The Heartbeat of the Wild

"The Heartbeat of the Wild

By David Quammen

National Geographic, 349 pages, $28

Wilderness, David Quammen reminds us in "The Heartbeat of the Wild," must be diverse. A stand of pine trees isn't a forest. A stagnant pool and a few cattails don't make a swamp. To be truly wild, to sustain the pulse in his book's titular metaphor, a great ecosystem must nurture myriad plant and animal species and support a network of essential natural processes such as photosynthesis, pollination, competition and predation. If not, the heartbeat stops; wilderness dies.

Diversity, in turn, requires scale and connectivity. If a wilderness is too small and too distant from other wild places, the author continues, drawing on the work of Edward O. Wilson and other conservation biologists, it cannot thrive. The finite resources of remote islands (whether surrounded by ocean or by civilization) can support only limited numbers of plants and animals, resulting in extinctions and diminishing the diversity on which wildness -- and ultimately the survival of our own species -- depends.

Around the world, Mr. Quammen writes, wild areas are increasingly being "surrounded by people and all the accouterments we require, all the transformations of landscape we commit, replacing biological diversity and connectivity and ecological processes with cities and highways and great universities and operas and libraries and suburbs and driveways and livestock and crops and parking lots and malls and golf courses." Not that we don't need crops and highways and universities. Still, the heartbeat weakens; wilderness falters.

These 21 essays were first published in National Geographic magazine. Mr. Quammen, a prolific science journalist, reports from many regions where wildness is clearly in retreat, from a salmon spawning river in Russia to a marshy jaguar habitat in Argentina. But the great majority of his stories come from Africa, home to the planet's most varied landscapes and most diverse, abundant wildlife. Because the pieces originally appeared from 2000 to 2020, each is framed by a new introduction and endnote to place the article in context and bring the story up to date.

Since Homo sapiens poses the greatest threat to the planet's wildernesses, as well as its greatest hope, the essays center not only on plant and animal species but on members of our own, in particular scientists, conservationists, public officials and local residents. The last of these groups is crucial, Mr. Quammen points out, sounding a central theme, because it's impossible to save wild places without also addressing the needs of the human beings who live nearby. As in any successful negotiation, the solution has to be a win for all sides, for the neighbors as well as the conservationists.

The essay "Tooth and Claw" examines the perilous state of the iconic African lion, which owing to habitat loss, poaching and other largely human-caused threats, has disappeared from some 80% of its former range and dwindled to a wild population of fewer than 20,000, about half of which live in small, isolated, unsustainable refuges. Part of the problem, Mr. Quammen writes, is that although lions are "magnificent at a distance," they are "inimical to pastoralism and incompatible with farming," which makes them "fearsomely inconvenient to the rural peoples whose fate is to live among them." And often fatal to the lions.

So, as experts debate how to rescue the great cats, a community-based initiative at Amboseli National Park, in southern Kenya, works to keep them at a safe distance from humans. Young Maasai men, formerly lion hunters, are hired as "Lion Guardians," tracking them with GPS, then intervening when they threaten livestock. A win for the herders, the guardians and the lions alike. Though the idea has been adapted elsewhere, including an elephant sanctuary in northern Kenya, Mr. Quammen understands that it is no panacea in the face of a growing human population, habitat loss and illegal hunting. But when every remaining lion is precious, even partial victories are cause for celebration.

"Desperate Primates" offers a heart-breaking example of the dangers when a wild species comes in too-close contact with human neighbors. In western Uganda, as villagers have cut forests for cropland, firewood and lumber, endangered chimpanzees have lost their natural habitat. The apes have responded by raiding crops, attacking people at streams and carrying off infants and toddlers, with sometimes tragic results. In return, the chimps have suffered deadly, illegal reprisals. Yet relocating the animals is unfeasible, because all appropriate habitat in Uganda is already occupied by other chimpanzees. The answer? A suite of measures aimed at keeping animals and people apart, including new water wells, more-efficient stoves to conserve firewood, financial incentives for reforestation and educational programs on child safety. Though again far from perfect, the programs have helped produce a "fragile coexistence" between the species.

