric vehicles and semiconductors as matters of national security, has devoted billions of dollars to expanding those industries in the U.S. States are kicking in billions more.

One result of that push can be seen in Lansing, Mich., the town where Oldsmobile got its start in the late 19th century. In a field adjacent to a General Motors Co. SUV factory, a vast skeleton of steel beams marks the coming of the automotive industry's next phase.

The plant under construction belongs to Ultium Cells, a joint venture between GM and LG Energy Solution Ltd., and it aims to start producing EV batteries in late 2024. The factory shares a $2.5 billion federal loan with sister plants in Ohio and Tennessee. It has also received $666 million in state grants and a bargain rate on electricity from the city's utility.

Ultium said the factory will create more than 1,700 jobs. That's not a huge number by local standards -- the state government, Michigan State University and local hospitals each employ far more people -- but Bob Trezise of the Lansing Economic Area Partnership said the suppliers that cluster around factories create a multiplier effect, making them worthy of public support.

Hundreds of workers have swarmed over the site since construction began last year. That inspired Debi Cheadle, who lives nearby, to buy a food truck to serve burgers and burritos.

"I saw all the people coming and going and thought, 'Let's do something that's profitable and good for us, too,'" she said in mid-March as lunchtime approached.

Lansing Mayor Andy Schor said the city is also wooing companies that make semiconductors. Richard Branch, chief economist of the Dodge Construction Network, which tracks building projects, said that industry, along with EV battery companies, accounted for nearly half of all U.S. manufacturing construction starts in 2022, as measured in square footage.

Other new manufacturing lines are popping up in the Lansing area, taking advantage of a well-trained local workforce. The Shyft Group Inc., which makes specialty vehicles, is expanding its factory southwest of the city to build a new line of electric trucks and vans. Neogen Corp., which makes food- and animal-safety products, is building a manufacturing facility near the city's downtown.

About 20 miles north of Lansing, in the small town of St. Johns, an Ireland-based maker of dairy products has built a plant that each day turns 8 million pounds of milk into sacks of whey protein and blocks of cheese as big as dishwashers.

The factory is a joint venture between the company, Glanbia Nutritionals, and two cooperatives representing local dairy farmers. The facility opened in late 2020, and since hitting full capacity, processes a quarter of the milk produced by Michigan's cows.

Site director Manish Paudel said many of the factory's 266 employees have a manufacturing background that allows them to quickly understand its heavily automated processes. Tyler Klein, who was monitoring a vat in which lumps of cheddar were forming, said he joined the company after making piston rings in an auto-parts plant.

"This is the most technologically advanced factory I've worked in so far," he said.

St. Johns Mayor Roberta Cocco said the factory has invigorated her town's shopping district, where once-empty storefronts now host new businesses. Emily Baudoux, who started a clothing boutique called Rise Up Co. a year ago, said she's thinking about putting a rental apartment above her shop for visiting executives.

Much of the nationwide manufacturing buildup aims to shorten the distance products travel between being made and sold. Danish toy maker Lego A/S, which supplies the Americas primarily from a factory in Mexico, said that is why it is building its first U.S. plant near Richmond, Va.

"This allows us to rapidly respond to changing consumer demand and helps manage our carbon footprint," Chief Operations Officer Carsten Rasmussen said.

Tennessee-based nutritional supplement company Vireo Systems Inc. imports one of its key ingredients -- creatine, an energy-boosting natural compound popular with weightlifters and athletes -- from China. After the Covid-19 pandemic interrupted the flow, Chief Executive Mark Faulkner decided to build a plant in Nebraska.

"We want to be masters of our own destiny," he said.

The facility, scheduled to open in two weeks, will make creatine with ingredients sourced from nearby, including ethanol processed from local corn crops. The final product, a supplement called CON-CRA'T, will be sold at Walmart Inc. stores in packaging that highlights its domestic origin, he said.

Executives who have already reshored their manufacturing caution that challenges await their peers.

