Most of us in Lithuania are middle class according to the money we receive.

 Great.

We live well, say our ruling parties. Great achievement, let's keep sleeping.

 

"In reality, the income of the middle class in Lithuania is not enough for banks to give a loan to buy a home."

 

In the US, buying a home with a home loan is the main method of getting out of poverty. Therefore, most of us in Lithuania are poor, unable to earn money for our housing and get out of poverty.

 

What should we do with the Lithuanian government, which is spreading propaganda that lulls us to sleep? Right, let's elect the others. Let's elect Valinskas or a group of other clowns to entertain us.

 

ES duomenų įstatymas: pinigai už duomenis

„ES Parlamentas ir valstybės susitarė dėl duomenų įstatymo. Ateityje į tinklą prijungtų įrenginių gamintojai galės dalytis savo duomenimis. Kokias pasekmes tai gali turėti? 

Sporto laikrodis retai būna vienas. Kad plaukikai, dviratininkai ar bėgikai galėtų peržiūrėti savo treniruočių duomenis, dažniausiai jie turi atsisiųsti programėlę – dažnai tą, kurią gamina gamintojas. Tiesiog pasirinkti kitą sistemą, vargu ar įmanoma.

Jei Europos Sąjunga pasieks savo kelią, tai greitai baigsis. Ateityje vartotojai turėtų galėti patys nuspręsti, kam jie nori pateikti savo duomenis, neatsižvelgiant į gamintojų pateiktas specifikacijas. Tuomet, pavyzdžiui, savaeigių automobilių savininkams būtų lengva perjungti ir kažkuriuo metu naudotis kito tiekėjo autopilotu. Antradienio vakarą ES šalių ir Europos Parlamento derybininkai susitarė dėl duomenų įstatymo, kuriuo siekiama išaiškinti vartotojų, valstybių ir įmonių teisinę, ekonominę ir techninę prieigą prie duomenų.

Kokia problema?

Į tinklą prijungtų įrenginių daugėja, nesvarbu, ar tai būtų automobilis, ar robotas dulkių siurblys, ar išmani namų šildymo sistema. Nepaisant to, labai mažai žmonių žino, kokie duomenys yra renkami ir kokiais tikslais jie vertinami. Tai ir ekonomijos problema: jei reikia reguliuoti šildymą, vidutinio dydžio prekeivis negali lengvai prieiti prie išmaniojo termostato. Tas pats pasakytina ir apie sugedusiems automobiliams skirtas automobilių dirbtuves. Čia irgi vartotojai turi kreiptis tiesiogiai į gamintoją arba jo sutartinį partnerį, net jei tai ir brangiau.

Ateityje daiktų interneto įrenginių savininkai turėtų turėti galimybę perduoti duomenis trečiosioms šalims – nesvarbu, ar tai į tinklą prijungtas virdulys, ar pramoninė vėjo turbina.

Koks yra įstatymo tikslas?

Vartotojai turėtų labiau kontroliuoti, kokie duomenys generuojami, saugomi ir kaip jie naudojami. „Taigi, neteisėtas duomenų perdavimas baigiasi“, – sako Tabea Rößner (Žalieji), Vokietijos Bundestago skaitmeninių reikalų komiteto pirmininkė. Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas (BDAR) jau numato, kad vartotojai gali prašyti gamintojų atskleisti savo duomenis. Tačiau norint ten patekti, dažnai reikia daug laiko.

Duomenų įstatymas numato, kad ateityje vartotojai net galės matyti duomenis realiu laiku.

  Įmonėms taip pat turėtų būti naudingas įstatymas: jei jos nori matyti tiekėjų duomenis, jos turi kreiptis į vartotoją, kuris turi pasirūpinti prieiga prie duomenų.

Ateityje Europoje turėtų būti geriau naudojami šiuolaikinių automobilių, į tinklą prijungtų buitinių prietaisų ir pramonės įmonių, pavyzdžiui, vėjo turbinų, duomenys. Įstatymu siekiama sukurti pagrindą Europos duomenų rinkai, o ES tikisi, kad naujasis reglamentas paskatins inovacijas skaitmeninėje ekonomikoje.

Kaip tai tiksliai veiktų?

Teoriškai vartotojų ateityje reikėtų klausti, ar jie nori, kad duomenys būtų prieinami, ar ne, pavyzdžiui, sudarant duomenų naudojimo ar paslaugų sutartis, kurias jie gali priimti arba atmesti, todėl prieiga prie duomenų galėtų būti taikoma prieš duomenų naudojimą.

Kokia kritika?

Vartotojų gynėjai perspėja, kad bandymas suprasti tokias sutartis su visomis jų išlygomis gali priblokšti vartotojus. Be to, Duomenų įstatyme turėjo būti tiksliau apibrėžti tikslai, dėl kurių tokie duomenys pirmoje eilėje renkami, o, pavyzdžiui, asmens duomenų rinkimas reklamos tikslais turėjo būti pašalintas iš pat pradžių.

Taip pat neaišku, kas atsitiks, jei vartotojai nuspręs pasidalinti savo vartotojo duomenimis. Gali būti, kad jie už tai gaus pinigų.

  „Sunku išnagrinėti pasekmes, kurias gali turėti savanoriškas dalijimasis duomenimis. Įmonės gali tuo pasinaudoti, kad pasinaudotų žmonėmis arba sukurtų klaidingas paskatas“, – sako Ramona Pop, Federalinės vartotojų organizacijų asociacijos (vzbv) vadovė. Vartotojų gynėjai kritikuoja, kad duomenų apsaugą gali net susilpninti šis įstatymas.