Focusing on efforts to protect extraordinary landscapes such as Botswana's Okavango Delta and "great beasts" such as the lion, elephant, bonobo and chimpanzee, "The Heartbeat of the Wild" offers a bracing blend of boots-on-the-ground adventure and clear-eyed science, presented in prose that is vivid and passionate yet measured and graced with an occasional flash of humor.

Throughout Mr. Quammen's excellent book, the hard-won victories -- a string of national parks in Gabon, an anti-poaching program in Chad -- are qualified, suggesting that the clock is running out on the planet's last great wildernesses. Yet "The Heartbeat of the Wild" is neither eulogy nor pep talk. "It's late, but it's not too late," the author concludes. "We still have great landscapes and great chances all over the world."

---

Mr. Helferich's most recent book is the historical mystery "Hot Time," published under the pen name W.H. Flint." [1]

1. REVIEW --- Summer Books: Don't Fence Me In. Helferich, Gerard. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 27 May 2023: C.11.

Ar Merkel nutiesė kelią įvykiams Ukrainoje? --- Buvusi Vokietijos kanclerė neatsiprašo, kai kritikai iš naujo nagrinėja jos sandorius su Putinu ir nenorą bausti jo ankstesnius veiksmus

  "Imperatorišku violetiniu švarku apsivilkusi Angela Merkel švytėjo balandį vykusioje ceremonijoje, kai jai buvo suteiktas aukščiausias Vokietijos apdovanojimas už 16 metų kanclerės pareigas. Tai buvo pirmasis jos pasirodymas tiesioginėje transliacijoje nuo tada, kai daugiau, nei prieš metus, paliko pareigas.  Ji buvo taikoje su savimi, sakė ji. Dabar ji turėjo laiko atsiduoti jos ilgalaikiam domėjimuisi Renesansu ir, nors politika turėjo „gyvatės duobės“ reputaciją, pridūrė ji, ji gali prisiminti džiaugsmingas akimirkas iš laikotarpio valdžioje.

 

     Bet kuriam kitam lyderiui ordino „Už nuopelnus“ Didžiojo kryžiaus gavimas Berlyno Bellevue rūmuose būtų buvęs palikimo vainikavimas. 

 

Tik du kiti asmenys anksčiau buvo taip apdovanoti: Konradas Adenaueris, pirmasis po Antrojo pasaulinio karo kancleris, ir Helmutas Kohlis, pačios Merkel mentorius.

 

     Tačiau apdovanojimas sukėlė ginčą. Adenaueris ir Kohlis bus prisimenami, kaip puikūs kancleriai, sakė Wolfgangas Schauble, Merkel Krikščionių demokratų sąjungos narys, du kartus ėjęs pagrindinio ministro pareigas jos vyriausybėse. Merkel jis pasakė: „dar per anksti“.

 

     Ceremonija pavėluotai paskatino Vokietiją iš naujo įvertinti A. Merkel vaidmenį kelerius metus iki šiandieninių Europos krizių – ir nuosprendis kai kurių nuomone nebuvo teigiamas. Vykstant konfliktui Ukrainoje, A. Merkel kritikai tvirtina, kad jos užmegzti glaudūs ryšiai su Rusija iš dalies yra atsakingi už šiandienos ekonominį ir politinį sukrėtimą. Vokietijos saugumo politika per pastaruosius metus daugeliu atžvilgių buvo jos palikimo atmetimas. Anksčiau šį mėnesį Berlynas paskelbė apie naują 3 mlrd. dolerių mirtinų ginklų siuntą Zelenskiui.