Arnold Kamler, chief executive of bicycle maker Kent International Inc., said he imported stock from China until his largest customer, Walmart, indicated it preferred to sell goods made or assembled in the U.S. Kent opened a factory in South Carolina in 2014, where the local workforce had little expertise in building bikes, he said.

A high level of automation partially solved that problem, but for now, Kent's South Carolina workers paint imported frames and assemble bikes from components that mostly are made in China. Mr. Kamler said while he plans to start manufacturing rims at the factory soon, followed someday by frames and forks, his company will still rely on overseas suppliers.

"We are hoping some of our competitors will join us in producing bikes here, which would encourage more companies to make the component parts here," he said.

Gary Gereffi, director of the Duke Global Value Chains Center, said despite the surge in factory building, many industries are unlikely to create entirely homegrown supply chains.

He pointed to an automated shoe factory Adidas AG built in suburban Atlanta so it could get its products to market faster. The company shut it down in 2019, two years after its opening, and moved production to Vietnam and China to achieve what it called "better utilization of existing production capacity and more flexibility in product design."

Adidas didn't respond to emails seeking comment.

Mr. Gereffi said companies bringing their manufacturing to the U.S. should understand what they do best.

"If some of the assembly or lower-tech production can be done elsewhere, that would keep costs down to some degree," he said. "I think that's certainly in manufacturers' minds when they're thinking about these sourcing issues and where to locate production."

California-based eyewear vendor Zenni Optical Inc. exclusively used its own Chinese manufacturing facilities during much of its 20-year existence. In May, the company opened its first U.S. plant near Columbus, Ohio, to better serve the Midwest and East Coast, where most of its sales originate.

Rob Tate, the company's U.S. director of manufacturing, said the plant has allowed Zenni to deliver glasses within 48 hours of getting a customer's order. The facility, which employs about 100 workers, processes 2,000 pairs a day and aims to boost that to 14,000 by the end of the year, he said.

Zenni's original plan was to make the Ohio factory a finishing lab that put the final touches on lenses sent from China, Mr. Tate said. Supply-chain snarls that arose during the pandemic led Zenni to turn the Ohio operation into a full-service manufacturing facility.

"The reason we do that is to add a little bit of redundancy and a little bit of disaster relief to whatever may disrupt our supply chain from China," he said.

The company says it costs about $3 more per pair to manufacture glasses in the U.S.

David Mindell, a professor of the history of engineering and manufacturing at the Massachusetts Institute of Technology who co-founded a venture-capital firm investing in industrial transformation, said major cycles, from the development of interchangeable parts to the rise of the microprocessor, typically play out over several decades. The factory boom signals that the U.S. is at the start of a new cycle, he said.

"Manufacturing has been part of the American story from the beginning," he said. "I see what's happening now as a return to a more traditional way of doing things."" [1]

1. EXCHANGE --- America's Back in the Factory Business --- Record spending on manufacturing construction heralds a made-in-the-U.S. rebound, stoked by green-energy incentives and supply-chain woes
Keilman, John.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 08 Apr 2023: B.1.

 

Žmogus, kuris matė artėjančias ekonomikos krizes

„Niujorkas – „Vyrai ir tautos elgiasi išmintingai“, – pastebėjo Izraelio valstybės veikėjas Abba Ebanas, – „kai išnaudojo visus kitus išteklius“. Įsivaizduokite, jei mūsų ekonominės politikos formuotojai klausytų Paulo Singerio. 78 metų ponas Singeris yra „Elliott Management“ įkūrėjas ir vienas sėkmingiausių pasaulyje rizikos draudimo fondų savininkų. Prieš 2008 m. finansų krizę jis bandė įspėti investuotojus ir valstybės pareigūnus apie antrinės rizikos hipotekos keliamus pavojus. Per 15 metų nuo tada jis ne kartą perspėjo, kad žymus 2010 m. Doddo-Franko aktas ir ekspansyvi pinigų politika kelia nelaimę.

