Doktorantūros studijos: reformų kliūčių atskleidimas

"Jei norime, kad doktorantūros studijos atitiktų visuomenės lūkesčius, rengimas turi būti reformuotas. Lehigh universitete ištyrėme pavyzdinio sprendimo, žinomo kaip "Pasteur Partnership PhD", įgyvendinamumą, kuris priklauso nuo naudojimo įkvėptų tyrimų ir profesinio tobulėjimo kartu su pramone.

 

     Daugiau, nei 70%, studentų, praėjusiais metais priimtų į mūsų gamtos mokslų, technologijų, inžinerijos ir matematikos doktorantūros programas, domėjosi šia galimybe, tačiau tik 3% įstojo, nes pramonės partnerystes sunku organizuoti. Vyriausybės turėtų padėti įveikti šį mokymo iššūkį, kurį lemia visuomenės poreikiai.

 

     Vyresnieji dėstytojai dažnai nemato reikalo keisti sistemą. Jaunesni mokslininkai nori prisitaikyti, tačiau juos riboja kadencija, paaukštinimas ir finansavimo lūkesčiai, kurie atlygina už įprastinius mokslinių tyrimų rezultatus. Reikia peržiūrėti akademinės veiklos kriterijus, kad būtų skirta laiko mokymuisi ir įtraukti naujoviškus tyrimus.

 

     Universitetų vadovai pernelyg dažnai yra susirūpinę intelektine nuosavybe ir atviru mokslinių tyrimų etosu. O trumpalaikis viešai parduodamų įmonių pelningumas yra svarbesnis už pramoninius tyrimus ir su jais susijusius finansinius įsipareigojimus. Norint „pasukti doktorantūros laivą“, reikia pašalinti šiuos nesutapimus." [1]

1. Nature 615, 216 (2023)

PhD training: exposing obstacles to reform

 

"Training for a PhD must be reformed if it is to meet society’s expectations. At Lehigh University, we investigated the feasibility of implementing a model solution known as the Pasteur Partnership PhD, which hinges on use-inspired research and professional development in partnership with industry.

More than 70% of the students admitted to our science, technology, engineering and mathematics PhD programmes in the past year were interested in this option but only 3% enrolled, because industry partnerships are hard to organize. Governments should help to meet this training challenge, which is driven by societal needs.

Senior faculty members often see no need to change the system. Younger researchers are willing to adapt but are constrained by tenure, promotion and funding expectations that reward conventional research output. Academic performance criteria need to be revised to allow training time and to incorporate innovative research.

University leaders are too often preoccupied with intellectual property and an open research ethos. And short-term profitability by publicly traded companies takes priority over industrial research and its associated financial commitments. To ‘turn the PhD tanker’, these misalignments must be addressed.” [1]

1. Nature 615, 216 (2023)

 

Lithuanian fairy tale

 Gabrielius Landsbergis once lived. He did nothing and did not study, he lay on the worm stove for days. A fat beauty with a huge nose appeared - Landsbergienė. Excited, Landsberg jumped off the stove and began to look around for a dragon. You see - in the far other corner of Eurasia is China. Why is not a decent dragon? Landsbergis said that he was about to attack and grabbed China's tail with his teeth. China stumped a foot, and all Lithuanian businesses collapsed. "Nothing much here," said Landsbergis, and went to ask Landsbergienė for money. Landsbergienė is satisfied that she caused such a mess in Lithuania. She went to an overpriced kindergarten she owned, collected money from defrauded parents and gave it to Landsbergis. He bought sweets, climbed on the stove and peels the sweets. If you don't steal, you'll sweat, you'll have nothing. 