 

     Merkel buvo pagrindinis susitarimų, dėl kurių Vokietijos ir jos kaimynų ekonomika tapo priklausoma nuo Rusijos energijos importo, kūrėja. Sankcijos Rusijai, remiamos Merkel įpėdinio Scholzo, sugriovė tą strateginę partnerystę, priversdama Vokietiją ieškoti naftos ir gamtinių dujų kitur, o tai virto didžiulėmis kainomis verslui, vyriausybei ir namų ūkiams. Berlynas sugebėjo užsitikrinti pakankamai gamtinių dujų, kad galėtų išlaikyti savo ekonomiką per praėjusią žiemą, tačiau neaišku, kaip Vokietija patenkins savo ilgalaikius tiekimo poreikius.

 

     Merkel vyriausybės taip pat mažino gynybos biudžetus, didindamos išlaidas gerovei. 

 

Kariuomenės vadas generolas leitenantas Alfonsas Maisas savo „LinkedIn“ profilyje paskelbė emocingą naivų straipsnį, kuriame apgailestavo, kad kadaise galingi Vokietijos kariškių turtai buvo taip ištuštėję, kad ji negalės apsaugoti šalies bet kokio branduolinio išpuolio atveju.

 

     Labiausiai prieštaringai vertina buvę Merkel sąjungininkai ir kiti ekspertai, kad jos atsisakymas nustoti pirkti energiją iš Putino po įvykių Ukrainoje 2014 metais – ji vietoj to stengėsi padvigubinti dujų importą iš Rusijos – paskatino Putiną baigti darbą po aštuonerių metų.

 

     Tačiau ji vis dar tęsė planus tiesti dujotiekį „Nord Stream 2“, jungiantį Vokietiją tiesiai su Sibiro gamtinių dujų telkiniais, prieš JAV Merkel vyriausybės protestus, taip pat pritarė didžiausių Vokietijos dujų saugyklų pardavimui Rusijos valstybės kontroliuojamam milžinui „Gazprom“.

 

     Dujotiekis „Nord Stream 2“ turėjo padvigubinti Rusijos dujų eksportą į Vokietiją tuo metu, kai šalis jau priklausė nuo Putino dėl 55% dujų tiekimo. Dujotiekis buvo nutiestas, bet niekada nebuvo prijungtas prie tinklo, o vėliau jį panaikino Merkel įpėdinis.

 

     Išėjusi iš pareigų, A. Merkel gynė dujotiekio projektą, kaip grynai komercinį sprendimą. Ji turėjo rinktis, anot jos, importuoti pigias rusiškas dujas ar suskystintas gamtines dujas, kurios, jos teigimu, yra trečdaliu brangesnės.

 

     Po 2014 metų įvykių Ukrainoje Andersas Foghas Rasmussenas, tuometinis NATO generalinis sekretorius, perspėjo ją nepadaryti Vokietijos labiau priklausoma nuo Putino. Putino nuomone, dujotiekis „neturėjo nieko bendra su verslu ar ekonomika“.

 

     Merkel laikais valdę kiti pareigūnai, įskaitant Schauble ir Franką Walterį Steinmeierį (buvusį jos užsienio reikalų ministrą ir dabar Vokietijos federalinį prezidentą), atsiprašė arba apgailestavo dėl jų vaidmens, priimant šiuos sprendimus. Jie mano, kad A. Merkel politika suteikė V. Putinui galių, nenustačius jo ambicijoms ribų.

 

     Merkel, priešingai, nepripažino klaidų ir neatsiprašė per interviu nuo tada, kai paliko pareigas. 

 

Ji atsisakė duoti interviu dėl šio straipsnio.

 

     Tuo metu, kai buvo kuriama jos politika, ji atspindėjo vyraujantį Vokietijos politikų ir pramonininkų požiūrį, kurie prekybą laikė pagrindiniu Vokietijos ekonomikos augimo šaltiniu ir nemanė, kad šalis gali sąveikauti tik su vakarietiško stiliaus demokratijomis. Merkel taip pat kalbėjo apie savo įsitikinimą, kad ekonomikos suartėjimas su autoritarinėmis šalimis galėtų paskatinti politinį suartėjimą.