 

     Ar politikos formuotojai pagaliau pradės klausytis? Jis dėl to daug nestato. „Manau, kad tai nepaprastai pavojingas ir painus laikotarpis“, – sako jis savo labdaros fondo Manheteno biure. (2020 m. Ellioto būstinė persikėlė į Vest Palm Bičą, Fla.) P. Singeris yra apsirengęs laisvai ir atrodo atsipalaidavęs, tačiau jo žinutė investuotojų nenuramins.

 

     „Vertinimai vis dar labai aukšti“, – sako jis. "Yra didelė recesijos tikimybė. Matome galimybę ilgą laiką, kai finansinis turtas bus žemas, nekilnojamojo turto grąža, įmonių pelnas, nedarbo lygis bus didesnis, nei dabar, o kitame etape bus didelė infliacija."

 

     Jo pesimizmas dėl dolerio ir kitų valiutų patikimumo nėra naujas. Jis daugelį metų stebėjo ir nerimavo, kaip Federalinis rezervų bankas ir kiti centriniai bankai atsidūrė daugiau ar mažiau nuolatinėje ekstremalioje situacijoje, kurioje atsakymas į beveik kiekvieną ekonominį ir finansinį iššūkį yra sukurti daugiau pinigų.

 

     Tai paskatino kriptovaliutos augimą, kurią J. Singer apibūdina kaip „alternatyvą žmonėms išreikšti savotišką liberastinį impulsą, savotišką panieką ar kritiką centrinių bankų gryniesiems pinigams“. Tačiau nors jis gali paniekinti centrinių bankininkų darbą, jis sako, kad kriptovaliutai "visiškai trūksta kokios nors vertės. Tai nėra aukso pakaitalas, tačiau ji atėmė dalį aukso paklausos". Jis priduria: "Yra tūkstančiai kriptovaliutų. Štai kodėl jų vertė lygi nuliui. Kiekvienas gali pasigaminti vieną. Viskas, kas jos yra, yra niekas su rinkodaros žingsniu - tiesiog niekas."

 

     Nuo 2008 m. krizės Fed ir kiti centriniai bankai ėmėsi įvairių „kiekybinio skatinimo“ etapų – kūrė pinigų vyriausybės obligacijoms ir kitam turtui pirkti. Dirbtinė tokio turto paklausa mažina palūkanų normas, o tai leidžia politinei valdžiai išlaidauti, turėti didžiulį deficitą ir įvesti šalis į gilesnes skolas.

 

     P. Singeris pastebėjo, kad, prasidėjus Covid pandemijai, artėja infliacija. „Manome, kad labai mažai tikėtina, kad pasibaigus dabartinei ekstremaliajai situacijai centriniai bankininkai imsis pinigų politikos normalizavimo“, – rašė jis 2020 m. balandžio mėn. laiške investuotojams. „Praėjusį kartą jie nenormalizavo“ – tai reiškia po 2008 m. krizės, – „ir pasaulis akivaizdžiai priartėjo prie lūžio taško, po kurio pinigų spausdinimas, kainos ir skolų augimas kyla į viršų ir, ką supranta pinigų valdymo institucijos, šis kilimas negali būti sulaužytas, išskyrus, sumokant gilaus nuosmukio ir kredito žlugimo kainą."

 

     Paskutinįjį scenarijų jis suprato kaip gana optimistinį: „Kredito žlugimas, nors ir baisus, nėra toks baisus kaip hiperinfliacija, kalbant apie visuomenės sugriovimą. 

 

Kapitalizmas, kuris yra ekonominė laisvė, gali išgyventi kreditų krizę. Mes nemanome, kad ji gali išgyventi hiperinfliaciją“. Taupymas, investicijos ir prekyba priklauso nuo patikimos valiutos, todėl būtina „išlaikyti gerą atstumą nuo lūžio taško, nuo kuriuo žlunga pasitikėjimas“.