Lietuviška pasaka

Gyveno kartą Gabrielius Landsbergis. Jis nieko nedarė ir nesimokė, kiauras dienas gulėjo ant krosnies. Pasirodė stora gražuolė su didžiule nosimi - Landsbergienė. Susijaudinęs Landsbergis nušoko nuo krosnies ir ėmė dairytis drakono. Žiūri - toli kitame Euroazijos kampe yra Kinija. Kuo ne drakonas? Landsbergis kad jau puls ir įsikabino dantimis Kinijai į uodegą. Kinija treptelėjo ir visi Lietuvos verslai pabiro. "Nieko čia tokio," pasakė Landsbergis ir nuėjo iš Landsbergienės pinigų prašyti. Landsbergienė patenkinta, kad dėl jos čia tokia košė užvirė. Nuėjo į jai nuosavybės teisėmis priklausantį pernelyg brangų vaikų darželį, surinko apgautų tėvų pinigus ir atidavė Landsbergiui. Šis saldumynų prisipirko, ant krosnies užlipo ir šveičia saldumynus. Kampe tupi, kampe tupi, kuliam keturiese, jei nevogsi, prakaituosi, nieko neturėsi.

 

Jums nereikia bankų krizės, kad atsidurtumėte finansinės katastrofos gniaužtuose

„Kartą ir visiems laikams: problema nėra „bankai“.

 

     Pastaruoju metu ryškiausios pasaulinės finansinės krizės apraiškos buvo bankuose – Silicio slėnio banke, „Signature“ ir „First Republic“ JAV, „Credit Suisse“ Europoje. Tai sukelia guodžiantį mitą (arba cinišką melą, jei esate taip linkęs), kad dabartinio pinigų sugriežtinimo ciklo žala yra suvaldoma ir dabar suvaldyta, o buvo kelių institucijų valdymo ir priežiūros rezultatas.

 

     Jei tuo tikite, geriausia perskaityti Tarptautinio valiutos fondo naujausią Pasaulio finansinio stabilumo ataskaitą, kurios dalis buvo paskelbta šią savaitę. Daroma išvada, kad bankai, nepaisant visų rizikų, su kuriomis jie vis dar susiduria, sudaro mažesnę pasaulinės finansų sistemos dalį, nei 2008 m. panikos metu ir kad daugėjantys nebankiniai bankai kelia naujų finansinių pavojų.

 

     TVF pažymi, kad nebankiniai finansiniai tarpininkai – draudikai, pensijų fondai, rizikos draudimo fondai, pinigų rinkos fondai, turto valdytojai ir daugybė kitų – dabar valdo apie 50 % pasaulio finansinio turto, o 2008 m. jų skaičius padidėjo 40 %. Tai iš dalies paskatino tuo laikotarpiu bankams užkrauta didesnė reguliavimo našta, dėl kurios bankams buvo sunkiau atlikti įprastą tarpininkų vaidmenį.

 

     Ir tai, daugiau ar mažiau, yra bet kurio žinių apie šią situaciją riba. Kadangi nebankiniai bankai gali skirtis vienas nuo kito, kaip ir nuo bankų, jie nepaiso bet kokios paprastos reguliavimo priežiūros. Tai trukdo surinkti išsamius duomenis apie jų veiklą. Didžiulių spragų, ypač susijusių su nebankinių įmonių naudojimu ir piktnaudžiavimu svertu, išlieka ir, tikriausiai, visada bus. Tačiau tai, ką galima numanyti, rodo didžiulę riziką.

 

     Pirmoji raudona vėliava yra ta, kad ne bankai buvo daugumos finansinių nelaimingų atsitikimų, ištikusių įvairias pasaulio vietas per pastaruosius šešis mėnesius, šerdis. Netinkamai apdrausti britų pensijų fondai praėjusį rugsėjį paskatino JK vyriausybės obligacijų arba jaunų obligacijų išpardavimą. Spalio mėnesį Pietų Korėjos komercinių popierių rinkos drebėjimas baigėsi susirūpinimu dėl draudikų.

 

     Netgi nebankinės šalys yra susijusios su praėjusį mėnesį JAV užklupusia bankininkyste: panikuojantys rizikos kapitalo fondai, atrodo, paspartino indėlių bėgimą iš SVB.