 

     Praėjusių metų rugsėjį kalboje ji sakė, kad velionis kancleris Kohlis ne tik būtų palaikęs Ukrainą, bet „taip pat pagalvotų apie tai, kas šiuo metu atrodo neįsivaizduojama, tiesiog neįsivaizduojama – kaip vėl plėtoti kažką panašaus į santykius su Rusija“.

 

     Joachimas Gauckas, buvęs Vokietijos prezidentu, kai 2014 metais prasidėjo įvykiai Ukrainoje, sakė, kad Merkel sprendimas padidinti energijos importą iš Rusijos po šių įvykių buvo akivaizdi klaida. „Kai kurie žmonės savo klaidas pripažįsta anksčiau, kiti – vėliau“, – sakė jis.

 

     Šios tariamos klaidos šaknys kilo kitame Merkel sprendime: jos žingsnis labai paspartinti Vokietijos planuotą branduolinės energijos atsisakymą 2011 m., reaguojant į Fukušimos katastrofą Japonijoje. Dėl šio dramatiško pokyčio atsiradęs energijos tiekimo trūkumas lėmė, kad Vokietija turėjo importuoti daugiau energijos ir tai padaryti kuo pigiau. Tai reiškė tapti priklausomai nuo Rusijos gamtinių dujų, sakė Annegret Kramp-Karrenbauer, ėjusi gynybos ministrės pareigas Merkel.

 

     Kramp-Karrenbauer, kurią A. Merkel pasirinko kaip galimą įpėdinę, priešinosi „Nord Stream 2“ ir veltui bandė atstatyti išeikvotas Vokietijos ginkluotąsias pajėgas. Kramp-Karrenbauer sakė, kad jos pastangos pasiekti NATO tikslą gynybai išleisti 2% bendrojo vidaus produkto, buvo blokuotas Merkel kanceliarijos.

 

     „Sulaužėme pažadą NATO ir manau, kad tai buvo didelė klaida“, – sakė Kramp-Karrenbauer. "Mes apleidome Šaltojo karo pamokas. Diplomatiją turi lydėti karinė jėga."

 

     Merkel vaidmuo, formuojant NATO politiką Ukrainos atžvilgiu, prasidėjo 2008 metais, kai ji vetavo Busho administracijos pastangas priimti Ukrainą ir Gruziją į aljansą, sakė buvusi Nacionalinio saugumo tarybos pareigūnė ir prezidento patarėja Rusijos klausimais Fiona Hill.

 

     Vietoj to Merkel padėjo tarpininkauti NATO atviram, bet neįpareigojančiam pakvietimui Ukrainai ir Gruzijai, o tai, pasak Hill, buvo „blogiausia iš visų pasaulių“, nes supykdė Putiną, nesuteikiant jokios apsaugos abiem šalims.

 

     Prasidėjus įvykiams Ukrainoje, Merkel vadovavo pastangoms greitai susitarti dėl ugnies nutraukimo, kuris nuvylė Kijevą ir nepaskyrė jokios didelės bausmės, pridūrė Hill. „Putinui nebuvo nubrėžtos raudonos linijos“, – sakė ji. „Merkel prisiėmė apskaičiuotą riziką. Tai buvo gambitas."

 

     Merkel vis dar turi šalininkų, o Vokietijai pradėjus grumtis su jos sudėtingu palikimu, daugelis vis dar turi niuansuotą požiūrį į jos vaidmenį, klojant pamatus šiandieninėms krizėms.

 

     Buvęs Vokietijos konglomerato „Siemens“ generalinis direktorius Joe Kaeseris glaudžiai bendradarbiavo su A. Merkel ir lydėjo ją bei kitus aukšto rango valdžios atstovus oficialiose kelionėse, įskaitant Rusiją, kur jo įmonė buvo viena didžiausių užsienio investuotojų.

 

     Kaeseris, kuris dabar pirmininkauja biržoje listinguojamos dukterinės bendrovės Siemens Energy stebėtojų tarybai, sutinka, kad Vokietijos priklausomybė nuo Rusijos gamtinių dujų išaugo, valdant Merkel, tačiau jis teigia, kad nebuvo ir nėra jokios alternatyvos Europos pramoniniam varikliui maitinti gyvybingai be rusiškų dujų.