 

     Kaip vartotojai ir taupytojai puikiai žino, 2021 m. infliacija pradėjo staigiai augti, tačiau FED tęsė savo pinigų kūrimo bangą iki 2022 m. Tai verčia poną Singer padaryti išvadą, kaip centriniai bankininkai reaguos į kitą nuosmukį: Kas atsitiks su viešąja politika per tą nuosmukį? Atsakymas lengvas. Jie vėl pradeda spausdinti ir vėl sumažina palūkanų normas. Jie gaus neteisingas pamokas iš to, kas atsitiks su infliacija, švelnėjant pasaulio ekonomikai.

 

     Atsižvelgdamas į aštuntojo dešimtmečio istoriją, kai infliacija kelis kartus smuko ir vėl ėmė riaumoti, ponas Singeris mano, kad trumpalaikis nuosmukis įtikins politikos formuotojus, kad jie nužudė žvėrį. Jie „tikriausiai grįš į savo žaidimų knygą“, tęsdami lengvų pinigų politiką. Tačiau infliacija sugrįš, "galbūt, daugiau, nei dabartinis turas, tada palūkanų normos turi kilti ilgiau. Jei Fed ir Europos centrinis bankas "išsiverstų be didelių skausmų, tai būtų nepaprasta".

 

     Ponas Singeris žino ką nors apie finansinį skausmą, kurį sukelia neapgalvotos vyriausybės. 1977 m. įkūręs Elliottą (jo antrasis vardas), jis įkūrė firmą, turinčią patirties, sprendžiant sunkias skolas. Šiandien ji valdo 55 mlrd. dolerių turtą asmenų ir institucijų vardu. Pakeliui jis garsiai ir sėkmingai padavė ieškinį Argentinai, kad priversti ją laikytis skolinimosi sąlygų.

 

     Pastaruoju metu J. Singeris ir jo įmonė tapo geriau žinomi, kaip aktyvistai investuotojai į tokias akcines korporacijas, kaip „Salesforce“ ir „Toshiba“ bei į privatų kapitalą. Praėjusiais metais Elliott vadovavo investuotojų konsorciumui, kuris nusipirko „Nielsen Holdings“, rinkos matavimo bendrovę, geriausiai žinomą dėl jos televizijos reitingų.

 

     Atsižvelgiant į dabartines investicijų madas, reikėtų paaiškinti. Ellioto aktyvumas dažniausiai yra senamadiškas – ne inkvizicijos, kurias skatina politinės darbotvarkės, o pastangos patraukti vadovybę prie atsakingumo ir padaryti, prastai dirbančias, įmones pelningomis. Jo požiūris į politiką yra analogiškas – orientuotas ne į ideologiją, o į sąlygas, kurios kuria gerovę.

 

     Neseniai vykusios federalinės gelbėjimo priemonės, skirtos gerai apdraustiems indėlininkams Silicio slėnio banke ir „Signature Bank“, sustiprina jo nepasitikėjimą finansų reguliavimo institucijomis. 2011 m. duodamas interviu šiems puslapiams jis perspėjo apie plačią diskreciją, kurią tuo metu naujasis Dodd-Frank įstatymas suteikė vyriausybės pareigūnams spręsti, jų nuomone, sisteminę riziką. Jis sakė, kad „nenuspėjamumo atmosfera“ nepadaro sistemos saugesnės. „Kvaila nustatyti sistemiškai svarbias institucijas“.

 

     Praėjus keliolikai metų, jis vis dar mano, kad tai beprotiška: „Kaip matėme su SVB ir Signature, praktiškai bet kuri institucija gali būti per vieną naktį laikoma sistemiškai svarbia ir konfiskuota, o tada vyriausybei suteikiama visiška galia nuspręsti, kas atsitiks su įvairių kategorijų kreditoriais.“

 

     Rezultatas – sugriaunama rinkos drausmė ir skatinami bankininkai elgtis neapgalvotai. Jis pasakoja apie pokalbį prie savo įmonės prekybos stalo po neseniai įvykusio banko gelbėjimo savaitgalio. „Jei jie nebūtų garantavę visų indėlių, – sakė kolega, – pirmadienį rinkose viskas būtų pasidarę labai bjauri padėtis."