Ar įmonės nelinkusios dalytis tokiais duomenimis?

Teisingai. Daugelis kompanijų, įskaitant Vokietijos korporacijas, tokias, kaip SAP ir Siemens, kritikavo įstatymą. Pavyzdžiui, skaitmeninė asociacija „Bitkom“ baiminasi, kad įmonės gali būti priverstos dalytis įmonės ir verslo paslaptimis.

Kita vertus, gamintojai įvedė jautrius vartotojų prieigos prie duomenų apribojimus, skundžiasi ES parlamentaras Damianas Boeselageris (Voltas, Žalieji/EFA). Jie gali atsisakyti dalytis duomenimis, jei tikisi rimtų ir nepataisomų nuostolių. Tačiau jie turi pranešti apie atsisakymą perduoti duomenis, atsisakymų pagrindimo patikimumą savo ruožtu gali patikrinti institucija.

Kaip techniškai turėtų būti dalijamasi duomenimis?

Duomenys turi būti standartizuoti, skaitomi ir pasiekiami realiuoju laiku. Įstatyme taip pat numatyta parengti sąveikos standartus. Tai reiškia, kad debesų tiekėjų sistemos gali iš viso dirbti kartu. Šiais standartais siekiama užtikrinti, kad duomenis būtų galima lengvai kopijuoti arba perkelti iš skirtingų paslaugų, kai juos generuoja išmaniosios mašinos ir įrenginiai.

Kas taikoma duomenų perdavimui valdžios institucijoms?

Įstatymas numato, kad viešosios įstaigos, Komisija, Europos centrinis bankas ir Sąjungos institucijos gali prieiti prie privataus sektoriaus turimų duomenų ir jais naudotis, kai to reikia išskirtinėmis aplinkybėmis, ypač įvykus ekstremalioms situacijoms, pvz., potvyniams ir miškų gaisrams, arba siekiant įvykdyti užduotį viešojo interes pagrindu. Tai taikoma tiek asmeniniams, tiek neasmeniniams duomenims, jų atskleidimas trečiosioms šalims neleidžiamas.

Kokios yra įstatymo pasekmės JAV technologijų įmonėms?

Nauji reglamentai taip pat taikomi ne Europos gamintojams, jei jie veikia Europoje. Jie sukurti tam, kad klientai galėtų efektyviai keistis tarp skirtingų duomenų apdorojimo paslaugų teikėjų. Kalbama apie vadinamąjį debesų perjungimą, stambūs debesų paslaugų teikėjai, tokie, kaip „Amazon Web Services“, „Microsoft“ ir „Google“, yra įpareigoti nustatyti lengvesnius teikėjo pakeitimo standartus ir užkirsti kelią neteisėtai prieigai prie duomenų.

Kada įstatymas įsigalioja?

Susitarimas dar turi būti oficialiai patvirtintas, tikimasi, kad šį rudenį. Tada prireiks 20 mėnesių, kol įstatymas įsigalios. Tada gamintojai turi dar vienerius metus, t. y. tikriausiai iki 2026 m. vidurio. Nuo tada dabartinėms sutartims turėtų būti taikomas penkerių metų laikotarpis."

EU Data Act: Money for data

“The EU Parliament and states have agreed on a data law. In the future, manufacturers of networked devices will be able to share their data. What consequences that could have.

A fitness watch rarely comes alone. In order for swimmers, cyclists or runners to be able to view their training data, they usually have to download an app – often the one from the manufacturer. Simply selecting a different system is hardly possible.

If the European Union has its way, this will soon be over. In the future, consumers should be able to decide for themselves who they want to make their data available to, regardless of the specifications made by the manufacturers. Then it would be easy for the owners of self-driving cars, for example, to switch and use the autopilot of another provider at some point. On Tuesday evening, the negotiators from EU states and the European Parliament agreed on a data law that is intended to clarify the legal, economic and technical access to data for consumers, states and companies.

What is the problem?

The number of networked devices is increasing, be it the car, the vacuum cleaner robot or the intelligent heating system at home. Nevertheless, very few people know what data is collected and for what purposes it is evaluated. This is also a problem for the economy: if the heating needs to be serviced, a medium-sized tradesman cannot easily access the smart thermostat. The same applies in the case of damaged cars for car workshops. Here, too, consumers must contact the manufacturer or his contractual partner directly, even if it is more expensive.

In the future, the owners of Internet-of-Things devices should be able to pass on the data to third parties - regardless of whether it is a networked kettle or an industrial wind turbine.

What is the aim of the law?

Consumers should have more control over what data is generated, stored and how it is used. "Illegal data transmissions are thus ended," says Tabea Rößner (The Greens), chairwoman of the Bundestag Committee for Digital Affairs. The General Data Protection Regulation (GDPR) already provides that consumers can ask manufacturers to disclose their data. But it often takes a lot of time to get there.

The Data Act envisages that users will even be able to view the data in real time in the future.

  Companies should also benefit from the law: If they want to see data from the providers, they have to approach the user, who then has to arrange for data access.

Data from modern cars, networked household appliances and industrial plants such as wind turbines should be better used in Europe in the future. The law is intended to create the basis for a European data market, and the EU hopes that the new regulation will boost innovation in the digital economy.