 

     "Mes nesitikėjome, kad Europoje kils konfliktas su XX amžiaus metodais. Tai niekada nebuvo mūsų mąstyme", - sakė Kaeseris, pats keletą kartų susitikęs su Putinu. Jis mano, kad A. Merkel Rusijos politika buvo pagrįsta. Pasak jo, net naujoji Vokietijos vyriausybė nerado tvaraus ir prieinamo Rusijos energijos eksporto pakaitalo, o tai gali sukelti deindustrializaciją.

 

     Daugelis A. Merkel gynėjų sako, kad ji tik išsakė bendrą sutarimą. Tuo metu visos Vokietijos politinės partijos norėjo padaryti savo šalį priklausomą nuo Vašingtono dėl saugumo, nuo Maskvos energijos atžvilgiu ir nuo Pekino prekybos srityje (Kinija tapo didžiausia Vokietijos prekybos partnere jai vadovaujant, kaip kanclerei), – sakė Constanze Stelzenmuller iš Brookingso instituto.

 

     Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas pernai spalį susitiko su Merkel prabangiame Berlyno viešbutyje ir po to sakė, kad, prasidėjus įvykiams Ukrainoje, ji atliko meistrišką diplomatiją, padėjusią izoliuoti Vakarus nuo konflikto. Jis pridūrė, kad jei Merkel vis dar būtų valdžioje, Europos deindustrializacijos būtų buvę galima išvengti. Merkel padėjėjai sako, kad ji laiko Orbaną vienu iš nedaugelio jos intelektualų bendraamžių tarp pasaulio lyderių.

 

     „Be JAV paramos, kuri tuo metu buvo labai santūri, vargu ar būtų buvę įmanoma griežtesnė Vokietijos reakcija į įvykius Ukrainoje“, – sakė Jurgenas Osterhammeris, istorikas, kurio darbus apie globalizaciją ir Kiniją A. Merkel vadina turinčiais įtakos jos mąstymui.

 

     Savo ruožtu A. Merkel pasiryžusi nepasikliauti istorikais dėl savo kadencijos istorinių įrašų. Atsipalaiduodama po ilgų viešosios tarnybos metų, ji Vokietijos žiniasklaidai pasakojo, kad pagal didelę leidybos sutartį kuria memuarus.

 

     Išėjusi į pensiją, Merkel sakė Vokietijos naujienų žurnalui „Der Spiegel“, kad ji žiūrėjo „Miuncheną“, „Netflix“ filmą apie ministro pirmininko Nevilio Chamberlaino liūdnai pagarsėjusias derybas su Hitleriu, rengiantis Antrajam pasauliniam karui. Nors Chamberlaino vardas tapo pataikavimo kliedesių sinonimu, filme pateikiamas niuansesnis britų lyderio, kaip realisto valstybės veikėjo, siekiančio atidėti neišvengiamą konfliktą, vaizdas. Žurnalas pranešė, kad tokia interpretacija patiko Merkel.

 

     Ji taip pat stengėsi atnaujinti santykius su kitu į pensiją išėjusiu valstybės veikėju, prezidentu Baracku Obama, kurį praėjusių metų birželį aplankė Vašingtone. Buvę vadovai mėgavosi apsilankymu muziejuje ir vakariene jo mėgstamame italų restorane. Po kelionės A. Merkel skundėsi, kad didėjanti kritika, su kuria ji susiduria namuose, išdavė pagarbos stoką jos, kaip lyderės, vaidmeniui. „Demokratijos dalis yra ištverti kritiką, bet man toks įspūdis, kad su postą palikusiu Amerikos prezidentu visuomenė elgiasi pagarbiau, nei su Vokietijos kanclere“, – sakė ji „Der Spiegel“.