 

     Ponas Singer atsakė: "Tai visiškai tiesa. Viskas būtų buvę negražu. Bet ar toks turėtų būti reguliavimas? Visus rinkos judėjimus suvynioti į saugumo antklodes?"

 

     Jis išplečia esmę: "Ar tokiu būdu jūs gaunate patikimus finansus, ar priverčiate žmones ištempti rizikos parametrus, pasitempti, pasitempti, pasitempti? Ar sulaukiate neatsargių bankų vadovų? 

 

Žinau, kad šie vaikinai buvo atleisti, bet visos rizikos sąvokos valdymas grindžiamas praradimo galimybėmis. Pašalinkite tai, tai turės pasekmių. 

 

Vyriausybė siuntė griežtas žinutes, bet "pirmoje krizėje jie pasidavė. Jie tiesiog nusilenkė".

 

     Jis nerimauja, kad dabartinės rinkos bėdos – tik pradžia. „Manome, kad ši krizė yra perteklinio sverto, pervertinimo, burbulinių vertybinių popierių, burbulinių turto klasių rezultatas“, – sako jis. "Ir tai tik vienas epizodas. Tai ne tas pats, bet tai kažkas panašaus į tų Bear Stearns antrinio kredito fondų žlugimą 2007 m. pavasarį." Jie buvo nukritę dėl rizikingų hipotekų ir buvo būsimos finansų krizės pranašas.

 

     Ar tai reiškia, kad atėjome į panikos erą? „Aš nesu tuo tikras“, – sako jis. „Manau, kad tai yra daugiau, nei įmanoma, bet labiau tikėtina, kad ilgesnis nelygių žingsnių laikotarpis, kai žmonės susitvarko su finansų sistemos pertekliumi."

 

     Kaip investuotojai turėtų bandyti naršyti šioje vietovėje? „Svarbiausia yra išvengti problemų“, – sako jis. "Tokiu metu kai kurie mano, kad saugiausias pasirinkimas yra santykinai trumpalaikė JAV vyriausybės skola. Dėl atvirkštinės pajamingumo kreivės", kai trumpalaikės skolos pajamingumas yra didesnis, nei ilgalaikių obligacijų, "tokia skola apsimoka, yra padori grąža, praktiškai be jokios neigiamo rezultato tikimybės. Be to, streso metu daugelis mano, kad jų portfelyje turėtų būti šiek tiek aukso, nes tai yra vieninteliai „tikrieji“ pinigai ir šį statusą užėmė tūkstančius metų."

 

     Auksas tikrai buvo vertinamas per visą istoriją, nors tiesa ir tai, kad daugiau, nei 200 metų JAV akcijų bendra vidutinė realioji grąža buvo didesnė, nei 6% per metus.

 

     Per tą laiką Amerikos ekonomika sugebėjo išgyventi daugybę politikų ir reguliuotojų klostymosi, žlugimo ir klaidinimo epizodų. Kaip nubrėžti kelią atgal į patikimus pinigus ir ilgalaikę gerovę? „Optimistinis scenarijus, – atsako ponas Singeris, – apimtų visas augimą skatinančias reformas, įskaitant mokesčių mažinimą, teisės reformas, reguliavimo racionalizavimą, energetikos plėtros skatinimą, įskaitant angliavandenilių naudojimą... federalinių išlaidų mažinimą, centrinio turto pardavimą. banko balansai“.

 

     Sąrašas tęsiasi, įskaitant tikslesnius finansinių namų būklės ir pačios infliacijos matavimus, taip pat „pagrįstų pinigų valdytojų samdymą, todėl neribotas pinigų spausdinimas ir menkos, bei rizikuojančios palūkanų normos yra tik nemalonūs prisiminimai iš praeities“.

 

     Visa tai skamba puikiai, bet įtariama, kad Bideno administracija ir Fed dar turi išnaudoti išteklius." [1]


1. The Weekend Interview with Paul Singer: The Man Who Saw the Economic Crises Coming
Freeman, James.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 08 Apr 2023: A.11.