How would that work exactly?

Theoretically, consumers would have to be asked in future whether they want to make the data available or not, for example in the form of data usage or service contracts that they can accept or reject, so data access could then apply against data usage.

What is the criticism?

Consumer advocates warn that trying to understand such contracts with all their clauses could overwhelm consumers. In addition, the purposes for which such data are collected in the first place should have been defined more precisely in the Data Act and, for example, the collection of personal data for advertising purposes should have been excluded from the outset.

It is also unclear what happens if consumers decide to share their user data. It is possible that they get money for it.

  "The consequences that the voluntary sharing of data can have are difficult to survey. Companies could exploit this to take advantage of people or set false incentives," says Ramona Pop, head of the Federal Association of Consumer Organizations (vzbv). The consumer advocates criticize that data protection could even be weakened by the law.

Surely companies are reluctant to share such data?

That's correct. Many companies, including German corporations such as SAP and Siemens, have criticized the law. The digital association Bitkom, for example, fears that companies could be forced to share company and business secrets.

On the other hand, the manufacturers have enforced sensitive restrictions on the data access right of the users, complains the EU parliamentarian Damian Boeselager (Volt, Greens/EFA). They can refuse to share data if they expect serious and irreparable loss. However, they must report the refusal to pass on data, which in turn can be checked for plausibility by an authority.

How is the sharing of the data supposed to be technically realized?

The data should be standardized, readable and accessible in real time. The law also provides for the development of interoperability standards. What is meant by this is the ability for systems from cloud providers to work together at all. These standards aim to ensure that data can be easily copied or transferred from different services when generated by intelligent machines and devices.

What applies to the transfer of data to public authorities?

The law provides that public bodies, the Commission, the European Central Bank and Union bodies can access and use data held by the private sector when necessary in exceptional circumstances, particularly public emergencies such as floods and forest fires, or for compliance a task in the public interest. This applies to both personal and non-personal data, disclosure to third parties is not permitted.

What are the consequences of the law for US tech companies?

The new regulations also apply to non-European manufacturers if they are active in Europe. The regulations are designed to enable customers to switch effectively between different providers of data processing services. It is about so-called cloud switching, large cloud providers such as Amazon Web Services, Microsoft and Google are obliged to establish standards for easier provider switching and to prevent illegal access to data.

When does the law come into force?

The agreement has yet to be formally confirmed, which is expected this fall. It will then take 20 months for the law to come into force. Manufacturers then have another year, i.e. probably until mid-2026. From then on, a period of five years should apply to current contracts.”

"Data Act" of the EU: Revolution in the data market

"The new law with the simple name should enable nothing less than to raise the treasure trove of industrial data. It could make Europe a pioneer in digitization at least once.

Of all the EU Commission's digital laws, few have attracted less attention than the Data Act. The fight for data protection, against hate speech or against the dominance of the Internet giants just seems more exciting.

The law with the simple name that has now been agreed by the European Parliament and the Council of Ministers could trigger nothing less than a revolution on the data market. For once, the EU is not only reacting to the negative consequences of digitization, which is dominated by Silicon Valley. EU goes on the offensive.

It's about the largely idle market for industrial data. Behind this lies an enormous treasure that is growing exponentially with the increasing digital networking of cars, airplanes, heating systems or industrial plants (keyword "Industry 4.0"). A wealth of data that can be used to develop new business models and services if innovative companies are given access.

A lot of data is idle

That's what's been wrong so far.

According to estimates by the Commission, eighty percent of industrial data lies unused on the manufacturers' servers. Last but not least, they hoard this data to protect themselves from new competition.

There can be no talk of a "so far well-functioning freedom of contract in data exchange between companies", as the industry says. And if the manufacturers themselves develop new business models with the data, then often only together with the US internet giants.

This is possible because they can dispose of the data as if they were their own property.

There is no reason why the data generated by users after purchasing a car, an airplane or an industrial plant should belong to the manufacturer.

The data law therefore gives the right answer: it obliges manufacturers to release data at the request of the user or to share it with third parties. At the same time, they retain the right to use the data themselves. This creates a whole new market for industrial data, a new competition for the best ideas for using the wealth of industrial data. In this way, the EU could actually change from a digital laggard to a pioneer.”

 

ES „Duomenų įstatymas“: revoliucija duomenų rinkoje

"Naujasis įstatymas paprastu pavadinimu turėtų sudaryti sąlygas ne kam nors mažiau, kaip tik pakelti pramonės duomenų lobyną. Tai galėtų bent kartą paversti Europą skaitmeninimo pradininke.

Iš visų ES Komisijos skaitmeninių įstatymų nedaugelis sulaukė mažiau dėmesio, nei Duomenų įstatymas. Kova už duomenų apsaugą, prieš neapykantą kurstančią kalbą ar prieš interneto milžinų dominavimą atrodo įdomesnė.

Įstatymas tokiu paprastu pavadinimu, dėl kurio dabar susitarė Europos Parlamentas ir Ministrų Taryba, galėtų sukelti ne ką mažiau, kaip revoliuciją duomenų rinkoje. Vieną kartą ES reaguoja ne tik į neigiamas skaitmeninimo, kurioje dominuoja Silicio slėnis, pasekmes. Ji pati eina į puolimą.