 

     TVF pažymi dar dvi nerimą keliančias priežastis. Viena iš jų yra ta, kad nebankiniai bankai vis labiau susilieja su tarpvalstybiniais bankais. Bankų reikalavimų ir įsipareigojimų dalis nebankiniams finansiniams tarpininkams už bankų buveinės šalies ribų 2022 metais išaugo atitinkamai iki 22% ir 20%, o 2015 metais – 17% ir 15%.

 

     Kitas dalykas yra tai, kad nebankiniai portfeliai tampa panašūs vienas į kitą, o panašios institucijos telkiasi į panašų turtą. Neseniai paskelbtas Niujorko Fed dokumentas iliustruoja, kaip tai veikia JAV, pavyzdžiui, gyvybės draudikai kaupia įmonių obligacijas, pinigų rinkos fondai – valstybės skolą ir rizikos draudimo fondai – akcijas.

 

     Šios tendencijos kartu sustiprina riziką, kurią nebankiniai subjektai kelia vienas kitam panikos metu, ir riziką, kurią jie kartu kelia tradicinei bankų sistemai pasauliniu mastu. Ypač tuo atveju, jei išpardavimas krizės metu sukelia staigų turto vertės žlugimą, kaip praėjusiais metais pastebėjo Didžiosios Britanijos pensijų fondai, kurie buvo per daug atviri JK obligacijoms.

 

     Nuspėjama, kad TVF pasisako už didesnį reguliavimą. Didžiausias jo šauksmas yra pasiūlymas, kad, norėdami stabilizuoti finansų rinkas nebankinėje panikoje, centriniai bankai turėtų išplėsti savo paskutinio skolintojo apsaugą tokioms institucijoms. Įvairūs centriniai bankai tai jau padarė įvairiomis panikomis, ir tai stabdo skausmą. Tačiau šis „sprendimas“ tik paverčia nebankinę problemą banko problema, išplečiant centrinio banko apsaugos priemonę, kuri anksčiau buvo tikro banko būtina sąlyga.

 

     Atvirkščiai, ši situacija reikalauja visiškai naujo požiūrio į finansinį reguliavimą. Klaida po 2008 m. buvo manyti, kad svarbu, ar finansų tarpininkas yra „bankas“, ar ne, todėl, jei tinkamai reguliuosime tarpininkus, įregistruotus, kaip bankai, galime apsaugoti ekonomiką nuo finansų sistemos nesėkmės.

 

     Realybė tokia, kad rizika kyla bet kuriai institucijai, užsiimančiai pakankamu finansiniu tarpininkavimu, kad ir kaip ją pavadintumėte. Mūsų problema ta, kad daugiau, nei dešimtmetį, trukusios precedento neturinčios žemos palūkanų normos ir kiekybinis švelninimas išsklaidė pasaulinius finansus. Tai, kad griežtesnis bankų reglamentavimas nukreipė daugiau šio kapitalo į nebankus, yra mūsų dabartinės pavojaus simptomas, o ne priežastis.

 

     Jei dabar per daug reguliuosime nebankinius, greitai atsidursime prie naujos nebankinių įmonių grupės. Niekas iš vyriausybės nepripažins, kad vienintelis veiksmingas reguliavimo sprendimas yra pinigų disciplina. Tuo tarpu iždo sekretorė Janet Yellen nuolat ramina mus, kad bankai yra patikimi. Ji netgi gali būti teisi dėl to, bet nemanykite, kad tik tame bus reikalas." [1]

 

1. Political Economics: You Don't Need a Banking Crisis for a Financial Meltdown
Sternberg, Joseph C.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 07 Apr 2023: A.15.

You Don't Need a Banking Crisis for a Financial Meltdown

"Once and for all: The problem isn't "the banks."