 

     Balandžio mėnesį A. Merkel knygų mugėje vėl buvo paklausta, ar ji nesvarstytų savo atsisakymo prisipažinti padariusi kai kurias klaidas. „Atvirai kalbant, – atsakė ji, – nežinau, ar būtų pasitenkinimas, jei pasakyčiau tai, ko paprasčiausiai negalvoju vien dėl to, kad pripažinčiau mano klaidą.“ [1]

 

 

Merkel įpėdinio veiksmai įrodė, kad ji nepadarė didelių klaidų.

 

     "Merkel įpėdinis Scholzas pasakė svarbią kalbą Vokietijos parlamente, ragindamas „epochiškai pakeisti“ Vokietijos užsienio politiką ir skirti 100 mlrd. eurų Vokietijos armijai, tuo metu pumpuodamas mirtinus ginklus į Ukrainą ir atjungdamas Vokietiją nuo pigios Rusijos energijos."

 

Scholzas taip sužlugdė Vokietijos ir ES ekonomiką. Jo valdančiosios koalicijos nariai kovoja tarpusavyje, bandydami vienas kitam nustumti kaltę. Už šią didelę žalą Scholzas anksčiau ar vėliau turi atsidurti kalėjime. Kodėl Scholzas tai padarė? Silpnumas ir nuolankus atsakas į pažadintą  (angl. woke) demagogiją yra svarbiausios priežastys. Visiškas Scholzo kvailumas taip pat turėjo savo vaidmenį. Tai tikrai apgailėtinas įvykių posūkis senoje gerojoje Europoje.

 

1.  REVIEW --- Did Merkel Pave the Way For the Events in Ukraine? --- The former German chancellor is unapologetic as critics reexamine her deals with Putin and reluctance to punish his previous actions. Pancevski, Bojan. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 27 May 2023: C.1.

Did Merkel Pave the Way For the Events in Ukraine? --- The former German chancellor is unapologetic as critics reexamine her deals with Putin and reluctance to punish his previous actions.

"Dressed in an imperial purple blazer, Angela Merkel beamed at a ceremony in April as she received Germany's highest honor, recognizing the achievements of her 16-year chancellorship. It was her first appearance on a live broadcast since leaving office more than a year ago. She was at peace with herself, she said. She now had time to indulge her long-standing interest in the Renaissance, and though politics had the reputation of being a "snake pit," she added, she could recall joyful moments from her time in power.

For any other leader, receiving the Grand Cross of the Order of Merit at Berlin's understated Bellevue Palace would have marked the crowning of a legacy. Only two other people had previously received the honor: Konrad Adenauer, the first post-World War II chancellor, and Helmut Kohl, Merkel's own mentor.

But the award kicked off a controversy. Adenauer and Kohl would be remembered as great chancellors, said Wolfgang Schauble, a member of Merkel's Christian Democratic Union who twice served as a key minister in her governments. For Merkel, he said, "It's too early."

The ceremony belatedly jolted Germany into reappraising Merkel's role in the years leading up to today's European crises -- and the verdict has not been positive. As conflict proceeds in Ukraine, Merkel's critics argue that the close ties she forged with Russia are partly responsible for today's economic and political upheaval. Germany's security policies over the past year have been, in many ways, a repudiation of her legacy. Earlier this month, Berlin announced a new $3 billion military aid package to support Ukraine, and an approaching NATO summit is expected to discuss how to include Ukraine in Europe's security architecture -- an extension of the alliance that Merkel consistently resisted.

Merkel was a key architect of the agreements that made the economies of Germany and its neighbors dependent on Russian energy imports. Sanctions on Russia supported by Merkel's successor Scholz have destroyed that strategic partnership, forcing Germany to find its oil and natural gas elsewhere at huge costs to business, government and households. Berlin was able to secure enough natural gas to carry its economy through last winter, but it is unclear how Germany will meet its long-term supply needs.