Kalbama apie beveik tuščią pramoninių duomenų rinką. Už to slypi didžiulis lobis, kuris eksponentiškai auga, didėjant skaitmeniniams automobilių, lėktuvų, šildymo sistemų ar pramonės įmonių tinklams (raktinis žodis „Pramonė 4.0“). Daugybė duomenų, kuriuos galima panaudoti, kuriant naujus verslo modelius ir paslaugas, jei novatoriškoms įmonėms bus suteikta prieiga.

Daug duomenų yra nenaudojami

Štai kas iki šiol buvo negerai.

Remiantis Komisijos skaičiavimais, aštuoniasdešimt procentų pramoninių duomenų yra nenaudojami gamintojų serveriuose. Paskutinis, bet ne mažiau svarbus dalykas – jie kaupia šiuos duomenis, kad apsisaugotų nuo naujos konkurencijos.

Negali būti nė kalbos apie „iki šiol gerai veikiančią sutarčių laisvę, keičiantis duomenimis tarp įmonių“, kaip teigia pramonės atstovai. O jei patys gamintojai su duomenimis kuria naujus verslo modelius, tai dažnai tik kartu su JAV interneto gigantais.

Tai įmanoma, nes jie gali disponuoti duomenimis taip, lyg jie būtų savo nuosavybė.

Nėra jokios priežasties, kodėl vartotojų sugeneruoti duomenys, jei vartotojai yra įsigiję automobilį, lėktuvą ar pramonės įmonę, turėtų priklausyti gamintojui.

Todėl duomenų įstatymas pateikia teisingą atsakymą: jis įpareigoja gamintojus skelbti duomenis vartotojo prašymu arba dalytis jais su trečiosiomis šalimis. Kartu jiems pasilieka teisę patiems naudoti duomenis. Taip sukuriama visiškai nauja pramoninių duomenų rinka, naujas konkursas dėl geriausių idėjų, kaip panaudoti daugybę pramoninių duomenų. Tokiu būdu ES iš skaitmeninio atsilikimo iš tikrųjų galėtų tapti pioniere."

 

Kaip pakeisti elitą?

"2018 m. sausio mėn., praėjus vos metams po to, kai JAV prezidento pareigas pradėjo eiti Donaldas Trumpas, politikos teoretikas Patrickas Deneenas paskelbė knygą „Kodėl liberalizmas žlugo“ – idealiai pateiktą argumentą apie tai, kaip vidinė šiuolaikinio liberalizmo logika lėmė socialinį nuosmukį ir politinį neteisingą valdymą.

Knyga susilaukė pagyrimų ir pagarbaus įsitraukimo iš daugybės skirtingų kampelių (ne mažiau šiuolaikinis liberalas, nei Barackas Obama ragino ją perskaityti).

Ten, kur tai sulaukė kritikos, skundas dažnai buvo susijęs su griežtu prieštaravimu: taip smerkiamai diagnozavęs, Deneenas šiek tiek dvejojo „ką daryti? klausimu, siūlydamas savotišką lokalistinį atsinaujinimą, kuris atrodė nesuderinamas su jo distopiniu mūsų amžiaus portretu.

Dabar Deneenas atsakė tiems kritikams, sukurdamas drąsiai nurodymų reikalaujantį tęsinio pavadinimą „Režimo pokyčiai: postliberalios ateities link“ – ir, žinoma, šį kartą atsiliepimai dažniausiai būna priešiški, nes kas iš tikrųjų visgi nori recepto?

Tačiau įdomu tai, kad jo kritikai yra priešiški labai įvairiais būdais. Vieni recenzentų Deneen receptą laiko pavojingai autoritariniu, vadindami jį revoliucionieriumi, norinčiu išlaisvinti „Amerikos dešiniųjų populistų įniršį“ su „ambicingu politiniu projektu“, galinčiu „suleisti apgaulę, neteisėtumą ir brutalumą“.

Tačiau kitas apžvalgų rinkinys, nuo kritikų iki Deneeno kairėje ir toliau dešinėje, teigia, kad naujoji knyga gerokai netenkina, nors žada radikalią darbotvarkę, tačiau pateikia ką nors švelnesnio ir net baugesnio – kai kuriuos kuklius konstitucinius patobulinimus, seną bendruomeninį kaštoną, nacionalinę paslaugų programą, post-neoliberalius posūkius į pramonės ir šeimos politiką, kurie tam tikru mastu jau vyksta.

Didelis pokytis, kurį įsivaizduoja knyga, yra naujo elito iškilimas, ty daugiau žmonių, kurie sutinka su Patricku Deneenu vyriausybėje, pramonėje ir akademinėje bendruomenėje, ir daugiau integracijos bei cirkuliacijos tarp elito ir paprastų piliečių, nei leidžia mūsų besisluoksniuojanti meritokratija. Tačiau ši perėmimas būtų įvykdytas palyginti taikiai, be ekstremalių sumaiščių, dėl kurių paprastai pasikeičia tikras režimas.

Atotrūkis tarp šių atsakymų atspindi tikrą įtampą knygoje. Deneen kritika apie liberalų netinkamą valdymą, kurioje laisvai vartojamas žodis „tironija“, gali skambėti taip, tarsi ji priklausytų reakcinei Vakarų politikos tradicijai, nuodugniai liberaliosios demokratijos kritikai, kuri tęsiasi nuo Josepho de Maistre'o iki Carlo Schmitto iki jų dabarties gerbėjų.