The most visible recent manifestations of global financial distress have been in banks -- Silicon Valley Bank, Signature and First Republic in the U.S., Credit Suisse in Europe. This is giving rise to a comforting myth (or cynical lie, if you're so inclined) that the damage from the current monetary tightening cycle is containable and now contained, a product of management and supervisory lapses at a handful of institutions.

If you believe that, best to whistle past the International Monetary Fund's latest Global Financial Stability Report, a portion of which was released this week. The conclusion is that banks, for all the risks they still face, represent a smaller portion of the global financial system than they did at the time of the 2008 panic and that proliferating nonbanks present a new array of financial dangers.

Nonbank financial intermediaries -- insurers, pension funds, hedge funds, money-market funds, asset managers and plenty of others -- now hold some 50% of global financial assets, the IMF notes, up from 40% in 2008. The growth has been fueled in part by the heavier regulatory burden placed on banks in that period, which made it harder for banks to play their customary role as intermediaries.

And that, more or less, is the limit of anyone's knowledge about this situation. Because nonbanks can be as different from each other as they are from banks, they defy any straightforward regulatory oversight. This thwarts efforts to gather comprehensive data on their activities. Enormous lacunae, especially concerning nonbanks' uses and abuses of leverage, persist and probably always will. Yet what one can infer is suggestive of enormous risks.

The first red flag is that nonbanks have been at the heart of most of the financial accidents to hit various parts of the world in the past six months or so. Improperly hedged British pension funds triggered a fire sale in the market for U.K. government bonds, or gilts, last September. In October, a tremor in South Korea's commercial-paper market culminated with concerns about insurers.

Nonbanks even are implicated in the banking kerfuffle that hit the U.S. last month: Panicky venture-capital funds appear to have accelerated the run on deposits at SVB.

The IMF notes two other causes for concern that stand out. One is that nonbanks appear to be growing more entwined with banks across borders. The proportion of banks' claims and liabilities attributable to nonbank financial intermediaries outside the banks' home countries has grown to 22% and 20% in 2022 respectively, from 17% and 15% in 2015.

The other is that nonbank portfolios are coming to resemble each other, with similar institutions crowding into similar sorts of assets. A recent paper from the New York Fed illustrates how this works in the U.S., with life insurers loading up on corporate bonds, money-market funds on sovereign debt and hedge funds on equities, for instance.

These trends together amplify the risk nonbanks pose to one another in a panic, and the risk they pose collectively to the traditional banking system on a global scale. Especially if fire-selling in a crisis sets in motion a sudden collapse in asset values -- as British pension funds overexposed to U.K. gilts discovered last year.

The IMF, predictably, argues for more regulation. Its biggest howler is the suggestion that to stabilize financial markets in a nonbank panic, central banks should extend their lender-of-last-resort protection to such institutions. Various central banks already have done this in various panics, and it does make the pain stop. But this "solution" merely converts the nonbank problem into a bank problem by extending the central-bank backstop that used to be the sine qua non of a real bank.

Rather, this situation demands an entirely new approach to financial regulation. The error after 2008 was to believe it matters whether or not a financial intermediary is a "bank," such that if we properly regulate intermediaries chartered as banks we can protect the economy from a financial system gone awry.

The reality is that the risk adheres to any institution engaged in financial intermediation in sufficient volume, whatever you choose to call it. Our problem is that more than a decade of unprecedented low interest rates and quantitative easing distended global finance. That stricter bank regulation pushed more of that capital into nonbanks is a symptom, not a cause, of our current peril.

If we now overregulate the nonbanks, we'll soon find ourselves with a new cohort of non-nonbanks. What no one in any government will readily admit is that the only effective regulatory solution is monetary discipline. Meanwhile Treasury Secretary Janet Yellen keeps reassuring us that the banks are sound. She may even be right about that, but don't assume it will matter." [1]

1. Political Economics: You Don't Need a Banking Crisis for a Financial Meltdown
Sternberg, Joseph C.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 07 Apr 2023: A.15.