Merkel's successive governments also squeezed defense budgets while boosting welfare spending. Lt. Gen. Alfons Mais, commander of the army, posted an emotional article on his LinkedIn profile, lamenting that Germany's once-mighty military had been hollowed out to such an extent that it would be all but unable to protect the country in the event of any attack.

Most controversially, former allies of Merkel and other experts say that her refusal to stop buying energy from Putin after events in Ukraine in 2014 -- she instead worked to double gas imports from Russia -- emboldened him to finish the job eight years later.

But she still forged ahead with plans to build the Nord Stream 2 pipeline, linking Germany directly to Siberia's natural gas fields, in the face of protests from the U.S. Merkel's government also approved the sale of Germany's largest gas storage facilities to Russia's state-controlled gas giant Gazprom.

The Nord Stream 2 pipeline was set to double Russian gas exports to Germany at a time when the country already depended on Putin for 55% of its gas supply. The pipeline was built but never came online, and it was later scrapped by Merkel's successor.

Since leaving office, Merkel has defended the pipeline project as a purely commercial decision. She had to choose, she said, between importing cheap Russian gas or liquefied natural gas, which she said was a third more expensive.

After events in Ukraine in 2014, Anders Fogh Rasmussen, then NATO secretary general, warned her against making Germany more dependent on a Putin. For Putin, he said, the pipeline "had nothing to do with business or the economy."

Officials who served under Merkel, including Schauble and Frank-Walter Steinmeier (her former foreign minister and now Germany's federal president), have apologized or expressed regret for their roles in these decisions. They believe that Merkel's policies empowered Putin without setting boundaries to his ambitions.

Merkel, by contrast, has acknowledged no mistakes and offered no apology in interviews since leaving office. She declined to be interviewed for this article.

At the time her policies were made, they reflected the dominant view among German politicians and industrialists, who saw trade as the main source of growth for the German economy and did not think the country could interact just with Western-style democracies. Merkel has also spoken of her conviction that economic engagement with authoritarian countries could bring about a rapprochement.

In a speech last September, she said the late Chancellor Kohl would not only have supported Ukraine but "would also think about what currently appears unthinkable, simply unimaginable -- namely, how to develop something like relations with and to Russia again."

Joachim Gauck, who was president of Germany when events in Ukraine started in 2014, said Merkel's decision to boost energy imports from Russia in the wake of these events was clearly a mistake. "Some people recognize their mistakes earlier, and some later," he said.

That mistake had its roots in another decision by Merkel: Her move to greatly accelerate Germany's planned phasing out of nuclear energy in 2011, in response to the Fukushima disaster in Japan. The gap in energy supply created by this dramatic shift meant that Germany had to import more energy, and it had to do so as cheaply as possible. This meant becoming dependent on Russian natural gas, said Annegret Kramp-Karrenbauer, who served as defense minister under Merkel.

Kramp-Karrenbauer, once picked by Merkel as a possible successor, opposed Nord Stream 2 and tried in vain to rebuild Germany's depleted armed forces. Her push to meet a NATO target of spending 2% of gross domestic product on defense, was blocked by the chancellery, Kramp-Karrenbauer said.

"We broke the promise to NATO, and I believe this was a big mistake," Kramp-Karrenbauer said. "We abandoned the lessons of the Cold War. Diplomacy must be accompanied by military strength."

Merkel's role in shaping NATO policy toward Ukraine goes back to 2008, when she vetoed a push by the Bush administration to admit Ukraine and Georgia into the alliance, said Fiona Hill, a former National Security Council official and presidential adviser on Russia.

Merkel instead helped to broker NATO's open but noncommittal invitation to Ukraine and Georgia, an outcome that Hill said was the "worst of all worlds" because it enraged Putin without giving the two countries any protection.

After events in Ukraine started, Merkel led the effort to negotiate a quick settlement that disappointed Kyiv and imposed no substantial punishment, Hill added. "No red lines were drawn for Putin," she said. "Merkel took a calculated risk. It was a gambit.”

Merkel still has supporters, and as Germany begins to grapple with her complicated legacy, many still hold a more nuanced view of her role in laying the groundwork for today's crises.