Tačiau nei Maistre, nei Schmittas nepatenka į „Režimo keitimo“ vardų rodyklę. Vietoj to Deneen kreipiasi į Aristotelį ir Makiavelį, abu neabejotinai ikiliberalius, ir į įvairius Amerikos eksperimento kritikus ir disidentus, nuo antifederalistų iki Christopherio Lascho. Tačiau pagrindiniai naujojo režimo pirmtakai, kuriuos jis turi omenyje, atrodo, yra Edmundas Burke'as, Benjaminas Disraeli ir Alexis de Tocqueville – visos figūros, kurios labiau tinka šiuolaikinei pagrindinei srovei, o ne stovi už jos ribų ir, be abejo, įkūnija konservatyvųjį liberalizmą ar liberalų konservatizmą, o ne dešiniosios revoliucijos politika.

Ši tendencija pažadėti išsivadavimą iš viso po 1789 m. politinio kraštovaizdžio ir tada įgyvendinti praktinę politiką, kuri atrodo ne tokia radikali ir labiau pažįstama, apima visą postliberalų projektą, o ne tik Deneen knygą. 

Esu išreiškęs nusivylimą dėl to kitur, bet kadangi dabar visi pila priekaištus, atrodo, kad verta pabandyti apgalvoti atotrūkio priežastis.

Tam tikra prasme Deneen trokšta ne daugiau, nei to, ko troško dauguma Amerikos konservatorių, bent jau Williamas F. Buckley jaunesnysis – pakeisti dabartinę Amerikos elito kastą, jos poprotestantines Gebenės lygos universitetuose išsilavinusius liberalius mandarinus, kaip valdančiąją klasę. Tai būtų labiau religinė valdžia, o ne pasaulietinė, valdžia orientuota į išsaugojimą ir tradicijas, o ne į nuolatinės pažangos svajonę, valdžia, susijusi su bendru paprastų amerikiečių gėriu, o ne įsivaizduojanti save, kaip kosmopolitinį ir postamerikietišką elitą.

Kaip ir daugelis konservatorių per daugelį metų, nuo Buckley'ų iki neokonservatorių iki Trumpo nacionalistų, Deneen įsivaizduoja, kad šis „puikus elito pakeitimas“ (jei norite) yra vykdomas, mobilizuojant demoso išmintį, sveiką demokratinės visuomenės protą prieš nuodėmes, dabartinės aukštosios klasės nesėkmes ir aroganciją.

Iš pradžių šis projektas yra visiškai suderinamas su Amerikos konstitucine tvarka – arba bent jau ta tvarka, tinkamai suprantama, kaip struktūra, kuri yra liberaliai ribota procedūrine pasaulio prasme, į kurią įsilieja įvairios išsamesnės pasaulėžiūros. Taigi, priklausomai nuo to, kur skirstysite epochas ir ideologijas, mes turėjome deistų arba unitų elitą (JAV įkūrėjų era), tada evangelikų protestantų elitą (XIX a.), tada liberalų protestantų elitą (XX a. pradžia), tada „ekspresinį-individualistinį“ elitą (era po septintojo dešimtmečio), o dabar, galbūt, „pabudusį“ elitą – kiekvienas veikia per tuos pačius konstitucinius mechanizmus, tačiau kiekvienas skirtingai interpretuoja savo taisykles ir teises, priklausomai nuo savo išskirtinių įsipareigojimų ir įsitikinimų.

Taigi, kad Deneenas atsitrauktų nuo „Boomer“ ir „pabudusių“ elito valdžios versijų ir įsivaizduotų, ką jis vadina visuotinai geru konservatizmu, jokiu būdu nėra neamerikietiška. Yra postliberalizmo versijų, kurios, regis, numato tikrai kitokį Amerikos režimą – konfesinę valstybę, monarchiją arba platoniškų globėjų administraciją. Tačiau Deneenas paprastai kalba labiau, kaip mažasis demokratas, bandydamas atgaivinti savo šalies palaidotas subtradicijas. Netgi tie gestai, kuriuos kritikai pabrėžė, kaip kriptoteokratiškus, kaip raginimas „politiką, kaip maldos vietą“, man atrodo, iš esmės suderinami su Amerikos religinių reformų istorija, pažeidžiančia tik pasaulietinius susitarimus.

Tačiau svarbiausia, kad Deneenas į sceną ateina po septynių dešimtmečių, kai konservatizmo bandymas pakeisti elitą ne kartą ir akivaizdžiai žlugo. Mandarinų klasė pamažu arba staigiai pasislinko į kairę dažniau, nei buvo traukiama atgal į dešinę, o demos, kurį konservatoriai tikėjosi sutelkti, tapo mažiau religingu ir tradiciniu.

Taigi 2023 m. teisei reikia teorijos, kodėl iki šiol jos elito pakeitimo pastangos buvo tokios nuviliančios. Ir postliberalizmas linkęs pasiūlyti du atsakymus, abu susijusius su niūria libertarizmo įtaka. Pirma, politinės ekonomijos nesėkmė: konservatoriai buvo pernelyg naivūs korporacinės galios atžvilgiu, per daug susižavėję rinkos fundamentalizmu ir turtingųjų romantika, nesugebėdami apginti paprastų amerikiečių ekonominių interesų ar sukurti būtinų sąjungų su komunitaristais ekonomikos srityje.  

(Skaitytojas pastebės, kad Deneeno knygą parėmė Cornel West.)

Antra, vizijos nesėkmė: konservatoriai laimėjo rinkimus, bet niekada nesuvokė kultūrinės galios svarbos, būtinybės naudoti valstybės valdžią sielos kūrybai, svarbą veikti, kaip gėrio, gražaus ir tikro arbitražui, o ne tik pasikliauti „idėjų rinka“, kad viskas būtų kuo geriau.

Jei sutiksite su šia (diskutuotina) analize, dramatiškas teiginys nuversti visą šiuolaikinį liberalizmą gali pasitarnauti dviem svarbiems tikslams, net jei atrodo, kad tikroji darbotvarkė neatitinka retorikos: tai ideologinis nepakenčiamumas prieš libertarizmą ir įtaisas įtvirtinti privalomus įsipareigojimus projektui. Nepakenčiamumas rodo, kad esame konservatyvūs, o ne libertarai – tokie konservatyvūs, kad norime apklausti Johną Locke'ą, Johną Stuartą Millą ir net Jamesą Madisoną, o ne tik Ayn Rand ar Cato institutą. Įpareigojantis įtaisas parodo, kad esame konservatyvūs ir tikrai tai suprantame – tokie konservatyvūs, kad norime atsisakyti pagarbos, kurią liberalus elitas siūlo savo sutramdytiems dešiniesiems, tokie konservatyvūs, kad galite tikėtis, kad mes tikrai nuversime ir pakeisime liberalus, kai atsiranda galimybė.

Tačiau kaip atsiranda galimybė? Kaip iš tikrųjų atrodo, kai viena valdančioji klasė pakeičia kitą, ir ar tą perėjimą galima planuoti, sugalvoti ir įvykdyti?

Tai yra pagrindiniai klausimai, į kuriuos neatsakoma knygoje „Režimo keitimas“. Deneenas yra politikos teoretikas, todėl logiška, kad jo analizė apsiriboja teorija. Dešiniųjų bandymas perimti jo pasakojimus vėl ir vėl žlugo, nes nepasisekė, neturėjo teisingų išankstinių įsipareigojimų, teisingų intelektualinių priešų ir teisingo filosofinio supratimo, kaip valdančioji klasė ir masinė visuomenė turi santykiauti vienas su kitu – santykiams, kuriems jis skiria didžiąją dalį savo aristoteliškos analizės. Taigi, atmesdamas šiuolaikinį liberalizmą teorijos lygmeniu, konservatizmo siekis įgyti elito dominavimą gali duoti geresnių praktinių rezultatų.

Tačiau tam tikru momentu jūs turite paaiškinti praktinę dalykų pusę, o Deneen knygos pabaigoje norėjau ne tiek daugiau politikos detalių, kiek daugiau sociologijos – tai reiškia, įtikinamo pasakojimo apie tai, kaip paprastai vyksta taikus „režimo pasikeitimas“, kaip klesti arba žlunga idėjos tinkluose ir institucijose ir su kokia politine parama, kaip kyla ir smunka pasaulėžiūra per konversiją ar pakeitimą, kiek ilgesni ar trumpesni žygiai per institucijas paprastai vyksta.

Visų pirma norėjau daugiau dėmesio skirti tam, kaip elito apyvartos vyko anksčiau pačioje Amerikoje. Kodėl Thomo Džefersono Apšvietos unitarizmas neatnešė visko prieš jį, kaip kadaise numatė Džefersonas? Kaip buvo pastatyta XIX a. protestantų valdžia, kaip ji panaudojo Didžiųjų pabudimų populiariąją energiją, kodėl ji ėmė irtis po pilietinio karo? Kodėl liberalusis protestantizmas ir WASP elitas mėgavosi saulėlydžio švytėjimu 1950 m. – laikotarpį, kurį Deneenas nurodo, kaip pavyzdį savo vizijai apie aukštesnę klasę, kuri tikrai tarnauja šaliai – ir, atrodo, visiškai žlugo praėjus kartai po to? Kokie buvo strateginiai sprendimai, konkurentų klaidos, katalizatoriai, pavertę akademinį progresyvumą iš dramblio kaulo bokšto mados maždaug 1980 m. į valdingą elito sutarimą iki 2021 m.?

Nesitikiu, kad tokioje poleminėje knygoje, kaip „Režimo pasikeitimas“, bet kuris iš šių klausimų būtų sprendžiamas taip giliai, kaip, tarkime, esė rinkinio „Secular Revolution“, kurį redagavo Deneeno Dievo Motinos kolega Christianas Smithas ir kurį rekomenduočiau bet kam, kas domisi Amerikos protestantų elito nuosmukiu XIX amžiaus pabaigoje. Tačiau manau, kad Deneeno ir kitų panašių argumentų atveju būtų naudingas aiškesnis tvarkaraštis, numatytas dideliam aukštesnės klasės atstatymui.

Aukščiau pateiktuose istoriniuose pavyzdžiuose elito pakeitimo darbas buvo kelių kartų reikalas – nuo ideologinės pradžios iki galutinės kulminacijos. Paimkite ryškų teisinį ir politinį momentą, pavyzdžiui, XX amžiaus vidurio Aukščiausiojo teismo mokyklinius maldos sprendimus, kurie pagaliau panaikino minkštą protestantizmo įsigalėjimą: tuos sprendimus primetė ne tik maža sumaištis; jie buvo pasroviui po dešimtmečius trukusios kultūrinės transformacijos teisiniame-politiniame elite.