Joe Kaeser, the former chief executive of the German conglomerate Siemens, worked closely with Merkel and accompanied her and other senior government figures on official travels, including to Russia, where his company was one of the largest foreign investors.

Kaeser, who now chairs the supervisory board of Siemens Energy, a listed subsidiary, agrees that Germany's dependence on Russian natural gas grew under Merkel, but he says that there was -- and is -- no alternative for powering Europe's industrial engine at a viable price.

"We didn't expect that there would be conflict in Europe with the methods of the 20th century. This never featured in our thinking," said Kaeser, who himself met Putin several times. He believes that Merkel's Russia policy was justified. Even Germany's new government has not found a sustainable and affordable replacement for Russian energy exports, he said, which could lead to deindustrialization.

Many defenders of Merkel say that she merely articulated a consensus. Making her country dependent on Washington for security, on Moscow for energy and on Beijing for trade (China became Germany's biggest trade partner under her chancellorship) was what all of Germany's political parties wanted at the time, said Constanze Stelzenmuller of the Brookings Institution.

Viktor Orban, the Hungarian premier, met with Merkel at a luxury hotel in Berlin last October and said afterward that she had conducted masterful diplomacy after the events in Ukraine started, helping to insulate the West from the conflict. Had Merkel still been in power, he added, the war deindustrialization of Europe might have been avoided. Merkel's aides say that she considers Orban one of her few intellectual peers among world leaders.

"Without backing from the U.S.A., which was very restrained at the time, any tougher German reaction to the events in Ukraine could hardly have been possible," said Jurgen Osterhammer, a historian whose work on globalization and China has been cited by Merkel as an influence on her thinking.

For her part, Merkel is determined not to rely on historians for the historical record of her tenure. While unwinding from her long years of public service, she told German media, she is working on a memoir under a major publishing contract.

In retirement, Merkel told the German news magazine Der Spiegel, she has watched "Munich," a Netflix movie about Prime Minister Neville's Chamberlain's infamous negotiations with Hitler in the run-up to World War II. Though Chamberlain's name has become synonymous with the delusions of appeasement, the film offers a more nuanced picture of the British leader as a realist statesman working to postpone the inevitable conflict. That reinterpretation appealed to Merkel, the magazine reported.

She has also made an effort to rejuvenate relations with another retired statesman, President Barack Obama, whom she visited in Washington, D.C., last June. The former leaders enjoyed a museum visit and dinner at his favorite Italian restaurant. After the trip, Merkel complained that the growing criticism she is facing at home betrayed a lack of respect for her role as leader. "It is part of democracy to endure criticism, but my impression is that an American president who's left office is being treated with greater respect by the public than a German chancellor," she told Der Spiegel.

In April, Merkel was again asked on stage at a book fair whether she would not reconsider her refusal to admit having made some mistakes. "Frankly," she responded, "I don't know whether there would be satisfaction if I were to say something that I simply don't think merely for the sake of admitting error."” [1]

Merkel’s replacement proved that she didn't make any big errors.

“Merkel's successor Scholz made a momentous speech to Germany's parliament, calling for an “epochal change” to German foreign policy and committing €100 billion to modernise Germany's military, while pumping lethal tools into Ukraine and breaking off German reliance on Russian energy.”

https://www.euronews.com/my-europe/2022/12/07/how-a-year-of-olaf-scholz-has-changed-and-shaped-germany

Scholz ruined Germany’s and EU economy. His ruling coalition is fighting between them trying to shift the blame. Scholz has to end up in prison for that great damage sooner or later. Why did Scholz do it? Weakness and subservient response to woke demagoguery are the reasons. Sheer stupidity had its role too. It is really regrettable turn of events in old good Europe.

1.  REVIEW --- Did Merkel Pave the Way For the Events in Ukraine? --- The former German chancellor is unapologetic as critics reexamine her deals with Putin and reluctance to punish his previous actions. Pancevski, Bojan. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 27 May 2023: C.1.