Taigi, kur postliberalai mano, kad mes sėdime tokioje laiko juostoje? Ar posūkis, kurio jie ragina amerikietišką konservatizmą, yra tik lėto kelių kartų pastangų pradžia? Ar iki Deneeno laikų konservatizmo darbų, kad ir kaip būtų apmaudu, pakanka tęsti paspartintą laiko juostą? Arba yra koks nors aštrus politinis kelias, koks nors „veiksmingas politinės galios taikymas“ (cituojant Deneeną), kuris perkuria „dabartines kultūros ir ekonomikos institucijas“, kur vos kelios pergalės rinkimuose ir makiaveliškos gudrybės sukuria naują konservatyvų elito pavasarį, kaip Atėnę iš Dzeuso smegenų?

Deneeno knyga siekia įtvirtinti postliberalizmą Amerikos tradicijose ir tikrovėje. Tačiau vis dar kyla klausimas, kokiu amerikietišku judėjimu jis to siekia: tokiu, kurio kantrybės pažanga atrodo neišvengiama, ar tokiu, kuris neįsivaizduoja pergalės be kokios nors įsiterpiančios krizės."

How Do You Replace an Elite?

 

"In January of 2018, just a year after Donald Trump assumed the U.S. presidency, the political theorist Patrick Deneen published “Why Liberalism Failed,” an ideally timed argument about how the inner logic of modern liberalism had led to social decay and political misrule.

The book earned praise and respectful engagement from many different corners (no less a modern liberal than Barack Obama urged people to read it).

Where it did generate criticism, the complaint was often about its prescriptive diffidence: Having diagnosed so damningly, Deneen was a bit hesitant on the “what is to be done?” question, proposing a kind of localist renewal that seemed incommensurate with his dystopian portrait of our age.

Now Deneen has answered those critics by producing a boldly prescriptive sequel, “Regime Change: Toward a Postliberal Future” — and naturally this time the reviews are mostly hostile, because who really wants a prescription anyway?

Interestingly, though, his critics are hostile in extremely different ways. One set of reviewers regards Deneen’s prescription as dangerously authoritarian, casting him as a revolutionary willing to unleash “America’s right-populist furies,” with an “ambitious political project” that potentially “authorizes subterfuge, lawlessness and brutality.”

But then the other set of reviews, from critics to Deneen’s left and further to his right, argues that the new book significantly underdelivers, promising a radical agenda and delivering something more tame and even timorous — some modest constitutional tweaks, the old communitarian chestnut of a national service program, a post-neoliberal turn toward industrial and family policy that’s happening to some extent already.

The big alteration the book imagines is the rise of a new elite, meaning more people who agree with Patrick Deneen in government and industry and academia, and more integration and circulation between the elite and the ordinary citizenry than our stratifying meritocracy allows. But this succession would be accomplished relatively peacefully, without the extreme ructions a real change of regime normally entails.

The gap between these responses reflects a real line of tension in the book. Deneen’s critique of liberal misrule, in which the word “tyranny” is freely deployed, can sound as if it belongs to the reactionary tradition in Western politics, the thoroughgoing critique of liberal democracy that runs from Joseph de Maistre through Carl Schmitt to their present-day admirers.

But neither Maistre nor Schmitt appears in the index of “Regime Change.” Deneen turns instead to Aristotle and Machiavelli, both decidedly pre-liberal, and to various critics and dissidents within the American experiment, from the anti-Federalists to Christopher Lasch. But the key forerunners of the new regime he has in mind seem to be Edmund Burke, Benjamin Disraeli, and Alexis de Tocqueville — all figures who fit within the modern mainstream rather than standing well outside, and who arguably embody a conservative liberalism or a liberal conservatism rather than a politics of right-wing revolution.

This tendency to promise liberation from the entire post-1789 political landscape and then deliver a practical politics that seems less radical and more familiar runs through the entire post-liberal project, not just Deneen’s book. I have expressed frustration with it elsewhere, but since now everyone is piling on with criticisms, it seems worth trying to think through the reasons for the gap.

In a sense, what Deneen wants is no more than what most American conservatives since at least William F. Buckley Jr. have desired — the replacement of America’s present elite caste, its post-Protestant Ivy League-educated liberal mandarins, with a ruling class that’s religious rather than secular, oriented toward conservation and tradition rather than a dream of constant progress, connected to the common good of ordinary Americans rather than imagining itself as a cosmopolitan and post-American elite.

And like many conservatives over the years, from Buckleyites to neoconservatives to Trumpian nationalists, Deneen imagines this “great elite replacement” (if you will) being effectuated by mobilizing the wisdom of the demos, the common sense of the democratic public, against the sins, failures and arrogance of the present upper class.

On first description, this project is entirely compatible with the American constitutional order — or at least that order properly understood, as a structure that’s liberal in the limited proceduralist sense of the world, into which various more comprehensive worldviews get infused. Thus depending on where you slice epochs and ideologies, we’ve had a deist or Unitarian elite (the Founding era), then an evangelical Protestant elite (the 19th century), then a liberal Protestant elite (the early 20th century), then an “expressive-individualist” elite (the post-1960s era), and now perhaps an “awokened” elite — each operating through the same constitutional mechanisms, but each interpreting its rules and rights differently depending on their distinctive commitments and beliefs.

So for Deneen to recoil from both the Boomer and woke versions of elite power and imagine what he terms common-good conservatism in their place is by no means un-American. There are versions of post-liberalism that seem to envision a truly different American regime — a confessional state or a monarchy or an administration of Platonic guardians. But Deneen usually talks more like a small-d democrat, trying to revive his own country’s buried sub-traditions. Even the gestures that critics have highlighted as crypto-theocratic, like a call for “politics as a place of prayer,” seem to me largely compatible with America’s history of religious reform breaking into merely secular arrangements.

Crucially, though, Deneen comes to the scene after seven decades in which conservatism’s attempted elite-replacement project has repeatedly and conspicuously failed. The mandarin class has moved either gradually or sharply left more often than it has been pulled back rightward, and the demos that conservatives hoped to mobilize has itself become less religious and traditional.

So the right of 2023 needs a theory for why, up till now, its elite-replacement effort has been so disappointing. And post-liberalism tends to offers two answers, both connected to the baleful influence of libertarianism. First, a failure of political economy: Conservatives have been too naïve about corporate power, too in thrall to to market fundamentalism and the romance of the wealthy, unable to defend the economic interests of ordinary Americans or build necessary alliances with the communitarians on the economic left. (The reader will note that Deneen’s book is blurbed by Cornel West.)

Second, a failure of vision: Conservatives have won elections but never grasped the importance of cultural power, the necessity of using statecraft for soulcraft, the importance of acting as arbiters of the good, the beautiful and true rather than just relying on a “marketplace of ideas” to sort things out for the best.

If you accept this (debatable) analysis, the dramatic claim to be overthrowing all of modern liberalism can serve two important purposes, even if the actual agenda doesn’t seem to match the rhetoric: It’s an ideological anathema against libertarianism and a device for establishing a binding commitment to the project. The anathema establishes that we are conservative and not libertarian — so conservative that we’re willing to question John Locke and John Stuart Mill and even James Madison, not just Ayn Rand or the Cato Institute. The binding device establishes that we are conservative and we really mean it — so conservative that we’re willing to refuse the respectability that a liberal elite offers to its tamed right-wingers, so conservative that you can count on us to really overthrow and replace the liberals when the opportunity presents itself.

But how does the opportunity present itself? What does it actually look like when one ruling class succeeds another, and is that transition something that can be planned, devised and executed?

These are the key questions that go unanswered in “Regime Change." Deneen is a political theorist, and so it makes sense that his analysis comes down to theory. The right’s attempted takeover has failed again and again, in his telling, because it hasn’t had the correct pre-commitments, the correct intellectual enemies, and the correct philosophical understanding of how the ruling class and the mass public should relate to one another — a relationship to which he devotes much of his Aristotelian analysis. So by rejecting contemporary liberalism more fully at the level of theory, conservatism’s quest for elite dominance can yield better practical results.

But at some point you have to explain the practical side of things, and by the end of Deneen’s book I wanted not so much more policy detail as more sociology — meaning, a convincing narrative of exactly how a peaceful “regime change” usually happens, how ideas prosper or fail inside networks and institutions and with what political support, how worldviews rise and fall through conversion or replacement, how long or shorter marches through institutions are usually accomplished.

Above all I wanted more attention to how elite turnovers have happened before in America itself. Why didn’t Thomas Jefferson’s Enlightenment Unitarianism carry all before it, as Jefferson once predicted? How was the 19th- century Protestant establishment built, how did it harness the popular energy of the Great Awakenings, why did it begin to unravel after the Civil War? Why did liberal Protestantism and the WASP elite enjoy a sunset glow in 1950 — a period Deneen cites as a model for his vision of an upper class in true service to the country — and seemingly collapse completely a generation after that? What were the strategic decisions, the blunders by its rivals, the catalysts that transformed academic progressivism from an ivory-tower fashion circa 1980 into an overbearing elite consensus by 2021?

I don’t expect a polemical book like “Regime Change” to treat any of these questions with the depth of, say, the essay collection “The Secular Revolution,” edited by Deneen’s Notre Dame colleague Christian Smith, which I would recommend to anyone interested in the late-19th-century decline of America’s Protestant elite. But I do think Deneen’s argument, and others like it, would benefit from a clearer statement of the kind of timetable envisioned for the great upper-class reset.

In the historical examples above, the work of elite replacement was a multigenerational affair, from ideological beginnings to final culmination. Take a stark legal-political moment like the mid-20th-century Supreme Court school prayer decisions, which finally unmade the soft establishment of Protestantism: Those decisions weren’t just imposed by a small cabal; they were downstream of decades of cultural transformation within the legal-political elite.

So where do the post-liberals think we sit on that kind of timeline? Is the shift they’re urging on American conservatism just the beginning of a slow multigenerational endeavor? Is the work of pre-Deneenian conservatism, disappointing as it may be, adequate to build on for an accelerated timeline? Or is there some kind of sharp political shortcut, some “effective application of political power” (to quote Deneen) that remakes “current cultural as well as economic institutions,” where just a few election victories and Machiavellian stratagems make a new conservative elite spring forth, like Athena from the brain of Zeus?

Deneen’s book aims to ground post-liberalism in American traditions and realities. But the question is still what kind of American movement it aims to be: the kind whose patient advance comes to feel like an inevitability, or the kind that can’t imagine victory without some kind of intervening crisis."